Byla eA-53-415/2018
Dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Druskininkų savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių J. R. ir E. M. pareiškimą atsakovui Druskininkų savivaldybės tarybai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo nariai J. R. ir E. M. (toliau – ir pareiškėjai) pareiškimu, kurį patikslino, prašė Kauno apygardos administracinio teismo ištirti Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d., sprendimu Nr. T1-115 (toliau – ir Reglamentas), nuostatų teisėtumą, o būtent:

61.1. Ar Reglamento 39 ir 40 punktai (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. T1-72 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 1 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 4 straipsnio 6 punktui bei 14 straipsnio 2 ir 3 dalims;

71.2. Ar Reglamento 61 ir 63 punktai (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T1-147 redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 1 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui bei 15 straipsnio 1 daliai;

81.3. Ar Reglamento 25 punkto ir jo papunkčių (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) atskiros nuostatos neprieštarauja aukštesnės galios aktams, o būtent:

91.3.1. Ar Reglamento 25.1.1 punkto nuostata ta apimtimi, kuria numatyta, kad tarybos narys pateikia prašymą „nurodydamas su kokiais savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais yra susijusi prašoma informacija“ neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui;

101.3.2. Ar Reglamento 25.2 punkto nuostata ta apimtimi, kuria nustatyta, kad informacija tarybos nariui pateikiama elektroninėmis ryšio priemonėmis „per 20 darbo dienų“ neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui;

111.3.3. Ar Reglamento 25.3 punktas, numatantis, kad „jeigu prašoma informacija yra konfidenciali arba prašomų dokumentų apimtis yra labai didelė, susipažinti su prašomais dokumentais tarybos nariams bus sudaryta galimybė atvykus į savivaldybės administraciją arba kitą savivaldybės įstaigą, savivaldybės kontroliuojamą įmonę iš anksto suderintu laiku“ neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui;

121.3.4. Ar Reglamento 25 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad tarybos narys dėl pageidaujamos informacijos pateikimo savivaldybės administracijai ar kitoms savivaldybės įstaigoms, savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms pateikia prašymą raštu, „prašymo kopiją pateikiant savivaldybės merui“ neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui ir Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 daliai;

131.4. Ar Reglamento 1141.3 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T1-53 redakcija) neprieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai ir Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 daliai.

  1. Pareiškėjai pareiškime nurodė, taip pat pareiškėjų atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad Konstitucijos 1 straipsnis įtvirtina, jog Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė Respublika. Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktas nustato, jog vietos savivalda, be kitų principų, yra grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principu. Tai reiškia, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog kiekvienoje savivaldybėje privaloma sudaryti Kontrolės komitetą, į kurį įeina vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupės, jeigu ją sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai, deleguotų atstovų skaičius. Tuo tarpu Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad Kontrolės komiteto pirmininką savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) siūlymu, Kontrolės komiteto pirmininko pavaduotoją mero siūlymu skiria savivaldybės taryba reglamento nustatyta tvarka. Aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatų visuma leidžia teigti, kad įgyvendinant demokratinės valstybės principus bei vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymu įtvirtinta kompetencija, savivaldybės taryba formuodama Kontrolės komiteto sudėtį privalo į jį paskirti visų savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos grupės, jeigu ją sudaro ne mažiau kaip 3 tarybos nariai, deleguotus atstovus. Tuo tarpu Kontrolės komiteto pirmininku privalomai skiriamas savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) pasiūlytas kandidatas. Tačiau Reglamento nuostatos prieštarauja aukščiau nurodytoms įstatymo nuostatoms. Reglamento 39 punktas numato, jog savivaldybėje privaloma sudaryti Kontrolės komitetą, į kurį įeina vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupės, jei ją sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai, deleguotų atstovų skaičius. Taryba už kiekvieną pasiūlytą kandidatūrą balsuoja atskirai, tą pačią kandidatūrą galima siūlyti du kartus. Reglamento 40 punktas numato, kad suformavus Kontrolės komitetą, jei yra paskelbta savivaldybės tarybos mažuma (opozicija), Kontrolės komiteto pirmininką savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) siūlymu skiria savivaldybės taryba. Jei kelios frakcijos, tarybos narių grupės ar tarybos nariai yra pasiskelbę savivaldybės tarybos mažuma (opozicija) ir kiekviena iš jų atskirai siūlo kandidatus į Kontrolės komiteto pirmininko pareigas, taryba už kiekvieną pasiūlytą kandidatūrą balsuoja atskirai. Komiteto pirmininku skiriamas tas kandidatas, kuris surinko posėdyje dalyvavusių tarybos narių balsų daugumą. Balsuojama šio Reglamento nustatyta tvarka.
  2. Pareiškėjų teigimu, aukščiau nurodytos Reglamento nuostatos apriboja savivaldybės tarybos narių frakcijų ar savivaldybės tarybos narių grupių, kurias sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai, ir kurios yra mažumoje (opozicijoje), deleguoti atstovus į Kontrolės komitetą savo nuožiūra, kadangi tarybos daugumai (pozicijai) du kartus atmetus pasiūlytą kandidatūrą, tarybos narių frakcija arba grupė yra priversta siūlyti kitą kandidatūrą, tokiu būdu leidžiant tarybos daugumai pasirinkti mažumos kandidatą savo nuožiūra. Be to, Reglamento 39 ir 40 punktuose nustatytos procedūros užkerta kelią tarybos mažumai (opozicijai) siūlyti savo kandidatą į Kontrolės komiteto pirmininkus dėl to, jog Kontrolės komiteto pirmininkas renkamas jau suformavus Kontrolės komitetą iš jo narių ir tokiu būdu užkertamas kelias tarybos narių mažumai (opozicijai) siūlyti Kontrolės komiteto pirmininką savo nuožiūra (kadangi pastarasis renkamas iš Kontrolės komiteto narių, o pastarieji, kaip nurodyta aukščiau, yra pasirenkami iš opozicijos tarybos narių frakcijų ar grupių tarybos daugumos nuožiūra). Pagal Reglamentą pirmiausia suformuojamas Kontrolės komitetas apribojant tos pačios kandidatūros teikimą du kartus ir tik po to skiriamas Kontrolės komiteto pirmininkas. Tokiu būdu savivaldybės tarybos dauguma įgyja teisę pasirinkti jai geriausiai įtinkančius kandidatus, o opozicija gali siūlyti Kontrolės komiteto pirmininką tik jau iš tarybos daugumos (pozicijos) atsirinktų kandidatų. Tuo tarpu Vietos savivaldos įstatyme yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) frakcijos ar grupės turi teisę siūlyti kandidatus į Kontrolės komitetą savo nuožiūra ir savivaldybės taryba privalo šias kandidatūras patvirtinti. Dar daugiau – savivaldybės tarybos mažumai (opozicijai) yra suteikta teisė savo nuožiūra siūlyti savo kandidatūrą, o savivaldybės tarybai ir kiekvienam tarybos nariui atskirai yra numatyta pareiga balsuoti už šią kandidatūrą.
  3. Pareiškėjai nurodo, kad Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nustato, jog savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui sudaro Administracinę komisiją, Etikos komisiją ir Antikorupcijos komisiją. Savivaldybės taryba šių komisijų pirmininkus mero teikimu skiria iš tarybos narių. Jeigu yra paskelbta savivaldybės tarybos mažuma (opozicija), Etikos komisijos ir Antikorupcijos komisijos pirmininkų kandidatūras meras teikia savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) siūlymu reglamento nustatyta tvarka. Aukščiau nurodyta Vietos savivaldos įstatymo nuostata aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtina savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) teisę savo nuožiūra siūlyti kandidatūras į Etikos komisijos ir Antikorupcijos komisijos pirmininkų pareigas. Tuo tarpu (analogiškai kaip ir su Kontrolės komiteto pirmininko pareigomis) savivaldybės tarybai ir kiekvienam jos nariui atskirai yra numatyta pareiga (prievolė) balsuoti ir patvirtinti savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) pasiūlytus kandidatus į Etikos komisijos ir Antikorupcijos komisijos pirmininkus. Reglamento 61 punktas numato, jog taryba jos įgaliojimų laikui sudaro nuolatines komisijas. Jos sudaromos įstatymų numatytais atvejais ar tarybai nusprendus. Kandidatus į komisiją gali siūlyti visi tarybos nariai. Tą pačią kandidatūrą į tą pačią komisiją galima siūlyti du kartus. Reglamento 63 punktas numato, jog sudarius Etikos ir Antikorupcijos komisijas, jų pirmininkus savivaldybės taryba mero teikimu skiria iš komisijos tarybos narių. Jei yra paskelbta tarybos mažuma (opozicija), ji merui siūlo Komisijų pirmininkų kandidatūras, kurias meras teikia tarybai. Taigi, aukščiau nurodytas ir Reglamento 61 ir 63 punktuose įtvirtintas reguliavimas paneigia savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) teisę savo nuožiūra siūlyti kandidatūras į Etikos komisijos ir Antikorupcijos komisijos pirmininkų pareigas. Pagal dabartinę Reglamentu nustatytą šių komisijų pirmininkų skyrimo tvarką, visų pirma, yra išrenkami komisijos nariai, o tik vėliau iš jų yra renkami komisijų pirmininkai. Tuo tarpu Reglamento 61 punktu apribojus kandidatūros siūlymą iki dviejų kartų, savivaldybės tarybos daugumai (pozicijai) suteikiama teisė ir galimybė rinktis opozicijos siūlomus kandidatus, iš kurių vėliau yra renkami pirmininkai. Akivaizdu, jog toks Reglamentu nustatytas reguliavimas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo nuostatoms, taip pat suvaržo savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) teises paneigiant Konstitucijoje įtvirtintą pliuralistinės demokratijos santvarką Lietuvos Respublikoje.
  4. Konstitucijos 119 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas. Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 1 punktas nustato, kad savivaldybės atstovaujamoji institucija – savivaldybės taryba, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas, kuriai vadovauja Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nustatyta tvarka vienmandatėje rinkimų apygardoje tiesiogiai išrinktas savivaldybės tarybos narys – savivaldybės meras. Vietos savivaldos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis įtvirtina, jog savivaldybės tarybos narys yra Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nustatyta tvarka savivaldybės nuolatinių gyventojų išrinktas savivaldybės bendruomenės atstovas. Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktas nustato, jog tarybos narys turi teisę reglamento nustatyta tvarka siūlyti savivaldybės tarybai svarstyti klausimus, rengti savivaldybės tarybos sprendimų projektus, iš savivaldybės administracijos ar kitų savivaldybės įstaigų, savivaldybės kontroliuojamų įmonių gauti visą tarybos nario veiklai reikalingą su savivaldybės taryboje, nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais susijusią informaciją, dalyvauti diskusijose svarstomais klausimais, raštu ir žodžiu pateikti pastabas dėl savivaldybės tarybos sprendimų projektų, dėl savivaldybės tarybos darbo tvarkos ir kt., savivaldybės tarybos posėdžio metu klausti pranešėjus, kalbėti dėl vedimo tvarkos, kreiptis su paklausimais į savivaldybės institucijų, savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų, įmonių ir organizacijų, taip pat valstybės institucijų, kurios veikia savivaldybės teritorijoje, vadovus ir valstybės tarnautojus. Ankščiau nurodytos teisės aktų nuostatos vietos savivaldos teisę įgyvendinančiam savivaldybės tarybos nariui suteikia teisę gauti visą informaciją iš savivaldybės administracijos ar kitų savivaldybės įstaigų, savivaldybės kontroliuojamų įmonių ir tokios informacijos gavimas negali būti ribojamas. Reglamento 25 punkto atskiros nuostatos prieštarauja Vietos savivaldos įstatymui bei suvaržo savivaldybės tarybos nario teises, taip pat užkerta kelią tinkamai vykdyti savo pareigas ir atstovauti pasitikėjimą juo išreiškusiems rinkėjams. Tarybos nario teisė ir pareiga siūlyti savivaldybės tarybai svarstyti klausimus bei rengti sprendimų projektus ir juos pagrįsti neabejotinai yra susijusi su tarybos nario teise gauti informaciją iš savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų ir savivaldybės kontroliuojamų įmonių, kadangi tik disponuodamas reikalinga informacija tarybos narys gali pasinaudoti šia savo teise ir įvykdyti pareigą. Tuo tarpu Reglamento 25.1.1 punktas įtvirtina, jog tarybos narys pateikia prašymą nurodydamas su kokiais savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais yra susijusi prašoma informacija. Akivaizdu, jog tokia Reglamento nuostata suvaržo ir apriboja savivaldybės tarybos nario teisę gauti informaciją, kadangi, kaip jau ir buvo paminėta, kreipimosi metu tarybos nariui tikslus ir konkretus pasiūlymas ar klausimas negali būti žinomas ir tik gavus informaciją ir susipažinus su jos turiniu, tarybos narys gali formuluoti svarstytiną klausimą, pasiūlymą ar sprendimo projektą.
  5. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad Asmenų teisę gauti informaciją iš savivaldybių institucijų ir įstaigų reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas), kurio 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog pareiškėjas, norėdamas gauti iš įstaigos informaciją, pateikia prašymą. Prašyme nurodo, kokią informaciją ar dokumentą pageidauja gauti, savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą (jeigu pareiškėjas yra fizinis asmuo) arba pavadinimą, kodą, buveinės adresą (jeigu pareiškėjas yra juridinis asmuo) ir duomenis ryšiui palaikyti. Jeigu dėl informacijos kreipiasi pareiškėjo atstovas, nurodoma atstovo vardas, pavardė, adresas, atstovavimą liudijantis dokumentas bei pareiškėjas, kurio vardu jis kreipiasi. Prašymo pateikimo formą įstaiga skelbia savo interneto svetainėje. Taigi, įstatymas asmenims, kurie netgi nėra tarybos nariai, suteikia teisę gauti informaciją iš savivaldybės institucijų ir įstaigų, ir jų prašymams nenumato jokių reikalavimų, kurie būtų susiję su prašomos informacijos panaudojimo tikslu. Tuo tarpu Druskininkų savivaldybės tarybos nariui Reglamentu yra nustatomi papildomi reikalavimai prašymo turiniui – t. y. reikalavimas nurodyti su kokiais savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais yra susijusi prašoma informacija, nors Vietos savivaldos įstatymas numato tarybos nario teisę gauti informaciją be apribojimų. Taigi informacijos gavimo klausimu tarybos nariui yra nustatomi didesni reikalavimai negu paprastiems asmenims, kurie kreipiasi į savivaldybės įstaigas ar institucijas pagal Teisės gauti informaciją įstatymą. Pažymėjo, jog prašomos informacijos adresatai - savivaldybės administracija, kitos savivaldybės įstaigos ar savivaldybės kontroliuojamos įmonės gali ir nežinoti, kokie klausimai yra nagrinėjami savivaldybės taryboje, ar, juo labiau, kokie klausimai tarybos nario yra rengiami nagrinėti savivaldybės taryboje. Nepaisant to, vadovaujantis Reglamentu, savivaldybės institucijos ir įstaigos, turėtų teisę atsisakyti suteikti prašomą informaciją tuo pagrindu, kad informacija nėra susijusi su savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais. Dėl nurodytų priežasčių, Reglamento 25.1.1 punkto nuostata ta apimtimi, kuria numatyta, kad tarybos narys pateikia prašymą nurodydamas su kokiais savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais yra susijusi prašoma informacija, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui. Reglamento 25.2 punktas taip pat numato, kad informacija tarybos nariui pateikiama elektroninėmis ryšio priemonėmis per 20 darbo dienų. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalis įtvirtina, jog apie savivaldybės tarybos posėdžio laiką, svarstyti parengtus ir reglamento nustatyta tvarka įregistruotus klausimus kartu su sprendimo projektais meras, o kai jo nėra (reglamento nustatytais atvejais), – mero pavaduotojas arba įgaliojimus iš 1/3 išrinktų tarybos narių gavęs tarybos narys ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio pradžios reglamento nustatyta tvarka praneša visiems tarybos nariams, gyventojams ir seniūnaičiui, kai svarstomi klausimai yra susiję su jo atstovaujama gyvenamosios vietovės bendruomene, taip pat seniūnui ir vietos gyventojų apklausos iniciatyvinės grupės atstovui (atstovams), kai svarstomi vietos gyventojų apklausos rezultatai ar klausimai dėl vietos gyventojų apklausai pateikto (pateiktų) klausimo (klausimų). Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Reglamento 91 punkte, kuris numato, jog apie savivaldybės tarybos posėdžio laiką, svarstyti parengtus ir Reglamento nustatyta tvarka įregistruotus klausimus kartu su įregistruotais sprendimų projektais, meras, o kai jo nėra (tarnybinių komandiruočių, atostogų, ligos ar kitais atvejais, kai jis negali eiti pareigų) - mero pavaduotojas arba įgaliojimus iš 1/3 išrinktų tarybos narių gavęs tarybos narys ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio pradžios praneša visiems tarybos nariams ir gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovui – seniūnaičiui, kai svarstomi klausimai yra susiję su jo atstovaujama gyvenamosios vietovės bendruomene. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą reglamentavimą, tarybos narys apie savivaldybės taryboje svarstytinus ir nagrinėtinus klausimus gali sužinoti likus tik trims darbo dienoms iki posėdžio pradžios, tuo tarpu informaciją iš savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų ir savivaldybės kontroliuojamų įstaigų tarybos narys gali gauti tik per 20 darbo dienų. Taigi tarybos nariui, kuris apie savivaldybės taryboje svarstytinus klausimus sužino likus trims dienoms, užkertamas kelias laiku ir operatyviai gauti reikalingą informaciją apie nagrinėjamus klausimus iš savivaldybės institucijų, įstaigų ir įmonių. Pareiškėjų teigimu, Reglamento 25.2 punkto nuostata ta apimtimi, kuria nustatyta, kad informacija tarybos nariui pateikiama elektroninėmis ryšio priemonėmis per 20 darbo dienų, prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui. Pažymėjo, jog Reglamentas numato teisę gauti informaciją per 20 darbo dienų, taip suponuojant įstaigoms, institucijoms ir įmonėms pareigą informaciją pateikti per 20 darbo dienų ir ne anksčiau. Tuo tarpu Teisės gauti informaciją įstatymo 14 straipsnis įtvirtina, jog informacija pareiškėjui turi būti pateikiama ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo įstaigoje dienos. Taigi ir dėl šios priežasties nurodyta Reglamento nuostata yra suvaržanti ir apribojanti tarybos nario teises gauti informaciją dėl savo užimamų pareigų. Reglamento 25.3 punktas numato, jeigu prašoma informacija yra konfidenciali arba prašomų dokumentų apimtis yra labai didelė, susipažinti su prašomais dokumentais tarybos nariams bus sudaryta galimybė atvykus į savivaldybės administraciją arba kitą savivaldybės įstaigą, savivaldybės kontroliuojamą įmonę iš anksto suderintu laiku. Tarybos nario teisė gauti informaciją iš savivaldybės tarybos administracijos, kitų savivaldybės įstaigų ir savivaldybės kontroliuojamų įmonių negali būti ribojama. Nepaisant šių aplinkybių Reglamento 25.3 punktas įtvirtina apribojimus (dėl informacijos konfidencialumo ir dokumentų apimties), kurių Vietos savivaldos įstatymas nenumato. Akivaizdu, jog tokie Reglamente įtvirtinti apribojimai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui, numatančiam tarybos nario teisę iš savivaldybės administracijos ar kitų savivaldybės įstaigų, savivaldybės kontroliuojamų įmonių gauti visą tarybos nario veiklai reikalingą su savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais susijusią informaciją. Tuo tarpu teisė gauti informaciją yra viena iš pagrindinių tarybos nario teisių, įgalinančių tinkamai įgyvendinti vietos savivaldos teises bei atstovauti bendruomenės interesams vykdant tarybos nario funkcijas. Taip pat pažymėjo, jog Reglamento 25.3 punkte įtvirtintas apribojimas, susijęs su informacijos konfidencialumu, įgalina savivaldybės institucijas, įstaigas ir įmones piktnaudžiauti tokia teise ir formaliai priskiriant tam tikrą informaciją prie konfidencialios informacijos ir atsisakant teikti prašomą informaciją. Reglamento 25.3 punkte įtvirtintas apribojimas susijęs su prašomos informacijos apimtimi yra neapibrėžtas, kadangi visiškai nėra aišku, koks informacijos kiekis gali būti laikomas kaip „labai didelės apimties“. Tokiu būdu pažeidžiamas ir teisinio apibrėžtumo bei tikrumo principas. Reglamento 25 punktas, be kita ko, numato, kad tarybos narys dėl pageidaujamos informacijos pateikimo savivaldybės administracijai ar kitoms savivaldybės įstaigoms, savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms pateikia prašymą raštu, prašymo kopiją pateikiant savivaldybės merui. Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti mero įgaliojimus ir kompetenciją, nenumato jokių mero teisių ar įgaliojimų, kiek tai susiję su informacijos teikimu savivaldybės tarybos nariams. Dėl šios priežasties Reglamento 25 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad tarybos narys dėl pageidaujamos informacijos pateikimo savivaldybės administracijai ar kitoms savivaldybės įstaigoms, savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms pateikia prašymą raštu, „prašymo kopiją pateikiant savivaldybės merui“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui ir Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 daliai. Nurodė, jog Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 4 dalis nustato, jog tarybos narys privalo reglamento nustatyta tvarka informuoti merą ir (ar) tarybos narius arba kitus asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir, jeigu pareikštas nusišalinimas buvo priimtas, jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 dalis nustato, jog tarybos narys savivaldybės tarybos posėdyje prieš pradedant svarstyti klausimą, kuris jam sukelia interesų konfliktą, privalo informuoti savivaldybės tarybą apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir, jeigu savivaldybės taryba nusišalinimą priima, jokia forma nedalyvauti toliau svarstant šį klausimą. Savivaldybės taryba gali motyvuotu sprendimu, vadovaudamasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos patvirtintais kriterijais, pareikšto nusišalinimo nepriimti ir įpareigoti tarybos narį dalyvauti toliau svarstant šį klausimą. Duomenys apie sprendimą nepriimti pareikšto nusišalinimo kartu su svarstyto klausimo balsavimo rezultatais skelbiami savivaldybės interneto svetainėje ir per penkias darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos elektroninėmis priemonėmis pateikiami Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai jos nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas įstatymo nuostatas, darytina išvada, jog organai, kurie yra įgalioti nuspręsti priimti ar nepriimti tarybos nario pareikšto nusišalinimo dėl esamo interesų konflikto, yra savivaldybės meras ir (ar) taryba. Tokį aiškinimą pagrindžia ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje Įstatymo (toliau – ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas) 11 straipsnio 2 dalis, kuri numato du organus, kurie yra įgalioti spręsti apie pareikštą nusišalinimą – prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo institucijos vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą arba kolegialią valstybės ar savivaldybės instituciją, kurios nariu jis yra, ir asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą. Vietos savivaldos įstatymo nuostatos numato, jog meras yra savivaldybės vadovas (Vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas), tačiau tuo pačiu meras yra ir savivaldybės tarybos narys, kadangi jam yra suteiktas savivaldybės tarybos nario mandatas. Mero pavaduotojas taip pat yra savivaldybės tarybos narys. Atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės meras yra ir savivaldybės vadovas, galima teigti, jog vienintelis organas, kuris gali nagrinėti mero nusišalinimo klausimą, yra savivaldybės taryba. Taigi merui bei mero pavaduotojui taikytinos ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios tarybos nario teises ir pareigas, įskaitant ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatas dėl nusišalinimo, o būtent tai, jog apie esamą interesų konfliktą meras arba mero pavaduotojas privalo informuoti savivaldybės tarybą (kolegialią savivaldybės instituciją Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalies prasme, kadangi meras pats yra institucijos vadovas) ir kad tik savivaldybės taryba turi teisę spręsti priimti ar nepriimti pareikšto mero arba mero pavaduotojo nusišalinimo. Įstatymai nenumato jokio kito subjekto, kuriam tarybos narys, meras ar mero pavaduotojas privalėtų pranešti apie esamą interesų konfliktą, ir kuris būtų įgaliotas spręsti priimti pareikštą nusišalinimą ar ne. Reglamento 1141.3 punktas įtvirtina, jog meras ir/ar mero pavaduotojas, laikotarpiu, kai nevyksta komitetų ir tarybos posėdžiai, apie esamą interesų konfliktą informuoja tarybos narių pasitarimą. Sprendimą dėl mero ir/ar mero pavaduotojo nusišalinimo priima ar nepriima tarybos narių pasitarimas, pasitarime dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma. Pažymėjo, jog tokia institucija (sąvoka) ar savivaldybės tarybos narių veiklos forma kaip tarybos narių pasitarimas nėra įtvirtinta jokiame teisės akte. Akivaizdu, jog teisės aktais netgi neįtvirtintas subjektas negali spręsti dėl pareikštų mero arba mero pavaduotojo nusišalinimų egzistuojant interesų konfliktui. Todėl Reglamento 1141.3 punktas prieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 daliai.
  6. Atsakovas Druskininkų savivaldybės taryba atsiliepime pareiškėjų pareiškimą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
  7. Atsiliepime paaiškino, kad komitetų sudarymas yra įstatyme numatyta išimtinė savivaldybės tarybos funkcija (kompetencija) – komitetai sudaromi savivaldybės tarybos sprendimu. Akivaizdu, jog Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Vietos savivaldos įstatymą, buvo laisvas (tokia nuostata nebūtų prieštaravusi nei Konstitucijai, nei Tarptautiniams įsipareigojimams) įstatyme įtvirtinti ir kitokią komitetų formavimo tvarką, pavyzdžiui, numatyti, kad Kontrolės komitetas yra formuojamas opozicijos sprendimu, be atitinkamo savivaldybės tarybos įsikišimo ir sprendimo priėmimo ar kt. Tačiau įstatymų leidėjo buvo priimtas politinis sprendimas atitinkamai sureguliuoti šiuos teisinius santykius ir pasirinktas būtent toks teisinis reglamentavimas, jog Kontrolės komitetas sudaromas savivaldybės tarybos sprendimu. Savivaldybės tarybos sprendimai apriboti vieninteliu reikalavimu – numatyta speciali atstovavimo taisyklė – į Kontrolės komitetą įeina vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupės, jeigu ją sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai, deleguotų atstovų skaičius. Savivaldybės taryba, priimdama savo veiklos reglamentą ir sprendimus dėl komitetų formavimo, privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi aukščiau nurodytos atstovavimo taisyklės. Priešingai nei teigia pareiškėjai, įstatymų leidėjas nenumatė, kad opozicijos ar savivaldybės tarybos narių grupės nariai turi teisę reikalauti, jog savivaldybės taryba patvirtintų bet kurį jų nuožiūra pasiūlytą kandidatą. Įstatymų leidėjas numatė opozicijos ar savivaldybės tarybos narių grupės teisę turėti atitinkamą atstovų skaičių, tačiau nenumatė teisės tiesiogiai vienašališkai įtakoti Kontrolės komiteto sudėties. Formuojant Kontrolės komitetą savivaldybės taryba yra saistoma vienintelio įstatymų leidėjo įpareigojimo – užtikrinti, kad į Kontrolės komitetą įeitų vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupių, jeigu jas sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai, deleguotų atstovų skaičius. Ginčijamos Reglamento nuostatos neprieštarauja numatytam teisiniam reglamentavimui, o užtikrina protingą balansą ir politinį konsensusą tarp savivaldybės tarybos teisės tvirtinti Kontrolės komiteto sudėtį ir frakcijų (savivaldybės tarybos narių grupių) teisės užtikrinti įstatyme numatytą atstovavimą. Analizuojant Reglamente įtvirtintą reguliavimą, akivaizdu, jog formuojant Kontrolės komitetą savivaldybės taryba privalėtų balsuoti už pasiūlytą kandidatą tuo atveju, jeigu jo nepatvirtinimas reikštų Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje numatytos frakcijų atstovavimo taisyklės pažeidimą. Todėl, vadovaujantis galiojančiu įstatymu ir Reglamentu, neįmanoma situacija, kad visiems Druskininkų savivaldybės tarybos nariams sąžiningai naudojantis savo teisėmis, būtų pažeistas Vietos savivaldos įstatymas.
  8. Atsakovo teigimu, ginčas dėl norminio akto teisėtumo kilo dėl Reglamento taikymo praktikoje: taikant Reglamentą susidarė faktinė situacija, kad opozicija yra suinteresuota, jog į Kontrolės komitetą būtų paskirti konkretūs savivaldybės tarybos nariai, todėl į Kontrolės komitetą nuolat siūlomi tie patys asmenys, nors opozicijoje yra daugiau savivaldybės tarybos narių. Vietos savivaldos įstatymas aiškiai nustato, kad komisijų pirmininkų skyrimo tvarką turi nustatyti savivaldybės tarybos darbo reglamentas. Priešingai negu teigia pareiškėjai, opozicijos teisė siūlyti kandidatus į Etikos ir Antikorupcinės komisijos pirmininkus Reglamento 61 ir 63 punktais nėra apribotas. Šios normos nustato protingą balansą ir politinį konsensusą tarp opozicijos teisės siūlyti kandidatus bei savivaldybės tarybos in corpore teisės priimti sprendimą dėl asmenų skyrimo komisijų pirmininkais. Pareiškėjai siekia, jog administracinis teismas išaiškintų, kad įstatyme numatyta teisė siūlyti kandidatą į komisijos pirmininkus yra tapati teisei paskirti (patvirtinti) asmenį komisijos pirmininku. Tačiau toks išaiškinimas akivaizdžiai prieštarautų Vietos savivaldos įstatymui, kuris aiškiai nustato, kad komisijos pirmininkus skiria ir tvirtina savivaldybės taryba, o kandidatūrų teikimas vyksta savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka. Pareiškėjų aiškinimu būtų suvaržytos savivaldybės tarybai in corpore ir jos nariams įstatymo suteiktos teisės bei iškreipta leidėjo valia - t. y. sąmoningas šių santykių sureguliavimas būtent tokiu būdu, o ne pvz. numatant, kad Etikos komisijos ir Antikorupcijos komisijos pirmininkus skiria ne savivaldybės taryba, o opozicija.
  9. Atsakovas teigė, kad pareiškėjai visiškai nepagrįstai nurodo, jog neva įstatymas įtvirtina tarybos nario teisę gauti informaciją be jokių apribojimų, kadangi šis argumentas akivaizdžiai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymui, įtvirtinančiam, jog iš savivaldybės administracijos ar kitų savivaldybės įstaigų, savivaldybės kontroliuojamų įmonių gauti visą tarybos nario veiklai reikalingą su savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais susijusią informaciją - t. y. nustato aiškų apribojimą, kokią informaciją turi teisę gauti savivaldybės tarybos narys. Reglamento 25.1.1 punkto reikalavimas prašyme nurodyti su kokiais savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais yra susijusi prašoma informacija, pažodžiui atitinka įstatymo normą. Savivaldybės tarybos nariui yra keliami aukšti skaidrumo ir atskaitingumo reikalavimai, todėl Reglamente, užtikrinant šių principų įgyvendinimą, yra numatytas vienas iš prašymo suteikti informaciją turiniu keliamų reikalavimų – skaidriai deklaruoti, su kokiais savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais yra susijusi informacija. Šis prašymo turinio reikalavimas, inter alia (be kita ko), yra prevencinė priemonė per skaidrumo principo įgyvendinimą užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise gauti informaciją, tame tarpe, prašant su savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais nesusijusios informacijos ir/arba prašant perteklinės informacijos. Pareiškėjų teiginiai, kad neva Reglamentas nustato aukštesnius reikalavimus negu Teisės gauti informaciją įstatymas yra aiškiai nepagrįsti. Savivaldybės tarybos narių teisių gauti informaciją apimtis skiriasi nuo teisės gauti informaciją apimties, numatytos Teisės gauti informaciją įstatyme, o taip pat skiriasi asmenys, kuriems nustatyta pareiga teikti informaciją. Kadangi Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnis ir Teisės gauti informaciją įstatymas reguliuoja skirtingų subjektų skirtingos apimties iš skirtingų asmenų informacijos gavimą, todėl yra teisėtai pagrįsta, kad šiuose teisės aktuose (taip pat Reglamente) įtvirtintos skirtingos teisės normos. Tačiau skirtingas skirtingų teisinių situacijų reguliavimas nesudaro pagrindo teigti esant diskriminaciją, neteisėtą reguliavimą ar pan.
  10. Vertinant informacijos suteikimo terminą, numatytą Reglamento 25.2 punkte, pažymėjo, kad užtikrinant savivaldybės tarybos narių teisę į informaciją, Reglamentas nenustato jokių informacijos kiekio apribojimų – t. y. informacijos gali būti prašoma itin dideliais kiekiais, todėl atitinkamai siekiant sukurti teisės normas, kurių būtų laikomasi ir kurios būtų įgyvendinamos, Reglamentas nustato 20 darbo dienų terminą. Taip pat pažymėjo, kad informaciją teikiantys asmenys gali vienu metu sulaukti net kelių savivaldybės tarybos narių prašymų, o žmogiškieji ištekliai yra riboti, todėl informacijos rengimas objektyviai užtrunka. Neįgyvendinamų terminų nustatymas, kurių vėliau nebūtų laikomasi, neatitiktų teisinės valstybės reikalavimų, mažintų visuomenės pasitikėjimą įstaigomis ir institucijomis. Dėl Reglamento 25.3 punkto nuostatos dėl konfidencialios informacijos arba didelės apimties dokumentų pateikimo formos pažymėjo, kad pareiškėjai netinkamai aiškina Reglamento reikalavimus, dėl to dėsto aiškiai nepagrįstus argumentus dėl Reglamento tariamo neteisėtumo. Priešingai negu teigia pareiškėjai, Reglamentas nenustato atvejų, kai formaliai priskiriant tam tikrą informaciją prie konfidencialios informacijos būtų pagrindas atsisakyti teikti prašomą informaciją kaip nurodo pareiškėjai. Vietos savivaldos įstatymas apskritai nereguliuoja informacijos pateikimo formos, todėl informacijos pateikimas Reglamento 25.3 punkte nurodytu būtu („susipažinti su prašomais dokumentais savivaldybės tarybos nariams bus sudaryta galimybė atvykus į savivaldybės administraciją arba kitą savivaldybės įstaigą“) Vietos savivaldos įstatymui neprieštarauja. Priešingai negu teigia pareiškėjai, Reglamento 25 punktas nenumato jokių papildomų įgalinimų savivaldybės merui ir funkcijų, susijusių su Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktu. Reglamento 25 punkto nuostata dėl prašymo kopijos pateikimo savivaldybės merui užtikrina skaidrumo principo įgyvendinimą savivaldybės tarybos nariams naudojantis Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punkte nurodyta teise. Kadangi naudojimasis šia nurodyta teise yra susijęs su savivaldybės tarybos nario teisėmis, todėl yra visiškai pagrįsta, kad savivaldybės taryboje gaunant visų prašymų kopijas būtų kaupiama informacija apie savivaldybės tarybos narių veiklą prašant informacijos Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punkto pagrindu. Taigi priešingai negu teigia pareiškėjai, analizuojama Reglamento nuostata neriboja Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punkte numatytų savivaldybės tarybos nario teisių. Pareiškėjų argumentai dėl Reglamento 1141.3 punkto nepagrįsti, nes pareiškėjų nurodoma teisės norma – Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 dalis reguliuoja tarybos nario teises ir pareigas savivaldybės tarybos posėdyje, gi Reglamento 1141.3 punktas reguliuoja mero teises ir pareigas laikotarpiu, kai nevyksta komitetų ir tarybos posėdžiai. Kadangi ginčijama Reglamento norma ir Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 dalis reguliuoja skirtingus teisinius santykius, todėl Reglamento 1141.3 punktas neprieštarauja ir objektyviai negali prieštarauti Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 daliai. Pareiškime pareiškėjai nenurodė jokių argumentų, kodėl ir kokiais motyvais remiantis Reglamento 1141.3 punktas neva prieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai. Reglamento 1141.3 punktas niekaip nevaržo Druskininkų savivaldybės teisės pagal Konstitucijos bei įstatymų suteiktą kompetenciją veikti laisvai ir savarankiškai. Priešingai, Reglamento 1141.3 punktas užtikrina efektyvią mero veiklą esant situacijoms, kai tarp komitetų ir tarybų posėdžių atsiranda potencialaus ar galimo interesų konflikto situacija ir kai ši situacija privalo būti išspręsta nedelsiant, nelaukiant komiteto ar tarybos posėdžio. Efektyvi mero institucijos veikla yra tiesiogiai susijusi su savivaldybių teisių įgyvendinimu. Kadangi meras savo pareigas eina kiekvieną darbo dieną, turi nedelsiant operatyviai reaguoti į kiekvieną situaciją, negali sustabdyti savo funkcijų vykdymo iki sekančio tarybos posėdžio, todėl priešingai nei teigia pareiškėjai, Reglamento 1141.3 punktas ne pažeidžia, o priešingai – užtikrina Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies tinkamą įgyvendinimą.

14II.

15

  1. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2016 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių J. R. ir E. M. pareiškimą tenkino iš dalies:
    1. Pripažino, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 39 punkto (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. T1-72 redakcija) dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad „tą pačią kandidatūrą galima siūlyti du kartus“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 14 straipsnio 2 ir 3 dalims, ir laikė ją panaikinta;
    2. Pripažino, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 40 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. T1-72 redakcija) prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 14 straipsnio 2 ir 3 dalims, ir laikė jį panaikintu;
    3. Pripažino, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 61 punkto (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T1-147 redakcija) dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad „tą pačią kandidatūrą į tą pačią komisiją galima siūlyti du kartus“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 15 straipsnio 1 daliai, ir laikė ją panaikinta;
    4. Pripažino, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 63 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T1-147 redakcija) ta apimtimi, kuria numatyta, kad „sudarius Etikos ir Antikorupcijos komisijas, jų pirmininkus taryba mero teikimu skiria iš komisijos tarybos narių“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 15 straipsnio 1 daliai, ir laikė jį panaikintu;
    5. Pripažino, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 25.1.1 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui, ir laikė jį panaikintu;
    6. Pripažino, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 25.2 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 daliai, 24 straipsnio 2 punktui, ir laikė jį panaikintu;
    7. Pripažino, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 25 punkto (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad tarybos narys dėl pageidaujamos informacijos pateikimo savivaldybės administracijai ar kitoms savivaldybės įstaigoms, savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms pateikia prašymą raštu, „prašymo kopiją pateikiant savivaldybės merui“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 daliai, 24 straipsnio 2 punktui, ir laikė ją panaikinta;
    8. Pripažino, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 1141.3 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T1-53 redakcija) prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 daliai, ir laikė jį panaikintu;
    9. Pripažino, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 25.3 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) numatantis, kad „jeigu prašoma informacija yra konfidenciali arba prašomų dokumentų apimtis yra labai didelė, susipažinti su prašomais dokumentais tarybos nariams bus sudaryta galimybė atvykus į savivaldybės administraciją arba kitą savivaldybės įstaigą, savivaldybės kontroliuojamą įmonę iš anksto suderintu laiku“ neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui, ir pareiškėjų prašymą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Teismas nustatė, kad Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. T1-72 identifikaciniu kodu Nr. 2015-10550 buvo užregistruotas Teisės aktų registre 2015 m. liepos 1 d., Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. T1-91 identifikaciniu kodu Nr. 2015-13456 buvo užregistruotas Teisės aktų registre 2015 m. rugsėjo 3 d., Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimas Nr. T1-147 identifikaciniu kodu Nr. 2015-21240 buvo užregistruotas Teisės aktų registre 2015 m. gruodžio 31 d., Druskininkų savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. T1-53 identifikaciniu kodu Nr. 2016-03421 buvo užregistruotas Teisės aktų registre 2016 m. vasario 23 d.
  3. Pažymėjo, kad Druskininkų savivaldybės taryba, būdama savivaldybės atstovaujamąja institucija, veikti bei leisti poįstatyminius teisės aktus gali tik pagal jai suteiktą, aiškiai apibrėžtą, kompetenciją. Vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, tarp jų teisėtumo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p.). Taigi savivaldybių savarankiškumo ir veiklos principas nėra absoliutus ir jis neatleidžia viešojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto (savivaldybės tarybos) nuo pareigos laikytis visų kitų viešosios teisės principų, tarp jų teisėtumo principo. Atsakovas, įgyvendindamas jam pavestas funkcijas, neturi diskrecijos teisės nustatyti aukštesnės galios teisės aktų nuostatų neatitinkantį teisinį reguliavimą. Teismas nurodė, kad, kaip matyti iš konstitucinio teisinės valstybės principo ir konstitucinio savivaldybių veiklos laisvės ir savarankiškumo principo, taip pat ir iš Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų vietos savivaldos institucijų veiklos principų, atsakovas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, neturi visiško savarankiškumo pasirinkti tam tikrą teisinio reguliavimo būdą šioje srityje.
  4. Teismas dėl Reglamento 39 ir 40 punktų prieštaravimo Konstitucijos 1 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui bei 14 straipsnio 2 ir 3 dalims, nurodė, kad pareiškėjams abejonių sukėlė Reglamento 39 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, jog į Kontrolės komitetą tą pačią kandidatūrą galima siūlyti du kartus, tuo apribojant savivaldybės tarybos narių frakcijų ar savivaldybės tarybos narių grupių, kurias sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai ir kurios yra mažumoje (opozicijoje), deleguoti atstovus į Kontrolės komitetą savo nuožiūra, kadangi tarybos daugumai (pozicijai) du kartus atmetus pasiūlytą kandidatūrą, tarybos narių frakcija arba grupė priversta siūlyti kitą kandidatūrą, tokiu būdu leidžiant tarybos daugumai pasirinkti mažumos kandidatą savo nuožiūra. Taip pat pareiškėjai abejoja Reglamento 40 punktu ta apimtimi, kuria numatyta, jog Kontrolės komiteto pirmininkas renkamas jau suformavus Kontrolės komitetą iš jo narių, tokiu būdu užkertant kelią tarybos narių mažumai (opozicijai) siūlyti Kontrolės komiteto pirmininką savo nuožiūra. Todėl teismas nagrinėjamoje byloje Reglamento 39 ir 40 punktų nuostatų atitiktį pareiškėjo nurodytoms įstatymų nuostatoms tirs minėta pareiškėjams faktiškai kilusių abejonių apimtimi. Teismas, išanalizavęs Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatas, sprendė, jog į Kontrolės komitetą įeina ne bet kurie savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupės, jeigu ją sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai, tačiau šių frakcijų ir grupių „deleguoti nariai“ – t. y. savivaldybės tarybos frakcijos ir savivaldybės tarybos narių grupės turi teisę spręsti kurių savo narių kandidatūras siūlyti į Kontrolės komitetą. Nagrinėjamu atveju Reglamento 39 punktu nustačius apribojimą tą pačią kandidatūrą siūlyti du kartus, susidaro situacija, kad savivaldybės tarybai nubalsavus prieš tam tarybos narių frakcijos ar tarybos narių grupės pasiūlytą kandidatą du kartus, tarybos narių frakcija ar grupė pagal Reglamento 39 punkto nuostatas prarastų teisę siūlyti šį kandidatą į Kontrolės komiteto narius. Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog Reglamento 39 punkto nuostata, kad „tą pačią kandidatūrą galima siūlyti du kartus“ apriboja savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupių teisę deleguoti kandidatus į Kontrolės komitetą savo nuožiūra. Išanalizavęs Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatyme yra įtvirtinta opozicijos teisė siūlyti kandidatą Kontrolės komiteto pirmininku. Reglamento 40 punkto nuostatą, kad suformavus Kontrolės komitetą, jei yra paskelbta savivaldybės tarybos mažuma (opozicija), Kontrolės komiteto pirmininką savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) siūlymu skiria savivaldybės taryba, vertinant sistemiškai kartu su aptarta Reglamento 39 punkto nuostata, darytina išvada, kad Reglamento 39 punktu apribojus savivaldybės tarybos narių frakcijų ir grupių teisę deleguoti kandidatus į Kontrolės komitetą ir pagal Reglamento 40 punktą Kontrolės komiteto pirmininką skiriant jau sudarius šį komitetą, apribojama Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies garantuota opozicijos teisė siūlyti Kontrolės komiteto pirmininko kandidatūrą. Vertindamas Reglamento 39 ir 40 punktų atitiktį Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, teismas nurodė, kad atsakovas, įgyvendindamas jam pavestas funkcijas, neturi diskrecijos teisės nustatyti aukštesnės galios teisės aktų nuostatų neatitinkantį teisinį reguliavimą. Prašomi ištirti Reglamento 39 ir 40 punktai prieštarauja imperatyvioms Vietos savivaldos įstatymo nuostatoms, todėl nagrinėjamu atveju konstatavo jų prieštaravimą ir Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui.
  5. Dėl Reglamento 61 ir 63 punktų prieštaravimo Konstitucijos 1 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui bei 15 straipsnio 1 daliai, teismas nurodė, kad pareiškėjai abejoja Reglamento 61 punkto teisėtumu ta apimtimi, kuria nustatyta, kad tą pačią kandidatūrą į tą pačią komisiją galima siūlyti du kartus, tokiu būdu savivaldybės daugumai (pozicijai) suteikiant teisę ir galimybę rinktis opozicijos siūlomus kandidatus bei Reglamento 63 punkto teisėtumu ta apimtimi, kuria nustatyta, kad sudarius Etikos ir Antikorupcijos komisijas, jų pirmininkus savivaldybės taryba mero teikimu skiria iš komisijos tarybos narių, tuo apribojant savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) teisę siūlyti kandidatūras į Etikos komisijos ir Antikorupcijos pirmininkų pareigas, kadangi pagal Reglamentu nustatytą šių pirmininkų skyrimo tvarką, visų pirma išrenkami komisijos nariai, o tik vėliau iš jų yra renkami komisijų pirmininkai, todėl tyrė Reglamento 61 ir 63 punktų nuostatų atitiktį pareiškėjo nurodytoms įstatymų nuostatoms pareiškėjams faktiškai kilusių abejonių apimtimi. Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta reikalavimų savivaldybėje sudaromų Administracinės komisijos, Etikos komisijos ir Antikorupcijos komisijos sudėčiai, tačiau yra įtvirtinta nuostata, jog Etikos ir Antikorupcijos komisijų pirmininkų kandidatūras meras teikia savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) siūlymu. Taigi, savivaldybės tarybos mažumai (opozicijai) yra suteikta teisė siūlyti Etikos ir Antikorupcijos komisijų pirmininkų kandidatūras. Nuostatos dėl nuolatinių komisijų sudarymo bei jų pirmininkų skyrimo tvarkos išdėstytos Reglamento 61 ir 63 punktuose. Atsižvelgiant į pareiškėjams kilusios abejonės šių punktų teisėtumu apimtį, teismas nurodė, kad Reglamento 61 ir 63 punktų nuostatos yra tarpusavyje susietos ir vertintinos kartu. Reglamento 61 punktu yra nustatytas apribojimas siūlyti tą pačią kandidatūrą į tą pačią komisiją iki dviejų kartų (pažymėtina, kad tokio apribojimo Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis nenustato), tuo tarpu Reglamento 63 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad Etikos ir Antikorupcijos komisijų pirmininkus savivaldybės taryba mero teikimu skiria šias komisijas jau sudarius iš komisijos narių. Pagal šiuo metu galiojančias Reglamento nuostatas Etikos ir Antikorupcijos komisijų pirmininkus skiriant iš jau išrinktų komisijos narių, tam kad būtų užtikrinta Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatyta tarybos opozicijos (mažumos) teisė siūlyti kandidatus į šių komisijų pirmininkus, opozicijos pasirinkti siūlyti į pirmininkus kandidatai turėtų patekti į Etikos ir Antikorupcinės komisijos sudėtį. Tačiau Reglamento 61 punkte esant nustatytam apribojimui tą pačią kandidatūrą į tą pačią komisiją siūlyti du kartus gali susidaryti situacija, kai savivaldybės tarybai nubalsavus prieš opozicijos pasiūlytą kandidatą du kartus, jis nepatektų į atitinkamos komisijos sudėtį ir savivaldybės tarybos opozicija (mažuma) prarastų teisę siūlyti savo pasirinktą komisijos pirmininko kandidatūrą ir tuo būtų pažeista Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta opozicijos veiklos garantija. Teismas konstatavo, kad Reglamento 61 ir 63 punktuose įtvirtintas reglamentavimas prieštarauja Vietos savivaldos 15 straipsnio 1 daliai, atitinkamai yra pagrindas konstatuoti ir jų prieštaravimą Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui.
  6. Teismas, tirdamas Reglamento 25, 25.1.1, 25.2, 25.3 punktų atskirų nuostatų atitikimą Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui ir Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 daliai, nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalis nustato baigtinį mero įgaliojimų sąrašą, kuris negali būti išplečiamas. Reglamento 25 punktu nustatyta, kad savivaldybės tarybos narys, teikdamas prašymą dėl pageidaujamos informacijos pateikimo savivaldybės administracijai ar kitoms savivaldybės įstaigoms, savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms, pateikia prašymą raštu ir prašymo kopiją pateikia savivaldybės merui. Savivaldybės tarybos narys yra Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nustatyta tvarka savivaldybės nuolatinių gyventojų išrinktas savivaldybės bendruomenės atstovas (Vietos savivaldos įstatymo 22 straipsnio 1 dalis), kuris nėra pavaldus ar atskaitingas merui, o Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 dalis nenumato jokių mero įgaliojimų, susijusių su informacijos teikimu savivaldybės tarybos nariams (tarybos narių prašymų kaupimu, registracija, sisteminimu ar kontrole). Teismas pripažino, kad Reglamento 25 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad tarybos narys dėl pageidaujamos informacijos pateikimo savivaldybės administracijai ar kitoms savivaldybės įstaigoms, savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms pateikia prašymą raštu, „prašymo kopiją pateikiant savivaldybės merui”, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui ir Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 daliai.
  7. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjai reiškia abejonę dėl Reglamento 25.1.1 punkto atitikties Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui, savo abejonę grįsdami tuo, kad tokia nuostata suvaržo tarybos nario teisę gauti informaciją, kadangi kreipimosi metu tarybos nariui tikslus ir konkretus pasiūlymas ar klausimas negali būti žinomas ir tik gavus informaciją ir susipažinus su jos turiniu, tarybos narys gali formuluoti svarstytiną klausimą, pasiūlymą, sprendimo projektą. Teismas, įvertinęs Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 dalies nuostatas, sutiko su pareiškėjų argumentais, jog tarybos nario teisė siūlyti savivaldybės tarybai svarstyti klausimus bei rengti sprendimų projektus ir juos pagrįsti neabejotinai yra susijusi su tarybos nario teise gauti informaciją iš savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų ir savivaldybės kontroliuojamų įmonių, kadangi tik disponuodamas reikalinga informacija, tarybos narys gali pasinaudoti šia savo teise. Teismas sprendė, kad prašomame ištirti Reglamento 25.1.1 punkte įtvirtintas papildomas reikalavimas tarybos nario prašymo turiniui – t. y. tarybos narys pagal Reglamentą privalo nurodyti su kokiais savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais yra susijusi prašoma informacija, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui.
  8. Teismas, tirdamas, ar Reglamento 25.2. punkto nuostata ta apimtimi, kuria nustatyta, kad informacija tarybos nariui pateikiama elektroninėmis ryšio priemonėmis „per 20 darbo dienų“ neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui, išanalizavęs Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalies nuostatas, nurodė, kad siekiant tarybos nariui įgyvendinti Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punkte numatytas teises, susijusias su tarybos posėdyje svarstomais klausimais (pvz. siūlyti tarybai svarstyti klausimus, rengti savivaldybės tarybos sprendimų projektus, dalyvauti diskusijose svarstomais klausimais, savivaldybės tarybos posėdžio metu klausti pranešėjus ir kt.), tarybos narys neabejotinai turi disponuoti informacija, susijusia su tarybos posėdžiuose svarstomais klausimais. Todėl teismas sprendė, kad Reglamento 25.2 punkto nuostata, numatanti, kad informacija tarybos nariui pateikiama per 20 darbo dienų, apriboja tarybos nariui galimybę operatyviai ir efektyviai parengti tarybos posėdžiui, tuo pačiu ir Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punkte numatytą tarybos nario teisę gauti informaciją, todėl prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui.
  9. Tirdamas Reglamento 25.3 punkto atitiktį Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui, teismas nurodė, kad įvertinus Reglamento 25.3 punkto turinį matyti, jog šiuo punktu nenustatyti apribojimai tarybos nariui gauti informaciją iš savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų ir savivaldybės kontroliuojamų įmonių, tačiau įtvirtintas tam tikros informacijos (konfidencialios ar labai didelės apimties) pateikimo tarybos nariui būdas – t. y. atvykus į savivaldybės administraciją arba kitą savivaldybės įstaigą, savivaldybės kontroliuojamą įmonę iš anksto suderintu laiku. Pareiškėjų argumentus, kad dėl Reglamento 25.3 punkte nustatytų apribojimų atsiranda galimybė atsisakyti teikti tarybos nariui informaciją formaliai priskiriant ją prie konfidencialios, vertino kaip nepagrįstus, kadangi Reglamento 25.3 punktas nenumato galimybės atsisakyti teikti informaciją apskritai, o tik numato informacijos pateikimo būdą (vietą ir laiką). Pažymėjo, kad Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktas nenustato kokiu būdu tarybos nariui privalo būti pateikta prašoma informacija, todėl teismo nuomone, Reglamento nuostata, jog tam tikrais atvejais tarybos narys turėtų su prašoma informacija susipažinti atvykęs į savivaldybės administraciją arba kitą savivaldybės įstaigą, savivaldybės kontroliuojamą įmonę iš anksto suderintu laiku, neriboja Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punkto garantuojamos jo teisės iš savivaldybės administracijos ar kitų savivaldybės įstaigų, savivaldybės kontroliuojamų įmonių gauti visą tarybos nario veiklai reikalingą su savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais susijusią informaciją.
  10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nenurodė jokių argumentų kaip Reglamento 25.3 punktas prieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai, kuri nustato, jog savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams, o ši teisė įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas. Tam, kad būtų konstatuotas norminio teisės akto prieštaravimas Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai, juo nustatytu teisiniu reguliavimu turėtų būti paneigiama galimybė valstybės teritorijos administraciniams vienetams įgyvendinti savivaldos teisę. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti Reglamento 25.3 punkto nuostatų, nustatančių informacijos savivaldybės tarybos nariui pateikimo būdą, prieštaravimą Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai.
  11. Teismas, tirdamas Reglamento 1141.3 punkto (Druskininkų savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T1-53 redakcija) atitikimą Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai ir Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 daliai, analizavo Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnio, Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 4 punkto nuostatas ir įvertinęs jų turinį priėjo prie išvados, kad klausimą dėl mero, kuris yra savivaldybės vadovas, nusišalinimo yra įgaliota spręsti kolegiali savivaldybės institucija – savivaldybės taryba, kurios narys jis yra. Atsakovas teigia, jog Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 dalis reguliuoja tarybos nario teises ir pareigas savivaldybės tarybos posėdyje, gi Reglamento 1141.3 punktas reguliuoja mero teises ir pareigas laikotarpiu, kai nevyksta komitetų ir tarybos posėdžiai. Pažymėjo, kad pagal Vietos savivaldos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį savivaldybės taryba savo įgaliojimus įgyvendina kolegialiai savivaldybės tarybos posėdžiuose. Vietos savivaldos įstatyme nėra nustatyta procedūra kokia tvarka turi būti sprendžiamas mero ir/ar mero pavaduotojo nusišalinimo klausimas laikotarpiu kai nevyksta tarybos posėdžiai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad vienintelė įgaliota institucija priimti sprendimą dėl mero nusišalinimo yra savivaldybės taryba, klausimas dėl mero nusišalinimo turėtų būti sprendžiamas tarybos posėdyje, todėl kaip nepagrįstą vertino atsakovo argumentą, jog Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 dalis reguliuoja skirtingus teisinius santykius, dėl to Reglamento 1141.3 punktas objektyviai negali prieštarauti Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 daliai. Akcentavo, kad Reglamento 1141.3 punkte numatyta „tarybos narių pasitarimo“, kuris pagal šią reglamento nuostatą turėtų priimti sprendimą dėl mero ir/ar mero pavaduotojo nusišalinimo laikotarpiu, kai nevyksta komitetų ir tarybos posėdžiai, neįtvirtina joks teisės aktas, tokia institucija nenumatyta nei Vietos savivaldos įstatyme, nei kituose įstatymuose ar įstatymus lydinčiuose teisės aktuose, nei pačiame Reglamente, nėra numatyta tokios institucijos sudėtis, narių skaičius, sušaukimo tvarka, įgaliojimai, funkcijos ir pan., todėl akivaizdu, jog „tarybos narių pasitarimas“ neturi įgaliojimų spręsti dėl pareikštų mero arba mero pavaduotojo nusišalinimų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas konstatavo, kad Reglamento 1141.3 punktas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 daliai.
  12. Teismas sprendė, kad šioje byloje konstatavus Reglamento 39 punkto dalies, 40 punkto, 61 punkto dalies, 63 punkto dalies, 25 punkto dalies, 25.1.1 punkto, 25.2. punkto dalies, 1141.3 punkto prieštaravimą tam tikroms Vietos savivaldos įstatymo nuostatoms, nėra būtina tirti ginčijamo akto nuostatų atitiktį kitoms pareiškėjų prašyme nurodytoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms. Atsižvelgiant į tai, teismas nepasisakė dėl prašomų ištirti paminėtų Reglamento nuostatų atitikties Konstitucijos 1 straipsniui, 119 straipsnio 1 daliai bei 120 straipsnio 2 daliai.
  13. Teismas visus likusius pareiškėjų skundo ir teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus vertino kaip perteklinius, nesusijusius su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčius teisinės reikšmės pareiškimo patenkinimui (arba atmetimui), dėl to jų nedėstė ir neanalizavo.

16III.

17

  1. Atsakovas Druskininkų savivaldybės tarnyba nesutikdama su Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo dalį, kuria teismas tenkino pareiškėjų pareiškimą, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą atmesti.
  2. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Komitetų sudarymas yra įstatyme numatyta išimtinė savivaldybės tarybos funkcija. Kontrolės komitetas sudaromas savivaldybės tarybos sprendimu. Savivaldybės tarybos sprendimai formuojant Kontrolės komitetą įstatyme yra apriboti vieninteliu reikalavimu – numatyta speciali atstovavimo taisyklė, kad į Kontrolės komitetą įeina vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupės, jeigu ją sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai, deleguotų atstovų skaičius. Savivaldybės taryba, priimdama savo veiklos reglamentą ir sprendimus dėl komitetų formavimo, privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi aukščiau nurodytos atstovavimo taisyklės. Priešingai negu nustatė pirmosios instancijos teismas, įstatymų leidėjas nenumatė, jog opozicijos ar savivaldybės tarybos narių grupės nariai turi teisę reikalauti, kad savivaldybės taryba patvirtintų bet kurį jų nuožiūra pasiūlytą kandidatą. Įstatymų leidėjas numatė opozicijos ar savivaldybės tarybos narių grupės teisę turėti atitinkamą atstovų skaičių, tačiau nenumatė teisės tiesiogiai vienašališkai įtakoti Kontrolės komiteto sudėties.
  3. Reglamento 39 ir 40 punktų nuostatos neprieštarauja numatytam teisiniam reguliavimui, o užtikrina protingą balansą ir politinį konsensusą tarp savivaldybės tarybos teisės tvirtinti Kontrolės komiteto sudėtį ir frakcijų (savivaldybės tarybos narių grupių) teisės užsitikrinti įstatyme numatytą atstovavimą. Vertinant Reglamente įtvirtintą reguliavimą, akivaizdu, jog formuojant Kontrolės komitetą savivaldybės taryba privalėtų balsuoti už pasiūlytą kandidatą tuo atveju, jeigu jo nepatvirtinimas reikštų Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje numatytos frakcijos atstovavimo taisyklės pažeidimą. Todėl vadovaujantis galiojančiu įstatymu bei Reglamentu, neįmanoma teisinė situacija, kad visiems Druskininkų savivaldybės tarybos nariams sąžiningai naudojantis savo teisėmis, būtų pažeistas Vietos savivaldos įstatymas.
  4. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus, jog komitetų formavimas ir pirmininkų skyrimas yra dvi skirtingos procedūros. Lingvistiškai analizuojant Vietos savivaldos įstatymo normas matyti, kad komitetai ir komisijos yra „sudaromi“, o jų pirmininkai „skiriami“ tokiu būdu iš esmės atskiriant skirtingus savivaldybės tarybos sprendimus dėl komitetų/komisijų sudarymo ir dėl jų pirmininkų skyrimo.
  5. Kadangi savivaldybės tarybos veikla yra politinė institucija, kurioje darbas turi būti paremtas politiniu konsensusu, todėl savivaldybės tarybos narių veiksmais, kuriais yra piktnaudžiaujama Vietos savivaldos įstatymo suteikta teise ir siekiama savivaldybės tarybą priversti balsuoti už konkretaus savivaldybės tarybos nario patvirtinimą Kontrolės komiteto nariu (nors įstatymas tokios teisės opozicijai nesuteikia), pripažintini neteisėtais, piktnaudžiavimo turimomis teisėmis forma.
  6. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl savivaldybės tarybos narių teisinės pareigos balsuoti „už“ atitinkamus sprendimus prieštarauja nuosekliai teismų praktikai, kuria pripažįstama, kad sprendimų priėmimas ir balsavimas savivaldybės taryboje yra politinis procesas. Teismas savo išvadoms pagrįsti rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, suformuota nagrinėjant bylas dėl opozicijos veiklos garantijų Seime. Pažymi, kad Seimo statutas numato specifinį teisinį reguliavimą, pareigybių skaičiaus komitetuose, opozicijos lyderio statuso, darbotvarkių ir komisijų inicijavimo ir kitais klausimais, todėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika ginčo atveju netaikytina, o šiais teismo sprendimo motyvais buvo pažeistos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos rėmimosi teismų precedentais taisyklės.
  7. Atsakovas dėl skundžiamo sprendimo dalies dėl Reglamento 61 ir 63 punktų nurodo, kad kaip jau buvo minėta, teisė siūlyti kandidatus į komisijų ir komitetų narius negali būti aiškinama, kaip teisė vienašališkai formuoti komisijas ir komitetus, t. y. kaip teisė vienašališkai įtakoti komisijų ir komitetų sudėtį (nes tokią teisę įstatymas expressis verbis suteikia savivaldybės tarybai). Savivaldybės tarybos in corpore teisė ir pareiga formuoti komisijas ir komitetus yra įtvirtinta įstatyme. Kiekvienas savivaldybės tarybos narys turi pareigą užtikrinti sklandų savivaldybės tarybos kaip organo veikimą ir balsuoti dėl savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų klausimų, inter alia, dėl komisijų ir komitetų formavimo ir pirmininkų skyrimo. Vietos savivaldos įstatymas aiškiai nustatė, kad komisijų pirmininkų skyrimo tvarką turi nustatyti savivaldybės tarybos darbo reglamentas. Priešingai nei teigiama skundžiamame sprendime, opozicijos teisė siūlyti kandidatus į Etikos ir Antikorupcinės komisijos pirmininkus Reglamento 61 ir 63 punktais nėra apribota. Šios normos nustato protingą balansą ir politinį konsensusą tarp opozicijos teisės siūlyti kandidatus bei savivaldybės tarybos in corpore teisės priimti sprendimą dėl asmenų skyrimo komisijų pirmininkais.
  8. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai išaiškino, kad Vietos savivaldos įstatyme numatyta teisė siūlyti kandidatą į komisijos pirmininkus yra tapati teisei paskirti (patvirtinti) asmenį komisijos nariu ir pirmininku. Toks išaiškinimas akivaizdžiai prieštarauja Vietos savivaldos įstatymui, kuris aiškiai nustato, kad komisijos pirmininkus skiria ir tvirtina savivaldybės taryba, o kandidatūrų teikimas vyksta savivaldybės tarybos veiklos reglamento nustatyta tvarka. Šiomis skundžiamo teismo išvadomis yra suvaržomos savivaldybės tarybai in corpore ir jos nariams atskirai įstatymo suteiktos teisės bei iškreipta leidėjo valia, t. y. sąmoningas šių santykių sureguliavimas būtent tokiu būdu.
  9. Atsakovas dėl skundžiamo sprendimo dalies dėl Reglamento 25 punkto nurodo, kad priešingai nei konstatuota skundžiamame sprendime, Reglamento 25 punktas nenumato jokių papildomų teisių ir/arba įgalinimų (funkcijų) savivaldybės merui, susijusių su Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktu. Reglamento nuostata neriboja Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punkte numatytų savivaldybės tarybos nario teisių. Reglamento 25 punkto nuostata dėl prašymo kopijos pateikimo savivaldybės merui užtikrina skaidrumo principo įgyvendinimą savivaldybės tarybos nariams naudojantis Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punkte nurodyta teise. Kadangi naudojimasis Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punkte nurodyta teise yra susijęs su savivaldybės tarybos nario teisėmis, todėl yra visiškai pagrįsta, kad savivaldybės taryboje gaunant visų prašymų kopijas būtų kaupiama informacija apie savivaldybės tarybos narių veiklą prašant informacijos Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punkto pagrindu.
  10. Dėl Reglamento 25.1.1 punkto reikalavimo prašymo turiniui nurodo, kad Vietos savivaldos įstatymas nustato aiškų apribojimą, kokią informaciją turi teisę gauti savivaldybės tarybos narys. Įstatymas, suteikdamas plačias teises gauti informaciją, nustato ir šios teisės ribas - informacijos turinio kriterijų. Reglamento 25.1.1 punkto reikalavimas prašyme nurodyti „su kokiais savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais yra susijusi prašoma informacija“ pažodžiui atitinka įstatymo normą. Akcentuoja, kad savivaldybės tarybos nariui yra keliami aukšti skaidrumo ir atskaitingumo reikalavimai, todėl Reglamente, užtikrinant šių principų įgyvendinimą, yra numatytas vienas iš prašymo suteikti informaciją turiniu keliamų reikalavimų – skaidriai deklaruoti, su kokiais savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais yra susijusi informacija. Reikalavimas skaidriai deklaruoti, su kokiais savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais yra susijusi informacija, jokiu būdu nevaržo savivaldybės tarybos nario teisės į informaciją. Šis savivaldybės tarybos nario prašymui taikomas turinio reikalavimas, inter alia, veikia kaip prevencinė priemonė, t. y. per skaidrumo principo įgyvendinimą siekiama užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise gauti informaciją, tame tarpe, prašant su savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais nesusijusios informacijos ir/arba prašant perteklinės informacijos.
  11. Dėl Reglamento 25.2 punkto pažymi, kad skundžiamo sprendimo motyvai suponuoja, jog, teismo įsitikinimu, informacija turėtų būti suteikiama ne per 20 dienų, bet per 3 dienas. Būtina įvertinti, kad užtikrinant savivaldybės tarybos narių teisę į informaciją, Reglamentas nenustato jokių informacijos kiekio apribojimų, t. y. informacijos gali būti prašoma itin dideliais kiekiais, todėl atitinkamai siekiant sukurti teisės normas, kurių būtų laikomasi, ir kurios būtų įgyvendinamos, Reglamentas nustato 20 darbo dienų terminą. Pažymi, kad informaciją teikiantys asmenys gali vienu metu sulaukti net kelių savivaldybės tarybos narių prašymų, o žmogiškieji ištekliai yra riboti, todėl informacijos rengimas gali objektyviai užtrukti ilgiau nei 3 dienas. Nors Teisės gauti informaciją įstatymas reguliuoja kitus teisinius santykius, tačiau akivaizdu, jog jame nurodytas 20 dienų informacijos suteikimo terminas yra nustatytas įvertinus objektyviai informacijos surinkimui ir parengimui reikalingą laiką. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nevertino, kad Reglamentas aiškiai įtvirtina, kad savivaldybės tarybos posėdžiuose svarstomi tik tie klausimai, kurie buvo apsvarstyti komitetuose, o į savivaldybės tarybą sprendimų projektai pateikiami su aiškinamaisiais raštais ir visais reikalingais papildomais dokumentais. Šis reguliavimas įtvirtina procedūrą, kad sprendimo projekto rengėjas privalo surinkti ir komitetams bei savivaldybės tarybai pateikti visą sprendimų priėmimui reikalingą informaciją, t. y. tarybos nariai turi teisę su sprendimo projektu gauti visą apsisprendimui dėl balsavimo ir sprendimo priėmimui būtiną informaciją, ir neprivalo gavę savivaldybės tarybos sprendimų projektus patys savarankiškai rinkti informaciją.
  12. Atsakovas dėl skundžiamo sprendimo dalies dėl Reglamento 1141.3 punkto nurodo, kad Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 dalis, kuriai neva prieštarauja analizuojama Reglamento nuostata, reguliuoja tarybos nario teises ir pareigas savivaldybės tarybos posėdyje, o Reglamento 1141.3 punktas reguliuoja mero teises ir pareigas laikotarpiu, kai nevyksta komitetų ir tarybos posėdžiai, taigi – skirtingus teisinius santykius, todėl Reglamento 1141.3 punktas neprieštarauja ir objektyviai negali prieštarauti Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 daliai.
  13. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad Reglamento 1141.3 punktas prieštarauja Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai, kadangi jis niekaip nesuvaržo Druskininkų savivaldybės teisės pagal Konstitucijos bei įstatymų suteiktą kompetenciją veikti laisvai ir savarankiškai. Priešingai, Reglamento 1141.3 punktas užtikrina efektyvią mero veiklą esant situacijoms, kai tarp komitetų ir tarybos posėdžių atsiranda potencialaus ar galimo interesų konflikto situacija, ir kai ši situacija privalo būti išspręsta nedelsiant, nelaukiant komiteto ir tarybos posėdžio. Reglamento 1141.3 punktas ne pažeidžia, o užtikrina Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies tinkamą įgyvendinimą.
  14. Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
  15. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino Reglamento 39 ir 40 punktų nuostatas prieštaraujančias Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui ir 14 straipsnio 2 ir 3 dalims, taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas pagrįstai sprendė, kad Reglamento 39 punkte numatyta nuostata tą pačią kandidatūrą siūlyti du kartus apriboja savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupių teisę deleguoti kandidatus į Kontrolės komitetą. Atsižvelgdamas į Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies nuostatas, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog teisė siūlyti kandidatą į Kontrolės komiteto pirmininko pareigas priklauso savivaldybės tarybos mažumai (opozicijai).
  16. Pareiškėjų nuomone, atsakovo Druskininkų savivaldybės tarybos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog įstatymų leidėjas numatė opozicijos ar savivaldybės tarybos narių grupės teisę turėti atitinkamą atstovų skaičių, tačiau nenumatė teisės tiesiogiai vienašališkai įtakoti Kontrolės komiteto sudėties, yra nepagrįsti. Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis nustato, kaip pagrįstai vertino ir pirmosios instancijos teismas, ne tik savivaldybės frakcijų ar tarybos narių grupių, kuriuos sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai, teisę turėti atitinkamą atstovų skaičių Kontrolės komitete (proporcinio atstovavimo taisyklė), bet ir teisę savo nuožiūra pasirinkti ir deleguoti savo atstovus į Kontrolės komitetą. Kaip teisingai nurodė teismas skundžiamame sprendime, savivaldybių ir jų institucijų, tame tarpe ir Tarybos, veikla priskiriama viešosios teisės reguliavimo sričiai, o viešosios teisės normos yra imperatyvios ir įsakomojo pobūdžio visiems teisinių santykių dalyviams, todėl galimas tik toks veikimas, kuris nurodytas teisės aktuose.
  17. Pareiškėjai nepagrįstais laiko ir atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad vadovaujantis galiojančiu įstatymu bei Reglamentu, neįmanoma teisinė situacija, jog visiems Druskininkų savivaldybės tarybos nariams sąžiningai naudojantis savo teisėmis būtų pažeistas Vietos savivaldos įstatymas. Vien jau tas faktas, jog įstatymo nuostatos suteikia savivaldybės frakcijoms ir tarybos narių grupėms savo nuožiūra deleguoti kandidatus į Kontrolės komitetą bei opozicijai suteikia teisę pasirinkti kandidatą į Kontrolės komiteto pirmininkus, suponuoja tai, kad faktiškai įgyvendinant įstatymo nuostatas, t. y. savo nuožiūra pasirenkant delegatus, nėra net galimybės nesąžiningai naudotis teisėmis. Be to, teisė spręsti sąžiningai ar nesąžiningai (tinkamai ar netinkamai) opozicija, opozicinės frakcijos ar opozicinės tarybos narių grupės pasirinko savo delegatus į Kontrolės komiteto nario ar pirmininko pozicijas priklauso ne tarybos daugumai (pozicijai), o rinkėjams, kurie kituose savivaldos rinkimuose, įvertinę opozicijos, opozicinės frakcijos ar opozicinės tarybos narių grupės deleguotų atstovų darbą Kontrolės komitete, balsuos.
  18. Pareiškėjų nuomone, nepagrįsti ir atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog pirmosios instancijos teismo išvados dėl savivaldybės tarybos narių teisinės pareigos balsuoti „už“ atitinkamus sprendimus prieštarauja nuosekliai teismų praktikai, kuria pripažįstama, kad sprendimų priėmimas ir balsavimas savivaldybės taryboje yra politinis procesas. Pažymi, kad būtent šiuo metu galiojantis Reglamento reguliavimas, kurį pirmosios instancijos teismas pripažino prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams, eliminuoja bet kokį politinį procesą iš Kontrolės komiteto sudarymo procedūros dėl to, jog yra įtvirtintas apribojimas siūlyti tą patį kandidatą į komitetą du kartus. Kitaip tariant, pasitelkiant norminį teisės aktą (juridinį instrumentą), kuris iš esmės yra priimamas savivaldybės tarybos daugumos (pozicijos) balsais, yra apribojama opozicinių frakcijų ir tarybos narių grupių, jeigu jas sudaro ne mažiau kaip 3 tarybos nariai, teisė savo nuožiūra siūlyti savo atstovus į Kontrolės komitetą ir atitinkamai kandidatą į Kontrolės komiteto pirmininko pareigas. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, jog savivaldybės tarybos veikla yra politinė institucija, kurioje darbas turi būti paremtas politiniu konsensusu. Būtent Reglamento nuostatų (dėl apribojimo siūlyti tą pačia kandidatūrą į Kontrolės komiteto narius du kartus bei dėl to, jog Kontrolės komiteto pirmininkas yra skiriamas tik suformavus komitetą) pripažinimas prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams ir užtikrina tai, jog taryba priimdama sprendimą dėl Kontrolės komiteto sudėties ir jos pirmininko, remtųsi ne teisinėmis priemonėmis įtvirtintais ribojimais, o būtent politiniu konsensusu. Tuo tarpu tarybai įstatymo nustatytais terminais nepasiekiant konsensuso, įstatymai numato atitinkamas priemones Vietos savivaldos įstatymo įgyvendinimui.
  19. Pareiškėjai dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Reglamento 61 ir 63 punktais, nurodo, kad teismas sprendimu pagrįstai pripažino, jog Reglamento 61 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad tą pačią kandidatūrą galima siūlyti du kartus, ir Reglamento 63 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad sudarius Etikos ir Antikorupcinę komisijas, jų pirmininkus savivaldybės taryba mero teikimu skiria iš komisijos tarybos narių, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 15 straipsnio 1 daliai. Kaip teisingai pažymėjo teismas skundžiamame sprendime, Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis savivaldybės tarybos mažumai (opozicijai) suteikia teisę siūlyti Etikos ir Antikorupcijos komisijų pirmininkų kandidatūras. Tuo tarpu Reglamento 61 ir 63 punktuose įtvirtintas reguliavimas paneigia ir suvaržo savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) teisę savo nuožiūra siūlyti kandidatūras į Etikos ir Antikorupcijos pirmininkų pareigas. Pagal Reglamento nuostatas, visų pirma, yra išrenkami komisijos nariai apribojant tos pačios kandidatūros siūlymą du kartus, o tik vėliau iš jų yra renkami komisijų pirmininkai. Taigi, apribojus savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) teisę siūlyti savo kandidatus į komisijų sudėtį, tuo pačiu yra apribojama Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi laiduojama opozicijos teisė siūlyti kandidatus į komisijos pirmininkus.
  20. Pareiškėjai dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų dėl atskirų tarybos narių sąžiningumo ir pareigos užtikrinti sklandų savivaldybės tarybos kaip organo veikimą ir balsuoti dėl savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtų klausimų, inter alia, dėl komisijų ir komitetų formavimo ir pirmininkų skyrimo, pažymi, kad ši pareiga taikytina ne tik tarybos nariams, kurie siūlo savo kandidatūras į komisijas ir komitetus bei jų pirmininkus, bet ir visai tarybai ir atskirai kiekvienam jos nariui, įskaitant ir tarybos daugumą, kurie balsuoja už komisijas ir komitetus bei jų pirmininkus. Būtent dėl šios priežasties šių pareigų vykdymas negali būti dirbtinai ribojamas teisinėmis priemonėmis ir konsensusas turi būti pasiektas būtent politinio proceso metu.
  21. Pareiškėjai dėl Reglamento 25 punkto ir atskirų jo papunkčių atsiliepime nurodė, kad Kauno apygardos administracinis teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog Reglamento 25 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad tarybos narys dėl pageidaujamos informacijos pateikimo savivaldybės administracijai ar kitoms savivaldybės įstaigoms, savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms pateikia prašymą raštu, „prašymo kopiją pateikiant savivaldybės merui”, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui ir 20 straipsnio 2 daliai. Pažymi, kad Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktas nenumato absoliučiai jokių apribojimų dėl tarybos nario teisės gauti visą informaciją, taip pat ir papildomų pareigų įgyvendinant ar pasinaudojant šia teise, o šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalis, įtvirtinanti mero įgaliojimus ir kompetenciją, nenumato absoliučiai jokių savivaldybės mero teisių ar įgaliojimų, kiek tai susiję su informacijos teikimu savivaldybės tarybos nariams. Todėl teismo išvados šiuo klausimu yra pagrįstos ir teisingos.
  22. Pažymi, kad tarybos nario teisė ir pareiga siūlyti savivaldybės tarybai svarstyti klausimus bei rengti sprendimų projektus ir juos pagrįsti neabejotinai yra susijusi su tarybos nario teise gauti informaciją iš savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų ir savivaldybės kontroliuojamų įmonių, kadangi tik disponuodamas reikalinga informacija tarybos narys gali pasinaudoti šia savo teise ir įvykdyti pareigą. Dėl šios priežasties tarybos nario teisė gauti informaciją negali būti ribojama. Galimos ir tokios situacijos, kada tarybos narys tik gavęs informaciją ir sužinojęs informacijos turinį gali nuspręsti rengti, ar ne, atitinkamą pasiūlymą ir/ar sprendimo projektą, bei kokio turinio atitinkamas pasiūlymas ar sprendimo projektas bus. Galiojant Reglamento 25.1.1 punkto nuostatai (nurodyti su kokiu svarstomu ar rengiamu svarstyti klausimu yra susijusi informacija) susiklosto tokia teisinė situacija, kad nuo savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų ar savivaldybės kontroliuojamų įmonių darbuotojų, atsakingų už informacijos suteikimą, subjektyvios nuomonės sprendžiant, ar iš tiesų prašoma informacija yra susijusi su svarstomais ar rengiamais svarstyti klausimai, priklauso, ar tarybos narys gaus informaciją ar ne. O tai neabejotinai užkerta kelią tarybos nariui tinkamai vykdyti savo pareigas. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad Reglamento 25.1.1 punktas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui.
  23. Pareiškėjai nurodo, kad Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktas numato tarybos nario teisę gauti informaciją be jokių apribojimų. Teismas sprendime taip pat sutiko su argumentais, kad tarybos nario teisė siūlyti savivaldybės tarybai svarstyti klausimus bei rengti sprendimų projektus ir juos pagrįsti, neabejotinai yra susijusi su tarybos nario teise gauti informaciją iš savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų ir savivaldybės kontroliuojamų įmonių, kadangi tik disponuodamas reikalinga informacija, tarybos narys gali pasinaudoti šia savo teise.
  24. Atsižvelgiant į Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalį, Reglamento 91 punktą, tarybos narys apie savivaldybės taryboje svarstytinus ir nagrinėtinus klausimus gali sužinoti likus tik trims darbo dienoms iki posėdžio pradžios, tuo tarpu informaciją iš savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų ir savivaldybės kontroliuojamų įstaigų tarybos narys gali gauti tik per 20 darbo dienų. Kitaip tariant tarybos nariui, kuris apie savivaldybės taryboje svarstytinus klausimus sužino likus trims dienoms, užkertamas kelias laiku ir operatyviai gauti reikalingą informaciją apie nagrinėjamus klausimus iš savivaldybės institucijų, įstaigų ir įmonių. Todėl teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog Reglamento 25.2 punkto nuostata apriboja tarybos nariui galimybę operatyviai ir efektyviai parengti tarybos posėdžiui, o taip pat ir Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punkte numatytą tarybos nario teisę gauti informaciją.
  25. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad neva trumpesnis terminas gali suponuoti tokią situaciją, jog dėl didelio informacijos kiekio ir žmogiškųjų išteklių stokos gali būti neįmanoma pateikti prašomos informacijos, kadangi tokie apeliacinio skundo argumentai nepaneigia tarybos nario teisės gauti informaciją, kuri užtikrina tinkamą tarybos nario pareigų vykdymą. Nors teismas sprendime ir nenurodė, kad informacija turi būti suteikiama ne vėliau kaip per 3 dienas, tačiau netgi ir 3 dienų terminas yra visiškai pakankamas pateikti informaciją, kadangi sunku net įsivaizduoti informacijos kiekį, kurio nebūtų galima pateikti per 3 dienas.
  26. Pareiškėjų nuomone, teismas skundžiamu sprendimu visiškai pagrįstai konstatavo, kad Reglamento 1141.3 punktas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 daliai. Teismas pagrįstai sprendė, kad klausimą dėl mero, kuris yra savivaldybės vadovas, nusišalinimo yra įgaliota spręsti kolegiali savivaldybės institucija – savivaldybės taryba, kurios narys jis yra. Atsakovo apeliacinis skundas šioje dalyje iš esmės yra grindžiamas vieninteliu argumentu, t. y. tuo, jog Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 dalis reglamentuoja situaciją, kada galimas interesų konfliktas kyla tarybos posėdyje, tuo tarpu Reglamento 1141.3 punktas reglamentuoja situaciją, kai nevyksta komitetų ar tarybos posėdžiai. Vietos savivaldos įstatyme nėra nustatyta procedūra, kokia tvarka turi būti sprendžiamas mero ir/ar mero pavaduotojo nusišalinimo klausimas laikotarpiu kai nevyksta tarybos posėdžiai, tačiau atsižvelgiant į tai, kad, kaip paminėta, vienintelė įgaliota institucija priimti sprendimą dėl mero nusišalinimo yra savivaldybės taryba, klausimas dėl mero nusišalinimo turėtų būti sprendžiamas tarybos posėdyje, todėl nepagrįstas atsakovo argumentas, jog Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 dalis reguliuoja skirtingus teisinius santykius. Druskininkų savivaldybės taryba apeliaciniu skundu niekaip nepaneigia pirmosios instancijos išvadų, kad nei Vietos savivaldos įstatymas, nei Reglamentas, nei bet koks kitas teisės aktas nenumato tokios institucijos ir/ar savivaldybės tarybos narių veiklos formos kaip „tarybos narių pasitarimas“, kuris pagal Reglamento 1141.3 punktą yra įgaliotas spręsti priimti ar nepriimti mero ir/ar mero pavaduotojo pareikšto nusišalinimo. Neegzistuojant tokiam dariniui kaip „tarybos narių pasitarimas“, taip pat nesant tokios tarybos narių veiklos formos reglamentavimo (kokiu būdu sušaukiama, kas priklauso tarybos narių pasitarimui ir pan.), akivaizdu, jog „tarybos narių pasitarimas“ negali spręsti dėl pareikšto nusišalinimo.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV.

20

  1. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, tačiau pagal 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalį administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka, todėl atsakovo apeliacinis skundas išnagrinėtas vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d.
  2. Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 skyriaus 1 skirsnis, nustatantis pareiškimų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą nagrinėjimo tvarką, suponuoja, kad norminės administracinės bylos nagrinėjimo ribas paprastai apibrėžia pareiškėjo pareiškime pateiktas prašymas, jo apimtis, taip pat šį prašymą pagrindžiantys teisiniai argumentai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-6-502/2017). Taigi šiuo atveju yra reikšminga įvertinti pareiškėjų kvestionuojamų Reglamento normų atitiktį būtent toms aukštesnės galios teisės aktų normoms, kurias nurodė pareiškėjai.
  3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad pagal pareiškėjo pateiktame prašyme ar tyrimą individualioje byloje inicijavusio administracinio teismo nutartyje nurodytas konkrečias aplinkybes (argumentus) paprastai yra identifikuojamos norminio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribos, ypač tais atvejais, kai prašoma įvertinti norminio akto nuostatų atitiktį bendriesiems teisės (teisinio reguliavimo, viešo administravimo, teisėkūros) principams ir (ar) bendrosioms įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose nurodytoms taisyklėms. Aptariamos aplinkybės (argumentai) turi būti konkrečios, aiškios, rodančios ryšį tarp norminio administracinio akto (jo dalies) ir minėtų bendrų principų bei reikalavimų, kurių atitikčiai prašoma ištirti šį aktą (jo dalį). Jos (aplinkybės, argumentai) turi būti susijusios su prašomo atlikti tyrimo objektu, leisti proceso šalims ir teismui nustatyti bei apibrėžti administracinės bylos dalyką ir nagrinėjimo ribas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015, 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-21-525/2016, Administracinė jurisprudencija, 2016 m. Nr. 32, p. 72-86).
  4. Administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog tokie abstraktaus, t. y. su individualia byla nesusijusio, prašymo (pareiškimo) ištirti norminio administracinio akto (jo dalies) atitiktį įstatymui ar Vyriausybės nutarimui argumentavimo (teisinių motyvų) trūkumai sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui atsisakyti priimti tokį pareiškėjo prašymą (pareiškimą) (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.), o tokį prašymą (pareiškimą) priėmus – norminę administracinę bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.) (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014, 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-18-556/2015, 2014 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I143-9/2014, 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015 ir kt.).
  5. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog konstitucinis teisinės valstybės principas apima daug įvairių tarpusavyje susijusių imperatyvų, be kita ko, ir teisės aktų hierarchijos reikalavimą, iš kurio kyla įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principas (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad šis konstitucinis principas neleidžia poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ar sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai). Poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas, nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio taikymo, ar nuolatinio galiojimo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. kovo 9 d., 2012 m. balandžio 18 d., 2013 m. vasario 20 d. nutarimus). Nors byloje nagrinėjamu atveju ginčijamų normų atitiktis teisinės valstybės principui nekvestionuojama, vertintina, jog ir šiuo atveju Reglamento normomis negalima pakeisti įstatymo ar sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis.
Dėl Reglamento 39 ir 40 punktų teisėtumo
  1. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento, patvirtinto Druskininkų savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. T1-115, 39 punkto (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. T1-72 redakcija) dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad „tą pačią kandidatūrą galima siūlyti du kartus“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 14 straipsnio 2 ir 3 dalims, ir laikė ją panaikinta, taip pat, jog Reglamento 40 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. T1-72 redakcija) prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 14 straipsnio 2 ir 3 dalims, ir laikė jį panaikintu.
  2. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Reglamento 39 punkto nuostata, kad „tą pačią kandidatūrą galima siūlyti du kartus“ apriboja savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupių teisę deleguoti kandidatus į Kontrolės komitetą savo nuožiūra. Reglamento 40 punkto nuostatą, vertinant sistemiškai kartu su pirmiau aptarta Reglamento 39 punkto nuostata, padaryta išvada, kad Reglamento 39 punktu apribojus savivaldybės tarybos narių frakcijų ir grupių teisę deleguoti kandidatus į Kontrolės komitetą ir pagal Reglamento 40 punktą Kontrolės komiteto pirmininką skiriant jau sudarius šį komitetą, apribojama Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 3 dalies garantuota opozicijos teisė siūlyti Kontrolės komiteto pirmininko kandidatūrą.
  3. Kaip matyti iš pareiškėjų pareiškimo, Reglamento 39 ir 40 punktų atitiktis buvo keliama Konstitucijos 1 straipsniui, 120 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos 4 straipsnio 6 punktui bei 14 straipsnio 2 ir 3 dalims.
  4. Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 1 straipsnyje numatyta, jog Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, o 120 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.
  5. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje 6 punkte kaip vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, nurodytas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo. Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.
  6. Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog komitetai sudaromi ne mažiau kaip iš 3 tarybos narių savivaldybės tarybos sprendimu. Kiekvienoje savivaldybėje privaloma sudaryti Kontrolės komitetą. Į Kontrolės komitetą įeina vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupės, jeigu ją sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai, deleguotų atstovų skaičius. Sudarant kitus komitetus, laikomasi proporcinio daugumos ir mažumos atstovavimo principo. Komitetų ir jų narių skaičių, komitetų įgaliojimus, išskyrus Kontrolės komitetą, nustato savivaldybės taryba. Kontrolės komiteto įgaliojimus savivaldybės taryba nustato atsižvelgdama į šio straipsnio 4 dalį. Komitetų darbo tvarka nustatoma reglamente.
  7. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, aiškindama Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą proporcinio daugumos ir mažumos atstovavimo principą, yra pažymėjusi, kad jo pagrindinis tikslas yra užtikrinti tarybos mažumos interesus (2014 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-718/2014, Administracinė jurisprudencija, 2014 m., Nr. 27, p. 266–273).
  8. Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad komitetų, išskyrus Kontrolės komitetą, pirmininkus ir jų pavaduotojus mero siūlymu skiria komitetai. Tą pačią kandidatūrą meras gali siūlyti du kartus. Kontrolės komiteto pirmininką savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) siūlymu, Kontrolės komiteto pirmininko pavaduotoją mero siūlymu skiria savivaldybės taryba reglamento nustatyta tvarka. Jeigu savivaldybės tarybos mažuma (opozicija) nepasiūlo Kontrolės komiteto pirmininko kandidatūros arba jeigu nėra paskelbta savivaldybės tarybos mažuma (opozicija), Kontrolės komiteto pirmininką ir pirmininko pavaduotoją skiria savivaldybės taryba mero siūlymu.
  9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnis numato vieną imperatyvią sąlygą, taikytiną Kontrolės komiteto sudėčiai: į jį turi įeiti vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupės, jeigu ją sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai, deleguotų atstovų skaičius. Iš to implicitiškai išplaukia, jog savivaldybės tarybos opozicija turi pareigą į Kontrolės komitetą deleguoti savo atstovus. Tačiau Vietos savivaldos įstatymas neįtvirtina konkrečių būdų ar (ir) sąlygų, kaip ir (ar) kurie opozicijos atstovai turėtų būti deleguojami. Todėl darytina išvada, jog opozicinėms frakcijoms priklausančių savivaldybės tarybos narių kandidatūrų parinkimas, teikimas ir galutinis jų tvirtinimas savivaldybės taryboje, tokiu būdu realizuojant Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio kiekvienai frakcijai numatytą pareigą deleguoti atstovus į Kontrolės komitetą, yra politinio, o ne teisiniais reikalavimais susaistyto ir, atitinkamai, administraciniame teisme revizuoti galimo, proceso dalis ir išdava (2015 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1323-602/2015, Administracinė jurisprudencija, 2015 m., Nr. 30).
  10. Pareiškėjų ginčijamame Reglamento 39 punkte numatyta, jog savivaldybėje privaloma sudaryti Kontrolės komitetą, į kurį įeina vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupės, jei ją sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai, deleguotų atstovų skaičius. Taryba už kiekvieną pasiūlytą kandidatūrą balsuoja atskirai, tą pačią kandidatūrą galima siūlyti du kartus.
  11. Teisėjų kolegijos vertinimu, Reglamento 39 punkte tiek, kiek jame numatyta, jog į Kontrolės komitetą kandidatūrą galima siūlyti ne daugiau nei du kartus, savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupės, jeigu ją sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai, atžvilgiu įtvirtintas apribojimas deleguoti kandidatus į Kontrolės komitetą, atitinkamai kandidatūrai savivaldybės tarybai nepritarus du kartus. Pagal šį punktą, savivaldybės tarybai du kartus nepatvirtinus kandidatūros, atstovavimo taisyklė, jog į Kontrolės komitetą įeina vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupės, jeigu ją sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai, deleguotų atstovų skaičius, yra apribojama.
  12. Vietos savivaldos įstatymas (VSĮ 14 straipsnio 2 dalis), būdamas aukštesnės teisinės galios aktu, jokių papildomų sąlygų ar apribojimų tuo aspektu, kiek kartų tą pačią kandidatūrą galima siūlyti (deleguoti) į Kontrolės komitetą, nenustato. Dėl to yra pagrindas spęsti, jog žemesnės teisinės galios teisės akto normoje (Reglamento 39 punkte) nepagrįstai įtvirtintas toks apribojimas, kurio nėra numatyta įstatyme, ir tokiu būdu nepagrįstai apribojama atstovavimo taisyklė, jog į Kontrolės komitetą įeina vienodas visų savivaldybės tarybos narių frakcijų ir savivaldybės tarybos narių grupės, jeigu ją sudaro ne mažiau kaip 3 savivaldybės tarybos nariai, deleguotų atstovų skaičius.
  13. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Reglamento 39 punkto (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. T1-72 redakcija) dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad „tą pačią kandidatūrą galima siūlyti du kartus“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 daliai.
  14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog vietos savivaldos institucijų veikloje turi būti paisoma visų Vietos savivaldos įstatyme įtvirtintų pagrindinių vietos savivaldos principų, tarp jų teisėtumo principo, nustatančio, kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus (Vietos savivaldos įstatymo 4 str. 6 p.). Taigi savivaldybių savarankiškumo principas nėra absoliutus ir jis neatleidžia viešojo administravimo teises ir pareigas turinčio subjekto (savivaldybės tarybos) nuo pareigos laikytis visų kitų viešosios teisės principų, tarp jų teisėtumo principo. Savivaldybės taryba, įgyvendindama jai pavestas funkcijas, neturi diskrecijos teisės nustatyti aukštesnės galios teisės aktų nuostatų neatitinkantį teisinį reguliavimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-737-552/2015, Administracinė jurisprudencija, 2015 m., Nr. 30).
  15. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, yra pagrindas vertinti, jog savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų reikalavimus, o nustatant Kontrolės komiteto tvarką, inter alia šią procedūrą reglamentuojančias teisės normas, turi būti laikomasi teisės aktų reikalavimų, inter alia, laikomasi savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principo.
  16. Atsižvelgus į anksčiau nurodytus argumentus dėl Reglamento 39 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalies nuostatoms, konstatuotina, kad šio punkto nuostata „tą pačią kandidatūrą galima siūlyti du kartus“ taip pat prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui. Taigi pirmosios instancijos teismo išvados šiuo aspektu taip pat yra pagrįstos.
  17. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog Reglamento 39 punkte yra reguliuojama Kontrolės komiteto sudarymo tvarka, o Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis reguliuoja Komiteto pirmininko ir pavaduotojo skyrimo tvarką, t. y. šios nuostatos reguliuoja skirtingus teisinius santykius, dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Reglamento 39 punkto minėta dalis taip pat prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 3 daliai. Spręstina, jog šioje dalyje nėra norminės administracinės bylos tyrimo dalyko, dėl to ši administracinės bylos dalis nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 d., 114 str. 1 d.) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017).
  18. Pirmosios instancijos teismas Reglamento 39 punkto atitikties Konstitucijos 1 straipsniui ir 120 straipsnio 1 daliai netyrė. Kadangi konstatuotas Reglamento 39 punkto prieštaravimas anksčiau nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams, šios normos atitikties tyrimą pareiškėjų nurodomiems Konstitucijos 1 straipsniui ir 120 straipsnio 1 daliai atlikti nėra pagrindo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I261-15/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3-502/2016 ir kt.).
  19. Teisėjų kolegija pažymi, jog Reglamento 40 punkte numatyta, kad suformavus Kontrolės komitetą, jei yra paskelbta savivaldybės tarybos mažuma (opozicija), Kontrolės komiteto pirmininką savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) siūlymu skiria savivaldybės taryba. Jei kelios frakcijos, tarybos narių grupės ar tarybos nariai yra pasiskelbę savivaldybės tarybos mažuma (opozicija) ir kiekviena iš jų atskirai siūlo kandidatus į Kontrolės komiteto pirmininko pareigas, taryba už kiekvieną pasiūlytą kandidatūrą balsuoja atskirai. Komiteto pirmininku skiriamas tas kandidatas, kuris surinko posėdyje dalyvavusių tarybos narių balsų daugumą. Balsuojama šio Reglamento nustatyta tvarka.
  20. Pirmosios instancijos teismas Reglamento 40 punktą pripažino neteisėtu visa apimtimi, nors, kaip matyti iš teismo sprendimo motyvų, šis punktas įvertintas kaip neteisėtas tiek, kiek jame numatyta, jog Kontrolės komiteto pirmininkas skiriamas jau sudarius šį komitetą.
  21. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, yra pagrindas spręsti, jog pagal šioje dalyje įtvirtintą reglamentavimą Kontrolės komiteto pirmininkas taip pat skiriamas jau suformavus Kontrolės komitetą. Tai išplaukia iš sistemiško Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnyje įtvirtintų nuostatų dėl savivaldybės tarybos komitetų vertinimo – pirma, Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje aptariama komitetų sudarymo tvarka, antra, 3 dalyje aptariamas pirmininkų ir pavaduotojų skyrimas. Dėl to šiuo aspektu Reglamento 40 punktą nėra pagrindo vertinti kaip neteisėtą.
  22. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, Reglamento 40 punktas pripažintas neteisėtu jį sistemiškai vertinant kartu su Reglamento 39 punktu. Tačiau šie punktai yra savarankiški ir reguliuojantys skirtingas procedūras – Kontrolės komiteto formavimą ir jo pirmininko skyrimą. Pripažinus Reglamento 39 punkte numatytą reguliavimą, apribojantį kandidatų į Kontrolės komitetą, atitinkamai kandidatūrai savivaldybės tarybai nepritarus du kartus, delegavimą, neteisėtu, Kontrolės komiteto pirmininko skyrimo procedūrai, einančiai po Kontrolės komiteto suformavimo, pasekmės dėl tokio reguliavimo neturėtų kilti, dėl to Reglamento 40 punkto neteisėtumą nėra pagrindo grįsti sisteminiu šio punkto ir Reglamento 39 punkto aiškinimu.
  23. Įvertinus Reglamento 40 punkte numatytus reikalavimus, taikytinus Kontrolės komiteto pirmininko skyrimo procedūrai, nėra pagrindo pripažinti, jog jie numato neteisėtus apribojimus ar iš esmės skiriasi nuo numatytų Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje. Be to, pastebėtina, jog Reglamento 40 punktas, numatantis Kontrolės komiteto pirmininko skyrimo tvarką, ir Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis, nustatanti komitetų ir Kontrolės komiteto formavimo tvarką, reguliuoja skirtingus teisinius santykius, todėl tarp jų negali būti prieštaravimo ir šioje dalyje nėra norminės bylos tyrimo dalyko, dėl to ši bylos dalis nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 d., 114 str. 1 d.).
  24. Pareiškėjai pareiškime taip pat kėlė Reglamento 40 punkto atitikties klausimą Konstitucijos 1 straipsniui ir 120 straipsnio 1 daliai, tačiau pareiškėjai nedetalizavo ir nepagrindė savo abejonės dėl Reglamento 40 punkto atitikties minėtoms Konstitucijos nuostatoms, pareiškėjų abejonės dėl Reglamento 40 punkto iš esmės susijusios su Vietos savivaldos įstatymo normomis, kurioms prieštaravimas nepripažintas ir dėl kurių jau buvo pasisakyta anksčiau (šiame baigiamajame teismo akte). Kadangi pareiškėjai iš esmės nenurodė jokių kitų (papildomų) aplinkybių ir pareiškimo dėl Reglamento 40 punkto atitikties Konstitucijos 1 straipsniui ir 120 straipsnio 1 daliai nemotyvavo, tai nagrinėjamu atveju eliminuoja administracinio teismo pareigą papildomai (atskirai) pasisakyti dėl pareiškėjo prašymo šioje dalyje, dėl to ši administracinės bylos dalis taip pat nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 d., 114 str. 1 d.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017).
  25. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad Reglamento 40 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. T1-72 redakcija) prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 14 straipsnio 3 daliai, dėl to yra pagrindas šią teismo sprendimo dalį panaikinti ir pripažinti, kad Reglamento 40 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. T1-72 redakcija) neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui ir 14 straipsnio 3 daliai, o bylos dalį dėl Reglamento 40 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 1 straipsniui ir 120 straipsnio 1 daliai nutraukti.
Dėl Reglamento 61 ir 63 punktų teisėtumo
  1. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Reglamento 61 punkto (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T1-147 redakcija) dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad „tą pačią kandidatūrą į tą pačią komisiją galima siūlyti du kartus“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 15 straipsnio 1 daliai, ir laikė ją panaikinta, o Reglamento 63 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T1-147 redakcija) ta apimtimi, kuria numatyta, kad „sudarius Etikos ir Antikorupcijos komisijas, jų pirmininkus taryba mero teikimu skiria iš komisijos tarybos narių“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 15 straipsnio 1 daliai, ir laikė jį panaikintu.
  2. Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui sudaro Etikos komisiją ir Antikorupcijos komisiją. Savivaldybės taryba šių komisijų pirmininkus mero teikimu skiria iš tarybos narių. Jeigu yra paskelbta savivaldybės tarybos mažuma (opozicija), Etikos komisijos ir Antikorupcijos komisijos pirmininkų kandidatūras meras teikia savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) siūlymu reglamento nustatyta tvarka. Jeigu savivaldybės tarybos mažuma (opozicija) nepasiūlo Etikos komisijos ir Antikorupcijos komisijos pirmininkų kandidatūrų, Etikos komisijos ir Antikorupcijos komisijos pirmininkus savivaldybės taryba skiria mero teikimu.
  3. Pareiškėjų ginčijamame Reglamento 61 punkte įtvirtinta, kad taryba jos įgaliojimų laikui sudaro nuolatines komisijas. Jos sudaromos įstatymų numatytais atvejais ar tarybai nusprendus. Kandidatus į komisiją gali siūlyti visi tarybos nariai. Tą pačią kandidatūrą į tą pačią komisiją galima siūlyti du kartus.
  4. Taigi šiame punkte yra įtvirtintas apribojimas siūlyti atitinkamą kandidatūrą į tą pačią komisiją, inter alia Etikos komisiją ir Antikorupcijos komisiją, savivaldybės tarybai du kartus nepatvirtinus tos kandidatūros. Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, kurioje reglamentuojamas Etikos komisijos ir Antikorupcijos komisijos sudarymas, tokio apribojimo (tą pačią kandidatūrą į tą pačią komisiją siūlyti tik du kartus) nėra numatyta. Dėl to yra pagrindas spęsti, jog poįstatyminio teisės akto norma (Reglamento 61 punktas), nepagrįstai įtvirtina tokį apribojimą, kurio nėra numatyta įstatyme, taip nepagrįstai apribojama tarybos narių teisė siūlyti kandidatus į komisijas, inter alia Etikos komisiją ir Antikorupcijos komisiją.
  5. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pripažįstama, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Reglamento 61 punkto dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad „tą pačią kandidatūrą į tą pačią komisiją galima siūlyti du kartus“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 1 daliai.
  6. Atsižvelgus į anksčiau nurodytus argumentus dėl Reglamento 61 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatoms, darytina išvada, kad šio punkto nuostata „tą pačią kandidatūrą į tą pačią komisiją galima siūlyti du kartus“ taip pat prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui (žr. taip pat Nutarties 69, 70 punktus).
  7. Kadangi konstatuotas Reglamento 61 punkto prieštaravimas anksčiau nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams, toliau šios normos atitikties tyrimą pareiškėjų nurodomiems Konstitucijos 1 straipsniui ir 120 straipsnio 1 daliai atlikti nėra pagrindo (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I261-15/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3-502/2016 ir kt.).
  8. Pareiškėjų ginčijamame Reglamento 63 punkte numatyta, jog sudarius Etikos ir Antikorupcijos komisijas, jų pirmininkus taryba mero teikimu skiria iš komisijos tarybos narių. Jei yra paskelbta tarybos mažuma (opozicija), ji merui siūlo Komisijų pirmininkų kandidatūras, kurias meras teikia tarybai. Jeigu tarybos mažuma (opozicija) nepasiūlo Etikos komisijos ir Antikorupcijos komisijos pirmininkų kandidatūrų, minėtų komisijų pirmininkus taryba skiria mero teikimu.
  9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) įgaliojimai atsispindi ir Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio reglamentuojamos Etikos komisijos formavime – nors ex lege nėra įtvirtinta, jog į Etikos komisijos sudėtį turi įeiti visų savivaldybės tarybos frakcijų nariai, savivaldybės tarybos mažuma (opozicija) pagal minėtąjį straipsnį gali (tačiau neprivalo) siūlyti Etikos komisijos pirmininko kandidatūrą. Plačiau šios savivaldybės tarybos mažumos (opozicijos) teisės realizavimas įstatyme nėra aptariamas (2015 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1323-602/2015, Administracinė jurisprudencija, 2015 m., Nr. 30).
  10. Reglamento 63 punkte iš esmės yra atkartojamos Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostatos, dėl to Reglamento 63 punktas laikytinas atitinkančiu šį aukštesnės galios teisės aktą. Iš Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies taip pat išplaukia, jog Etikos ir Antikorupcijos komisijų pirmininkai yra skiriami sudarius komisijas.
  11. Reglamento 63 punkto neteisėtumą pirmosios instancijos teismas konstatavo jį sistemiškai aiškindamas kartu su Reglamento 61 punktu, t. y. jo neteisėtumas buvo siejamas su komisijų sudarymo tvarka (tiek, kiek „tą pačią kandidatūrą į tą pačią komisiją galima siūlyti du kartus“), kas atitinkamai galėjo lemti, jog komisijų pirmininkų paskyrimas galėjo būti apribotas savivaldybės tarybai tam tikros kandidatūros nepatvirtinus du kartus. Tačiau konstatavus Reglamento 61 punkto neteisėtumą, teisinės pasekmės dėl minėtame punkte įtvirtino neteisėto apribojimo Etikos komisijos ir Antikorupcijos komisijos pirmininkų skyrimo procedūrai nekyla. Komitetų formavimas ir pirmininkų skyrimas yra dvi skirtingos procedūros, dėl to Reglamento 63 punkto neteisėtumą nėra pagrindo konstatuoti jį sistemiškai aiškinant su Reglamento 61 punktu. Atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti šio punkto prieštaravimą Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punkte įtvirtintam teisėtumo principui.
  12. Pareiškėjai pareiškime taip pat kėlė Reglamento 63 punkto atitikties Konstitucijos 1 straipsniui ir 120 straipsnio 1 daliai, tačiau pareiškėjai nedetalizavo ir nepagrindė savo abejonės dėl Reglamento 63 punkto atitikties minėtoms Konstitucijos nuostatoms, pareiškėjų abejonės dėl Reglamento 63 punkto iš esmės susijusios su Vietos savivaldos įstatymo normomis, kurioms prieštaravimas nepripažintas ir dėl kurių jau buvo pasisakyta anksčiau (šiame baigiamajame teismo akte). Kadangi pareiškėjai iš esmės nenurodė jokių kitų (papildomų) aplinkybių ir pareiškimo dėl Reglamento 63 punkto atitikties Konstitucijos 1 straipsniui ir 120 straipsnio 1 daliai nemotyvavo, tai nagrinėjamu atveju eliminuoja administracinio teismo pareigą papildomai (atskirai) pasisakyti dėl pareiškėjo prašymo šioje dalyje, dėl to ši administracinės bylos dalis nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.) (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014; 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-18-556/2015 ir kt.).
  13. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad Reglamento 63 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T1-147 redakcija) ta apimtimi, kuria numatyta, kad „sudarius Etikos ir Antikorupcijos komisijas, jų pirmininkus taryba mero teikimu skiria iš komisijos tarybos narių“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 15 straipsnio 1 daliai, dėl to yra pagrindas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ir pripažinti, jog Reglamento 63 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T1-147 redakcija) neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui ir 15 straipsnio 1 daliai, o bylos dalį dėl Reglamento 63 punkto atitikties Konstitucijos 1 straipsniui ir 120 straipsnio 1 daliai nutraukti.
Dėl Reglamento 25.1.1 punkto teisėtumo
  1. Pirmosios instancijos teismas pripažino Reglamento 25.1.1 punktą (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) prieštaraujančiu Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui ir laikė jį panaikintu.
  2. Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog tarybos narys turi teisę reglamento nustatyta tvarka siūlyti savivaldybės tarybai svarstyti klausimus, rengti savivaldybės tarybos sprendimų projektus, iš savivaldybės administracijos ar kitų savivaldybės įstaigų, savivaldybės kontroliuojamų įmonių gauti visą tarybos nario veiklai reikalingą su savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais susijusią informaciją, dalyvauti diskusijose svarstomais klausimais, raštu ir žodžiu pateikti pastabas dėl savivaldybės tarybos sprendimų projektų, dėl savivaldybės tarybos darbo tvarkos ir kt., savivaldybės tarybos posėdžio metu klausti pranešėjus, kalbėti dėl vedimo tvarkos, kreiptis su paklausimais į savivaldybės institucijų, savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų, įmonių ir organizacijų, taip pat valstybės institucijų, kurios veikia savivaldybės teritorijoje, vadovus ir valstybės tarnautojus.
  3. Reglamento 25.1.1 punkte numatyta, kad tarybos narys pateikia prašymą nurodydamas su kokiais savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais yra susijusi prašoma informacija ir kokiu elektroniniu paštu pageidauja gauti atsakymą.
  4. Teisėjų kolegija pastebi, jog nors motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje nurodyta, kad pripažįstama, jog Reglamento 25.1.1 punkto nuostata ta apimtimi, kuria numatyta, kad tarybos narys pateikia prašymą „nurodydamas su kokiais savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais yra susijusi prašoma informacija“ prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui, tačiau rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje Reglamento 25.1.1 punktas pripažintas neteisėtu visa apimtimi.
  5. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamame punkte nurodyto reikalavimo savivaldybės tarybos nariui pateikiant prašymą nurodyti, su kokiais savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais yra susijusi prašoma informacija, nėra pagrindo vertinti kaip naujo ar papildomo reikalavimo, keliamo savivaldybės tarybos nariui. Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punkte yra expressis verbis įtvirtina, jog tarybos narys turi teisę reglamento nustatyta tvarka <...> iš savivaldybės administracijos ar kitų savivaldybės įstaigų, savivaldybės kontroliuojamų įmonių gauti visą tarybos nario veiklai reikalingą su savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais susijusią informaciją. Reglamento 25.1.1 punkte yra nustatoma, kaip tokią informaciją, kurią pagal Vietos savivaldos įstatymą turi teisę gauti savivaldybės tarybos narys, jis gali gauti, ir kaip tokią teisę, garantuojamą Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punkte, įgyvendinti – pateikti prašymą ir nurodyti, su kokiais savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais yra susijusi prašoma informacija. Taigi Reglamento 25.1.1 punkte yra detalizuojama Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punkte numatytos teisės įgyvendinimo tvarka.
  6. Vertinant Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punkte įtvirtintą teisinį reguliavimą matyti, kad savivaldybės tarybos narys iš savivaldybės administracijos ar kitų savivaldybės įstaigų, savivaldybės kontroliuojamų įmonių gauti visą tarybos nario veiklai reikalingą su savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais susijusią informaciją gali reglamento nustatyta tvarka, dėl to yra pagrindas spręsti, jog savivaldybės taryba gali nustatyti/detalizuoti tokios teisės įgyvendinimo tvarką.
  7. Dėl to argumento, jog Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas suteikia teisę asmenims, kurie nėra savivaldybės tarnybos nariais, gauti informaciją nenurodant prašomos informacijos panaudojimo tikslo, pastebėtina, jog pareiškėjai Reglamento 25.1.1 punkto teisėtumą kvestionuoja tik atitikties Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punkto aspektu, dėl to šie argumentai vertintini kaip nesusiję su ginčo dalyku. Be to, Reglamento 25.1.1 punkte nėra nurodoma, jog savivaldybės tarybos narys turi nurodyti informacijos panaudojimo tikslą, pagal šį punktą prašoma pateikti informacija turi sietis su savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais.
  8. Pastebėtina, jog Reglamento 25 punkte, kuriame kalbama apie informacijos pateikimą savivaldybės tarybos nariui, nėra nurodyta, jog savivaldybės institucijos ir įstaigos turi teisę atsisakyti suteikti prašomą informaciją, jei ji nėra susijusi su savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais, taigi ir svarstymai, jog savivaldybės institucijos ir įstaigos gali nežinoti, kokie klausimai yra nagrinėjami savivaldybės taryboje ar pradėti piktnaudžiauti atsisakydami suteikti informaciją, vertintini kaip nepagrindžiantys kvestionuojamos teisės normos neteisėtumo. Šią aplinkybę galima vertinti kaip patvirtinančią, jog Reglamento 25.1.1 punktu tiesiog yra siekiama apibrėžtumo – nurodyti prašymo dalyką.
  9. Įvertinus tai, kas išdėstyta, yra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad Reglamento 25.1.1 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui, dėl to yra pagrindas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ir pripažinti, kad Reglamento 25.1.1 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui.
  10. Pareiškėjai pareiškime kėlė klausimą dėl Reglamento 25.1.1 punkto atitikties Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai, kurioje numatyta, jog savivaldos teisė laiduojama įstatymo numatytiems valstybės teritorijos administraciniams vienetams. Ji įgyvendinama per atitinkamas savivaldybių tarybas. Įvertinus pareiškėjų pareiškimą yra pagrindas šioje dalyje administracinę bylą nutraukti, kadangi pareiškėjai pareiškimo dalies dėl Reglamento 25.1.1 punkto atitikties Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai nemotyvavo, dėl to šioje dalyje nėra norminės administracinės bylos dalyko (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.) (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014; 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-18-556/2015 ir kt.).
Dėl Reglamento 25.2 punkto teisėtumo
  1. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Reglamento 25.2 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 daliai, 24 straipsnio 2 punktui, ir laikė jį panaikintu.
  2. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalyje nurodyta, jog apie savivaldybės tarybos posėdžio laiką, svarstyti parengtus ir reglamento nustatyta tvarka įregistruotus klausimus kartu su sprendimų projektais meras, o kai jo nėra (reglamento nustatytais atvejais), – mero pavaduotojas, o kai šio nėra, – laikinai mero pareigas einantis tarybos narys arba įgaliojimus iš 1/3 išrinktų tarybos narių gavęs tarybos narys ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas iki posėdžio pradžios reglamento nustatyta tvarka praneša visiems tarybos nariams, gyventojams ir seniūnaičiui, kai svarstomi klausimai yra susiję su jo atstovaujama gyvenamosios vietovės bendruomene, taip pat seniūnui ir vietos gyventojų apklausos iniciatyvinės grupės atstovui (atstovams), kai svarstomi vietos gyventojų apklausos rezultatai ar klausimai dėl vietos gyventojų apklausai pateikto (pateiktų) klausimo (klausimų).
  3. Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kaip jau minėta, yra, be kita ko, įtvirtinta savivaldybės tarybos nario teisė iš savivaldybės administracijos ar kitų savivaldybės įstaigų, savivaldybės kontroliuojamų įmonių gauti visą tarybos nario veiklai reikalingą su savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais susijusią informaciją.
  4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog savivaldybės atstovaujamoji institucija, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas, yra savivaldybės taryba (Vietos savivaldos įstatymo 3 str. 3 d. 1 p.). Savivaldybės taryba yra savivaldos teisę įgyvendinanti institucija, susidedanti iš įstatymų nustatyta tvarka demokratiškai išrinktų savivaldybės bendruomenės atstovų – savivaldybės tarybos narių, savo įgaliojimus įgyvendinanti kolegialiai savivaldybės tarybos posėdžiuose, kuriems klausimai rengiami savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų jų posėdžiuose, savivaldybės tarybos narių frakcijų ir grupių jų pasitarimuose, tarybos narių, savivaldybės kontrolieriaus, savivaldybės mero ir savivaldybės administracijos direktoriaus (Vietos savivaldos įstatymo 11, 12 str.). Savivaldybės tarybos narys yra Lietuvos Respublikos savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nustatyta tvarka savivaldybės nuolatinių gyventojų išrinktas savivaldybės bendruomenės atstovas (Vietos savivaldos įstatymo 22 str. 1 d.). Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 5 dalis numato tarybos nario pareigą nuolat bendrauti su rinkėjais. Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis numato savivaldybės tarybos nario teisę kreiptis su paklausimais į savivaldybės institucijų, savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų, įmonių ir organizacijų, taip pat valstybės institucijų, kurios veikia savivaldybės teritorijoje, vadovus ir valstybės tarnautojus. Pabrėžta, jog Vietos savivaldos įstatymas expressis verbis nenumato terminų, per kuriuos turi būti išnagrinėti savivaldybės tarybos narių pateikti paklausimai. Tuo atveju, jeigu tarybos narys, nagrinėdamas gautus paklausimus, pasiūlymus, kreipiasi su paklausimais į savivaldybės institucijų, savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų, įmonių ir organizacijų, taip pat valstybės institucijų, kurios veikia savivaldybės teritorijoje, vadovus ir valstybės tarnautojus, šis kreipimasis negali būti vertinamas kaip administracinė procedūra. Šiuo atveju tarybos narys įgyvendina teisę kreiptis su paklausimais į savivaldybės institucijų, savivaldybės administracijos, kitų savivaldybės įstaigų, įmonių ir organizacijų, taip pat valstybės institucijų, kurios veikia savivaldybės teritorijoje, vadovus ir valstybės tarnautojus, kad galėtų tinkamai įgyvendinti savo pareigas, teises kaip valstybės politikas ir savivaldybės bendruomenės atstovas (Viešojo administravimo įstatymo 11 str. 5 d.) ir šiuo atveju Viešojo administravimo įstatymo 31 straipsnyje numatytas terminas nėra taikomas (2012 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1333/2012, Administracinė jurisprudencija, 2012 m., Nr. 23, p. 171-217).
  5. Reglamento 25.2 punkte įtvirtinta, jog informacija tarybos nariui pateikiama elektroninėmis ryšio priemonėmis per 20 darbo dienų.
  6. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkto neišplaukia įpareigojimai dėl termino, per kurį savivaldybės tarybos narys gali gauti iš savivaldybės administracijos ar kitų savivaldybės įstaigų, savivaldybės kontroliuojamų įmonių visą tarybos nario veiklai reikalingą su savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais susijusią informaciją, taigi šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti ginčijamos normos prieštaravimą Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktui. Kaip yra pastebėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, Vietos savivaldos įstatymas expressis verbis nenumato terminų, per kuriuos turi būti išnagrinėti savivaldybės tarybos narių pateikti paklausimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 201 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1333/2012, Administracinė jurisprudencija, 2012 m., Nr. 23, p. 171-217).
  7. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktu, savivaldybės tarybos narys iš savivaldybės administracijos ar kitų savivaldybės įstaigų, savivaldybės kontroliuojamų įmonių gauti visą tarybos nario veiklai reikalingą su savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais susijusią informaciją gali reglamento nustatyta tvarka, dėl to yra pagrindas pripažinti, jog savivaldybės taryba gali nustatyti/detalizuoti tokios teisės įgyvendinimo tvarką, inter alia numatyti terminą, per kurį tolią informaciją savivaldybės tarybos narys turi gauti.
  8. Sistemiškai aiškinant Reglamentą, Reglamento 25.2 punktas ir jame nustatytas informacijos pateikimo terminas yra taikomas tai informacijai, dėl kurios pagal Reglamento 25 punktą savivaldybės tarybos narys savivaldybės administracijai ar kitoms savivaldybės įstaigoms, savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms pateikia prašymą raštu. Reglamento 25.2 punktas reguliuoja kitus teisinius santykius nei Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalis, kurioje yra reglamentuojama informacijos apie savivaldybės tarybos posėdžio laiką, svarstyti parengtus ir reglamento nustatyta tvarka įregistruotus klausimus kartu su sprendimų projektais pateikimo tvarka ir terminas. Minėtose normose numatyti terminai taikomi skirtingais atvejais. Taigi Reglamento 25.2 punktas ir Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 dalis reguliuoja skirtingus teisinius santykius, dėl to šioje bylos dalyje nėra norminės administracinės bylos tyrimo dalyko, todėl byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 d., 114 str. 1 d.) (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017).
  9. Pareiškėjai pareiškime kėlė klausimą dėl Reglamento 25.2 punkto atitikties Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai. Įvertinus pareiškėjų pareiškimą yra pagrindas šioje dalyje administracinę bylą nutraukti, kadangi pareiškėjai pareiškimo dalies dėl Reglamento 25.2 punkto atitikties Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai nemotyvavo, dėl to šioje dalyje nėra norminės administracinės bylos dalyko (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.) (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 10 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014; 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-18-556/2015 ir kt.).
  10. Apibendrinant visa tai, konstatuotina, jog nėra pagrindo pripažinti Reglamento 25.2 punkto prieštaravimą Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktui, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad Reglamento 25.2 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 daliai, 24 straipsnio 2 punktui, ir laikė jį panaikintu, dėl to yra pagrindas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti ir pripažinti, kad Reglamento 25.2 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktui, o administracinės bylos dalį dėl Reglamento 25.2 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 daliai ir Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai nutraukti.
Dėl Reglamento 25.3 punkto teisėtumo
  1. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Reglamento 25.3 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) numatantis, kad „jeigu prašoma informacija yra konfidenciali arba prašomų dokumentų apimtis yra labai didelė, susipažinti su prašomais dokumentais tarybos nariams bus sudaryta galimybė atvykus į savivaldybės administraciją arba kitą savivaldybės įstaigą, savivaldybės kontroliuojamą įmonę iš anksto suderintu laiku“ neprieštarauja Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai bei Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui, ir pareiškėjų prašymą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Kadangi apeliacinį skundą padavė atsakovas, kuriam ši teismo sprendimo dalis yra palanki, taip pat teismui ex officio nekylant abejonių, jog teismas priėmė netinkamą sprendimą šioje dalyje, dėl šios dalies teisėjų kolegija detaliau nepasisako.
Dėl Reglamento 25 punkto teisėtumo
  1. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Reglamento 25 punkto (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad tarybos narys dėl pageidaujamos informacijos pateikimo savivaldybės administracijai ar kitoms savivaldybės įstaigoms, savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms pateikia prašymą raštu, „prašymo kopiją pateikiant savivaldybės merui“, prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 daliai, 24 straipsnio 2 punktui, ir laikė ją panaikinta.
  2. Kaip matyti iš pareiškėjų prašymo, pareiškėjai Reglamento 25 punkto teisėtumo klausimą kėlė Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktui ir 20 straipsnio 2 daliai.
  3. Pareiškėjų ginčijamame Reglamento 25 punkte numatyta, jog tarybos narys iš savivaldybės administracijos ar kitų savivaldybės įstaigų, savivaldybės kontroliuojamų įmonių turi teisę gauti visą tarybos nario veiklai reikalingą su savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais susijusią informaciją. Tarybos narys dėl pageidaujamos informacijos pateikimo savivaldybės administracijai ar kitoms savivaldybės įstaigoms, savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms pateikia prašymą raštu, prašymo kopiją pateikiant savivaldybės merui. Taigi, kaip matyti iš šios normos, savivaldybės tarybos nario teisės gauti informaciją įgyvendinimas šiame punkte yra siejamas su papildoma sąlyga – prašymo kopijos pateikimu savivaldybės merui.
  4. Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kaip jau minėta, yra įtvirtinta savivaldybės tarybos nario teisė gauti informaciją ir expressis verbis numatyta, jog tarybos narys turi teisę reglamento nustatyta tvarka <...> iš savivaldybės administracijos ar kitų savivaldybės įstaigų, savivaldybės kontroliuojamų įmonių gauti visą tarybos nario veiklai reikalingą su savivaldybės taryboje nagrinėjamais ar rengiamais nagrinėti klausimais susijusią informaciją. Šioje įstatymo normoje papildomų savivaldybės tarybos nario teisės gauti informaciją įgyvendinimo sąlygų, tokių kaip kad numatyta Reglamento 25 punkte – prašymo kopiją pateikti savivaldybės merui – nėra numatyta. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija Reglamento 25 punkte įtvirtintą reguliavimą, numatantį, jog savivaldybės tarybos narys prašymo dėl informacijos pateikimo kopiją turi pateikti savivaldybės merui, vertina kaip apsunkinantį savivaldybės tarybos nario teisės gauti informaciją įgyvendinimą, dėl to Reglamento 25 punkte numatytas reguliavimas pripažintinas prieštaraujančiu Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktui.
  5. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nors sprendime ir nepateikė motyvų šiuo aspektu, tačiau rezoliucinėje sprendimo dalyje Reglamento 25 punkto (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) dalį ta apimtimi, kuria numatyta, kad tarybos narys dėl pageidaujamos informacijos pateikimo savivaldybės administracijai ar kitoms savivaldybės įstaigoms, savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms pateikia prašymą raštu, „prašymo kopiją pateikiant savivaldybės merui“, pagrįstai pripažino prieštaraujančia Vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktui.
  6. Teisėjų kolegija pažymi, jog Reglamento 25 punkte yra nustatytos savivaldybės tarybos nario teisės ir pareigos, dėl to šio punkto neteisėtumas turėtų būti kvestionuojamas toms aukštesnės galios teisės normoms, kurios įtvirtina būtent savivaldybės tarybos narių teises ir pareigas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjų prašymo dalis dėl Reglamento 25 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 daliai, kurioje yra apibrėžti mero įgaliojimai, nėra tiksli ir tinkamai motyvuota. Pripažintina, jog šioje dalyje nėra norminės administracinės bylos tyrimo dalyko, dėl to ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis naikintina, o administracinės bylos dalis dėl Reglamento 25 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 daliai nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.) (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014; 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-18-556/2015; 2014 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I143-9/2014, 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2096-502/2015 ir kt.).
Dėl Reglamento 1141.3 punkto teisėtumo
  1. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Reglamento 1141.3 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T1-53 redakcija) prieštarauja Vietos savivaldos 13 straipsnio 10 daliai, ir laikė jį panaikintu.
  2. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 dalyje nurodyta, jog tarybos narys savivaldybės tarybos posėdyje prieš pradedant svarstyti klausimą, kuris jam sukelia interesų konfliktą, privalo informuoti savivaldybės tarybą apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir, jeigu savivaldybės taryba nusišalinimą priima, jokia forma nedalyvauti toliau svarstant šį klausimą. Savivaldybės taryba gali motyvuotu sprendimu, vadovaudamasi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos patvirtintais kriterijais, pareikšto nusišalinimo nepriimti ir įpareigoti tarybos narį dalyvauti toliau svarstant šį klausimą. Duomenys apie sprendimą nepriimti pareikšto nusišalinimo kartu su svarstyto klausimo balsavimo rezultatais skelbiami savivaldybės interneto svetainėje ir per penkias darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos elektroninėmis priemonėmis pateikiami Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai jos nustatyta tvarka.
  3. Vietos savivaldos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, jog tarybos narys privalo reglamento nustatyta tvarka informuoti merą ir (ar) tarybos narius arba kitus asmenis, kurie kartu dalyvauja rengiant, svarstant ar priimant sprendimą, apie esamą interesų konfliktą, pareikšti apie nusišalinimą ir, jeigu pareikštas nusišalinimas buvo priimtas, jokia forma nedalyvauti toliau rengiant, svarstant ar priimant sprendimą.
  4. Reglamento 1141.3 punkte numatyta, kad meras ir/ar mero pavaduotojas, laikotarpiu, kai nevyksta komitetų ir tarybos posėdžiai, apie esamą interesų konfliktą informuoja tarybos narių pasitarimą. Sprendimą dėl mero ir/ar mero pavaduotojo nusišalinimo priima ar nepriima tarybos narių pasitarimas, pasitarime dalyvaujančių tarybos narių balsų dauguma.
  5. Reglamento 1141.3 punktas reglamentuoja mero ir/ar mero pavaduotojo nusišalinimo, kai nevyksta komitetų ir tarybos posėdžiai, klausimą. Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 dalis, kurios atitikčiai kvestionuojamas Reglamento 1141.3 punktas, reguliuoja savivaldybės tarybos nario nusišalinimo klausimą posėdyje prieš pradedant svarstyti klausimą, kuris jam sukelia interesų konfliktą. Taigi šios dvi teisės normos reguliuoja skirtingus teisinius santykius. Kitoms teisės normoms ar bendriesiems teisės principams Reglamento 1141.3 punkto atitiktis nėra kvestionuojama. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, jog Vietos savivaldos įstatyme nėra nustatyta procedūra, kokia tvarka turi būti sprendžiamas mero ir/ar mero pavaduotojo nusišalinimo klausimas laikotarpiu, kai nevyksta tarybos posėdžiai. Tačiau vien dėl to, kad tokia procedūra nėra reglamentuota Vietos savivaldos įstatyme, nėra pagrindo Reglamento 1141.3 punktą pripažinti neatitinkančiu Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 dalies, kadangi iš šios normos jokių reikalavimų mero ir/ar mero pavaduotojo nusišalinimui laikotarpiu, kai nevyksta komitetų ir tarybos posėdžiai, nekyla. Tai nagrinėjamu atveju lemia vertinimą, kad aptariamoje pareiškimo dalyje nėra tyrimo dalyko (šiuo klausimu pagal analogiją, pvz., žr. Konstitucinio Teismo 2016 m. sausio 26 d. nutarimą, 2014 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą), todėl norminė administracinė byla dalyje dėl pareiškėjų prašymo ištirti Reglamento 1141.3 punkto atitiktį Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 dalies nuostatoms yra nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.) (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017).
  6. Nors atsakovas apeliaciniame skunde dėsto argumentus dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė šio punkto prieštaravimą Konstitucijos 120 straipsniui, pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas tokio prieštaravimo nenustatė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai pareiškimo dalies dėl Reglamento 1141.3 punkto atitikties Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai nemotyvavo, šioje dalyje nėra norminės administracinės bylos dalyko, dėl to yra pagrindas šioje dalyje administracinę bylą taip pat nutraukti (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.) (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1586/2014; 2015 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-18-556/2015 ir kt.).
  7. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino Reglamento 1141.3 punkto prieštaravimą Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 daliai, dėl to yra pagrindas šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį panaikinti, o administracinės bylos dalį dėl Reglamento 1141.3 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 daliai ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai nutraukti.
  8. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų pareiškimą, iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas (ABTĮ 143 str.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis anksčiau išdėstyta apimtimi keistina ir jo atitinkamos dalys panaikinamos.

21Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 115 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi, 101 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

22Atsakovo Druskininkų savivaldybės tarybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

23Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą pakeisti:

24sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 39 punkto (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. T1-72 redakcija) dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad „tą pačią kandidatūrą galima siūlyti du kartus“ prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 3 daliai, panaikinti ir šioje dalyje administracinę bylą nutraukti;

25sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 40 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. T1-72 redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 14 straipsnio 2 ir 3 dalims, ir jis laikomas panaikintu, panaikinti ir pripažinti, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 40 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. T1-72 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 14 straipsnio 3 daliai, bei pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių J. R. ir E. M. prašymą šioje dalyje atmesti, o administracinės bylos dalį dėl Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 40 punkto atitikties Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 14 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui ir 120 straipsnio 1 daliai nutraukti;

26sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 63 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T1-147 redakcija) ta apimtimi, kuria numatyta, kad „sudarius Etikos ir Antikorupcijos komisijas, jų pirmininkus taryba mero teikimu skiria iš komisijos tarybos narių“ prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 15 straipsnio 1 daliai, ir jis laikomas panaikintu, panaikinti ir pripažinti, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 63 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo Nr. T1-147 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, 15 straipsnio 1 daliai, bei pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių J. R. ir E. M. prašymą šioje dalyje atmesti, o administracinės bylos dalį dėl Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 63 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsniui ir 120 straipsnio 1 daliai nutraukti;

27sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 25.1.1 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 2 punktui ir jis laikomas panaikintu, panaikinti ir pripažinti, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 25.1.1 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktui, bei pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių J. R. ir E. M. prašymą šioje dalyje atmesti, o administracinės bylos dalį dėl Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 25.1.1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai nutrauki.

28sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 25.2 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 daliai, 24 straipsnio 2 punktui, ir jis laikomas panaikintu, panaikinti ir pripažinti, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 25.2 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punktui, bei pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių J. R. ir E. M. prašymą šioje dalyje atmesti, o administracinės bylos dalį dėl Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 25.2 punkto atitikties Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 8 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 straipsnio 1 daliai nutraukti;

29sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 25 punkto (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. T1-91 redakcija) dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad tarybos narys dėl pageidaujamos informacijos pateikimo savivaldybės administracijai ar kitoms savivaldybės įstaigoms, savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms pateikia prašymą raštu, „prašymo kopiją pateikiant savivaldybės merui“, prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 2 daliai, panaikinti ir administracinę bylą šioje dalyje nutraukti;

30sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 1141.3 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2016 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. T1-53 redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 daliai, ir jis laikytas panaikintu, panaikinti ir administracinės bylos dalį dėl Druskininkų savivaldybės tarybos veiklos reglamento 1141.3 punkto atitikties Vietos savivaldos įstatymo 13 straipsnio 10 daliai ir Konstitucijos 120 straipsnio 2 daliai nutraukti.

31Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

32Nutartis neskundžiama.

33Nutartis skelbiama Teisės aktų registre.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5.
  1. Pareiškėjai Lietuvos Respublikos Seimo nariai 6. 1.1. Ar Reglamento 39 ir 40 punktai (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m.... 7. 1.2. Ar Reglamento 61 ir 63 punktai (Druskininkų savivaldybės tarybos 2015 m.... 8. 1.3. Ar Reglamento 25 punkto ir jo papunkčių (Druskininkų savivaldybės... 9. 1.3.1. Ar Reglamento 25.1.1 punkto nuostata ta apimtimi, kuria numatyta, kad... 10. 1.3.2. Ar Reglamento 25.2 punkto nuostata ta apimtimi, kuria nustatyta, kad... 11. 1.3.3. Ar Reglamento 25.3 punktas, numatantis, kad „jeigu prašoma... 12. 1.3.4. Ar Reglamento 25 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad tarybos narys... 13. 1.4. Ar Reglamento 1141.3 punktas (Druskininkų savivaldybės tarybos 2016 m.... 14. II.... 15.
    1. Kauno apygardos administracinis teismas (toliau... 16. III.... 17.
      1. Atsakovas Druskininkų savivaldybės tarnyba... 18. Teisėjų kolegija... 19. IV.... 20.
        1. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos... 21. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 22. Atsakovo Druskininkų savivaldybės tarybos apeliacinį skundą tenkinti iš... 23. Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimą... 24. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Druskininkų savivaldybės tarybos... 25. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Druskininkų savivaldybės tarybos... 26. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Druskininkų savivaldybės tarybos... 27. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Druskininkų savivaldybės tarybos... 28. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Druskininkų savivaldybės tarybos... 29. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Druskininkų savivaldybės tarybos... 30. sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad Druskininkų savivaldybės tarybos... 31. Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. sprendimo... 32. Nutartis neskundžiama.... 33. Nutartis skelbiama Teisės aktų registre....