Byla 2A-341/2010

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Marytės Mitkuvienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Dianai Lavrinovičiūtei, dalyvaujant: ieškovės atstovei advokatei Živilei Urbonavičienei, atsakovui A. K., atsakovų atstovui advokatui Vaidotui Sviderskiui, trečiajam asmeniui notarei J. R., trečiojo asmens atstovei advokatei Vaidai Pacenkaitei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. K. ir I. K. bei „Swedbank“, akcinės bendrovės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-172-230/2009 pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovams W. A., A. K., I. K., Swedbank, akcinei bendrovei dėl pirkimo-pardavimo sutarties ir hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais bei uzufrukto nustatymo. Tretieji asmenys byloje Kauno miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba, Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarė J. R. ir E. K..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovė A. M. prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2007 m. liepos 17 d. atsakovų W. A. bei A. K. ir I. K. sudarytą sutartį dėl 0,0875 ha žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių ( - ), pirkimo-pardavimo; 2) pripažinti negaliojančiu namo ir žemės sklypo priėmimo-perdavimo aktą; 3) grąžinti minėtą nekilnojamąjį turtą W. A. nuosavybėn; 4) nustatyti ieškovei ir nepilnamečiam sūnui D. A. uzufruktą, paliekant jiems teisę gyventi ginčo name iki sūnaus pilnametystės; 5) pripažinti negaliojančiu 2007 m. liepos 23 d. hipotekos lakštą (identifikavimo kodas 02120070011880), sudarytą tarp įkeičiamo daikto savininkų A. K. ir I. K. bei Swedbank, AB dėl nurodyto nekilnojamojo turto įkeitimo.

4Ieškovė nurodė, kad su atsakovu W. A. Anglijoje pagal šariato įstatymus sudarė vedybų sutartį. 2003 m. rugsėjo 21 d. jiems gimė sūnus D. A.. 2004 m. vasario 27 d. ieškovė su vaiko tėvu sūnaus vardu nupirko butą, esantį ( - ). Teismui leidus, 2005 m. vasario 18 d. šį butą pardavė už 93 000 Lt, kadangi su atsakovu nutarė pirkti namą, esantį ( - ). Pinigai, gauti pardavus minėtą butą, buvo panaudoti įsigyjant gyvenamąjį namą. Name ieškovė gyveno su sūnumi, o atsakovas W. A. laikinai atvykdavo iš Anglijos. Už namą, jo apsaugą, aplinkos tvarkymą, teikiamas paslaugas mokėjo ieškovė. Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 22 d. sprendimu sūnaus gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškove. 2007 m. liepos 20 d. ieškovė sužinojo, kad atsakovas W. A. 2007 m. liepos 17 d. be teismo leidimo, jai nepranešęs ir nuslėpdamas nuo notarės, kad turi mažametį sūnų, namą su žemės sklypu pardavė atsakovams A. K. ir I. K.. Atsakovai A. ir I. K. buvo kaimynai, jie turėjo žinoti, kad ieškovė su mažamečiu sūnumi gyveno name, todėl yra nesąžiningi įgijėjai. Atsakovas W. A. be teismo leidimo negalėjo parduoti šeimos turto. Ieškovės ir sūnaus teisės turi būti apgintos nustatant uzufruktą. Kadangi atsakovai A. ir I. K. ginčo namų valdą 2007 m. liepos 23 d. įkeitė atsakovui Swedbank, AB, o ieškovė ginčija jų nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, turi būti pripažintas negaliojančiu ir hipotekos lakštas, nes iš neteisės teisė negali atsirasti.

5Kauno apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais 0,0875 ha žemės sklypo su gyvenamuoju namu ir kitais priklausiniais ( - ), 2007 m. liepos 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį bei šio turto priėmimo-perdavimo aktą; taikė dvišalę restituciją – ginčo sandorio objektą grąžino atsakovo W. A. nuosavybėn; įpareigojo atsakovą W. A. grąžinti atsakovams A. K. ir I. K. 650 000 Lt lygiomis dalimis. Teismas nustatė A. M. ir nepilnamečiam sūnui D. A. uzufruktą – teisę naudotis žemės sklypu su priklausiniais: gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, esančiais ( - ) iki D. A. pilnametystės. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė.

6Sprendime nurodyta, kad W. A., veikdamas per įgaliotinį E. K., 2007 m. liepos 17 d. už 650 000 Lt išsimokėtinai pardavė atsakovams A. K. ir I. K. lygiomis dalimis žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir kitais statiniais, esančius ( - ). Turtas tos pačios dienos perdavimo-priėmimo aktu buvo perduotas pirkėjams. Sandoris sudarytas 2007 m. liepos 13 d. notaro patvirtinto įgaliojimo, kuriuo W. A. įgaliojo E. K. parduoti nurodytą nekilnojamąjį turtą, pagrindu. Įgaliojime W. A. patvirtino, kad jis nebuvo ir nėra vedęs, nėra sudaręs bažnytinės santuokos ir neturi nepilnamečių vaikų ir įvaikių. D. A., gimusio 2003 m. rugsėjo 21 d., gimimo liudijimas paneigia atsakovo W. A. sudarant sandorį nurodytą aplinkybę, kad jis neturėjo nepilnamečių vaikų. Vaiko gimimo liudijime vaiko tėvu nurodytas W. A.. Nors ieškovės ir atsakovo W. A. santuoka Lietuvoje neįregistruota, tačiau nustatyta, kad D. A. yra šių asmenų bendras vaikas. W. A., pardavęs gyvenamąjį namą ir palikęs nepilnametį vaiką be būsto, pažeidė teisinį reglamentavimą, kuriuo įtvirtina vaiko teisė turėti gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi.

7Teismas nusprendė, kad labiau tikėtina yra aplinkybė, jog D. A. faktinė gyvenamoji vieta yra ginčo gyvenamasis namas. Nors Kauno rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-0025-175/2007 dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo yra duomenų, kad ieškovė ir jos sūnus gyveno ( - ), tačiau jie vertintini kaip nurodytų asmenų formalią deklaruotą gyvenamąją vietą patvirtinantys duomenys. Ieškovė šios bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog jai iškilo būtinybė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ja, kadangi reikėjo tvarkyti dokumentus dėl darželio, išvykimo į užsienį, o vaiko tėvas ryšių su šeima nepalaikė. Kadangi ieškovės ir vaiko gyvenamoji vieta buvo deklaruota nurodytu adresu, pareiškimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo buvo spręstas pagal formalius duomenis apie gyvenamąją vietą. Teismo sprendimu nepilnamečio D. A. gyvenamoji vieta yra nustatyta su ieškove, todėl šiuo atveju svarbi ieškovės gyvenamoji vieta. Bylos įrodymai patvirtina, kad faktinė ieškovės ir jos sūnaus gyvenamoji vieta buvo ir yra ginčo namas. Tą patvirtina duomenys apie tai, jog ieškovė rūpinosi šio namo išlaikymu, paslaugų į jį teikimu ir apmokėjimu už jas, namo apsauga. Ieškovė šiam namui įgijo apsaugines žaliuzes, pirko baldus, šį adresą, kaip gyvenamąją vietą, yra nurodžiusi drausdama automobilį, kreipdamasi dėl naminio gyvūno. W. A. ginčo name negyveno, o ieškovės rūpinimąsi namu patvirtinantys dokumentai įrodo, kad būtent ji su vaiku šiame name ir gyveno. Vaikų darželio „Rasytė“ pažyma patvirtina, kad D. A. nuo 2006 m. balandžio 3 d. lankė darželį Rasytės gatvėje, kuris remiantis Kauno gyventojams žinoma aplinkybe yra netoli nuo nurodyto gyvenamojo namo, tačiau dideliu atstumu nuo Garliavos gyvenamosios vietovės, kur deklaruota ieškovės ir jos sūnaus gyvenamoji vieta. Civilinėje byloje dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo Kauno rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos tarnyba, tikrindama vaiko gyvenamas sąlygas, taip pat nurodė, kad vaikas lanko darželį „Rasytė“. Tai patvirtina, kad pastarosios civilinės bylos medžiaga neatspindi vaiko tikrosios gyvenamosios vietos. Teismas nustatė, kad ginčo sandorio sudarymo metu vaikas gyveno ginčo name, todėl atsakovas W. A., parduodamas šį namą ir palikdamas vaiką be gyvenamojo būsto, nevykdė savo, kaip tėvo, pareigų, pažeidė vaiko interesus bei juos ginančių įstatymų reikalavimus. Paduodant pareiškimą dėl leidimo parduoti sūnaus vardu anksčiau turėtą butą išdavimo buvo nurodyta, kad butas parduodamas tikslu pagerinti gyvenimo sąlygas - siekiant įsigyti namą. Preliminarioji šio namo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta D. A. vardu. Tai patvirtina aplinkybę, kad įgytas namas buvo ir yra nepilnamečio vaiko faktinė gyvenamoji vieta. Nustačius šią aplinkybę, nėra svarbu, ar buvo galimybė vaikui įgyti dar kitą gyvenamąjį būstą. Ieškovės pateikti įrodymai leidžia teigti, kad gauti pinigai už parduotą butą galėjo būti panaudoti namo įrangai, tačiau nurodytų lėšų panaudojimas nėra šios bylos dalykas. Reikšminga ir tai, kad nepilnamečiam vaikui priklausęs butas buvo parduotas 2005 m. vasario 18 d., o jau 2005 m. kovo 2 d. nupirktas ginčo gyvenamasis namas, kas patvirtina siekimą įsigyti šeimos būstą. Teismas nustatė, kad ginčo namas yra pagrindinė ieškovės ir jos nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta, todėl sudarant šio turto perleidimo sandorį buvo būtinas teismo leidimas, kuris nebuvo gautas, todėl pažeisti įstatymo reikalavimai. Teismas nusprendė, jog ieškovės ir W. A. vedybų sutartis bei iš jų santykių gimęs vaikas patvirtina šių asmenų bendro gyvenimo, t.y. šeimos santykius. Kadangi W. A. gyvenamąjį namą pardavė neturėdamas teismo leidimo ir nuslėpdamas, kad turi nepilnametį vaiką, jis pažeidė nepilnamečio sūnaus teises, o tai sudaro pagrindą svarstyti klausimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

8Teismo įsitikinimu, byloje nėra tiesioginių įrodymų, kad A. K. ir I. K. būtų žinoję, jog W. A. neturėjo teisės perleisti turto be teismo leidimo, tačiau pirkėjai nebuvo pakankamai apdairūs ir rūpestingi įgydami ginčo turtą. Įstatymo nuostata, reikalaujanti teismo leidimo parduodant šeimos turtą, kai yra nepilnamečių vaikų, pirkėjams turėjo būti žinoma. A. K. pripažino, kad aptardamas sandorio sąlygas su savininku, jis šios aplinkybės nesiaiškino, jos nesiaiškino ir sandorio sudarymo metu, pasitikėdamas notarės atliekamais veiksmais. Pirkėjai, būdami apdairūs, rūpestingi bei sąžiningi, turėjo galimybę šias aplinkybes išsiaiškinti apžiūrėdami turtą. A. K. faktiškai pripažino, kad namo prieš pirkimą normaliai neapžiūrėjo. Toks neatsakingas pirkėjų elgesys leidžia daryti išvadą, jog pirkti namą buvo skubama dėl kažkokių aplinkybių, faktiškai nesidomint parduodamu objektu. A. K. pripažino, kad W. A. jam sakė, jog gyvena ir jo draugė, todėl pirkėjui galėjo kilti abejonės, ar ji neliks gyventi, ar neiškils problemų, kurias aiškinantis galėjo išaiškėti aplinkybė, kad dar yra nepilnametis vaikas. Vien aplinkybė, kad tinkamai buvo sutvarkyti dokumentai, nerodo pirkėjų protingos ir apdairios elgsenos įgyjant reikšmingą nekilnojamąjį turtą. Pirkėjai yra išsilavinę asmenys, o A. K. darbas susijęs su nekilnojamuoju turtu, todėl jie nepripažinti sąžiningais įgijėjais, be to, šiuo atveju turi būti prioritetiškai ginami nepilnamečio vaiko interesai. Ginčo sandoris pripažintas negaliojančiu taikant abipusę sandorio šalių restituciją. Grąžinus turtą ankstesniam savininkui, nepilnamečio vaiko teisės į būstą gintinos nustatant jam ir su juo gyvenančiai motinai teisę į uzufruktą (teisė naudotis šeimos turtu) iki vaikas sulauks pilnametystės. Teismo manymu, tikslinga viršyti pareikštus reikalavimus, nes byla susijusi su šeimos teisiniais santykiais. Nustatyta, kad atsakovas W. A., elgdamasis nesąžiningai, apgaulės būdu nuslėpė nuo pirkėjų ir notarės aplinkybę, jog turi nepilnametį vaiką, gyvenantį parduodamame name. W. A., nurodydamas melagingus faktus ir nuslėpdamas, kad turi nepilnametį vaiką, pažeidė pagrindinius sutarčių sudarymo principus, todėl buvo pažeistas viešas interesas – nepilnamečio vaiko teisė į būstą. Tai yra papildomas pagrindas nurodytą sandorį ex officio pripažinti negaliojančiu CK 1.78 straipsnio 5 dalies, 6.158 straipsnio, 6.225 straipsnio dalies, 6.227 straipsnio 2 dalies pagrindu.

9Ieškovė ginčija ir hipotekos lakštą, kuriuo A. K. ir I. K. AB bankui „Hansabankas“ (dabar Swedbank, AB) kredito sutarties įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti įkeitė ginčo sutartimi įgytą turtą. Šio sandorio negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nenustatytos aplinkybės, kad įkaito gavėjas būtų buvęs nesąžiningas, todėl nėra pagrindo pripažinti hipotekos lakštą negaliojančiu. Kadangi hipoteka yra daiktinė teisė, kuri seka paskui daiktą jam pereinant į kito asmens nuosavybę, net ir taikant restituciją hipoteka ginčo turtui paliekama.

10Atsakovų A. K. ir I. K. atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują teismo sprendimą – ieškinį atmesti. Skunde nurodoma:

  1. Apeliantams nežinoma, kuo remdamasis teismas konstatavo, kad A. K. darbas susijęs su nekilnojamuoju turtu, preziumuojant, jog jis žino nekilnojamojo turto įsigijimo subtilybes. A. K. kaip rangovas atlieka atskirus statybinius ir inžinerinius darbus. Teismas tokia pozicija iš esmės parodė šališkumą, o pirkėjui - fiziniam asmeniui iškėlė padidinto apdairumo ir rūpestingumo reikalavimus, kurie taikomi tik atskirų profesijų ar kategorijų asmenims.
  2. Teismo leidimas reikalingas tik tuomet, kai perleidžiama paskutinė vaiko gyvenamoji vieta. Nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta buvo deklaruota kitoje vietoje, o ne ginčo name. Nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra vieno iš tėvų gyvenamoji vieta, kuri visada buvo adresu ( - ). Teismo nustatyti rūpestingumo ir apdairumo kriterijai prieštarauja asmens privatumo laisvės principui, yra nesuderinami su Operatyvinės veiklos bei Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymais. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad A. ir I. K. daug kartų teiravosi sandorį patvirtinančios notarės ir W. A. interesus atstovavusio E. K., ar viskas yra teisėta ir tvarkinga, o iš jų gavo patikinimus, kad viskas gerai. Tą teisme patvirtino ir notarė, ir E. K..
  3. Teismas supainiojo dvi skirtingas sąlygas – nesąžiningumą ir apdairumą bei rūpestingumą. Nors teismas teigė, kad A. ir I. K. turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kito asmens teises, tačiau neįvardino konkrečių kriterijų, kokiu būdu jie tai galėjo padaryti. Vien tik žinojimas, kad name būna, o gal net ir gyvena vaikas, savaime nereikštų, jog sudaryti sandorį reikalingas teismo leidimas.
  4. Teismas nenustatė nei vieno neteisėto ar neapdairaus nei banko, nei notarės veiksmo, neanalizavo šių asmenų veiksmų, nors tiek bankas, tiek notaras gali rinkti, kaupti ar sisteminti informaciją. Nenustačius notarės neteisėtų veiksmų negalimas ir ginčijamo sandorio panaikinimas. Iš teismo sprendimo apskritai neaišku, kuris iš subjektų, išskyrus atsakovą W. A., atliko neteisėtus veiksmus ir kokio pobūdžio šie veiksmai buvo.

11Atsakovas „Swedbank“, AB apeliaciniu skundu prašo: 1) pakeisti skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl abipusės restitucijos ir įpareigoti atsakovą W. A. pirmiausiai grąžintiną 550 000 Lt sumą pervesti „Swedbank“, AB kredito pagal 2007 m. liepos 23 d. kredito sutartį Nr. 07-074296-FA grąžinimui, o likusią 100 000 Lt sumą grąžinti A. K. ir I. K. lygiomis dalimis; 2) panaikinti teismo sprendimo dalį dėl uzufrukto nustatymo ir šią ieškinio dalį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismo nustatytas dvišalės restitucijos taikymas yra netinkamas ir neužtikrina, kad A. ir I. K. įvykdys savo prievolę „Swedbank“, AB pagal 2007 m. liepos 23 d. kredito sutartį. A. ir I. K. iš savo asmeninių lėšų pardavėjui sumokėjo 100 000 Lt, o 550 000 Lt buvo pervesta iš lėšų, gautų pagal 2007 m. liepos 23 d. kredito sutartį. Pagal susiklosčiusią situaciją ir remiantis protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principais, tikslinga pakeisti restitucijos būdą.
  2. Teismas, nustatydamas bankui įkeistam turtui uzufruktą, neatsižvelgė į banko atsiliepime išreikštus prieštaravimus dėl jo, kaip hipotekos kreditoriaus, teisių pažeidimo nustatant bankui įkeistam turtui uzufruktą. Prieš banką, kaip sąžiningą daiktinės teisės įgijėją, negali būti panaudotas nei faktas, jog turtui taikytinas šeimos turto teisinis režimas, nei faktas, kad turto pirkimo-pardavimo sandoris pripažintas negaliojančiu. Nustačius uzufruktą, turto likvidumas ir rinkos vertė ženkliai sumažėtų, todėl teismas nepagrįstai be banko sutikimo nustatė įkeistam turtui uzufruktą.

12Ieškovė A. M. atsiliepimu į atsakovų A. K. ir I. K. apeliacinį skundą prašo atsakovų skundą atmesti bei priteisti iš jų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime rašoma, kad teismas teisingai konstatavo, jog A. ir I. K., įsigydami nekilnojamąjį turtą, nebuvo pakankamai apdairūs ir rūpestingi. A. K. žinojo, kad perkamame name gyvena ieškovė su nepilnamečiu vaiku. Ginčijamas sandoris jau vien dėl W. A. veiksmų, nurodant melagingus ir nuslepiant faktus, jog turi nepilnametį sūnų, pažeidė pagrindinius sutarčių sudarymo principus, todėl buvo pažeistas ir viešas interesas – nepilnamečio vaiko teisė į būstą.

13Ieškovė A. M. atsiliepimu į atsakovo „Swedbank“, AB apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo skundo reikalavimą panaikinti sprendimo dalį dėl uzufrukto nustatymo ir šią sprendimo dalį palikti nepakeistą. Ieškovė neprieštarauja, kad būtų pakeista sprendimo dalis dėl abipusės restitucijos, įpareigojant atsakovą W. A. 550 000 Lt sumą pervesti „Swedbank“, AB kredito pagal 2007 m. liepos 23 d. kredito sutartį Nr. 07-074296-FA grąžinimui, o likusią 100 000 Lt sumą grąžinti A. K. ir I. K. lygiomis dalimis. Atsiliepime pažymima, kad teismas, nustatydamas uzufruktą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. D. A. yra ieškovės ir W. A. bendras vaikas, todėl jie turi vienodas teises ir pareigas vaikui. W. A., pardavęs gyvenamąjį namą ir palikęs nepilnametį vaiką be būsto, pažeidė vaiko teises turėti tinkamas gyvenimo sąlygas. W. A. nuslėpė aplinkybę, jog turi nepilnametį vaiką bei pažeidė pagrindinius sutarčių sudarymo principus.

14Trečiojo asmens Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarės J. R. atstovas atsiliepimu į atsakovų A. ir I. K. apeliacinį skundą prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį visiškai atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime rašoma, kad teismas nenustatė nei vieno neapdairaus ar neteisėto notarės, tvirtinusios sandorį, veiksmo. Teismas, neteisingai aiškindamas ir taikydamas šeimos turto sampratą bei teisės normas, reguliuojančias šeimos turto statusą, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, jog perleidžiant gyvenamąjį namą nebuvo gautas A. M. sutikimas parduoti turtą bei išankstinis teismo leidimas. Teismas neteisingai aiškino, kad A. ir I. K. yra nesąžiningi įgijėjai, nes jie esą buvo nepakankamai atidūs ir rūpestingi. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nevertino įrodymų, pagrindžiančių pačios A. M. nesąžiningumą, neatidumą ir nerūpestingumą. Teismas nenustatinėjo aplinkybių, už kokius pinigus A. M. pirko būstą ( - ), kur ji padėjo pinigus, gautus pardavus tą butą.

15Trečiojo asmens Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarės J. R. atstovas atsiliepimu į atsakovo Swedbank, AB apeliacinį skundą prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti visiškai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pažymima, kad gal būt teisinga pakeisti restitucijos būdą ir įpareigoti W. A. pirmiausia pervesti 550 000 Lt sumą Swedbank, AB, o likusią sumą pervesti A. K. ir I. K. lygiomis dalimis, tačiau toks restitucijos būdas nebūtų tinkamas ir papildomai neužtikrintų „Swedbank“, AB interesų. Teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė ieškovei uzufruktą – teisę naudotis žemės sklypu su priklausiniais (gyvenamuoju namu ir kitais statiniais) iki D. A. pilnametystės. Teisė reikalauti nustatyti uzufruktą ir pasilikti vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise priklausančioje gyvenamojoje patalpoje gyventi iki nepilnametis vaikas sulauks pilnametystės priklauso tik sutuoktiniui, tačiau ieškovė niekada nebuvo W. A. sutuoktinė. Swedbank, AB, kaip trečiojo sąžiningo asmens interesai, yra pažeisti ir teismo sprendimu lieka neužtikrinti.

16Atsakovų A. K. ir I. K. apeliacinis skundas bei atsakovo „Swedbank“, AB apeliacinis skundas tenkintini iš dalies.

17Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo iš dalies patenkinti ieškovės reikalavimai - pripažinti negaliojančiais gyvenamojo namo ir kitų priklausinių pirkimo-pardavimo sutartis, turto priėmimo-perdavimo aktas, taikyta dvišalė restitucija bei nustatytas uzufruktas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Byla nagrinėjama pagal atsakovų „Swedbank“, AB bei A. K. ir I. K. apeliacinių skundų faktinius ir teisinius pagrindus, taip pat patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

18Apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektais. Jis atliekamas analizuojant ir faktinį, ir teisinį bylos duomenų turinį, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms - ar teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti priešingas išvadas dėl vienų ar kitų faktų, nei jas padarė pirmosios instancijos teismas. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, taikydamas teisę, gali padaryti tokias pačias arba skirtingo turinio išvadas, nei tos, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2009). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

19Dėl faktinių bylos aplinkybių

202007 m. liepos 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (t. 2, b. l. 82-85) W. A. (pardavėjas), veikiantis per įgaliotinį E. K. (t. 2, b. l. 92), pardavė žemės sklypą su priklausiniais: gyvenamuoju namu ir kiemo statiniais, esančius ( - ), A. K. ir I. K. (pirkėjai) po ½ dalį (1 p.). Šis turtas parduotas už 650 000 Lt (2 p.). Pardavėjas, veikiantis per įgaliotinį, nurodė, kad (...) į parduodamą turtą tretieji asmenys neturi jokių teisių ir pretenzijų (3 p.). Sutartis patvirtinta notarine tvarka. Minėtas turtas pirkėjams perduotas tos pačios dienos turto perdavimo-priėmimo aktu. (t. 2, b. l. 85). W. A. 2007 m. liepos 13 d. įgaliojime, išduotame E. K., nurodė, jog jis garantuoja, kad nebuvo ir nėra vedęs bei nėra sudaręs bažnytinės santuokos. Taip pat pareiškė, kad neturi nepilnamečių vaikų ir įvaikių (t. 2, b. l. 92). Iš D. A., gimusio 2003 m. rugsėjo 21 d., gimimo liudijimo matyti, kad jo tėvas yra W. A. (t. 1, b. l. 17). Taigi, sudarant minėtą pirkimo-pardavimo sutartį W. A. klaidingai nurodė aplinkybes apie nepilnametį vaiką. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai analizavo ir vertino, ar sudarant minėtą turto perleidimo sandorį nebuvo pažeistos nepilnamečio vaiko, kurio tėvas yra turto pardavėjas W. A., teisės į gyvenamąjį būstą.

21Dėl teismo leidimo būtinumo

22Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įrodymų tikėtinumo taisykle, padarė labiau tikėtiną išvadą, jog nepilnamečio vaiko D. A. faktinė gyvenamoji vieta buvo ginčo sandorio objektas - gyvenamasis namas. Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai (daugiausia) gyvena. Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji turto dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 str. 1 ir 2 d.). Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 str. 1 d.). Nepilnamečių fizinių asmenų nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jų tėvų ar globėjų (rūpintojų) nuolatinė gyvenamoji vieta. Jeigu nepilnamečio fizinio asmens tėvai neturi bendros nuolatinės gyvenamosios vietos, tai nepilnamečio nuolatine gyvenamąja vieta laikoma to iš tėvų, su kuriuo nepilnametis daugiausia gyvena, nuolatinė gyvenamoji vieta, jeigu teismas nėra nustatęs nepilnamečio gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų (CK 2.14 str.).

23Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad pagal kitos civilinės bylos (pridėta byla Nr. 2-0025-175/2007) dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo medžiagą galima teigti, jog tuo metu ieškovė ir nepilnametis sūnus gyveno adresu: ( - ) (ieškinys toje byloje buvo motyvuojamas tuo, kad neturėdama atsakovo sutikimo ieškovė niekur negali išvykti su sūnumi), tačiau vertindamas kitus bylos įrodymus (įvairias paslaugų teikimo sutartis (t. 1, b. l. 87, 93-94); apmokėjimą už teikiamas paslaugas (t. 1, b. l. 102-116, 117-141, 142-149, 151-154)) teismas nusprendė, kad faktinė ieškovės ir jos nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta buvo ir yra ginčo namas. Ieškovės rūpinimąsi namu patvirtinantys įrodymai (t. 1, b. l. 88-92, 95-101), įrodymai apie tai, kad nepilnametis vaikas lankė darželį „Rasytė“ (t. 3, b. l. 95), kuris yra netoli nuo parduoto gyvenamojo namo, pirmosios instancijos teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad ieškovės ir nepilnamečio vaiko D. A. faktinė nuolatinė gyvenamoji vieta buvo name, esančiame ( - ). Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad teiginius, jog minėtas gyvenamasis namas buvo nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, patvirtina ir aplinkybės, jog anksčiau turėtas butas buvo parduotas tikslu pagerinti nepilnamečio vaiko gyvenimo sąlygas – įsigyti namą, esantį ( - ) (pridėtos civilinės bylos Nr. 2-3807-375/2005 dėl teismo leidimo išdavimo 2-3 lapai). Pagal bylos medžiagą nepilnamečiui vaikui priklausęs butas buvo parduotas 2005 m. vasario 18 d., o ginčo gyvenamasis namas nupirktas 2005 m. kovo 2 d. Pirmosios instancijos teismui iš esmės teisingai nusprendus, kad ginčo namas yra pagrindinė ieškovės ir nepilnamečio sūnaus gyvenamoji vieta, teismo išvada, kad perleidžiant šį turtą pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalies nuostatas buvo būtinas teismo leidimas, laikytina pagrįsta.

24Nesantuokinio vaiko tėvas ir motina turi tokias pačias pareigas išlaikyti vaiką, kaip ir jei jis būtų gimęs santuokoje (Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 6 str. 1 d.). Tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 str. 2 d.). Tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų: visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus; nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos; sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus (vaiką paliekant be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų, globos, rūpybos), kiti aktai, ribojantys ar kitaip varžantys įstatymų nustatytas vaiko asmenines, turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančiais (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1, 5, 6 p.). Pagal CK 3.85 straipsnio 2 dalį sutuoktiniams, turintiems nepilnamečių vaikų, būtinas teismo leidimas sudaryti sandoriams dėl turto, kuris: pirma, yra nekilnojamasis daiktas; antra, šis nekilnojamasis daiktas yra pripažįstamas šeimos turtu. Pagal CK 3.84 straipsnio 2 dalį šeimos turtu pripažįstama šeimos gyvenamoji patalpa - nekilnojamasis daiktas, nuosavybės teise priklausantis vienam arba abiem sutuoktiniams. Jeigu šeima turi keletą gyvenamųjų patalpų (butų, namų ir pan.), šeimos turtu yra pripažįstama tik viena gyvenamoji patalpa, kurioje šeima faktiškai gyvena (CK 3.84 str. 2 d. 1 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008). Teismų praktikoje pripažįstama, kad šeimos gyvenamąja patalpa reikėtų laikyti tokią patalpą, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena, faktiškai naudojasi kaip savo būstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2006, 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2005, 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2006 ir kt.). Minėtos įstatymo nuostatos taikytinos ne tik sutuoktiniams, bet ir kitiems asmenims, kurie turi nepilnamečių vaikų, tačiau nėra susituokę. Šeimos turtu gyvenamoji patalpa pripažįstama nepriklausomai nuo to, ar ji įregistruota viešame registre kaip šeimos turtas (CK 3.84 str. 4 d.). Šeimos gyvenamosios patalpos faktinis statusas turėtų atitikti juridinį šios patalpos statusą (jeigu šeima faktiškai gyvena gyvenamojoje patalpoje ir ją laiko šeimos turtu, ji turėtų šį statusą įteisinti viešajame registre). Priešingu atveju neigiamos teisinės pasekmės kyla pačiai šeimai - turint keletą gyvenamųjų patalpų, sutuoktiniai turės gauti teismo leidimą sudaryti sandoriui tiek dėl gyvenamosios patalpos, kuri įregistruota viešajame registre kaip šeimos turtas, tačiau kurioje šeima negyvena, tiek ir sudarant sandorį dėl kitos gyvenamosios patalpos, kuri faktiškai (bet ne juridiškai) atitinka šeimos turto statusą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad CK 3.85 straipsnio 2 dalyje nurodytas reikalavimas turi būti taikomas ir tais atvejais, kai vienintelėje šeimos gyvenamojoje patalpoje nepilnametis vaikas gyvena su savo išsituokusia motina (arba išsituokusiu tėvu), su vienu iš tėvų arba abiem tėvais, nesančiais (ir(ar) nebuvusiais) santuokoje, arba kai vienas iš tėvų yra miręs (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. patvirtintą apibendrinimo apžvalgą Nr. 41 „Dėl teismų praktikos, nagrinėjant bylas dėl teismo leidimų išdavimo pagal CPK XXXIX skyriaus taisykles“; publikuota: „Teismų praktika“ Nr. 19, 2003 m.). Byloje nustatyta, kad tokio teismo leidimo įstatymo nustatyta tvarka sudarant gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo gauta, todėl pažeisti minėti imperatyvūs įstatymo reikalavimai. Atsakovų apeliaciniame skunde pateikti aiškinimai, jog norint perleisti gyvenamąjį namą nebuvo reikalingas teismo leidimas, yra nepagrįsti. Gyvenamasis namas buvo šeimos turtas ir šio turto perleidėjo nepilnamečio vaiko gyvenamasis būstas, todėl namo perleidimui buvo reikalingas teismo leidimas. Duomenų apie kitą nepilnamečio D. A. tėvams priklausantį turtą byloje nepateikta. Butas, kuriame tik deklaruota nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, esantis ( - ), nuosavybės teise priklauso ieškovės tėvams, t.y. jis nepriklauso nei vienam iš nepilnamečio vaiko tėvų nuosavybės teise, todėl jis negali būti laikomas šeimos turtu. Atsakovas W. A. gyvenamąjį namą pardavė neturėdamas teismo leidimo, klaidingai nurodydamas, jog neturi nepilnamečio vaiko, todėl tokios aplinkybės sudarė pagrindą teismui svarstyti dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu. CK 1.81 straipsnio 1 dalis numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus (CK 1.81 str. 2 ir 4 d.).

25Dėl pirkėjų (ne)sąžiningumo

26Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra tiesioginių įrodymų, jog A. K. ir I. K. būtų žinoję apie tai, kad W. A. neturėjo teisės perleisti turto be teismo leidimo, nes turi nepilnametį vaiką. Teisėjų kolegija bylos medžiagos vertinimo pagrindu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pirkėjai (atsakovai) nebuvo pakankamai apdairūs bei rūpestingi įgydami minėtą ginčo turtą ir laikytini nesąžiningais įgijėjais.

27Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo konkrečiose bylose ne kartą pabrėžta, kad teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2004 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 3K-3-513/2004; ir kt.).

28Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai, kuriais remiantis nuspręsta, kad pirkėjai laikytini nesąžiningais įgijėjais, nesudaro pagrindo daryti tokių išvadų. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad atsakovai (pirkėjai), apžiūrėdami turtą, galėjo išsiaiškinti, jog parduodamas šeimos turtas, o pardavėjas turi nepilnametį vaiką, pagal faktines bylos aplinkybes nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirkėjai buvo neapdairūs ir nerūpestingi. Pirmosios instancijos teismo pažymėtos aplinkybės, kad A. K. į namą įleidusiam vyriškiui nepaaiškino, jog ruošiasi pirkti šį namą, o tai esą būtų neabejotinai leidę sužinoti, kad jame gyvena ieškovė su vaiku, viršija įprastus reikalavimus, keliamus standartiniam apdairiam ir atidžiam pirkėjui, taip pat neleidžia manyti apie itin neatsakingą ir nerūpestingą pirkėjų elgesį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad faktinių bylos duomenų pagrindu pirkėjų (atsakovų A. K. ir I. K.) negalima pripažinti nesąžiningais turto įgijėjais.

29Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijų. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai sudaromi ir kokioje situacijoje veikia asmenys. Asmens sąžiningumas teisėje vertinamas pagal asmens informatyvumą apie tam tikrus faktus. Vienu atveju įstatyme nustatytas reikalavimas, kad asmuo žinotų apie tam tikras aplinkybes, kitu atveju – asmuo neturi tam tikrų aplinkybių žinoti. ,,Žinojimas“ suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o ,,turėjimas žinoti“ aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sudarant sandorį nebus pažeisti kitų asmenų interesai. Sudarant kiekvieną sandorį turto įgijėjas yra suinteresuotas neturėti sunkumų dėl įgyjamo turto, siekia apsisaugoti, kad šis nebūtų išreikalaujamas. Vadinasi, jis, elgdamasis apdairiai, prieš sudarydamas sutartį turi pasidomėti, ar patikima kita sandorio šalis, ar ji elgiasi sąžiningai. Protingu ir apdairiu, t. y. sąžiningu, minėta, gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007).

30Teismas, nepagrįstai pripažindamas pirkėjų (atsakovų) neapdairumą ir nesąžiningumą, rėmėsi ir ta aplinkybe, esą A. K. darbas susijęs su nekilnojamuoju turtu. Pats A. K. pažymėjo, kad jo darbas su nekilnojamuoju turtu susijęs tik tiek, jog jis, kaip rangovas, atlieka atskirus statybinius ir inžinerinius darbus, tačiau su veikla nekilnojamojo turto apyvartoje jis nėra susijęs. Dėl tokių aplinkybių nėra pagrindo jam taikyti padidintus dėmesingumo ar apdairumo reikalavimus, kokie taikytini tam tikroje veiklos srityje profesionaliai veikiantiems subjektams. Ginčijama (pripažinta negaliojančia) pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp fizinių asmenų, patvirtinta notarine tvarka, turtas įsigytas pirkėjų asmeninių buitinių poreikių tenkinimui, todėl pirkėjams nebuvo pagrindo taikyti tokių padidinto apdairumo ir rūpestingumo reikalavimų, kuriuos jiems taikė pirmosios instancijos teismas. Pirkėjams (atsakovams) teismo nustatytų ir pritaikytų rūpestingumo bei atidumo kriterijų lygis (laipsnis) viršija įprastai keliamas pareigas įsigyjant nekilnojamąjį turtą. Pirkėjai domėjosi įsigyjamu turtu, kreipdamiesi į pardavėjo atstovą ir sandorį tvirtinančią notarę aiškinosi ir gilinosi, ar sandorio sudarymas bus teisėtas, nes jie turėjo aiškų interesą įsigyti šį turtą. Pirkėjai neturėjo ir negalėjo turėti duomenų apie tai, kad yra pardavėjo nepilnametis vaikas, kad jo gyvenamoji vieta realiai yra pirkėjų ketinamame įsigyti name, o ne toje vietoje, kurioje ji oficialiai deklaruota.

31Ginčijamas sandoris buvo patvirtintas notarine tvarka. Notaras yra valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis įstatymo nustatytas funkcijas, užtikrinančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų (Notariato įstatymo 2 str.). Sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė ir tas daiktas priskirtas šeimos turtui, perleidimo, įkeitimo ar kitokio teisių į jį suvaržymo, notaras tvirtina tik tada, kai yra kito sutuoktinio rašytinis sutikimas. Jeigu šeimoje yra nepilnamečių vaikų, sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, notaras tvirtina tada, kai yra teismo leidimas (Notariato įstatymo 46 str. 3 d.). Šioje byloje notarė yra trečiasis asmuo, jos atžvilgiu nereiškiami materialaus pobūdžio reikalavimai, todėl jos veiksmų tvirtinant ginčijamą sandorį atitikimas notaro profesinei veiklai keliamiems reikalavimams nebuvo šios bylos ginčo dalykas. Atsakovams, kurių nesąžiningumas ginčo sandorio sudaryme yra paneigtas aukščiau išdėstytais apeliacinės instancijos teismo argumentais, manant, kad notarė netinkamai atliko ar galėjo atlikti savo pareigas tvirtindama ginčijamą sandorį, jie turi subjektyvią teisę reikšti atitinkamus teisinius reikalavimus.

32Dėl pirmosios instancijos teismo teisinės pozicijos ex officio pripažinti sandorį negaliojančiu

33Pirmosios instancijos teismas ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį ex officio pripažino negaliojančia ieškovės ieškinyje nenurodytu pagrindu, motyvuodamas tuo, kad byla susijusi su šeimos teisiniais santykiais (CPK 376 str. 3 d.). Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 str. 5 d., 6.227 str. 2 d.). Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad W. A. nuslėpė teisiškai reikšmingą faktą, jog turi nepilnametį vaiką, nors atliko tokius juridinius veiksmus, kada toks faktas turėjo būti atskleidžiamas (t. 1, b. l. 17, t. 2, b. l. 92). Atsakovui (pardavėjui) W. A. sąmoningai apgaulingai pateikus klaidingus duomenis apie faktus, reikšmingus ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymui ir tvirtinimui, buvo pažeisti sutarčių sudarymo principai. Įstatymas nustato, kad kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 str. 1 d.). Sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (CK 6.225 str. 1 d.). Šiais argumentais remiantis pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai ginčijamą sandorį panaikino ir tuo pagrindu, kad jį sudarant buvo pažeistos ne tik aukščiau minėtos imperatyviosios įstatymo nuostatos, bet ir pagrindinis sutarčių teisės principas – pareiga elgtis sąžiningai, tuo pačiu buvo pažeisti viešieji interesai, siejami su būtinumu užtikrinti nepilnamečio vaiko teises bei teisėtus interesus.

34Dėl restitucijos taikymo

35Sandorį pripažinus negaliojančiu ab initio turi būti sprendžiama dėl restitucijos taikymo. Restitucijos taisyklės nustatytos CK šeštojoje knygoje (CK 1.80 str. 2, 3 dalys). Šiuos klausimus reglamentuoja CK 6.145-6.153 straipsniai. Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad jis taikomas asmenims, kuriuos tiesiogiai sieja prievoliniai teisiniai santykiai.

36Pagal bylos aplinkybes tokiuose santykiuose yra turto pirkimo-pardavimo sutarties šalys - pardavėjas ir pirkėjas. Pripažinus pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ab initio atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – restitucija (CK 1.80 str. 2 d.). Minėta, kad restitucija yra prievolinis teisinis teisių gynimo būdas, todėl sandorio šalių grąžinimas į pirminę padėtį vykdomas pagal prievolinės teisės taisykles ir sąlygas (CK 1.80 str. 3 d.). Tai reiškia, kad vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 str. 3, 4 d.). Taigi, pripažinus sutartį negaliojančia sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 str.) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. lapkričio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2007 nurodė, kad sisteminė CK 1.80 straipsnio 2–4 dalių, 6.145 ir 6.153 straipsnių bei 4.96 straipsnio analizė leidžia daryti išvadą, kad CK 4.96 straipsnis taikomas tais atvejais, kai ginčo objektu esantis daiktas yra perleistas trečiajam asmeniui, kurio su buvusiu daikto savininku nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, t. y. kai nurodyti asmenys nėra sandorio, kuriuo perleistas tas daiktas, šalys. Jeigu daiktas nėra perleistas pagal kitą sandorį trečiajam asmeniui, tiesioginio sandorio šalių ginčas dėl teisės į daiktą sprendžiamas pagal sandorių negaliojimą ir sandorių negaliojimo pasekmes reglamentuojančias teisės normas (CK 1.80 str. 2, 3 d., 6.145–6.152 str.). Daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, taikomos tais atvejais, kai daiktas buvo perleistas trečiajam asmeniui pagal kitą sandorį (CK 1.80 straipsnio 4 dalis, 4.96 straipsnis, 6.153 straipsnis).

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pažymi, kad šiuo atveju taikant restituciją kaip prievolinį teisinį teisių gynimo būdą pirkimo-pardavimo sutarties šalims (pirkėjams ir pardavėjui) netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 str. 3, 4 d.), todėl teisėjų kolegijos nustatytas pirkėjų sąžiningumas sudarant sandorį nepaneigia restitucijos taikymo byloje bei turto išreikalavimo iš sąžiningų įgijėjų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu taikė dvišalę restituciją - žemės skylą su priklausiniais: gyvenamuoju namu, kitais statiniais, esančius ( - ), grąžino atsakovo W. A. nuosavybėn, o atsakovą W. A. įpareigojo grąžinti atsakovams A. K. ir I. K. 650 000 Lt lygiomis dalimis (t. 4, b. l. 118-125).

38Apeliantas „Swedbank“, AB apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą restitucijos taikymo tvarką. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismo nustatytas dvišalės restitucijos taikymas yra netinkamas ir neužtikrina, kad A. ir I. K. įvykdys savo prievolę „Swedbank“, AB pagal 2007 m. liepos 23 d. kredito sutartį. Pardavėjui W. A. pagal nuginčytą pirkimo-pardavimo sutartį 550 000 Lt buvo pervesta iš lėšų, gautų pagal 2007 m. liepos 23 d. kredito sutartį. Iš bylos medžiagos matyti, kad AB bankas „Hansabankas“ (šiuo metu „Swedbank“, AB) 2007 m. liepos 23 d. kredito sutartimi Nr. 07-074296-FA suteikė 159 291 eurų kreditą A. K. ir I. K. (t. 2, b. l. 112-113). Kredito grąžinimui užtikrinti bankui buvo įkeisti ginčo sandorio objektai - žemės sklypas, gyvenamasis namas ir kiti statiniai, esantys ( - ) (t. 2, b. l. 114). Pripažintoje negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad turtas parduodamas už 650 000 Lt, iš kurių 100 000 Lt pardavėjas gavo iš pirkėjų lygiomis dalimis prieš pasirašant šią sutartį, o likusią sumą - 550 000 Lt pirkėjai lieka skolingi pardavėjui ir įsipareigoja sumokėti bankiniu mokėjimo nurodymu į W. A. sąskaitą (t. 2, b. l. 82-83). Pripažindamas ginčijamą sandorį negaliojančiu konkrečią restitucijos taikymo tvarką (būdą) parenka ir nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios nagrinėjamos situacijos aplinkybes, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 6.145, 6.146 str.).

39Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą susidariusią situaciją ir faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumai principais, sutinka su apelianto motyvais, kad šios bylos atveju tikslinga ir teisinga taikyti kitokią restitucijos tvarką - pirmiausia įpareigojant atsakovą W. A. pervesti 550 000 Lt Swedbank, AB kredito pagal 2007 m. liepos 23 d. kredito sutartį Nr. 07-074296-FA grąžinimui, o likusią sumą pervesti A. K. ir I. K.. Toks restitucijos pakeitimas (taikymas) atitinka formuojamą teisinę praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2008). Taigi teisėjų kolegija šiuo procesiniu sprendimu keičia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo tvarkos.

40Dėl uzufrukto nustatymo

41Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pritaikytos restitucijos pagrindu grąžindamas ginčo turtą atsakovui W. A., taip pat gindamas nepilnamečio vaiko D. A. teises į būstą nustatė jam ir su juo gyvenančiai motinai teisę į uzufruktą (teisę naudotis šeimos turtu) iki vaikas sulauks pilnametystės (CK 3.86 str. 2 d., 3.234 str. 5 d., 4.141, 4.147 str.).

42Kai gyvenamoji patalpa (namas, butas) nuosavybės teise priklauso tik vienam sutuoktiniui ir vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su tuo iš tėvų, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas, užtikrinant vaiko teisę į būstą, teismui suteikiama teisė nustatyti uzufruktą į gyvenamąją patalpą nepilnamečiams vaikams ir sutuoktiniui, kuris nėra gyvenamosios patalpos savininkas (CK 3.71 str.). Sutuoktiniui, su kuriuo gyventi lieka nepilnamečiai vaikai, teismo sprendimu gali būti suteikiama teisė naudotis šeimos turtu ar jo dalimi (uzufruktas). Uzufruktas nustatomas, kol vaikas (vaikai) sulaukia pilnametystės (CK 3.86 str. 2 d.). Tokios nuostatos siekiant apginti nepilnamečio vaiko interesus taikytinos ir tuo atveju, kai šalys nėra susituokusios, tačiau turi bendrą nepilnametį vaiką. Vaiko poreikis turėti gyvenamąjį būstą užtikrinamas teisės aktuose įtvirtinant vaiko teisę į gyvenamąjį būstą (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 str.). Šią teisę turi įgyvendinti abu vaiko tėvai. Vaiko būstas turi užtikrinti kitų vaiko teisių, t. y. teisės į sveiką ir saugią aplinką (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 str. 1 p.), teisės į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę, garbę ir orumą (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnis), teisės į poilsį ir laisvalaikį (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 16 straipsnis) ir kt. įgyvendinimą. Apelianto „Swedbank“, AB apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė uzufruktą nepilnamečiui vaikui ir ieškovei. Kadangi nepilnamečio vaiko teisių apsaugai yra teikiamas prioritetas, vien tai, kad šis turtas yra įkeistas bankui, o nustačius uzufruktą tam tikra apimtimi ribojamos banko teisinės galimybės, susijusios su šiuo turtu, nesudaro pagrindo panaikinti nustatytą uzufruktą, tokiu būdu neužtikrinant nepilnamečiui vaikui teisės į gyvenamąjį būstą. Vaikui sulaukus pilnametystės uzufruktas baigsis. Tokiu atveju baigsis ir ieškovės uzufrukto teisė.

43Aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymų pagrindu netinkamai nusprendė, kad pirkėjai (atsakovai) A. K. ir I. K. buvo nesąžiningi turto įgijėjai, be to, pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybių pagrindu parinko ne visai tinkamą restitucijos taikymo tvarką. Kadangi apeliacinės instancijos teismo nustatytas pirkėjų (atsakovų) sąžiningumas neturi reikšmės šioje byloje pritaikytai restitucijai, tačiau keičiami tam tikri pirmosios instancijos teismo motyvai, kuriais buvo grindžiamas sprendimas, laikytina, jog atsakovų A. K. ir I. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies dėl teismo procesinio sprendimo motyvų. Teisėjų kolegija šiuo procesiniu sprendimu pakeičia tik tą pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kuri susijusi su restitucijos tvarka dėl atsakovo W. A. pareigos grąžinti pagal nuginčytą sandorį gautus pinigus.

44Kadangi ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimą iš esmės nulėmė neteisėti ir nesąžiningi atsakovo W. A. veiksmai, apeliacinės instancijos teisme turėtos trečiojo asmens „Swedbank“, AB bylinėjimosi išlaidos (t. 4, b. l. 140), ieškovės A. M. advokato atstovavimo išlaidos (t. 4, b. l. 178) vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, priteistinos iš atsakovo W. A.. Trečiasis asmuo notarė J. R. atsiliepimais į apeliacinius skundus prašė panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti A. M. ieškinį bei priteisti iš A. M. patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. 4, b. l. 153-158, 161-169). Kadangi apeliacinės instancijos teismas šiuo procesiniu sprendimu nenaikina skundžiamo teismo sprendimo ir neatmeta A. M. ieškinio, trečiojo asmens notarės J. R. turėtos atstovavimo išlaidos nepriteistinos. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas tenkino atsakovų A. K. ir I. K. apeliacinį skundą iš dalies - pirmosios instancijos teismo motyvus dėl jų nesąžiningumo laikydamas nepagrįstais ir juos pripažindamas sąžininga sandorio šalimi, todėl jiems pagal aukščiau nurodytas aplinkybes iš atsakovo W. A. priteistina dalis bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme – 500 Lt.

45Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

46Pakeisti Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo tvarkos ir ją išdėstyti taip: „Taikyti restituciją – 0,0875 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), su priklausiniais: gyvenamuoju namu 1A1p, unikalus Nr. ( - ), kitais statiniais, kurių unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ), grąžinti atsakovo W. A., gimusio 1973 m. lapkričio 10 d., nuosavybėn, o iš atsakovo W. A. priteisti grąžinti bankui Swedbank, AB (j.a.k. 112029651) - 550 000 Lt, o A. K. (a. k. ( - ) ir I. K. (a. k. ( - ) lygiomis dalimis - 100 000 Lt“. Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

47Priteisti iš atsakovo W. A., gimusio 1973 lapkričio 10 d., 131 Lt bylinėjimosi išlaidų „Swedbank“, AB, 2 420 Lt bylinėjimosi išlaidų A. M. bei po 250 Lt bylinėjimosi išlaidų A. K. bei I. K..

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovė A. M. prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2007 m. liepos 17 d.... 4. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu W. A. Anglijoje pagal šariato įstatymus... 5. Kauno apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimu ieškinį patenkino... 6. Sprendime nurodyta, kad W. A., veikdamas per įgaliotinį E. K., 2007 m. liepos... 7. Teismas nusprendė, kad labiau tikėtina yra aplinkybė, jog D. A. faktinė... 8. Teismo įsitikinimu, byloje nėra tiesioginių įrodymų, kad A. K. ir I. K.... 9. Ieškovė ginčija ir hipotekos lakštą, kuriuo A. K. ir I. K. AB bankui... 10. Atsakovų A. K. ir I. K. atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 11. Atsakovas „Swedbank“, AB apeliaciniu skundu prašo: 1) pakeisti skundžiamo... 12. Ieškovė A. M. atsiliepimu į atsakovų A. K. ir I. K. apeliacinį skundą... 13. Ieškovė A. M. atsiliepimu į atsakovo „Swedbank“, AB apeliacinį skundą... 14. Trečiojo asmens Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarės J. R. atstovas... 15. Trečiojo asmens Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarės J. R. atstovas... 16. Atsakovų A. K. ir I. K. apeliacinis skundas bei atsakovo „Swedbank“, AB... 17. Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas,... 18. Apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo sprendimo... 19. Dėl faktinių bylos aplinkybių ... 20. 2007 m. liepos 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi (t. 2, b. l. 82-85) W. A.... 21. Dėl teismo leidimo būtinumo... 22. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įrodymų tikėtinumo taisykle,... 23. Pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad pagal kitos civilinės bylos... 24. Nesantuokinio vaiko tėvas ir motina turi tokias pačias pareigas išlaikyti... 25. Dėl pirkėjų (ne)sąžiningumo ... 26. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra tiesioginių įrodymų, jog A.... 27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje dėl įrodymų vertinimo... 28. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo argumentai,... 29. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal... 30. Teismas, nepagrįstai pripažindamas pirkėjų (atsakovų) neapdairumą ir... 31. Ginčijamas sandoris buvo patvirtintas notarine tvarka. Notaras yra valstybės... 32. Dėl pirmosios instancijos teismo teisinės pozicijos ex officio pripažinti... 33. Pirmosios instancijos teismas ginčijamą pirkimo-pardavimo sutartį ex officio... 34. Dėl restitucijos taikymo ... 35. Sandorį pripažinus negaliojančiu ab initio turi būti sprendžiama dėl... 36. Pagal bylos aplinkybes tokiuose santykiuose yra turto pirkimo-pardavimo... 37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi kasacinio teismo išaiškinimais, pažymi,... 38. Apeliantas „Swedbank“, AB apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos... 39. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą susidariusią situaciją ir... 40. Dėl uzufrukto nustatymo ... 41. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pritaikytos restitucijos... 42. Kai gyvenamoji patalpa (namas, butas) nuosavybės teise priklauso tik vienam... 43. Aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad... 44. Kadangi ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties panaikinimą iš esmės... 45. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 46. Pakeisti Kauno apygardos teismo 2009 m. rugsėjo 25 d. sprendimo dalį dėl... 47. Priteisti iš atsakovo W. A., gimusio 1973 lapkričio 10 d., 131 Lt...