Byla 1A-71/2014
Dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo H. S. nuteistas:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės, teisėjų: Reginos Gaudutienės, Rūtos Mickevičienės, sekretoriaujant Agatai Minkel, Laurai Gruodienei, Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorui Rolandui Stankevičiui, gynėjai advokatei Lolitai Narmontienei, nuteistajam H. S., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo (toliau – ONKT) skyriaus prokurorės ir nuteistojo H. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo H. S. nuteistas:

2- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 4 metams;

3- pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams;

4- pagal BK 233 straipsnio 1 dalį 1 metams 3 mėnesiams.

5Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir BK 135 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 4 metams.

6Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtoji subendrinta bausmė subendrinta apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, ir H. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 4 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

7Vadovaujantis BPK 103 straipsnio 1 punktu, 104 straipsniu, 105 straipsnio 1 dalimi, iš H.S. nuspręsta išieškoti 47,32 Lt proceso išlaidų valstybės naudai.

8Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Kauno ONKT skyriaus prokurorės bei nuteistojo H.S. apeliacinius skundus,

Nustatė

9H. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 1 d. naktį, bute, esančiame ( - ), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe galimai su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, įkalbinėjo siekdamas paveikti J. K., kad ši savo noru sutiktų vykti į Vokietiją verstis prostitucija, nurodė, kad už ją jau yra sumokėti pinigai 2 000 eurų (6900 litų), jai nesutikus bei bandant pabėgti iš buto, panaudojo fizinį smurtą, tempė už plaukų bei ne mažiau kaip du kartus ranka sudavė į veidą bei kumščiu į kojas, padarant nukentėjusiajai kraujosruvas veide, kairėje rankoje ir abiejose kojose, taip nežymiai sutrikdė sveikatą, grasino, kad ji iš buto neišeis ir bus išvežta dirbti prostitute, verbavo panaudodamas fizinį smurtą, siekdamas, kad J. K. būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos;

10taip pat jis nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 1 d. naktį, bute, esančiame ( - ), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe galimai su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, įkalbinėjo siekdamas paveikti J. K., kad ši savo noru sutiktų vykti į Vokietiją verstis prostitucija, nurodė, kad už ją jau yra sumokėti pinigai 2000 eurų (6900 litų), jai nesutikus bei bandant pabėgti iš buto, tyčia panaudojo fizinį smurtą, tempė už plaukų bei ne mažiau kaip du kartus ranka sudavė į veidą bei kumščiu į kojas, padarant nukentėjusiajai kraujosruvas veide, kairėje rankoje ir abiejose kojose, grasino, kad ji iš buto neišeis ir bus išvežta dirbti prostitute, verbavo panaudodamas fizinį smurtą, siekdamas, kad J. K. būtų įtraukta į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jos prostitucijos, ko pasėkoje po patirto fizinio ir psichologinio smurto nukentėjusiajai 2010-01-07 išsivystė ( - ) sutrikimas, kuris pasireiškė ( - ), tokiomis aplinkybėmis sunkiai sutrikdė sveikatą;

11be to, jis nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe galimai su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, 2010 m. sausio 6 d. automobilyje, važiuojant iš ( - ), įkalbinėjo nukentėjusiąją J. K. atsiimti 2010-01-01 Kauno apskrities VPK ( - ) policijos komisariatui rašytą pareiškimą ir pakeisti duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui parodymus dėl veiksmų jos atžvilgiu 2010-01-01, bei J. K. VšĮ ( - ) ligoninėje, adresu ( - ), gydantis ( - ) ligą dėl jos atžvilgiu 2010-01-01 atliktų veiksmų, laikotarpiu nuo 2010-01-07 iki 2010-01-11 nuolat lankydamasis nurodytoje ligoninėje, įkalbinėjo nukentėjusiąją J. K. pakeisti duotus parodymus jo atžvilgiu ir atsiimti pareiškimą, nurodė jai savo ranka surašyti pareiškimą apie tai, kad ji savo 2010-01-01 pareiškime policijai tariamai nurodė neteisingus faktus apie veiksmus jos atžvilgiu, bei tai, kad ji neturi pretenzijų, J. K. 2010-01-11 surašius tokį pareiškimą, ją kartu 2010-01-14 automobiliu veždamas į ( - ) PK, toliau įkalbinėjo pakeisti anksčiau duotus parodymus, davė nurodymus ką reikia sakyti policijos pareigūnams, už tai žadėdamas jai atsilyginti, tokiu būdu siekė paveikti nukentėjusiąją J. K., kad ji duotų melagingus parodymus.

12Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde prašo skundžiamą teismo nuosprendį pakeisti dėl neteisingai paskirtos H. S. bausmės ir paskirti jam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 1 dalyje, padarymą 6 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, šią bausmę subendrinti apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 6 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, subendrintąja bausme apimti bausmę, paskirtą pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, ir H. S. paskirti galutinę bausmę - laisvės atėmimas 6 metams 6 mėnesiams.

13Apeliantės manymu, nuteistajam H. S. už nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 1 dalyje, padarymą yra paskirta neteisinga, per švelni, bausmė. Teismas, parinkdamas H. S. mažesnę nei sankcijos vidurkis numatytą laisvės atėmimo bausmę, nesilaikė BK 54 straipsnio, 61 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir pažeidė BK 41 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktų nuostatas, pilnai neatsižvelgė į nukentėjusiosios interesus ir jų apsaugą. BK 147 straipsnyje numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkiems, visuomenei, ypatingai atskiroms socialiai pažeidžiamoms jos grupėms, padidintą pavojų keliantiems nusikaltimams. Byloje nustatyta, kad H. S. nusikaltimą įvykdė tyčia, vedinas savanaudiškų paskatų, byloje nenustatyta jokių H. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl jam už sunkaus nusikaltimo padarymą nepagrįstai paskirta mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis bausmė. Be to, teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje, kad H. S. padarė du sunkius nusikaltimus ir vieną nesunkų nusikaltimą, kad jo padaryta nusikalstama veika sukėlė sunkias pasekmes nukentėjusiajai, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą dėl ( - ) ligos, dėl kurios ji kelis mėnesius gydėsi ir stacionare. H. S. anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas, padarė esant neišnykusiam teistumui už tokį patį sunkų nusikaltimą – prekybą žmonėmis (BK 147 straipsnio 1 dalis). Už įvykdytą sunkų nusikaltimą anksčiau atliko realią laisvės atėmimo bausmę, buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos, tačiau tai neturėjo teigiamos įtakos jo apsprendimui nusikalsti dar kartą, t.y. ankstesnė laisvės atėmimo bausmė (4 metai 8 mėnesiai) nepasiekė savo tikslų. Skirdamas bausmę teismas neįvertino nuteistojo elgesio po nusikaltimo padarymo, t. y., kad jis sulaikomas policijos pareigūnų elgėsi įžūliai ir agresyviai. Paleistas iš laikino sulaikymo jis trukdė išsamiam ir objektyviam tyrimui, tiesiogiai ir per kitus asmenis darė poveikį nukentėjusiajai, kad ši pakeistų duotus parodymus į melagingus, ir tai darė nukentėjusiajai besigydant ( - ) ligą ligoninėje, taip siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, dėl ko šioje byloje yra nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį.

14Nuteistasis H. S. apeliaciniame skunde prašo jį pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, 135 straipsnio 1 dalį ir 233 straipsnio 1 dalį išteisinti.

15Apelianto manymu, skundžiamas teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes grindžiamas ne teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, o ikiteisminio tyrimo medžiaga, prielaidomis ir spėjimais. Teismas nemotyvuotai atmetė gynybos argumentus ir nepagrįstai rėmėsi vien tik jį kaltinančiais įrodymais, jo teisme pasakytas paskutinis žodis teisiamojo posėdžio protokole yra sutrumpintas ir užfiksuotas absoliučiai neteisingai.

16Apeliantas teigia, jog jo parodymai duoti teisme yra išsamūs ir nuoseklūs, jie sutampa su V. G. parodymais. Atliekant jo apklausą ikiteisminio tyrimo metu 2010-01-02 buvo pažeistos BPK 179 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos. Apklausos protokole nėra užfiksuota apklausą atlikusių kriminalistų pavardžių ir jų parašų, nors jo apklausą atliko būtent jie, o ne tyrėja Ž. Apklausos metu jam buvo daromas psichologinis spaudimas, jam buvo grasinama suėmimu. Jis, būdamas po Naujųjų Metų vakarėlio neišsiblaivęs ir nemigęs, šoke ir strese dėl jam pateiktų kaltinimų, davė trumpus, neišsamius ir lakoniškus parodymus. Kriminalistai jam uždavinėjo menamus klausimus. Tam, kad nereikėtų atsakinėti į provokuojančius kriminalistų klausimus, jis apsimetė, kad vakarėlio metu buvo girtas. Tai buvo jo gynybos pozicija. Daugiau į jokias apklausas jis iškviestas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ir tik prieš susipažįstant su bylos medžiaga jam buvo pasiūlyta duoti parodymus, tačiau jis atsisakė ir nusprendė duoti parodymus teisme. Teisme jis davė išsamius parodymus.

17Nukentėjusiosios J. K. parodymai apie šios nusikaltimo padarymo aplinkybes yra neatitinkantys tikrovės, nenuoseklūs ir prieštaringi. Neatitinka tikrovės nukentėjusiosios teisme duoti parodymai, kad švenčiant Naujuosius Metus ji vartojo mažiau alkoholio negu vyrai. Apeliantas tvirtina, kad tiek nukentėjusioji, tiek I. (kurios tapatybė nenustatyta) gėrė tiek pat kiek ir visi. Vakarėlio metu buvo išgerta 7-8 buteliai degtinės bei 4 šampano. Aplinkybę, kad nukentėjusioji piktnaudžiauja alkoholiu, patvirtino liudytojai A. D. ir V. K. Teisme nukentėjusioji parodė, kad pokalbiai apie merginas, jų išvažiavimą prasidėjo užmigus V. ir šio pokalbio niekas negirdėjo. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu, pirminėje apklausoje nukentėjusioji teigė, kad savanoriškai važiuoti į V. dirbti prostitute ją įtikinėjo V. su H., sakė, kad už ją V. sumokėjo 2000 eurų ir kad jai reiks atidirbti tuos pinigus. Teisme J. K. apie 2000 eurų net neužsiminė, tačiau teismas skundžiamame nuosprendyje šią aplinkybę nurodė. Neatitinka tikrovės nukentėjusiosios pirminiai parodymai, kad pas ją į namus atvyko iš matymo pažįstami V. ir H. ir ji su jais važiavo juodos spalvos automobiliu Volkswagen, kurį vairavo H. Apeliantas teigia nukentėjusioji jo anksčiau nebuvo mačiusi, todėl negalėjo pažinoti iš matymo, jis V. automobilio nevairavo, jį visą laiką vairavo V., jis gi su savimi neturėjo net vairuotojo pažymėjimo. Apeliantas atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios parodymus, duotus 2010-01-11 ir 2010-01-14, kuriuose ji pateikė visai kitą įvykio versiją. Nukentėjusioji parodė, kad jokia nusikalstama veika jos atžvilgiu padaryta nebuvo, niekas jos neverbavo verstis prostitucija, o pareiškimą ji surašė ne savo noru. Šią aplinkybę teisme patvirtino pareigūnas K. U., nurodydamas, kad J. K. prašėsi nuvežama tik į autobusų stotį, o jie ją nuvežė į ( - ) policijos komisariatą (toliau – PK) budinčio paliepimu. Dar J. K. tvirtino, kad ji pirminės apklausos metu buvo neblaivi ir supratusi, kad yra apklausinėjama dėl bute kilusio triukšmo, todėl galėjusi prirašyti nebūtų dalykų. J. K. teigė pretenzijų dėl įvykio niekam neturinti ir prašė anuliuoti jos pirminius parodymus. Nukentėjusioji teigė neturinti niekam pretenzijų ir duodama parodymus 2010-04-08 ikiteisminio tyrimo teisėjui. Apelianto nuomone, aplinkybė, kad minėtus parodymus nukentėjusioji davė gulėdama ligoninėje (2010-01-07 – 2010-01-15), nepaneigia jos nurodytų aplinkybių. Nukentėjusiąją gydęs gydytojas R. R. parodė, kad J. K., gulėdama ligoninėje, galėjo duoti parodymus ir situaciją suvokė. Nors ( - ) ekspertizę atlikę ekspertai davė priešingą išvadą, apelianto manymu, J. K. betarpiškai gydžiusio ir nuolat stebėjusio gydytojo nuomonė yra svarbesnė ir svaresnė. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ( - ) ekspertizė buvo daroma praėjus metams po įvykio, ekspertų išvados padarytos pagal J. K. medicininės kortelės duomenis ir pačios J. K. paaiškinimus, o gydytojas R. R. pats betarpiškai gydė, stebėjo ir konsultavo nukentėjusiąją iš karto po įvykio. Apeliantas tvirtina, kad nei jis, nei V. nukentėjusiosios iš ligoninės prievarta neišsivežė ir jai jokio poveikio nedarė. J.K. pati tarėsi su gydytoju, kad šis ją išleistų iš ligoninės, o tai rodo, kad ji pati buvo suinteresuota su jais bendradarbiauti. 2010-01-11 J. K. tyrėjui įteikė savo ranka rašytą pareiškimą, o tyrėjas, priėmęs jos pareiškimą, nurodė jai atvykti 2010-01-14 į apklausą. Apeliantas mano, kad tyrėja atlikusi nukentėjusiosios apklausą 2010-01-14 būtų pastebėjusi, jei nukentėjusioji būtų buvusi sunkus ligonis. Tačiau to ji nepastebėjo, o tai reiškia, kad J. K. nebuvo toks sunkus ligonis ir ji papasakojo tikrąsias įvykio aplinkybes. Nukentėjusioji nei 2010-01-11 atvežusi savo pareiškimą, nei 2010-01-14 apklausos metu tyrėjai nesakė apie jokį jai daromą įtariamųjų poveikį, ar kad jai buvo siūlomi pinigai. Apeliantas teigia, kad nukentėjusioji pati buvo suinteresuota duoti tokius parodymus ir reikalavo iš jų pinigų. J. K., gulėdama ligoninėje, tiek pati, tiek per V. K. prašydavo atvežti jai maisto, cigarečių į ligoninę. Apeliantas mano, kad nuketėjusioji veikė kartu su V. K. ir ligone apsimetinėjo, nes vos tik gavo pinigus ir sužinojo, kad automobilis yra atvarytas į K. kiemą, staiga pasveiko ir 2010-01-15 išsirašė iš ligoninės. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusioji ekspertizės atlikimui buvo paieškoma apie 7-8 mėnesius, į teismus nevykdavo, o buvo atvesdinama.

18Teismas nuosprendį grindė liudytojo M. Z. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ir tuo pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas bei BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą. Liudytojas M. Z. yra vienas iš tiesioginių ir pagrindinių šios bylos liudytojų, todėl jo parodymai, sutinkamai su BPK 179 straipsnio nuostatomis, turėjo būti fiksuojami darant garso ir vaizdo įrašus, nes tik tokiuose parodymuose gali būti užfiksuojama pilna ir išsami informacija. Juolab, kad tyrėjui R. K. ir policininkui J. J. kilo abejonių dėl liudytojo blaivumo ir ( - ) sveikatos būklės. Be to, atliekant liudytojo M. Z. apklausą buvo pažeista apklausos darymo procedūra. Liudytojas buvo apklaustas nakties metu ir ne PK patalpose, nors tam nebuvo jokių neatidėliotinų ar išskirtinių aplinkybių. Apelianto manymu, tokios aplinkybės leidžia abejoti liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų patikimumu, juolab, kad teisme M. Z. tvirtino neprisimenantis, kad būtų davęs tokio turinio parodymus, ir nurodė, jog parodymus surašė policijos pareigūnai, jis neprisimena, kad būtų skaitęs apklausos protokolą, jis tik jį pasirašė. Tyrėjas R. K. pažeidė BPK 179 straipsnio 2 dalį, nes suklastojo protokolo apklausos laiką ir vietą. Tyrėjas teisme patvirtino, kad liudytojo apklausą vykdė naktį, o apklausos protokole įrašytas kitas laikas. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad apklausos protokolas surašytas dviem skirtingais tušinukais, vienu surašyta - apklausos data, apklausinėjamo asmens anketiniai duomenys ir parodymų tekstas, o kitu tušinuku – apklausos pradžia, pabaiga, vieta, baudžiamosios bylos numeris. Būtent bylos numerio įrašymas kitu tušinuku rodo, kad liudytojo apklausa vyko ne ( - ) PK ir tyrėjas su savimi neturėjo bylos medžiagos. Kadangi liudytojas M. Z. nebuvo apklaustas jo akivaizdoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, teismas negalėjo remtis šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, skundžiamame nuosprendyje nurodyti liudytojo M. Z. parodymai neatitinka bylos aplinkybių. Neatitinka tikrovės teismo teiginys, kad netrukus po įvykio liudytojas atsiminė geriau ir apklausiamas nemelavo, nes liudytojas žodžių ,,apklausiamas nemelavo“ teisme nepasakė. Taip pat liudytojas teisme nesakė, kad neatsimena ar buvo kas mušamas, jis aiškiai pasakė, kad ,,merginų nemušė, nebuvo ten nieko tokio“. Liudytojas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nėra minėjęs, kad būtų matęs pas nukentėjusiąją mušimo žymes.

19Apeliantas teigia, kad mušimo žymių nukentėjusiosios veido srityje nei vienas liudytojas, išskyrus policininkus, nematė. Dėl šių aplinkybių jis prašė teisme apklausti jo motiną L. S., kuri iš karto po įvykio buvo atvažiavusi į ( - ) PK ir matė tiek J. K., tiek R. K., tačiau teismas šio jo prašymo netenkino. Teisme apklausti liudytojais policijos pareigūnai K. U., J. J. ir R. K. teisme tvirtino, kad nukentėjusioji atrodė blaivi, nors visi vakarėlio dalyviai, o ir pati nukentėjusioji, nurodė, kad ji vartojo alkoholį. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusiosios blaivumas objektyviai nustatinėjamas nebuvo. Visi policijos pareigūnai nurodė, kad J. K. buvo sumušta, matėsi sumušimai veido srityje, tačiau visi jie skirtingai apibūdino matytą sumušimą. Nukentėjusiosios apklausos metu nebuvo daromas garso ir vaizdo įrašas, kuriame būtų matomos tikrosios parodymų davimo aplinkybės, užfiksuota nukentėjusiosios kalba, orientavimasis erdvėje, jos blaivumas, veido sužalojimai. Policijos pareigūnai kaip liudytojai buvo apklausti tik po 4-5 mėnesių po įvykio, apelianto manymu, jie tapo liudytojais tik tam, kad būtų užmaskuota aplinkybė, kad buvo apklausta neblaivi nukentėjusioji, ir kad būtų sustiprinta kaltinimo pozicija apie įžūlius ir agresyvius įtariamuosius. Apeliantas teigia, kad jie sulaikomi savo agresijos nerodė, priešingai, policijos pareigūnai elgėsi nekorektiškai ir provokuojančiai. Be to, apeliantas pastebi, kad nuosprendyje neteisingai nurodytas jo sulaikymo ir paleidimo iš sulaikymo data ir laikas. Nurodo, jo jis buvo sulaikytas 2010-01-01 apie 9-9.30 val., o paleistas 2010-01-02 apie 17.30 val. ir prašo šią klaidą ištaisyti.

20Apelianto manymu teismas neteisėtai ir nepagrįstai nuosprendį grindė liudytojos A. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Ši liudytoja gali liudyti aplinkybes tik dėl BK 233 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, apibūdinti nukentėjusiosios asmenybę, parodyti ar matė sužalojimą nukentėjusiosios veide po Naujųjų Metų vakarėlio, tačiau ji negali duoti parodymų dėl veikos, numatytos BK 147 straipsnio 1 dalyje, nes jos tame vakarėlyje nebuvo ir ji nieko nematė ir negirdėjo. Be to, teismas nuosprendį grindė liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir tuo pažeidė BPK 276 straipsnio bei 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Liudytoja nebuvo apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu, jos antros apklausos metu ją apklausinėjo keli asmenys, tačiau jie protokole nenurodyti, tuo buvo pažeistos BPK 179 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatos. Apeliantas mano, kad liudytojai A.D., kaip ir jam, buvo daromas psichologinis spaudimas, naudojama apgaulė ir gąsdinimai ją padaryti jų bendrininke, apie tai apeliantas spendžia iš liudytojos parodymų paskutinio sakinio.

21Teismas grįsdamas nuosprendį liudytojos I. Z. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu pažeidė BPK 7, 242 straipsnių bei BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Ši liudytoja nebuvo apklausta teisme, byloje nėra duomenų, kad nukentėjusioji Naujametinę naktį būtų kalbėjusi su nukentėjusiąja, be to, liudytoja niekur nepatvirtino savo pirminiuose parodymuose nurodyto teiginio, kad kalbėdama telefonu su nukentėjusiąja ji išsiaiškino, kad ją nori išvežti į užsienį ir parduoti kaip prostitutę.

22Liudytojas V. K. teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas, todėl vadovaujantis BPK 7, 242, 276 straipsnių bei BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismas negalėjo balsu perskaityti jo parodymų ir jais grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliantas mano, kad V. K. labai svarbus liudytojas, galintis paliudyti svarbias aplinkybes apie J. K. sveikatos būklę, apie jos reikalavimą 3 000 litų už pareiškimo atsiėmimą bei apie jos prašymą apeliantui ir V., kad šie surašytų ant lapuko visas įvykio aplinkybes, kurias ji galėtų pateikti policijos pareigūnams, apie ją ištinkančius isterijos priepuolius bei kitas aplinkybes, susijusias su jų pokalbiu apie pinigus bei apie galimus grasinimus nukentėjusiajai.

23Apeliantas teigia, kad nusikalstama veika, numatyta BK 147 straipsnio 1 dalyje, nebuvo planuota ir byloje nėra tokią aplinkybę patvirtinančių duomenų. J. K. laisvė vakarėlio metu suvaržyta nebuvo, jis buto rakto nekontroliavo. Nebuvo kalbos nei apie nuvykimo į užsienį būdą, nei apie būsimą darbdavį nei apie kitas aplinkybes, kurios rodytų išankstinį planavimą. Jis užsienyje nuo 2002 metų nėra buvęs ir jokių pažinčių užsienyje neturi. Jis turi Lietuvoje mėgstamą darbą, augina dukrą ir jam inkriminuotų nusikaltimų nei darė, nei planavo juos daryti, mano, kad jo kaltė padarius BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką neįrodyta. Neįrodžius jo kaltės pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, jis turi būti išteisintas ir pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nes kaltinimai pagal BK 135 straipsnio 1 dalį įvardijami kaip nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 1 dalyje, pasekmė. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiosios parodymai apie jai padarytus sužalojimus nėra nuoseklūs ir nekintantys. Apeliantas pastebi, kad nukentėjusioji savo parodymuose vis keitė smūgių sudavimo jai vietą (pirminiame pareiškime nurodė, kad V. ir H. jai sudavė po kartą delnu į veidą, H. – į dešinės kojos šlaunį, V. - kumščiu į nosį; duodama parodymus kaip liudytoja (2010-10-01) nurodė, kad H. jau du kartus jai sudavė per abu skruostus, V. – į nosį, H. - į dešinį šlaunį; apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad H. sudavė ne į dešinį šlaunį, o į kojas; teisme parodė, kad H. ranka sudavė į veidą, delnu prie akies ir nosies, per kojas kumščiais sudavė, o V. sudavė į krūtinę kumščiu, nors prieš tai teigė, kad V. sudavė į nosį). Be to, sužalojimus nukentėjusios veido srityje matė tik policininkai, visi kiti liudytojai neigia tai matę. Nukentėjusiosios kūno apžiūra atlikta praėjus 4 dienoms po įvykio, apeliantas abejoja, ar nuo trijų poveikių į veido sritį nukentėjusiajai galėjo būti padaryta tik viena kraujosruva, o nuo vieno poveikio į dešinės kojos šlaunį – 13 kraujosruvų. Specialisto išvadoje nurodyta išvada, kad mažai tikėtina, jog konstatuotus kūno sužalojimus J. K. galėjo pasidaryti pati, nėra kategoriška, todėl neatmetama galimybė, kad nukentėjusioji, būdama neblaivi, galėjo susižaloti pati.

24Apelianto manymu, teismo ( - ) ekspertizės išvados yra neišsamios, nepilnos, atliktos neturint pakankamai duomenų apie nukentėjusiosios sveikatos būklę. Ekspertizė daryta praėjus metams po įvykio, iš ambulatorinės kortelės ir baudžiamosios bylos duomenų bei pačios nukentėjusiosios paaiškinimų, todėl ji negali būti laikoma objektyvia ir išsamia. Teisme apklausta ekspertizę atlikusi ekspertė negalėjo atsakyti į jai pateiktus klausimus dėl nukentėjusiosios piktnaudžiavimo alkoholiu, apie jos vartotus vaistus ir jų poveikį vartojant juos kartu su alkoholiu, nes neturėjo tam reikalingų duomenų, o tai rodo, kad ekspertizės išvada nėra išsami.

25Apeliantas teigia prašęs teismo apklausti liudytoją V. K. arba jo namiškius, pas kuriuos gyveno nukentėjusioji, kad šie galėtų papasakoti apie nukentėjusiosios gyvenimo būdą ir to laikotarpio jos gyvenimo įvykius, tačiau jo prašymas buvo atmestas. Iš nukentėjusiosios asmens medicininės kortelės duomenų matyti, kad nukentėjusioji nuo 2004 metų nuolat gydosi ( - ). Apeliantas mano, kad V. K. ar jo tėvai galėtų paaiškinti ir apie nukentėjusiosios isterijos priepuolius, nes toks priepuolis ją ištiko 2010-01-01, kai ji pradėjo isteriškai reikalauti šampano, daužytis, trankytis. Tai, apelianto manymu, gali būti patologinis girtumas. Šios aplinkybės ( - ) ekspertizės metu nebuvo analizuotos.

26Apeliantas mano, kad nepagrįstai yra nuteistas ir pagal BK 233 straipsnio 1 dalį. Jis teigia, kad po įvykio turėjo kontaktus su J. K., V. K. ir A. D., tačiau jam nebuvo uždrausta bendrauti su šiais asmenimis. Jis jokio smurto ar apgaulės prieš minėtus asmenis nenaudojo. Pati nukentėjusioji noriai kontaktavo su juo ir V. ir ji pati paprašė jų surašyti įvykio aplinkybes ant lapuko, kad ji galėtų jį nunešti į policiją ir kad ten jos neklausinėtų, nes ji nelabai atsiminė įvykio aplinkybes. Apelianto manymu, nukentėjusioji ir V. K., pasinaudodami susidariusia situacija, norėjo pasipelnyti ir pareikalavo iš jų 3000 litų. Nukentėjusiosios suinteresuotumą pasipelnyti patvirtina tai, kad nukentėjusioji išvažiuodama iš ligoninės 2010-01-11 ir 2010-01-14 į ( - ) PK melavo savo gydytojui R. R. apie tai, kur vyksta, taip pat apklausų metu nepasakė tyrėjui apie jai daromą poveikį. Nukentėjusiosios teisme duoti parodymai apie pinigų davimą vaistams neatitinka tikrovės ir yra nelogiški. Jis teismui paaiškino, kad sutiko mokėti nukentėjusiajai pinigus už parodymų pakeitimą, nes to reikalavo pati nukentėjusioji, be to, toks būdas jam pasirodė pigesnius nei samdyti advokatą ir įrodinėti savo teisybę teisme.

27Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė tenkinti Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokurorės apeliacinį skundą, o nuteistojo H. S. apeliacinį skundą - atmesti.

28Apeliantas nuteistasis H. S. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo H. S. apeliacinį skundą, o prokurorės apeliacinį skundą - atmesti.

29Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas, nuteistojo H. S. apeliacinis skundas atmestinas.

30Dėl nuteistojo H. S. apeliacinio skundo argumentų

31Apeliantas nuteistasis H. S., nesutikdamas su skundžiamu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, apeliaciniame skunde jokių naujų duomenų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl jo kaltumo, nenurodo, jis tik nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir pateikia savą byloje surinktų įrodymų interpretaciją, remiantis kuria prašo jį išteisinti.

32Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltumo nepagrįstos, teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios J. K., liudytojų M. Z., A. D. ir V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, netinkamai įvertino liudytojų K. U., J. J. ir R. K. teisme duotus parodymus, ir be pagrindo nepatikėjo jo (apelianto) teisme duotais išsamiais ir nuosekliais parodymais apie įvykio aplinkybes. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė BPK 7 straipsnio, 242 ir 276 straipsnių bei 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.

33Tokie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

34Dėl BPK pažeidimų

35Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

36Nagrinėjamos bylos teisiamojo posėdžio protokolas liudija, kad teisiamajame posėdyje buvo išsamiai ir bešališkai tiriamos visos su nagrinėjama byla susijusios aplinkybės, pirmosios instancijos teismas tiesiogiai ištyrė bylos įrodymus: apklausė kaltinamąjį, nukentėjusiąją ir liudytojus, išklausė ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, balsu perskaitė protokolus ir kitus bylos dokumentus. Pirmosios instancijos teismui tiesiogiai tiriant įrodymus visi proceso dalyviai turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamiems asmenims, žinoti duodamus teisme jų parodymus, betarpiškai dalyvauti tiriant kitus įrodymus ir pareikšti dėl atliekamo tyrimo prašymus bei kitaip naudotis jiems numatytomis procesinėmis teisėmis ir jomis pasinaudojo. Todėl pirmosios instancijos teismas BPK 7 ir 242 straipsnių nuostatų nepažeidė.

37Pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio turinys atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje išdėstytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, nuosekliai išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, pateikė jų vertinimo analizę ir remiantis ja padarė pagrįstas, bylos faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinys patvirtina, kad teismas išsamiai ištyrė surinktus duomenis, nukentėjusiosios, kaltinamojo ir kiekvieno liudytojo parodymus vertino tiek atskirai, tiek kitų byloje surinktų įrodymų visumoje, juos sugretino, aiškinosi, kokios šių asmenų nurodomos įvykio aplinkybės sutampa, kokie yra prieštaravimai ir juos šalino. Teismas, tikrindamas parodymų patikimumą, pagrįstai vadovavosi BPK 276 straipsnio nuostatomis, pagal kurias kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti ir kitais atvejais. Pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, ir laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, argumentuotai nurodė konkrečius įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados dėl H. S. kaltumo, ir motyvus, kuriais vadovaujantis teismas atmeta kaltinamojo H. S. parodymus apie įvykio aplinkybes.

38Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija spendžia, kad nagrinėjamoje byloje įrodymai buvo tiriami išsamiai ir nešališkai, įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų, o teismo išvados pagrįstos byloje BPK nustatyta tvarka surinktų ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų, ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje apelianto nurodomų BPK 7 straipsnio, 242 straipsnio, 276 straipsnio ir 301 straipsnio 1 dalies pažeidimų nenustatė.

39Be to, nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teisme pasakytas jo paskutinis žodis teisiamojo posėdžio protokole yra sutrumpintas ir užfiksuotas absoliučiai neteisingai.

40Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis H. S. pasinaudojo BPK 261 straipsnio 6 dalyje numatyta teise susipažinti su teisiamojo posėdžio protokolu ir pateikti savo pastabas dėl jo neteisingumo ar neišsamumo. Kauno apygardos teismas 2012 m. lapkričio 21 d. teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo H. S. pastabas dėl teisiamojo posėdžio protokolo ir 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi nuteistojo H. S. pastabas dėl 2012-10-03 teisiamojo posėdžio protokole užrašyto paskutinio žodžio neišsamumo pripažino teisingomis ir prijungė jas prie bylos (4 t., 114-115 b. l.), todėl nėra pagrindo teigti, kad nuteistojo paskutinis žodis teisiamojo posėdžio protokole yra užfiksuotas neišsamiai ar neteisingai.

41Dėl įrodymų vertinimo ir teismo išvadų pagrįstumo

42BK 147 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas įrodyta A. D. ir V. K. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, liudytojų K. U., J. J. ir R. K. parodymais, teismo medicinos specialisto išvadomis apie J. K. konstatuotus kūno sužalojimus ir jų padarymo mechanizmą, teismo ( - ) ekspertizės akto duomenimis, ekspertės J. Z. R. paaiškinimais, bendravimo mobiliojo ryšio priemonėmis protokolais ir išklotinėmis bei kitais rašytiniais bylos duomenimis. 2010-01-02 , todėl šios

43Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija nukentėjusiosios J. K. parodymų patikimumą. Jis teigia, kad nukentėjusioji pirminį pareiškimą policijai pateikė būdama neblaivi ir ne savo noru, nukentėjusiosios parodymai nenuoseklūs ir prieštaringi, jos nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, todėl nukentėjusiosios parodymai negali būti pripažinti patikimais jo kaltumo įrodymais. Tokie apelianto teiginiai prieštarauja bylos medžiagai.

44Visų pirma atmestinas kaip objektyviais bylos duomenimis nepagrįstas apelianto teiginys, kad nukentėjusioji J. K. pareiškimą dėl prieš ją atliktų neteisėtų veiksmų parašė ne savo noru ir dėl girtumo nesuvokė duodamų parodymų esmės. Iš bylos medžiagos matyti, kad policija į M. Z. nuomojamą butą buvo iškviesta J. K. prašymu, atvykus policijai J. K. savanoriškai išvyko su policijos pareigūnais, o nuvykus į policijos komisariatą išsamiai papasakojo apie 2010-01-01 nakties įvykius. Nukentėjusiosios parodymai buvo užfiksuoti protokole – pareiškime, kurį, kaip teisingą, nukentėjusioji patvirtino savo parašu (1 t., 4 b. l.). Nukentėjusiąją apklausęs ir protokolą – pareiškimą surašęs tyrėjas R. K. teisme paliudijo, kad nukentėjusioji pareiškimą rašyti pareiškė norą pati ir apklausos metu detaliai nurodė įvykio aplinkybes. Nukentėjusiosios blaivumas nustatinėjamas nebuvo, nes pareigūnams dėl to nekilo abejonių, nukentėjusioji elgėsi normaliai, matėsi, kad prieš ją buvo panaudotas smurtas (3 t. 84-85 b. l.). Tai, kad pirminės nukentėjusiosios apklausos metu nebuvo daromas garso ir vaizdo įrašas nėra BPK pažeidimas, nes toks tyrimo veiksmas pagal BPK 179 straipsnio nuostatas nėra privalomas.

45Nukentėjusioji J. K. buvo tiesiogiai apklausta pirmosios instancijos teisme ir ji nuosekliai ir logiškai nurodė 2010-01-01 nakties įvykius. Ji parodė, kad po Naujųjų Metų sutikimo užmigus V.G., ji su H. S. kalbėjosi dviese, H. S. iš pradžių pasakojo kaip merginos dirba užsienyje, kaip jos gerai uždirba ir yra patenkintos, o po to pradėjo ją įkalbinėti važiuoti į užsienį dirbti prostitute, jai atsisakius, pradėjo kabinėtis, siekdamas lytinės aistros patenkinimo. Ji pradėjo priešintis, isterikuoti, blaškytis po butą. H. S. jai sudavė ranka per veidą gal du kartus, mušė per kojas, tampė už plaukų. Bute kilus dideliam triukšmui pabudo V. G., kuriam H. S. paaiškino, kas vyksta, ir tada V. G. jai pasakė, kad ji niekur iš čia nepabėgs ir vis tiek bus išvežta, sudavė jai kumščiu į krūtinę. Ji bandė išeiti, bet durys buvo užrakintos, rakto nebuvo. Bute buvęs M. Z. buvo išsigandęs dėl to kas vyksta. Ji M. Z. prašė, kad jis paskambintų į policiją, ir šis kažkam paskambino, nes atvažiavo policija. Po Naujųjų Metų nakties įvykių ji buvo sužalota, sužalojimai matėsi, buvo kraujosruvos ant veido, rankų, kojų. Po šių įvykių labai pablogėjo jos ( - ) sveikata, todėl ji gydėsi, gulėjo ligoninėje. Jai gydantis ( - ) ligoninėje, ją lankė H. S. ir V. G., siekdami, kad ji pakeistų parodymus apie Naujųjų Metų nakties įvykius, davė perrašyti jos vardu pareiškimą policijai, kuriuo bandoma atsisakyti jiems pretenzijų, vežė ją į policiją tam, kad ji galėtų policijai pateikti minėtą raštą. Ji sutiko perrašyti jai nurodytą tekstą ir pakeisti parodymus, nes buvo bauginama, kad jei neatsiims pareiškimo jai bus blogai. Ji išsigando ir norėdama, kad viskas kuo greičiau baigtųsi, perrašė duotą jai tekstą. Tada ji visko bijojo, bijojo ir H. S., ir V. G. (3 t. 74-78 b. l.). Priešingai nei teigia apeliantas, analogiškus parodymus nukentėjusioji davė ir 2010-04-08 apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją (1 t., 39-42 b. l.). Nukentėjusiosios apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo atlikta pagal BPK 184, 185 straipsnyje nustatytas taisykles, joje dalyvavo įtariamieji ir jų gynėjas, kurie turėjo teisę užduoti klausimus nukentėjusiajai ir šia teise pasinaudojo. Visi apklausoje dalyvavę asmenys susipažino su apklausos protokolu ir jį pasirašė. Įtariamieji dėl protokolo turinio pareiškė pastabas, kurios užfiksuotos apklausos protokole (1 t. 39-42 b. l.). Tai, kad nukentėjusioji duodama parodymus pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, jog ji neturi jokių pretenzijų V. G. ir H. S., nepaneigia H. S. kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

46nukentėjusiosios parodymais, surašytais 2010-01-11 pareiškime ir duotais 2010-01-14 tyrėjai, kuriuose ji nurodė, kad prieš ją jokia nusikalstama veika padaryta nebuvo, niekas jos neverbavo verstis prostitucija, o pirminį pareiškimą ji surašė būdama neblaivi ir ne savo noru. Apeliantas šiuos nukentėjusiosios parodymus laiko teisingais ir patikimais ir teigia, kad būtent jais turėjo vadovautis teismas. Be to, apeliantas teigia, kad nukentėjusioji, gulėdama ligoninėje, ligą simuliavo.

47Teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius bylos medžiagai.

48nukentėjusioji J. K. pateikdama 2010-01-11 pareiškimą ir duodama 2010-01-14 tyrėjai parodymus buvo stacionariai gydoma ( - ) ligoninės ( - ) skyriuje (2010-01-07 – 2010-01-15). Nukentėjusiajai J. K. atlikus teismo ( - ) ekspertizę, buvo nustatyta, kad po patirto ( - ) įvykio nukentėjusiajai 2010-01-07 – 2010-01-15 laikotarpiu buvo diagnozuotas ( - ) sutrikimas, ( - ) sindromais, ir šio gydymo metu ji negalėjo duoti objektyvių parodymų, išreiškiančių jos tikrąją valią (t. 1, 85-88 b. l.).

49Apelianto skundo teiginys, kad nukentėjusiąją gydęs gydytojas R. R. nurodė, kad J. K., gulėdama ligoninėje, galėjo duoti parodymus ir suvokti situaciją, nepaneigia anksčiau paminėtos ekspertų komisijos išvados, nes gydytojas R. R., apklaustas byloje kaip specialistas, išsakė tik savo nuomonę dėl J. K. galėjimo duoti parodymus ir nurodė, kad kvalifikuotą atsakymą į šį klausimą gali pateikti teismo psichiatras (1 t., 112-113 b. l.). Kaip jau buvo minėta, teismo ekspertų komisija konstatavo, kad nukentėjusioji J. K. 2010-01-07 – 2010-01-15 negalėjo duoti objektyvių parodymų, išreiškiančių jos tikrąją valią.

50Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo abejoti teismo ( - ) ekspertizės išvadomis. ekspertizės medicininiais dokumentais( - ) teismo ( - ) ekspertizės išvadas ir paaiškino, kad 2010 m. sausio mėn. nukentėjusioji pateko į ligoninę dėl ( - ) būklės pablogėjimo, kurį sukėlė patirtas smurtas, ir kad būnant ( - ) būsenoje, ( - ) būsenoje negalima išreikšti savo valios, galima kitų asmenų įtaka (3 t. 189 b. l.).

512010-01-07 – 2010-01-15 laikotarpiu nukentėjusioji negalėjo duoti objektyvių įrodymų, todėl jos 2010-01-11 pateiktas pareiškimas ir 2010-01-14 duoti parodymai tyrėjai BPK 20 straipsnio prasme negali būti pripažinti įrodymais.

52Kiti apelianto skunde nurodyti nukentėjusiosios parodymų neatitikimai: dėl jos

53Teisėjų kolegija, išanalizavusi nukentėjusiosios J. K. parodymus duotus teisme, palyginusi juos su ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, išanalizavusi nukentėjusiosios parodymų kaitą, prieštaringumą bei to priežastis, daro išvadą, kad teisme ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti nukentėjusiosios parodymai yra iš esmės vienodi, išsamūs ir logiški, todėl abejoti šių parodymų teisingumu ir objektyvumu nėra pagrindo. Be to, nukentėjusiosios parodymus, duotus teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, patvirtina kiti byloje surinkti ir teisme ištirti bei patikrinti įrodymai.

54Kaip liudytojai apklausti policijos darbuotojai K. U. ir J. J. parodė, jog jie kaip ( - ) rajono policijos komisariato patrulinėje tarnybos darbuotojai 2010-01-01 8 val. ryto gavo nurodymą vykti į butą, esantį ( - ), nes bute triukšmas. Liudytojams įėjus į butą, V. G. gulėjo arba miegojo lovoje, tačiau netrukus atsikėlė. V. G. ir H. S. elgėsi agresyviai, o bute buvusi mergina pasakė norinti išeiti, bet V. G. ir H. S. prieštaravo ir nenorėjo jos išleisti. Išėjusi iš buto mergina pasakė, kad ją vaikinai laikė bute per prievartą, norėjo ją parduoti į viešnamį. Ant merginos veido matėsi sumušimo žymės, ji pasakė patyrusi smurtą, buvo sąmoninga ir išsigandusi. Apie tai buvo pranešta budėtojų dalyje, tuomet policininkai jau keturiese važiavo atgal į butą ir bute buvusius V. G. ir H. S. nusivežė į policijos komisariatą (3 t., 82-83, 83-84 b. l.).

55Taigi liudytojai K. U. ir J. J. patys betarpiškai bute, į kurį buvo iškviesta policija, matė ne tik nukentėjusiąją, bet ir H. S. bei V. G.. Liudytojai patvirtino, kad nukentėjusioji jiems įvykio vietoje pasakė, kad ji buvo laikoma bute prieš jos valią ir kad ją vaikinai ketino parduoti į viešnamį, taip pat abu liudytojai paliudijo matę nukentėjusiosios kūne sužalojimus. Nukentėjusiosios sužalojimo faktą patvirtino ir teismo medicinos specialisto išvada Nr. G2/10(09), kurioje nurodyta, kad J. K. konstatuotos kraujosruvos veide, kairėje rankoje ir abiejose kojose galėjo būti padarytos kietais bukais daiktais, galimai 2010-01-01. Konstatuoti kūno sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padaryti ne mažiau kaip keturiolika poveikių. Mažai tikėtina, kad tokius sužalojimus galėjo pasidaryti pati (t. 1, 30 b. l.). Šiame kontekste pastebėtina, kad nors specialisto išvada dėl nukentėjusiosios patirtų sužalojimų laiko ir mechanizmo nėra kategoriška, tačiau ji yra žymiai palankesnė kaltinimui nei apeliantui. Apelianto teiginys, kad nukentėjusioji galėjo pati pasidaryti specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus yra prielaidų pobūdžio, nes nepagrįstas jokiais objektyviais bylos duomenimis, todėl toks apelianto teiginys vertintinas kaip deklaratyvus ir nepaneigiantis specialisto išvadų.

56Nukentėjusiosios nurodytas 2010-01-01 nakties įvykių aplinkybes patvirtino liudytojas M.Z., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Šis liudytojas įvykio metu buvo įvykio vietoje ir juos betarpiškai matė. Pirmuosiuose 2010-01-01 duotuose parodymuose liudytojas M. Z. parodė, kad sutikus Naujuosius Metus paryčiui H. S. ėmė lįsti prie nukentėjusiosios, kalbėti apie darbą užsienio viešnamiuose, o V. G. pasakė, kad gali ją parduoti už 2000 eurų, ir kad ji bus parduota. Durys tuo metu buvo užrakintos, o kur buvo raktas, jis nežino. Išgirdęs kalbas, kad nukentėjusioji bus parduota, jis paskambino savo motinai, kad ši kviestų policiją. Iki policijai atvykstant, nukentėjusioji bandė pabėgti, bet jos H. S. neišleido, nutempė į kambarį, ten girdėjosi smūgių garsai ir nukentėjusiosios šauksmai. Kai atvyko policija, jis (liudytojas) rado raktą duryse ir įleido policijos darbuotojus. Jie nukentėjusiąją išsivežė, o jam teko pabėgti iš buto, nes H. S. ir V.G. pyko ant jo, įtardami, kad jis iškvietė policiją (b. l. 91-92, t. 1). 2010-10-26 duotuose parodymuose M. Z. parodė, kad patvirtina anksčiau duotus parodymus. Papildomai jis nurodė tai, kad dar iki Naujųjų Metų sutikimo viena iš dviejų merginų, kurios į liudytojo butą buvo atvykusios karu su V. G. ir H. S., iš buto išėjo išsigandusi ir sutrikusi. Po vidurnakčio V. G. užmigo, o H. S. kalbėjo su nukentėjusiąja, ši buvo išsigandusi, ją H. S. mušė. Nukentėjusioji prašė jo iškviesti policiją ir jis tai padarė (b. l. 94, t. 1).

57Apeliantas, reikšdamas abejones dėl šių liudytojo M. Z. parodymų patikimumo, nurodo, jog liudytojas teisme tvirtino neprisimenantis, kad būtų davęs tokio turinio parodymus, ir nurodė, jog parodymus surašė policijos pareigūnai, jis neprisimena, kad būtų skaitęs apklausos protokolą, jis tik jį pasirašė. Liudytojo M. Z. pirminiai parodymai nebuvo fiksuojami darant garso ir vaizdo įrašus, o tai, apelianto manymu, daryti buvo būtina, nes policijos pareigūnams kilo abejonių dėl šio liudytojo blaivumo ir ( - ) būklės. Be to, apeliantas teigia, kad šios apklausos metu buvo pažeista liudytojo apklausos procedūra, nes liudytojas buvo apklaustas nakties metu ir ne PK patalpos, nors tam nebuvo jokio būtinumo. Tyrėjas R. K. pažeidė BPK 179 straipsnio 2 dalį, nes suklastojo protokolo apklausos laiką ir vietą, tai patvirtina skirtingais tušinukais apklausos protokole padaryti įrašai. Be to, liudytojas nebuvo apklaustas jo akivaizdoje, todėl jo parodymais nuosprendis negalėjo būti grindžiamas. Tokie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

58Liudytojas M. Z. buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme ir nuteistasis H. S. turėjo galimybę jam užduoti klausimus ir šia teise pasinaudojo. Duodamas parodymus teisme liudytojas (3 t., 72-73 b. l.). Todėl pirmosios instancijos teismas liudytojo parodymus ištyrė BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kai liudytojas atsisako arba vengia duoti parodymus, taip pat kai pareiškia, kad neprisimena aplinkybių, apie kurias anksčiau davė parodymus) ir 4 dalyje numatyta tvarka (byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai). Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos šiuo atveju nedavė pagrindo perskaityti liudytojo parodymų, kadangi perskaityti buvo tyrėjams duoti parodymai, o BPK 276 straipsnio 1 dalies 2 punkte kalbama apie teisme arba pas ikiteisminio tyrimo teisėją duotus parodymus. Tačiau vadovautis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą teismo posėdyje ištirti tyrėjams duotus liudytojo M. Z. parodymus ir jais patikrinti nukentėjusiosios duotus parodymus.

59eisme apklausus liudytojo M. Z. apklausą atlikusį policijos pareigūną R. K.. Šis liudytojas teisme parodė, kad liudytojas M. Z. davė aiškius parodymus, orientavosi aplinkoje, dėl jo blaivumo abejonių nekilo. Liudytojo apklausos protokole surašyta viskas, ką liudytojas pasakojo, liudytojas protokolą perskaitė. Be to, liudytojas R. K., priešingai nei teigia apeliantas, nurodė, kad su visais įvykio dalyviais kalbėjo policijos komisariate. M. Z. apklausė vieną kartą, įvykio dieną po kaltinamųjų sulaikymo ir kitų asmenų apklausos (3 t., 84-85 b. l.). Šiuos liudytojo parodymus patvirtina liudytojo M. Z. apklausos protokolo turinys, iš kurio matyti, kad liudytojo apklausa vyko 2010-01-01 ( - ) rajono PK tarnybinėse patalpose, dienos metu (apklausos pradžia 14.10 val., pabaiga 15.05 val.) (1 t. 92-93 b. l.).

60Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojo R. K. parodymų teisingumu ir jo surašyto liudytojo apklausos protokolo autentiškumu. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad

61pagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl liudytojos I. Z. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų panaudojimo teismo nuosprendyje.

62Liudytoja I. Z. pirmosios instancijos teisme apklausta nebuvo, nes buvo išvykusi iš Lietuvos, jos iškviesti į teismą nepavyko. Todėl pirmosios instancijos teismas pasinaudojo BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe ir byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaitė ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojos parodymus, kuriais buvo patikrinti teisme apklaustų nukentėjusiosios, liudytojų M. Z., K. U. ir J. J. parodymai.

63Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. Z. parodė, jog pasikalbėjusi telefonu nesutiko, kad buvęs draugas H. S. atvyktų švęsti Naujųjų 2010 metų sutikimo, tačiau 2009-12-31 apie 20 val. nuvykusi pas savo sūnų M. Z. į nuomojamą butą rado bute atvykusius H. S., jai nepažįstamus šio draugą ir nepažįstamą merginą juodais plaukais. Ji prašė bute esančių svečių palikti jos sūnų ramybėje ir eiti iš buto, tačiau jie nesutiko. Ji juos visus paliko bute, ir išvyko. Ryte prabudusi paskambino sūnui, bekalbant telefonu jau girdėjosi triukšmas ir ją telefonu pradėjo keikti H. S., vėliau ir jo draugas. Ji baigė pokalbį. Maždaug už pusės valandos jai sūnus pats paskambino ir pasakė, kad jam darosi baisu, nes H. su draugu muša merginą ir tampo už plaukų ją po kambarį. Tada ji paprašė, kad sūnus perduotų telefoną merginai ir kalbėdama su ja suprato, kad ją nori išvežti į užsienį ir parduoti kaip prostitutę. Tada ji patarė merginai bėgti iš buto. Po kiek laiko vėl paskambino sūnus ir pasakė, kad bijo būti bute, nes H. žiauriai elgiasi su mergina, ją muša. Tada ji iškvietė policijos pareigūnus (1 t., 95-96 b. l.).

64Apeliacinės instancijos teismas, apelianto ir jo gynėjos prašymu, į apeliacinės instancijos teismo posėdį kvietė liudytoją I. Z., tačiau liudytojai įteikti teismo šaukimą nepavyko, nes ji išvykusi gyventi ir dirbti į užsienį (4 t., 165-167 b. l.). Tačiau šios liudytojos parodymų patikimumui patikrinti į teismo posėdį buvo iškviestas ir apklaustas liudytojos I. Z. apklausą atlikęs pareigūnas R. K.

65Liudytojas R. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis atliko I. Z. pirminę apklausą ir surašė apklausos protokolą. Liudytoja I. Z. parodymus davė laisva valia, juos perskaitė ir pasirašė, tuo patvirtindama savo parodymų teisingumą (1 t., 95-96 b. l.). Liudytojas parodė, kad jis apklausinėjo liudytojus M. Z. ir I. Z. savo darbo kabinete, abu jie parodymus davė geranoriškai, jų parodymuose prieštaravimų nebuvo, nes jei būtų buvę, jis būtų juos apklausinėjęs papildomai. Liudytojui R. K. parodžius liudytojos I. Z. apklausos protokolą, jis patvirtino, kad šis protokolas yra surašytas jo ranka, o po protokolu esantis prierašas „protokolą perskaičiau“ padarytas I. Z. ir jos pasirašytas. Liudytojas patvirtino, kad protokole esantys parodymai surašyti iš liudytojos žodžių, apklausos metu jokie kiti asmenys nedalyvavo ir jokio poveikio liudytojai niekas nedarė (4 t., 194-195 b. l.).

66Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojo R. K. parodymų teisingumu, todėl, remiantis išdėstytu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais liudytojos I. Z. parodymais kaip patvirtinančiais nukentėjusiosios, liudytojų M. Z., K. U. ir J. J. parodymų patikimumą.

67Teisėjų kolegijos nuomone, analogiškai vertintini ir apeliacinio skundo argumentai dėl liudytojo V. K., kuris yra išvykęs į užsienį ir apklausti jo teisme nebuvo galimybės, ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų panaudojimo nuosprendyje.

68Pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti teisme apklaustų nukentėjusiosios, liudytojų M. Z., K. U. ir J. J. parodymų patikimumą, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, perskaitė liudytojo V. K. ikiteisminio tyrimo metu prokurorui duotus parodymus. Liudytojas V. K. apklaustas prokuroro 2011-04-08 parodė, kad nukentėjusiąją laikinai priėmė pas save pagyventi, jie nebuvo pora. J. K. išvyko švęsti Naujųjų Metų į ( - ). 2010-01-01 vakare ji papasakojo, kad ( - ), kur šventė Naujuosius Metus ji buvo sumušta, laikyta uždaryta per prievartą, jai nebuvo leista išeiti iš buto, o asmenys, su kuriais ji šventė Naujuosius Metus, ją norėjo parduoti. Po šio įvykio ji kreipėsi į gydytojus, ją paguldė į ligoninę. 2010 m. sausio mėnesį jam telefonu paskambino V. G., kuris pasiūlė susitikti ( - ) prie ligoninės. Jis nuėjo susitikti, prie ligoninės su V. G. ir H. S. Jie prašė paveikti nukentėjusiąją, kad ji atsiimtų pareiškimą, bet jis nesutiko. Paskui dar kelis kartus jam skambino V., kuris vėl prašė to paties. V.G. ir H. S. eidavo lankyti J. į ligoninę, be to, skambino ir A., pavardės nežino, kuri taip pat prašė pagalbos, įkalbant J. K. atsiimti pareiškimą. Kai jis buvo ligoninėje, nukentėjusioji jo paprašė, kad jis ją palydėtų į ( - ) policijos komisariatą, sakė, kad nori atsiimti pareiškimą. Tai ir buvo padaryta (2 t., 35-37 b. l.).

69Apeliacinės instancijos teismas liudytoją V. K. kvietė į apeliacinės instancijos teismo posėdį, tačiau teismo šaukimas jam nebuvo įteiktas, nes jis išvykęs į užsienį (4 t. 169 b. l.). Todėl liudytojo V. K. parodymų patikimumui patikrinti į teismo posėdį buvo iškviestas ir apklaustas liudytojo apklausą atlikęs prokuroras M. P.

70Liudytojas M. P. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis apklausė liudytoją V. K., kuris apie byloje tiriamus įvykius parodė, kad J. K. išvažiavo į ( - ) švęsti Naujųjų Metų, o jis liko prižiūrėti jos vaiką. 2010-01-01, J. K. jam paskambino telefonu ir prašė atvykti paimti jos iš ( - ) PK, bet jis nevažiavo, ji pati grįžo namo vakare. Jis buvo pirmas artimas žmogus pamatęs nukentėjusiąją po Naujųjų Metų įvykių. Jam J. K. papasakojo, kad sutinkant Naujus Metus V. G. ir H. S. ją skriaudė, mušė, žadėjo parduot, kad ji bandė pabėgti, bet jos neišleido, kad Naujuosius Metus šventė Milvydo namuose, kad Milvydas iškvietė pareigūnus. Po įvykio nukentėjusiajai pašlijo sveikata, dėl to ji gydėsi ligoninėje. Jis (V. K.) nei H. S., nei V. G. iki įvykio nepažinojo, tačiau pastarieji kažkokiu būdu surado jo kontaktus ir jį patį, prašė jo (V. K.), kad šis padėtų jiems, kad J. K. atsiimtų pareiškimą. V. K. prisipažino, kad po įvykio jis su kaltinamaisiais bendravo gana intensyviai, vyko kartu į ligoninę, vežė maistą, cigaretes J. K., po to jie kartu vežė J. K. į policijos komisariatą, kad ši atsiimtų pareiškimą. Liudytojas M. P. parodė, kad prieš liudytoją V. K. jokia prievarta naudojama nebuvo. V. K. parodymus davė laisva valia ir jo parodymai buvo užrašyti kaip įmanoma pažodžiui. Po apklausos V. K. susipažino su protokolu, jį pasirašė, papildymų ar pastabų neturėjo (4 t. 184-185 b. l.).

71Taigi liudytojas M. P. patvirtino liudytojo V. K. parodymų teisingumą, netikėti liudytojo M. P. parodymais teismas neturi pagrindo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais liudytojo V. K. parodymais kaip patvirtinančiais nukentėjusiosios, liudytojų M. Z., K. U. ir J. J. parodymų patikimumą.

72Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą perskaityti ir ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojos A. D. parodymus, nes ši liudytoja apklausiama pirmosios instancijos teisme parodymus pakeitė. Apelianto teiginys, kad liudytojos A. D. parodymai yra neištirti ir jais remtis negalima yra neteisingas, nes iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus A. D. parodymus (3 t., 184-187 b. l.). Pirmoje apklausoje ši liudytoja parodė, kad su savo pažįstama nukentėjusiąja J. K. tarėsi kartu sutikti Naujuosius Metus. Nesulaukusi J. K. skambučio, pati jai paskambino, tačiau atsiliepė kažkoks vyriškis, kuris pasakė kad J. K. kalbėti nenori ir pokalbis toliau neįvyko (b. l. 97-98, t. 1). Antros apklausos metu liudytoja paaiškino, kad ankstesnėje apklausoje daug ką nutylėjo, nes jautė spaudimą iš V. G. ir H.S. Ji parodė, kad V. G. ir J. K. supažindino V. G. prašymu surasti pilnamečių, lengvai pažeidžiamų moterų, kurias galėtų išvežti dirbti į užsienį. Už tai V. G. žadėjo jai sumokėti 1000-2000 litų. 2010-01-01 paskambinus nukentėjusiajai, atsiliepė H. S. ir pasakė, kad J. K. bus išvežta į užsienį ir parduota už 2000 eurų. Po kelių dienų ji sutiko nukentėjusiąją ir ši pasakė, kad Naujųjų Metų naktį H. S. ją sumušė ir pradėjo kalbėti apie jos pardavimą į užsienį dirbti prostitute. Vėliau liudytoją surado V. G. ir H. S., ją spaudė, kad padėtų paveikti nukentėjusiąją, kad ši pakeistų parodymus apie įvykius sutinkant Naujuosius Metus (b. l. 101-102, t. 1).

73Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino šios liudytojos parodymų turinį ir jų kaitą bei ją lėmusias priežastis ir įtikinamai motyvavo, kodėl teisingais pripažįsta liudytojos parodymus duotus antros apklausos metu (2010-07-14). Nesutikti su tokiu liudytojos A. D. parodymų vertinimu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja 2010-07-14) liudytojos

74Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje surinktų ir teisme ištirtų, patikrintų įrodymų visumą sprendžia, kad nuteistojo H. S. apeliacinio skundo teiginiai, kuriais jis neigia dalyvavęs J. K. verbavime į prostituciją ir smurto prieš ją naudojime, nepasitvirtino. Priešingai, aptartų įrodymų visuma duoda pagrindą daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad sunkus sveikatos sutrikdymas, kuris nukentėjusiajai konstatuotas teismo ( - ) ekspertizės akte ( - ), buvo padarytas nuteistojo H. S. tyčiniais veiksmais, verbuojant nukentėjusiąją prostitucijai. Tokios nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos sutaptimi pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį.

75A.D. H. S. veiksmai atitinka BK 233 straipsnio 1 dalies sudėtį, todėl už šios nusikalstamos veikos padarymą H. S. taip pat pagrįstai nuteistas.

76prokurorės apeliacinio skundo argumentų

77Prokurorė apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo H. S. kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir šių nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimų. Prokurorė taip pat neginčija nuteistajam H. S. teismo paskirtų bausmių dydžių už nusikalstamų veikų, numatytų BK 135 straipsnio 1 dalyje ir BK 233 straipsnio 1 dalyje, padarymą, tačiau nesutinka su nuteistajam H. S. paskirtos bausmės dydžiu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį. Apeliantė teigia, kad nuteistajam H. S. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį yra paskirta aiškiai per švelni bausmė, todėl prašo ją griežtinti ir nuteistajam H. S. pagal BK 147 straipsnio 1 dalį paskirti 6 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, subendrinti apėmimo būdu su bausmėmis paskirtomis pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį ir nuteistajam H. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimas 6 metams 6 mėnesiams.

78Prokurorės prašymas tenkintinas.

79Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų.

80Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Atkreipiamas dėmesys, jog skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus šiuos reikalavimus, nė vienam iš BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytų tikslų neturi būti suteikiama išskirtinė prioritetinė reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-444/2007, 2K-748/2007, 2K-547/2010 ir kt.).

81Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis).

82Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BK 61 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį (kasacinė nutartis 2K-119/2014).

83Baudžiamasis įstatymas už prekybą žmonėmis (BK 147 straipsnio 1 dalis) numato laisvės atėmimo bausmę nuo dviejų iki dešimties metų.

84Pirmosios instancijos teismas nuteistajam H. S. už jo įvykdytą prekybą žmonėmis (BK 147 straipsnio 1 dalį) paskyrė bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams, kuri yra mažesnė nei BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, kuris yra šešeri metai.

85Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi reikšmingų bausmės skyrimui aplinkybių visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam H. S. už nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 1 dalyje, padarymą bausmės dydį mažesnį nei šio straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, nesilaikė BK 41 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio 2 dalies nuostatų, todėl nuteistajam H. S. paskyrė neteisingą, aiškiai per švelnią, bausmę, todėl skundžiamas teismo nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu.

86BK 147 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už prekybą žmonėmis. Prekyba žmonėmis yra žmogaus teisių ir laisvių, kurias gina Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautiniai teisės aktai, pažeidimas. Šiuo nusikaltimu pažeidžiama žmogaus teisė į laisvę, teisė į asmens neliečiamumą, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, teisė į seksualinį apsisprendimą ir neliečiamumą, teisė į apsaugą nuo kankinimo ar kitokio žiauraus elgesio ir pan. Ši nusikalstama veika pagal pavojingumo laipsnį ir pobūdį priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). H. S. įvykdyta prekyba žmonėmis yra baigtas nusikaltimas, veikta tiesiogine tyčia. H. S. vaidmuo šio nusikaltimo padaryme buvo aktyvus, jis pats betarpiškai naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, jai grasino. Nors nuteistasis H. S. BK 147 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytą nusikalstamą veiką realizavo tik verbavimu, tačiau ši aplinkybė esminės įtakos bausmės dydžio parinkimui neturi, nes prekybos žmonėmis (BK 147 straipsnio 1 dalis) sudėčiai konstatuoti pakanka nustatyti bent vieną nusikalstamą veikimą (neveikimą) ir bent vieną nukentėjusiojo asmens valios palenkimo būdą. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad H. S. verbavo nukentėjusiąją J. K. į prostituciją, panaudodamas prieš ją fizinį smurtą ir grasinimus. Nuteistasis prekybą žmonėmis įvykdė iš savanaudiškų paskatų, siekdamas pasipelnyti iš kito asmens prostitucijos. Nuteistojo H. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatyta nuteistojo H. S. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – šį nusikaltimą H. S. padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Dėl nuteistojo įvykdytos nusikalstamos veikos (prekybos žmonėmis) buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Nukentėjusioji keletą mėnesių buvo gydoma dėl ( - ) sutrikdymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad H. S. anksčiau teistas, baustas administracine tvarka. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad H. S. jau buvo teistas ir už prekybą žmonėmis, jo teistumas neišnykęs ir įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas. Neišnykus teistumui už prekybą žmonėmis, už ką nuteistajam jau buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė (4 metai 8 mėnesiai), H. S. padarė naują analogišką nusikalstamą veiką. Tai reiškia, jog ankstesnė bausmė jo nesulaikė nuo nusikalstamų veikų darymo, nebuvo efektyvi, nepaveikė, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, neužtikrino teisingumo principo įgyvendinimo. Byloje nėra duomenų, kad H. S. iki 2010-03-30 būtų oficialiai dirbęs (2 t., 143 b. l.), byloje esantis verslo liudijimas Nr. LU200710-1 H. S. buvo išduotas laikotarpiui 2011-04-15 – 2011-05-15 (2 t. 118 b. l.). Byloje yra ( - ) rajono apylinkės teismo 2010-03-17 sprendimas, iš kurio matyti, kad nuteistojo dukros P. S., gim. ( - ), gyvenamoji vieta yra nustatyta su tėvu H. S., tačiau iš šio teismo sprendimo nustatomosios dalies matyti, kad nuteistojo dukrą P. S. faktiškai augina ir ja rūpinasi (nuo 3 mėnesių) nuteistojo motina L. S. (2 t., 119-121 b. l.).

87Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą ir vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies, 54 straipsnio 2 dalies bei BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, sprendžia, kad prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas ir nuteistajam H. S. už nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirtina bausmė didesnė nei BK 147 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

88Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

89Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio dalį dėl bausmės skyrimo pakeisti:

90H. S., pripažintam kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, paskirti bausmę - laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

91Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, šiuo nuosprendžiu H. S. paskirtą bausmę pagal BK 147 straipsnio 1 dalį subendrinti su bausmėmis, paskirtomis Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį, apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir H. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

92Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

93Nuteistojo H. S. apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147... 3. - pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 metams;... 4. - pagal BK 233 straipsnio 1 dalį 1 metams 3 mėnesiams.... 5. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės pagal BK... 6. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtoji subendrinta... 7. Vadovaujantis BPK 103 straipsnio 1 punktu, 104 straipsniu, 105 straipsnio 1... 8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Kauno ONKT skyriaus prokurorės... 9. H. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 1 d. naktį, bute, esančiame ( -... 10. taip pat jis nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 1 d. naktį, bute,... 11. be to, jis nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe galimai su... 12. Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokurorė apeliaciniame skunde... 13. Apeliantės manymu, nuteistajam H. S. už nusikaltimo, numatyto BK 147... 14. Nuteistasis H. S. apeliaciniame skunde prašo jį pagal BK 147 straipsnio 1... 15. Apelianto manymu, skundžiamas teismo nuosprendis yra neteisėtas ir... 16. Apeliantas teigia, jog jo parodymai duoti teisme yra išsamūs ir nuoseklūs,... 17. Nukentėjusiosios J. K. parodymai apie šios nusikaltimo padarymo aplinkybes... 18. Teismas nuosprendį grindė liudytojo M. Z. parodymais, duotais ikiteisminio... 19. Apeliantas teigia, kad mušimo žymių nukentėjusiosios veido srityje nei... 20. Apelianto manymu teismas neteisėtai ir nepagrįstai nuosprendį grindė... 21. Teismas grįsdamas nuosprendį liudytojos I. Z. parodymais duotais ikiteisminio... 22. Liudytojas V. K. teisminio nagrinėjimo metu nebuvo apklaustas, todėl... 23. Apeliantas teigia, kad nusikalstama veika, numatyta BK 147 straipsnio 1 dalyje,... 24. Apelianto manymu, teismo ( - ) ekspertizės išvados yra neišsamios, nepilnos,... 25. Apeliantas teigia prašęs teismo apklausti liudytoją V. K. arba jo... 26. Apeliantas mano, kad nepagrįstai yra nuteistas ir pagal BK 233 straipsnio 1... 27. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė... 28. Apeliantas nuteistasis H. S. ir jo gynėja prašė tenkinti nuteistojo H. S.... 29. Kauno apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokurorės apeliacinis skundas... 30. Dėl nuteistojo H. S. apeliacinio skundo argumentų... 31. Apeliantas nuteistasis H. S., nesutikdamas su skundžiamu apkaltinamuoju teismo... 32. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl jo kaltumo... 33. Tokie apelianto teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.... 34. Dėl BPK pažeidimų ... 35. Byloje esančių duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra... 36. Nagrinėjamos bylos teisiamojo posėdžio protokolas liudija, kad teisiamajame... 37. Pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio turinys... 38. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija spendžia, kad nagrinėjamoje byloje... 39. Be to, nuteistasis skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teisme pasakytas jo... 40. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistasis H. S. pasinaudojo... 41. Dėl įrodymų vertinimo ir teismo išvadų pagrįstumo... 42. BK 147 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje ir 233 straipsnio 1 dalyje... 43. Apeliaciniame skunde nuteistasis ginčija nukentėjusiosios J. K. parodymų... 44. Visų pirma atmestinas kaip objektyviais bylos duomenimis nepagrįstas... 45. Nukentėjusioji J. K. buvo tiesiogiai apklausta pirmosios instancijos teisme ir... 46. nukentėjusiosios parodymais, surašytais 2010-01-11 pareiškime ir duotais... 47. Teisėjų kolegija tokius apelianto teiginius atmeta kaip nepagrįstus ir... 48. nukentėjusioji J. K. pateikdama 2010-01-11 pareiškimą ir duodama 2010-01-14... 49. Apelianto skundo teiginys, kad nukentėjusiąją gydęs gydytojas R. R.... 50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo... 51. 2010-01-07 – 2010-01-15 laikotarpiu nukentėjusioji negalėjo duoti... 52. Kiti apelianto skunde nurodyti nukentėjusiosios parodymų neatitikimai: dėl... 53. Teisėjų kolegija, išanalizavusi nukentėjusiosios J. K. parodymus duotus... 54. Kaip liudytojai apklausti policijos darbuotojai K. U. ir J. J. parodė, jog jie... 55. Taigi liudytojai K. U. ir J. J. patys betarpiškai bute, į kurį buvo... 56. Nukentėjusiosios nurodytas 2010-01-01 nakties įvykių aplinkybes patvirtino... 57. Apeliantas, reikšdamas abejones dėl šių liudytojo M. Z. parodymų... 58. Liudytojas M. Z. buvo apklaustas pirmosios instancijos teisme ir nuteistasis H.... 59. eisme apklausus liudytojo M. Z. apklausą atlikusį policijos pareigūną R.... 60. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojo R. K. parodymų teisingumu... 61. pagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl liudytojos I. Z. ikiteisminio... 62. Liudytoja I. Z. pirmosios instancijos teisme apklausta nebuvo, nes buvo... 63. Apklausta ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. Z. parodė, jog pasikalbėjusi... 64. Apeliacinės instancijos teismas, apelianto ir jo gynėjos prašymu, į... 65. Liudytojas R. K. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis atliko I. Z.... 66. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojo R. K. parodymų... 67. Teisėjų kolegijos nuomone, analogiškai vertintini ir apeliacinio skundo... 68. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti teisme apklaustų... 69. Apeliacinės instancijos teismas liudytoją V. K. kvietė į apeliacinės... 70. Liudytojas M. P. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad jis apklausė... 71. Taigi liudytojas M. P. patvirtino liudytojo V. K. parodymų teisingumą,... 72. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą perskaityti ir ikiteisminio... 73. Pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino šios liudytojos parodymų... 74. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje surinktų ir teisme... 75. A.D. H. S. veiksmai atitinka BK 233 straipsnio 1 dalies sudėtį, todėl už... 76. prokurorės apeliacinio skundo argumentų... 77. Prokurorė apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo... 78. Prokurorės prašymas tenkintinas.... 79. Teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies... 80. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo... 81. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos... 82. Be to, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik... 83. Baudžiamasis įstatymas už prekybą žmonėmis (BK 147 straipsnio 1 dalis)... 84. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam H. S. už jo įvykdytą prekybą... 85. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi reikšmingų... 86. BK 147 straipsnyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už prekybą... 87. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų bausmės skyrimui... 88. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 89. Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio dalį dėl... 90. H. S., pripažintam kaltu pagal BK 147 straipsnio 1 dalį, paskirti bausmę -... 91. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais,... 92. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.... 93. Nuteistojo H. S. apeliacinį skundą atmesti....