Byla e2S-1004-755/2017
Dėl negyvenamųjų patalpų suteikimo naudotis panaudos pagrindais

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Eigirdas Činka, veikdamas Kauno apygardos teismo vardu,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-21912-800/2017 pagal ieškovės politinės partijos „Profesinių sąjungų centras“ ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl negyvenamųjų patalpų suteikimo naudotis panaudos pagrindais.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė 1. Ieškovė politinė partija „Profesinių sąjungų centras“ prašė įpareigoti atsakovę Kauno miesto savivaldybės administraciją suteikti politinei partijai ,,Profesinių sąjungų centras“ panaudos pagrindu savivaldybės nuosavybės teise valdomas, naudotojams neperduotas administracines patalpas, unikalus Nr. ( - ), esančias ( - ). 2. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – padaryti įrašą viešajame registre dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos nuosavybės teise valdomų, naudotojams neperduotų patalpų, unikalus Nr. ( - ), esančių ( - ), nuosavybės teisės perleidimo draudimo arba taikyti kitas įstatyme numatytas ar teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. 3. Nurodė, kad dėl prašomų suteikti patalpų, esančių ( - ), internetinėje svetainėje skelbiamame laisvų patalpų sąraše jų statusas yra ,,numatomos teikti parduoti“. Dėl šių aplinkybių, t. y. atsakovės siekio parduoti šias patalpas, neišsprendus prašymo suteikti ieškovei jas panaudos pagrindais, akivaizdu, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

64. Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir nutarė padaryti įrašą viešame registre dėl atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos nuosavybės teisės į jai priklausančią negyvenamąją patalpą, unikalus Nr. ( - ), esančią ( - ), perleidimo draudimo ir draudimo dalyvauti sandoriuose, pakeičiančiuose šio nekilnojamojo turto daiktines teises, įskaitant įkeitimą, nuomą ar kitokį daikto apsunkinimą. 5. Teismas konstatavo, kad galimas ginčo turto perleidimas tretiesiems asmenims ar jo apsunkinimas iki bylos išnagrinėjimo gali realiai apsunkinti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

86. Atskiruoju skundu atsakovė Kauno miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nutartį. 7. Nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, net nevertino, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Tik atlikęs preliminarų ieškinio reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimą ir padaręs išvadą dėl egzistuojančios ieškiniu pareikštų reikalavimų tenkinimo tikimybės, teismas turėtų spręsti dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, kaip CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo buvimo. Tačiau nagrinėjamu atveju nepateikta jokių įrodymų, jog, teismui nusprendus dėl pagrįstų ieškovės reikalavimų, atsakovė atsisakys vykdyti tokį teismo sprendimą ar imsis nesąžiningų priemonių, siekdama išvengti ar apsunkinti ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. 8. Teigia, kad ieškinys negalėtų būti tenkinamas vien dėl to, jog Kauno miesto savivaldybės administracija nėra tinkamas subjektas sprendimui dėl panaudos suteikimo priimti, t. y. laikinosios ieškinio apsaugos priemonės yra pritaikytos netinkamam atsakovui. Kadangi Kauno miesto savivaldybės administracija nėra ginčo patalpų savininkė, todėl draudimas dalyvauti sandoriuose, pakeičiančiuose ginčo nekilnojamojo turto daiktines teises, įskaitant įkeitimą, nuomą ar kitokį daikto apsunkinimą, jai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Tai reiškia, kad atsakovė objektyviai negalės įvykdyti ginčo nutartyje nurodytų draudžiamųjų veiksmų. 9. Atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą ieškovė politinė partija „Profesinių sąjungų centras“ prašo netenkinti apeliantės atskirojo skundo. 10. Nurodo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo patalpoms, o atsakovei pardavus prašomas suteikti negyvenamas patalpas, ieškiniu keliamų reikalavimų įgyvendinimas ne tik pasunkėtų, tačiau taptų neįmanomas, todėl šiuo atveju kyla reali grėsmė dėl sprendimo įvykdymo negalimumo. Teismas

konstatuoja:

Atskirasis skundas tenkintinas.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1011. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai). 12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. 13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nutarė padaryti įrašą viešame registre dėl atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos nuosavybės teisės į jai priklausančią negyvenamąją patalpą, unikalus Nr. ( - ), esančią ( - ), perleidimo draudimo bei draudimo dalyvauti sandoriuose, pakeičiančiuose šio nekilnojamojo turto daiktines teises, įskaitant įkeitimą, nuomą ar kitokį daikto apsunkinimą, t. y. taikė CPK 145 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose numatytas laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantės teigimu, ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepateikė jokių objektyvių, motyvuotų ir konkrečių argumentų bei įrodymų, patvirtinančių, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas pažeidžia jos interesus ir kelia grėsmę būsimo teismo sprendimo galimam įvykdymui. 14. Teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjant pirmiau nurodytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas turėtų netaikyti priemonių, kurios teismo sprendimo tinkamam įvykdymui užtikrinti nėra būtinos (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1728/2014). Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. 15. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą/poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui, o priešinga proceso šalis, kurios atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų esant pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. grėsmę, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas ar jo vykdymas apsunkintas. Taigi, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o deklaratyvūs teiginiai dėl teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės nesudaro teisinio pagrindo varžyti kito asmens teises (CPK 178 straipsnis). 16. Vadovaujantis aukščiau išdėstytu, būtent ieškovei teko įrodinėjimo pareiga pagrįsti abi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, o būtent įrodinėjamus teiginius, jog yra reali grėsmė, kad palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo vykdymas bus apsunkintas. Svarbu pažymėti, kad paprastai grėsmė būsimo teismo sprendimo neįvykdymui ar jo vykdymo apsunkinimui konstatuojama ir laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, siekdamas išvengti būsimo jam nenaudingo sprendimo vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1150-464/2016). 17. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės atskirojo skundo argumentu, jog šiuo atveju teismas nenurodė, kad vertino, ar išnagrinėjus bylą iš esmės tikėtinai galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Kaip matyti, teismas nutartyje nurodė iš esmės vienintelį motyvą, kad ieškovė prašo suteikti jai panaudos pagrindu naudotis patalpas, esančias ( - ), todėl darė išvadą, jog galimas ginčo turto perleidimas tretiesiems asmenims ar jo apsunkinimas iki bylos išnagrinėjimo gali realiai apsunkinti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Daugiau jokių konkrečių motyvų, įrodymų, patvirtinančių, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių bus neįmanoma įvykdyti teismo sprendimo, kad yra reali grėsmė dėl atgręžtinio reikalavimo įvykdymo negalimumo, teismas nenurodė. Papildomų argumentų, išskyrus tai, kad prašomų suteikti patalpų internetinėje svetainėje skelbiamame laisvų patalpų sąraše statusas yra ,,numatomos teikti parduoti“, ieškovė taip pat nenurodė. 18. Pažymėtina, kad Kauno miesto savivaldybės turto, kaip viešosios nuosavybės teisės objekto, perleidimo santykių reglamentavimas grindžiamas viešosios teisės principu, t. y. sandoriai dėl savivaldybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Kaip nurodė apeliantė ir ja apeliacinės instancijos teismas su tokiu teiginiu sutinka, šiuo atveju tiek Savivaldybės nekilnojamojo turto perdavimo panaudos pagrindais apraše, patvirtintame Kauno miesto savivaldybės tarybos 2005 m. liepos 14 d. sprendimu Nr. T-401, tiek Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad Kauno miesto savivaldybės nuosavybe valdomas turtas gali būti perduotas panaudos pagrindais laikinai neatlygintinai valdyti ir naudotis tam tikriems subjektams, t. y. Kauno miesto savivaldybė turi teisę, o ne pareigą tam tikriems subjektams perduoti Kauno miesto savivaldybės nuosavybe valdomą turtą. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė prašo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones Kauno miesto savivaldybės turtui, kuris yra viešosios nuosavybės teisės objektas, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės gali sukelti neproporcingai neigiamus padarinius viešajam interesui, nes visuomenė yra suinteresuota, jog savivaldybė nekilnojamą turtą valdytų, naudotų ir disponuotų vadovaujantis viešosios teisės principais, kad būtų surenkama kuo daugiau lėšų visuomenės poreikiams tenkinti, kad visos procedūros būtų vykdomos laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų ir pan. 19. Vertindamas ginčo situaciją, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pradiniuose skunduose, t. y. 2017 m. sausio 19 d. pateiktame skunde dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 3 d. administracinio sprendimo Nr. 60-2-12 panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus bei 2017 m. vasario 3 d. pateiktame patikslintame skunde, ieškovė apskritai nenurodė jokių konkrečių jai panaudos pagrindu perduotinų patalpų. Be to, ieškovė niekaip nemotyvavo, kodėl pretenduoja būtent į konkrečių patalpų, esančių ( - ), panaudą, nenurodo tam teisinio pagrindo. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tuo atveju, net jeigu Kauno miesto savivaldybė ir turėtų pareigą suteikti panaudai patalpas, nebūtų teisinio pagrindo suteikti būtent tik šias konkrečias patalpas. Atsižvelgiant į tai, manytina, jog ieškinio tenkinimo visa jo apimtimi tikimybė yra nedidelė. 20. Nagrinėjamu atveju atsakovė yra viešasis juridinis asmuo – savivaldybė (CK 2.34 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad viešasis juridinis asmuo (savivaldybė) turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja tik laikydamasis įstatymų nustatytos tvarkos, teismų praktikoje yra pripažįstama, kad savivaldybė yra pajėgi vykdyti teismų sprendimus, kuriais yra patenkinti kitų asmenų turtiniai reikalavimai. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad savivaldybė yra specifinis juridinis asmuo, kuris iš esmės negali būti nemokus, bankrutuoti, t. y. neįvykdyti būsimo teismo sprendimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1075/2009). Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti, kad teismui net ir priėmus jai galimai palankų sprendimą, teismo sprendimo įvykdymas galėtų būti apsunkintas. Akcentuotina tai, kad savivaldybė turi ir daugiau nenaudojamų patalpų, todėl ieškovei palankaus sprendimo priėmimo atveju turės ką pasiūlyti. Taigi, jokios grėsmės, kad Kauno miesto savivaldybės administracija galėtų neįvykdyti sprendimo, nėra. Priešingų įrodymų ir pagrįstų argumentų dėl būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovė nepateikė. 21. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog vien tik ieškinyje nurodytos aplinkybės ir išsakytos nuomonės nesuteikė Kauno apylinkės teismui pagrindo besąlygiškai, nepateikus iš esmės jokių argumentuotų įrodymų, tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės, tokį prašymą atmetant (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 22. Kadangi byla iš esmės nagrinėti nebaigta, bylinėjimosi išlaidų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo patikrinimu apeliaciniame procese, klausimas nesprendžiamas, dėl jų turės būti nuspręsta išnagrinėjus bylą iš esmės ( CPK 93,96 straipsniai).

11Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

Nutarė

12atskirąjį skundą tenkinti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 14 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės politinės partijos „Profesinių sąjungų centras“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai