Byla 2A-347-186/2008

1Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko

2Egidijaus Žirono, kolegijos teisėjų

3Almos Urbanavičienės ir Virginijos Volskienės

4sekretoriaujant

5Violetai Kamašinienei

6dalyvaujant pareiškėjams V. G. ir B. G.

7teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens Labanoro regioninio parko direkcijos apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal V. G. ir B. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Suinteresuoti asmenys byloje Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, Labanoro regioninio parko direkcija.

8Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

9pareiškėjai V. G. ir B. G. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ( - ) jiems nuosavybės teise priklausančiame 0,85 ha dydžio žemės sklype buvo statiniai – gyvenamasis namas ir du ūkiniai pastatai. Paaiškino, kad šis žemės sklypas anksčiau priklausė Budrių dvarui, sklype stovėjo sodyba – namas ir du ūkiniai pastatai. Dvaro savininkas šią sodybą nuomojo pusininkams. Pareiškėjų žiniomis minėti pastatai stovėjo maždaug iki 1948 m. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pareiškėjai paaiškino, kad tik nustačius juridinę reikšmę turintį faktą yra galimybė atstatyti buvusius pastatus.

10Suinteresuotas asmuo Labanoro regioninis parkas su pareiškimu nesutiko ir prašė bylą nutraukti.

11Švenčionių rajono apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškimą patenkino - nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. G. ir B. G. nuosavybės teise priklausančiame 0,85 ha ploto žemės sklype, esančiame ( - ), buvo Budrių dvarui priklausiusi sodyba - gyvenamasis namas ir du ūkiniai pastatai. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas nustatė tikslu atkurti sklype buvusios sodybos pastatus. Teismas iš bylos medžiagos (paaiškinimų, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų) nustatė, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame 0,85 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklype maždaug iki 1948 – 1950 m. stovėjo gyvenamasis namas ir du ūkiniai pastatai. Iki nacionalizacijos statiniai priklausė dvarui, tačiau stovėjo atokiau nuo dvaro, juose gyveno pusininkai, o dvaro pastatai buvo atskirai. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų sklype buvo dvaro savininko suformuota atskira sodyba, kurią jis nuomojo. Teismo nuomone pareiškėjų reikalavimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atitinka Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. nustatytas sąlygas, nes jų sklype buvusi sodyba atitinka sodybos sąvokos apibūdinimą, nustatytą Statybos techninio reglamento Str. 1.01.09:2003 5.38 p. - sodyba laikomas juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais).

12Suinteresuotas asmuo Labanoro regioninio parko direkcija apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog gyvenamasis namas, kuriame gyveno pusininkai, kartu su kitais dviem ūkiniais dvaro pastatais yra atskira sodyba. Apeliantas atkreipia dėmesį į dvaro apibrėžimą – dvarininko ūkis, sodyba, feodalo ūkis. Apelianto teigimu sodyba turi būti suprantama kaip vienas žemės sklypas – vientisas darinys (šiuo atveju Budrių dvaras), kuriame yra pagrindinis gyvenamasis pastatas ir kiti priklausiniai. Apelianto nuomone teismas neatsižvelgė, kad Budrių dvaro plotas buvo 92,58 ha ir neteisėtai kelis dvaro pastatus, skirtus dvare gyvenusiems ir dirbusiems pusininkams, išskyrė kaip atskirą sodybą. Pareiškėjų sklypas patenka į Peršokšnų hidrografinio draustinio teritoriją, todėl bet kokiai statybai taikomas Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., leidžiantis statyti tik buvusių sodybų vietose. Apelianto nuomone statyba galima tik Budrių dvaro pagrindinio gyvenamojo namo vietoje, kuri nėra pareiškėjams priklausančiame žemės sklype.

13Pareiškėjai pateikė atsiliepimą, kuriuo pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo palikti nepakeistą.

14Apeliacinis skundas netenkinamas.

15Byloje nustatyta, kad pareiškėjams V. G. ir B. G. nuosavybės teise priklausančiame 0,85 ha ploto žemės sklype, esančiame ( - )., iki 1948 – 1950 m. buvo gyvenamasis namas ir du ūkiniai pastatai. Šie pastatai priklausė Budrių dvarui, tačiau buvo atokiai nuo pagrindinių dvaro pastatų, nuo dvaro gyvenamojo namo. Pareiškėjų sklype stovėję pastatai kartu su dvaro žemės dalimi iki nacionalizacijos buvo išnuomoti asmenims, nepriklausantiems Budrių dvaro savininko M. Bimbos šeimai, kurie savarankiškai ūkininkavo ir mokėjo dvarui atitinkamą mokestį (pusininkams). Tokias faktines bylos aplinkybes pripažįsta visi suinteresuoti asmenys. Pareiškėjų turimas sklypas patenka į Peršokšnų hidrografinio draustinio teritoriją, todėl nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., kuriame nustatyta, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą). Pareiškėjai siekia atstatyti buvusios sodybos pastatus ir tokia statyba nėra susijusi su Peršokšnų hidrografinio draustinio steigimo tikslais, todėl statyba galima tik buvusios sodybos vietoje. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (LR CPK 4 str.) taikant Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. sodybos atstatymas galimas tik tuo atveju, kai pareiškėjas siekia atstatyti visą sodybą, o ne atskirus jos pastatus. Kitaip tariant, jei įgyjant (atkuriant) nuosavybę į žemę buvusios sodybos pastatai patenka į keletą skirtingų žemės valdų, buvusi sodyba gali būti atstatyta tik vienoje iš jų – toje kurioje buvo gyvenamasis namas ir pagrindiniai pastatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007, 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2007). Todėl tuo atveju, kai pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra buvę tik dalis nepagrindinių pastatų ar tik vienas pastatas, statyba negalima, o tokio fakto nustatymas nesukelia teisinių pasekmių. Remdamasis tokia teismų praktika apeliantas Labanoro regioninio parko direkcija prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir šią civilinę bylą nutraukti, nes, jo nuomone, pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. statyba galima tik Budrių dvaro, kurio bendras plotas buvo 92,58 ha, pagrindinės sodybos vietoje. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai kelis dvaro pastatus, skirtus dvare gyvenusiems ir dirbusiems pusininkams, išskyrė kaip atskirą sodybą. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad Lietuvių kalbos žodyne dvaras apibrėžiamas kaip dvarininko ūkis, sodyba, feodalo ūkis. Šioje byloje yra svarbu išaiškinti sodybos sąvoką Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. prasme. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Statybos techniniu reglamentu Str. 1.01.09:2003, kurio 5.38 p. nustatyta, kad sodyba laikomas juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjų sklype iki nacionalizacijos buvusioje sodyboje Budrių dvaro pusininkai ūkininkavo savarankiškai, nepriklausomai nuo dvaro. Pusininkų ūkio santykis su dvaru buvo tik toks, kad jie kaip nuomą dvaro savininkui atiduodavo pusę viso derliaus. Esant tokioms aplinkybėms pusininkų ūkis gali būti pripažintas savarankišku ūkiniu vienetu – sodyba, juolab, kad jame buvo ir gyvenamasis namas, ir ūkiniai pastatai. Kita vertus, nei Saugomų teritorijų įstatyme, nei Statybos techniniame reglamente Str. 1.01.09:2003 nėra nuostatos, kad stambus ūkinis vienetas negali apimti kelių smulkių savarankiškų ūkinių vienetų. Atskiros, ūkine prasme savarankiškos sodybos, buvusios dvaro valdose, atstatymas nereikštų kelių sodybų suformavimo vienos išnykusios sodybos vietoje. Be to, nuostata, kad visoje 92,58 ha dvaro teritorijoje galima atkurti tik pagrindinę dvaro sodybą, neatsižvelgiant į kitų sodybų paskirtį ir ūkinį savarankiškumą, neatitiktų LR CK 1.5 str. įtvirtintų protingumo ir teisingumo principų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino teisės normas ir pagrįstai nutarė, jog prašomas nustatyti faktas gali sukelti teisines pasekmes. Skundžiamas sprendimas pagrįstas, teisėtas ir paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

16Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas

Nutarė

17Švenčionių rajono apylinkės teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai