Byla 2A-532-230/2013
Dėl žalos regreso tvarka atlyginimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė), Nijolios Indreikienės (pranešėja), Albinos Rimdeikaitės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Modus“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-13561-924/2012 pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės ,,Ergo Lietuva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Modus“ dėl žalos regreso tvarka atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovės 11 788,33 Lt žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-10-29 su atsakove sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 02-1484595, pagal kurią iki 2011-11-02 buvo apdrausta transporto priemonės Volvo FH, valst. Nr. ( - ), valdytojo civilinė atsakomybė. 2011-02-08 eismo įvykio metu Vokietijoje V. M. vairuojamas vilkikas Volvo FH, valst. Nr. ( - ), apgadino kitą transporto priemonę MB, valst. Nr. ( - ). Nuostolius dėl transporto priemonės MB, valst. Nr. ( - ), apgadinimo atlygino ieškovė, kuri išmokėjo 10 251,84 Lt draudimo išmoką, o įvykį administravusiam atstovui užsienyje apmokėjo 1 536,49 Lt atstovavimo išlaidų bei patyrė 868,25 Lt išlaidų už vertimo paslaugas. Draudimo sutartyje buvo nustatyta, kad draudimo įmoka bus mokama 4 kartus per metus. Įmoka už sutartimi suteikiamą draudimo apsaugą nuo 2011-02-03 iki 2011-05-02 buvo sumokėta pavėluotai, t. y. 2011-03-18, jau po 2011-02-08 eismo įvykio. Ieškovė, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę, remdamasi Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 7 p. bei Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 64 p., kreipėsi į atsakovę, reikalaudama grąžinti išmokėtą draudimo išmoką, tačiau atsakovė reikalaujamos sumos nesumokėjo.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovės UAB „Modus“ ieškovei ADB „ERGO Lietuva“ 11 788,33 Lt žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2012-07-23) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 354 Lt žyminio mokesčio, 868,25 Lt išlaidų už dokumentų vertimą, 65,52 Lt kelionės išlaidų, taip pat priteisė iš atsakovės valstybei 18,06 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

7Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2010-10-29 tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 02-1484595, kuria laikotarpiui iki 2011-11-02 buvo apdrausta transporto priemonės Volvo FH, valst. Nr. ( - ), valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šią draudimo sutartį, draudimo įmoką (4 500 Lt) atsakovė įsipareigojo sumokėti per keturis kartus (2010-12-05 - 1 125 Lt; 2011-02-03 - 1 125 Lt; 2011-05-03 - 1 125 Lt; 2011-08-03 - 1 125 Lt). Atsakovė, draudimo sutartimi įsipareigojusi iki 2011-02-03 sumokėti draudimo įmoką, ją sumokėjo pavėluotai, t.y. 2011-03-18. 2011-02-08 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu vilkikas Volvo FH, valst. Nr. ( - ), vairuojamas UAB „Modus“ darbuotojo, judėdamas atbuline eiga kliudė ir apgadino kitą automobilį - MB, valst. Nr. ( - ).Ieškovė atlygino dėl eismo įvykio žalą patyrusiam asmeniui 10 251,84 Lt dydžio draudimo išmoką bei 1 536,49 Lt išlaidų, susijusių su žalos administravimu. Atsakovė neginčijo išmokėtos žalos dydžio ir jos pagrįstumo, tačiau teigė, kad jeigu atsakovė būtų įspėta apie praleistą terminą sumokėti draudimo įmoką ir draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes, atsakovė galimai būtų sumokėjusi įmoką dar prieš draudiminį įvykį. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šiuos argumentus kaip nepagrįstus, nurodė, kad TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių (draudėjo pareiga grąžinti draudikui išmokėtą draudimo išmoką) atsiradimas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį. Teismas nustatęs, kad atsakovė nesumokėjo draudimo įmokos iki draudimo sutartyje nustatyto termino (2011-02-03), ji sumokėta tik 2011-03-18, o per tą laikotarpį, kai draudimo įmoka nebuvo sumokėta (nuo 2011-02-03 iki 2011-03-18), atsitiko draudžiamasis įvykis (2011-02-08), ko šalys neginčijo, darė išvada, jog ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės sugrąžinti draudikui (ieškovei) šio už draudėją (atsakovę) tretiesiems asmenims sumokėtas draudimo ir kitas su tuo susijusias išmokas. Argumentus, kad atsakovė vėliau sumokėjo draudimo įmoką, o ieškovė ją priėmė, nenutraukė draudimo sutarties, teismas atmetė, kaip neturinčius teisinės reikšmės ginčo išsprendimui, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-22 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012, išaiškinimu, jog draudėjas (atsakovė) draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdamas draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, prisiima su tuo susijusią riziką, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas (ieškovė), išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę. Teismas taip pat nurodė, kad nors Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004-06-23 nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sąlygų 27 p. numato, jog draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje nustatytu laiku, draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, kad draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą bei nurodyti TPVCAPD įstatymo 11 str. 5 ir 7 dalyse numatytas draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes, tačiau šios nuostatos, teismo nuomone, nepaneigia ieškovės įstatyminės teisės susigrąžinti tretiesiems asmenims išmokėtą draudimo išmoką ir nedaro esminės įtakos ginčo išsprendimui. Atsakovės nurodyta aplinkybė, kad ji savo veikloje nuolat naudoja daugiau nei kelias dešimtis transporto priemonių, todėl yra sudėtinga sekti visų transporto priemonių draudimo sutarčių galiojimo terminus ir įmokų sumokėjimą, neatleidžia atsakovės nuo pareigos tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdama draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, ji prisiima su tuo susijusią riziką, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi priimtas pažeidžiant materialinės teisės normas. Nurodo šiuos skundo argumentus:

101) Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies taikymo ir aiškinimo

11Sprendime išimtinai vadovautasi TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 d., tačiau teisės norminių aktų nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, konkrečią normą siejant su teisės norminiame akte teisinių santykių subjektams nustatytų teisių ir pareigų visuma. Remiantis įstatymo 22 str. 2 d. tuo atveju, jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, kurios dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Pagal Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (patvirtintos Lietuvos Respublikos Draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47 „Dėl standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų patvirtinimo“) (toliau vadinamų - „Standartinėmis sąlygomis“) 10 p. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarkos numatytais atvejais draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti sumokėtos sumos ar jos dalies grąžinimo iš atsakingo už žalą asmens ar draudėjo arba apdraustojo. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Vadinasi, minėtuose teisės norminiuose aktuose įtvirtinta taisyklė, kad draudėjui netinkamai vykdant draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, turi būti aiškinama sistemiškai su reikalavimu, nustatant draudėjo grąžintinos sumos draudikui dydį, atsižvelgti į minėtas reikšmingas aplinkybes. Sutarties šalys, vykdydamos sutartį, privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Standartinių sąlygų 27 p. numato, kad draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje nustatytu laiku, draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, kad draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą bei nurodyti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 5 ir 7 d. numatytas draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes. Tačiau ieškovė šios pareigos neįvykdė, kadangi pranešimo apie laiku nesumokėta įmoką atsakovei nepateikė. Kadangi ieškovė neįvykdė Standartinių sąlygų 27 p. nustatytų imperatyvių nuostatų - pranešti raštu apie draudimo įmokos nesumokėjimą laiku ir to galimas pasekmes, todėl ji negali remtis atsakovės netinkamu sutarties vykdymu (CK 6.206 str.). Sutartys nebuvo nutrauktos, o pavėluotai sumokėtos draudimo įmokos buvo priimtos, todėl darytina išvada, kad ieškovė neturi teisės susigrąžinti iš atsakovės sumas, ieškovės išmokėtas dėl padarytos žalos, nes tai prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.) ir būtų aiškiai neadekvati sankcija padarytam pažeidimui. Priešingai aiškinant nagrinėjamą situaciją, gautųsi taip, kad draudikas būtų suinteresuotas, jog draudėjas praleistų draudimo įmokos sumokėjimo terminą ir įmoką sumokėtų po draudiminio įvykio, tam kad draudikas galėtų gauti ir draudimo įmoką ir išsiieškoti išmokėtą draudimo išmoką, t. y. gauti pelną niekuo nerizikuojant, tuo paneigiant draudimo esmę. Apeliantė nurodo, kad analogišką bylą yra išnagrinėjęs Kauno apygardos teismas (civ. bylos Nr. 2A-196-527/2011) ir 2011-03-09 nutartyje palaikytas aukščiau išdėstytas TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 d. aiškinimas bei konstatuota, jog informavimo pareigos neįvykdymas bei draudimo įmokos priėmimas pašalina galimybę ieškovei remtis TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 d., t. y. eliminuoja galimybę reikalauti žalos atlyginimo.

  1. Dėl nukrypimo nuo kasacinio teismo praktikos

    12

13Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012 pateiktu precedentiniu išaiškinimu. Tačiau šiuo atveju nebuvo būtinųjų sąlygų precedento taikymui. Teismas neįvertino tai, kad 2012-06-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012 faktinė situacija buvo visiškai skirtinga, ir draudėjas savo atsikirtimų negrindė tuo, kad draudikas neįvykdė savo informavimo pareigos, t. y. pareigos, numatytos Standartinių sąlygų 27 p. Dėl to minėtoje nutartyje visiškai nebuvo analizuota situacija, kaip TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 d. nuostata turi būti aiškinama ir taikoma tuo atveju, kai nėra įvykdyta imperatyvi draudikui nustatyta informavimo pareiga, o tai eliminuoja galimybę tokiu precedentu remtis sprendžiant šią civilinę bylą. Todėl darytina išvada, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 d., o išvados padarytos neatsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, susijusias su ieškovės informavimo pareigos neįvykdymu.

14Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog sprendimas priimtas tinkamai įvertinus bylos aplinkybes ir nenukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Nurodo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančio specialiojo TPVCAPD įstatymo 9 str. 1 dalis nustato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties įsigaliojimas nesiejamas su draudimo įmokos sumokėjimu. Pagal Įstatymo 11 str. 6 d. draudikas negali atsisakyti mokėti draudimo išmokos, jei draudžiamasis įvykis įvyko per laikotarpį, už kurį draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų. Draudėjui nustatytu terminu nesumokėjus draudimo įmokos, draudimo apsauga galios, tačiau, esant tam tikroms įstatyme nustatytoms aplinkybėms, draudėjui gali kilti pareiga sugrąžinti draudikui šio už draudėją tretiesiems asmenims sumokėtas draudimo išmokas. Kai draudėjas laiku nesumoka draudimo įmokos ir per tą laiką įvyksta draudžiamasis įvykis, Įstatymo 11 str. 7 d. yra nustatyta draudiko teisė pareikšti atgręžtinį reikalavimą draudėjui dėl draudimo išmokos grąžinimo. Tokiu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių atlygintinį pobūdį ir draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, prasmę, yra siekiama užtikrinti draudiko teisėtų interesų apsaugą bei pašalinti galimybę draudėjui piktnaudžiauti. Tokiu būdu draudėjas drausminamas, nes, draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdamas draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, jis prisiima su tuo susijusią riziką, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje, priimtoje 2012 m. birželio 22 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2012, yra išaiškinęs, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių atsiradimas galimas nustačius esmines aplinkybes: draudimo įmokos iki sutartyje nustatyto termino nesumokėjimą ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimą. Šioje nutartyje taip pat išaiškinta, kad argumentai, jog atsakovė vėliau sumokėjo draudimo įmoką, o ieškovė ją priėmė, nenutraukė draudimo sutarties ir pan., neturi teisinės reikšmės, nes šios aplinkybės nėra ginčijamos teisės normos taikymo (netaikymo) sąlygos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė, kaip nepagrįstus, atsakovės argumentus, jog ieškovas nevykdė Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų (patvirtintos LR Draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47) 27 p. nuostatų, t. y. raštu pranešti apie draudimo įmokos nesumokėjimą laiku ir informuoti apie draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes. Be to, aukščiau nurodytas Draudimo priežiūros komisijos nutarimas yra poįstatyminis teisės aktas, kuris negali plečiamai aiškinti TPVCAPDĮ įstatymo normų ar sukurti papildomų pareigų draudikui. TPVCAPDĮ įstatyme nėra numatyta draudiko pareiga dėl pranešimų siuntimo draudėjui apie laiku nesumokėtas draudimo įmokas ir įmokų nesumokėjimo pasekmes, o TPVCAPDĮ įstatymo 6 str. 1 d. nurodo, kad įprastinė ir pasienio draudimo sutartys sudaromos vadovaujantis šiuo įstatymu, Civiliniu kodeksu, Draudimo įstatymu, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis ir kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip. Todėl Standartinių sąlygų 27 p. nustatyta pareiga draudikui laikytina neteisėta sąlyga, prieštaraujančia TPVCAPDĮ įstatymui, poįstatyminiu teisės aktu sukurianti papildomas pareigas draudikui, kurių nenumato specialusis įstatymas. Nei Standartinėse sąlygose, nei Įstatyme nėra numatyta sankcija už informavimo veiksmo neatlikimą Draudimo sutartyje įmokų mokėjimo tvarka yra individualiai aptarta sutarties sąlyga, todėl atsakovė prisiėmė ir pareigą sekti sudarytos sutarties sumokėjimo terminus (CPK 6.256 str. 3 d.). Pažymėtina, kad atsakovė yra verslininkė, specifine komercine veikla besiverčiantis (vežimo paslaugomis) subjektas, todėl jai buvo žinoma pareiga laiku mokėti draudimo įmokas.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis), o apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės taip pat nesudaro prielaidų panaikinti teismo sprendimą.

17Byloje nustatyta, kad 2010-10-29 tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria laikotarpiui iki 2011-11-02 buvo apdrausta atsakovės transporto priemonės Volvo FH, valst. Nr. ( - ) valdytojo civilinė atsakomybė. Pagal šią draudimo sutartį atsakovė įsipareigojo sumokėti draudimo įmoką dalimis per 4 kartus. Atsakovė draudimo sutartimi numatytą sumokėti iki 2011-02-03 draudimo įmoką sumokėjo pavėluotai, t.y. 2011-03-18, o 2011-02-08 Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu vilkikas Volvo FH, valst. Nr. ( - ), vairuojamas atsakovės darbuotojo, apgadino kitą automobilį - MB, valst. Nr( - ). Ieškovė dėl šio eismo įvykio išmokėjo 10 251,84 Lt dydžio draudimo išmoką bei 1 536,49 Lt išlaidų, susijusių su žalos administravimu. Dėl šių aplinkybių tarp šalių nekilo ginčo, tačiau, atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas.

18Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 7 dalies aiškinimo ir taikymo ir teismų praktikos šiuo klausimu

19Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau TPVCAPDĮ) 11 straipsnio 7 dalies normą, kurioje nustatyta, kad jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, draudikas, išmokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas. Tinkamą šios normos taikymą pagrindžia ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-06-22 nutartis, priimta civilinėje byloje uždaroji akcinė draudimo bendrovė ,,ERGO Lietuva“ v. uždaroji akcinė bendrovė ,,Relas“, bylos Nr. 3K-3-314/2012). Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje buvo išaiškinta, kad TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių (draudėjo pareigos grąžinti draudikui draudimo išmoką) atsiradimas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį. Taigi esminės šiai normai taikyti nustatinėtinos aplinkybės nagrinėjamu atveju yra draudimo įmokos iki sutartyje nustatyto termino nesumokėjimas ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimas. Kitokių sąlygų įstatymas nenumato, todėl draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, remiantis TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalimi, nustačius šioje teisės normoje numatytas sąlygas, negali būti ribojama. Nurodytu suformuotu teismo precedentu taip pat buvo išaiškinta, kad argumentai, jog draudimo įmoka buvo sumokėta vėliau, draudėjas ją priėmė ir nenutraukė draudimo sutarties ar pan., kas nustatyta ir nagrinėjamoje byloje, neturi teisinės reikšmės, nes šios aplinkybės nėra ginčijamos teisės normos taikymo (netaikymo) sąlygos. Aukščiausiasis Teismas, teismų praktikoje įtvirtinęs tokį TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies aiškinimą ir nurodęs šios normos taikymo sąlygas, rėmėsi tuo, kad tokiu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių atlygintinį pobūdį ir draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, prasmę, yra siekiama užtikrinti draudiko teisėtų interesų apsaugą bei pašalinti galimybę draudėjui piktnaudžiauti. Tokiu būdu draudėjas drausminamas, nes, draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdamas draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą, jis prisiima su tuo susijusią riziką, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę.

20Atsakovės nuomone, nurodytas teismo precedentas netaikytinas, kadangi skiriasi nagrinėjamos ir kasacine tvarka išnagrinėtos bylos faktinės aplinkybės, nes kasacine tvarka išnagrinėtoje byloje aiškinant nurodytą teisės normą nebuvo atsižvelgta į Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47 „Dėl standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ (toliau Standartinėmis sąlygos) 27 punkto reikalavimus. Ši norma numato, kad draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje nustatytu laiku, draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, kad draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą bei nurodyti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 str. 5 ir 7 d. numatytas draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes. Iš tikrųjų nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad draudikas šios pareigos nėra įvykdęs, t. y. nėra pranešęs apie nesumokėtą draudimo įmoką ir nenurodęs draudėjui tokio veiksmo neatlikimo pasekmių. Tačiau darytina išvada, kad ši atsakovės nurodyta nauja aplinkybė nepaneigia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuoto TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies aiškinimo ir jos taikymo. Standartinių sąlygų 27 punkte numatytos draudiko pareigos informuoti apie nesumokėtą draudimo įmoką nevykdymas nėra susietas su teisės reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas praradimu ar jos ribojimu. Šis poįstatyminiame akte nurodytas reikalavimas informuoti apie nesumokėtą draudimo įmoką negali išplėsti TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nurodytų ir konkrečiai įvardintų sąlygų, dėl kurių atsiranda draudėjo pareiga grąžinti draudikui draudimo išmoką. Šiuo atveju svarbu tai, kad TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalis yra specialioji ir aukštesnę teisinę galią turinti norma, kuriai teiktinas prioritetas prieš žemesnės teisinės galios teisės aktus ir bendrąsias teisės normas (CK 1.3 straipsnio 3 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ši aplinkybė nepaneigia ieškovės įstatyminės pareigos susigrąžinti išmokėtą draudimo išmoką ir neturi esminės įtakos ginčo išsprendimui. Be to, pirmosios instancijos pagrįstai nesivadovavo atsakovės nurodytu kitu teismo precedentu, t. y. Kauno apygardos teismo 2011-03-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-196-527/2011, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, užtikrinantis jam įstatymu pavestą vienodą teismų praktikos formavimą (CPK 4 straipsnis), vėlesne nutartimi išaiškino TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalies taikymo sąlygas, jas apibrėždamas ta apimtimi, kaip nurodyta šioje normoje.

21Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas materialines teisės normas, todėl apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, ir skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

22Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

23Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį... 7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2010-10-29 tarp šalių buvo... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo... 10. 1) Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo... 11. Sprendime išimtinai vadovautasi TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 d., tačiau... 12. ... 13. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-22 nutartyje... 14. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 16. Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas... 17. Byloje nustatyta, kad 2010-10-29 tarp šalių buvo sudaryta transporto... 18. Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo... 19. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino Transporto priemonių... 20. Atsakovės nuomone, nurodytas teismo precedentas netaikytinas, kadangi skiriasi... 21. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, spręstina, kad pirmosios instancijos... 22. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1... 23. Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio...