Byla 2A-853/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2A-853/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovei L. O. dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo panaikinimo bei ginčo išsprendimo iš esmės, taip pat pagal L. O. bei R. Z. priešieškinį dėl karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo nesąžininga ir negaliojančia, restitucijos taikymo, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, UAB „Senamiesčio ūkis“. Išvadą byloje teikiančios institucijos – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – ir Energetikos įstatymas) 34 straipsnio 16 dalyje nustatyta tvarka, prašydamas panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. (03)-56 įformintą sprendimą (toliau – ir Inspekcijos sprendimas) bei išspręsti ginčą tarp ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir atsakovės L. O. iš esmės. Ieškovas nurodė, kad Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) išankstine neteismine tvarka išnagrinėjo L. O. skundą dėl neužtikrinamo karšto vandens parametro atsakovei L. O. nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame ( - ), ir nusprendė, kad tiekėjas (ieškovas), būdamas viena sutarties šalimi, privalėjo bei privalo tinkamai vykdyti įsipareigojimus ir atsakovei tiekti tinkamos kokybės, t. y. teisės aktuose numatytos temperatūros karštą vandenį iki karšto vandens vartojimo vietos. Inspekcijos sprendime konstatuota, kad tuo atveju, jeigu vartotojui nebuvo patiektas teisės aktuose numatytas karštas vanduo, negali būti laikoma, kad tiekėjas tinkamai įvykdė savo pareigas, o vartotojas gavo prekę (paslaugą), dėl kurios yra sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Sprendime taip pat nurodyta, kad Inspekcijai nėra suteikta kompetencija įpareigoti karšto vandens tiekėją, šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūrą vykdantį subjektą ar kitą asmenį, teikiantį paslaugas vartotojams, grąžinti vartotojo sumokėtas sumas ar nustatyti nuostolius, kuriuos vartotojas galbūt patyrė ar nepatyrė dėl netinkamo paslaugų teikimo ir netinkamo pareigų, numatytų teisės aktuose, vykdymo. Inspekcijos sprendime išaiškinta, kad asmuo, pageidaujantis prisiteisti tam tikras sumas, turėtų kreiptis į teismą teisės aktų nustatyta tvarka.

5Ieškovo ieškinyje nurodyta, jog šilumos energija ir karštas vanduo namui, kuriame yra atsakovei L. O. priklausantis butas, tiekiama iš šilumos punkto, įrengto ( - ). Iš to punkto taip pat tiekiama šilumos energija ir karštas vanduo namui, esančiam ( - ). Namuose nėra įrengta karšto vandens cirkuliacinė linija (kontūras); mokesčiai butų ir patalpų savininkams skaičiuojami už šildymą ir karštą vandenį; šilumos energija karšto vandens temperatūrai namo šildymo ir karšto vandens sistemoje palaikyti netiekiama, o mokesčiai už karšto vandens cirkuliaciją neskaičiuojami. Šilumos energija namuose skirstoma pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 ir Komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtintą Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5. Pagal šiuo metu galiojančius karšto vandens sistemų įrengimo reikalavimus daugiabučių namų karšto vandens sistemoje privalomas papildomas cirkuliacinis kontūras, kuris ir padeda užtikrinti nuolatinę karšto vandens cirkuliaciją per vandens pašildymo įrenginį bei nuolatinę jo temperatūrą namo karšto vandens sistemoje ir/ar jo vartojimo vietoje (bute). Nagrinėjamu atveju karšto vandens temperatūros vartojimo vietoje negalima nuolat užtikrinti, nes name nėra įrengta cirkuliacinė linija (kontūras), o teisę ją įrengti turi tik karšto vandens sistemos name savininkai – butų ir patalpų bendraturčiai. Inspekcija, išanalizavusi ginčo faktines aplinkybes bei skundžiamu sprendimu konstatavusi, kad į namo šilumos punktą patiekiamo karšto vandens temperatūra atitinka Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakyme Nr. 4-253 „Dėl pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių patvirtinimo“ nustatytus reikalavimus (temperatūrą), o reikiamos temperatūros karštas vanduo atsakovės L. O. buto nepasiekia dėl to, kad name nėra įrengtas privalomas cirkuliacinis kontūras, kurį gali įsirengti tik namo butų ir patalpų savininkai, vis vien konstatavo karšto vandens tiekėjo pareigų netinkamą vykdymą. Inspekcija nurodė ieškovui daryti iš esmės tai, kas nuo jo nepriklauso, vykdyti tai, kas, esant tokiai karšto vandens sistemai name, neįmanoma.

6Atsakovė (pagal priešieškinį ieškovė) L. O. kartu su R. Z. byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė atmesti ieškovo reikalavimą dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 9 d. rašto (sprendimo) Nr. (03)2R-56 panaikinimo, išspręsti ginčą iš esmės, pripažįstant 2005 m. spalio 19 d. sudarytą vartojimo sutartį dėl karšto vandens pirkimo-pardavimo nesąžininga bei prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms, todėl negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento; taikyti restituciją ir įpareigoti ieškovą grąžinti visas pagal šią sutartį jam sumokėtas sumas (7 130,46 Lt suma, nurodyta po teismo posėdžio metu pareikšto dalies priešieškinio reikalavimų atsisakymo), priteisti iš ieškovo 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. L. O. ir R. Z. nurodė, kad butui, esančiam ( - ), patiekiamo karšto vandens temperatūra niekada nepakyla daugiau kaip iki 40 °C. UAB „Vilniaus energija“, teikdama viešąją paslaugą, pažeidžia imperatyvias įstatymo normas, t. y. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ir Šilumos ūkio įstatymas) 15 straipsnio 4 dalį, kurioje numatyta, kad karšto vandens temperatūra, slėgis ir higienos rodikliai turi atitikti teisės aktų nustatytus reikalavimus. Atsakovei ir R. Z. įsigijus butą, esantį ( - ), tarp jų ir ieškovo konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta sutartis dėl karšto vandens pirkimo-pardavimo. Šalys nesusitarė dėl individualių sąlygų, todėl laikytina, kad sutartis sudaryta pagal standartines sąlygas. Statinys, esantis ( - ), neturi šilumos punkto. Toks punktas yra įrengtas name, esančiame ( - ), iš ten per lauke ištiestas trasas tiekiama šilumos energija ir karštas vanduo į namą ( - ), o iš ten – į namą, esantį ( - ). Karštas vanduo į statinį, esantį ( - ), patenka per jo vidaus tinklo inžinerinius įrenginius, kurie yra prijungti prie ieškovo energijos tiekimo tinklų, o ne prie pastato, esančio ( - ), vidaus tinklo inžinerinių įrenginių. Per ginčo laikotarpį pastate, esančiame ( - ), patalpų, kuriose galėtų būti įrengtas šilumos punktas ir karštam vandeniui palaikyti skirtas cirkuliacinis kontūras, nebeliko. Ieškovas neįrengė šilumos punkto, kaip to sutarties sudarymo momentu reikalavo Šilumos ūkio įstatymas, o atlikdamas pastate, esančiame ( - ), šilumos punkto renovacijos darbus nesilaikė privalomųjų teisės aktų reikalavimų, todėl vartotojams L. O. ir R. Z. nėra patiekiamas nustatytus parametrus atitinkantis karštas vanduo. Taigi tarp ieškovo neteisėtos veiklos ir šiems vartotojams daromos žalos yra priežastinis ryšys, todėl ieškovui kyla atsakomybė už netinkamos kokybės paslaugos suteikimą vartotojams. Ieškovas, žinodamas, kad nebus patiektas reikalaujamus parametrus atitinkantis karštas vanduo namui, esančiam ( - ), privalėjo iš anksto arba bent sutarties sudarymo momentu informuoti apie suteikiamų paslaugų kokybę, todėl ieškovas yra atsakingas už neteisingos informacijos pateikimą ir jos nepateikimą. Dėl ieškovo nesąžiningo elgesio vartotojai patyrė didelių nepatogumų, emocinę įtampą, ypač po to, kai susilaukė kūdikio, kurio priežiūrai būtinas tinkamos temperatūros vanduo.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atmetė, atsakovės L. O. ir R. Z. priešieškinį tenkino iš dalies, t. y. iš ieškovo UAB „Vilniaus energija“ priteisė L. O. ir R. Z. 7 130,46 Lt, priešieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė; nutraukė bylą pagal priešieškinio reikalavimų dalį dėl 240,18 Lt priteisimo.

9Teismas nustatė, kad butas, esantis ( - ), nuosavybės teise priklauso R. Z. pagal 2005 m. spalio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir 2008 m. birželio 19 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Butas įgytas santuokoje, todėl R. Z. ir atsakovė L. O. yra buto bendrasavininkiai. Pastatas, kuriame yra šis butas, pastatytas 1959 metais, karštas vanduo į šį butą tiekiamas iš šilumos punkto, esančio ( - ). Šilumos punktas rekonstruotas 2008 metais, statytojas – UAB „Vilniaus energija“. Cirkuliacinis kontūras atliekant šilumos punkto rekonstrukciją neįrengtas. Nors buvo numatyta įrengti karšto vandens cirkuliacinę liniją iki tolimiausio stovo, tačiau ji įrengta tik šilumos punkto patalpose. Šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktas-pažyma išduota 2008 m. spalio 14 d. Akte konstatuota, kad šilumos punktas atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus ir gali būti naudojamas pagal paskirtį. Rašytinė karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovės bei R. Z. nėra ir nebuvo sudaryta, todėl ieškovo ir atsakovės bei R. Z. santykiams taikomos karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatos. Sutartiniai santykiai tarp ieškovo, atsakovės ir R. Z. susiklostė 2005 m. spalio 19 d., R. Z. tapus buto savininku. Mokėjimai už vandens pašildymą (karštą vandenį) buto savininkų (vartotojų) buvo atliekami nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. lapkričio mėnesio.

10Atsižvelgiant į pirkimo-pardavimo sutarties dalyką (karštas vanduo) ir jam įstatymo keliamus kokybės reikalavimus (pastato karšto vandens sistemoje vandens temperatūra turi būti 50-60 °C, sudarant technines prielaidas vandens šildytuve karšto vandens temperatūrą padidinti iki 66 °C, o vartotojų čiaupuose – iki 60 °C), teismas pripažino pagrįsta ginčijamo Inspekcijos sprendimo išvadą, kad vartotojas, kuriam į karšto vandens vartojimo vietą (čiaupą) nėra tiekiamas higienos normas atitinkančios temperatūros vanduo, negali būti laikomas gavusiu karštą vandenį.

11Byloje aplinkybė, kad karšto vandens temperatūra vartotojų bute nepasiekia teisės aktais reikalaujamos temperatūros, nebuvo paneigta ir ją teismas laikė nustatyta. Šalys neginčijo, kad netinkamos karšto vandens kokybės bute priežastis – cirkuliacinio kontūro gyvenamųjų namų karšto vandens sistemoje nebuvimas. Ieškovas byloje nereiškė reikalavimo panaikinti Inspekcijos sudarytą šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, kuria gyvenamojo namo karšto vandens sistema pripažinta atitinkančia teisės aktų reikalavimus ir naudotina pagal paskirtį. Teismo vertinimu, teisės aktai, reglamentuojantys apsirūpinimo karštu vandeniu tvarką, negali būti aiškinami tokiu būdu, kad suteiktų tiekėjui teisę tiekti energiją (karštą vandenį) per nustatytų reikalavimų neatitinkančią karšto vandens sistemą, kartu reikalaujant iš vartotojo atsiskaityti už dėl tokio neatitikimo tiekiamą netinkamos kokybės prekę kainomis, nustatytomis tinkamos kokybės prekei. Toks aiškinimas reikštų nesąžiningumą vartotojo atžvilgiu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.188 straipsnio 2 dalies 15, 16 punktai) bei prieštarautų CK nuostatai, kad energijos pirkimo-pardavimo sutartis sudaroma su abonentu tik tuo atveju, jei jis turi nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus (CK 6.383 straipsnio 2 dalis). Iš teisės aktų, reglamentuojančių apsirūpinimo energija (karštu vandeniu) teisinius santykius sisteminės analizės teismas darė išvadą, kad energijos tiekimo sutartis su vartotoju, kurio energijos tiekimo įrenginiai neatitinka nustatytų reikalavimų (ir dėl šios priežasties tiekiamos energijos kokybės atitiktis norminių teisės aktų reikalavimams negali būti užtikrinama), neturi būti sudaroma. Tuo atveju, jei energijos tiekimo sutartis yra sudaryta, vartotojas turi teisę reikalauti, kad karšto vandens tiekėjas tiektų energiją, atitinkančią nustatytus kokybės reikalavimus, o tiekėjui šios pareigos nevykdant ginti savo pažeistas teises įstatymų nustatyta tvarka. Karšto vandens tiekėjas, būdamas įstatymu įpareigotas sudaryti karšto vandens tiekimo sutartis su vartotojais, turi užtikrinti, kad karštas vanduo būtų tiekiamas tik į nustatytus reikalavimus atitinkančias karšto vandens sistemas, ir, prireikus, ginčyti šių sistemų pripažinimą tinkamomis naudoti pagal paskirtį, jei toks pripažinimas įpareigoja jį sudaryti sutartis su vartotojais, kurių tinkamas vykdymas negali būti užtikrinamas. Byloje nesant ginčo dėl karšto vandens tiekimo sutartinių santykių tarp šalių egzistavimo ir ieškovui reikalaujant iš vartotojų vykdyti sutartį (mokėti už karštą vandenį), ieškovo prašymas dėl privalomuosius karšto vandens sistemų reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ištyrimo peržengia nagrinėjamo ginčo ribas, todėl teismas netenkino ieškovo prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

12Teismas sutiko su Inspekcijos sprendime pateikta norminių teisės aktų, reglamentuojančių tiekėjo pareigą užtikrinti tiekiamo karšto vandens kokybę, analize, jos nekartodamas, taip pat pažymėjo, kad esant sudarytai ir galiojančiai karšto vandens tiekimo sutarčiai tiekėjo sutartinės prievolės yra tinkamai vykdomos tik tada, jei tiekiamo karšto vandens kokybė atitinka teisės aktų reikalavimus. Prievolė užtikrinti tiekiamos energijos kokybę tokiu atveju besąlygiškai tenka tiekėjui, o šios pareigos nevykdymas reiškia netinkamą sutartinių prievolių vykdymą, kaip konstatuota ginčijamame Inspekcijos sprendime. Teismo nuomone, ieškovo nurodoma aplinkybė, kad higienos normas atitinkantis vanduo yra tiekiamas į gyvenamųjų namų šilumos punktą, nesudaro prielaidų pripažinti nepagrįsta Inspekcijos išvadą, kad ieškovas netinkamai vykdė savo sutartines prievoles, kadangi pagal teisės aktų reikalavimus higienos normomis nustatyta vandens temperatūra turi būti užtikrinama ne namo (namų) šilumos punkte, o vartotojui priklausančiame bute – vandens čiaupe, ir ši pareiga tenka ieškovui kaip karšto vandens tiekėjui. Teismas, įvertinęs teisės aktų nuostatas, reglamentavusias ieškovo, kaip energijos tiekėjo, veiklą, nurodė, kad esminės ieškovo pareigos, susijusios su karšto vandens kokybės užtikrinimu, išliko nepakitusios, kad pareiga užtikrinti tiekiamo karšto vandens kokybę visą ginčo laikotarpį teko būtent ieškovui. Pagal teisės aktų reikalavimus aplinkybės, kad tiekiamas karštas vanduo neatitinka higienos normomis nustatytos temperatūros, nustatymas yra pakankamas konstatuoti netinkamą tiekėjo pareigų vykdymą, todėl teismas sprendė, kad ginčijamas Inspekcijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o naikinti jį remiantis ieškovo nurodytais argumentais nėra pagrindo.

13Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad karštas vanduo nepasiekia L. O. ir R. Z. buto dėl nuo ieškovo nepriklausančių priežasčių – namo karšto vandens sistemos ypatumų, kad norėdami gauti tinkamos kokybės energiją vartotojai, įskaitant atsakovę L. O. ir R. Z., turi pertvarkyti (rekonstruoti) namo karšo vandens sistemą, įrengiant cirkuliacinį kontūrą. Pareiga prieš sudarant energijos tiekimo sutartį įsitikinti, kad vartotojo energijos tiekimo įrenginiai yra tinkami siekiant užtikrinti kokybišką ir saugų energijos tiekimą, tenka tiekėjui, kaip profesionaliam energijos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyviui. To nepadaręs, tiekėjas netenka teisės remtis vartotojo energijos tiekimo įrenginių trūkumais, kaip aplinkybe, atleidžiančia jį nuo pareigos užtikrinti tiekiamos energijos kokybę. Ieškovui dar 2008 metais atliekant šilumos punkto rekonstrukciją turėjo būti žinoma, kad esamoje sistemoje neįmanomas tinkamos kokybės karšto vandens tiekimo užtikrinimas, taigi sukurdamas ir tęsdamas karšto vandens pirkimo-pardavimo santykius su vartotojais, kurių karšto vandens sistema nėra tinkama užtikrinti tiekiamo karšto vandens kokybę, ieškovas veikė savo rizika ir negali remtis šia aplinkybe kaip pašalinančia jo kaltę dėl netinkamo sutartinių prievolių vykdymo. Teismas sutiko su ieškovais pagal priešieškinį, kad karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga, įpareigojanti vartotojus atsiskaityti už karštą vandenį, o karšto vandens, atitinkančio teisės aktų reikalavimus, tiekimą padaranti priklausomą nuo papildomos sąlygos – namo karšto vandens sistemos rekonstrukcijos, yra nesąžininga vartotojų atžvilgiu (CK 6.188 straipsnio 2 dalies 15 punktas, 16 punktas), todėl negali būti taikoma.

14Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nenustatyta, jog tinkamos temperatūros karštas vanduo būtų patiekiamas į namą, kuriame yra atsakovei priklausantis butas, kadangi šilumos punktas yra įrengtas kitame name, ir nėra aišku, kurioje šilumos tinklų vietoje dėl atsiradusių energijos nuostolių karštas vanduo atšąla iki teisės aktų reikalavimų nebeatitinkančios temperatūros. Teismas sutiko su L. O. ir R. Z. argumentais, kad jie negali būti pripažinti atsakingais už kitiems asmenims (ieškovui ar gyvenamųjų namų, esančių ( - ), butų ir patalpų savininkams) bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose objektuose atsiradusius šilumos nuostolius. Kita vertus, karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarties dalykas yra būtent karštas vanduo, t. y. geriamasis vanduo, kurio temperatūra atitinka teisės aktų nurodytus parametrus. Šiuo atveju vartotojas perka iš tiekėjo karštą vandenį kaip kompleksinį produktą, o ne jo paruošimui sunaudotą šilumos energiją. Šilumos energija karšto vandens vartotojui yra reikšminga tik tiek, kiek ji sudaro perkamos prekės – karšto vandens, sudėtinę dalį, o ne kaip savarankiška prekė. Karštas vanduo yra perkamas ne gyvenamojo namo (namų) šilumos punkte, o karšto vandens vartojimo vietoje – vartotojo bute, ir būtent šioje vietoje perkama prekė turi atitikti nustatytus kokybės reikalavimus, už kuriuos atsakingas tiekėjas. Vartotojas, kurio bute nėra užtikrinamas karšto vandens temperatūros parametras, nepriklausomai nuo to, dėl kokios priežasties tai atsitiko, laikytinas apskritai negavusiu karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarties dalyko ir negali būti įpareigojamas atsiskaityti už nepatiektą prekę. Teismas, atsižvelgdamas į karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarties dalyką, sprendė, kad vandens, neatitinkančio karštam vandeniui nustatytų temperatūros reikalavimų, tiekimas yra laikytinas esminiu sutarties pažeidimu, kadangi vartotojas iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Teismo vertinimu, L. O. ir R. Z. turėjo teisę atsisakyti mokėti ieškovui už karštą vandenį, o šias sumas sumokėję – reikalauti jų grąžinimo (CK 6.386 straipsnio 2 dalis, 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškovas turi teisę reikalauti, kad L. O. ir R. Z. atlygintų vertę to, ką šie be teisinio pagrindo sutaupė (CK 6.386 straipsnio 2 dalis).

15Ieškovai pagal priešieškinį reikalavo pripažinti 2005 m. spalio 19 d. sudarytą karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį nesąžininga bei prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo nuostatoms, tačiau teismas šį reikalavimą pripažino nepagrįstu. Iš ieškovų pagal priešieškinį paaiškinimų teismas darė išvadą, kad ieškovai ginčijamos sutarties prieštaravimą įstatymo nuostatoms siejo su imperatyvia tiekėjo pareiga užtikrinti tiekiamo karšto vandens temperatūros parametrų atitikimą higienos normoms. Teismas nurodė, kad ši karšto vandens tiekėjo pareiga atsiranda nuo sutarties sudarymo, o šios pareigos nevykdymas reiškia netinkamą prievolių vykdymą pagal galiojančią sutartį. Šalių sudarytos karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarties sąlygos nagrinėjamu atveju neatleidžia ieškovo (tiekėjo) nuo pareigos tiekti tinkamos kokybės karštą vandenį, todėl šalių sudaryta sutartis įstatymo imperatyvui neprieštarauja.

16Teismas pažymėjo, kad esminės tarp šalių sudarytos sutarties sąlygos yra energijos (karšto vandens) kiekis ir kaina. Nei vienos iš nurodytų sąlygų nėra pagrindo pripažinti nesąžininga vartotojų atžvilgiu.

17Teismas nustatė, kad atsakovų priešieškinio reikalavimas dėl 7 130,46 Lt priteisimo turi būti tenkinamas kaip sumokėtos prekės kainos, kurią vartotojas turėjo teisę atsisakyti mokėti, grąžinimas. Dėl dalies priešieškinio reikalavimų (240,18 Lt priteisimo) teismas bylą nutraukė, L. O. ir R. Z. atsisakius šios dalies priešieškinio reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad šis teismo sprendimas neatima iš ieškovo teisės reikšti savarankišką reikalavimą L. O. ir R. Z. dėl atlyginimo to, ką pastarieji nepagrįstai sutaupė naudodami energiją.

18Teismas netenkino L. O. ir R. Z. priešieškinio reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, nustatęs, kad ieškovai pagal priešieškinį nagrinėjamoje byloje neįrodė patyrę neturtinę žalą dėl neteisėtų UAB „Vilniaus energija“ veiksmų (netinkamo sutartinių prievolių vykdymo).

19III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

20Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniame skunde prašo priimti pridedamus rašytinius įrodymus, kurie objektyviai negalėjo būti pateikti anksčiau, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytas jų gavimo aplinkybes; kreiptis į administracinį teismą dėl teisės aktų atitikties, patenkinant byloje esantį 2013 m. rugsėjo 5 d. tokio pobūdžio ieškovo prašymą; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo ieškinys, iš dalies tenkintas priešieškinis, ir perduoti bylą Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo; pripažinti UAB „Senamiesčio ūkis“ dalyvavimą byloje būtinu; įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administraciją; priteisti iš bendraieškių pagal priešieškinį L. O. bei R. Z. 358 Lt žyminio mokesčio (proporcingai), ieškovo sumokėto paduodant apeliacinį skundą.

21Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Inspekcija, priimdama ginčijamą sprendimą, nesiaiškino faktinės situacijos, nesirėmė objektyviais duomenimis, neturėjo gyvenamųjų namų karšto vandens sistemos projektinės dokumentacijos, kuri būtina siekiant nustatyti aplinkybes dėl namų šildymo ir karšto vandens sistemų atitikimo privalomiesiems reikalavimams, neišmatavo karšto vandens temperatūros ginčo bute, todėl šios viešo administravimo institucijos priimtas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
  2. Šilumos punkte karšto vandens išėjimo temperatūra atitinka higienos, kitų teisės aktų reikalavimus, tačiau dėl cirkuliacinio kontūro nebuvimo nuolat užtikrinti vartojimo vietoje (vartotojo bute) teisės aktais nustatytą centralizuotai tiekiamo karšto vandens temperatūrą yra neįmanoma. Cirkuliacinio kontūro įrengimo klausimas yra susijęs su pastato šildymo ir karšto vandens sistemos pertvarkymu, dėl kurio sprendimą turėtų priimti daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkai, esantys pastato šildymo ir karšto vandens sistemos bendraturčiais. Namų šildymo ir karšto vandens sistema, nors ir įrengta iki 2003 m. liepos 1 d., kurioje galbūt ir nebuvo suprojektuotas/neįrengtas cirkuliacinis kontūras, šiuo metu negali būti laikoma atitinkanti galiojančius privalomuosius reikalavimus. Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistema tik esant cirkuliaciniam kontūrui gali būti laikoma atitinkanti privalomuosius reikalavimus, nes tik tuomet įmanomas teisiniu reguliavimu nustatytos karšto vandens temperatūros nuolatinis palaikymas vandens vartojimo vietoje, o tuo pačiu ir Šilumos ūkio įstatymo normų (23 straipsnio 2 dalis, 15 straipsnio 4 dalis) tinkamas įgyvendinimas.
  3. Esant situacijai, kai namų karšto vandens sistema be cirkuliacinio kontūro (už kurio įrengimą atsakingi namų bendrasavininkiai) Inspekcijos pripažįstama atitinkančia privalomuosius reikalavimus, o tokiu atveju Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 234.1 punktas (originalios redakcijos 226.1 punktas) (toliau – ir Taisyklių) numato vartotojo teisę reikalauti iš apelianto nuolat palaikyti tinkamą karšto vandens temperatūrą, teismas nepagrįstai atmetė apelianto prašymą kreiptis į administracinį teismą ištirti teisės akto atitiktį įstatymui.
  4. Inspekcijos sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų bei viešojo administravimo principų, sprendimo rezoliucinė dalis prasilenkia su vartotojo skunde keliamais reikalavimais. Inspekcija konstatavo, kad namų šildymo ir karšto vandens sistema atitinka privalomuosius reikalavimus, nors net neturėjo namų karšto vandens sistemos projekto, net netikrino karšto vandens temperatūros L. O. bei R. Z. bute. Inspekcijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas, todėl jis turi būti aiškus, tačiau nagrinėjamu atveju nėra aišku, kokius veiksmus apeliantas turi atlikti. Sprendimu reikalaujama vykdyti tai, kas būtų objektyviai neįmanoma ir neteisėta.
  5. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 30 straipsnio 2 dalies 4 punktą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento Energetikos skyriaus įgyvendinamus uždavinius (užtikrinti miesto energetinių objektų funkcionavimą, kontroliuoti viešųjų paslaugų teikimą) bei vykdomas funkcijas (konsultuoja šilumos ir karšto vandens tiekimo klausimais, nagrinėja karšto vandens tinklų eksploatavimo ir remonto klausimus), ši institucija pagal teisės aktų jai suteiktą kompetenciją turėtų dalyvauti byloje trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, statusu bei pateikti paaiškinimus.
  6. Teismas nepagrįstai nepripažino UAB „Senamiesčio ūkis“ dalyvavimo byloje būtinu, nors šis juridinis asmuo kaip namų valdytojas ir jų sistemų prižiūrėtojas yra atsakingas už šilumos punkto darbo reguliavimą bei pastato šildymo ir karšto vandens sistemų nuo šilumos punkto iki gyventojų butų tinkamą priežiūrą.
  7. Apeliantas karšto vandens tiekėjo veiklą pradėjo nuo 2010 m. gegužės 1 d., todėl karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo santykiai tarp šalių susiklostė ne anksčiau nei 2010 m. gegužės 1 d., o ne nuo L. O. ir R. Z. buto, esančio ( - ), įsigijimo momento 2005 m. spalio 19 d. Tarp šalių nebuvo sudaryta individuali rašytinė karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis. Iki šalys susitaria dėl karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarčių pagal šalių individualiai aptartas sąlygas arba pasirenka kitą karšto vandens tiekėją ir su juo sudaro karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį, taikomos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 8 priede nustatytos Karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatos. Todėl teismas, konstatuodamas, kad ieškovo ir atsakovės L. O. bei R. Z. santykiams taikomos karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatos, nepagrįstai laikė, jog sutartiniai santykiai susiklostė 2005 m. spalio 19 d. (nuo buto įsigijimo momento) ir priteisė iš apelianto šių vartotojų atliktus mokėjimus nuo 2007 m. rugsėjo mėnesio iki 2012 m. lapkričio mėnesio.
  8. Atsižvelgiant į tai, kad iki 2010 m. gegužės 1 d. vartotojai atsiskaitydavo su apeliantu kaip šilumos tiekėju už šilumos energiją vandeniui pašildyti bei šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti (pagal geriamojo vandens kainas), higienos normas atitinkanti vandens temperatūra visuomet buvo užtikrinama jo išėjimo vietoje šilumos punkte. Jeigu vertinti karšto vandens tiekimo-vartojimo ribą bute – ji galima net ir teoriškai tik nuo 2010 m. lapkričio 1 d. Todėl ir šiuo aspektu (apeliantas iki 2010 m. gegužės 1 d. nebuvo karšto vandens tiekėjas, tiekimo-vartojimo riba bute nustatyta nuo 2010 m. lapkričio 1 d.) teismas, tenkindamas priešieškinį, neturėjo teisinio pagrindo priteisti mokėtinas sumas už karštą vandenį iki 2010 m. lapkričio 1 d. Į butų/patalpų savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausančią karšto vandens sistemą tiekiamo karšto vandens temperatūra atitinka teisės aktais nustatytus reikalavimus. Tinkamos temperatūros karštas vanduo, patekęs į butų/patalpų savininkams priklausančią sistemą, pradeda vėsti dėl šilumos mainų tarp karšto vandens sistemą sudarančių vamzdynų paviršių ir juos supančios aplinkos (šilumos nuostolių). Tokiu būdu butų/patalpų savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausančiuose karšto vandens sistemos vamzdynuose atsiranda šilumos nuostoliai ir būtent tai lemia karšto vandens temperatūros pasikeitimą sistemoje, nors į sistemą paduodamas reikiamos temperatūros karštas vanduo. Šilumos nuostolius, atsirandančius karšto vandens tiekimo sistemos vamzdynuose, turi padengti butų/patalpų savininkai, kuriems tokia sistema priklauso bendrosios nuosavybės teise.
  9. Nėra jokio teisės akto, leidžiančio taikyti kitokią karšto vandens kainą nei ta, kurią nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Nuo 2010 m. gegužės 1 d. (ieškovo kaip karšto vandens tiekėjo veiklos pradžios) iki dabar pagal galiojančius teisės aktus atsakovei L. O. yra taikoma vieno kubinio metro karšto vandens kaina, į kurią yra įskaičiuotos šilumos sąnaudos tik šaltam vandeniui pašildyti, t. y. į šią kainą nėra įskaičiuotos šilumos sąnaudos karšto vandens temperatūrai palaikyti namo sistemoje. Namuose, kuriuose yra įrengtas karšto vandens cirkuliacinis kontūras ir sistemoje užtikrinta nuolatinė karšto vandens cirkuliacija bei temperatūra, atsiranda papildomos šilumos sąnaudos karšto vandens temperatūrai palaikyti ir tokių namų karšto vandens vartotojai moka ne tik už suvartotą karštą vandenį, tačiau moka ir papildomą mokesti už šilumą, suvartotą karšto vandens temperatūrai palaikyti namo sistemoje (taip vadinamas „gyvatuko“ mokestis), net tuomet, kai karšto vandens nenaudoja. Šiuo atveju šilumos sąnaudos karšto vandens temperatūrai palaikyti namo ( - ) gyventojams neskaičiuojamos.
  10. Pagal Inspekcijos vertinimą, pastato karšto vandens sistemos, suprojektuotos iki 2003 m. liepos 1 d., kuriose nėra cirkuliacinio kontūro (už jo įrengimą atsako tik namo bendrasavininkiai), visgi laikomos atitinkančiomis privalomuosius reikalavimus. Apelianto teigimu, Taisyklių 234.1 punkte įtvirtinta nuostata gali būti taikoma tik tuomet, kai pastato karšto vandens sistema yra su cirkuliaciniu kontūru (pagal lingvistinį aiškinimą), nes priešingu atveju būtų įtvirtinama karšto vandens tiekėjo atsakomybė be kaltės, kai karšto vandens tiekėjas privalėtų palaikyti vandens vartojimo vietoje (bute) higienos normas atitinkančią karšto vandens temperatūrą, kurios nuolatinis palaikymas neįmanomas dėl cirkuliacinio kontūro nebuvimo, už kurio įrengimą atsakingi tik namo bendrasavininkiai.
  11. Priešieškinio reikalavimais buvo prašoma pripažinti karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį nesąžininga ir prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms, todėl negaliojančia nuo jos sudarymo, bei taikyti restituciją. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad šis reikalavimas pripažintinas nepagrįstu, tačiau rezoliucinėje dalyje nepasisakė dėl šio reikalavimo atmetimo, todėl sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnio 5 dalies 1 punkto reikalavimų. Kaip teisinį pagrindą L. O. bei R. Z. teisei atsisakyti mokėti už karštą vandenį, o šias sumas sumokėjus – reikalauti jų grąžinimo, teismas nurodė CK 6.386 straipsnio 2 dalį, CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą, CK 6.217 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Ieškovams savo priešieškinio reikalavimo negrindžiant minėtu aspektu, apeliantas net neturėjo galimybės apsiginti, pateikti savo atsikirtimus.
  12. Teismui nurodžius karšto vandens sudėtines dalis, liko neaišku, kodėl pažeidžiant ekonomiškumo ir proporcingumo principus, bendruosius teisės principus, L. O. ir R. Z. buvo priteista ir už geriamąjį vandenį, kuris yra sudėtinė karšto vandens dalis ir už kurį apeliantas atsiskaito su geriamojo vandens tiekėju, o vartotojai tą vandenį neginčijamai gavo. Be to, teisės aktais reglamentuota karšto vandens temperatūra vartotojų bute (vandens vartojimo vietoje) ne visuomet neatitinka parametrų, o tik tuomet, kai namų gyventojai visai nevartoja arba vartoja mažai karšto vandens. L. O. ir R. Z. gavo karštą vandenį (jo sudėtinę dalį – geriamąjį vandenį bei šilumos energiją jam pašildyti), jį suvartojo. Ieškovai negavo tik šilumos energijos dalies, skirtos nuolatinei jau pašildyto karšto vandens temperatūrai palaikyti namų karšto vandens sistemoje, tačiau už tokią energiją ir nemokėjo, nes toks mokestis šių namų gyventojams už karšto vandens cirkuliacijos palaikymą („gyvatuko“ mokestis) nėra ir nebuvo taikomas.
  13. Nors teismas nepagrįstai vadovavosi CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir L. O. bei R. Z. grąžino karšto vandens kainą, tačiau pagal nurodytą teisės normą nepasisakė dėl atsisakymo sutarties, o tai reiškia, kad karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis pagal Bendrąsias sąlygas tęsiasi. Tokiu teismo sprendimu sukuriamas nelogiškas, ydingas precedentas, kai Vilniaus mieste esant 544 daugiabučiams gyvenamiesiems namams, kuriuose nėra įrengtas cirkuliacinis kontūras (apelianto duomenimis), karšto vandens vartotojų šiuose namuose esant apie 17 052, pastariesiems apeliantas turėtų grąžinti jų už karštą vandenį sumokėtas sumas, o grąžinęs pinigus ir teismui nenutraukus karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties, toliau turėtų tiekti karštą vandenį. Ieškovas turėtų užsiimti nuostolinga veikla (tiekti nemokamai karštą vandenį, nors visas jo sudedamąsias dalis (geriamąjį vandenį ir šilumą jam pašildyti/paruošti namų šilumos punkte) vartotojai gauna ir suvartoja) ir po to vėl už kitą tiekimo laikotarpį vartotojams grąžinti pinigus, nes atsisakyti tiekti karštą vandenį įstatymas draudžia, o pastato šildymo ir karšto vandens sistema be cirkuliacinio kontūro pagal teismo ir Inspekcijos interpretavimą laikoma atitinkančia privalomuosius reikalavimus. Pagal teismo sprendimu suformuluotą praktiką, tuo atveju, kai dėl pačių vartotojų ar kitų trečiųjų asmenų kaltės (veikimo ar neveikimo) daugiabučiame name negali būti užtikrinta reikiama karšto vandens temperatūra, karšto vandens tiekėjas privalo tiekti karštą vandenį vartotojams nemokamai ir tokios absurdiškos situacijos karšto vandens tiekėjas negali pakeisti, kadangi Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai karšto vandens tiekėjui nesuteikia teisės kaip nors daryti įtaką daugiabučio namo bendrasavininkiams priklausančioms namo karšto vandens sistemoms (nei atlikti jų priežiūros, nei jų rekonstruoti) ar įrenginiams (reguliuoti šilumos punkto įrenginius pagal Šilumos ūkio įstatymo 20 straipsnio l dalį turi teisę tik namo šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas). Be to, tiek Inspekcijos, tiek teismo sprendimas prieštarauja nuo 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusiam Šilumos ūkio įstatymo 2, 3, 20, 22, 28, 31, 32 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1608 ir juo pakeistoms įstatymo nuostatoms, kuriomis draudžiama apeliantui reguliuoti energijos suvartojimą namuose.
  14. Pagal imperatyvią Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį visas pastate suvartotas šilumos kiekis turi būti paskirstomas vartotojams. Jeigu ieškovai (pagal priešieškinį) neatlygina apeliantui už šilumos energiją karštam vandeniui paruošti, tuomet šis šilumos energijos kiekis turi būti paskirstytas (išdalytas) visiems butų/patalpų savininkams. Kadangi teismo sprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms, svarstytina dėl namų, esančių ( - ), butų/patalpų savininkų dalyvavimo šioje byloje trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, statusu. Teismas nepagrįstai į bylos nagrinėjimą neįtraukė visų daugiabučių namų, esančių ( - ), šilumos/karšto vandens vartotojų, nes priimtas sprendimas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms.
  15. Jeigu L. O. ir R. Z. abu yra buto savininkai, tai jie abu yra karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalys – buitiniai karšto vandens vartotojai. Dėl šios priežasties tiek Inspekcija, tiek teismas sprendimuose pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens – R. Z. teisių ir pareigų. Teismas nagrinėdamas priešieškinį, rėmėsi tik bendraieškio R. Z. paaiškinimu, kad butas įgytas santuokoje, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nebuvo pateikta.
  16. Teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, netinkamai taikė CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas taisykles.

22Atsakovė (ieškovė pagal priešieškinį) L. O. ir ieškovas pagal priešieškinį R. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą akcentuoja, kad visi ieškovo apeliacinio skundo argumentai nei teisiškai, nei faktiškai nepagrįsti.

23L. O. ir R. Z. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą pateikia tokius esminius atsikirtimus:

  1. Apeliantas tiek pateikdamas ieškinį, tiek apeliacinį skundą peržengia individualaus ginčo ribas, nenurodo, kodėl ir kaip L. O. ir R. Z. pažeidžia jo teises ir interesus. Byloje apeliantas negali suformuluoti reikalavimo L. O. ir R. Z. bei nurodyti, kaip turi būti išspręstas ginčas, nes pats supranta, kad negali teismo prašyti įpareigoti vartotojus mokėti už paslaugą, kurios šie negauna, taip pat suvokia, kad būtent jis pažeidžia Šilumos ūkio įstatyme numatytus karšto vandens temperatūros parametrus.
  2. Sutartinių santykių atsiradimo momentu, taip pat apelianto užsakymu atliekant šilumos punkto, esančio ( - ), rekonstrukciją, pareiga karšto vandens temperatūros palaikymui įrengti cirkuliacinį kontūrą pagal teisės aktus buvo numatyta apeliantui. L. O. ir R. Z., nebūdami namo, esančio ( - ), bendrasavininkiai, niekaip negali spręsti dėl kitų asmenų nuosavybės teisės.
  3. Apeliantas nurodo neteisingus duomenis, kad L. O. ir R. Z. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiame bute karšto vandens temperatūra nebuvo matuota.
  4. Apelianto argumentai dėl nustatyto teisinio reguliavimo spragų, apelianto veiksmų 2008 metais užsakant ir vykdant šilumos punkto rekonstrukciją, peržengia individualaus ginčo ribas. Be to, apeliantas ginčyti teisės aktus turėjo jų priėmimo momentu, tačiau šiuo atveju apeliantas tiekė pašildytą vandenį, reikalaudamas mokėti už paslaugą, kaip suteiktą pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje numatytas sąlygas. Jei apeliantas negalėjo suteikti kokybiškos paslaugos, jis turėjo jos neteikti, apie tai aiškiai nurodydamas vartotojams. Įstatymas nesuteikia teisės teikti sveikatai pavojingą paslaugą, nepriklausomai nuo to, yra ar nėra cirkuliacinis kontūras.
  5. Apelianto prašymas kreiptis į administracinį teismą nėra susijęs su šios bylos dalyku.
  6. Apeliantas skundo dalyje dėl Inspekcijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo Nr. (03) 2R-56 atitikties Viešojo administravimo įstatymui nurodo naujus argumentus, tačiau apeliacinės instancijos teisme draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis.
  7. Apeliantas nurodė, kad iki 2010 metų nebuvo karšto vandens tiekėjas, todėl neprivalo atsakyti už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Tokiu atveju apelianto sąskaitos, išrašytos už paslaugų teikimą, yra be teisėto pagrindo, todėl visos sumos, kurias gavo apeliantas, turi būti grąžintos vartotojams, taikant CK 6.237 straipsnį. Visgi ši aplinkybė teismo sprendimo esmės nepakeičia.
  8. Apelianto teiginys dėl to, kad turėjo būti išskirta ir priteista tik kainos dalis už negautą šilumos energijos dalį, nėra galimas lygiai taip pat, kaip kad vartotojai negalėjo mokėti kitokios kainos, nei ji yra patvirtina.
  9. Apelianto argumentai dėl sutaupymo yra nepagrįsti, nes sutaupyti dalies energijos neįmanoma, kada bute tekėjo vos šiltas vanduo, kuriuo naudotis nepakaitinus nebuvo galima. Atsakovai nereikalavo nuostolių atlyginimo, o skaičiuojant visas išlaidas dėl netinkamos paslaugos gavimo, laikėsi nuostatos, kad iš esmės negavo paslaugos, nes apeliantui yra draudžiama teikti nesaugią paslaugą.
  10. Dėl teismo teisės taikyti alternatyvų vartotojų teisių gynimo būdą apeliantas neturi teisės spręsti.
  11. Ieškovas pagal priešieškinį R. Z. byloje dalyvavo ir teikė paaiškinimus, todėl apelianto argumentas dėl to, kad teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylą asmenų, yra nesuprantamas.
  12. Apeliantui pagal CPK 95 straipsnį turėtų būti skirta bauda dėl nepagrįstai pradėto proceso, ginčijant atsakovams įstatymo garantuojamą teisę, be to, įvertintina ir tai, kad vartotojai iki tol aktyviai siekė išspręsti ginčą tarpusavyje ar ikiteisminio nagrinėjimo metu. Atsakovai sugaišo laiko, turėjo išlaidų dėl teisinių konsultacijų, todėl apeliantui skirtina 12 000 Lt bauda (50 procentų skiriant atsakovams, 50 procentų – valstybei).

24Trečiasis asmuo Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinį skundą, kiek jis yra susijęs su Inspekcijos sprendimo ginčijimu, atmesti.

25Trečiasis asmuo atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

  1. Inspekcijos pagal kompetenciją nagrinėto ginčo esmė yra apelianto tiekiamo vartotojai L. O. karšto vandens temperatūros, numatytos teisės aktuose, užtikrinimas. Šiuo atveju vartotoja reikalavo išspręsti susidariusią situaciją dėl netinkamos kokybės karšto vandens tiekimo ir įpareigoti tiekėją spręsti klausimą dėl karšto vandens kainos sumažinimo – kompensacijų taikymo už ankstesniu laikotarpiu tiektą karštą vandenį bei dėl karšto vandens, kuris bus tiekiamas ateityje, kainos. Inspekcija savo sprendimu pagal teisės aktuose numatytą kompetenciją konstatavo, kad tiekėjas nevykdo prisiimtų įsipareigojimų vartotojo karšto vandens vartojimo vietoje patiekti teisės aktuose numatytos temperatūros vandenį.
  2. Teisės aktai įtvirtina aiškius kriterijus, kada yra laikoma, jog patiektas karštas vanduo, t. y. tokia prekė, kokią privalo tiekti tiekėjas. Inspekcija laikosi pozicijos, kad karšto vandens tiekėjas kaip sutarties šalis ir kaip subjektas, teikiantis bendrojo intereso paslaugas, privalo užtikrinti tokias paslaugas, kurios atitinka teisės aktų reikalavimus, vykdyti savo įsipareigojimus tinkamai ir tik už tinkamas paslaugas gauti atitinkamą užmokestį. Teisės aktai nenumato išimčių, kurios būtų taikomos vartotojui tiekiamo karšto vandens reikalavimams, t. y. teisės aktuose aiškiai numatyta, kad karštas vanduo turi būti ne žemesnės nei +55°C temperatūros. Vartotojas, gavęs žemesnės nei reikalaujama teisės aktuose temperatūros vandenį, karšto vandens kaip sutarties dalyko negavo. Dėl karšto vandens tiekėjo pareigos tinkamo vykdymo Inspekcija sprendime ir pasisakė, kurį apeliantas nepagrįstai siekia įrodyti esant neteisėtą ir tariamai reikalaujantį įvykdyti tai, kas neįmanoma. Inspekcija sprendimu reikalavo karšto vandens tiekėjo vykdyti teisės aktuose numatytas pareigas ir sutartinius įsipareigojimus bei konstatavo, kad tiekėjui nevykdant teisės aktuose numatytų reikalavimų, vartotojui nėra patiekiama pagal sutartį sutarta prekė/paslauga.
  3. Apeliantas teigia, kad Inspekcijos sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, tačiau nenurodo konkretaus pagrindo ir savo teiginio neargumentuoja. Pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalį teismas ne peržiūri ir vertina Inspekcijos sprendimą, o sprendžia ginčą iš esmės, todėl apelianto pozicija, kad Inspekcijos sprendimas esąs neteisėtas, yra nepagrįsta.

26IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja ieškovo apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnis).

28CPK 314 straipsnyje yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia ar vengia juos laiku pateikti. Įrodymų teikimo ribojimu apeliacijoje siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2005; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2013 m. birželio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-286/2013).

29Apeliantas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniame skunde prašė priimti rašytinius įrodymus, kurie objektyviai negalėjo būti pateikti anksčiau, – Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. spalio 23 d. atsakymo Nr. 2R-3381, UAB „Senamiesčio ūkis“ 2013 m. spalio 22 d. atsakymo su priedais Nr. R2-701 kopijas. Be to, 2013 m. lapkričio 25 d. surašytu prašymu UAB „Vilniaus energija“ prašė pridėti prie bylos namų, esančių ( - ), karšto vandens sistemos projektinę dokumentaciją, prie šio prašymo taip pat pridėjo 2013 m. rugsėjo 16 d. elektroninį laišką, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento Energetikos skyriaus 2013 m. spalio 22 d. raštą „Dėl pastatų ( - ) karšto vandens sistemos dokumentų“, 2013 m. spalio 21 d. Vilniaus apskrities archyvo raštą „Dėl gyvenamųjų namų ( - ), projektinės dokumentacijos“. UAB „Vilniaus energija“ 2014 m. gegužės 8 d. pateikė rašytinius paaiškinimus bei prašė pridėti prie bylos Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2014 m. balandžio 8 d. atsakymo Nr. 2R-1224 kopiją.

30Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad atsižvelgiant į kartu su apeliaciniu skundu pateiktų tiek Inspekcijos, tiek UAB „Senamiesčio ūkio“ raštų surašymo datas (raštai buvo surašyti po skundžiamo sprendimo priėmimo), į tai, kad iš raštų turinio matyti, jog apeliantas į minėtus asmenis kreipėsi dėl informacijos, siekdamas paneigti pirmosios instancijos teismo sprendime padarytas išvadas, sprendžia, kad šie raštai turi būti priimami ir vertinami bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Tačiau teisėjų kolegija atsisako priimti ir grąžina apeliantui kartu su apeliaciniu skundu pateiktą Butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu biuletenį, Butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu balsų skaičiavimo komisijos protokolą, kurie buvo surašyti dar 2012 m. ir neabejotinai galėjo ir turėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad aplinkybės apie tai, jog UAB „Senamiesčio ūkis“ 2012 m. liepos mėnesį organizuota daugiabučių namų ( - ) patalpų savininkų apklausa raštu dėl karšto vandens tiekimo linijos (kontūro) įrengimo neįvyko, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo žinomos (I t., 70 b. l.).

31Iš bylos dokumentų matyti, kad UAB „Vilniaus energija“ dar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme siekė gauti pastatų, esančių ( - ), karšto vandens sistemos projektinę dokumentaciją (II t., 114 b. l.). Pirmosios instancijos teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. išdavė ieškovui UAB „Vilniaus energija“ liudijimą ir įpareigojo UAB „Senamiesčio ūkis“ per 10 dienų nuo liudijimo jam pateikimo dienos išduoti ieškovui pastatų, esančių ( - ), projektinę dokumentaciją, t. y. karšto vandens sistemos projektą (II t., 137 b. l.), tačiau UAB „Senamiesčio ūkis“ šių dokumentų neturėjo (II t., 140 b. l.). Tik po to, kai pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą sprendimą, apeliantui kreipusis į Vilniaus apskrities archyvą 2013 m. spalio 14 d. raštu, ieškovui UAB „Vilniaus energija“ tapo prieinama namų, esančių ( - ), projektinė dokumentacija (III t., 45 b. l.), kuri ir buvo pateikta apeliacinės instancijos teismui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į projektinės dokumentacijos gavimo datą ir sąlygas, į tai, kad klausimai dėl namų projektinės dokumentacijos buvo keliami ir pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija šią projektinę dokumentaciją priima ir vertina nagrinėdama apelianto UAB „Vilniaus energija“ skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo.

32Šalys turi teisę duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu (CPK 42, 302 straipsnis). Apeliantas, pasinaudodamas šia teise, byloje pateikė rašytinius paaiškinimus, taip pat Inspekcijos 2014 m. balandžio 8 d. raštą Nr. 2R-1224. Tiek apelianto paaiškinimai, tiek rašto turinys yra susiję su karšto vandens tiekimo sistemos cirkuliaciniu kontūru ir tuo, kad cirkuliacinis kontūras užtikrina teisės aktuose reglamentuotos temperatūros karšto vandens tiekimą. Atsižvelgiant į tai, kad rašytiniais paaiškinimais nėra pildomas apeliacinis skundas (CPK 323 straipsnis) (aplinkybės, susijusios su cirkuliaciniu kontūru, buvo išdėstytos apeliaciniame skunde), o Inspekcijos raštas pagal jo surašymo datą negalėjo būti pateiktas anksčiau, teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą pagal apelianto UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą šiuos rašytinius paaiškinimus ir Inspekcijos 2014 m. balandžio 8 d. raštą priima bei vertina.

33Byloje kilo ginčas dėl Inspekcijos sprendimo, priimto išnagrinėjus atsakovės L. O. skundą dėl netinkamos kokybės karšto vandens tiekimo į butą, esantį ( - ). Pastatas, kuriame yra butas, pastatytas 1959 metais. Butas nuosavybės teise priklauso R. Z. pagal 2005 m. spalio 19 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir 2008 m. birželio 19 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą (I t., 146 b. l.). Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu R. Z. paaiškino, kad butas įgytas santuokos su L. O. metu (II t., 153 b. l. - antra pusė). Butui Nr. 30, esančiam ( - ), karštas vanduo tiekiamas iš šilumos punkto, esančio ( - ) (I t., 96 b. l.). Iš šilumos punkto, esančio name ( - ), karštas vanduo tiekiamas namams, esantiems ( - ). Karšto vandens temperatūros palaikymo vamzdynai namuose nesumontuoti (jų nėra). Karšto vandens recirkuliacinė linija yra tik šilumos punkto patalpose, šilumos punkto rekonstrukcija atlikta 2008 m. rugsėjo mėnesį (I t., 58 b. l.). Rašytinė karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovo ir L. O. bei R. Z. nebuvo sudaryta, todėl tarp ieškovo, L. O. ir R. Z. susiklosčiusiems santykiams taikomos karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų nuostatos.

34CK 6.383 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal energijos (ar energijos išteklių) pirkimo-pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė įsipareigoja patiekti abonentui (vartotojui) per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos rūšies energijos kiekį, o abonentas (vartotojas) įsipareigoja už patiektą energiją sumokėti ir laikytis sutartyje numatyto jos vartojimo režimo, užtikrinti jam priklausančių energijos tiekimo tinklų eksploatavimo saugumą bei naudojamų prietaisų ir įrenginių tvarkingumą. Pagal CK 6.386 straipsnio 1 dalį energijos kokybė turi atitikti sutarties bei kokybės standartų, kitų energijos kokybę reglamentuojančių norminių dokumentų nustatytus reikalavimus. Jeigu energijos tiekimo įmonė pažeidžia energijos kokybės reikalavimus, tai abonentas turi teisę atsisakyti už tokią energiją mokėti. Tačiau energijos tiekimo įmonė šiuo atveju turi teisę reikalauti, kad abonentas atlygintų vertę to, ką abonentas be teisinio pagrindo sutaupė naudodamas energiją. Abonentas turi teisę į nuostolių, patirtų dėl netinkamos kokybės energijos tiekimo, atlyginimą (CK 6.386 straipsnio 2, 3 dalys).

35Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad karštas vanduo – iš geriamojo vandens paruošas, pašildant jį iki higienos normomis nustatytos temperatūros, vanduo. Šio įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad karšto vandens temperatūra, slėgis ir higienos rodikliai turi atitikti teisės aktų nustatytus reikalavimus. Šilumos, karšto vandens tiekėjų ir pastato šildymo bei karšto vandens sistemos prižiūrėtojo tarpusavio santykiai, kompetencija, teisės ir pareigos karšto vandens tiekimo srityje nustatomos energetikos ministro tvirtinamose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse. Pagal higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ 26.2 punktą legioneliozių prevencijai pastato karšto vandens sistemoje vandens temperatūra turi būti 50-60 °C, sudarant technines prielaidas vandens šildytuve karšto vandens temperatūrą padidinti iki 66 °C, o vartotojų čiaupuose – iki 60 °C, be to, 25 punkte nustatyta, kad iš geriamojo vandens pagaminto naudojamo buityje karšto vandens sauga ir kokybė turi būti užtikrinama iki vandens vartojimo vietų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad atsižvelgiant į karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarties dalyką (karštas vanduo) ir jam įstatymo keliamus kokybės reikalavimus, vartotojas, kuriam į karšto vandens vartojimo vietą nėra tiekiamas higienos normas atitinkančios temperatūros vanduo, negali būti laikomas gavusiu tinkamos kokybės prekę – karštą vandenį.

36Byloje nėra duomenų, kad šilumos punkte (šio statinio karšto vandens sistemoje) karšto vandens išėjimo temperatūra nėra užtikrinama pagal teisės aktų reikalavimus, dėl šios aplinkybės ginčo tarp šalių nebuvo. Inspekcija 2013 m. sausio 9 d. sprendime konstatavo, kad namų ( - ) karšto vandens sistemose neįrengta karšto vandens recirkuliacinė linija, todėl, jei vartotojai nevartoja arba vartoja mažus karšto vandens kiekius, karštas vanduo namo karšto vandens sistemoje atvėsta, nors karšto vandens pašildymo vietoje (šilumos punkte) jo temperatūra yra + 55°C. Aplinkybė, kad vartotojams nevartojant ar vartojant mažus karšto vandens kiekius, vanduo į butą, esantį ( - ), patenka atvėsęs ir kad jame ne visada užtikrinama teisės aktų reikalavimus atitinkanti karšto vandens temperatūra, byloje nepaneigta. Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra duomenų apie atliktus L. O. ir R. Z. bute karšto vandens temperatūros matavimus, tačiau jis nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad į butą nuolat atiteka higienos normas atitinkančios temperatūros karštas vanduo (CPK 12, 178 straipsnis). Be to, aplinkybės, kad bute nėra nuolat užtikrinamas nustatytų temperatūros parametrų karšto vandens patiekimas, apeliantas iš esmės ir neneigia, aiškindamas, kad namuose ( - ), nėra įrengta karšto vandens cirkuliacinė linija, nors būtent tik karšto vandens sistemos cirkuliacinio kontūro buvimas (įrengimas) užtikrina nuolatinę karšto vandens cirkuliaciją per vandens pašildymo įrenginį bei nuolatinę karšto vandens temperatūrą sistemoje ir vandens paėmimo (vartojimo) vietoje. Iš 2012 m. birželio 5 d. Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos patikrinimo akto matyti, kad cirkuliacinė linija įrengta tik ( - ) namo šilumos punkto patalpose. Taigi byloje nėra ginčo dėl to, kad cirkuliacinis kontūras užtikrina pastovią karšto vandens temperatūrą sistemoje ir paėmimo (vartojimo) vietoje, kad negali būti nuolat užtikrinama teisės aktuose reglamentuota karšto vandens temperatūra jo vartojimo vietoje būtent dėl cirkuliavimo kontūro nebuvimo.

37Pagal Ūkio ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 4-253 patvirtintų Pastatų karšto vandens sistemų įrengimo taisyklių, kurios taikomos projektuojant ir įrengiant naujas bei rekonstruojant esamas karšto vandens sistemas (įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 15 d.) 33 punktą karšto vandens sistemose privalomas cirkuliacinis kontūras, išskyrus atvejus, kai karšto vandens naudojimas laiko atžvilgiu yra reglamentuotas, o vandens temperatūra nebus žemesnė už nurodytą šių Taisyklių 9 punkte (karšto vandens temperatūra karšto vandens naudojimo vietose turi būti ne žemesnė kaip 50 ?C ir ne aukštesnė kaip 60 ?C, išskyrus legioneliozės prevencijos atvejus, kaip nustatyta higienos normoje (1 priedo 1 punktas)).

38Pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 234.1 punktą (ankstesnių redakcijų 226.1 punktas) vartotojas turi teisę reikalauti iš karšto vandens tiekėjo, kad jam priklausančiose patalpose arba bute būtų palaikoma teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 26, 27, 28, 29, 30, 36, 37, 45 punktai) nustatyta karšto vandens temperatūra vandens paėmimo (vartojimo) vietoje ir vonių šildytuvų darbo režimas, jeigu pastato karšto vandens sistema atitinka teisės akto (Taisyklių 1 priedo 24 punktas) reikalavimus. Šių taisyklių 1 priedo 24 punkte nurodytas teisės aktas – Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomieji reikalavimai, patvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. D1-595/1-201 (anksčiau tokie Privalomieji reikalavimai buvo patvirtinti Aplinkos ministro ir Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.326/4-253). Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomieji reikalavimai nustatyti daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemoms, suprojektuotoms rengiant statinio projektą naujo daugiabučio namo statybai, esamo rekonstravimui ar kapitaliniam remontui, kai projektas pradėtas po 2003 m. liepos 1 d. (naujos statybos), taip pat suprojektuotoms rengiant statinio projektą naujo daugiabučio namo statybai, esamo rekonstravimui ar kapitaliniam remontui, kai projektas pradėtas iki 2003 m. liepos 1 d. (toliau – ir senos statybos) (Privalomųjų reikalavimų 1 punktas). Privalomųjų reikalavimų 3 punkte numatyta, kad senos sistemos turi atitikti šių daugiabučių namų projektinėje dokumentacijoje arba, jeigu tokios dokumentacijos nėra, 2 punkte nurodytuose dokumentuose nustatytus reikalavimus šildymo prietaisų galiai, šilumnešio debitų paskirstymui, vamzdynų šiluminei izoliacijai. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, t. y. apeliantas po to, kai buvo priimtas skundžiamas teismo sprendimas, į bylą pateikė iš Vilniaus apskrities archyvo gautą namų projektinę dokumentaciją, pagal kurią namų, esančių ( - ), rūsiuose yra suprojektuota cirkuliacinė linija (nuolatinė karšto vandens cirkuliacija nenumatyta tik sistemos stovuose) (projektinėje dokumentacijoje cirkuliacinė linija numatyta ir pažymėta indeksu T4). Apeliacinės instancijos teismas, apeliantui pateikus šią projektinę dokumentaciją, byloje dalyvaujantiems asmenims išsiuntė projektinės dokumentacijos patvirtintas kopijas, sudarydamas galimybę pareikšti nuomonę dėl šios dokumentacijos turinio, tačiau jokie duomenys, kurie paneigtų apelianto teiginius dėl projektinėje dokumentacijoje numatytos cirkuliacinės linijos namų rūsiuose įrengimo nepateikė. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija laiko nustatyta aplinkybę, kad karšto vandens cirkuliacinė linija namų, esančių ( - ), rūsiuose buvo suprojektuota. Kaip jau minėta, senos daugiabučių namų karšto vandens sistemos turi atitikti šių daugiabučių namų projektinėje dokumentacijose nustatytus reikalavimus šildymo prietaisų galiai, šilumnešio debitų paskirstymui, vamzdynų šiluminei izoliacijai. Valstybinė energetikos inspekcija 2013 m. sausio 9 d. sprendimu, su kuriuo apeliantas nesutinka, pripažino, kad namų ( - ) karšto vandens sistema atitinka Aplinkos ministro ir Energetikos ministro 2010 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. D1-595/1-201 patvirtintus Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomuosius reikalavimus. Visgi kai namų projektinėje dokumentacijoje buvo numatytas cirkuliacinis kontūras, o jo faktiškai nėra, tokia sena daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistema negali būti laikoma atitinkančia privalomuosius reikalavimus. Nagrinėjamu atveju pagal projektinę dokumentaciją paminėtų namų rūsiuose numatyta cirkuliacinė linija, tačiau ji ten nėra įrengta, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. D1-595/1-201 patvirtintų Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomųjų reikalavimų nuostatomis, namo, esančio ( - ), šildymo ir karšto vandens sistema neatitinka privalomųjų reikalavimų, nors Inspekcijos sprendime buvo konstatuota priešingai. Byloje konstatavus daugiabučio namo ( - ), šildymo ir karšto vandens sistemos neatitikimą privalomiesiems reikalavimams negali būti taikomas Taisyklių 234.1 punktas dėl karšto vandens vartotojo teisės reikalauti iš karšto vandens tiekėjo, kad vartotojui priklausančiose tokio namo patalpose/bute būtų nuolat palaikoma (užtikrinama) teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 26, 27, 28, 29, 30, 36, 37, 45 punktai) nustatyta karšto vandens temperatūra vandens paėmimo (vartojimo) vietoje ir vonių šildytuvų darbo režimas. Namo projektinėje dokumentacijoje esant numatytai karšto vandens sistemos cirkuliacinei linijai, tačiau jos realiai nesant, pripažintina, kad daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistema neatitinka privalomųjų reikalavimų, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nustatytų temperatūros parametrų patiekiamas (išleidžiamas iš šilumos punkto) karštas vanduo atvėsta namų vidaus sistemoje, todėl teisės aktuose reglamentuota karšto vandens temperatūra jo vartojimo vietoje (pvz., buto čiaupuose) negali būti nuolat užtikrinta dėl objektyvių ir nuo ieškovo nepriklausančių aplinkybių, t. y. dėl esamos namo karšto vandens sistemos neatitikimo privalomiesiems reikalavimams (šildymo ir karšto vandens sistemos neatitikimo daugiabučio namo projektinėje dokumentacijoje nustatytiems reikalavimams).

39Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistema yra bendroji dalinė namo butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybė (CK 4.82 straipsnio 1 dalis). Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkytis (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Dėl cirkuliacinio kontūro įrengimo yra būtinas namo bendrasavininkių sprendimas, tačiau nagrinėjamu atveju namų butų/patalpų savininkai nepriima būtinų sprendimų dėl cirkuliacinio kontūro. Iš byloje esančio UAB „Senamiesčio ūkis“ 2012 m. rugpjūčio 8 d. rašto Inspekcijai matyti, kad UAB „Senamiesčio ūkis“ 2012 m. liepos mėnesį organizavo daugiabučių namų ( - ) patalpų savininkų apklausą raštu dėl karšto vandens tiekimo linijos (cirkuliacinio kontūro) įrengimo, tačiau apklausa neįvyko (I t., 70 b. l.).

40Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovas byloje nereiškė reikalavimo panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos sudarytą šilumos techninių įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą, kuria gyvenamojo namo ( - ) karšto vandens sistema pripažinta atitinkančia teisės aktų reikalavimus ir naudotina pagal paskirtį (t. I, b. l. 26). Iš bylos duomenų matyti, kad 2008 metais UAB „Vilniaus energija“, vykdydama 2006 m. spalio 6 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-1810 „Dėl 2006-2009 m. renovuojamų elevatorinių šilumos punktų gyvenamuosiuose namuose sąrašo tvirtinimo“, renovavo šilumos punktą, esantį ( - ). Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas Valstybinės energetikos inspekcijos prie Ūkio ministerijos 2008 m. spalio 14 d. Šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktas-pažyma patvirtina, kad gyvenamojo namo ( - ) renovuotame šilumos punkte sumontuoti, išbandyti šilumos įrenginiai (UAB „Vilniaus energija“ 2008 m. spalio 8 d. aktas-pažyma Nr. 008-02-873 936 KW) atitinka projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojami pagal paskirtį (I t., 26 b. l.). UAB „Vilniaus energija“ 2008 metais renovavo šilumos punktą, o ne pertvarkė namo ( - ) vidaus karšto vandens sistemą. Šiuo aktu-pažyma konstatuota šilumos punkto įrenginių, bet ne namo karšto vandens sistemos, techninė būklė, kuri pripažinta atitinkančia projekto ir teisės aktų reikalavimus bei nurodyta, kad tie įrenginiai gali būti naudojami pagal paskirtį (reikalavimai šilumos punktams buvo nustatyti Ūkio ministro 2005 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 4-80 patvirtintose Šilumos tiekimo tinklų ir šilumos punktų įrengimo taisyklėse, galiojusiose iki 2011 m. liepos 1 d.).

41Esant pirmiau nustatytoms aplinkybėms dėl daugiabučio namo karšto vandens sistemos neatitikties privalomiesiems reikalavimams dėl cirkuliacinio kontūro joje nebuvimo, darytina išvada, kad į vartotojų L. O. ir R. Z. butą karštas vanduo buvo tiekiamas nepažeidžiant karšto vandens tiekėjui nustatytų paslaugos teikimo (karšto vandens pardavimo) kokybės reikalavimų. Kadangi karšto vandens tiekėjas objektyviai (dėl techninių priežasčių, kurias lemia namo karšto vandens sistemos trūkumai) negali užtikrinti, kad šių vartotojų bute būtų nuolat palaikoma teisės aktuose nustatyta karšto vandens temperatūra vandens paėmimo (vartojimo) vietoje, o sprendimą dėl cirkuliacinio kontūro įrengimo privalo priimti daugiabučio namo bendrasavininkiai, tačiau jo nepriima, apeliantas negali atsakyti už tai, kad butui, esančiam ( - ), neįmanoma nenutrūkstamai (nuolat) užtikrinti teisės aktuose nustatytą karšto vandens temperatūrą jo vartojimo vietoje, kai daugiabučių namų karšto vandens sistemose neįrengti cirkuliaciniai kontūrai, nors projektinėje dokumentacijoje cirkuliacinė linija ir yra numatyta. Nustatyta, kad nagrinėjamu atveju šilumos tiekėjo tiekiamas (iš šilumos punkto „išeinantis“) teisės aktų reikalavimus dėl temperatūros atitinkantis karštas vanduo vartotojus pasiekia praradęs jam keliamus kokybės reikalavimus (atvėsta žemiau nustatytų temperatūros parametrų), o tą lemia daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos neatitikimas privalomiesiems reikalavimams. Dėl šios priežasties nelaikytina pagrįsta ieškovo ginčijamo Inspekcijos sprendimo dalis, kuria konstatuota, kad nepatiekus teisės aktais nustatytos temperatūros karšto vandens į butą, esantį ( - ) (karšto vandens vartojimo vietoje), negali būti laikoma, kad tiekėjas UAB „Vilniaus energija“ tinkamai įvykdė savo pareigas pagal karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį. Tokia aplinkybė sudaro pagrindą šią Inspekcijos sprendimo dalį panaikinti ir ginčą išspręsti iš esmės – L. O. skundą dėl UAB „Vilniaus energija“ prievolių pagal karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį netinkamo vykdymo atmesti. Kadangi teisėjų kolegija dėl UAB „Vilniaus energija“ ieškinio daro priešingą išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas dėl tarp ieškovo ir buto ( - ), savininkų (vartotojų) kilusio ginčo, susijusio su karšto vandens temperatūros parametrų vandens vartojimo vietoje neužtikrinimu, todėl šioje byloje iš dalies panaikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir priimamas naujas teismo sprendimas.

42Teisėjų kolegija taipogi atkreipia dėmesį į besikeičiančią Valstybinės energetikos inspekcijos poziciją byloje aktualiu klausimu. Kartu su apelianto 2014 m. gegužės 5 d. rašytiniais paaiškinimais pateiktame Valstybinės energetikos inspekcijos 2014 m. balandžio 8 d. rašte Nr. 2R-1224 (III t., 68-69 b. l.) nurodyta, kad: „Atsižvelgiant į Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 231.3. ir 234.1 punktų nuostatas, konstatuotina, kad tiek prievolė karšto vandens tiekėjui iki vartojimo vietos nenutrūkstamai tiekti teisės aktuose nustatytos temperatūros karštą vandenį vartotojams, tiek karšto vandens vartotojų teisė reikalauti iš karšto vandens tiekėjų palaikyti paėmimo vietoje nustatytą karšto vandens temperatūrą, kyla iš sistemos atitikties privalomiesiems reikalavimams. <...>. Privalomuose reikalavimuose nenustatyta būtinybė, kad senose daugiabučių namų karšto vandens sistemose, jeigu nebuvo numatyta šių namų projektinėje dokumentacijoje, būtų įrengti cirkuliaciniai kontūrai. Atsižvelgiant į tai, prašome Lietuvos Respublikos energetikos ministeriją inicijuoti Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomųjų reikalavimų pakeitimą ir 4 punktą papildyti šiuo reikalavimu – „4.4. karšto vandens sistemos cirkuliacinis kontūras“<...>“. Taigi Valstybinė energetikos inspekcija, ieškovo ginčijamame 2013 m. sausio 9 d. sprendime konstatavusi, kad daugiabučio namo ( - ), šildymo ir karšto vandens sistema atitinka privalomuosius reikalavimus, aukščiau nurodytu vėlesniu raštu jau pripažįsta, kad tam, jog senos daugiabučių namų karšto vandens sistemos turėtų būti laikomos atitinkančios privalomuosius reikalavimus, turėtų būti įrengti ir cirkuliaciniai kontūrai, t. y. Inspekcija pripažįsta, kad neįrengus cirkuliacinio kontūro, karšto vandens paėmimo (vartojimo) vietoje neįmanoma nenutrūkstamai užtikrinti, jog būtų patiektas teisės aktuose nustatytos temperatūros karštas vanduo.

43Nenustačius tiekėjo (ieškovo) prievolių pagal karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį netinkamo vykdymo, nėra pagrindo spręsti dėl pinigų už sumokėtą energiją karštam vandeniui ruošti grąžinimo vartotojams, todėl L. O. ir R. Z. priešieškinis negali būti patenkintas.

44L. O. ir R. Z. priešieškiniu prašė atmesti ieškovo ieškinio reikalavimą dėl Inspekcijos 2013 m. sausio 9 d. sprendimo panaikinimo, išspręsti ginčą iš esmės ir pripažinti 2005 m. spalio 19 d. sudarytą vartojimo sutartį dėl karšto vandens pirkimo-pardavimo nesąžininga bei prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms, taikyti restituciją, įpareigojant ieškovą UAB „Vilniaus energija“ grąžinti jam sumokėtas pagal sutartį sumas, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas priešieškinio reikalavimus dėl karšto vandens pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo nesąžininga ir prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pripažino nepagrįstais. Taip pat teismas, L. O. ir R. Z. atsisakius nuo priešieškinio reikalavimo dalies dėl 240,18 Lt priteisimo, bylą pagal šią priešieškinio dalį nutraukė. Šios teismo sprendimo dalys apeliacine tvarka nebuvo skundžiamos, todėl teisėjų kolegija dėl jų daugiau nepasisako.

45Apeliantas apeliaciniame skunde prašo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. Prašymą grindžia tuo, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos ir energetikos departamento Energetikos skyriaus įgyvendinamus uždavinius (užtikrinti miesto energetinių objektų funkcionavimą, kontroliuoti viešųjų paslaugų teikimą) bei vykdomas funkcijas (konsultuoja šilumos ir karšto vandens tiekimo klausimais, nagrinėja karšto vandens tinklų eksploatavimo ir remonto klausimus) Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėtų dalyvauti byloje trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, statusu bei pateikti paaiškinimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo nurodomi argumentai nepagrindžia, kad bylos baigtis gali turėti tiesioginės įtakos šios savivaldos institucijos teisėms ar pareigoms (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įtraukimą į bylą sieja su jos paaiškinimų pateikimo būtinumu, tačiau nenurodo, kad teismo sprendimas byloje gali turėti įtakos šios institucijos teisėms ir pareigoms.

46Taipogi ieškovas apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir gražinti bylą nagrinėti iš naujo, prašė pripažinti trečiojo asmens UAB „Senamiesčio ūkis“ dalyvavimą procese būtinu, nes šis asmuo byloje nepateikė pozicijos raštu, nedalyvavo žodiniame jos nagrinėjime, nors yra namų valdytojas bei namų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojas, todėl galėtų paaiškinti reikšmingas bylai išnagrinėti aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad jai pakako bylos duomenų tam, kad būtų galima apeliacinės instancijos teisme priimti procesinį sprendimą dėl ginčo esmės, todėl nebuvo poreikio skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pripažįstant UAB „Senamiesčio ūkis“ dalyvavimą procese būtinu. Be to, apeliantas tiksliai neapibrėžia, kokias dar bylai reikšmingas aplinkybes reikėtų išsiaiškinti žodinio proceso būdu, privalomai dalyvaujant UAB „Senamiesčio ūkis“. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokį savo prašymą apeliantas siejo su bylos grąžinimu pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o šiuo atveju apelianto apeliacinis skundas iš esmės tenkinamas, apskųstas teismo sprendimas iš dalies panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, nes apeliacinės instancijos teisme nenustatyta pagrindų, dėl kurių civilinė byla turėtų būti grąžinta nagrinėti iš naujo (CPK 327, 329 straipsniai).

47Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. D1-595/1-201 patvirtintų Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomųjų reikalavimų 2-3 punktai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 326/4-253 patvirtintų Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemos privalomųjų reikalavimų 2-3 punktai atitinka 2003 m. gegužės 20 d. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo Nr. IX-1565 15 straipsnio 4 dalies (redakcija nuo 2008 m. sausio 1 d.) bei 23 straipsnio 2 dalies (originalios teisės akto redakcijos, galiojusios iki 2007 m. gruodžio 31 d. 20 straipsnio 20 dalis) nuostatas; ar 2010 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 234.1 punktas (redakcijos iki 2012 m. rugsėjo 27 d. 226.1 punktas), 8 priedo – Karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių bendrųjų sąlygų 40.1-40.2 punktai atitinka CK 6.248 straipsnio 1, 4 dalis, 6.253 straipsnio 1, 5 dalis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovo prašymas dėl privalomuosius karšto vandens sistemų reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ištyrimo peržengia nagrinėjamo ginčo ribas, todėl prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą netenkino. Teisėjų kolegija šio apelianto prašymo taip pat neturi pagrindo tenkinti, atsižvelgdama į tai, kad dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių byloje nustatyta, jog namo ( - ), karšto vandens sistema neatitinka privalomųjų reikalavimų. Minėtą prašymą apeliantas siejo su tokia situacija, kuomet sena karšto vandens sistema, nesant daugiabučio namo projektinės dokumentacijos, pripažįstama atitinkančia teisės aktų reikalavimus be įrengto cirkuliacinio kontūro, ir tokiu atveju Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 234.1 punktas (originalios redakcijos 226.1 punktas) apibrėžia vartotojo teisę reikalauti iš ieškovo nuolat palaikyti tinkamą karšto vandens temperatūrą vartojimo vietoje.

48Apeliantas teigia, kad jei L. O. ir R. Z. yra buto savininkai, tuomet jie abu yra karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalys – buitiniai karšto vandens vartotojai. Apelianto nuomone, tiek Inspekcija, tiek pirmosios instancijos teismas sprendimuose pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų, t. y. dėl R. Z. Teisėjų kolegija sutinka su L. O. ir R. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad ieškovas pagal priešieškinį R. Z. byloje dalyvavo ir teikė paaiškinimus, todėl pirmiau nurodytas apelianto teiginys yra nepagrįstas.

49L. O. ir R. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad apeliantui pagal CPK 95 straipsnį turėtų būti skirta bauda dėl nepagrįstai pradėto proceso, tačiau teisėjų kolegija ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis aplinkybių nenustatė, todėl skirti baudą neturi pagrindo.

50Ieškovas, pareikšdamas ieškinį pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalyje nurodytą pagrindą, sumokėjo 144 Lt žyminio mokesčio (I t., 1a b. l.), už apeliacinį skundą – 358 Lt žyminio mokesčio (III t., 31 b. l.). Pirmosios instancijos teismas turėjo 89,20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. L. O. ir R. Z., byloje pareikšdami priešieškinį, įstatymu buvo atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įvertinus pasiektą teisinį rezultatą byloje (ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinis skundas ir ieškinys iš esmės patenkinti, L. O. ir R. Z. priešieškinis atmestas), UAB „Vilniaus energija“ naudai iš L. O. ir R. Z. lygiomis dalimis priteistina po 251 Lt bylinėjimosi išlaidų, valstybei iš L. O. ir R. Z. lygiomis dalimis priteistina po 44,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 straipsnis).

51Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

52Iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

53Ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį dėl Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos sprendimo panaikinimo tenkinti iš dalies. Panaikinti Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2013 m. sausio 9 d. raštu įforminto sprendimo Nr. (03) 2R-56 dalį, kuria konstatuota, kad nepatiekus teisės aktais nustatytos temperatūros karšto vandens jo paėmimo-vartojimo vietoje (bute, esančiame ( - )) negali būti laikoma, kad uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“ tinkamai įvykdė savo pareigas pagal karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį karšto vandens vartotojai L. O.

54Atmesti L. O. skundą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ prievolių pagal karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutartį netinkamo vykdymo.

55Atmesti L. O. ir R. Z. priešieškinį.

56Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ (juridinio asmens kodas 111760831) iš L. O. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir iš R. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 251 Lt bylinėjimosi išlaidų.

57Priteisti valstybei iš L. O. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir iš R. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 44,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Vilniaus... 5. Ieškovo ieškinyje nurodyta, jog šilumos energija ir karštas vanduo namui,... 6. Atsakovė (pagal priešieškinį ieškovė) L. O. kartu su R. Z. byloje... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 7 d. sprendimu ieškovo UAB... 9. Teismas nustatė, kad butas, esantis ( - ), nuosavybės teise priklauso R. Z.... 10. Atsižvelgiant į pirkimo-pardavimo sutarties dalyką (karštas vanduo) ir jam... 11. Byloje aplinkybė, kad karšto vandens temperatūra vartotojų bute nepasiekia... 12. Teismas sutiko su Inspekcijos sprendime pateikta norminių teisės aktų,... 13. Teismas nesutiko su ieškovo argumentais, kad karštas vanduo nepasiekia L. O.... 14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nenustatyta, jog tinkamos... 15. Ieškovai pagal priešieškinį reikalavo pripažinti 2005 m. spalio 19 d.... 16. Teismas pažymėjo, kad esminės tarp šalių sudarytos sutarties sąlygos yra... 17. Teismas nustatė, kad atsakovų priešieškinio reikalavimas dėl 7 130,46 Lt... 18. Teismas netenkino L. O. ir R. Z. priešieškinio reikalavimų dėl neturtinės... 19. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 20. Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniame skunde prašo priimti... 21. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 22. Atsakovė (ieškovė pagal priešieškinį) L. O. ir ieškovas pagal... 23. L. O. ir R. Z. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą pateikia tokius... 24. Trečiasis asmuo Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos... 25. Trečiasis asmuo atsiliepime nurodo šiuos pagrindinius argumentus: 26. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 27. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir... 28. CPK 314 straipsnyje yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas... 29. Apeliantas UAB „Vilniaus energija“ apeliaciniame skunde prašė priimti... 30. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad atsižvelgiant į kartu su... 31. Iš bylos dokumentų matyti, kad UAB „Vilniaus energija“ dar nagrinėjant... 32. Šalys turi teisę duoti teismui paaiškinimus žodžiu ir raštu (CPK 42, 302... 33. Byloje kilo ginčas dėl Inspekcijos sprendimo, priimto išnagrinėjus... 34. CK 6.383 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal energijos (ar energijos... 35. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje nustatyta,... 36. Byloje nėra duomenų, kad šilumos punkte (šio statinio karšto vandens... 37. Pagal Ūkio ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 4-253 patvirtintų... 38. Pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 234.1 punktą (ankstesnių... 39. Daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistema yra bendroji dalinė namo... 40. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad ieškovas... 41. Esant pirmiau nustatytoms aplinkybėms dėl daugiabučio namo karšto vandens... 42. Teisėjų kolegija taipogi atkreipia dėmesį į besikeičiančią Valstybinės... 43. Nenustačius tiekėjo (ieškovo) prievolių pagal karšto vandens vartojimo... 44. L. O. ir R. Z. priešieškiniu prašė atmesti ieškovo ieškinio reikalavimą... 45. Apeliantas apeliaciniame skunde prašo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu,... 46. Taipogi ieškovas apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios... 47. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo... 48. Apeliantas teigia, kad jei L. O. ir R. Z. yra buto savininkai, tuomet jie abu... 49. L. O. ir R. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad apeliantui pagal... 50. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį pagal Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16... 51. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 52. Iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą... 53. Ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį dėl Valstybinės energetikos... 54. Atmesti L. O. skundą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus... 55. Atmesti L. O. ir R. Z. priešieškinį.... 56. Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ (juridinio... 57. Priteisti valstybei iš L. O. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir iš R. Z....