Byla 2A-102-178/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo bei žalos atlyginimo, tretieji Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius ir akcinė bendrovė SEB bankas

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SNP“ ir atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Initium vertum“ ir K. V. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „SNP“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Initium verum“ ir K. V. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo bei žalos atlyginimo, tretieji Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius ir akcinė bendrovė SEB bankas.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl įmonės sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir vadovo atsakomybės.
  2. Ieškovė patikslintame ieškinyje prašė: 1) pripažinti niekiniais (negaliojančiais) pirkimo – pardavimo sandorius, kuriais ieškovė perleido, o UAB „Initium verum“ įsigijo 2008 m. rugsėjo 9 d. Įkeitimo lakšte Nr.13/2/20080001500 nurodytas prekių atsargas ir taikyti vienašalę restituciją, priteisiant iš UAB „Initium verum“ parduotų daiktų vertę pinigais (163 198,07 Eur); 2) pripažinti niekiniu (negaliojančiu) pirkimo – pardavimo sandorį, kuriuo ieškovė perleido, o UAB „Initium verum“ įsigijo viensijinį tiltinį kraną ir taikyti restituciją, teismo sprendime nustatyti šio turto vertę 63 404 Lt, jeigu paaiškėtų, kad atsakovai turto nebeturi; 3) priteisti iš K. V. ieškovės naudai 163 198,07 Eur nuostolių, nustatant, kad atsakovo prievolė yra solidari su atsakovės UAB „Initium verum“ prievole; 4) priteisti ieškovei iš K. V. 5 proc., o iš UAB „Initium verum“ 6 proc. procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
  3. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Bankroto administratorius nustatė, kad nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2014 m. gegužės 28 d. ieškovė pardavė AB SEB bankui (toliau – Bankas) ir VSDFV Mažeikių skyriui įkeistą turtą be jų sutikimo. Turtas, kurį sudarė viela, vinys ir viensijinis tiltinis kranas, perleistas UAB „Initium verum“, kurios vadovu ir akcininku skirtingais laikotarpiais buvo atsakovas K. V. ir jo sūnus D. V.. Sudaryti pirkimo – pardavimo sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, ieškovės bei jos kreditorių interesams, todėl pripažintini niekiniais (negaliojančiais), taikytina restitucija bei atlygintina padaryta žala.
  4. Ieškovė 2008 m. rugsėjo 9 d. Įkeitimo lakštu Banko naudai įkeitė prekių atsargas 500 086,29 Lt sumai bei įsipareigojo jų neperleisti ir kitaip neapriboti savo teisių į įkeičiamą turtą be raštiško kreditoriaus sutikimo. Ieškovė nebuvo gavusi Banko sutikimo. Dėl to įkeisto turto sandoriai yra niekiniai ir negaliojantys nuo jų sudarymo momento. Ieškovės buhalterijoje nerasta apmokėjimą pagrindžiančių dokumentų, todėl sandoris sudarytas dėl akių.
  5. 2013 m. lapkričio 11 d. VSDFV sprendimu nustatytas priverstinis viensijinio tiltinio krano įkeitimas VSDFV naudai. Kranas be įkaito turėtojo buvo perleistas UAB „Initium verum“. Dėl to ir šis sandoris yra niekinis ir negaliojantis. Be to, taip pat nėra duomenų, kad už šį turtą ieškovė būtų gavusi apmokėjimą.
  6. Nurodo, kad egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos. UAB „Initium verum“ nėra sumokėjusi pirkimo-pardavimo kainos, todėl taikytina vienašalė restitucija ir turtas grąžintinas ieškovei. Kadangi parduotas turtas negali būti identifikuotas, jis yra rūšiniais požymiais apibūdintas turtas (viela, vinys), nėra aiškus jo nusidėvėjimo mastas, todėl taikytina restitucija, įpareigojant UAB „Initium verum“ sumokėti įkeistų atsargų įsigijimo vertę – 500 086,29 Lt (144 835 Eur). Viensijinis tiltinis kranas pagal PVM sąskaitą faktūrą sudaro 63 404 Lt (18 363,07 Eur), todėl ieškovė prašo jį priteisti natūra, o jei paaiškėtų, kad jo nėra – priteisti jo vertę. Taigi, ieškovė neteisėtai perleido UAB „Initium verum“ turto iš viso už 163 198,07 Eur sumą.
  7. Minėtų sandorių sudarymo metu administracijos vadovu ir akcininku buvo K. V., kuris yra atsakingas už nesąžiningus veiksmus ieškovės atžvilgiu, nes neteisėtai pardavė įmonės veiklai būtiną turtą. K. V. prievolė yra solidari su UAB „Initium verum“ prievole, o patirtų nuostolių dydis – neteisėtai perleisto turto vertė – 163 198,07 Eur.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė

6

  1. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais PVM sąskaitomis – faktūromis Nr. SNLT/13/11/03, Nr. SN LT/14/02/01, Nr. SNLT14/03/01, Nr. SNLT/14/03/02 ir Nr. SNLT/14/05/01 užfiksuotus vielos ir vinių pirkimo –pardavimo sandorius, sudarytus tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Initium verum“; pripažino negaliojančia PVM sąskaita – faktūra Nr. SNLT/13/11/03 užfiksuotą viensijinio tiltinio krano pirkimo – pardavimo sandorį, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės UAB „Initium verum“; priteisė ieškovei iš atsakovų K. V. ir UAB „Initium verum“ solidariai 44 141,34 Eur nuostolių; priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Initium verum“ 6 proc. metinių palūkanų, o iš K. V. 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 44 141,34 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. rugpjūčio 11 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisė valstybei iš atsakovų po 399,98 Eur bylinėjimosi išlaidų; likusioje dalyje ieškinį atmetė; pakeitė taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą.
  2. Teismas sprendė, kad ginčijami sandoriai yra tariami (sudaryti dėl akių), nes neįrodyta, kad sandorių šalys realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas. Byloje nėra duomenų, kad UAB „Initium verum“ sumokėjo ieškovei už neva nupirktus daiktus. Teismo vertinimu, ieškovė ir UAB „Initium verum“ nesudarė realių pirkimo – pardavimo sandorių, o siekė perkelti ieškovei, esančiai nemokumo būklėje, priklausantį turtą iš esmės dukterinei įmonei UAB „Initium verum“, taip išvengiant atsiskaitymo su ieškovės kreditoriais.
  3. Ieškovė perleido turtą UAB „Initium verum“ esant pareigai atsiskaityti su įkaito turėtoju Banku. Tai, kad Bankas buvo ieškovės kreditorius, jai buvo žinoma, taip pat jai buvo žinoma, kad šis kreditorius buvo pradėjęs priverstinę skolos išieškojimo procedūrą. Ginčijamų sandorių metu ieškovė buvo nemoki, turto perleidimas pažeidė kreditorių interesus, suteikiant pirmenybę vienam iš kreditorių patenkinti savo reikalavimus. Teismui nepateikta įrodymų, kad ieškovė buvo priversta parduoti ginčijamą įmonės turtą UAB „Initium verum“. Nei įstatymo, nei teismo sprendimo, nei kokio nors sandorio pagrindu ieškovė neprivalėjo parduoti turto atsakovei.
  4. Teismas sprendė, kad tuometinis ieškovės vadovas D. V. ne tik turėjo žinoti, bet ir žinojo apie tai, kad Banko naudai įkeistas turtas negalėjo būti perleidžiamas kitam asmeniui. Vėliau D. V. buvo paskirtas UAB „Initium verum“ vadovu. Ginčijamų sandorių metu UAB „Initium verum“ vadovu buvo A. L.. Skirtingais laikotarpiais visi šie asmenys buvo ieškovės ir UAB „Initium verum“ akcininkai. Byloje pateikti įrodymai, nepatvirtina, kad UAB „Initium verum“ būtų sumokėjusi ieškovei už įsigytus daiktus. Ieškovė tuo pat metu perleido ir gamybai būtiną įrangą – plastmasės liejimo mašiną, vinių sriegimo stakles, vinių kalimo stakles, todėl teismas sprendė, kad iš esmės ieškovės turtas buvo perkeltas į tų pačių asmenų valdomą įmonę UAB „Initium verum“. Ginčo dėl ieškinio senaties termino nėra. Todėl teismas sprendė, kad yra visos sąlygos ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana).
  5. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju restitucija netaikytina, o spręstinas klausimas dėl abiejų atsakovų civilinės atsakomybės. Atsakovų nesąžiningumas konstatuotas. Atsakovų neteisėti veiksmai, sudarant tariamus sandorius, sukėlė neigiamus padarinius ieškovės kreditoriams, nes apribojo galimybę atgauti bent dalį skolų. UAB „Initium verum“ veiksmais padaryta žala yra sutartinė, o K. V. – deliktinė. Teismo vertinimu, abu atsakovai solidariai privalo atlyginti žalą, kuri atsirado neteisėtai perleidus ieškovės turtą. Nesant įrodymų, kad ieškovė gavo kokias nors lėšas už perleistą turtą, teismas sprendė, kad šiais veiksmais kreditoriams padaryta žala yra išreikšta nuostoliais (CK 6.249 str. 1 d., 2 d.). Atsakovų neteisėti veiksmai konstatuoti, pasisakant dėl actio Pauliana sąlygų. Priežastinis ryšys egzistuoja, atsakovų kaltė preziumuojama, kurios atsakovai nepaneigė (CK 6.248 str.).
  6. Teismas nustatė, kad vinių, vielos ir viensijinio tiltinio krano vertė yra ta, už kurią turtas buvo perleistas. Atsakovė iš ieškovės gavo 13 941,800 kg vinių už 9 078,77 Eur, įkeista 60 700 kg vinių, todėl negalima reikalauti iš jos viso įkeisto vinių kiekio vertės. Atsakovė gavo 91 040 kg vielos už 53 248,99 Eur, įkeista 34 000 kg vielos. Teismas sprendė, kad už vielą atsakovai turi sumokėti 19 886,48 Eur (53 248,99 / 91 040 x 34 000). Viensijinio tiltinio krano likutinė balansinė vertė sudarė 7 129,68 Lt, tokia verte jis buvo priverstinai įkeistas. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „ Initium verum“ jį pirko už 52 400 Lt, tačiau administratoriui nenurodant jo vertės, teismas nustatė, kad prarastas kranas kainuoja 15 176,09 Eur (52 400 / 3,4528).

7III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų teisiniai argumentai

8

  1. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo (nuostolių priteisimo) pakeisti: taikyti restituciją ir iš atsakovės UAB „Initium vertum“ priteisti 105 321,77 Eur; iš atsakovo K. V. priteisti 163 198,07 Eur nuostolių; pripažinti, kad UAB „Initium vertum“ ir K. V. prievolės 105 321,77 Eur sumai yra solidarios; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai tik iš dalies priteisė iš atsakovų ieškovės patirtus nuostolius (restitucijos taikymas) bei nepagrįstai sprendė, kad pripažinus sandorius negaliojančiais, taikytina ne restitucija, o nuostolių atlyginimo institutas.
    2. Pripažinus sandorius negaliojančiais, UAB „Initium verum“ atžvilgiu taikytina restitucija, nes teismas nenustatė, kad restitucijos taikymas būtų negalimas, neįmanomas ar kad būtų nesąžiningas vienos iš šalių atžvilgiu. Perleistas turtas didžiąja dalimi negali būti identifikuotas, yra rūšiniais požymiais apibūdintas turtas (vinys, viela), nėra aiškus jo nusidėvėjimo mastas. Atsakovai patvirtino, kad viensijinis tiltinis kranas perleistas tretiesiems asmenims. Todėl ieškovė prašė taikyti restituciją ir iš UAB „Initium vertum“ priteisti perleisto turto vertę pinigais.
    3. Teismas neteisingai apskaičiavo taikytinos restitucijos dydį. Taikant restituciją, iš UAB „Initium vertum“ priteistina 11 850,53 Eur už perleistas ir grąžintinas vinis, 75 108,17 Eur už perleistą ir grąžintiną vielą bei 18 363,07 Eur už perleistą ir grąžintiną viensijinį tiltinį kraną, iš viso 105 321,77 Eur.
    4. Pripažinus vielos ir vinių sandorius negaliojančiais, UAB „Initium vertum“ atžvilgiu turėjo būti taikoma restitucija visa apimtimi įpareigojant atsakovę grąžinti visas gautas prekes ieškovei (atlyginti jų vertę pinigais). Atsakovei ginčo sandoriais parduota 13 941,800 kg vinių. Taikant didžiausios turto vertės taisyklę ir skaičiuojant vinių vertę pagal 2008 m. rugsėjo 9 d. įkeitimo lakšto priede nurodytą vinių vertę (0,85 Eur/kg), iš atsakovės turėjo būti priteista 11 850,53 Eur.
    5. Atsakovei ginčo sandoriais parduota 91 040,21 kg vielos. Taikant didžiausios turto vertės taisyklę ir skaičiuojant vinių vertę pagal 2008 m. rugsėjo 9 d. įkeitimo lakšto priede nurodytą vielos vertę (0,825 Eur - 0,865 Eur/kg), iš atsakovės turėjo būti priteista 75 108,17 Eur - 78 749,79 Eur. Nesant galimybės nustatyti, kokių konkrečių charakteristikų viela buvo parduota, ieškovė prašo vielos vertę skaičiuoti mažesniąja verte ir taikant restituciją iš atsakovės priteisti 75 108,17 Eur.
    6. Viensijinio tiltinio krano vertė atitiko 2013 m. lapkričio 22 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytą pardavimo kainą (52 400 Lt + PVM), todėl taikant restituciją iš atsakovės priteistina 52 400 Lt + PVM suma kaip perleisto turto vertės atlyginimas. Teismas prarasto krano vertę nepagrįstai skaičiavo ir priteisė be PVM (15 176,09 Eur), todėl sprendimas keistinas ir iš atsakovės priteistina krano vertė su PVM, t. y. 18 363,07 Eur.
    7. Teismas neįskaičiavo PVM ir į prekių vertę bei nuostolių dydį dalyse dėl vinių bei vielos verčių, todėl sprendimas keistinas.
    8. Teismas teisingai konstatavo, kad yra nustatytas abiejų atsakovų nesąžiningumas, abiejų neteisėti veiksmai sudarant tariamus sandorius, kurie sukėlė neigiamus padarinius ieškovės kreditoriams, todėl atsakovai privalo solidariai atlyginti žalą, kuri atsirado neteisėtai perleidus ieškovės turtą. Todėl K. V. atsakomybė dėl neteisėtų sandorių sudarymo 105 321,77 Eur sumai yra solidari su UAB „Initium vertum“.
    9. Teismas nepagrįstai susiaurino K. V. atsakomybės apimtį, priteisdamas nuostolius tik už neteisėtai sudarytus ginčijamus sandorius. K. V. žalą ieškovei ir jos kreditoriams padarė ir Bankui įkeisto turto neišsaugojimu. Ieškovė nurodo, kad iš K. V. priteistini 163 198,07 Eur nuostoliai, kuriuos sudaro bendra įkeistų daiktų vertė, atitinkanti įkeistų ir neišsaugotų prekių vertę.
    10. Teismas pagrįstai 105 321,77 Eur nuostolius vertino kaip solidarią abiejų atsakovų atsakomybę. Likusi įkeistų ir neišsaugotų prekių vertė sudaro 57 867,30 Eur (163 198,07 Eur – 105 321,77 Eur), todėl ši suma priteistina iš K. V. kaip nuostoliai, padaryti dėl įkeisto turto neišsaugojimo.
  2. Atsakovai apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčo sandoriai sudaryti dėl akių. Teismas neįvertino aplinkybės, jog šie sandoriai nėra atsitiktiniai ar pavieniai. Tokio pobūdžio sandoriai tarp šalių vyko nuolat. 2010 m. rugpjūčio 1 d. tarp šalių sudarytos sutartys, kuriomis viena kitai tiekė vinių gamybos žaliavą (vielą) bei vinis. Sutartiniai santykiai dėl vinių tiekimo tarp šalių pratęsti 2012 m. rugsėjo 1 d. sutartimi. Ieškovė neturėjo kitų žaliavos tiekėjų, todėl šie sandoriai buvo būtini veiklos tęsimui. UAB „Initium vertum“ tiekė vielą, o ieškovė iš patiektos vielos gamino vinis, kurias parduodavo atgal UAB „Initium verum“. Tokiu būdu tarp šalių vyko atsiskaitymas. Abu atsakovai yra ieškovės kreditoriai, nes už ją vykdė atsiskaitymus.
    2. Teismas nepagrįstai nenustatė, kad sandoriai realiai įvykdyti. Byloje pateikti penki skolų suderinimo aktai, kurių ieškovė neginčijo. Aktuose užfiksuoti skolų likučiai, apyvartos ir sudengtos skolos. Teismas neįvertino šalių apyvartų, iš kurių matyti, kad 2010-2014 metais UAB „Initium vertum“ pardavė ieškovei 618 124,71 kg vielos, nupirko 304 040,21 kg vielos, 190 414,80 kg vinių, t. y. UAB „Initium vertum“ pardavė ieškovei daugiau nei nupirko 123 669,70 kg. Tai paneigia aplinkybę, jog ginčo sandoriai buvo sudaryti dėl akių, bei patvirtina, jog ieškovė ne tik neperdavė savo atsargų UAB „Initium vertum“, bet dar negrąžino 123 669,70 kg.
    3. Ieškovė prašo pripažinti negaliojančiu ir sandorį pagal 2013 m. lapkričio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą, kuriuo perleista taip pat 24 350 kg vielos už 48 700 Lt. Teismas nevertino aplinkybės, kad po 2013 m. liepos 22 d. atsakovė ieškovei pateikė 140 000 kg vielos už 313 900 Lt (379 819 Lt su PVM). Šios aplinkybės ieškovė neginčijo, be to, ją patvirtina ieškovės pirkimo analizė pagal prekes (antra eilutė).
    4. Teismas nepagrįstai ginčo sandorius pripažino negaliojančias actio Pauliana pagrindu, nes ieškovė neįrodė visų jos egzistavimo sąlygų. Ginčo sandoriai neturėjo įtakos ieškovės mokumui ir kreditorių interesų nepažeidė. Ieškovės nemokumą sąlygojo jos pačios laidavimas Bankui už trečiuosius asmenis. Ieškovė ginčija penkis sandorius, kurių bendra suma 44 141,34 Eur. Tuo tarpu teismo patvirtinta bendra ieškovės kreditorinių reikalavimų suma sudaro 1 155 861,88 Eur. Todėl ginčijami sandoriai neprisidėjo prie ieškovės turtinės padėties bloginimo, lėmusio ieškovės kreditorių interesų pažeidimą. Juolab, kad ginčo sandoriais kreditoriai ne tik nepatyrė žalos, bet dėl abipusių sandorių ieškovės turtas padidėjo.
    5. Nepagrįsta teismo išvada, kad skolininkas ginčijamų sandorių neprivalėjo sudaryti, nes veiksmai sudarant ginčijamus sandorius atitiko protingo asmens elgesį. Ieškovei žaliavą (vielą) tiekė tik UAB „Initium verum“. Todėl ieškovė, neturėdama vielos, neturėjo galimybės tęsti tiesioginės savo veiklos – vinių gamybos. Šią aplinkybę patvirtino K. V.. Teismas, pripažindamas negaliojančiu sandorį pagal 2013 m. lapkričio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą, nevertino, kad po jo UAB „Initium verum“ ieškovei pateikė 140 000 kg vielos už 313 900 Lt (379 819 Lt su PVM). Dėl ko ieškovė galėjo tęsti veiklą. 2014 m. gegužės 28 d. ginčijamu sandoriu ieškovė atsakovei gražino dalį nepanaudotos vielos už rinkos (įsigijimo) kainą, todėl šis sandoris ieškovei bei jos kreditoriams buvo naudingas.
    6. Šalių skolos buvo suderintos 2013 m. gruodžio 31 d. ir 2014 m. birželio 30 d. skolų suderinimo aktais. Tokia atsiskaitymo tvarka vyko ir anksčiau, tai patvirtina ankstesni byloje esantys skolų suderinimo aktai.
    7. Teismas neteisingai konstatavo aplinkybę, kad ieškovė perleido atsakovei jos veiklai būtiną turtą. Perleistas turtas nuosavybės teise priklausė Bankui, o ieškovė juo naudojosi lizingo pagrindais. Bankui nutraukus lizingo sutartį, šią įrangą atsiėmė, todėl šio turto ieškovė neteko dėl Bankas veiksmų, o ne tyčia juos perleido. Be to, Bankas atsakovams nereiškė jokių pretenzijų dėl Įkeitimo lakšto pažeidimo.
    8. Teismas nepagrįstai iš K. V. priteisė žalą bei ją priteisė solidariai. Žala ieškovei nepadaryta, taip pat nėra aišku, kokiais neteisėtais K. V. veiksmais žala galėjo būti padaryta. Ginčas vyko tik dėl vieno iš atsakovų veiksmais padarytos žalos. Tuo tarpu byloje nenustatyta ir ieškovė nereikalavo priteisti žalą iš UAB „Initium vertum“, bet prašė taikyti restituciją, kas nėra tapatu žalai. Teismas netinkamai taikė CK 6.6 straipsnio 3 dalies nuostatas.
  3. Trečiasis asmuo VSDFV Mažeikių skyrius atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Viensijinis tiltinis kranas yra PVM objektas, todėl teismas turėjo įvertinti šią aplinkybę ir priteisti viensijinio tiltinio krano vertę su PVM, t. y. 18 363,07 Eur.
    2. K. V., sudarydamas neteisėtus sandorius, neišsaugodamas įkeisto turto bei neturėdamas kreditoriaus sutikimo dėl įkeistų atsargų pardavimo, padarė žalą. Todėl ieškovė pagrįstai prašo priteisti 163 198, 07 Eur (bendra įkeistų daiktų vertė) nuostolių atlyginimo.
    3. Kadangi dalis įkeistų prekių parduota susijusiai įmonei UAB „Initium vertum“, todėl ieškovė pagrįstai prašo taikyti restituciją ir iš UAB „Initium vertum“ priteisti 105 321,77 Eur.
  4. Atsakovai atsiliepime į ieškovė apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime papilomai nurodomi šie argumentais:
    1. Teismas restitucijos dalyje padarė esminį materialiosios teisės normų aiškinimo pažeidimą. Priteisus iš K. V. žalą, UAB „Initium verum“ prievolė atlyginti žalą arba grąžinti turtą pinigų ekvivalentu turėtų būti laikoma pasibaigusia (CK 6.6 str. 7 d.), nes priešingu atveju ieškovė nepagrįstai praturtėtų. Restitucija galėtų būti taikoma tik dėl tos dalies, kurioje nepadengiama žala.
    2. Teismas, pripažinęs ginčo sandorius negaliojančiais, taikė ne restituciją, bet priteisė iš atsakovės UAB „Initium vertum“ (sandorio šalies) nuostolius, ir kartu pripažino kito atsakovo K. V. (ne sandorio šalies) solidariąją atsakomybę atlyginti ieškovės patirtą žalą. Teismas nepagrindė išvados dėl prievolės solidarumo ir nekonstatavo pagrindo, kuriuo remdamasis atsakovų skirtingas ir savarankiškas prievoles pripažino solidariosiomis. Restitucija ir civilinės atsakomybės taikymas yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai.
    3. UAB „Initium vertum“ ieškovei grąžino daugiau vielos negu nupirko tiek pagal 2013 m. lapkričio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą, tiek pagal visus ginčijamus sandorius. Todėl neaišku, kokią vielą ir kiek jos UAB „Initium vertum“ turėtų grąžinti restitucijos pagrindu.
    4. Reikalavimas restitucijos dydį apskaičiuoti 2008 m. kainomis yra nepagrįstas. Pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį turto vertė nustatoma ta, kuri buvo turto gavimo, sužalojimo, perleidimo arba restitucijos metu. Ginčo sandoriai sudaryti 2013-2014 m., tuo tarpu ieškovė kainą grindžia 2008 m. kainomis ir net nevisiškai tapačių žaliavų kainomis.
    5. Teismas turėjo vertinti ne atskirus ieškovės ginčijamus sandorius, bet visus sudarytus sandorius, nes pirkimas – pardavimas tarp ieškovės ir atsakovės vyko nuolat.
    6. Ieškovė, prašydama pripažinti negaliojančiu sandorį ir taikyti restituciją, kartu pareiškė reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš tokį sandorį sudariusio įmonės vadovo. Net jeigu laikyti, kad byloje yra nustatyti įmonės vadovo neteisėti veiksmai, nėra nustatytas priežastinis ryšys bei žala, nes neaiškus restitucijos įvykdymas. Todėl ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, be to, reikalavimas K. V. turėjo būti išskirtas į atskirą bylą (CPK 136 str. 2 d.).
    7. Apie įkeisto turto perleidimą Bankui buvo žinoma ir jis pretenzijų dėl to nereiškė.
  5. Ieškovė atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškinyje buvo ginčijami paskutiniai šalių sudaryti sandoriai, kurių pagrindu ieškovės turtas buvo perkeltas UAB „Initium vertum“. Teismas pagrįstai vertino ginčijamus sandorius kaip sudarytus dėl akių, nes perduotas turtas buvo įkeistas, dėl ko buvo būtinas įkaito turėtojų sutikimas ginčijamų sandorių sudarymui, taip pat už ginčijamus sandorius UAB „Initium verum“ yra neatsiskaičiusi bei ieškovė su UAB „Initium vertum“ buvo susijusios įmonės.
    2. Pagrįstos teismo išvados, jog didelės turto masės perleidimas, esant ieškovei nemokumo būsenoje, pažeidžia kreditorių interesus. Tai, kad ieškovės padėtis ir taip buvo bloga dėl atsiradusių 1 155 861,88 Eur įsipareigojimų kreditoriams, nereiškia sprendimo šioje dalyje neteisėtumo. Priešingai, byloje nustačius, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu egzistavo įmonės faktinis nemokumas, sudaryti sandoriai akivaizdžiai pažeidžia kreditorių interesus.
    3. Perleidus ieškovės veiklai reikalingą turtą, ieškovė nebeturėjo galimybės generuoti pajamas ir atsiskaitinėti su kreditoriais. Tokiais veiksmais sąmoningai sumažinus ieškovės turtą, kartu buvo sumažintos ir buvusių kitų ieškovės kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą. Dėl to atmestini atsakovų argumentai, kad ginčijami sandoriai neprisidėjo prie ieškovės turtinės padėties bloginimo. Tai, kad atsakovai yra ieškovės kreditoriai, nepagrindžia sandorių teisėtumo.
    4. Ieškovės turtas parduotas išimtinai vienam kreditoriui – susijusiai įmonei UAB „Initium verum“. Egzistuojanti ieškovės piniginė prievolė negalėjo būti vertinama kaip jos pareiga sudaryti sandorius, siekiant atsiskaityti su vieninteliu kreditoriumi. Atsakovai nepaneigė, kad ieškovės turtas buvo perkeltas susijusiai įmonei UAB „Initium vertum“. Todėl nėra pagrindo abejoti dėl ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumo.
    5. Teismas pagrįstai K. V. atžvilgiu taikė civilinę atsakomybę. Šis atsakovas pažeidė savo pareigas ieškovei ir jos kreditoriams. Šių pareigų pažeidimas pripažintinas jau vien dėl to, kad prekės nebuvo išsaugos ir nėra perduotos administratoriui. Tokiais savo veiksmais atsakovas padarė ieškovei 163 198,07 Eur žalą (neišsaugotų atsargų vertė). Teismas nepagrįstai atsakovo atsakomybės apimtį susiaurino, nuostolius priteisdamas tik už neteisėtai sudarytus ginčijamus sandorius.
    6. Atsakovai, padarydami žalą ieškovei, veikė kartu, dėl to teismas pagrįstai nustatė, jog žala ieškovei padaryta bendrais atsakovų neteisėtais veiksmais.
    7. Atsakovai nepagrįstai nurodo, jog pagal ginčijamus sandorius su ieškove atsiskaityta. Į bylą nepateikti apmokėjimą pagrindžiantys įrodymai, o atsakovo pateikti skolų suderinimo aktai nepatvirtina atsiskaitymo fakto. Iš skolų suderinimo aktų nėra aišku, kokios prievolės pagal kokias PVM sąskaitas faktūras yra įskaitomos, nėra pranešimo apie įskaitymą, kuris būtų aiškus ir suprantamas. Be to, suderinimo aktus pasirašė buhalterė, kuri neturėjo teisės įmonės vardu sudaryti sandorių. Įskaitymas (net jeigu toks ir buvo) pažeidžia kreditorių interesus, nes sudaro galimybę susijusiai įmonei nemokėti už įsigytą turtą, o tiesiog sumažinti savo kreditorinį reikalavimą. Tokiu būdu yra pažeidžiamos likusių kreditorių teisės, todėl įskaitymo sandoriai pripažintini negaliojančiais.
    8. Įkeisto turto pardavimas (perleidimas už skolą) be įkaito turėtojo sutikimo, esant ieškovės nemokumo būsenai bei pardavimo kainos negavimas liudija apie neteisėtą sandorio sudarymą bei žalos padarymą ieškovei. Šalys buvo nesąžiningos, todėl nesąžiningų asmenų teisės negali būti ginamos.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išaiškinimai

10

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.). Tokių pagrindų šalys nenurodė, jų nenustatė ir teisėjų kolegija. Todėl dėl skundžiamo sprendimo pagrįstumo apeliacinių skundų motyvų ribose.
  2. Atsakovai pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau jokių tokio prašymo motyvų nenurodė, nors CPK 322 straipsnis reikalauja, kad dalyvaujantys byloje asmenys tokio pobūdžio prašymą privalo motyvuoti. Todėl prašymas netenkinamas. Teisėjų kolegija būtinumo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka neįžvelgia.
  3. Byloje pareikštas ieškinys, kuriame ginčijami šalių – juridinių asmenų – sudaryti turto pardavimo sandoriai. Ieškovė nurodė, kad ginčijami sandoriai yra tariami (CK 1.86 str.), be to, jie pripažinti negaliojančiais remiantis CK 6.66 straipsnio nuostatomis (actio Pauliana). Taip pat iš atsakovo - įmonės vadovo prašoma priteisti žalą, kilusią tuo pagrindu, kad jis neįvykdė pareigos išsaugoti įkeistą turtą.
  4. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
  5. Atsakovai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodo, kad (1) teismas nepagrįstai pripažino ginčijamus sandorius tariamais; (2) tenkindamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, nepagrįstai nustatė tokias šio pobūdžio ieškiniui taikytinas sąlygas: a) kreditorių teisių pažeidimą, b) ginčijamų sandorių neprivalomumą, c) šalių nesąžiningumą. Taip pat ginčija civilinės atsakomybės K. V. taikymo galimybę.
  6. Ieškovė apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimu ta apimtimi, kad 1) nepagrįstai taikytas, pripažinus sandorius negaliojančiais, nuostolių atlyginimo institutas, o ne restitucija bei neteisingai apskaičiuota ieškovei grąžintina suma; 2) nepagrįstai - tik pripažintų negaliojančiais sandorių ribose - susiaurinta atsakovo K. V. deliktinė atsakomybė.
  7. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pasisako tik dėl šių (nutarties 23, 24 punkte nurodytų) šalių ginčijamų aspektų (CPK 320 str. 2 d.). Iš dalies su apeliantų argumentais sutiktina.

11Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo tariamais

  1. (1) Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog UAB „Initium verum“ sumokėjo ieškovei už neva nupirktus daiktus. Teismo vertinimu, ieškovė ir UAB „Initium verum“ nesudarė realių pirkimo – pardavimo sandorių, o siekė perkelti ieškovei, esančiai nemokumo būklėje, priklausantį turtą iš esmės dukterinei įmonei UAB „Initium verum“, taip išvengiant atsiskaitymo su ieškovės kreditoriais. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovais, kad pripažinti ginčijamus sandorius tariamais nėra pagrindo.
  2. Byloje nėra ginčo, kad ieškovės turtas ginčijamais sandoriais, sudarytais 2013 m. lapkričio 22 d. - 2014 m. gegužės 28 d. laikotarpiu, yra atsakovei realiai perleistas. Priešingos išvados nėra padaręs ir pirmosios instancijos teismas. Iš esmės vienintelis teismo motyvas, kuriuo remiantis padaryta išvada dėl sandorių tariamumo, yra tai, kad ieškovei nebuvo sumokėti pinigai. Tačiau tai savaime nelemia sandorių vertinimo tariamais sandoriais.
  3. Visų pirma, vien tokia aplinkybė, kad su ieškove neatsiskaityta, (jei ji ir būtų teisinga) nelemtų sandorių, kuriais siekta perleisti turtą ir jis realiai perleistas kitai šaliai, kvalifikavimo tariamais, nes ieškovė (pardavėjas) yra įvykdžiusi savo pareigas pagal sandorius. Antra, nagrinėjamu atveju faktinių aplinkybių kontekste nėra jokio pagrindo pripažinti, kad su ieškove nebuvo atsiskaityta. Iš tikrųjų ieškovei piniginės lėšos pagal sandorius nebuvo mokamos. Tačiau į bylą yra pateikti ir nebuvo ginčijami šalių 2014 m. sausio 20 d., 2014 m. liepos 7 d. tarpusavio skolų suderinimo aktai, iš kurių matyti, kad tarpusavio skolos buvo suderintos, o galutinė ieškovės skola atsakovei atitinka pastarosios patvirtintą kreditorinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje (1 t., b.l. 10-11, 2 t., b.l. 142-144). Priešingai nei visiškai nepagrįstai teigia ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą, jie yra pasirašyti tiek įmonės vadovų, tiek vyr. finansininkų. Šiame kontekste pastebėtina, kad į bylą yra pateikti tarpusavio skolų suderinimo aktai ir už ankstesnį laikotarpį. Taigi, tarpusavio įsipareigojimai buvo derinami juos įskaitant. Todėl vien aplinkybė, kad pagal sandorius atsakovė neatliko faktinių mokėjimų, savaime dar nepatvirtina sandorių fiktyvumo, nes įstatymas nedraudžia atlikti priepriešinius vienarūšius reikalavimus ir tokiu būdu padengti skolas. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nepagrįstai nurodo, jog įskaitymo sandoriai turėtų būti pripažinti negaliojančiais, nes tam nėra jokio teisinio pagrindo - tokio pobūdžio reikalavimai pirmosios instancijos teisme nebuvo pareikšti, todėl negali būti pareikšti ir apeliacinės instancijos teisme. Trečia, tokia teismo išvada (dėl tariamų sandorių) prieštarauja paties teismo toliau sprendime pateikiamam sandorių vertinimui – juos teismas vertino kaip realiai įvykusius ir pripažino negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu.

12Dėl ginčijamų actio Pauliana sąlygų perleidžiant turtą

  1. Ieškovė 2008 m. rugsėjo 9 d. Įkeitimo lakštu (toliau – Įkeitimo lakštas) Banko naudai įkeitė prekių atsargas (vielą, vinis) 500 086,29 Lt sumai Sutartiniam įkeitimui mutatis mutandis taikomos šios knygos nuostatos, reglamentuojančios sutartinės hipotekos rūšis, išskyrus įmonės hipoteką (CK 4.199 str. 4 d.). Pagal CK 4.170 straipsnio 6 dalį įkeistas daiktas gali būti perleidžiamas kito asmens nuosavybėn tik tuo atveju, jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį pareiškė CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu, teismas jį tenkino.
  2. Kaip nurodyta nutarties 23, 24 punktuose, atsakovai nesutinka su kai kuriomis teismo nustatytomis tokio pobūdžio ieškiniui reikšmingomis sąlygomis [(2) a), b), c)], o ieškovė – su nuostolių atlyginimo instituto taikymu vietoje restitucijos.
  3. (2) a) Atsakovai nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino esant vieną iš actio Pauliana taikymo sąlygų - kreditorių teisių pažeidimą. Jų nuomone, pripažinti negaliojančiais sandoriai neturėjo jokios įtakos įmonės (ne)mokumui, neprisidėjo prie turtinės padėties pabloginimo, sutartiniai santykiai tarp abiejų bendrovių buvo įprasti bei būtini įmonės veiklai ir tęsėsi ne vienerius metus. Be to, įrodinėja, kad atsakovė po 2013 m. lapkričio 22 d. ieškovei pateikė 140‘000 kg vielos už 313 900 Lt ir dėl to vykstant abipusiems pirkimams atsakovė perdavė netgi daugiau turto nei įsigijo iš ieškovės. Tokie argumentai nėra pagrįsti.
  4. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimas apibrėžiamas ne tik skolininko tapimo nemokiu ar pirmenybės, būnant nemokiu, suteikimu kitam kreditoriui kriterijais. Šioje normoje numatytas ir dar vienas kriterijus – kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kaip minėta, ieškovė Įkeitimo lakštu Banko naudai įkeitė prekių atsargas (vielą, vinis) 500 086,29 Lt sumai bei įsipareigojo jų neperleisti ir kitaip neapriboti savo teisių į įkeičiamą turtą be raštiško kreditoriaus sutikimo. Nėra ginčo, kad tokio sutikimo nebuvo, o Bankas dar 2013 m. balandžio 10 d. buvo pradėjęs išieškojimą iš įkeisto turto. Prekių atsargų įmonėje neliko. Dėl to Bankas negavo patenkinimo iš įkeisto turto, padidėjo Banko kreditorinis reikalavimas, o kitų įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybė atitinkamai sumažėjo. Todėl konstatuotinas kreditoriaus teisių pažeidimas.
  5. Minėta, kad atsakovai teigia, jog po 2013 m. lapkričio 22 d. atsakovė ieškovei pateikė 140 000 kg vielos už 313 900 Lt (be PVM) ir dėl to vykstant abipusiems pirkimams atsakovė perdavė daugiau turto negu gavo. Iš tikrųjų, pagal atsakovės pardavimo operacijų žurnalą ji 2013 m. gruodžio 27 d. pardavė ieškovei prekių už tokią sumą. Kita vertus, iš ieškovės pardavimų operacijų žurnalo matyti, kad ieškovė tą pačią dieną už tokią pat sumą (313 899,40 Lt be PVM) pardavė prekių atsakovei (2 t., b.l. 43, 64). Todėl yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad pagal tą pačią dieną išrašytas abiejų šalių sąskaitas ieškovė neįgijo turto daugiau nei turėjo – arba šis turtas (viela) atsakovei buvo ieškovės grąžintas, arba atsakovės buvo grąžintas ieškovei šios turėtas turtas. Pažymėtina, kad, net sutikus su atsakovų aiškinimu neva atsakovė perdavė ieškovei turto 65 861,85 Eur daugiau nei iš jos gavo, tai nepaneigtų išvados, kad ginčijamais sandoriais buvo mažinama turto, kuris turėjo būti laikomas įkeistu, masė, o paminėta suma Įkeitimo lakšte nurodytos turto vertės ir neatstatė. Įkaito davėjas, vykdydamas įprastą komercinę veiklą, turi teisę disponuoti įkeistą turtinį kompleksą sudarančiais objektais tik jeigu nemažėja bendra šio įkeisto turto vertė (CK 4.202 str.).
  6. Todėl atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad nėra nustatyta kreditoriaus teisių pažeidimo sąlyga.
  7. (2) b) Atsakovai teigia, kad ginčijamų sandorių sudarymas buvo naudingas ir ieškovei, ir jos kreditoriams, teismas neįvertino, kad atsakovė (ir) po 2013 m. lapkričio 22 d. tiekė ieškovei vielą ir buvo vienintelis žaliavos tiekėjas, kurio dėka ieškovė turėjo galimybę tęsti savo veiklą, kas vertintina protingo asmens privalomumu sudaryti ginčijamus sandorius. Priešinga teismo išvada, anot atsakovų, yra nepagrįsta. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovais.
  8. Paminėti atsakovų argumentai apskritai prieštarauja ginčijamų sandorių turiniui – ieškovė pagal juos vielą ne pirko, o būtent pardavė. Taigi, ieškovė negalėjo tęsti veiklos ne dėl to, kad žaliavos negavo iš atsakovės, o dėl to, kad pati pardavė turėtą vielą. Dėl atsakovės tiektos vielos po 2013 m. lapkričio 22 d. jau yra pasisakyta nutarties 33 punkte.
  9. (2) c) Atsakovai nepateikė jokių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo nurodytas faktines aplinkybes ir jomis grindžiamas išvadas apie abiejų bendrovių sąsajas bei tuo pagrindu konstatuotą jų nesąžiningumą. Atsižvelgiant į teismo nustatytas sąsajas, nėra jokio pagrindo manyti, kad atsakovei nebuvo žinoma apie ieškovės įsipareigojimus Bankui pagal Įkeitimo lakštą bei Banko pradėtą išieškojimą, juo labiau, kai to atsakovai net ir neteigia. Atsakovų teikiami argumentai vėlgi susiję su vielos tiekimu po 2013 m. lapkričio 22 d., suderintomis ir sudengtomis tarpusavio skolomis šalių pasirašytuose aktuose, t.y. argumentais, kurie nepaneigia, jog abiems buvo žinoma, kad atsakovei perleidžiamas turtas turėjo būti išsaugotas pas ieškovę Banko reikalavimui užtikrinti. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokias nei padarė teismas išvadas dėl šios actio Pauliana sąlygos - šalių nesąžiningumo - egzistavimo.
  10. Apibendrinant teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl actio Pauliana sąlygų visumos egzistavimo Bankui įkeisto turto atžvilgiu.
  11. Dėl viensijinio tiltinio krano atsakovei 2013 m. lapkričio 22 d. perleidimo teismo padarytų išvadų atsakovai apeliaciniame skunde argumentų nepateikė. Iš bylos duomenų matyti, kad 2013 m. lapkričio 12 d. ieškovės vadovas buvo VSDFV Mažeikių skyriaus įspėtas dėl galimo bankroto bylos iškėlimo, 2013 m. lapkričio 21 d. VSDFV prie SADM direktoriaus pavaduotojas priėmė sprendimą dėl priverstinio paminėto krano įkeitimo užtikrinant reikalavimus dėl skolos VSDF biudžetui grąžinimo (2 t., b.l. 112-115). Akivaizdu, kad krano perleidimas jau sekančią buvo nukreiptas išvengti šio kreditoriaus reikalavimo patenkinimo iš priverstiniu įkeitimu įkeistino turto, t.y. būtent į šio kreditoriaus teisių pažeidimą. Atsakovai, kaip minėta, ir nenurodo jokių tokio sandorio sudarymui pateisinamų argumentų.

13Dėl restitucijos

  1. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs sandorius negaliojančiais, remdamasis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi, sprendė, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma ne restitucija, o abiejų atsakovų (solidarios) civilinės atsakomybės klausimas. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, nes pripažinus sandorį negaliojančiu turėjo būti taikoma restitucija. Beje, taip pat nurodo tiek ieškovė, tiek atsakovai.
  2. Sandorio pripažinimo negaliojančiu („automatinė“) pasekmė yra restitucijos taikymas (CK 6.145 str. 1 d.), restitucija yra savarankiškas pažeistų prievolinių teisių gynimo būdas. CK 6.145 straipsnio 2 dalis leidžia, pripažinus sandorį negaliojančiu, tik pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, bet ir tai tik tais atvejais, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai arba nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Taigi, restitucijos būdo pakeitimas, esant tam tikroms sąlygoms, reiškia galimybę pakeisti vieną iš restitucijos galimų būdų kitu, bet ne pakeisti ją civilinės atsakomybės institutu. Civilinės atsakomybės taikymas yra kitas teisių gynimo būdas, sprendžiant tiek dėl tokios atsakomybės taikymo apskritai, tiek dėl jos apimties taikytinos visiškai kitos – civilinę atsakomybę reglamentuojančios - normos (CK XXII skyrius).
  3. Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 str.). Nagrinėjamu atveju

    14ieškovė, nurodydama, kad įkeistas Bankui turtas apibūdinamas rūšiniais požymiais, neaiškus jo nusidėvėjimo mastas, prašė restitucijos piniginiu ekvivalentu. Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, nes yra pagrindas manyti, jog dėl įkeisto turto specifikos (grąžinimo natūra atveju turėtų būti grąžinama būtent Įkeičiamų prekių, atsargų apyraše nurodytų tam tikrų konkrečių parametrų viela, vinys, galimai iš tikrųjų kiltų turto nusidėvėjimo klausimai) restitucijos procesas galėtų būti komplikuotas, juo labiau, kad atsakovė dėl prašomo restitucijos būdo prieštaravimų nėra pareiškusi. Kitą perleistą turtą – viensijinį kraną ieškovė ieškinyje prašė grąžinti natūra, o paaiškėjus, jog jo nėra – atlyginti jo piniginį ekvivalentą.

  4. Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (CK 6.147 str. 1 d.). Teisėjų kolegija atmeta ieškovės argumentus dėl didžiausios turto vertės taikymo CK 6.147 straipsnio 2 dalies pagrindu. Turtas buvo perleistas būtent tik dėl vien ieškovės nesąžiningų veiksmų. Todėl ji, nepaisant, kad actio Pauliana sąlygų kontekste konstatuojamas ir atsakovės nesąžiningumas įgyjant turtą, negali turėti naudos iš savo nesąžiningų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad pagal 2013 m. lapkričio 22 d. PVM sąskaitą faktūrą SN Lt/13/11/03 buvo perleistas neturėjęs būti įkeistu 831,57 Eur (su PVM) vertės turtas (moplenas/plastikas, stabilizatorius, stogo vinys, GK dėžė), todėl šia suma restitucijos apimtis mažintina iki 74 724,43 Eur (be krano). Krano vertė pagal paminėtą sąskaitą – 18 363,07 Eur (su PVM).

15Dėl atsakovo K. V. atsakomybės

  1. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pripažinus sandorį negaliojančiu, šalia restitucijos įstatymų nustatytais atvejais (pvz., CK 1.84 straipsnio 3 dalyje, 1.89 straipsnio 2 dalyje, 1.90 straipsnio 3 dalyje ir kt.) kaip viena iš negaliojimo pasekmių gali būti taikoma civilinė atsakomybė (kaip papildomas gynimo būdas), ta apimtimi, kiek restitucija nepadengia šalies patirtų nuostolių. Šia prasme civilinė atsakomybė kaip viena iš sandorio negaliojimo pasekmių yra subsidiarus gynimo būdas restitucijos atžvilgiu – taikomas tik ta apimtimi, kiek restitucijos taikymas negrąžina šalies į padėtį, kurioje ji būtų buvusi, jei sandoris nebūtų buvęs sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017). Šioje kasacinio teismo nutartyje taip pat nurodyta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad ieškovas gali reikalauti kumuliatyviai taikyti kelis savarankiškus gynimo būdus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-160-687/2016, žr. 34 punktą), tačiau privalo įrodyti visas sąlygas, kurios būtinos nustatant kiekvieno iš pagrindų atsakomybės sąlygų egzistavimą. Todėl tokie kumuliatyvūs reikalavimai kaip nagrinėjamoje byloje gali būti reiškiami, tačiau nustatytos vieno reikalavimo sąlygos (konkrečiu atveju – actio Pauliana sąlygos) nesuponuoja, kad nustatytos ir deliktinės atsakomybės sąlygos. Šios sąlygos turi būti ieškovo savarankiškai įrodinėjamos.
  2. Atsakovui kaip ieškovės vadovui ieškinyje reiškiamas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs sandorius negaliojančiais nepagrįstai netaikė restitucijos, o jos vietoje nepagrįstai sprendė atsakovų civilinės atsakomybės klausimą, apskaičiavo žalos dydį pagal pripažintus negaliojančiais sandorius ir priteisė žalą solidariai iš abiejų atsakovų. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės vadovo civilinė atsakomybė yra subsidiari (CK 6.245 str. 5 d.).
  3. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra atskleista bylos šios dalies esmė ir jos išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme pagal pateiktus įrodymus nėra galimybės. Todėl sprendimo dalis, kuria išspręstas atsakovo K. V. atsakomybės klausimas, naikintina ir ši bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
  4. Visų pirma, iš pateikto patikslinto ieškinio nėra aiškus jo pagrindo santykis su dalyku, kas galėjo lemti neteisingą aptariamo reikalavimo išsprendimą. Viena vertus, ieškinyje nurodoma, kad prašoma priteisti iš atsakovo nuostolius, kurie atsirado dėl ydingų ginčijamų sandorių. Kita vertus, (ir apeliaciniame skunde) prašoma priteisti visą įkeisto pagal Įkeitimo lakštą turto vertę, kuri yra daug didesnė nei ginčijamais sandoriais perleisto vertė.
  5. Kaip galima suprasti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas sprendė nuostolių atlyginimo klausimą tik ginčytų sandorių apimtyje, nes reikalavimo dėl visos nesančio likusio Įkeitimo lakšte nurodyto turto vertės atžvilgiu (ne)pagrįstumo jokie motyvai nepateikiami. Kitaip tariant, teismas, žalą skaičiuodamas nuo ginčijamais sandoriais perleisto turto vertės, nepasisakė ir nenusprendė dėl (ne)pagrįstumo reikalavimo dalies, sudarančios skirtumą tarp iš atsakovo priteistos sumos ir reikalautos priteisti 163 198,07 Eur sumos.
  6. Antra, visas, išskyrus kaltę, vadovo civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti ieškovas. Jei bent viena iš sąlygų nėra konstatuojama, ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti atmetamas. Šiuo atveju ieškinyje reikalavimas priteisti iš atsakovo 163 198,07 Eur sumą grindžiamas iš esmės vienu teiginiu - įmonė nesąžiningai perleido tokios vertės turtą. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš bylos duomenų matyti, jog nuo įkeitimo sandorio sudarymo atsakovas nebuvo vienintelis vadovas (iki 2011 m. vadovu buvo D. V.). Ieškinyje nepateikiama jokių įrodymų ar bent argumentų kada, kas, kokia apimtimi ir pan. pažeidė pareigą išlaikyti Įkeitimo lakšte nurodytos vertės prekių apimtį. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Ieškovei faktiškai tik konstatuojant faktą, kad prekių atsargų nėra išsaugota, bet neįrodinėjant ir neargumentuojant pirmiau paminėtų aplinkybių, nėra galimybės nustatyti, ar vien atsakovas gali būti laikomas atsakingu (jei apskritai gali būti tokiu laikomas) už minėtos pareigos pažeidimą visa apimtimi ar tik tam tikra dalimi.
  7. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl pirmiau nurodytų motyvų skundžiamo sprendimo dalis UAB „Initium verum“ atžvilgiu pakeistina (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.), o sprendimo dalis K. V. atžvilgiu naikintina ir šioje dalyje perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 326 str. 1 d. 4 p.).

16Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kadangi byla K. V. atžvilgiu nėra užbaigiama, todėl bylinėjimosi išlaidų klausimą apeliacinės instancijos teismas išsprendžia tik atsakovės atžvilgiu. Pirmosios instancijos teisme iš jos priteistina 2 089 Eur žyminio mokesčio ir 21,85 Eur (pusė iš visų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (CPK 96 str. 1 d.).
  2. Ieškovė apeliaciniame skunde prašė priteisti iš atsakovės 61 150,43 Eur didesnę sumą (ginčijama suma) nei priteista skundžiamame sprendime. Todėl už apeliacinį skundą mokėtinas 1 512 Eur žyminis mokestis, nuo kurio ieškovė atleista. Šia nutartimi priteisiama 48 946,16 Eur didesnė suma, taigi, apeliacinis skundas tenkinamas 80 proc. Atitinkamai iš atsakovės apeliacinės instancijos teisme valstybei priteistinas 1 210 Eur žyminis mokestis.

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

18Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta pripažinti negaliojančiais ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „SNP“ ( - ) ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Initium verum“ ( - ) vielos ir vinių, viensijinio tiltinio krano pirkimo-pardavimo sandorius pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. SNLT/13/11/03, Nr. SN LT/14/02/01, Nr. SNLT14/03/01, Nr. SNLT/14/03/02 ir Nr. SNLT/14/05/01, palikti nepakeistą.

19Pakeisti sprendimo dalis, kuriomis iš atsakovų K. V. ir uždarosios akcinės bendrovės „Initium verum“ solidariai priteista 44 141,34 Eur nuostolių bei palūkanos, išdėstant jas taip:

20„Taikant restituciją, priteisti ieškovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „SNP“ iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Initium verum“ 74 724,43 Eur, viensijinį tiltinį kraną, o paaiškėjus, jog jo nėra - 18 363,07 Eur piniginį ekvivalentą, 6 procentų metines palūkanas už 74‘724,43 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-08-11) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo“.

21Palikti nepakeistą sprendimo dalį, kuria atmesta kita ieškinio dalis atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Initium verum“ atžvilgiu.

22Panaikinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovų. Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Initium verum“ 3 320,85 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

23Panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovo K. V. atžvilgiu išspręstas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, ir perduoti šią bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

24Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartį ir sumažinti areštuojamo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Initium verum“ turto mastą iki 93 087,50 Eur vertės turto.

25Nutarties kopiją siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4.
  1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl įmonės sudarytų... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimų esmė... 6.
    1. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gegužės 27 d.... 7. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų teisiniai argumentai... 8.
      1. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo Šiaulių... 9. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir... 10.
        1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos... 11. Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo tariamais
            12. Dėl ginčijamų actio Pauliana sąlygų perleidžiant turtą
              13. Dėl restitucijos
              1. Pirmosios instancijos... 14. ieškovė, nurodydama, kad įkeistas Bankui turtas apibūdinamas rūšiniais... 15. Dėl atsakovo K. V. atsakomybės
                  16. Dėl bylinėjimosi išlaidų
                  1. Kadangi byla 17. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 18. Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį, kuria... 19. Pakeisti sprendimo dalis, kuriomis iš atsakovų K. V. ir... 20. „Taikant restituciją, priteisti ieškovei bankrutuojančiai uždarajai... 21. Palikti nepakeistą sprendimo dalį, kuria atmesta kita ieškinio dalis... 22. Panaikinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš... 23. Panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovo K. V.... 24. Pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. liepos 21 d. nutartį ir sumažinti... 25. Nutarties kopiją siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui....