Byla e2A-186-544/2020
Dėl skolos priteisimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų S. K. ir R. K. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 24 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1228-400/2019 pagal ieškovo akcinės bendrovės (toliau – AB) Šiaulių banko ieškinį atsakovams S. K. ir R. K., trečiajam asmeniu, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „Dufanai“ dėl skolos priteisimo ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

31. Ieškovas AB Šiaulių bankas pateiktu ieškiniu prašė dokumentinio proceso tvarka solidariai iš atsakovų S. K., R. K., R. B. ir A. B. priteisti 13 049,67 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už pritiestą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2018 m. gruodžio 4 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Atsakovai S. K., R. K., R. B. ir A. B. pareiškė prieštaravimus ir prašė preliminarų sprendimą panaikinti. Atsižvelgdamas į tai, kad bylos nagrinėjimo metu tarp ieškovo ir atsakovų R. B. ir A. B. buvo sudaryta taikos sutartis, kurios pagrindu dalis skolos (4 000 Eur) buvo grąžinta, dalį skolos atsakovai įsipareigojo grąžinti per 12 mėnesių, ir tokiu būdu sumažėjo laiduotojų (atsakovų šioje byloje) įsiskolinimas ieškovui, teismas 2019 m. gegužės 22 d. nutartimi patvirtino tarp ieškovo ir atsakovų R. B. ir A. B. sudarytą taikos sutartį ir civilinę bylą dėl 6 524,84 Eur skolos, 725,16 Eur palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų nutraukė. 2. Ieškovas, patikslinęs ieškinio reikalavimus, prašė pakeisti 2018 m. gruodžio 4 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų preliminarų sprendimą ir priteisti solidariai iš atsakovų S. K. ir R. K. 6 524,83 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 3. Nurodė, kad 2014 m. balandžio 28 d. tarp UAB „Dufanai“ (toliau – ir Kredito gavėjas) ir ieškovo AB Šiaulių banko (toliau – ir Bankas) buvo sudaryta kredito su portfeline garantija sutartis Nr. FLPG-2014-0007-015 (toliau – ir Kredito sutartis), pagal kurią Kredito gavėjui buvo suteiktas 57 924 Eur kreditas, nustatant dalinius kredito grąžinimus bei galutinį jo grąžinimo terminą iki 2016 m. rugpjūčio 5 d. Prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymui užtikrinti 2014 m. balandžio 28 d. tarp atsakovų S. K. ir R. K. bei ieškovo buvo sudarytos fizinių asmenų laidavimo sutartys (toliau – ir Laidavimo sutartys), pagal kurias atsakovai laidavo už Kredito gavėjo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymą ir įsipareigojo solidariai atsakyti už Kredito gavėją ieškovui visu savo esamu ir būsimu turtu, jei Kredito gavėjas neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal Kredito sutartį. Atsakovai nevykdė savo, kaip laiduotojų, įsipareigojimų Bankui, skolos pagal Kredito sutartį nepadengė, dėl ko pažeidė Laidavimo sutarčių sąlygas.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

54. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2019 m. rugsėjo 24 d. galutiniu sprendimu pakeitė 2018 m. gruodžio 4 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų preliminarų sprendimą ir patikslintą ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui AB Šiaulių bankui solidariai iš atsakovų S. K. ir R. K. 6 524,83 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. lapkričio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. 5. Teismas nustatė, kad 2014 m. balandžio 28 d. tarp UAB „Dufanai“ ir ieškovo AB Šiaulių banko buvo sudaryta kredito su portfeline garantija sutartis Nr. FLPG-2014-0007-015, pagal kurią Kredito gavėjui buvo suteiktas 200 000 Lt (57 924 Eur) kreditas, nustatant dalinius kredito grąžinimus bei galutinį jo grąžinimo terminą iki 2016 m. rugpjūčio 5 d. Kredito sutartyje buvo numatyta, kad Kredito gavėjui laiku negrąžinus kredito ar jo dalies, nesumokėjus priklausančių mokėti priskaičiuotų palūkanų ar delspinigių, ieškovas turi teisę vienašališkai nutraukti Kredito sutartį. Kadangi Kredito gavėjas prievolių ieškovui pagal Kredito sutartį nevykdė (negrąžino kredito dalių, nemokėjo palūkanų ir delspinigių), ieškovas, įspėjęs Kredito gavėją sutartyje numatyta tvarka, nutraukė Kredito sutartį prieš terminą nuo 2016 m. birželio 24 d. Iki šiol pagal Kredito sutartį ieškovui negrąžintas kreditas sudaro viso 6 524,83 Eur (5 792,40 Eur negrąžinto kredito, 226,44 Eur nesumokėtų palūkanų ir 505,99 Eur delspinigių). 2016 m. rugpjūčio 10 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-537-425/2016 UAB „Dufanai“ buvo iškelta bankroto byla. 2016 m. lapkričio 17 d. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-1904-407/2016 Panevėžio apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartį paliko nepakeistą. Ieškovas bankroto byloje yra pateikęs finansinį reikalavimą 32 596,14 Eur, įskaitant neįvykdytus įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį Nr. FLPG-2014-0007-015. Prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymui užtikrinti 2014 m. balandžio 28 d. tarp atsakovų S. K. ir R. K. ir ieškovo buvo sudarytos fizinių asmenų laidavimo sutartys, pagal kurias atsakovai laidavo už Kredito gavėjo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymą ir įsipareigojo solidariai atsakyti už Kredito gavėją ieškovui visu savo esamu ir būsimu turtu, jei Kredito gavėjas neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal Kredito sutartį (Laidavimo sutarčių 2.1, 2.2, 2.3 punktai). Ieškovas ne kartą reikalavo, kad atsakovai įvykdytų savo įsipareigojimus ieškovui pagal Laidavimo sutartis ir padengtų BUAB „Dufanai“ įsiskolinimą, tačiau atsakovai savo įsipareigojimų neįvykdė, įsiskolinimo nepadengė. 6. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, jog nėra jokių prielaidų teigti, kad 2014 m. balandžio 28 d. laidavimo sutartis galėjo būti sudaryta naudojant apgaulę ar naudojant Banko, jo darbuotojų neteisėtus, nesąžiningus ar apgaulingus veiksmus. Pažymėjo, jog Laidavimo sutartis buvo pasirašyta abiejų atsakovų asmeniškai, nei vienas iš jų sutarties pasirašymo metu jokių pastabų dėl Laidavimo sutarties sąlygų Bankui nepareiškė. Atsakovai, pasirašydami Laidavimo sutartį, užtikrino Banką, kad jiems yra suprantamos laidavimu užtikrintos prievolės neįvykdymo pasekmės, kad jie yra susipažinę su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.76 – 6.89 straipsnių turiniu, Laidavimo sutarties sudarymas nepažeidžia jų ar trečiųjų asmenų teisių (Laidavimo sutarties 6.1.1 – 6.1.3 punktai). 7. Teismas laikė, jog atsakovai ir Kredito gavėjas pažeidė prievolių bei sutarčių vykdymo principus, CK 6.200 straipsnio, 6.205 straipsnio, 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias sutartys turi būti vykdomos tinkamai ir sąžiningai, nustatytais terminais, o paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą pinigų sumą sutartyje nustatyta tvarka ir mokėti palūkanas. Nurodė, kad atsakovai yra įsipareigoję atsakyti Bankui tiek už Kredito gavėjo pagrindinių prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymą, tiek ir už palūkanų, delspinigių sumokėjimą, todėl atsakovų ir Kredito gavėjo atsakomybė yra solidari (CK 6.81 straipsnis).

6III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

78. Apeliaciniais skundais atsakovai S. K. ir R. K. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 24 d. galutinį sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. 9. Nurodo, kad 2014 m. balandžio 28 d. tarp ieškovo ir atsakovų S. K. ir R. K. sudarytos laidavimo sutartys yra neteisėtos, nes sudarytos dėl apgaulės. Teismui tinkamai neišsprendus dėl tokio sandorio negaliojimo fakto ir teisinių padarinių, negaliojančio sandorio šalis gali nepagrįstai praturtėti, t. y. įgyti teisę iš neteisės. Dėl to šioje byloje būtina analizuoti atsakovų, kaip apgautųjų sandorio šalių, valios formavimosi procesą, tikruosius ketinimus, aiškintis, ar nukentėjusi nuo sandorio šalis suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Taigi, nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar AB Šiaulių bankas, sudarydamas Laidavimo sutartis, atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus. Būtent prieš sudarydami ginčijamas Laidavimo sutartis atsakovai nebuvo supažindinti su Kredito sutarties sąlygomis. Jiems nebuvo žinoma tikroji trečiojo asmens UAB „Dufanai“ turtinė padėtis, ieškovas šių duomenų taip pat nepateikė. Kaip sužinojo vėliau, UAB „Dufanai“ pajamos Kredito sutarties sudarymo metu buvo labai mažos, be to, įmonė turėjo didžiulius finansinius įsipareigojimus kitoms kredito įstaigoms. Atsižvelgdami į tai, mano, kad AB Šiaulių banko, kaip finansų rinkos profesionalo, tikslas buvo nukreipti išieškojimą į laiduotojų turtą. Kaip matyti, ieškovas UAB „Dufanai“ suteikė itin didelės rizikos paskolą. Šios esminės sandorio sudarymo aplinkybės buvo nuslėptos. Priešingu atveju, jei būtų žinoję apie ribotas UAB „Dufanai“ galimybes grąžinti kreditą, nebūtų pasirašę ginčijamų Laidavimo sutarčių. 10. Teigia, jog ieškovas reikalauja iš atsakovų priteisti ne tik Kredito sutartyje nustatytus delspinigius (netesybas), bet ir palūkanas. Tačiau palūkanos ir netesybos atlieka kompensavimo funkciją, jos yra skolininko atsakomybės forma. Todėl palūkanų ir netesybų išieškojimas reikštų dvigubos atsakomybės taikymą. Šiuo atveju ieškovas turi pasirinkti, ar prašo iš skolininkų priteisti palūkanas, ar delspinigius, nes priešingu atveju ieškovas gautų nepagrįstas pajamas. 11. Mano, jog atsakovas, siekdamas prisiteisti iš laiduotojų kredito gavėjo BUAB „Dufanai“ skolą, elgiasi nesąžiningai. Atsakovas S. K. savo nekilnojamuoju turtu – žemės sklypu, esančiu ( - ), užtikrino kredito gavėjo UAB „Dufanai“ prievolių įvykdymą pagal Kredito sutartį. Kredito gavėjui nevykdant prievolių pagal Kredito sutartį, ieškovas inicijavo priverstinį BUAB „Dufanai“ skolos iš įkeisto atsakovo S. K. žemės sklypo išieškojimą. Antstolis S. R. vykdomojoje byloje Nr. 0102/01818 jau vykdo išieškojimo veiksmus. Nepaisydamas to, ieškovas inicijavo šią civilinę bylą, kurioje siekia iš atsakovų tos pačios BUAB „Dufanai“ skolos priteisimo. Tokie atsakovo veiksmai prieštarauja sąžiningumo ir teisingumo principams. 12. Nurodo, kad ieškovas, naudodamasis savo teisėmis jo pasirinktu būdu, privalėjo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, tačiau to ieškovas neatliko. Teismas visiškai nevertino atsakovų pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių ir motyvų, nepasisakė dėl jų įrodomosios vertės, neargumentavo, kodėl jais nesivadovauja ir juos atmeta, sprendimo išvadas grindė išimtinai vien prielaidomis, savo subjektyvia nuomone, nepagrįsdamas teiginių jokiais įrodymais. Dėl to teismas šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė teisiškai nepagrįstą sprendimą. Skundžiamu galutiniu sprendimu priteista iš atsakovų skola ieškovo naudai, nenustačius visų esminių ir reikšmingų bylos aplinkybių, leidžia pripažinti, jog nebuvo atskleista bylos esmė. 13. Atsiliepimais į atsakovų apeliacinius skundus ieškovas AB Šiaulių bankas prašo apeliacinius skundus atmesti. 14. Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą ir pasisakydamas dėl ieškovo ieškinio reikalavimų, tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, pasisakė, kuriais įrodymais ir kokia apimtimi vadovaujasi, taip pat kuriuos įrodymus atmeta. Taigi, byla buvo išnagrinėta visapusiškai, pilnai ir objektyviai, įvertinant byloje esančius įrodymus. Nors apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiriama sandorio sudarymo apgaulės įtakoje teoriniams aspektams, sandorių sudarymo principams, analizuojama kasacinio teisino praktika, tačiau tai nėra susiję su nagrinėjama byla, nes nenurodyta, kaip konkrečiai pasireiškė Banko apgaulė sudarant laidavimo sandorius, koks buvo Banko galimos tokios apgaulės tikslas ir kodėl jis tariamai savo apgaulei pasirinko atsakovus. Byloje nėra jokių duomenų ir teisinių prielaidų, kad 2014 m. balandžio 28 d. laidavimo sutartys su atsakovais galėjo būti sudarytos apgaulės įtakoje ar naudojant Banko, jo darbuotojų neteisėtus, nesąžiningus ar apgaulingus veiksmus. Teisėjų kolegija

konstatuoja:

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

915. Apeliaciniai skundai atmetami. 16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis). 17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2019 m. rugsėjo 24 d. galutinio sprendimo, kuriuo pakeistas 2018 m. gruodžio 4 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų preliminarus sprendimas ir ieškovo AB Šiaulių banko patikslintas ieškinys dėl skolos iš atsakovų S. K. ir R. K. priteisimo pagal šalių sudarytas fizinių asmenų Laidavimo sutartis, pagal kurias atsakovai laidavo už Kredito gavėjo UAB „Dufanai“ įsipareigojimų pagal Kredito sutartį įvykdymą, visiškai patenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. 18. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliantų apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, kurių pagrindu jie skundžiamą teismo sprendimą vertina neteisėtu ir nepagrįstu. Įvertinusi apeliacinių skundų, atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, bylos medžiagą, pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atsakovams patenkintas, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas laikantis materialinės ir procesinės teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 187 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). 19. Apeliantai nurodo, kad skundžiamu galutiniu sprendimu iš jų buvo priteista skola ieškovui nenustačius visų esminių ir reikšmingų bylos aplinkybių, kas leidžia pripažinti, jog nebuvo atskleista bylos esmė, ir dėl to bylą prašo perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, jog vien tai, kad apeliantai nesutinka su ne jų naudai priimtu sprendimu ir dėl teismo ištirtų ir įvertintų aplinkybių bei su tuo susijusių padarytų išvadų turi kitokią nuomonę, išimtinai palankią jų interesams, savaime nesudaro pagrindo spręsti apie bylos esmės neatskleidimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo byloje susiklosčiusių teisinių santykių tinkamam kvalifikavimui reikšmingas teisines ir faktines aplinkybes ir bylos esmę atskleidė. Bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo ir konkrečiai numatyti CPK 327 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Apeliantai skunduose nepagrindė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, taip pat nenustatė, kad byloje yra neištirtos tokio pobūdžio ir apimties aplinkybės, kad negauti tokios apimties įrodymai, jog byla negalėtų būti išnagrinėta apeliacinės instancijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009). 20. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje surinktą įrodymų visumą, minėtų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų laikėsi, nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Priešingai, nei deklaratyviai teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas pasisakė, kuriais įrodymais ir kokia apimtimi vadovaujasi, taip pat kuriuos įrodymus atmeta. Taigi, byla buvo išnagrinėta visapusiškai, pilnai ir objektyviai, įvertinant byloje esančių įrodymų visetą. Kaip minėta, vien tas faktas, jog tam tikri įrodymai buvo įvertinti šalies nenaudai, nesudaro pagrindo spręsti, jog jie įvertinti neteisingai. 21. Apeliaciniuose skunduose apeliantai akcentuoja tai, kad Laidavimo sutartys yra neteisėtos, nes sudarytos dėl apgaulės, o pirmosios instancijos teismas tinkamai neišsprendė dėl tokio sandorio negaliojimo fakto ir teisinių padarinių. Kaip matyti, atsakovai neginčija, kad 2014 m. balandžio 28 d. tarp UAB „Dufanai“ ir ieškovo AB Šiaulių banko buvo sudaryta kredito su portfeline garantija sutartis Nr. FLPG-2014-0007-015, pagal kurią UAB „Dufanai“ buvo suteiktas 57 924 Eur kreditas, nustatant dalinius kredito grąžinimus pagal grafiką bei galutinį jo grąžinimo terminą iki 2016 m. rugpjūčio 5 d., taip pat neginčija, kad dalis įsipareigojimų pagal šią Kredito sutartį nebuvo įvykdyta, o 2016 m. rugpjūčio 10 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-537-425/2016 UAB „Dufanai“ iškelta bankroto byla, kurioje Bankas yra pateikęs finansinį reikalavimą 32 596,14 Eur, įskaitant neįvykdytus įsipareigojimus pagal Kreditavimo sutartį. Atsakovai taip pat pripažįsta, jog prievolių Bankui pagal Kredito sutartį įvykdymas buvo užtikrintas ir jų, atsakovų S. K. ir R. K. Laidavimo sutartimis, kuriose šalys susitarė, kad laidavimas galioja iki visiško kredito grąžinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai niekaip nepagrindžia, kaip konkrečiai ir kokiais veiksmais (neveikimu) pasireiškė Banko apgaulė, kas iš Banko darbuotojų juos apgavo, koks buvo tokios apgaulės tikslas ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, jog apeliantai nei patys, nei per atstovus nedalyvavo nei viename pirmosios instancijos teismo posėdyje, nors apie teismo posėdžių datą ir laiką jiems buvo pranešta tinkamai. Taigi, patys nepasinaudojo teise teikti įrodymus ir paaiškinimus, susijusius su tariamais Banko tyčiniais, nesąžiningais, apgaulingais veiksmais sudarant Laidavimo sutartis. Be to, pažymėtina, kad apeliantai nebuvo ir nėra pareiškę ieškinio (priešieškinio) dėl jų ir Banko sudarytų Laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis jokiais CK 1 knygos 4 skyriuje numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, įskaitant ir CK 1.91 straipsnį, nors tokią procesinę galimybę per visą bylos nagrinėjimo laiką neabejotinai turėjo. 22. Apeliantai savo skundus grindžia ir tuo, kad, prieš sudarydami Laidavimo sutartis, nebuvo supažindinti su Kredito sutarties sąlygomis. Tačiau, kaip matyti, Laidavimo sutarties 1.1 – 1.4 punktuose yra aiškiai nurodomas Kredito gavėjas, kredito suma, už kurią atsakovai laiduoja, palūkanų, delspinigių dydžiai, kredito grąžinimo terminas, ką atsakovai patvirtino savo parašais. Be to, kad atsakovai buvo supažindinti su Kredito sutarties sąlygomis, patvirtina ir tai, jog, sudarydami Laidavimo sutartį, jie patvirtino Bankui, jog jiems yra žinomos Kreditavimo sutarties sąlygos (Laidavimo sutarties 6.1.1 punktas). Laidavimo sutartimi Bankas įsipareigojo, atsakovams raštu pareikalavus, pateikti informaciją apie Kreditavimo sutarties sąlygas ir jų vykdymą, Laidavimo sutarties nutraukimą ir kt. (Laidavimo sutarties 3.1.1, 3.1.2 punktai). Apeliantai nepateikė jokių įrodymų, jog būtų kreipęsi į Banką dėl Kreditavimo sutarties sąlygų ir jų vykdymo, o Bankas būtų atsisakęs suteikti tokią informaciją. Pažymėtina, jog ieškovas 2016 m. gegužės 9 d. ir 2016 m. gegužės 24 d. atsakovams siuntė raštus Dėl įsipareigojimų pagal Laidavimo sutartį vykdymo, 2016 m. birželio 10 d. – Dėl kreditavimo sutarties nutraukimo, iš kurių apeliantai, būdami atidūs ir rūpestingi, suprato (turėjo suprasti) Kredito sutarties sąlygas ir savalaikiai, o ne tada, kai buvo pareikalauta solidariai grąžinti kreditą, šiuo pagrindu ginčyti Laidavimo sutartis. 23. Teisėjų kolegijos nuomone, iš bylos duomenų seka logiška išvada, jog Kreditavimo sandoris buvo naudingas abiem apeliantams, nes kreditavimas buvo suteiktas įmonei, kurioje 50 procentų akcijų nuosavybės teise valdė atsakovas S. K., kurio sutuoktinė yra R. K., vadinasi, akcijos bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė ir jai. Kaip matyti, 2014 m. balandžio 3 d. įvykusiame UAB „Dufanai“ visuotiniame akcininkų susirinkime apeliantas S. K., kaip ir kitas akcininkas R. B. (kitas šioje byloje buvęs atsakovas), vienbalsiai priėmė sprendimą dėl kredito iš Banko ėmimo ir turto įkeitimo bei įgaliojimų suteikimo pasirašyti su kredito suteikimu susijusius dokumentus. Mažai tikėtina, kad apeliantas būtų nesidomėjęs ir nesusipažinęs su Kredito sąlygomis, pagal kurias Bankas suteiks kreditą įmonei, kurios dalyviu jis pats buvo. Taigi, kredito suteikimas iš esmės buvo ekonomiškai naudingas akcininkams, kurių įmonė iš Banko gavo apyvartinių lėšų verslui vystyti ir plėtoti. 24. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, akcininkui raštu pareikalavus, bendrovė ne vėliau kaip per 7 dienas nuo reikalavimo gavimo dienos privalo sudaryti akcininkui galimybę susipažinti ir (ar) pateikti bendrovės įstatų, metinių ir tarpinių finansinių ataskaitų rinkinių, bendrovės metinių ir tarpinių pranešimų, auditoriaus išvadų ir finansinių ataskaitų audito ataskaitų, visuotinių akcininkų susirinkimų protokolų ar kitų dokumentų, kuriais įforminti visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimai, stebėtojų tarybos pasiūlymų ar atsiliepimų visuotiniams akcininkų susirinkimams, akcininkų sąrašų, stebėtojų tarybos ir valdybos narių sąrašų, kitų bendrovės dokumentų, kurie turi būti vieši pagal įstatymus, taip pat kitų bendrovės įstatuose nurodytų dokumentų kopijas; bendrovė gali atsisakyti sudaryti akcininkui galimybę susipažinti ir (ar) pateikti dokumentų, susijusių su bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi, konfidencialia informacija, kopijas, išskyrus atvejus, kai bendrovės informacija akcininkui būtina įgyvendinti kituose teisės aktuose numatytus imperatyvius reikalavimus ir akcininkas užtikrina tokios informacijos konfidencialumą; bendrovė privalo sudaryti akcininkui galimybę susipažinti su kita bendrovės informacija ir (ar) pateikti dokumentų kopijas, jeigu tokia informacija ir dokumentai, įskaitant informaciją ir dokumentus, susijusius su bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi ir konfidencialia informacija, akcininkui būtini vykdant kituose teisės aktuose numatytus reikalavimus ir akcininkas užtikrina tokios informacijos ir dokumentų konfidencialumą. Neabejotina, jog atsakovas S. K., prieš priimdamas akcininko sprendimus dėl kredito gavimo iš Banko, privalėjo būti susipažinęs su savo valdomos bendrovės finansine padėtimi, turėjo užtikrinti, kad Bankui būtų pateikta teisinga informacija, o akcininkų sprendimais nebūtų padaryta žala nei UAB „Dufanai“, nei Bankui, tuo labiau, kad Kreditavimo sutarties įvykdymas buvo užtikrintas apeliantui priklausančiu turtu. Tuo pačiu ir atsakovė R. K., kuriai, kaip S. K. sutuoktinei, akcijos priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, laikytina dalyvavusiu versle asmeniu, nes ji, sudarydama Laidavimo sutartį, patvirtino, kad jai yra suprantamos laidavimu užtikrintos prievolės neįvykdymo pasekmės (6.1 punktas) ir ji yra susipažinusi su CK 6.76 – 6.89 straipsnių, reglamentuojančių laidavimo teisinius santykius, turiniu. Atsižvelgiant į tokias aplinkybes, kritiškai vertintini apeliacinių skundų argumentai, kad apeliantai Laidavimo sutarties pasirašymo metu nežinojo tikrosios Kredito gavėjos UAB „Dufanai“ turtinės padėtis ir, jei ją būtų žinoję, nebūtų sudarę Laidavimo sutarčių. 25. Byloje nėra patikimų ir objektyvių duomenų, jog 2014 m. balandžio 28 d., kai buvo sudaryta Kreditavimo sutartis, UAB „Dufanai“ buvo nemoki ar turėjo kitų ilgalaikių finansinių sunkumų. Kolegija vertina logiškais ir pagrįstais Banko argumentus, kad Bankas, priimdamas sprendimą suteikti kreditą UAB „Dufanai“, vertino šios įmonės finansinę padėtį, ir ši padėtis buvo tokia, kad Bankas turėjo galimybę kredituoti įmonę 57 924 Eur; kad bendrovė kredito suteikimo metu atitiko kredituojamam asmeniui keliamus reikalavimus, o kredito suma nebuvo rizikinga nei įmonei, nei Bankui; kad tik vėliau, po kelių metų įmonės finansinė padėtis pasikeitė ir jai buvo iškelta bankroto byla. Jokiais įtikinamais įrodymais ir argumentais nepagrįstos apeliantų prielaidos, kad Banko tikslas sudarant tiek Kreditavimo, tiek Laidavimo sutartis buvo toks, jog suteiktas kreditas ir kiti įsipareigojimai pagal Kreditavimo sutartį būtų ne įvykdyti tinkamai ir nustatytais terminais, o buvo siekta nukreipti išieškojimą į laiduotojų turtą. Pažymėtina, kad laidavimo sutartis yra aksesorinė (papildoma, šalutinė ir nuo pagrindinės prievolės priklausanti) prievolė, todėl, UAB „Dufanai“ pagal Kreditavimo sutarties sąlygas tinkamai ir laiku įvykdžius prievoles, atsakomybė prieš Banką pagal Laidavimo sutartis apeliantams net nebūtų kilusi. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus įrodymais pagrįstą faktinę situaciją, nėra pagrindo sutikti su apeliantais, jog 2014 m. balandžio 28 d. Laidavimo sutartis su atsakovais galėjo būti sudaryta dėl Banko apgaulės siekiant nukreipti išieškojimą į jų turtą. 26. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apeliantai nepagrįstai teigia, jog Banko reikalavimas priteisti iš jų ir delspinigius, ir palūkanas yra neteisėtas bei nepagrįstas, nes, patenkinus tokį reikalavimą, atsakovams būtų pritaikyta dviguba atsakomybė, o ieškovas gautų nepagrįstas pajamas. Sudaryta 2014 m. balandžio 28 d. Laidavimo sutartimi Bankas su atsakovais susitarė, kad pastarųjų atsakomybė pagal Laidavimo sutartį yra solidarioji – atsakovai ir UAB „Dufanai“ atsako Bankui už kredito sutartimi prisiimtas prievoles kaip solidarūs skolininkai (Laidavimo sutarties 2.3 punktas). Be to, Laidavimo sutarties 2.2 punktu šalys aiškiai susitarė, jog laiduotojai (atsakovai) atsako tiek už pagrindinės prievolės pagal Kreditavimo sutartį tinkamą įvykdymą, tiek už šalutinių prievolių (netesybų ir palūkanų) įvykdymą bei kitų piniginių reikalavimų, kylančių iš Kreditavimo sutarties ir Laidavimo sutarties sumokėjimą, iki visiško prievolės įvykdymo. Tokie Laidavimo sutartimi prisiimti šalių įsipareigojimai ir susitarimai yra teisėti, neprieštarauja CK nuostatoms, reguliuojančioms laidavimo teisinius santykius, patvirtinti šalių parašais, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityviškumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.76 – 6.89 straipsniai, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). 27. Apeliantų teigimu, ieškovas elgiasi nesąžiningai, kadangi inicijuoja bylą dėl skolos priteisimo iš laiduotojų, kai vykdomojoje byloje jau yra vykdomas priverstinis išieškojimas iš atsakovui S. K. priklausančio žemės sklypo, kuris buvo įkeistas prievolių Bankui įvykdymui užtikrinti, t. y. siekia iš atsakovų pakartotinio tos pačios BUAB „Dufanai“ skolos priteisimo. Teisėjų kolegija su tokiu apeliantų argumentu nesutinka. Pažymėtina, jog solidariųjų prievolių nustatymas – išimtinai kreditoriaus teisių gynimo priemonė, skirta maksimaliai užtikrinti kreditoriui galimybę gauti prievolės įvykdymą. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad, esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012). CK 6.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog laiduotojas turi teisę reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą, išskyrus atvejus, kai laiduotojas šios teisės yra aiškiai atsisakęs. Ši taisyklė nėra taikoma, jeigu pagrindinio skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Esant solidariajai laiduotojo pareigai, laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). 28.

10Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovų prievolė pagal Laidavimo sutartį yra solidari. Šalys Laidavimo sutarties 4.6 punktu susitarė, kad tuo atveju, jei Kredito gavėjo įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį įvykdymas yra užtikrintas ir kitomis užtikrinimo priemonėmis (hipoteka, garantija, laidavimas ar kt.) ir Kredito gavėjas nevykdo ar netinkamai vykdo Kreditavimo sutartį, Bankas turi teisę pasirinkti, kokią prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę ir kokiu eiliškumu realizuoti. Kredito sutartyje Bankui taip pat suteikiama teisė, jei Kredito gavėjas tinkamai neįvykdys prievolių pagal Kredito sutartį, pačiam pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokias prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti priverstine tvarka (9.8 punktas). Taigi, priešingai nei teigia apeliantai, Bankas negalės išieškoti iš jų didesnės sumos, negu tos, kuri yra priteista, kadangi išieškojimo dydis, prievolę priverstinai vykdant iš kelių solidariųjų bendraskolių turto, kontroliuojamas vykdymo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2014). Todėl ir nagrinėjamu atveju nėra jokių prielaidų manyti, kad ieškovas galimai gaus didesnę sumą, negu neįvykdytų skolinių įsipareigojimų suma. 29. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias sprendžiant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių, teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, todėl tenkindamas ieškinį priėmė teisėtą ir byloje surinktais bei įvertintais įrodymais pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 185, 263 straipsnis straipsniai, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 30. Į esminius, turinčius teisinę reikšmę, apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). 31. Už atsiliepimų į apeliacinius skundus paruošimą ieškovas AB Šiaulių bankas sumokėjo viso 390 Eur. Minėtas išlaidas patvirtina mokėjimo dokumentai, jų dydis neviršija LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Kadangi atsakovų apeliaciniai skundai atmetami, šios išlaidos ieškovui priteistinos iš atsakovų S. K. ir R. K. lygiomis dalimis po 195 Eur (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93, 98 straipsniai).

11Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 24 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

13Priteisti iš atsakovo S. K., asmens kodas ( - ), ir atsakovės R. K., asmens kodas ( - ), po 195,00 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt penkis eurus) ieškovo akcinės bendrovės Šiaulių banko, juridinio asmens kodas 112025254, naudai išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai