Byla 3K-3-277-421/2017

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Donato Šerno (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Klaipėdos miesto 11-ojo notaro biuro notarės V. K. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Sadovalis“ ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankui ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Rekolas“ dėl hipotekos, įkeitimo, laidavimo sandorių pripažinimo niekiniais bei restitucijos taikymo; trečiasis asmuo Klaipėdos miesto 11-ojo notaro biuro notarė V. K.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme įtvirtintą draudimą iš anksto mokėti lėšas, suteikti paskolą ar užtikrinti prievolių įvykdymą tretiesiems asmenims, jeigu šiais veiksmais siekiama sudaryti sąlygas kitiems asmenims įsigyti tos bendrovės akcijų, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė BUAB „Sadovalis“ prašė pripažinti niekinėmis šias sutartis:
    1. 2007 m. gegužės 2 d. hipotekos sutartį, sudarytą UAB „Rekolas“, AB Ūkio banko ir UAB „Sadovalis“, dėl UAB „Sadovalis“ priklausančio nekilnojamojo turto, esančio Plungės r. sav., Paplatelės k., įkeitimo;
    2. 2007 m. gegužės 2 d. įkeitimo sandorio, sudaryto UAB „Rekolas“, AB Ūkio banko ir UAB „Sadovalis“, dalį dėl UAB „Sadovalis“ sąskaitoje esančių ir būsimų lėšų įkeitimo;
    3. 2009 m. gruodžio 29 d. hipotekos sutartį, sudarytą UAB „Rekolas“, AB Ūkio banko ir UAB „Sadovalis“, dėl UAB „Sadovalis“ priklausančio nekilnojamojo turto, esančio Plungės r. sav. Paplatelės k., įkeitimo;
    4. 2009 m. spalio 30 d. laidavimo sutartį, sudarytą AB Ūkio banko ir UAB „Sadovalis“.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad 2007 m. vasario 28 d. A. V. ir S. V. sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovei UAB „Rekolas“ pardavė 100 proc. UAB „Sadovalis“ akcijų. 2007 m. kovo 29 d. kredito sutartis bei ginčijami hipotekos, įkeitimo ir laidavimo sandoriai buvo sudaryti jau po to, kai UAB „Rekolas“ buvo įsigijusi 100 proc. UAB „Sadovalis“ akcijų. Teismas pažymėjo, kad nei 2007 m. vasario 28 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, pagal kurią UAB „Rekolas“ įsigijo 100 proc. UAB „Sadovalis“ akcijų, nei 2007 m. kovo 29 d. kredito sutarties, kuria bankas įsipareigojo kredito gavėjai UAB „Rekolas“ suteikti 6 650 000 Lt paskolą UAB „Sadovalis“ 100 proc. akcijų įsigyti, ieškovė neginčija. Ieškovė nedalyvavo sudarant 2007 m. kovo 29 d. kredito sutartį, todėl teismas konstatavo, kad ieškovė iš anksto nemokėjo lėšų, iš anksto nesuteikė paskolos ir iš anksto neužtikrino įsipareigojimų atsakovei AB Ūkio bankui įvykdymo bei iš anksto nesudarė sąlygų kitiems asmenims įsigyti UAB „Sadovalis“ akcijų, todėl šiuo atveju ABĮ 44 straipsnio 9 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Teismo įsitikinimu, visos ginčijamos sutartys vertintinos kaip UAB „Sadovalis“ įsipareigojimų, susijusių su turto įsigijimu, prisiėmimas, įkeičiant turtą, kuriam įgyti (kartu su UAB „Sadovalis“ teisėmis ir pareigomis) iš esmės ir buvo skirtas minėtas kreditas, ir tai atitinka sąžiningą dalykinę praktiką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.158 straipsnis). Teismas pažymėjo ir tai, kad įkeitimu bei hipoteka užtikrintas atsakovės AB Ūkio banko 1 729 559,66 Eur dydžio finansinis reikalavimas patvirtintas Šiaulių apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. nutartimi BUAB „Sadovalis“ bankroto byloje. Teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo ginčo sandorius pripažinti niekiniais remiantis CK 1.80 straipsniu.
  3. Teismas sutiko su atsakove ir trečiuoju asmeniu, kad ieškovė praleido Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytą 6 mėnesių terminą kreiptis į teismą dėl ginčo sandorių pripažinimo niekiniais, nes bankroto byla ieškovei iškelta 2014 m. birželio 23 d., į teismą administratorius kreipėsi tik 2015 m. birželio 22 d., termino pratęsti neprašė, nors apie minėtus akcijų perleidimo, kredito bei ginčo sandorius turėjo galimybę sužinoti ne tik iš gautų įmonės dokumentų, bet ir iš atitinkamų viešų registrų duomenų įrašų.
  4. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu panaikino Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės BUAB ,,Sadovalis“ ieškinį patenkino visiškai.
  5. Kolegija nurodė, kad

    8ginčijamų sandorių, kuriais buvo užtikrinamas kreditas ieškovės akcijoms įsigyti, sudarymo momentas (prieš nuosavybės teisių į perkamas akcijas įgijimą ar po jo) neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl ABĮ 44 straipsnio 9 dalies taikymo nagrinėjamu atveju. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje jau yra išaiškinta, kad šioje normoje žodžių junginys „iš anksto“ siejamas tik su lėšų mokėjimu (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1508/2012).

  6. Kolegija sprendė, kad sandoriai, kuriais užtikrinamos UAB „Rekolas“ prievolės pagal kredito sutartį, buvo būtina sąlyga kreditui gauti. Šio kredito paskirtis – įsigyti 100 proc. UAB „Sadovalis“ akcijų (Kredito sutarties 1.9 punktas). Taigi, ginčijamais sandoriais buvo sudarytos sąlygos atsakovei UAB „Rekolas“ įsigyti ieškovės akcijas. Ginčijami UAB „Sadovalis“ sudaryti hipotekos, įkeitimo bei laidavimo sandoriai prieštarauja šiai imperatyviajai ABĮ 44 straipsnio 9 dalies normai, todėl yra niekiniai ir negaliojantys nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
  7. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje nepagrįstai vadovavosi nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-121/2013, nes toje byloje nustatytos iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje. ABĮ nėra nustatyta jokios išlygos, kad draudimas bendrovei iš anksto mokėti lėšas, suteikti paskolą ar užtikrinti prievolių įvykdymą tretiesiems asmenims taikytinas tik tuo atveju, kai kiti asmenys siekia įsigyti naujai išleidžiamų bendrovės akcijų. Perleidžiant visiškai apmokėtas akcijas antrinėje apyvartoje irgi gali susidaryti situacija (kaip šiuo atveju), kai kreditas tokioms akcijoms įsigyti yra užtikrinamas pačios bendrovės, kurios akcijos įsigyjamos, turto įkeitimu ar laidavimu, tačiau, akcijų pirkėjui nevykdant savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį, bendrovė faktiškai yra priversta mokėti už savo pačios akcijas. Lietuvos Respublika yra pasirinkusi griežtąjį reguliavimo variantą, pagal kurį bendrovei yra draudžiama užtikrinti prievolių įvykdymą, jeigu tuo siekiama sudaryti sąlygas kitiems asmenims įsigyti tos bendrovės akcijų. Lietuvoje įgyvendinant 1976 m. gruodžio 13 d. Antrosios Tarybos direktyvos 77/91/EEB dėl apsaugos priemonių, kurių valstybės narės, siekdamos tokias priemones suvienodinti, reikalauja iš Sutarties 58 straipsnio antroje pastraipoje apibrėžtų akcinių bendrovių, jų narių ir kitų interesų apsaugai, bendroves steigiant, palaikant ir keičiant jų kapitalą, koordinavimo (toliau – direktyva 77/91) 23 straipsnio 1 dalies nuostatą ABĮ nustatytas draudimas „užtikrinti prievolių įvykdymą“, t. y. įstatymų leidėjas šioje normoje neišskyrė konkrečių prievolių užtikrinimo priemonių.
  8. Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 281 straipsnio nuostata, kad „finansų įstaiga turi teisę <…> teikti finansinę pagalbą fiziniams ir (ar) juridiniams asmenims, tiesiogiai ar netiesiogiai iš anksto išmokėdama lėšų, suteikdama paskolą ar užtikrindama prievolių įvykdymą, kai šiais veiksmais siekiama sudaryti sąlygas šiems asmenims įsigyti tos finansų įstaigos akcijų ir tenkinama bent viena iš šių sąlygų <…>“, reiškia, jog minėta išimtis taikoma tik tuo atveju, kai įsigyjamos pačios finansų įstaigos akcijos.
  9. Kolegija sprendė, kad aplinkybė, jog ginčijami hipotekos ir įkeitimo sandoriai yra patvirtinti hipotekos teisėjo sprendimais, neužkerta kelio suinteresuotiems asmenims ginčyti tokių sandorių teisėtumą.
  10. Pasisakydama dėl ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatyto 6 mėnesių termino bankroto administratoriui kreiptis į teismą dėl sandorių nuginčijimo, kolegija nurodė, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tai nėra ieškinio senaties terminas, juo siekiama užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, sudaryti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014).

9III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10

  1. Kasaciniu skundu trečiasis asmuo Klaipėdos miesto 11-ojo notaro biuro notarė V. K. prašo panaikinti

    11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

    1. Sandoris, sudarytas pažeidžiant ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą draudimą, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nėra niekinis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015). Tais atvejais, kai šalių sudarytas susitarimas nėra absoliučiai negaliojantis ir egzistuoja teisinė galimybė jį išsaugoti, jis turi būti išsaugomas siekiant civilinių santykių pastovumo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo bei laikantis sutarties stabilumo (lot. favor contractus) principo. Sandorio negaliojimo pagrindų negalima aiškinti plečiamai ir pirmenybė turi būti teikiama sandorio galiojimui, jei nenustatyta žalos viešojo intereso objektui.
    2. Pagrindinė ABĮ 44 straipsnio 9 dalies paskirtis turėtų būti neleisti susidaryti situacijoms, kai bendrovė įsigyja savo pačios akcijas. Bendrovei yra ribojama galimybė įsigyti savas akcijas, kad nesusidarytų situacija, kai visos bendrovės akcijos būtų valdomos pačios bendrovės. Nagrinėjamu atveju bendrovė savo akcijų neįsigijo, jas pagal akcijų pirkimo sutartį įsigijo akcijų pirkėjas. Sudarant įkeitimo sandorius bendrovės akcijos buvo visiškai apmokėtos, t. y. akcijų pirkėja jau buvo sumokėjusi akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje sutartą kainą, ir nuosavybės teisėmis priklausė akcijų pirkėjai, akcijų pirkimo sutartyje nėra jokių nuostatų dėl išankstinių bendrovės suteiktų užtikrinimo priemonių ar bet kokių kitų sąlygų įsigyti bendrovės akcijas sudarymo, todėl nebuvo pagrindo taikyti ABĮ 44 straipsnio 9 dalį. Bendrovei pasirinktais būdais užtikrinant prievolių vykdymą nebuvo sudarytos sąlygos įsigyti bendrovės akcijų, o teisės normos analizė parodė, kad ABĮ 44 straipsnio 9 dalis negali būti taikoma po akcijų nuosavybės teisės perėjimo momento. Be to, nagrinėjamu atveju buvo įsigyjamos ne akcijos, o pati įmonė, verslas, siekiant perimti bendrovės valdymą ir kontrolę, tuo tarpu ABĮ 44 straipsnio 9 dalis nėra taikoma tais atvejais, kai yra sudaroma įmonės pirkimo–pardavimo sutartis.
    3. Direktyvos 77/91 23 straipsnio taikymas turi būti ribojamas tik tais atvejais, kai yra išleidžiama nauja akcijų emisija. Nagrinėjamu atveju bendrovė naujų akcijų neišleido.
    4. Didesnę rūpestingumo pareigą turinčio banko dalyvavimas akcijų įsigijimo sandoriuose turi leisti išvengti situacijų, kai netinkamai arba ne pagal paskirtį naudojamas bendrovės, kurios akcijos įgyjamos, kapitalas, todėl neturėtų būti taikoma ABĮ 44 straipsnio 9 dalis tais atvejais, kur ginčo sandorius sudarė bankas, kaip kvalifikuotas ir į direktyvos 77/91 23 straipsnio (naujos direktyvos 77/91 redakcijos 2012 m. spalio 25 d. direktyvos 2012/30 25 straipsnio) 1 dalies išimtį patenkantis subjektas.
    5. ABĮ 44 straipsnio 9 dalies nuostatos aiškinamos tik kaip apimančios užtikrinimo priemones siaurąja prasme, t. y. kaip asmenines užtikrinimo priemones – laidavimą, garantiją ir pan. Šios bylos atveju tai reiškia, kad negaliojančiais galėtų būti (jei apskritai galėtų būti) pripažįstami tik laidavimas ir vekselis, bet ne įkeitimo sandoriai. Daiktinės užtikrinimo priemonės, tokios kaip hipoteka ar kilnojamojo turto įkeitimas, direktyvos 77/91 23 straipsnio 1 dalyje nenurodytos. Daiktiniai užtikrinimo būdai nesukuria bendrų prievolinių santykių, nes kreditorių ir bendrovę susieja tik per įkeičiamą turtą bei neperžengia akcininko ir bendrovės atskirumo ribų.
    6. Dabartinis Europos Sąjungos reguliavimas nesudaro teisinio pagrindo teigti, kad už galimus direktyvos 77/91 23 straipsnio (direktyvos 2012/30 25 straipsnio) pažeidimus galėtų būti taikomos ultima ratio (lot. kraštutinė priemonė) teisinės priemonės – įkeitimo sandoriai pripažįstami negaliojančiais. Įkeitimo sandorių pripažinimas negaliojančiais yra netinkamas teisių gynimo būdas ir už ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto draudimo pažeidimą galėtų kilti nebent vadovo civilinė atsakomybė, nes būtent vadovas pagal ABĮ 44 straipsnio 10 dalį yra atsakingas už ABĮ 44 straipsnio 9 dalies įgyvendinimą.
    7. Aiškiai matydama, kad šioje byloje teismo sprendimas gali turėti įtakos į bylą neįtrauktų asmenų teisėms ir pareigoms, notarė pareiškė prašymą į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti taip pat ir valstybę, draudiką bei bendrovės vadovus.
    8. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatyto termino praleidimas užkerta kelią nagrinėjamoje byloje pareikšti ieškinį ir atitinkamai jį nagrinėti teisme. Nors toks terminas ir negalėtų būti traktuojamas kaip ieškinio senaties terminas, tačiau jis turėtų būti laikomas specialiuoju naikinamuoju terminu, kuris yra imperatyviai taikomas bankroto administratoriui.
  2. Atsakovė BAB Ūkio bankas pateikė prisidėjimą prie kasacinio skundo.
  3. Ieškovė BUAB „Sadovalis“ atsiliepimu į trečiojo asmens Klaipėdos miesto 11-ojo notaro biuro notarės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Įkeitimo sandoriais ir laidavimo sutartimi UAB „Sadovalis“ užtikrino UAB „Rekolas“ prisiimtų įsipareigojimų pagal Kredito sutartį vykdymą. Kaip minėta, kreditas pagal kredito sutartį buvo suteikiamas tam, kad kredito gavėjas UAB „Rekolas“ įsigytų 100 proc. UAB „Sadovalis“ akcijų. Tinkamas visų užtikrinimo priemonių įforminimas, įregistravimas ir galiojimas buvo viena iš kredito suteikimo sąlygų. Byloje nustatytų aplinkybių visuma neginčijamai patvirtina esminį faktą, kad ginčijami UAB „Sadovalis“ sudaryti hipotekos, įkeitimo bei laidavimo sandoriai prieštarauja ABĮ 44 straipsnio 9 daliai.
    2. Aplinkybė, kad išimtis sudaryti ginčijamus sandorius taikoma bankams, nereiškia, jog bankui šiuose teisiniuose santykiuose pakanka dalyvauti bet kokia forma ir bet kokiu statusu, ir tokiu atveju visada nebus taikomos imperatyviosios nuostatos dėl sandorių negaliojimo. Kaip teisingai konstatavo apeliacinės instancijos teismas, išimtis dėl bankų dalyvavimo ginčo sandoriuose yra taikoma tik tuo atveju, kai įsigyjamos pačios finansų įstaigos akcijos. Nagrinėjamu atveju buvo įsigyjamos ieškovės UAB „Sadovalis“ akcijos, o bankas veikė tik kaip finansuotojas, todėl išimti iš bendros imperatyvios taisyklės netaikytina.
    3. Ieškovė byloje reiškė reikalavimus dėl sandorių, kurių šalis pati yra ir kurie tiesiogiai susiję su ieškovės teisėmis ir pareigomis. Sudarant kredito sutartį ieškovė nedalyvavo, todėl kredito sutarties sąlygos ir jų vertinimas kaip niekinių šioje byloje nėra esminis.
    4. Dėl notarės trečiaisiais asmenimis prašomų įtraukti asmenų ieškovė nurodo, kad teismai nesprendė dėl notarės nurodytų asmenų teisių ir pareigų.
    5. ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkto nuostata nekeičia ieškinio senaties termino eigos, jos pradžios skaičiavimo taikylės. Šis laikotarpis ne apibrėžia ieškinio senaties termino eigos pradžią, bet juo siekiama užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, sudaryti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014). Šis terminas nėra nei ieškinio senaties, nei naikinamasis terminas kreiptis į teismą. Tai yra procedūrinis terminas, skirtas tam, kad skatintų administratorių operatyviai patikrinti įmonės sandorius per paskutinius 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo.

12Teisėjų kolegija

konstatuoja:

13IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

14Dėl ABĮ 44 straipsnio 9 dalies (nuo 2014 m. birželio 17 d. ABĮ 452 straipsnio) taikymo ir aiškinimo

  1. Kasaciniame skunde keliami ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje (nuo 2014 m. birželio 17 d. ABĮ 452 straipsnio 1 dalyje) įtvirtinto draudimo iš anksto mokėti lėšų, suteikti paskolos ar užtikrinti prievolių įvykdymo tretiesiems asmenims, jeigu šiais veiksmais siekiama sudaryti sąlygas kitiems asmenims įsigyti tos bendrovės akcijų, taikymo ir aiškinimo klausimai.
  2. Šalys savo procesiniuose dokumentuose pagrįstai teigia, kad ginčo sandorių sudarymo metu galiojusios ABĮ redakcijos 44 straipsnio 9 dalies nuostatoje buvo įgyvendintos direktyvos 77/91 23 straipsnio nuostatos. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad nacionalinę teisę, kuria įgyvendinamos direktyvų nuostatos, nacionaliniai teismai turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tikslą ir tekstą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Marleasing, C-106/89, ECLI:EU:C:1990:395, 8 punktą; kt.). Taigi tinkamam ABĮ 44 straipsnio 9 dalies aiškinimui aktualus direktyvos 77/91 tikslas bei jos 23 straipsnyje įtvirtinto draudimo tikslai ir paskirtis.
  3. Direktyva 77/91 siekiama užtikrinti minimalią, lygiavertę ribotos turtinės atsakomybės akcinių bendrovių akcininkų ir kreditorių apsaugą (2 konstatuojamoji dalis). Šio tikslo siekiama įvairiomis priemonėmis, be kita ko, aiškiai įvardijant, kokia informacija turėtų būti pateikiama bendrovės įstatuose (2–3 straipsniai); tais atvejais, kai bendrovės veiklai reikalingi leidimai, įtvirtinant reikalavimą nacionaliniuose įstatymuose nustatyti, kokia atsakomybė gresia už veiklos be leidimo vykdymą (4 straipsnis); minimalaus pasirašytojo kapitalo reikalavimą (5 straipsnis); reikalavimą, kad akcijos nebūtų išleistos žemiau jų nominalios, o jei tokios nėra – buhalterinės vertės (6 straipsnis) ir kt.
  4. Direktyvos 77/91 23 straipsnyje (po pakeitimų, padarytų 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/68/EB) įtvirtintas bendrovės nuosavų akcijų įsigijimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „jei valstybės narės leidžia bendrovei tiesiogiai ar netiesiogiai iš anksto išmokėti lėšas, suteikti paskolas ar garantijas, kad trečiasis asmuo įsigytų jos akcijų“, tada tokiam įsigijimui turėtų būti taikomos toje dalyje nurodytos sąlygos, t. y. sandoriai turi būti vykdomi administravimo arba valdymo organo atsakomybe sąžiningos rinkos sąlygomis, o 2 dalyje nustatyta, kad draudimas netaikomas, jeigu sandorius sudaro bankai ir kitos finansinės institucijos, besiverčiančios įprastu verslu, arba sandoriai vykdomi tam, kad akcijas įsigytų bendrovės ar asocijuotosios bendrovės darbuotojai arba akcijos būtų įgytos jiems, papildomai nustatant bendrovių grynojo turto ribojimą.
  5. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, direktyvos 77/91 23 straipsnio 1 dalies nuostatoje iš esmės įtvirtinta, kad sandoriams, kuriais leidžiama bendrovei iš anksto išmokėti lėšas, suteikti paskolas ar garantijas, kad trečiasis asmuo įsigytų jų akcijų, turi būti taikomos aiškios sąlygos. Finansinė pagalba akcijų įsigijimui dauguma atvejų yra laikoma lygiaverte kapitalo susilpninimui (sumažinimui) bendrovei įsigyjant akcijas tiesiogiai, tokiu reguliavimu siekta užkirsti kelią, kad nebūtų išvengiama bendrovės savų akcijų įsigijimo taisyklės, kai bendrovės akcijos įsigyjamos per patronuojamąją bendrovę ar trečiąją šalį, bendrovei prisidedant prie jos finansavimo. Pažymėtina, kad direktyva 77/91 neapibrėžia tiesiogiai, kokių akcijų, t. y. naujai išleidžiamų ar antrinėje apyvartoje prekiaujamų, įsigijimui taikomas draudimas teikti finansinę pagalbą. Tai, kad finansinės pagalbos apribojimai taikomi visiems akcijų įsigijimo sandoriams, o ne vien tik naujai išleistų akcijų įsigijimams, netiesiogiai patvirtina direktyvos 2012/30 (nauja direktyvos 77/91 redakcija) preambulė, kurios 7 punkte nurodoma, jog „siekiant užkirsti kelią akcinei bendrovei pasinaudoti kita bendrove, kurioje ji turi daugumą balsavimo teisių ar kuriai ji gali daryti lemiamą įtaką įvykdyti tokius įsigijimus nesilaikant tuo atžvilgiu priimtų apribojimų, priemonės, reguliuojančios bendrovės savų akcijų įsigijimą, turėtų būti išplėstos taip, kad apimtų svarbiausius ir dažniausius akcijų įsigijimo atvejus, kai akcijas įsigyja kitos tokios bendrovės. Tos priemonės turėtų būti išplėstos taip, kad apimtų akcinės bendrovės akcijų pasirašymą.“
  6. Taip pat pažymėtina, kad direktyva 77/91 yra minimalaus suderinamumo, t. y. ja siekiama suderinti minimalius teisinio reguliavimo standartus, tačiau tokia direktyva nedraudžia nacionaliniam įstatymų leidėjui nacionaliniame reguliavime taikyti griežtesnių reikalavimų. Lietuvoje direktyvos 77/91 nuostatos buvo perkeltos į ABĮ 44 straipsnio 9 dalį, o direktyvos 2012/30, keičiančios direktyvą 77/91, nuostatos – į ABĮ redakcijos, galiojančios nuo 2014 m. birželio 17 d., 452 straipsnio 1 dalį. ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje, kuri yra aktuali nagrinėjant šią bylą, nurodyta, kad: bendrovė negali iš anksto mokėti lėšų, suteikti paskolos ar užtikrinti prievolių įvykdymo tretiesiems asmenims, jeigu šiais veiksmais siekiama sudaryti sąlygas kitiems asmenims įsigyti tos bendrovės akcijų.
  7. Kasaciniame skunde nurodoma, kad direktyvos 77/91 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, jog 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas bendrovei finansuoti ar kitaip užtikrinti savo akcijų įsigijimą netaikomas, jeigu sandorius sudaro bankai ir kitos finansinės institucijos, besiverčiančios įprastu verslu, aiškintinas plačiai, kaip apimantis visus sandorius, kuriuose dalyvauja bankai ar finansinės institucijos. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks aiškinimas nėra pagrįstas.
  8. Pirma, pažymėtina, kad lingvistinė direktyvos 77/91 23 straipsnio 2 dalies nuostatos analizė suponuoja, jog draudimas finansuoti ar kitaip užtikrinti savo akcijų įsigijimą netaikomas tik bankams ar kitoms finansų institucijoms, kai įsigyjama šių institucijų akcijų. Antra, tokį aiškinimą patvirtina ir tai, kad naujos direktyvos 77/91 redakcijos, direktyvos 2012/30 25 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta analogiška išimtis, įgyvendintos Finansų įstaigų įstatymo 281 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad finansų įstaiga, laikydamasi nurodytų reikalavimų, turi teisę teikti finansinę pagalbą tretiesiems asmenims, siekiantiems „įsigyti tos finansų įstaigos akcijų“. Trečia, pritarus kasaciniame skunde siūlomam aiškinimui, iš esmės būtų paneigtas direktyvos 77/91 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo tikslas – siekis neleisti pačiai akcinei bendrovei finansuoti ar kitaip užtikrinti savo akcijų įsigijimo, nes toks finansavimas visuomet galėtų būti vykdomas įtraukiant banką ar kitą finansinę instituciją.
  9. Nors ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje nustatytas finansinės pagalbos ribojimas įtvirtintas ABĮ 44 straipsnyje „Akcijų pasirašymas“, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į direktyvos 77/91 tikslus ir 23 straipsnio paskirtį, taip pat į tai, kad šiuo metu galiojančioje ABĮ redakcijoje finansinės pagalbos teikimo bendrovės akcijoms įsigyti apribojimai jau reglamentuojami atskirame 452 straipsnyje, sprendžia, kad ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas finansinės pagalbos bendrovės akcijoms įsigyti ribojimas apima ne tik naujai išleidžiamas akcijas, bet ir akcijų perleidimą, jei juo siekiama perimti bendrovės valdymą pačios bendrovės skolintomis ar jos turtu užtikrintomis lėšomis.
  10. Kasacinio skundo argumentai, kad šiuo atveju neturėtų būti taikoma ABĮ 44 straipsnio 9 dalis, nes buvo įsigyjamos ne akcijos, o pati įmonė, verslas, yra nepagrįsti, nes įmonės nuosavą kapitalą ir sudaro akcijos bei jų priedai, rezervai ir nepaskirstytas rezultatas pelnas (nuostoliai) (ABĮ 38 straipsnio 1 dalis). Įmonės valdymą ir kontrolę užtikrina visuotinis akcininkų susirinkimas, kuriame turi teisę dalyvauti bendrovės akcijas turintys asmenys bei bendrovės vadovas, kurį taip pat renka tiesiogiai ar per kitus valdymo organus visuotinis akcininkų susirinkimas (ABĮ 20, 21 straipsniai). Taigi pagrindinis įmonės įsigijimo būdas, be galimo jos reorganizavimo ar prijungimo, ir yra jos akcijų įsigijimas, kuriam taikomas ir ABĮ 44 straipsnio 9 dalies ribojimas.
  11. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ginčijamų įkeitimo sandorių sudarymo metu bendrovės akcijos buvo visiškai apmokėtos ir nuosavybės teisėmis jau priklausė akcijų pirkėjai, todėl nėra pagrindo taikyti ABĮ 44 straipsnio 9 dalį, nustatančią ribojimus išankstinėms bendrovės finansinės pagalbos suteikimo priemonėms. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijami įkeitimo sandoriai turėtų būti vertinami kartu su akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi ir kredito sutartimi, kuria buvo suteiktas kreditas atsakovei BUAB „Rekolas“ ieškovės akcijoms įsigyti. Akcijų pirkimo–pardavimo sutarties 2.23 punkte buvo nurodyta, kad likusią 6 650 000 Lt akcijų kainos dalį pirkėjas sumoka iki 2007 m. balandžio 2 d., o 4.1 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisė į akcijas pereina pirkėjui nuo visiško atsiskaitymo datos. Kredito sutarties 1.9 punkte kredito paskirtis nurodyta kaip UAB „Sadovalis“ 100 proc. akcinio kapitalo įsigijimas, o 1.10 punkte nurodomos kredito gavėjo prievolių užtikrinimo priemonės, ieškovės ginčijami įkeitimo sandoriai, kurie nors ir buvo realiai sudaryti vėliau, t. y. jau sumokėjus už akcijas, tačiau jie buvo pagrindinė atsiskaitymo, t. y. lėšų atsiskaityti, gavimo sąlyga. Atitinkamai teisėjų kolegija sprendžia, kad ABĮ nustatytas draudimas suteikti paskolas ar užtikrinti kitų asmenų suteiktas paskolas turėtų būti taikomas ir tais atvejais, kai atitinkami sandoriai sudaromi jau po akcijų nuosavybės teisės perėjimo naujam akcininkui (trečiajam asmeniui), jeigu tokie sandoriai sudarė sąlygas įsigyti bendrovės akcijų, t. y. tarp sandorių turi būti nustatytas pakankamas ryšys, pavyzdžiui, kaip viena iš kredito bendrovės akcijoms įsigyti suteikimo sąlygų, arba šalių siekis išvengti imperatyvių apribojimų taikymo. Toks ryšys nagrinėjamu atveju yra nustatytas.
  12. ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje nustatytas ribojimas suteikti finansinę pagalbą užtikrinant prievolių įvykdymą tretiesiems asmenims nėra apibrėžtas kokiais nors konkrečiais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais, todėl, remiantis lingvistine ABĮ normų analize, darytina išvada, kad į šios normos apimtį patenka bet kokie prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, minimi CK 6.70 straipsnyje.
  13. Kasaciniame skunde teigiama, kad už galimus direktyvos 77/91 23 straipsnio ir ABĮ 44 straipsnio 9 dalies pažeidimus įkeitimo sandoriai neturėtų būti pripažįstami negaliojančiais, ypač kai nėra ginčijama pati kredito sutartis, kurios prievolei užtikrinti ir buvo sudaryti įkeitimo sandoriai.
  14. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti šių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu; CK 1.80 straipsnio 1 daliai taikyti būtina konstatuoti dviejų sąlygų visetą: kad teisės norma yra imperatyvi ir kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas; sprendžiant dėl abiejų šių sąlygų esminę reikšmę turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina; imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2014; 2015 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2015; kt.).
  15. Nors ABĮ normoms pagal jų teisinę prigimtį būdingas dispozityvumo (šalių autonomijos) principas, tai nereiškia, kad ABĮ nenustato ir imperatyvių normų, kurios turi būti aiškiai apibrėžtos ir iš jų turinio turi būti suprantama, kad teisinių santykių dalyviams neleidžiama pakeisti tokių teisės normų galiojimo ir taikymo susitarimais ar kitais būdais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2008).
  16. Šios nutarties konstatuojamojoje dalyje nurodyti ABĮ 44 straipsnio 9 dalies tikslai skirti ne tiek konkrečios bendrovės interesams, kiek civilinių santykių stabilumui ir skaidrumui apsaugoti, taip pat riboti galimą manipuliavimą akcijų rinka. ABĮ 44 straipsnio 9 dalies norma „bendrovė negali iš anksto mokėti lėšų, suteikti paskolos ar užtikrinti prievolių įvykdymo tretiesiems asmenims“ yra iš esmės draudžianti, kadangi vartojamas žodis „negali“ nors ir neįtvirtina tiesioginio draudimo, tačiau atima galimybę atlikti nurodytus veiksmus. Taigi ABĮ 44 straipsnio 9 dalies norma atitinka imperatyviosios normos požymius, t. y. ji aiškiai apibrėžta, įvardijant veiksmus, kokių negali atlikti bendrovė, vienareikšmiška ir nesuteikianti pasirinkimo laisvės teisinio santykio dalyviams savo abipusiais susitarimais ar kitais būdais pakeisti šia teisės norma nustatytą elgesio variantą. Atitinkamai šios normos pažeidimas sudaro sąlygas taikyti CK 1.80 straipsnį ir sudarytą sandorį pripažinti niekiniu.
  17. Bendrovė finansinę pagalbą bendrovės akcijoms įsigyti gali teikti tiek tiesiogiai, pavyzdžiui, suteikdama akcijų pirkėjui paskolą, tiek ir netiesiogiai, t. y. užtikrindama akcijų pirkėjo prievolių akcijoms įsigyti įvykdymą bendrovės turtu, kaip buvo atlikta nagrinėjamoje byloje. Bendrovei teikiant prievolių įvykdymo užtikrinimą, pažeidžiant minėtus apribojimus, susiklosto dvi prievolės: pagrindinė prievolė, siejanti bendrovės akcijas įsigyti siekiantį asmenį (skolininką) ir jo kreditorių (pavyzdžiui, banką), bei šios pagrindinės prievolės akcesorinė (papildoma, šalutinė) prievolė, siejanti prievolių įvykdymo užtikrinimą teikiančią bendrovę ir tos bendrovės akcijų įgijėjo kreditorių. Užtikrinant sutartinės prievolės įvykdymą, užtikrinimas sukuria naujus prievolinius kreditoriaus ir skolininko arba kreditoriaus ir trečiojo asmens santykius. Šių prievolinių santykių specifika yra ta, kad jie priklausomi nuo pagrindinės prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad akcesorinės prievolės priklausymas nuo pagrindinės prievolės pasireiškia tuo aspektu, jog pripažinus negaliojančia pagrindinę prievolę, netenka galios ir nuo jos priklausanti papildoma prievolė, tačiau akcesorinė prievolė gali būti ginčijama ir savarankišku pagrindu, neginčijant pagrindinės prievolės, nes akcesorinės prievolės negaliojimas nedaro automatiškai negaliojančios pagrindinės prievolės. Kaip pažymėta pirmiau, siekiant tinkamai taikyti ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą finansinės pagalbos ribojimą, visi su akcijų įsigijimu susiję sandoriai turi būti vertinami kartu, siekiant nustatyti, kuris sandoris labiausiai pažeidė bendrovės ir viešąjį interesą, įtvirtintą ABĮ 44 straipsnio 9 dalyje. Nagrinėjamu atveju nėra ginčijami akcijų pirkimo–pardavimo sandoris ar kredito sutartis, nes akcijų pirkėjas turi teisę gauti paskolą akcijoms įsigyti ir užtikrinti įkeitimu ar kitais prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais, tačiau būtent kredito prievolės įvykdymo užtikrinimas įkeičiant didžiąją dalį turto, priklausančio įsigyjamai bendrovei, pažeidžia įtvirtintą imperatyvą, ir atitinkami sandoriai pripažintini niekiniais.

15Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

  1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju bankroto administratorius praleido imperatyviai taikomą ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytą terminą ieškiniui pareikšti. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas taikytinas tik bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sandorius per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas; ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto nuostata nekeičia ieškinio senaties termino eigos, jos pradžios skaičiavimo taikylės; šis laikotarpis ne apibrėžia ieškinio senaties termino eigos pradžią, bet juo siekiama užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, sudaryti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014). Taigi šis terminas nėra nei ieškinio senaties, nei naikinamasis terminas kreiptis į teismą ir jo praleidimas negali užkirsti kelio pareikšti ieškinį ar jį nagrinėti teisme, taip pat nėra pagrindas ieškinį atmesti.
  2. Taip pat teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl trečiųjų asmenų įtraukimo (žr. šios nutarties 12.7 punktą), nes kasaciniame skunde nepateikta išsamių argumentų, kaip teismo sprendimas paveiks valstybės, draudiko ar bendrovės vadovo teises, pareigas ar teisėtus interesus.
  3. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, o kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti ginčijamą sprendimą.

16Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  2. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusiai šaliai, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl jų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas.
  3. Kasacinis teismas patyrė 5,82 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus trečiojo asmens kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

19Priteisti iš notarės V. K., Klaipėdos miesto 11-asis notaro biuras, į valstybės biudžetą 5,82 Eur (penkis Eur 82 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

20Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai