Byla 3K-3-16-969/2017
Dėl nuostolių priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „VIA Media“, uždaroji akcinė bendrovė „Trendmark“

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Omnitel“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Media House“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Omnitel“ dėl nuostolių priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „VIA Media“, uždaroji akcinė bendrovė „Trendmark“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių kasacinio teismo išaiškinimų privalomumą iš naujo bylą nagrinėjančiam teismui, vienašališko paslaugų sutarties nutraukimo teisines pasekmes, ieškinio senaties termino atnaujinimą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė UAB „Media House“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Omnitel“ 212 674,36 Eur (734 322,03 Lt) nuostolių, 2 132,51 Eur (7 363,13 Lt) skolą (komisinius), 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovė nurodė, kad ji 2006 m. balandžio 28 d. sudarytos sutarties Nr. OMN-MH01-6 (toliau – ir Sutartis) pagrindu teikė atsakovei paslaugas, susijusias su reklama. Vykdydama Sutartį, 2009 m. vasario 3 d. ieškovė ir UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra sudarė Reklamos paslaugų teikimo sutartį Nr. R-26/2009 (toliau – ir Reklamos paslaugų teikimo sutartis). 2009 m. gegužės 20 d. elektroniniu laišku atsakovė ieškovei pranešė, kad atsisako reklamos plotų nuomos ir apipavidalinimo paslaugų, todėl neapmokės iš UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūros gautų sąskaitų. Ieškovė elektroniniu laišku informavo UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūrą, kad atsisako reklamos eksponavimo nuo 2009 m. birželio 1 d. UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra nesutiko su vienašaliu Reklamos paslaugų teikimo sutarties nutraukimu ir toliau vykdė pagal šią sutartį prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovei UAB „Media House“ nesumokėjus už suteiktas paslaugas ilgiau kaip tris mėnesius, UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra nuo 2009 m. spalio 1 d. nutraukė Reklamos paslaugų teikimo sutartį ir kreipėsi į teismą; Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė jai iš ieškovės UAB „Media House“ 109 083,33 Lt nuostolių atlyginimą; Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. birželio 29 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeitė ir padidino UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūrai priteistą 31 592,72 Eur (109 083,33 Lt) nuostolių atlyginimą iki 142 167,23 Eur (490 875 Lt) bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. 2013 m. birželio 29 d. ieškovė UAB „Media House“ pateikė atsakovei pretenziją dėl patirtų nuostolių atlyginimo bei komisinių už paslaugas sumokėjimo, tačiau atsakovė UAB „Omnitel“ atsisakė atlyginti ieškovės patirtus nuostolius. Ieškovės teigimu, ji su UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra bendradarbiavo ne savo iniciatyva, bet išimtinai kaip atsakovės tarpininkė, vykdanti atsakovės duotą pavedimą pagal Sutartį. Atsakovė nusprendė atsisakyti UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūros teikiamų paslaugų ir įpareigojo ieškovę nutraukti Reklamos paslaugų teikimo sutartį, todėl tokiais veiksmais prisiėmė riziką ir atsakomybę dėl Reklamos paslaugų teikimo sutarties nutraukimo pasekmių. Ieškovė paslaugas iš UAB „Lietuvos Spauda“ nuo 2007 m. iki 2009 m. pirko tik atsakovės naudai.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovė 2006 m. balandžio 28 d. sudarytos sutarties pagrindu teikė atsakovei paslaugas, susijusias su atsakovės prekių ženklų „Ežys“ bei „OmniSurfPort“ reklamavimu. Sutarties 13.4 punktas įtvirtino bet kurios iš sutarties šalių teisę vienašališkai nutraukti sutartį prieš terminą, dėl to raštu įspėjus kitą šalį. Vykdydama Sutartį, ieškovė 2009 m. vasario 3 d. su UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra sudarė Reklamos paslaugų teikimo sutartį Nr. R-26/2009, kuria UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. įsipareigojo išnuomoti Spaudos kioskų reklaminius plotus ir juos apipavidalinti pagal pateiktą maketą. 2009 m. gegužės 6 d. atsakovė ieškovei pranešė, kad atsisako reklamos plotų nuomos ir apipavidalinimo paslaugų. UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra nesutiko su vienašaliu Reklamos paslaugų teikimo sutarties nutraukimu.
  3. Teismas nusprendė, kad atsakovei buvo žinoma apie kai kurias Reklamos paslaugų teikimo sutarties sąlygas, tačiau atsakovė nėra Reklamos paslaugų teikimo sutarties šalis. Teismas nurodė, kad byloje nepateikti įrodymai, pagrindžiantys, jog atsakovei buvo žinoma ir priimtina Reklamos paslaugų teikimo sutarties 8.2 punkto sąlyga, t. y. kad sutarties pakeitimai ar nutraukimas galimi šalims susitarus raštu.
  4. Teismas nurodė, kad ieškovė nuostolius patyrė dėl to, kad Reklamos paslaugų teikimo sutartyje nebuvo įtvirtinta galimybė nutraukti šią sutartį vienašališkai. Atsakovė nutraukė su ieškove sudarytą sutartį nuo 2009 m. birželio 1 d., tokį nutraukimą leido Sutartis, todėl atsakovė nėra atsakinga už pasekmes, kurias sukėlė ieškovei atsakovės elgesys. Pareigą teikti reklamos paslaugas, t. y. vykdyti sutartį buvo prisiėmęs paslaugos teikėja (ieškovė), todėl ji patyrė nuostolių ne dėl to, kad atsakovė nevykdė sutarties. Kadangi atsakovė neprivalėjo mokėti už reklamą, kuri buvo vykdoma po sutarties nutraukimo, t. y. nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d., ieškovė yra atsakinga už nuostolius, atsiradusius dėl to, kad ji negalėjo vienašališkai nutraukti Reklamos paslaugų teikimo sutarties.
  5. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu nusprendė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies. Teismas nusprendė ieškovei iš atsakovės priteisti 183 283,55 Eur nuostolių atlyginimą ir 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (183 283,55 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. spalio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o kitą ieškinio dalį atmesti.
  6. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-248/2016 panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį nagrinėjamoje byloje, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti ieškinį buvo paliktas nepakeistas, ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis teismas nutartyje pabrėžė, kad ieškovės ir atsakovės 2006 m. balandžio 28 d. sudarytos Sutarties turinys neteikia pagrindo daryti išvadą, jog šalys sudarė komiso sutartį, tačiau tariantis dėl konkrečios paslaugos teikimo, priklausomai nuo jos ypatumų, Sutarties sąlygos galėjo būti detalizuojamos, konkretizuojamos: susitarta dėl paslaugų apimties, teikimo trukmės, kainos, konkretaus paslaugos teikimo būdo, santykių su trečiaisiais asmenimis. Nustačius sąlygas, dėl kurių susitarta papildomai, gali keistis ir šalių sutartinių santykių, susiklostančių teikiant būtent tą paslaugą, kvalifikavimas.
  7. Atsakovė už paslaugas, suteiktas iki 2009 m. birželio 1 d., atsiskaitė, byloje dėl to ginčo nekilo. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti atsakovės išlaidas už reklamą, suteiktą 2009 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad tardamosi dėl reklamos plotų nuomos spaudos kioskuose pagal Sutarties 2.3 punktą šalys būtų patvirtinusios rašytinę paslaugų teikimo sąmatą ar būtų susitarusios dėl konkrečios reklamos plotų nuomos trukmės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Byloje esančios UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūros PVM sąskaitos faktūros yra išrašytos būtent ieškovei.
  8. Ieškovė perparduoda žiniasklaidos kanalus, turi daug klientų – taip buvo ir 2009 metais. Ieškovė yra numačiusi kompensacinius mechanizmus tais atvejais, kai klientas atsisako reklamos tam tikrame kanale. Jeigu reklama yra vaizduojama ant standartinių lauko plotų (stotelių, vitrinų ir pan.), vidury metų taip pat galima surasti kitą klientą, tačiau UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra su ieškove sudarė nestandartinę lauko reklamą. Nagrinėjamu atveju teismas ieškovės reikalavimus nagrinėjo esant atlygintiniams paslaugų teikimo sutartiniams teisiniams santykiams.
  9. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-240/2012 nustatė prejudicinį faktą, kad nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. atsakovės UAB „Omnitel“ reklama buvo ir toliau eksponuojama, t. y. prašomos priteisti išlaidos iš esmės reiškia faktiškai atsakovei suteiktų paslaugų kainą (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
  10. Nagrinėjamą bylą kasacine tvarka išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 26 d. nutartyje pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.721 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl kitų protingų išlaidų, padarytų paslaugų teikėjo iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento, atlyginimo aiškintinos taip, kad joms gali būti priskirtos ir tokios išlaidos, kurių paslaugos teikėjas iki pranešimo apie sutarties nutraukimą dar nepatyrė, bet kurias, vykdydamas sutartį bei veikdamas pagal kliento nurodymus, įsipareigojo padengti ir tokio įsipareigojimo atšaukti nebegali. Sprendžiant paslaugų teikėjo nuostolių, patirtų dėl sutarties nutraukimo, atlyginimo klausimą, reikia nustatyti, ar išlaidos susijusios su sutarties vykdymu, ar jų dydis pateisinamas, ar jas mokėdamas (įsipareigodamas mokėti) paslaugų teikėjas laikėsi sutarties nuostatų ir kliento nurodymų. Nagrinėjamoje byloje svarbu, ar ieškovės sudarytos Reklamos paslaugų teikimo sutarties sąlygos atitiko Sutartimi jai suteiktas savarankiškumo ir diskrecijos ribas, ar nebuvo nukrypta nuo atsakovės nurodymų, kas buvo atsakingas už Reklamos paslaugų teikimo sutarties parengimą, jų sąlygų (taip pat ir dėl sutarties galiojimo termino bei sutarties nutraukimo) nustatymą, ar sutarčių projektai buvo derinami ir kt.
  11. Teisėjų kolegija nenustatė, kad Sutarties šalys konkrečiu atveju būtų detalizavusios CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos atsakovės teisės vienašališkai atsisakyti tam tikrų paslaugų teikimo tvarką bei papildomas tokio atsisakymo tvarkos taisykles (CPK 178 straipsnis).
  12. Nuo 2007 m. reklamos paslaugos ant UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūros kioskų reklaminių plokštumų buvo teikiamos išimtinai atsakovės produktams reklamuoti. Atsakovės elgesys patvirtina, kad ši aplinkybė jai turėjo būti žinoma, kadangi atsakovė, nuspręsdama atsisakyti reklamos šiame žiniasklaidos kanale, ieškovės teiravosi konkrečiai ne dėl UAB „Omnitel“ reklamos ant spaudos kioskų nutraukimo, o dėl pačios sutarties su UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra nutraukimo.
  13. Atsakovė taip pat suvokė, kad Reklamos paslaugų teikimo sutartis yra nutraukiama skubos tvarka ir kad dėl tokio nutraukimo jai gali kilti papildomų neigiamų padarinių. Tai patvirtina atsakovės atstovo 2009 m. gegužės 6 d. elektroninis laiškas, taip pat atsakovės ir ieškovės darbuotojų elektroninis susirašinėjimas dėl Reklamos paslaugų teikimo sutarties nutraukimo sąlygų ir galimų sankcijų šią sutartį nutraukusiai šaliai. Reklamos ant spaudos kioskų įkainiai buvo kur kas didesni už reklamą kituose žiniasklaidos kanaluose, todėl tai taip pat leido prognozuoti, kad šiai reklamai per trumpą laiką surasti kitą klientą gali būti sudėtinga.
  14. Reklamos paslaugų teikimo sutarties 3.2 punktas nustatė, kad UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra savo sąnaudomis apipavidalina priekines plokštumas vieną kartą per ketvirtį, o šonines plokštumas – vieną kartą per pusmetį. Tokią faktiškai tarp šalių susiklosčiusią praktiką patvirtina ir ieškovės 2008 bei 2009 m. reklamos kalendoriai, kuriuose reklama taip pat išdėstyta ketvirčiais.
  15. Ginčo šalys Sutarties 13.4.2 punkte nustatė, kad bet kuri iš jų gali vienašališkai nutraukti Sutartį prieš terminą apie tai raštu įspėjusi kitą šalį prieš tris mėnesius iki nutraukimo. Sutarties 13.1 punktas įtvirtino, kad Sutartis galioja nuo to momento, kai ją pasirašo abi šalys, ir galioja iki 2007 m. gruodžio 31 d., o jei per 30 kalendorinių dienų iki galiojimo termino pabaigos nebus pranešta raštu apie Sutarties nutraukimą, Sutarties galiojimas pratęsiamas vieniems kalendoriniams metams. Nors nagrinėjamu atveju buvo nutraukta ne Sutartis, tačiau atsisakyta tik dalies jos pagrindu teikiamų paslaugų, tačiau kainos prasme atsisakyta žymios dalies paslaugų, taip pat tokia sutartinė nuostata rodo, jog ginčo šalys vertino trijų mėnesių laikotarpį kaip protingą įspėjimo terminą. Mažesnis nei vieno mėnesio įspėjimo terminas nėra pakankamas, kad galėtų būti surastas kitas klientas reklamai ant UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūros spaudos kioskų užsakyti arba kad būtų imtasi kitų kompensacinių mechanizmų.
  16. Sutarties 2.1.1 punktas nustatė, kad ieškovė parengia metinę strategiją, taip pat siūlo biudžetą metams. Teismas atsižvelgė į 2008 metų biudžeto planą, kuriame biudžetas suplanuotas vieniems metams. Priklausomai nuo įsipareigojimų termino, keičiasi ir reklamos įkainiai. Nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė, vykdydama Sutartį, nukrypo nuo atsakovės nurodymų ar peržengė Sutartimi jai suteiktas savarankiškumo ir diskrecijos ribas.
  17. Ieškovė įrodė, kad ji sumokėjo už atsakovės produktų reklamą nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūrai – tokie duomenys yra Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-3298-232/2010, kurioje kaip trečiasis asmuo dalyvavo ir atsakovė UAB „Omnitel“.
  18. Ieškovė Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį įvykdė netrukus nuo jos priėmimo, t. y. 2012 m. liepos 12 d., todėl ieškovės prašomos priteisti toje byloje jos sumokėtos procesinės palūkanos laikytinos protingomis ir būtinomis išlaidomis, kurios atsirado dėl atsakovės nurodymo nutraukti Reklamos paslaugų teikimo sutarties vykdymą.
  19. Teismas nurodė, kad tam, jog būtų pagrindas nagrinėjamoje byloje tenkinti ieškovės prašymą priteisti jos civilinėje byloje Nr. 2A-240/2012 pagal UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūros ieškinį patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turėtų būti nustatytas jų dydis ir tai, kad jos atsirado dėl atsakovės sprendimo atsisakyti reklamos ant spaudos kioskų. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis prašymas negalėjo būti patenkintas, nes bylinėjimosi išlaidas ieškovė patyrė ne vykdydama atsakovės nurodymą, o dėl to, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-240/2012 nusprendė patenkinti UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūros ieškinį ir iš ieškovės, kaip iš pralaimėjusios bylą šalies priteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Tai, dėl ko susidarė bylinėjimosi išlaidos, yra pernelyg nutolę nuo atsakovės sprendimo atsisakyti reklamos, todėl šių išlaidų atlyginimo teismas nepriteisė. Teismas dėl tų pačių priežasčių netenkino ieškovės reikalavimo atlyginti nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių.
  20. Atsakovė nagrinėjamoje byloje prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti žalą, senaties termino pradžią siedama su 2009 m. liepos–rugsėjo mėnesiais, kai ieškovei tapo žinoma, kad UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra ir toliau išrašo sąskaitas, nepaisydama to, kad nuo 2009 m. birželio 1 d. buvo atsisakyta reklamos plotų nuomos. Ieškovė 2013 m. spalio 17 d. pareiškė ieškinį, ir tai, atsakovės nuomone, reiškia, kad ieškinys yra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Tuo tarpu ieškovė trejų metų ieškinio senaties terminą skaičiuoja nuo 2012 m. birželio 29 d., kai Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-240/2012 nustatė UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūros žalos dydį ir ieškovę įpareigojo ją atlyginti.
  21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalis siejo atlygintinų paslaugų teikimo sutartiniai teisiniai santykiai. Būtent šiame kontekste teisėjų kolegija sprendė dėl ieškinio senaties termino instituto taikymo. Nustatęs, kad ginčo šalis siejo atlygintinų paslaugų teikimo santykiai, teismas padarė išvadą, jog ieškovė, vykdydama 2012 m. birželio 29 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį kitoje byloje, vykdė savo prievolę UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūrai, todėl šiuo atveju regresinės prievolės nebuvo.
  22. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju reikalavimas atlyginti paslaugų teikėjo protingas išlaidas pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį yra reikalavimas atlyginti tiesioginius nuostolius, todėl šiam reikalavimui taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).
  23. Tai, kad ieškovė klydo savo santykius su UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra vertindama kaip atlygintinų paslaugų teikimo santykius, dėl ko manė turinti teisę bet kuriuo metu nutraukti Reklamos paslaugų teikimo sutartį, negali būti pagrindas nustatyti kitą ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momentą, bet yra aplinkybė, į kurią gali būti atsižvelgiama sprendžiant dėl pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą buvimo. Byloje nustatyta, kad UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra 2009 m. rugsėjo 1 d. pranešimu informavo ieškovę apie tai, kad nuo 2009 m. spalio 1 d. bus nutraukiama Reklamos paslaugų teikimo sutartis, taigi vėliausiai 2009 m. rugsėjo 1 d. ieškovė sužinojo apie savo teisių pažeidimą.
  24. Pagal kasacinio teismo praktiką dėl aplinkybės, ar ieškinio padavimo metu buvo pasibaigęs senaties terminas, sprendžiama atsižvelgiant į tai, ar nebuvo aplinkybių, kurios sustabdė ar nutraukė ieškinio senaties eigą. Nagrinėjamu atveju apeliacine tvarka bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija CK 1.129 ir 1.130 straipsniuose nustatytų ieškinio senaties termino sustabdymo ir nutraukimo pagrindų nenustatė. Ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2013 m. spalio 17 d. Ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti procesines palūkanas ieškinio pareiškimo metu dar nebuvo pasibaigęs. Reikalavimas priteisti reklamos kainą buvo pateiktas praleidus trejų metų ieškinio senaties terminą (jis baigėsi 2012 m. rugsėjo 1 d.). Atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą, todėl bylą nagrinėjantis teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti.
  25. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. birželio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-240/2012 nustatė faktą, kad nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. atsakovės produktų reklama buvo eksponuojama ant UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūros kioskų plokštumų, t. y. ieškovės prašomos priteisti išlaidos iš esmės yra faktiškai atsakovei UAB „Omnitel“ suteiktų paslaugų kaina. Teismas, įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, nusprendė, kad ieškinio senaties terminas turi būti atnaujintas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CK 6.721 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią vienašalio paslaugų teikimo sutarties pasekmes, taikė šią normą pernelyg plačiai, padarė proceso teisės normų pažeidimus (CPK 12, 14, 17, 21 straipsniai, 42 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas, 185 straipsnis) ir tai turi esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
    2. Teismas pažodžiui perfrazavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties motyvus ir aplinkybes vertino tik formaliai, anksčiau nustatytas bylos aplinkybes kvalifikavo kardinaliai priešingai savo ankstesnei nutarčiai, iškreipė vienašališko paslaugų teikimo sutarties nutraukimo institutą, rėmėsi tik pažodiniu CK 6.721 straipsnio vertinimu, nepagrįstai siaurai taikė šį straipsnį, nesivadovavo CK 6.193 straipsnio 5 dalimi, ieškovei neteisėtai suteikė įrodinėjimo naštos pranašumą, pažeidė procesinių senaties terminų skaičiavimą ir taikymą reglamentuojančias teisės normas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).
    3. Paslaugų sutartys savo pobūdžiu, dalyku, šalių sudėtimi, jų ketinimais vykdant sutartį gali būti labai įvairios. Svarbu, kad šalių susitarimai dėl paslaugų sutarties vienašališko nutraukimo tvarkos nepaneigtų ir nepagrįstai neapsunkintų įstatyme įtvirtintos kliento (paslaugų gavėjo) teisės vienašališkai nutraukti sutartį. Neteisinga, kad paslaugų gavėjas, net nebenorėdamas reklamuoti atitinkamos paslaugos ir (ar) produkto, tačiau norėdamas keisti savo siūlomų prekių ir (ar) paslaugų portfelį ar priimdamas sprendimą keisti pardavimų strategiją, vis tiek turi mokėti paslaugų teikėjui už prieš savo valią kabinamą reklamą, kuri galbūt net neatitinka realių verslo subjekto veiklos tikslų.
    4. Paslaugų gavėjo teisė vienašališkai nutraukti sutartį negali būti laikoma netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu, taip pat sutarties pažeidimu, jei yra laikomasi CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytos tvarkos – klientas praneša paslaugų teikėjui, kad sutartis yra nutraukiama.
    5. Klientui vienašališkai nutraukiant paslaugų teikimo sutartį pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį, paslaugų teikėjas gali reikalauti atlyginti tik tiesioginius nuostolius ir neturi teisės reikalauti netiesioginių nuostolių atlyginimo.
    6. Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė, kaip itin ilgą laikotarpį reklamos paslaugų srityje pelningai veikianti profesionalė, iš savo paslaugų teikimo patirties privalėjo žinoti ir žinojo, kad telekomunikacijų paslaugas teikiantis verslo subjektas (kasatorė), kaip paslaugų gavėjas, yra itin priklausomas nuo dinamiškos telekomunikacijų rinkos pokyčių. Ieškovė teigia, kad ji išnuomotų plotų panaudoti negali, todėl tariamai patirs tiesioginius nuostolius, nors apie tokią riziką neužsimena nei Sutartyje, nei kituose byloje esančiuose įrodymuose.
    7. Lietuvos apeliacinis teismas, deklaratyviai vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais priėjo prie išvados, kad ginčo aplinkybių visuma suponuoja būtinybę nagrinėjamu atveju atnaujinti ieškinio senaties terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Šis teismo motyvas pagrįstas netinkamu CK 6.721 straipsnio 1 dalies aiškinimu, klaidingu teisės normų taikymu ir neteisėtai iškreipia procesinių terminų skaičiavimo ir taikymo institutą, todėl vertintinas kaip absoliutus pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
    8. Byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė apie savo tariamai pažeistas teises sužinojo 2009 m. rugsėjo 1 d., todėl ieškinio senaties terminas baigėsi 2012 m. rugsėjo 1 d. Ieškovė ieškinį atsakovei pareiškė 2013 m. spalio 17 d., t. y. daugiau nei po metų (13,5 mėn.) nuo ieškinio senaties termino pabaigos. Lietuvos apeliacinis teismas patvirtino, kad CK 1.129 ir 1.130 straipsniuose nurodytų ieškinio senaties termino sustabdymo ir nutraukimo pagrindų nenustatyta. Procesinių terminų laikymasis padeda užtikrinti teisę į teisminę gynybą – vieną iš asmens pagrindinių teisių. Taigi plačiąja prasme ieškinio senatimi visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CK 1.2 straipsnio 1 dalis) veikimas yra ribojamas, taip pat tam tikra apimtimi kiekvienu konkrečiu atveju ribojamos asmens teisės į jo pažeistų teisių teisminę gynybą.
    9. Sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, reikėtų nustatyti svarbių aplinkybių atsiradimo momentą (ar šios aplinkybės atsirado ieškinio senaties termino eigos pradžioje ar pabaigoje), jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Komercinei įmonei, verslininkui, savo rizika siekiantiems pelno, paprastai taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai įgyvendinant reikalavimo teisę, kylančią iš profesinės veiklos, nei fiziniam asmeniui, kuris įgyvendina reikalavimo teisę, susijusią su vartojimo teisiniais santykiais.
    10. Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susiję su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą.
    11. Lietuvos apeliacinis teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškinio senaties terminas praleistas itin šiurkščiai, t. y. daugiau nei trylika mėnesių, o tai reiškė pagrįstą kasatorės (paslaugų gavėjos) manymą, jog ieškovė (paslaugų teikėja) nebereikš jai jokių kreditoriaus reikalavimų, kildinamų iš Sutarties nuostatų ir bendrųjų materialiosios teisės normų.
  2. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi pasiūlė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti rašytinius paaiškinimus ir papildomus įrodymus. Kasatorė teikė rašytinius paaiškinimus, tačiau papildomų įrodymų nepateikė, todėl Lietuvos apeliacinis teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, vertino byloje esančius įrodymus.
    2. Lietuvos apeliacinis teismas argumentuotai pasisakė dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo bei ieškinio reikalavimų priteisti kitus nuostolius. Šie reikalavimai ankstesnio bylos nagrinėjimo metu visiškai nebuvo vertinti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme. Akivaizdu, kad Lietuvos apeliacinis teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, sprendime pateikė argumentuotas išvadas ir dėl šių ieškovės reikalavimų. Skunde nėra nei vieno argumento, kodėl kasacinio teismo nutartys, kuriomis remiasi Lietuvos apeliacinis teismas, neatitinka aktualios praktikos.
    3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 362 straipsnis), joje išdėstytų išaiškinimų kvestionuoti nėra pagrindo. Kasatorė savo skundu, neturėdama tam teisinio pagrindo, iš esmės ginčija Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateiktus išaiškinimus, kuriais rėmėsi Lietuvos apeliacinis teismas.
    4. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė su UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra buvo sutarusios būtent dėl kasatorės produktų reklamos ir bet kokios reklamos ant spaudos kioskų skelbti negalėjo. Nepriklausomai nuo Sutarties kvalifikavimo, ieškovė vykdydama sutartį neveikė savarankiškai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje taip pat pažymėjo, kad paslaugų teikėjo pareigos ir funkcijos gali būti apibrėžtos ne tik sutartyje, bet gali atsirasti iš sutarties vykdymo metu kliento duodamų nurodymų.
    5. Kasatorės teiginiai, kad Lietuvos apeliacinis teismas neatsižvelgė į kliento interesų prioriteto principą, yra nepagrįsti. Atvirkščiai, teismas analizavo CK 6.718 straipsnio nuostatas atsižvelgdamas į tarp šalių susiklosčiusius santykius. Lietuvos apeliacinio teismo sprendime teigiama, kad nebuvo nustatyta, jog ieškovė, sudarydama ir vykdydama Reklamos paslaugų teikimo sutartį, nukrypo nuo atsakovės nurodymų ar veikė nesilaikydama kliento interesų prioriteto principo. Tai, kad Reklamos paslaugų teikimo sutartyje ieškovė nenustatė vienašališko šios sutarties nutraukimo galimybės, neteikia pagrindo situaciją vertinti kitaip. Reklamos paslaugų teikimo sutartis buvo sudaryta vieniems metams, t. y. neviršijant laikotarpio, kuriam yra planuojamas ir derinamas reklamos biudžetas.
    6. Kasatorė neklysta teigdama, kad CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta kliento teisė vienašališkai nutraukti sutartį yra besąlyginė ir negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje išaiškino, kad naudodamasis šia teise ir nutraukdamas paslaugų sutartį klientas taip pat turi laikytis šalių bendradarbiavimo standarto ir kuo ekonomiškesnio kitai šaliai sutarties vykdymo, stengtis, kad paslaugų teikėjui dėl tokio nutraukimo tektų kuo mažesni nuostoliai. Ginčo šalys Sutarties 13.4.2 punktu susitarė vienašališko Sutarties nutraukimo atveju įspėti kitą šalį raštu prieš tris mėnesius. Sprendime nurodyta, kad, nepaisant to, jog nagrinėjamu atveju buvo nutraukta ne Sutartis, o atsisakyta tik dalies jos pagrindu teikiamų paslaugų, tačiau kainos prasme atsisakyta žymios dalies paslaugų. Sutarties 13.4.2 punktas rodo, kad ginčo šalys vertino trijų mėnesių laikotarpį kaip protingą įspėjimo terminą.
    7. Kasatorė apie tai, kad reklamos atsisako nuo 2009 m. birželio 1 d., ieškovei pranešė 2009 m. gegužės 20 d. Sprendime teismas vertino, kad mažiau nei vieno mėnesio įspėjimo terminas, turint omenyje ir spaudos kioskų plokštumų nuomos reklamos kainą, nėra pakankamas, kad galėtų būti surastas kitas klientas reklamai ant UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūros spaudos kioskų užsakyti arba kad būtų imtasi kompensacinių mechanizmų.
    8. Kasatorė iškreipia tarp šalių buvusių santykių pobūdį, tyčia ignoruodamas teismų nustatytus faktus. Byloje yra pateikti įrodymai, kad reklamos ant spaudos kioskų paslaugos ieškovė anksčiau nėra užsakiusi, tai nebuvo populiari paslauga. Kasatorė bando nuslėpti tikrąjį šios išskirtinės paslaugos pobūdį, t. y. pageidavimą dominuoti savo produktų platinimo vietose.
    9. Kasatorė, nurodydama ieškovei nutraukti Reklamos paslaugų teikimo sutartį, žinojo apie jai galinčius atsirasti finansinius įsipareigojimus, nes vertino, kiek jai kainuos Reklamos paslaugų teikimo sutartį. Tik įvertinusi Reklamos paslaugų teikimo sutartį, jos sąlygas bei galimas išlaidas, kasatorė davė nurodymą ieškovei inicijuoti Reklamos paslaugų teikimo sutarties nutraukimą.
    10. Byloje UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra prieš UAB „Media House“ galutine 2012 m. birželio 29 d. nutartimi nustatytas prejudicinis faktas, kad kasatorės reklaminiai plakatai buvo eksponuojami nuo 2009 birželio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. Taigi, nors ieškovė dėjo visas pastangas, kad taip nenutiktų, šiuo laikotarpiu paslauga kasatorei buvo faktiškai suteikta. Todėl neginčijama, kad iš šios reklamos kasatorė gavo tiesioginės naudos. Už šią reklamą, pagal 2012 m. birželio 12 d. nutartį UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūrai sumokėjo ieškovė.
    11. Lietuvos apeliacinis teismas, laikydamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, ieškovei priteisė tik tą žalą, kurią įvertino kaip tiesioginius nuostolius – ieškovės patirtas išlaidas už kasatorės produktų reklamą 2009 m. birželio 1 d. – 2009 m. rugpjūčio 31 d. ant spaudos kioskų plokštumų (protingos išlaidos, kurių ieškovė negalėjo išvengti) ir byloje UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra prieš UAB „Media House“, ieškovės sumokėtas procesines palūkanas, nes tai yra protingos ir būtinos išlaidos, kurias nulėmė kasatorės nurodymo nutraukti Reklamos paslaugų teikimo sutartį vykdymas.
    12. 2012 m. birželio 29 d. Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi Nr. 2A-240/2012 nustatė prejudicinį faktą, kad nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d. kasatorės produktų reklama buvo eksponuojama ant UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūros kioskų plokštumų, t. y. ieškovės prašomos priteisti išlaidos yra faktiškai kasatorei suteiktų paslaugų kaina.
    13. Byla tarp UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūros ir ieškovės galutinai buvo išspręsta tik 2012 m. birželio 29 d., t. y. besibaigiant ieškovo ieškinio senaties terminui. Nors sprendime nustatyta, kad ieškovės reikalavimas kildinamas savarankiškais teisiniais pagrindais ir todėl neskaičiuotinas nuo šios datos, tačiau svarbu, kad tik įsiteisėjus galutiniam sprendimui minėtoje byloje, ieškovei tapo aišku, kad būtent ji, o ne kasatorė turės sumokėti UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūrai nuomos mokestį ir atlyginti nuostolius.
    14. Priešingai nei teigia kasatorė, pasibaigus ieškinio senaties terminui, teisė kreiptis į teismą su ieškiniu ir asmens subjektinė teisė neišnyksta (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų.
    15. Jeigu būtų panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, tai būtų esminis ieškovės teisių pažeidimas. Galutinis teismo sprendimas šiame ginče turės esminę įtaką reklamos teikėjų padėčiai Lietuvoje – patenkinus kasatorės skundą, būtų įtvirtinta praktika, pagal kurią paslaugų gavėjas, nusprendęs kada nori nutraukti sutartį, neturėtų įgyvendinti jokių įsipareigojimų paslaugų teikėjui pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį, paslaugų teikėjui būtų perkelta neproporcinga atsakomybė už teikiamas paslaugas bei sukurtas kliento ir paslaugų teikėjo teisių ir pareigų disbalansas. Tai prieštarautų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams ir pažeistų viešąjį interesą.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl kasacinio teismo išaiškinimų privalomumo

  1. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstytų išaiškinimų teisinė galia pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį reiškia privalomumą žemesnės instancijos teismui atsižvelgti į byloje ginčo santykiams taikytinos teisės išaiškinimus, materialiosios ir (ar) proceso teisės normų prasmės atskleidimą. Pagal kasacinio teismo teisės išaiškinimus bylai teisingai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą ir jų teisinį įvertinimą atlieka tas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, kuriam byla grąžinta nagrinėti iš naujo. Teisės normos taikomos konkrečioms situacijoms, todėl kasacinis teismas patikrina, ar jos tinkamai taikytos konkrečioje situacijoje, atsižvelgdamas ir į tai, kokią situaciją pagal išaiškintos normos turinį ta norma reglamentuoja. Siekiant nustatyti, ar teisės norma tinkamai taikyta, turi būti išsiaiškinta, kokiems konkretiems nustatytiems faktams ją žemesnės instancijos teismas taikė. Dėl to kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, gali konstatuoti, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių nepakanka, jos nėra visiškai aiškios ar prieštaringos ir tie prieštaravimai neįvertinti žemesnės instancijos teismo, ir perduoti šiuos klausimus nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui iš naujo.
  3. Tuo atveju, kai kasacinis teismas panaikina skundžiamą teismo sprendimą (nutartį) ir perduoda bylą žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai kasacinio teismo nutartyje paprastai gali būti nurodoma, kaip reikia aiškinti atitinkamą teisės normą, kokias faktines aplinkybes privalu aiškintis, kokius procesinius veiksmus reikia atlikti. Tokie teismo išaiškinimai ir motyvai nereiškia, kad kasacinis teismas nurodo žemesnės instancijos teismui, kaip išspręsti bylą, tačiau, atsižvelgiant į CPK 362 straipsnio 2 dalį, įpareigoja teismą teisingai išaiškinti ir taikyti ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, jeigu būtina – dar kartą analizuoti bylos medžiagą, pakartotinai tirti ir vertinti bylos faktus, kas [įrodymų vertinimas] išlieka žemesnės instancijos teismo prerogatyva. Pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai nagrinėjantis bylą, negali nepaisyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų konkrečioje byloje ir neatsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2016, 2016 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101-701/2016, kt.)
  4. Kasatorė tvirtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažodžiui perfrazavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutarties motyvus ir aplinkybes vertino tik formaliai. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-248/2016 pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant paslaugų teikėjo nuostolių, patirtų dėl sutarties nutraukimo, atlyginimo klausimą, reikia nustatyti, ar išlaidos yra susijusios su sutarties vykdymu, ar jų dydis pateisinamas, ar jas mokėdamas (įsipareigodamas mokėti) paslaugų teikėjas laikėsi sutarties nuostatų ir kliento nurodymų; ar kasatorės sudarytos Reklamos paslaugų teikimo sutarties sąlygos atitiko Sutartimi jai suteiktas savarankiškumo ir diskrecijos ribas, ar nebuvo nukrypta nuo atsakovės nurodymų; kas buvo atsakingas už Reklamos paslaugų teikimo sutarties parengimą, jos sąlygų (taip pat ir dėl sutarties galiojimo termino bei sutarties nutraukimo) nustatymą; kaip buvo nustatoma konkrečios Sutartyje nurodytos paslaugos teikimo trukmė, ar ji buvo derinama su kasatorės sudaromuose sandoriuose sutartais paslaugos teikimo terminais, kuriam laikotarpiui atsakovės tvirtinamose sąmatose buvo numatomos lėšos paslaugoms teikti. Šiuo atveju tai, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime pakartojo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartyje iškeltus klausimus, neturi teisinės reikšmės, – nagrinėjamu atveju analizuotina, ar apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas civilinę bylą, aiškinosi visas minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodytas aplinkybes ir ar tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas nustatytiems faktams.
  5. Apeliacinės instancijos teismas 2016 m. gegužės 19 d. nutartyje nustatė, kad nėra duomenų, jog šiuo konkrečiu atveju, tariantis dėl reklamos plotų nuomos spaudos kioskuose, būtų buvusi patvirtinta rašytinė paslaugų teikimo sąmata, kaip nustatė Sutarties 2.3 punktas, ar susitarta dėl konkrečios reklamos plotų nuomos ant spaudos kioskų trukmės; byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė su UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra buvo sutarusi būtent dėl atsakovės produktų reklamos ir bet kokios reklamos ant spaudos kioskų skelbti negalėjo; teisėjų kolegija nenustatė, kad Sutarties šalys konkrečiu atveju būtų detalizavusios CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos atsakovės UAB „Omnitel“ teisės vienašališkai atsisakyti tam tikrų paslaugų teikimo tvarką bei papildomas tokio atsisakymo tvarkos taisykles; atsakovė UAB „Omnitel“ davė nurodymą ieškovei nutraukti Reklamos paslaugų teikimo sutartį, prieš tai išsiaiškinusi jos sąlygas, įskaitant ir tai, kad ši Sutartis terminuota ir kad už vienašališką jos nutraukimą UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra gali taikyti sankcijas; teisėjų kolegija atsižvelgė į ankstesnių metų tarp šalių susiklosčiusią praktiką biudžetą planuoti metams (2008 metų biudžeto planą); nagrinėjamu atveju Reklamos paslaugų teikimo sutartis taip pat buvo sudaryta metams, todėl ieškovė, vykdydama Sutartį, nenukrypo nuo atsakovės nurodymų ir neperžengė Sutartimi jai suteiktų savarankiškumo ir diskrecijos ribų; apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės patirtos išlaidos už atsakovės produktų reklamą 2009 m. birželio 1 d.–2009 m. rugpjūčio 31 d. ant spaudos kioskų plokštumų vertintinos kaip protingos išlaidos, kurių ieškovė negalėjo išvengti. Iš šių apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutarties išaiškinimus, papildomai aiškinosi bylai aktualius faktus, be to, 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi pasiūlė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ar rašytinius paaiškinimus kasacinio teismo nurodytoms faktinėms aplinkybėms ištirti, tačiau šalys papildomų įrodymų nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino byloje esančius įrodymus.
  6. Kasacinis teismas fakto klausimo nenagrinėja, ir, spręsdamas bylą, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis; kitaip nei bylą nagrinėję teismai, vertinti įrodymų ir nustatyti kitokių, nei nustatė teismai, faktinių aplinkybių kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo, tačiau, kasatorei ginčijant, kad apeliacinis teismas netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas, kasacinis teismas patikrina, ar šis, priimdamas procesinį sprendimą, tinkamai aiškino ir taikė šias teisės normas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kadangi kasacinis teismas neturi pagrindo kvestionuoti anksčiau minėtų Lietuvos apeliacinio teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jis jomis vadovaujasi ir šiuo atveju, vertindamas, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas.

13Dėl kliento teisės vienašališkai nutraukti atlygintinę paslaugų sutartį

  1. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės ir kasatorės santykiai kvalifikuotini pagal atlygintinės paslaugų sutarties teisės normas. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-248/2016 konstatavo, kad ginčo šalių Sutarties dalykas –atsakovės prekių ženklų reklamavimo ir administravimo paslaugos; Sutartyje išvardytos konkrečios paslaugos, dėl kurių teikimo susitarta; paslaugų spektras gana platus, šios atitinka atlygintinės paslaugų sutarties dalyką (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Byloje kilo ginčas dėl to, ar atsakovė kaip klientė turi teisę bet kada vienašališkai nutraukti atlygintinę paslaugų teikimo sutartį.
  2. CK 6.721 straipsnio 1 dalis nustato, kad klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Šiuo atveju klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad ši norma patvirtina kliento interesų prioriteto principą ir vertintina kaip tam tikra sutarčių laisvės principo išraiška paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose: paslauga negali būti teikiama per prievartą, prieš asmens valią. Kita vertus, apie sutarties nutraukimą paslaugos teikėjas turi būti informuotas, priešingu atveju, suteikęs paslaugą laikydamasis sutarties sąlygų, jis turi teisę į atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2014).
  4. Siekiant sutartį nutraukti CK 6.721 straipsnyje nurodytu pagrindu, klientui nebūtina remtis paslaugų teikėjo kalte šiam netinkamai vykdant sutartį ar jos visai nevykdant, sutartį nutraukti galima ir nesant paslaugų teikėjo kaltės. Toks paslaugų sutarčių vienašališko nutraukimo ypatumas skiriasi nuo bendrosios sutarčių vienašališko nutraukimo taisyklių, pagal kurias sutartį vienašališkai nutraukti galima, pirma, joje nustatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis), antra, dėl kitos šalies sutarties nevykdymo ar netinkamo vykdymo (CK 6.217 straipsnio 1, 3 dalys) ir, trečia, kitais pagrindais teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. Pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį klientas gali pats nuspręsti, kada atsisakyti jam teikiamų paslaugų ir nutraukti sutartį. Kliento teisė sutarties vykdymo metu ir nesant paslaugų teikėjo kaltės vienašališkai nutraukti sutartį pripažįstama pagal įstatymą, ši teisė gali būti siejama su kliento interesų pasikeitimu po paslaugų sutarties sudarymo, kai klientui neišlieka intereso tęsti sutartį ir gauti paslaugas, tuo remdamasis jis pagrįstai turi teisę nebetęsti sutarties.
  5. Kai klientas naudojasi teise vienašališkai nutraukti paslaugų sutartį, turi būti užtikrinta jo ir paslaugų teikėjo interesų pusiausvyra, todėl pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį nutraukdamas sutartį klientas turi sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, ir atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, padarė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento.
  6. Kasatorė teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas pažeidė CK 6.721 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią vienašalio paslaugų teikimo sutarties pasekmes, iškreipė vienašališko paslaugų teikimo sutarties nutraukimo institutą, rėmėsi tik pažodiniu CK 6.721 straipsnio vertinimu. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus.
  7. Pirma, kasacinis teismas pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog Sutarties šalys nagrinėjamu atveju būtų detalizavusios CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytos kliento teisės vienašališkai atsisakyti tam tikrų paslaugų teikimo tvarką bei papildomas tokio atsisakymo tvarkos taisykles. Kita vertus, ginčo šalys Sutarties 13.4.2 punktu susitarė vienašališko Sutarties nutraukimo atveju įspėti kitą šalį raštu prieš tris mėnesius – nagrinėjamu atveju kasatorė šio termino nesilaikė ir apie tai, kad pageidauja atsisakyti reklamos paslaugų nuo 2009 m. birželio 1 d., ieškovei pranešė tik 2009 m. gegužės 20 d. Apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodyta, kad nors nagrinėjamu atveju buvo nutraukta ne Sutartis, o atsisakyta tik dalies jos pagrindu teikiamų paslaugų, tačiau kainos prasme atsisakyta žymios dalies paslaugų.
  8. Antra, Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad kasatorė suvokė, jog Reklamos paslaugų teikimo sutartis yra nutraukiama skubos tvarka ir dėl tokio nutraukimo jai gali kilti papildomų neigiamų padarinių – tai patvirtino ieškovės ir kasatorės elektroniniuose laiškuose aptariamos Reklamos paslaugų teikimo sutarties nutraukimo sąlygos ir galimos sankcijos šią sutartį nutraukusiai šaliai. Neginčytina, kad kasatorė kaip klientė bet kokiu atveju turėjo teisę atsisakyti teikiamų paslaugų, tačiau, ji, kaip ne vienerius metus funkcionuojantis verslo subjektas, turėjo suvokti, kad toks veiksmas (paslaugų atsisakymas) sukels pareigą atlyginti protingas paslaugų teikėjos dėl tokio atsisakymo patirtas išlaidas. Tai reiškia, kad atsakovė, nuspręsdama atsisakyti UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūros teikiamų paslaugų ir įpareigodama ieškovę nutraukti Reklamos paslaugų teikimo sutartį, prisiėmė riziką dėl Reklamos paslaugų teikimo sutarties nutraukimo pasekmių.
  9. Trečia, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. birželio 29 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-240/2012 pagal UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūros ieškinį atsakovui UAB „Media House“ dėl nuomos mokesčio ir nuostolių atlyginimo (UAB „Omnitel“ šioje byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo), kuria nutarė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir padidino UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūrai iš UAB „Media House“ priteistą 31 592,72 Eur (109 083,33 Lt) nuostolių atlyginimą iki 142 167,23 Eur (490 875,00 Lt). Ši teismo nutartis buvo apskųsta kasacine tvarka, tačiau kasacinis skundas nebuvo priimtas. Minėta teismo nutartimi buvo nustatytas prejudicinis faktas, kad kasatorės reklaminiai plakatai buvo eksponuojami nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 31 d., todėl už šią reklamą UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūrai ieškovė liko skolinga. Be kita ko, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-248/2016 konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nuostolių patyrė dėl to, kad, atsakovei atsisakius lauko reklamos paslaugos, ieškovei nepavyko atsakovės pageidaujamu laiku nutraukti jos su UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra sudarytos Reklamos paslaugų teikimo sutarties (vienašališko sutarties nutraukimo galimybė Reklamos paslaugų teikimo sutartyje nebuvo aptarta) ir teko mokėti už paslaugos teikimą.
  10. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip teisiškai nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad Lietuvos apeliacinis teismas formaliai preziumavo kasatorę saistančios pareigos atlyginti prieš jos valią jai teiktų reklamos paslaugų kainos dalį egzistavimą, neatsižvelgdamas į tai, kad pati ieškovė, teikdama reklamos paslaugas, piktybiškai „pririšo“ kasatorę prie savęs visam Sutarties galiojimo terminui.
  11. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Pagal kasacinio teismo išaiškinimus įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-478-415/2016). CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Taigi teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta arba neįrodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448-415/2016).
  12. Pažymėtina, kad kasatorė, siekdama pagrįsti, jog Reklamos paslaugų teikimo sutartis privalėjo būti vienašališkai nutraukta netrukus po to, kai ji išreiškė tokį norą ieškovei, ir dėl to neturi būti atlyginami nuostoliai, susidarę UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūrai dar tris mėnesius vykdant sutartinius įsipareigojimus pagal sudarytą sutartį su ieškove, turėjo teisę pateikti įrodymus, kad būtent tokia verslo praktika yra visuotinai nusistovėjusi, t. y. kad UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra ar kiti panašia veikla užsiimantys verslo subjektai sudarydavo analogiškus sandorius su kitais verslo subjektais, ir, šiems pareiškus apie nenorą tęsti prekių ženklų reklamavimo paslaugų santykius, sutartys bet kada galėdavo būti nutrauktos be jokių finansinių padarinių. Kaip minėta anksčiau, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi pasiūlė byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ar rašytinius paaiškinimus kasacinio teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartyje nurodytoms faktinėms aplinkybėms ištirti, tačiau šalys papildomų įrodymų nepateikė.
  13. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į sudarytų sutarčių nuostatas, elektroninį susirašinėjimą tarp šalių, reklamos planavimo specifiką ir kitus įrodymus, tinkamai taikė CK ir CPK normas, visapusiškai išnagrinėjo aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, ir detaliai motyvavo, kodėl, jo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiga atlyginti nuostolius tenka kasatorei. Vien ta aplinkybė, kad byloje priimtas kasatorei nepalankus teismo sprendimas, nereiškia, jog tai padaryta neįvertinus įrodymų visumos.

14Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo

  1. Pagal CK 1.124 straipsnį ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Remiantis CK 1.126 straipsnio 1–2 dalimis, reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs; ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Nagrinėjamu atveju reikalavimas atlyginti paslaugų teikėjo protingas išlaidas CK 6.721 straipsnio 1 dalies pagrindu yra reikalavimas atlyginti tiesioginius nuotolius, todėl šiam reikalavimui taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
  2. Ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susiję su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016).
  3. Ieškinio senaties termino pradžios ir pabaigos nustatymo klausimas, taip pat sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo pagrindų nustatymas yra fakto klausimai ir kasaciniame teisme nenustatomi (CPK 353 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-467-219/2016). Byloje nekilo ginčo, kad ieškovė apie pažeistas teises sužinojo 2009 m. rugsėjo 1 d. (kai ieškovei tapo žinoma, jog UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra ir toliau išrašo sąskaitas, nepaisydama reklamos plotų nuomos atsisakymo nuo 2009 m. birželio 1 d.), todėl ieškinio senaties terminas baigėsi 2012 m. rugsėjo 1 d. Ieškovė ieškinį atsakovei pareiškė 2013 m. spalio 17 d., t. y. po 13 mėnesių nuo ieškinio senaties termino pabaigos.
  4. Kasatorė nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėjamu atveju nuspręsdamas atnaujinti ieškinio senaties terminą kaip praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais vadovavosi deklaratyviai. Šį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
  5. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjantys teismai pagal savo pačių nustatytas faktines aplinkybes, laikydamiesi įstatyme įtvirtintų ieškinio senaties termino skaičiavimo ir atnaujinimo taisyklių, turi motyvuotai ir pagrįstai padaryti atitinkamas išvadas dėl termino atnaujinimo ar neatnaujinimo kiekvienu konkrečiu atveju. Tuo tarpu kasacinis teismas, nors ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių, kurių tyrimas iš naujo nėra kasacijos dalykas, tačiau patikrina, ar konkrečiu atveju, kai buvo atnaujintas ieškinio senaties terminas pagal nurodytas, ištirtas ir teismų nustatytas faktines aplinkybes, buvo priimtas pagrįstas, motyvuotas, atitinkantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų esmę sprendimas šiuo klausimu.
  6. Pagal ieškovės UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūros ieškinį atsakovei UAB „Media House“ dėl nuomos mokesčio ir nuostolių atlyginimo Vilniaus apygardos teisme 2009 m. gruodžio 15 d. buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-3298-232/2010, kurioje UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūra prašė jai iš UAB „Media House“ priteisti 142 167,23 Eur (490 875,00 Lt) skolą ir 115 747,83 Eur (399 654,10 Lt) negautas pajamas (UAB „Omnitel“ civilinėje byloje dalyvavo kaip trečiasis asmuo). Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. birželio 29 d. priėmė nutartį Nr. 2A-240/2012, kuria nutarė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 14 d. priimtą teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-3298-232/2010 ir padidino UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūrai iš UAB „Media House“ priteistą 31 592,72 Eur (109 083,33 Lt) nuostolių atlyginimą iki 142 167,23 Eur (490 875,00 Lt). Apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias faktines bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo: UAB „Media House“ Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-240/2012 nuosekliai laikėsi pozicijos, kad UAB „Lietuvos Spaudos“ Vilniaus agentūrai turėtų atsakyti UAB „Omnitel“, t. y. ieškovės elgesys toje byloje nedavė pagrindo UAB „Omnitel“ susiformuoti lūkesčiui, jog ieškovė reikalavimų jai atsisako; ieškovė bandė kilusį ginčą su kasatore išspręsti taikiai ikiteismine tvarka, pareikšdama 2013 m. birželio 26 d. pretenziją dėl nuostolių atlyginimo, į šią atsakovė atsakė 2013 m. liepos 23 d. raštu; tai, kad ieškovė operatyviai neįgyvendino teisės į teisminę gynybą, nagrinėjamu atveju iš dalies lėmė ir pačios atsakovės UAB „Omnitel“ veiksmai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyti faktai pripažintini svarbiais sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą. Kaip minėta, ieškovė ieškinį atsakovei pareiškė 2013 m. spalio 17 d., o iki tol ieškovė siekė su kasatore ginčą išspręsti taikiai. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės leidžia teigti, kad ieškovė, iš kasatorės gavusi atsakymą į pretenziją dėl nuostolių atlyginimo, netruko kreiptis į teismą. Teismas, turėdamas diskrecijos teisę spręsti senaties termino atnaujinimo klausimą, nepažeidė CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
  7. Kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas ir, jas aiškindamas, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  2. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad kasaciniame teisme ieškovė patyrė 526,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro suteiktos teisinės paslaugos (atsiliepimo į kasacinį skundą parengimas ir konsultacijų teikimas). Prašomų atlyginti išlaidų advokato pagalbai dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), todėl ieškovei iš kasatorės priteistinas 526,35 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
  3. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 8 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 6 Eur tokių išlaidų. Kadangi kasacinis skundas netenkintinas, bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš kasatorės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis).

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

17Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti ieškovei UAB „Media house“ (j. a. k.11170707) iš atsakovės UAB „Omnitel“ (j. a. k. 110305282) 526,35 Eur (penkis šimtus dvidešimt šešis Eur 35 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

19Priteisti iš atsakovės UAB „Omnitel“ (j. a. k. 110305282) 6 (šešis) Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, atlyginimo į valstybės biudžetą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660).

20Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai