Byla e2A-1398-450/2017
Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Bujokaitės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovui N. M. ir trečiajam asmeniui atsakovo pusėje, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, notarei S. K. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

  1. Ieškovas M. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto 37-ojo notarų biuro notarės S. K. 2007 m. gegužės 21 d. patvirtintą G. K. testamentą, Not. reg. Nr. ( - ).
  2. Ieškinį grindė tuo, kad G. K. turėjo du sūnus – ieškovą ir atsakovą. Su sutuoktiniu N. M. G. K. išsituokė 1972 m. Tėvams išsituokus, N. M. išvyko gyventi į Vokietiją, kur nuolatos gyvena nuo 1972 m. Atsakovas ilgą laiką Vokietijoje gyveno su tėvu, kur taip pat studijavo. Ieškovas apsigyveno Lietuvoje su motina, ja rūpinosi, santykiai su mama buvo geri. Ieškovas nuo gimimo turėjo traumą ir yra neįgalus. Nepaisant įvykusių skyrybų, G. K. santykiai su buvusiu sutuoktiniu taip pat išliko geri. G. K. fizinė ir psichinė sveikata nuolat blogėjo, 2005 m. ji persirgo galvos smegenų insultą, po ko jos sveikata ženkliai pablogėjo: ji silpnai matė, sutriko atmintis, nesiorientuodavo aplinkoje, nepažindavo šeimos narių, negalėjo pilnai judėti, nesuprasdavo savo veiksmų reikšmės. G. K. mirė ( - ). Atsakovas pradėjo riboti artimųjų ir draugų bendravimą su G. K., neįleisdavo jų į jos butą. G. K. buvo gydoma Antakalnio poliklinikoje, Vilniaus universitetinėje ligoninėje Santariškių klinikose. Ginčijamo testamento sudarymo metu G. K. buvo 78 m. amžiaus, sirgo sunkiomis ligomis, jai buvo diagnozuotos kraujagyslinė demencija, lėtinė galvos smegenų išemija, vartojo stiprius vaistus, tame tarpe ir psichotropinius. Ginčijamas testamentas neatitinka tikrosios G. K. valios ir testamento turinys buvo surašytas G. K. akivaizdžiai įtakojant atsakovui, kuris vadovavosi savanaudiškais tikslais, siekdamas užvaldyti visą jos turtą. Atsakovas dar iki motinos mirties, naudodamasis bejėgiška motinos būkle, visą jos vardu apskaitomą turtą, išskyrus vieną butą ir vieną žemės sklypą, perregistravo savo vardu.
  3. Atsakovas N. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir nurodė, kad nuo 2005 m. iki testamento surašymo 2007 m. gegužės 21 d. mama nesigydė ieškovo nurodytose gydymo įstaigose. Atsakovas laikė neadekvačiu ieškovo elgesį, kad pastarasis, žinodamas, jog motina laikoma įkalinta bute, negali suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, yra visų pamiršta ir apleista, neprižiūrima, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų apgintos artimo žmogaus teisės. Ieškovas aktyvių veiksmų ėmėsi tik tuomet, kai buvo paskelbta mamos valia po jos mirties palikti turtą atsakovui. Ieškovas faktiškai su motina gyveno tik iki 1992 m., o po to persikraustė gyventi į kitą butą, todėl neaišku, kaip ieškovas rūpinosi mama, nes G. K. iki 2004 m. birželio 30 d. dirbo Antakalnio poliklinikoje gydytojos pediatrės pareigose III pediatriniame skyriuje. Mama nustojo dirbti tik būdama 75 m. amžiaus, kas rodo, jog jos fizinė ir psichinė sveikata iki to laiko buvo pakankamai gera. Mama dalyvaudavo šeimos šventėse, bendravo su giminaičiais, draugais. G. K. 2009 m. lapkričio mėn. dalyvavo atsakovo vestuvėse, jos anūko gimtadienyje 2013 m. birželio mėn. 2005 m. balandžio 26 d. G. K. buvo hospitalizuota dėl insulto Vilniaus universitetinė greitosios pagalbos ligoninėje, kur gydėsi iki 2005 m. gegužės 4 d., tačiau medicininė pagalba jai buvo suteikta laiku ir tinkamai, dėl ko ji pasveiko be didesnių fizinių ar jos psichinę sveikatą įtakojančių padarinių. Po insulto ji vartojo tik antitrombocitinius vaistus Plavix, kurie neįtakoja psichikos. Iki 2007 m. motina ligoninėje negulėjo, o 2007 m. balandžio 12 d., jai viešint Vokietijoje pas buvusį sutuoktinį, ji susilaužė ranką, ir buvo išsiųsta autobusu atgal į Lietuvą. Grįžusi į Lietuvą, ji buvo hospitalizuota Respublikinė Vilniaus universitetinėje ligoninėje, kur jai buvo atlikta kairio žastikaulio kaklo osteosintesė rakinama plokštele ir sraigtais, o išleidžiant iš ligoninės, buvo paskirta vartoti tik Amoxicillin, t. y. antibiotiką, kuris taip pat psichikos neįtakoja. Ieškovas visiškai nesidomėjo motinos sveikata, ja nesirūpino, nelankydavo, nebendravo, o kviečiamas į šeimos šventes, neatvykdavo.

3II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo M. M. atsakovo N. M. naudai 2685 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad G. K., mirusi ( - ), Vilniaus miesto 37-ojo notarų biuro notarės S. K. 2007 m. gegužės 21 d. patvirtintu testamentu, Not. reg. Nr. ( - ), jai nuosavybės teise priklausantį visą kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko savo sūnui N. M., t. y. atsakovui. Minėtas testamentas buvo paskelbtas Vilniaus miesto 34-ajame notarų biure, adresu Naugarduko g. 55A, Vilniuje, 2014 m. gruodžio 9 d., dalyvaujant ieškovui ir jo atstovei adv. p. N. S., taip pat atsakovui N. M.. Ieškovas M. M. yra palikėjos G. K. sūnus, ką patvirtina ieškovo gimimo liudijimo kopija, todėl 2007 m. gegužės 21 d. testamentą pripažinus negaliojančiu, ieškovas, kaip pirmos eilės įpėdinis pagal įstatymą (CK 5.11 str. 1 d. 1 p.), galėtų paveldėti G. K. palikimą sudarantį turtą kartu su kitais tos pačios eilės įpėdiniais, todėl ieškovas turi CK 5.17 str. 1 d. numatytą teisę ginčyti G. K. 2007 m. gegužės 21 d. testamentą.
  3. Teismas laikė, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad G. K. 2007 m. gegužės 21 d. testamente neišreikšta tikroji testatoriaus valia. Tarp šalių nekilo ginčo dėl to, kad testamento sudarymo momentu G. K. nebuvo įstatymų nustatyta tvarka pripažinta neveiksnia, tačiau CK 1.89 str. 1 d. numato, jog testamentas negalioja, jeigu jis sudarytas palikėjui nors ir būnant veiksniam, tačiau esant tokios būsenos, kad testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Nagrinėjamu atveju ieškovas ginčija G. K. 2007 m. gegužės 21 d. testamentą būtent minėtoje teisės normoje numatytu pagrindu. Siekiant išsiaiškinti palikėjos gebėjimą testamento sudarymo metu 2007 m. gegužės 21 d. suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, buvo atliktos dvi teismo pomirtinės psichiatrinės ekspertizės. VĮ Nepriklausima teismo psichiatrijos tarnyba 2015 m. birželio 30 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. TPE-90/2015 konstatuota, kad nenustatyta, jog G. K. testamento sudarymo dieną, 2007 m. gegužės 21 d., turėjo psichikos sutrikimus, kurie galėjo turėti įtaką jos gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Minėtos ekspertizės metu taip pat padaryta išvada, kad G. K. testamento sudarymo dieną 2007 m. gegužės 21 d., dėl savo psichikos būsenos galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. rugpjūčio 22 d. - 2016 m. rugsėjo 15 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 82TPK-13/2016 padaryta išvada, kad G. K. testamento sudarymo dieną 2007 m. gegužės 21 d. sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – įgyta silpnaprotyste – mišria Alzheimerio tipo ir kraujagysline demencija; G. K. testamento sudarymo dieną 2007 m. gegužės 21 d. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti.
  4. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota praktika dėl ekspertizės akto įrodomosios reikšmės, sprendžiant dėl testatoriaus sugebėjimo išreikšti savo valią testamento sudarymo metu, 2015 m. lapkričio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-421/2015, nustatė, kad VĮ Sapiegos ligoninės ligos istorijos Nr. 2270 epikrizė patvirtina, jog G. K. nuo 2008 m. rugsėjo 11 d. iki 2008 m. spalio 21 d. gydėsi Psichiatrijos skyriuje, jai diagnozuotas organinis nuotaikos sutrikimas, mišri Alzheimerio tipo ir kraujagyslinė demencija. Sapiegos ligoninės ligos istorijos Nr. 2665 epikrizė patvirtina, kad G. K. laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 2 d. iki 2009 m. sausio 14 d. gydėsi Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje, jai diagnozuota mišri Alzheimerio tipo ir kraujagyslinė demencija, lėtinė galvos smegenų išemija. Protinės būklės trumpu tyrimu (MMSE) 2009 m. vasario 2 d. konstatuota 18 – vidutinis kognityvinis sutrikimas. Protinės būklės trumpu tyrimu (MMSE) 2011 m. kovo 16 d. konstatuota 16 – vidutinio sunkumo pažinimo funkcijų sutrikimas. Neurologijos centro Psichiatrijos skyriaus ligos istorijos Nr. 11P-151 epikrizė patvirtina, kad nuo 2011 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. lapkričio 5 d. G. K. buvo gydoma. G. K. patyrė pirmą insultą 2005 m. balandžio 26 d.; 2012 m. kovo 12 d. patyrė antrą insultą. Psichodiagnostinio tyrimo 2008 m. rugsėjo 25 d. išvadoje, epikrizėje konstatuota, kad dėl depresinio sindromo G. K. konsultuota psichiatro; konstatuota, kad esamas sulėtėjimas yra sąlygotas somatinės patologijos, indikacijų stacionariniam gydymui psichosomatiniame skyriuje šiuo metu nėra. 2008 m. spalio 24 d. ligonio savarankiškumo įvertinimas – vidutiniškai priklausomas. Protinės būklės mini tyrimas (MMSE) 2009 m. rugsėjo 2 d. – 15 balų, vidutinio sunkumo kognityvinis sutrikimas.
  5. Teismo vertinimu, medicininiai dokumentai patvirtina, jog tik 2008 m. rugsėjo 11 d., t. y. praėjus metams ir trims mėnesiams nuo ginčijamo testamento sudarymo momento, testatorė G. K. buvo pirmą kartą konsultuota psichiatro. Medicininiai dokumentai, kuriais ekspertai grindė Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. rugpjūčio 22 d. - 2016 m. rugsėjo 15 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 82TPK-13/2016 išvadas, jų pagrindu padarytų eksperto išvadų nepatvirtina. Pažymėjo, jog ekspertai nevertino 2005 m. balandžio 27 d. MMT testo (25 balai), taip pat 2005 m. gegužės 4 d. MMT testo (30 balų) rezultatų, atsisakymą juos vertinti grįsdami formalaus pobūdžio pažeidimais, kuriuos padarė medicinos darbuotojai, atlikdami minėtus testus ir įformindami tyrimų rezultatus, t. y. jog užpildyti ne visi tyrimo langeliai ir nėra pridėta standartinio šių užduočių pildymo protokolo, tačiau ekspertai nenurodė medicininiuose dokumentuose užfiksuotų G. K. sveikatos būklės duomenų, kurie paneigtų minėtų MMT testų rezultatus jų turinio prasme, t. y. jog MMT tyrimų rezultatai jų atlikimo metu buvo ar turėjo būti kitokie. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog byloje ir medicininiuose dokumentuose užfiksuoti G. K. skundai dėl silpnesnės dešinės rankos minėtų testų atlikimo metu, nesudaro pagrindo išvadai, jog minėtas sutrikimas buvo tokio intensyvumo, kad eliminuotų galimybę G. K. atlikti minėtus testus (valdyti dešinę ranką, ja rašyti ar atlikti kitus veiksmus minėto testo grafinėms užduotims atlikti). Teismas taip pat laikė svarbiais medicininių dokumentų duomenis, jog G. K. 2007 m. balandžio 19 d. pati pasirašė Paciento valios pareiškime, kuriame ji išreiškė sutikimą su medicininių paslaugų teikimu. Teismas taip pat sutiko su atsakovo vertinimu, jog šia prasme eksperto išvada nenuosekli, nes ekspertai G. K. parašo buvimą ir jo nebuvimą medicininiuose dokumentuose vertino ne vienareikšmiškai, t. y. parašo nebuvimą vertindami kaip kriterijų, apibūdinančių G. K. psichinę būklę, o šio parašo buvimo medicininiuose dokumentuose apskritai neaptarė. Minėtame ekspertizės akte nėra atlikta analizė ir pateikiama išvada apie tai, dėl kokių sveikatos sutrikimų (psichinio ar fiziologinio pobūdžio) G. K. nepasirašė minėtuose medicininiuose dokumentuose, o konstatuojama, kad tai rodė sunkią jos sveikatos būklę. Teismas, vertindamas G. K. parašo nebuvimą 2007 m. gegužės 8 d. Paciento valios pareiškimo lape, atsižvelgė į tai, jog ji į gydymo įstaigą buvo pristatyta dėl skubios medicinos pagalbos suteikimo, kurios metu stabilizavus pacientės fizinę būklę, vėliau ji pati pasirašė sutikime, jog jai būtų atliktas Rentgenodiaignostinis/Kompiuterinės tomografijos tyrimas, kas sudaro pagrindą išvadai, jog G. K. galėjo tinkamai išreikšti savo valią dėl medicininės pagalbos jai teikimo. Be to, ekspertizės akte ekspertų išvada, jog G. K. negebėjimas suteikti gydymo įstaigai tikslių duomenų apie jos sveikatos būklę, grindžiama aplinkybe, jog gydytojas amnezę tikslino pagal medicininę kortelę, tačiau medicininiuose dokumentuose nėra nurodyta, kad toks tikslinimas buvo atliktas dėl to, jog G. K. šių duomenų nepateikė. Todėl teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog tokia ekspertų išvada grįsta ne medicininių dokumentų duomenimis, o prielaidomis, kas sudaro pagrindą teismui ją vertinti kritiškai. Minėti ekspertizės akto duomenys sudaro pagrindą išvadai, jog ekspertai grindė G. K. sveikatos būklę testamento sudarymo laikotarpiu ne jos medicininių dokumentų turinio duomenimis; G. K. negebėjimą testamento sudarymo laikotarpiu suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti pagrindė tik prielaidomis apie tam tikrų duomenų medicininiuose dokumentuose nebuvimą ir formaliais medicininių tyrimų įforminimo trūkumais. Minėtame ekspertizės akte padarytos išvados prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams – liudytojų parodymams, faktinėms bylos aplinkybėms, testamentą tvirtinusios notarės parodymams, kurie patvirtina, jog testamento sudarymo laikotarpiu G. K. aktyviai dalyvavo civilinėje apyvartoje, gyveno viena, buvo savarankiška.
  6. Teismas atsižvelgė į tai, jog testamento sudarymo laikotarpiu G. K. sudarė net tris sandorius, kuriuos patvirtino notaras: 2007 m. balandžio 17 d. Vilniaus miesto 29-ajame notarų biure buvo patvirtintas G. K. įgaliojimas; 2007 m. gegužės 21 d. ginčijamas testamentas Vilniaus miesto 37-ajame notarų biure ir 2008 m. rugpjūčio 4 d. įgaliojimas Vilniaus miesto 37-ajame notarų biure. G. K. buvo testamentinė vykdytoja ir 2006 m. – 2007 m. dalyvavo teisminiame procese kaip atsakovė c. b. Nr. 2-120-141/2007, kurioje 2006 m. gruodžio 21 d. įvykusio teismo posėdžio metu ji pati dalyvavo asmeniškai. Vertindamas liudytojos C. R. parodymus, teismas atsižvelgė į šios liudytojos šališkumą atsakovo atžvilgiu, t. y. jog C. R. dalyvauja keliuose teismo procesuose prieš atsakovą N. M.. Be to, minėtos liudytojos parodymai, A. G. F. parodymai ir A. B. parodymai nepakankami G. K. negebėjimui suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti testamento sudarymo metu konstatuoti. Visų pirma, minėti asmenys bendravo su G. K. epizodiškai ir nei vienas iš šių asmenų nebendravo su ja testamento sudarymo dieną. Šių liudytojų nurodyta aplinkybė, jog G. K. neprisiminė ar vartojo vaistus, kada ir ką valgė, t. y. nereikšmingų kasdieninių veiksmų, negali būti vertinamas kaip asmens negebėjimo suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti įrodymas. K. M., yra ieškovo sutuoktinė, todėl jos parodymus teismas taip pat vertino kritiškai, nes liudytoja yra suinteresuota bylos baigtimi. Be to, minėta liudytoja, tvirtindama, jog G. K. 2007 m. vasarą būdama su ieškovo šeima Palangoje, atsisakė vartoti vaistus, negalėjo nurodyti, kokie vaistai G. K. buvo būtini ir nenurodė pagrindo dėl būtinybės vartoti vaistus. Be to, teismas atsižvelgė į tai, jog neadekvatus ieškovo ir jo sutuoktinės elgesys tuo atveju, jeigu pastarieji, matydami, jog ieškovo motina dėl psichikos sveikatos būklės nesuvokia savo veiksmų reikšmės ir negali jų valdyti, nesiėmė nei medicininių priemonių tokiai G. K. sveikatos būklei įvertinti ir medicininei pagalbai suteikti, taip pat teisinių priemonių veiksnumui apriboti. G. K. mirė ( - ), t. y. daugiau nei po septynių metų nuo to momento, kai liudytoja, kuri yra ieškovo sutuoktinė, stebėjo, jos teigimu, neadekvatų G. K. elgesį, tačiau klausimas dėl jos gebėjimo suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti ieškovo iškeltas tik po G. K. mirties jos sudaryto testamento nuginčijimo tikslu. Dėl ieškovo nurodytos aplinkybės, jog pastarasis negalėjo aplankyti motinos ir pateikti į jos butą, įrodymų nėra. Dėl galimybės susisiekti su G. K. į policiją kreipėsi tik jos buvęs sutuoktinis N. M.. Taigi, tiek ieškovo, tiek jo sutuoktinės elgesys testamento sudarymo laikotarpiu ir iki testatorės mirties sudaro pagrindą daryti išvadą, jog ieškovas laikė testatorę sąmoninga ir suvokiančia savo valią.
  7. G. K. 2007 m. balandžio 17 d. išdavė notaro patvirtintą įgaliojimą sūnui, kurį tvirtino kita, nei tvirtinusi ginčijamą testamentą, notarė. Taip pat testatorei 2008 m. rugsėjo 4 d. buvo išduotas jos buvusio sutuoktinio N. M. įgaliojimas. Teismas pažymėjo, jog N. M. bendravo su testatore 2007 m. balandžio mėn. Vokietijoje, kur jo teigimu, pastebėjo neadekvatų testatorės elgesį, leidžiantį manyti, jog G. K. nesuvokia savo veiksmų reikšmės ir negali jų valdyti. Įgaliojimo G. K. išdavimas, G. K. sandorių tvirtinimas skirtingų notarų, paneigia aplinkybę, jog testamento sudarymo laikotarpiu su testatore bendravę asmenys galėjo laikyti ją nesuvokiančia savo veiksmų reikšmės. Teismo posėdžio metu apklausta ginčijamą testamentą patvirtinusi notarė S. K. nurodė, kad testamento sudarymo dieną jai nekilo jokių abejonių dėl G. K. gebėjimo suvokti savo veiksmų reikšmę bei juos valdyti. Minėta notarė tvirtinusi ne vieną G. K. sandorį ir ji matė G. K. testamento sudarymo dieną. Notarė patvirtino, jog G. K. testamento sudarymo ir tvirtinimo metu atsakė į visus notarės pateiktus klausimus, testatorės atsakymai rodė, jog ji visiškai suvokia tiek sudaromo sandorio, tiek notarinio veiksmų esmę ir jo teisinę reikšmę.
  8. Kitų byloje apklaustų liudytojų: G. K. draugų, kaimynų, giminaičių, testamentą tvirtinusios notarės, teismo ekspertizes atlikusių ekspertų parodymai, taip pat testatorės sudaryti ir skirtingų notarų patvirtinti sandoriai testamento sudarymo laikotarpiu, testatorės dalyvavimas atsakove civilinėje byloje ir jos asmeninis dalyvavimas teismo posėdyje, sudarė pagrindą teismui spręsti, kad testatorė testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuota, todėl galėjo išreikšti ir savo tikrąją valią dėl testamento turinio. Nagrinėjamu atveju teismas, vertindamas testatorės valios išraiškos tinkamumą ginčijamame testamente, atsižvelgė į tai, kad G. K. savo turtą paliko savo sūnui, kuris ja rūpinosi ir prižiūrėjo. Prieš tai dar 1995 m. sudarytu testamentu G. K. buvo nusprendusi palikti savo turtą atsakovo dukrai. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių G. K. norą, ketinimą duoti kitokį, nei ginčijamame testamente išreikštą, patvarkymą dėl jos palikimą sudarančio turto. Taigi, atsižvelgdamas į minėtas G. K. valios ginčijamu testamento išreiškimo aplinkybes, minėtus byloje esančius įrodymus, teismas laikė, jog ieškinys nepagrįstas ir atmestinas.
  9. Teismas, remdamasis CPK 93 str. 1 d., atsakovo bylinėjimosi išlaidas priteisė iš ieškovo atsakovo naudai; ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų neatlygino.
  10. Po bylos išnagrinėjimo, teismui išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, atsakovas pateikė papildomus įrodymus ir prašymą atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Kadangi nagrinėjamu atveju atsakovo prašyme išdėstytos faktinės aplinkybės buvo nagrinėjamos ir vertinamos teisme, o papildomus įrodymus atsakovas pateikė jau po bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, teismas laikė, kad atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės ir priimti minėtus įrodymus nėra CPK 256 str. numatyto pagrindo.

4III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

5

  1. Apeliaciniu skundu atsakovas M. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    1. Teismas nepagrįstai nesirėmė objektyviais įrodymais, tokiais kaip išrašai iš testatorės medicinos dokumentų, atliktais iki 2007 m. gegužės mėn., Ekspertizės aktu 2 ir nevertino Ekspertizės akto 2 teksto 5-9 puslapių, kuriuose yra detaliai išdėstyti duomenys iš medicininės dokumentacijos apie testatorės sveikatos būklės organinius pakeitimus iki testamento sudarymo. Teismas vertino tik nežymų ir nereikšmingą fragmentą iš Ekspertizės aklo 2 turinio (apie blogai užpildytą medicinos personalo MMT testo forma), nematydamas viso ekspertizės akto teikiamos informacijos. Ekspertizės aktą 2 atliko dvi patyrusios teismo psichiatrės ekspertės: V. M., kurios ekspertinio darbo stažas yra 14 m., ir dr. V. M., kurios ekspertinio darbo stažas yra 23 m.
    2. Teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojų A. B. (gydytojas-kardiologas), A. G. F. (bendros praktikos gydytoja), K. M., C. R. liudijimais. Abiejų testatorės giminaičių gydytojų liudijimai yra labai svarbus, nes jie yra abu gydytojai ir turėdami tokį išsilavinimą objektyviai galėjo vertinti situaciją. Liudytojos K. M. ir C. R. liudijo apie įvykius, kurie vyko prieš pat sudarant testamentą ir tai, kad viena iš jų ( K. M.) yra apelianto žmona, o kita (C. R.) turi kitą bylą su atsakovu, nesuponuoja, kad liudytojos davė teisybės neatitinkančius parodymus. Aptartų liudytojų parodymais rėmėsi ir ekspertai, surašydami Ekspertizės aktą 2 ir pažymėjo, kad tik šių liudytojų parodymai sutampa su objektyvia informacija apie testatorės sveikatos būklę išdėstyta testatorės medicinos dokumentų išrašuose.
    3. Teismas nepagrįstai nesirėmė gydytojo psichiatro V. Š. liudijimu, kuris teismui paaiškino, kad jis pagal savo kvalifikaciją gali konstatuoti ar asmuo yra veiksnus ar ne bei pateikė kategorišką išvadą, kad G. K. jau 2007 m. gegužės mėn. negalėjo suprasti savo vykdomų veiksnių. Taip pat teismas nepagrįstai nesirėmė ir teismo ekspertės V. M. liudijimu.
    4. Teismas nepagrįstai rėmėsi kitų byloje apklaustų liudytojų: G. K. pažįstamų, atsakovo giminaičių bei kaimynų, testamentą tvirtinusios notarės parodymais, faktu, kad buvo testatorės sudaryti ir skirtingų notarų buvo patvirtinti sandoriai testamento sudarymo laikotarpiu. Vertinant tai, kad testatorė savarankiškai judėjo, gebėjo kalbėti bei girdėti (nors ir sunkiai), neturint gydytojo psichiatro kvalifikacijos yra neįmanoma tiksliai nustatyti ar asmuo gali suprasti savo veiksmų esmę bei geba veiksmus valdyti, savarankiškai išreikšti savo valią.
    5. Teismas nevertino fakto, kad testatorė buvo pakankamai pasiturintis asmuo, turėjo du sūnus (vienas iš jų neįgalus, ilgą laiką gyvenęs su mama), bet visą turtą padovanojo (sprendžiant pagal sandorių sudarymo datas (2010-2013 metai) akivaizdžiai įtakuodama atsakovo ir negalėdama suprasti savo veiksmų) arba testamentu paliko atsakovui.
  1. Atsakovas N. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    1. Teismas pagrįstai nesivadovavo Ekspertizės aktu 2, nes jis yra prieštaringas, paremtas prielaidomis, o daromos tarpinės išvados yra neparemtos tyrimo medžiaga. Ekspertinį tyrimą atlikę ekspertai iš pradžių nurodė, kad byloje apklaustų liudytojų parodymais nesivadovaus, o remsis tik medicinine dokumentacija. Tačiau, jau Ekspertizės akto 2 16-17 psl., ekspertai remiasi išimtinai tik ieškovo kviestų liudytojų, iš kurių net dviejų nebuvo galimybės apklausti teismo posėdžio metu (C. R. ir A. G. F.), parodymais. Kas rodo, jog ekspertai buvo ne tik kad nenuoseklūs pačios ekspertizės darymo metu, bet kartu, dalies medžiagos, reikalingos ekspertiniam tyrimui atlikti net nevertino: notarės, kurį tvirtino testamentą parodymų; kad G. K. artimu ginčui laikotarpiu sudarė net tris sandorius, kuriuos tvirtino notaras; kad G. K. buvo testamentinė vykdytoja, ir 2006-2007 m. dalyvavo teisminiame procese.
    2. Pirmos ekspertizės ekspertas buvo Dr. K. D., turintis tuo metu (2015 m.) 24 m. ekspertinio stažo; ekspertizė buvo grindžiama tik medicininiais dokumentais be liudininkų parodymų.
    3. Dėl negalimumo apklausti C. R. bei A. G. F. teismo posėdyje nėra pateikta jokių duomenų, nenurodytos išskirtinės negalimo apklausti teismo posėdyje aplinkybės. Aplinkybės, kad liudytojos gyvena užsienyje, nesudaro išimtinio atvejos, jos gali būti apklaustos nuotoliniu būdu.
    4. Liudytojas A. B., nors turi mediko išsilavinimą, taip konkrečiai ir negalėjo paaiškinti testatorės sveikatos būklės, būtent testamento sudarymo metu. Jo teikti paaiškinimai prieštarauja kitų liudytojų parodymams.
    5. Liudytoja K. M., liudijo apie testatorės psichinės sveikatos būklę, kad ji atsisakė vartoti vaistus, tačiau negalėjo paaiškinti kokius vaistus ji atsisakė vartoti, ar šie vaistai buvo reikalingi.
    6. Gydytojas V. Š. iš esmės neprisiminė net apie kokį pacientą kalba; pripažino, kad nėra skaitęs testatorės ligos istorijos.

6IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

7Apeliacinis skundas atmestinas.

  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
  3. Bylos duomenimis nustatyta, kad G. K., mirusi ( - ), Vilniaus miesto 37-ojo notarų biuro notarės S. K. 2007 m. gegužės 21 d. patvirtintu testamentu, Not. reg. Nr. ( - ), jai nuosavybės teise priklausantį visą kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, paliko savo sūnui atsakovui N. M..
  4. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas tarp šalių kilęs ginčas dėl testamento, kuris, ieškovo teigimu, neatitiko tikrosios testatorės valios, nes ji dėl savo psichikos būsenos negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, pripažinimo negaliojančiu (CK 1.89 straipsnis).
  5. Įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis ,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15-5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 straipsnis, kt.) – nustatyti reikalavimai. Testamento sudarymo metu testatorius turi būti veiksnus, suprasti savo veiksmų reikšmę ir jų padarinius. Testamentas, sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad, ginčijant testamentą, galima remtis ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 5.16 straipsnio 2 dalis), tarp jų ir tuo, kuris nustato, jog teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį, kuris sudarytas asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis). CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai priskiriami prie sandorių su valios trūkumais. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik tuo atveju, kai jame išreikšta asmens valia dėl kokios nors priežasties (ligos ar kt.) neatitinka tikrosios sandorio šalies valios. Kasacinis teismas bylose dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais yra konstatavęs, kad testamento atveju itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia, t. y. ar testamento turinys atitinka palikėjo valią. Nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013).
  6. Bylų, kuriose ginčijamas mirusio testatoriaus testamentas CK 1.89 straipsnio pagrindu, nagrinėjimo ypatumas yra tas, kad testatoriaus gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant paties testatoriaus, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie testatoriaus sveikatos būklę. Savo praktikoje dėl testamento pripažinimo negaliojančiu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pažymėjęs, kad gerbti testatoriaus valią reikalauja gero elgesio (geros moralės) taisyklės. Ši moralinė nuostata taikant testamento sudarymo tvarką reglamentuojančias normas įgyvendinama per civilinių teisinių santykių subjektų teisinę pareigą įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) bei įstatyme nustatytą pareigą vadovautis šiais principais ir teismui aiškinant įstatymus bei taikant juos (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. V. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-303/2010). Analogiška nuostata turi būti taikoma ir įrodymų vertinimui, todėl teismo išvada, kad testamento surašymo metu testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų padarinių, gali būti padaryta, tik tuo atveju, jei pašalinamos visos pagrįstos abejonės dėl išreikštos palikėjos valios atitikimo jos tikrajai valiai.
  7. Pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. V. C., bylos Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. A. K. v. V. Z. ir kt., bylos Nr.3K-3-278/2009; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. S. S. v. S. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2009; kt.). Taigi ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Turi būti įvertinami įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti patikimu įrodymu arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas jomis kaip įrodymais nesivadovaus. Taigi ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB ,,Ergo Lietuva“ v. H. P. B., bylos Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. E. N., bylos Nr. 3K-3-163/2010; kt.).
  8. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino medicininius dokumentus, 2016 m. rugpjūčio 22 d. – 2016 m. rugpjūčio 15 d. ekspertizės aktą, nes iš medicininių dokumentų ir eksperto išvados galima daryti išvadą, jog testatorė ginčo testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.
  9. Bylos duomenimis nustatyta, kad siekiant išsiaiškinti testatorės gebėjimą testamento sudarymo metu suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, buvo atliktos dvi teismo pomirtinės psichiatrinės ekspertizės. VĮ Nepriklausimos teismo psichiatrijos tarnybos 2015 m. birželio 30 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. TPE-90/2015 konstatuota, kad nenustatyta, jog G. K. testamento sudarymo dieną, 2007 m. gegužės 21 d., turėjo psichikos sutrikimus, kurie galėjo turėti įtaką jos gebėjimui suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Minėtos ekspertizės metu taip pat padaryta išvada, kad G. K. testamento sudarymo dieną 2007 m. gegužės 21 d., dėl savo psichikos būsenos galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. rugpjūčio 22 d. - 2016 m. rugsėjo 15 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 82TPK-13/2016 nurodyta, kad G. K. testamento sudarymo dieną 2007 m. gegužės 21 d. sirgo lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu – įgyta silpnaprotyste – mišria Alzheimerio tipo ir kraujagysline demencija; testamento sudarymo dieną ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo jų valdyti.
  10. Pirmosios instancijos teismas byloje įvertino ne tik abi ekspertų išvadas, bet ir visus kitus byloje surinktus įrodymus, tame tarpe ir medicininius dokumentus, išklausė liudytojų paaiškinimus. Tik tuomet teismas padarė išvadą, kad Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos 2016 m. rugpjūčio 22 d. - 2016 m. rugsėjo 15 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 82TPK-13/2016 padarytos išvados prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams – liudytojų parodymams, faktinėms bylos aplinkybėms, testamentą tvirtinusios notarės parodymams, kurie patvirtina, jog testamento sudarymo laikotarpiu G. K. aktyviai dalyvavo civilinėje apyvartoje, gyveno viena, buvo savarankiška. Teisėjų kolegija, patikrinusi civilinėje byloje surinktą medžiagą apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų kontekste, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pakartotinai teismo nustatytų aplinkybių ir ištirtų įrodymų, tame tarpe ir medicininių dokumentų, neanalizuoja. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismo pareiga motyvuoti savo procesinį sprendimą yra apibrėžiama kaip pareiga atsakyti į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, turinčius esminę reikšmę bylai teisingai išnagrinėti. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
  11. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad teismas, kiek leidžia jo žinios, turi įvertinti eksperto išvadą kartu su įžangine ir tiriamąja ekspertizės dalimis. Išvada, jog testatorius testamento surašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir padarinių, turi būti pagrįsta tiriamojoje dalyje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis ir argumentacija. Pvz., kai pateikiama išvada, kad testatorius negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės dėl progresuojančios ligos, tiriamojoje ekspertizės akto dalyje turi būti aiškiai pagrindžiama, kad konkrečiu reikšmingu bylai momentu liga buvo pasiekusi tokią stadiją, dėl kurios testatorius prarado gebėjimus suprasti savo veiksmus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad minėtos išvados tiriamojoje dalyje ekspertai nevertino 2005 m. balandžio 27 d., 2005 m. gegužės 4 d. MMT testų rezultatų, atsisakymą juos vertinti grįsdami tik formaliais šių testų atlikimo pažeidimais bei nenurodydami kitų medicininių dokumentų, kurie paneigtų MMT testų rezultatus; testatorės parašo buvimą ir nebuvimą medicininiuose dokumentuose vertino nevienareikšmiai; rėmėsi išimtinai ieškovo kviestų liudytojų parodymais, visiškai nevertindami notarės, tvirtinusios testamentą, parodymų, todėl pagrįstai darė išvadą, jog Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertizės akto išvados paremtos prielaidomis ir liudytojų parodymais, o ne medicininių dokumentų duomenimis. Be to, medicininiai dokumentai patvirtina, kad testatorė tik 2008 m. rugsėjo 11 d. buvo pirmą kartą konsultuota psichiatro, kai tuo tarpu testamentas buvo sudarytas 2007 m. gegužės 21 d. Aplinkybė, jog testatorė testamento sudarymo metu turėjo vienokių ar kitokių sveikatos sutrikimų, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad ji negalėjo turėti savo pagrįstos nuomonės dėl turto palikimo.
  12. Nagrinėjamu atveju testamentą tvirtino notarė S. K.. Notarė, būdama valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis Notariato įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis), privalo įsitikinti testatorės veiksnumu (Notariato įstatymo 31, 48 straipsniai). Iš notarės paaiškinimų matyti, kad jai nekilo jokių abejonių dėl G. K. gebėjimo suvokti savo veiksmų reikšmę bei juos valdyti, ji atsakė į visus pateiktus klausimus, testatorės atsakymai rodė, jog ji visiškai suvokia tiek sudaromo sandorio, tiek notarinio veiksmų esmę ir jo teisinę reikšmę. Taigi, notarė su testatore bendravo tiesiogiai testamento sudarymo dieną, tačiau jai nekilo abejonių dėl testatorės galėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir išreikšti valią palikti visą turtą atsakovui.
  13. Apeliantas M. M. teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nesiremdamas liudytojų A. B., A. G. F., K. M., C. R. bei V. Š. parodymais ir patikimesniais laikydamas atsakovo kviestų liudytojų parodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Iš bylos duomenų matyti, kad C. R. dalyvauja keliuose teismo procesuose prieš atsakovą N. M., K. M. yra apelianto sutuoktinė, o A. G. F. bei A. B. parodymus pirmosios instancijos teismas vertino kaip nepakankamus ir neišsamius. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog net ir suinteresuoti asmenys gali būti kviečiami ir apklausiami kaip liudytojai, tačiau jų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus – ar jie išsamūs ir tikslūs, ar siejasi su byloje nustatinėjamomis aplinkybėmis, ar yra objektyvūs ir patikimi. Aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, teismo turi būti įvertintos ir į jas atsižvelgta sprendžiant dėl tokio asmens duotų parodymų įrodomosios galios; išvada dėl jų patikimumo darytina pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Įvertinusi skundžiamą sprendimą teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas jo kviestų liudytojų parodymus kaip mažiau patikimus negu kitų liudytojų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pažymėtina, jog įvertinus byloje esančių įrodymų visetą: ekspertų išvadas, rašytinius įrodymus, medicininius dokumentus, liudytojų, kurie betarpiškai bendravo su testatore ginčijamo testamento sudarymo laikotarpiu, t. y. jos draugų, kaimynų, giminaičių, testatorės testamentą tvirtinusios notarės, parodymus, darytina išvada, kad jie yra nuoseklūs, nėra prieštaringi ir paneigia liudytojų A. B., A. G. F., K. M., C. R. bei V. Š. parodymus apie G. K. psichinės sveikatos būklę ir testamento sudarymo metu jos negalėjimą suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad minėti liudytojai yra susiję su apeliantu, jų liudijimai buvo neišsamūs, su testatore testamento sudarymo laikotarpiu jie bendravo epizodiškai, pagrįstai šių liudytojų parodymus laikė mažiau patikimais negu kitų liudytojų parodymus.
  14. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad testamento sudarymo laikotarpiu testatorė G. K. sudarė net keletą sandorių, kurie patvirtinti skirtingų notarų: 2007 m. balandžio 17 d. patvirtintas G. K. įgaliojimas, 2007 m. gegužės 21 d. ginčijamas testamentas, 2007 m. lapkričio 7 d. pirkimo-pardavimo sutartis, 2008 m. rugpjūčio 4 d. įgaliojimas. Minėtų sandorių sudarymas nurodytu laikotarpiu teisėjų kolegijos nuomone taip pat pagrindžia VĮ Nepriklausimos teismo psichiatrijos tarnybos 2015 m. birželio 30 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. TPE-90/2015 padarytą išvadą, kad G. K. testamento sudarymo dieną 2007 m. gegužės 21 d. dėl savo psichikos būsenos galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Be to, byloje nustatyta, kad testatorė, kaip testamentinė vykdytoja, 2006 m. – 2007 m. dalyvavo teisminiame procese kaip atsakovė. Taigi, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina sąlyginę 2015 m. birželio 30 d. ekspertizės išvadą, kad testatorė testamento sudarymo metu 2007 m. gegužės 21 d. galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo šia išvada nesivadovauti.
  15. Pažymėtina, kad siekiant nuginčyti testamentą, kaip sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti ir jų valdyti asmens, turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis. Pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra prieštaravimų tarp nustatytų juridinių kriterijų ir medicininių kriterijų. Be to, visi paminėti kriterijai patvirtina ir 2015 m. birželio 30 d. ekspertizės išvadą. Taigi tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog asmuo testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, yra būtina tai patvirtinanti įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatytų įrodymų pakanka išvadai, kad testatorė testamento sudarymo metu 2007 m. gegužės 21 d. suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, padaryti, nes įrodymų visuma patvirtina, jog mirusioji G. K. suprato savo veiksmus ir sudarytame testamente išreikšta tikroji testatorės valia. Minėta, kad pagal kasacinio teismo praktiką bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu lemiamą reikšmę turi testatoriaus tikroji valia, kuri yra gerbtina, o testamento pripažinimas negaliojančiu yra laikytina ultima ratio (paskutinė) priemone. Tai, kad testatorės tikroji valia dėl įpėdinio skyrimo nesutapo su ieškovo samprotavimais ir aplinkybių vertinimu, nesudaro pakankamo pagrindo neatsižvelgti į testatorės išreikštą valią.
  16. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, jų pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai), vadovavosi CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis ir nustatė, todėl padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama patvirtinti faktui, jog testamento sudarymo dieną testatorė G. K. suprato savo veiksmų reikšmę, o ginčijamas testamentas buvo sudarytas ir jame išreikšta tikroji palikėjos valia, todėl proceso teisės normų nepažeidė, nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos nenukrypo, todėl sprendžia, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jis paliktinas nepakeistas, o ieškovo M. M. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  17. Atmestus apeliacinį skundą apelianto M. M. patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.).
  18. Atsakovas N. M. prašė jo naudai priteisti 1680 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimą į apeliacinį skundą surašymą, ir pateikė prašymą pagrindžiančius dokumentus. Teisėjų kolegija įvertinusi atsakovo atstovo byloje parengto procesinio dokumento apimtį, byloje nagrinėjamų klausimų sudėtingumą bei teismų formuojamą praktiką šiais klausimais, taip pat atsižvelgusi į tai, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovo interesus atstovauja tas pats atstovas, kuris atstovavo pirmosios instancijos teisme, todėl bylos aplinkybės jam buvo žinomos, vadinasi, ir darbo laiko sąnaudos neturėjo būti didesnės nei įprastinės tokio pobūdžio procesinio dokumento parengimui, bei remdamasi 2015 m. kovo 19 d. LR teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalius dydžius 2 p., 8.11 p., sprendžia, kad yra pagrindas bylinėjimosi išlaidas mažinti, priteisiant iš apelianto (ieškovo) atsakovo naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str. 1 d.).

8Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

9Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

10Priteisti iš apelianto (ieškovo) M. M. 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovo N. M. naudai.

Ryšiai