Byla 3K-3-103-313/2018
Dėl skolos už šilumos energiją

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės (pranešėja), Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. I. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Anykščių šiluma“ ieškinį atsakovei L. I. dėl skolos už šilumos energiją.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių mokesčių už bendrojo naudojimo patalpų šildymą apskaičiavimo tvarką, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 606,22 Eur skolą už laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. suvartotą šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti ir 99,64 Eur delspinigių. Ieškovė nurodė, kad centralizuotai tiekia šilumos energiją atsakovės butui ( - ). Atsakovė 2001 m. atsijungė nuo centralizuotai tiekiamos šilumos tiekimo ir už gaunamą šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti nemokėjo, nors atsijungimas nuo namo centralizuotos šildymo sistemos neturi įtakos iš įstatymo kylančiai bendraturčio pareigai proporcingai apmokėti bendro turto išlaikymo išlaidas.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Anykščių rajono apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovės 606,22 Eur skolą už suvartotą šilumos energiją, 20 Eur žyminį mokestį, kitą ieškinio dalį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovei priklausantis butas yra teisėtai atjungtas nuo daugiabučio namo karšto vandens tiekimo sistemos; 2009 m. atsakovei buvo siųstas registruotas laiškas su pasiūlymu sudaryti naują sutartį dėl šilumos vartojimo pirkimo ir pardavimo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, tačiau atsakovė nesutiko su ieškovės reikalavimu sumokėti už šilumą bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kreipėsi su skundu į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau – ir Komisija), o vėliau – į Vilniaus apygardos teismą.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 20 d. sprendimu atmetė L. I. reikalavimus, o UAB „Anykščių šiluma“ pareikštus reikalavimus patenkino iš dalies. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 22 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies buvo patenkintas UAB „Anykščių šiluma“ priešieškinis, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinis teismas atkreipė dėmesį į tai, jog L. I., įrodinėdama UAB „Anykščių šiluma“ reikalavimų nepagrįstumą, teigė, kad UAB „Anykščių šiluma“, paskirstydama mokėjimus už šilumą, turėjo įtraukti butų savininkų asmeninio naudojimo patalpų (rūsių) plotą; kad L. I., kreipdamasi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, šiuo argumentu nesirėmė, todėl Komisija nenagrinėjo ginčo šiuo aspektu; ginčas minėtu aspektu liko nenagrinėtas tiek ikiteismine, tiek ir teismine tvarka, todėl Lietuvos apeliacinis teismas nusprendė šią ginčo dalį perduoti nagrinėti iš naujo.
  4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, sprendžiant tarp ieškovės ir atsakovės kilusį ginčą, įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuota, kad šilumos energijai paskirstyti daugiabučiame name ieškovė yra tinkamai parinkusi šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, patvirtintą Komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19, (toliau – metodas Nr. 4) ir Šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5, patvirtintą Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41, (toliau – metodas Nr. 5) šilumos energiją apskaičiuoja metrologiškai patikrintais ir sertifikuotas apskaitos prietaisais, teisiškai įvertintas atsakovės pateiktas Audito aktas, kurio išvadų pritaikymas pripažintas neįmanomu, todėl byloje teismas nebesprendė klausimo dėl taikomų šilumos paskirstymo metodų tinkamumo, o vertino, ar, apskaičiuodama mokestį už suvartotos šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, ieškovė turėjo įtraukti butų savininkų asmeninio naudojimo patalpų (rūsių) plotą.
  5. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76 straipsniu, 4.82 straipsnio 1 dalimi, 4.83 straipsnio 3 dalimi, teismas nurodė, kad butų ir (ar) kitų patalpų savininkai, nepaisant pasirinkto jiems asmeniškai priklausančių patalpų šildymo būdo, turi pareigą atsiskaityti už šilumos dalį, tenkančią daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.
  6. Pasisakydamas dėl atsakovės argumento, kad ieškovė, apskaičiuodama mokestį bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, privalo į naudinguosius plotus įskaičiuoti kaimynų asmeninio naudojimo rūsio patalpų (sandėliukų) plotus, teismas nurodė, kad, pagal metodo Nr. 4 ir metodo Nr. 5 nuostatas, pastate suvartota šiluma butams (patalpoms) šildyti paskirstoma proporcingai butų (patalpų) naudingajam plotui. Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių, patvirtintų Komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 „Dėl šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių patvirtinimo“, 5.3 punkte nustatyta, kad būsto naudingasis plotas – tai gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, lodžijų ir kitų šildomų patalpų) bendrasis grindų plotas. Į naudingąjį būsto plotą neįeina balkonų, terasų, rūsių, nešildomų lodžijų grindų plotas.
  7. Teismas nesutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovė neteisingai apskaičiavo šilumos kiekį, skirtą bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Teismas nurodė, kad pareiga nuspręsti, ar į imamus naudinguosius plotus įskaičiuoti rūsio patalpų plotus, tenka butų ir kitų patalpų savininkams, o ne šilumą tiekiančiai bendrovei. Butų ir kitų patalpų savininkams priėmus sprendimą į proporcijai apskaičiuoti imamus naudinguosius plotus įskaičiuoti rūsio patalpų (sandėliukų) plotus, toks sprendimas taptų privalomas šilumą tiekiančiai bendrovei ir sudarytų pagrindą kitaip apskaičiuoti šilumos kiekį, skirtą bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.
  8. Teismas nurodė, kad teisės aktai, kuriuos ieškovė turėjo taikyti ginčo laikotarpiu, nustatė, jog į naudingąjį būsto plotą rūsių plotas neįtraukiamas, todėl padarė išvadą, kad nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė neturėjo pareigos savo iniciatyva nuspręsti, jog namo rūsyje esančios patalpos, namo vidaus plotų eksplikacijoje pažymėtos simboliais R-1, R-2, R-3 ir t. t., turėtų būti priskiriamos prie buto naudingojo ploto. Byloje nėra duomenų, kad atskiros rūsio patalpos yra prijungtos prie namo centrinio šildymo sistemos, ieškovė pagrįstai priskyrė nešildomas namo rūsio patalpas prie daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų ir paskirstė rūsio patalpoms priskiriamą šilumos dalį visiems namo butų savininkams proporcingai kiekvieno nuosavybės daliai.
  9. Pasisakydamas dėl atsakovės argumento, kad ieškovė šilumos energijai apskaičiuoti naudojo pasenusius butų naudingųjų plotų duomenis, teismas, atsižvelgdamas į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pateiktą išvadą, nurodė, kad duomenys, turintys reikšmės šilumos energijai apskaičiuoti ir keičiantys šilumos energijos apskaičiavimo formulę, gali būti naudojami tik nuo jų pateikimo momento, o duomenis pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktą ir Šilumos vartojimo ir karšto vandens pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų 4.5 punktą privalo teikti vartotojai, ieškovė, nesant kitų duomenų, pagrįstai apskaičiuodama šilumos energiją vadovavosi duomenimis, nurodytais su vartotojais sudarytose sutartyse, ir neturėjo pareigos domėtis, ar šie duomenys nėra pasikeitę.
  10. Ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės 606,22 Eur skolą teismas pripažino pagrįstu rašytiniais įrodymais, todėl tenkino. Nustatęs, kad ieškovė neturi valstybės ar savivaldybės įmonės teisinio statuso, yra privatus juridinis asmuo ir jai netaikomas Lietuvos Respublikos įstatymas dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims, teismas ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovės delspinigius pripažino nepagrįstu ir atmetė.
  11. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. kovo 20 d. nutartimi Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  12. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartimi nustatytos aplinkybės dėl ieškovės tinkamai parinktų ir taikomų šilumos paskirstymo metodų ir šilumos energijos apskaičiavimo pagal metrologiškai patikrintus ir sertifikuotus apskaitos prietaisus yra prejudiciniai faktai, todėl iš naujo nenagrinėjo atsakovės argumentų dėl šilumos paskirstymo metodo parinkimo.
  13. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teismas nurodė, kad, vadovaudamasis CK 6.388 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 11, 12 straipsniais, Šilumos paskirstymo vartotojams metodo rengimo ir taikymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121, 8 punktu, pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovė neįrodė, jog faktiškai perdavė atsakovei centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo sumokėti pagal šilumos paskirstymą, kaip teisiškai nepagrįstus.
  14. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovės argumentą, kad šilumos energija faktiškai nebuvo tiekiama, nurodė, kad tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal įstatymą atsakovei, kaip turto savininkei, tenka pareiga proporcingai jos daliai atlyginti išlaidas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Teismas pabrėžė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovei ar kitiems namo gyventojams ieškovė faktiškai neperdavė centralizuotos energijos kiekio, pretenzijų dėl tiekiamos šilumos netinkamos kokybės ieškovė nėra gavusi ir tokių įrodymų byloje nepateikta.
  15. Teismas nesutiko su atsakovės teiginiais, kad teismas privalėjo ištirti atsakovės užsakymu atlikto energetikos audito skaičiavimus. Teismas nurodė, kad šis įrodymas buvo ištirtas ir teisiškai įvertintas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartimi, todėl iš naujo neanalizuojamas ir nevertinamas. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartyje konstatuota, kad atsakovės pateiktas įrodymas nepatvirtina, jog ieškovė klaidingai taikė šilumos paskirstymo metodus, iš audito akto išvadų aišku, kad pagal esamą faktinę padėtį objektyviai neįmanoma bendrojo naudojimo patalpoms šildyti suvartotos šilumos kiekio paskirstyti tarp namo bendraturčių kitaip, nei tą darė ieškovė.
  16. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė pagrįstai priskyrė nešildomas namo rūsio patalpas prie daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų ir paskirstė rūsio patalpoms priskirtą šilumos dalį namo savininkams proporcingai nuosavybės daliai pagal turimus duomenis.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartį ir Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai, spręsdami tiek dėl atsakovei faktiškai suteikto šilumos kiekio, tiek dėl ieškovės parinktų šildymo metodų netinkamumo, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymą, nukrypo nuo kasacinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009 suformuotos praktikos, kad šilumos energijos paskirstymas turi būti įgyvendinamas įstatymų nustatyta tvarka; turi būti nustatytas tikrasis faktiškai gautos šilumos energijos kiekis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovės teiginius, kad šilumos energija faktiškai nebuvo tiekiama. Atsakovės pateiktas šilumos energijos paskirstymo audito aktas patvirtina, kad ieškovė netinkamai paskirstė šilumos energiją, nes atsakovė faktiškai negavo jai priskirto energijos kiekio. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas vertinti atsakovės pateiktą audito išvadą, pažeidė rungimosi principą, nepagrįstai Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartyje pateiktą teisinį audito išvados vertinimą prilygino prejudiciniam faktui. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 22 d. nutartyje nesprendė, kokį faktinį kiekį šilumos energijos atsakovė gavo, tik nurodė, kad atsakovės pateiktas įrodymas nepatvirtina, jog atsakovė klaidingai taikė prieš tai paminėtus šilumos paskirstymo metodus. Ieškovė nėra pateikusi šilumos energijos paskirstymo skaičiavimų, o teismai šio fakto nesiaiškino, neatskleidė bylos esmės ir neįvertino, kad šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 neatitinka namo šildymo įrenginių. Ieškovė neįrodė, kad faktiškai perdavė atsakovei centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo sumokėti, todėl ieškinys turėjo būti atmestas.
    2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl ieškovės parinktų šilumos paskirstymo metodų Nr. 4 ir Nr. 5 tinkamumo, nes atsakovės energetikos audito išvadoje teigiama, kad atsakovės namo šildymo įrenginius atitinkantis šilumos paskirstymo metodas yra Nr. 10, kuris turėtų būti taikomas vietoj metodo Nr. 5, nes pastarasis neatitinka atsakovės namo šildymo įrenginių. Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos parinkto metodo Nr. 5 pagrįstumą. Kasacinis teismas pabrėžė, kad vartotojams gali būti paskirstyta tik šilumos energija, kuri faktiškai buvo suvartota bendro naudojimo patalpose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013). Atsakovės faktiškai negauta šilumos energija traktuotina analogiškai.
    3. Teismai rėmėsi tik prielaidomis apie ieškovės atliktų skaičiavimų teisingumą, nukrypo nuo kasacinio teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-916/2016 suformuotos praktikos, kad tais atvejais, kai teisėtai įvykdžius tam tikrus šilumos įrenginių pertvarkos darbus paaiškėja, kad iki to laiko taikytas šilumos paskirstymo metodas atsižvelgiant į pakitusios šildymo sistemos ypatumus nėra tinkamiausias vartotojams, šilumos vartotojai turi pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą, o šiems nepasirinkus, šilumos tiekėjas turi parinkti kitą šilumos paskirstymo metodą, nes kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga tinkamai paskirstyti vartotojams name suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui, o vartotojas turi teisę reikalauti tinkamo šios šilumos tiekėjo pareigos vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015).
    4. Teismai neįvertino atsakovės argumentų dėl dalies asmeninio naudojimo patalpų neįtraukimo į šilumos energijos paskirstymą. Atsakovės pateikti VĮ Registrų centro duomenys įrodo, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai) kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriamas jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Rūsyje esančios butų pagalbinės patalpos turėjo būti įtrauktos paskirstant šilumą kaip kitos šildomos patalpos. Šilumos energijos paskirstymo metodo Nr. 5 5 punkto nuostatos patvirtina, kad šilumos energija yra skirstoma pagal butų ar patalpų, įskaitant pagalbines, naudingąjį plotą neatsižvelgiant į buto padėtį name, kai yra atliktas šilumos paskirstymo auditas, arba atsižvelgiant į buto padėtį name, kai yra atliktas šilumos paskirstymo auditas. Atsakovės name butų ir jų pagalbinių patalpų, esančių rūsyje, aukštis skiriasi, todėl paskirstymas turėjo būti atliktas pagal butų ir jų pagalbinių patalpų tūrį, o ne plotą, kaip to reikalauja metodo Nr. 5 5.1.2 punktas tais atvejais, kai patalpų aukštis nevienodas. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu patvirtinto reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 13, 14 punktus rūsyje esančios patalpos yra butų pagalbinės patalpos, todėl turėtų būti įtraukiamos į butų naudingąjį plotą kaip pagalbinės šiltos patalpos, nes šios patalpos nėra naudojamos tiesioginei rūsio, kaip bendrojo naudojimo patalpų, paskirčiai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-808 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ pakeitimo 6.10–6.13 punktuose nustatyta, kad rūsyje esančios patalpos, kurios nebuvo įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, yra butų pagalbinės patalpos, jos yra įtraukiamos į butų naudingąjį plotą, nes šios patalpos yra atitveriamos šiltomis atitvaromis, taip pat nėra priskiriamos uždarų laiptinių, atvirų ar pusiau atvirų laiptinių laiptotakių ir tarpinių aikštelių, liftų šachtų, nešildomų rūsių (pusrūsių), neįrengtų ir nešildomų palėpių patalpoms.
    5. Nepagrįsta teismo išvada, kad dėl butų šildomų pagalbinių patalpų (sandėliukų) įtraukimo į šilumos energijos paskirstymą turi būti priimtas butų savininkų sprendimas CK 4.75 straipsnyje nustatyta tvarka. Toks teisės aktų aiškinimas pažeidžia CK įtvirtintą proporcingumo principą ir metodo Nr. 5 nuostatą, kad vartotojams priskiriamas šilumos kiekis bendrojo naudojimo patalpoms šildyti skaičiuojamas pagal butų ar patalpų naudingąjį plotą, kai jų aukštis vienodas (5.1.1 punktas), arba pagal butų ar patalpų tūrį, kai jų aukštis nevienodas (5.1.2 punktas). Šilumos paskirstymo metodo nuostatos yra imperatyvios, todėl vartotojai negali dėl jų susitarti. Butų šildomos pagalbinės patalpos (sandėliukai) galėtų būti neįtrauktos į šilumos energijos paskirstymą tik tuo atveju, jei būtų priimtas visų butų savininkų sprendimas dėl dalies jų asmeninių patalpų neįtraukimo į šilumos energijos paskirstymą ir šio sprendimo pagrindu butų savininkai kreiptųsi į Komisiją dėl metodo Nr. 5 pakeitimo. Pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas namo butų ir kitų patalpų savininkas turi prievolę prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui ir bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, proporcingai pagal nuosavybės teise valdomas visas asmenines patalpas ir gyventojai dėl to neprivalo papildomai susitarti.
    6. Nepagrįsta teismo išvada, kad šiluma paskirstyta teisėtai pagal butų plotus, kurie neatitinka VĮ Registrų centro duomenų tik todėl, kad namo administratorius ir butų savininkai nepateikė šilumos tiekėjai informacijos apie pasikeitusį jų butų plotą. Toks įstatymų aiškinimas prieštarauja kasacinio teismo praktikai, suformuotai civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015. Kasacinis teismas paliko galioti žemesnės instancijos teismų procesinius sprendimus, kuriais šilumos tiekėjas įpareigotas perskaičiuoti šilumos energijos paskirstymą, nes šilumos tiekėjas, nebūdamas pakankamai apdairus kaip verslininkas, nepriskyrė dalies šilumos energijos asmenino naudojimo palėpei, apie kurios įsigijimą vartotojai nepranešė tiekėjui.
    7. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje nurodyta, kad nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatoma, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos. Šios teisės normos prasme butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).
    8. Teismas netinkamai aiškino CK 4.82 straipsnio 7 dalį, įtvirtinančią, kad butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Kasacinis teismas turi įvertinti, kad visos asmeninio naudojimo šildomos butų pagalbinės patalpos rūsyje, kuriose yra butų savininkų asmeninio naudojimo pagalbinės patalpos (sandėliukai), nepagrįstai nėra įtrauktos į butų naudingąjį plotą. Jei šios pagalbinės patalpos nebūtų šildomos, tuomet joms turėtų būti priskirtas tam tikras šilumos kiekis bendro naudojimo reikmėms. CK 4.82 straipsnio 7 dalyje įtvirtintas proporcingumo principas reiškia, kad kiekvieno butų ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra nustatoma kaip atitinkama proporcija. Ji apskaičiuojama visą konkrečiam butų ir kitų patalpų savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingąjį plotą palyginant su gyvenamojo namo visu naudinguoju plotu.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Nepagrįsti atsakovės teiginiai, kad ieškovė neįrodė, jog faktiškai perdavė atsakovei centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalauja sumokėti. Ieškovės ieškinys grindžiamas Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsniu, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Šiluma į butus tiekiama per namo inžinerinius tinklus ir apšildo visas namo patalpas. Šilumos energija yra apskaitoma pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus, pagal kuriuos nustatoma, kokį šilumos kiekį suvartojo konkretūs vartotojai, koks tenka bendroms patalpoms šildyti. Kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį. Suvartotas kelių vartotojų pastate šilumos kiekis paskirstomas taip, kad visas pastate suvartotas kiekis būtų paskirstytas ir dėl jo atsiskaityta su tiekėju. Atsakovė yra namo bendrųjų konstrukcijų bendraturtė ir atsakinga už namo, kaip bendrosios dalinės nuosavybės vieneto, tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad namo laiptinė nebuvo šildoma ar kad atsakovė būtų atsidalijusi savo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės.
    2. Atsakovė neįrodė, kad skolai apskaičiuoti ieškovė netinkamai parinko Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą. Ieškovė šilumą ginčo name paskirsto ir mokestį už šilumą apskaičiuoja vadovaudamasi šilumos paskirstymo metodais Nr. 4 ir Nr. 5. Kitokio šilumos paskirstymo metodo namo gyventojai nepasirinko. Ieškovei nėra pateiktas namo gyventojų susirinkimo protokolas apie šilumos paskirstymo metodo Nr. 10 pasirinkimą, todėl nepagrįsti atsakovės argumentai, kad turėtų būti taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 10.
    3. Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad šiluma turėjo būti skaičiuojama ne pagal patalpų plotą, o pagal jų tūrį. Ginčo laikotarpiu pastato gyventojai nepateikė ieškovei informacijos apie jiems priklausančių butų (patalpų) tūrius, todėl ieškovė pastate suvartotą šilumos energiją pagrįstai skirstė pagal turimus duomenis apie esančias patalpas. Be to, namo gyventojai ir šiuo metu nepateikė informacijos apie jiems priklausančių butų (patalpų) tūrius ir nepareiškė prašymo šilumą paskirstyti vertinant patalpų tūrius.
    4. Atsakovė neįrodė, kodėl turėtų būti panaikinti teismų procesiniai sprendimai, o byla grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba priimtas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Atsakovės skunde nurodytos neteisingos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti teismų procesinius sprendimus.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Ieškovė UAB „Anykščių šiluma“ 2013 m. kreipėsi į teismą dėl skolos už šildymą laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. priteisimo iš atsakovės.
  2. Atsakovė 2014 m. kreipėsi su skundu į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, prašydama pripažinti, kad ieškovė ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos, ir įpareigoti ją tai padaryti; įpareigoti ieškovę perskaičiuoti patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens kiekį nuo 2008 m., iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam karštam vandeniui ruošti; įpareigoti atsakovę perskaičiuoti mokėjimus už šilumą pagal tinkamiausią metodą, įvertinant autonominiu būdu šildomą atsakovės butą. Komisija atsakovės reikalavimus pripažino nepagrįstais.
  3. Atsakovė dėl tų pačių reikalavimų kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs jos, kaip ieškovės, ieškinį atsakovei UAB „Anykščių šiluma“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, ir atsakovės UAB „Anykščių šiluma“ priešieškinį ieškovei L. I. dėl skolos priteisimo, 2015 m. liepos 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3143-640/2015 atmetė L. I. ieškinį, o UAB „Anykščių šiluma“ priešieškinį patenkino iš dalies – priteisė UAB „Anykščių šiluma“ iš L. I. 606,22 Eur skolą; kitą priešieškinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad UAB „Anykščių šiluma“ šilumos paskirstymui taiko tinkamus šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5, kurie labiausiai atitinka įrengtą šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemą; kad įvadinis šilumos apskaitos prietaisas ginčo laikotarpiu buvo metrologiškai įteisintas ir periodiškai tikrinamas.
  4. Lietuvos apeliacinis teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas UAB „Anykščių šiluma“ reikalavimas, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  5. Lietuvos apeliacinis teismas įvertino į bylą pateiktą MB „Statybos inžineriniai sprendimai“ atliktą Energijos paskirstymo ir suvartojimo audito ( - ), aktą Nr. 14-10/02. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šio dokumento įrodomosios reikšmės, nurodė, kad jame pateikti skaičiavimai yra neišsamūs; suformuluotos išvados yra santykinės, o tyrimo metodika neatskleista; akto 5 išvadoje nurodyta, kad visų namo gyventojų suvartotos šilumos energijos kiekius tiksliai būtų galima apskaičiuoti tik modernizavus šildymo sistemą, t. y. prie šildymo prietaisų įrengiant šilumos daviklius; iš audito akto išvadų aišku, kad pagal esamą faktinę padėtį objektyviai neįmanoma bendrojo naudojimo patalpoms šildyti suvartotos šilumos kiekio paskirstyti tarp namo bendraturčių kitaip, nei tą darė atsakovė; audito akte nenustatyta, kad atsakovė netinkamai taikytų šilumos paskirstymo metodus. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šis įrodymas nepatvirtina, jog UAB „Anykščių šiluma“ klaidingai taikė šilumos paskirstymo metodus, todėl ieškovės argumentus, paremtus aptarto audito akto išvadomis, atmetė kaip teisiškai nemotyvuotus.
  6. Dėl ieškovės argumento, kad šilumos tiekėja į šilumos paskirstymo skaičiavimą turėjo įtraukti asmeninio naudojimo patalpų (rūsių) plotą, o to nepadariusi netinkamai skaičiuoja mokesčius už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kolegija nurodė, kad šalių nesutarimas šiuo klausimu nebuvo išspręstas nei neteismine, nei teismine tvarka. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovės reikalavimo pagrįstumo nustatymas yra tiesiogiai susijęs su tuo, ar ji tinkamai paskirstė šilumą, suvartotą bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, ginčo namo butų ir kitų patalpų savininkų dalies, kuri yra bendroji dalinė nuosavybė, požiūriu, kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies patenkintas UAB „Anykščių šiluma“ reikalavimas, ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  7. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėti iš naujo perduota tik ta bylos dalis, kuri susijusi su argumentais dėl šilumos paskirstymo neįtraukiant butų savininkams asmeninės nuosavybės teise priklausančių sandėliukų ploto. Šalių ginčas iš naujo nebuvo nagrinėjamas visa apimtimi ir dėl visų šalių išsakytų argumentų, todėl nepagrįsti atsakovės kasacinio skundo argumentai, kad neįvertinę akto teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, pagrįstai nevertino atsakovės argumentų dėl netinkamo metodo taikymo ar akto vertinimo.
  8. Atsižvelgdama į minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad neturi pagrindo pasisakyti dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su faktiškai gauto šilumos energijos kiekio tinkamu nustatymu ir su netinkamu įrodymų vertinimu dėl ieškovės parinktų šilumos paskirstymo metodų Nr. 4 ir Nr. 5 tinkamumo, nes tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme.

13Dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės ir pareigos proporcingai apmokėti su bendru turtu susijusias išlaidas

  1. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Šiuos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius objektus detaliau reglamentuoja Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas. Pagal šio įstatymo nuostatas, galiojusias ankstesniu ginčo laikotarpiu (nuo 2004 m. vasario 14 d. iki 2010 m. sausio 5 d.), bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė (bendrojo naudojimo objektai) yra: 1) bendrosios konstrukcijos – pagrindinės daugiabučio namo laikančiosios (pamatai, sienos, perdengimai, stogas) ir kitos konstrukcijos (balkonų bei laiptinių konstrukcijos, fasadų apdailos elementai, įėjimo į namą laiptai ir durys); 2) bendroji inžinerinė įranga – daugiabučio namo vandentiekio, kanalizacijos, dujų, šilumos, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, ventiliacijos kameros, vamzdynai ir angos, šildymo radiatoriai, elektros skydinės, liftai, televizijos kolektyvinės antenos ir kabeliai, šilumos mazgai, karšto vandens ruošimo įrenginiai, katilinės ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga bendrojo naudojimo patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti atskiriems gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų savininkams nuosavybės teise priklausančiose patalpose, jeigu jie susiję su viso namo inžinerinės techninės įrangos funkcionavimu ir jeigu jie nėra trečiųjų asmenų nuosavybė; 3) bendrojo naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims (2 straipsnio 5 dalis). Vėliau įsigaliojusiose aptariamo įstatymo nuostatose (galiojusiose laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.) nurodyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai – pastato bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga, taip pat kitas turtas, priklausantis daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise (2 straipsnio 4 dalis). Pastato bendrojo naudojimo objektai detalizuoti 2 straipsnio 15 dalyje, kurios 3 punkto nuostatos dėl pastato bendrojo naudojimo patalpų iš esmės nesiskiria nuo pirmiau nurodytų, ankstesnių nuostatų. Daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų teisės į bendrąja daline nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu (CK 4.82 straipsnio 7 dalis; laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 31 d. iki 2011 m. sausio 1 d. galiojusios CK redakcijos 4.82 straipsnio 5 dalis).
  2. CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Pagal CK 4.82 straipsnio 3 dalį butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (pagal šio straipsnio 3 dalies redakciją, galiojusią iki 2013 m. sausio 1 d., taip pat reguliariai daryti atskaitymus, kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui atnaujinti.
  3. Nagrinėjamoje byloje atsakovė nesutinka su teismų išvadomis dėl šilumos energijos paskirstymo bendrojo naudojimo patalpoms. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pateikti VĮ Registrų centro duomenys įrodo, jog daugiabučio namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nes šie sandėliukai nėra bendrojo naudojimo patalpos, jie oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos.
  4. Teisėjų kolegija su šiais argumentais iš dalies sutinka. CK 4.82 straipsnio 7 dalyje (anksčiau – šio straipsnio 5 dalyje) nustatyta, jog butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad šioje teisės normoje įtvirtintas proporcingumo principas, kuris reiškia, kad kiekvieno butų ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra nustatoma kaip atitinkama proporcija. Ji apskaičiuojama visą konkrečiam butų ir kitų patalpų savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingąjį plotą palyginant su gyvenamojo namo visu naudinguoju plotu. Nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatoma, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos. Šios teisės normos prasme butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingasis plotas suprantamas kaip visas tame name savininko faktiškai turimas (užimamas) plotas. Nustatant bendraturčio faktiškai turimą (užimamą) plotą yra teisiškai nereikšminga atitinkamų patalpų funkcinė bei naudojimo paskirtis, taip pat naudojimosi jomis dažnumas, intensyvumas ir pan. Priešingas aptariamosios teisės normos aiškinimas galėtų iškreipti proporcingumo principą ir nulemti neproporcingai dideles arba mažas konkretaus butų ar kitų patalpų savininko išlaidas, susijusias su nuosavybės teisės į bendrąją dalinę nuosavybę įgyvendinimu. Tai, kad įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nereglamentuoja tokio, kaip pirmiau nurodytas, patalpų naudingojo ploto skaičiavimo, neteikia teisinio pagrindo kitaip aiškinti CK 4.82 straipsnio 5 dalį. Šiai teisės normai taikyti reikšmingas patalpų naudingasis plotas apskaičiuotinas atitinkamai pagal analogiją taikant teisės aktus, reglamentuojančius buto bendrojo ploto ir negyvenamųjų pastatų bendrojo ploto skaičiavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009).
  5. Minėta, kad Lietuvos apeliacinis teismas, perduodamas bylos dalį dėl asmeninio naudojimo rūsių įtraukimo į bendrųjų patalpų šildymą, nurodė, kad, nagrinėdamas bylą pakartotinai, pirmosios instancijos teismas turėtų išsiaiškinti: koks yra rūsio patalpų teisinis ir faktinis statusas, t. y. kokiu teisiniu pagrindu remiantis jos priskirtos naudotis konkretiems butų savininkams, ar rūsio patalpos yra šildomos ir kokia yra jų faktinė padėtis, ar iš tiesų butų savininkai naudojasi rūsio patalpų plotais, nurodytais Nekilnojamojo turto registre; kokia yra kitų butų savininkų pozicija dėl rūsio patalpų plotų įtraukimo į jų dalių, kurios yra bendroji dalinė nuosavybė, nustatymo apskaičiavimą ir jų suinteresuotumas proceso baigtimi. Nagrinėję bylos dalį iš naujo, teismai minėtų aplinkybių nenustatė, tik pažymėjo, kad ieškovė pagrįstai priskyrė nešildomas namo rūsio patalpas prie daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų ir paskirstė rūsio patalpoms priskirtą šilumos dalį namo savininkams proporcingai nuosavybės daliai pagal turimus duomenis.
  6. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje teismų nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir pirmiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus, pažymi, kad byloje nepateikta duomenų ir teismai nepasisakė, kaip nagrinėjamu atveju buvo apskaičiuotas mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, teismas nesprendė, ar į kiekvienam daugiabučio gyvenamojo namo buto savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingąjį plotą buvo įskaičiuota butui tenkanti rūsio ploto dalis.
  7. Kasacinis teismas apskųstus sprendimus ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Šios nutarties 34 punkte nurodytų teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nesprendžia (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 353 straipsnio 1 dalis).
  8. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teises ir pareigas proporcingai apmokėti su bendruoju turtu susijusias išlaidas, netinkamai nustatyta butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, todėl dėl šių normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 5 dalis).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasacinis teismas patyrė 12,06 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šių išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio dalimi,

Nutarė

16Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 20 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

17Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai