Byla eI-497-244/2018
Dėl turtinės žalos priteisimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant pareiškėjai I. K., atsakovo atstovui P. S., trečiojo suinteresuoto asmens atstovei R. L.,

2viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybiniam turizmo departamentui prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, Lietuvos nacionalinei vartotojų federacijai, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“ ir draudimo įmonei Ergo Insurance SE Lietuvos filialui dėl turtinės žalos priteisimo.

3Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

4Pareiškėja I. K. kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteisti 600,57 Eur turtinę žalą ir 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisti 30 Eur žyminį mokestį.

5Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. spalio 31 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr.PT004071 14298 (toliau – ir Sutartis). Šia Sutartimi buvo numatyta kelionė į Hurgadą 2014 m. lapkričio 15-21 dienomis. Pareiškėja kelionę įsigijo kelionių agentūroje UAB „Kelionių gurmanai“. Bendra kelionės vertė 682,92 Eur (2358,00 Lt). Dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo ši kelionė neįvyko. Kelionių agentūra UAB „Kelionių gurmanai“ pareiškėjai grąžino 50,92 Eur (175,84 Lt). Draudimo bendrovės ERGO Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai pervedė 31,33 Eur. Pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo, t. y. liko negrąžinta 600,57 Eur. Pareiškėja pažymi, kad jai sumokėta kompensacija neatitinka 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – ir Direktyva) 7 ir 8 straipsniuose numatytos kompensuojamos sumos. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 7 dalyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės (įvykdymo užtikrinimo suma ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų), buvo nepakankamos. Nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo 8 str. 7 d.) aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Tai rodo, jog valstybė narė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, tai sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį Valstybei kyla atsakomybė.

6Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio ministerija) atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

7Nurodo, kad pareiškėja kvestionuodama tiek patį Turizmo įstatymą, tiek įstatymų leidėjo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo ir dydžio požiūriu, nors tai daryti teismui draudžia Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalyje nustatytas reglamentavimas. Pažymi, kad šioje byloje nėra nustatyta ir neegzistuoja deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neperkėlusi ar netinkamai perkėlusi į nacionalinę teisę Direktyvos nuostatas. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / arba įstatymams. Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų faktą, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę (į Turizmo įstatymą) perkėlė Direktyvą. Pasak atsakovo atstovo, šiuo atveju nėra vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, todėl pagal CK 6.271 straipsnį valstybei nekyla prievolė atlyginti žalą. Be to, Ūkio ministerijos įsitikinimu, pareiškėja neturi teisės gauti dvigubo žalos atlyginimo. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316- 653/2016 pareiškėja I. K. su 632 Eur finansiniu reikalavimu yra įtraukta į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Vadinasi, patenkinus skundą, pareiškėja įgis teisę iš UAB „Freshtravel“ ir Valstybės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo - pagal pirmiau nurodytą Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą finansinį reikalavimą ir pagal teismo sprendimą. Pažymi, kad, kaip matyti iš prie skundo pridėtų dokumentų, pareiškėjos prašomo priteisti žalos atlyginimo suma, be kita ko, apima Egipto Arabų Respublikos vizų mokesčius. Atsakovo įsitikinimu, vizų mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas, pareiškėjai negali būti priteisiami iš Valstybės. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kokia buvo jos sumokėtų vizų kaina, o iš byloje esančių dokumentų matyti, kad vizų mokesčiai į kelionės kainą buvo įskaičiuoti. Pagal Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje pateikiamus viešus duomenis (žr. interneto puslapį https://eg.mfa.lt) Egipto Arabų Respublikos viza kainuoja 25 JAV dolerius ir suteikia teisę šalyje būti 30 dienų. Vadinasi pareiškėjos mokėtina pinigų suma už vizas negali būti pareiškėjai priteista kaip turtinės žalos atlyginimas.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – Turizmo departamentas) atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

9Atsiliepime paaiškino, kad Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą. Turizmo departamentas pažymi, kadangi pareiškėja įsigijo organizuotą turistinę kelionę dviem asmenims į Egiptą, ji privalėjo sumokėti ir Egipto vizų mokesčius. Iš į bylą pateiktų dokumentų darytina išvada, kad pareiškėja vienu 2014 m. spalio 31 d. pavedimu sumokėjo ir už organizuotą turistinę kelionę, ir už vizas į Egiptą dviem asmenims. Bylos dokumentuose nėra išskirti vizų mokesčiai, tačiau iš analogiškose bylose turistų pateiktų dokumentų galima daryti išvadą, kad tuo metu trumpalaikė viza į Egiptą kainavo 80 Lt. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjos patirta turtinė žala turėtų būti apskaičiuojama iš sumokėtų už kelionę pinigų atimant mokestį už dvi vizas į Egiptą (2x80 Lt) - 46, 34 Eur.

10Teismas

konstatuoja:

11Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos institucijos veiksmais padarytos 600,57 Eur turtinės žalos atlygimo priteisimo.

12Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja ir kelionių agentūra UAB „Kelionių gurmanai“ 2014 m. spalio 31 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004071 dėl kelionės į Egipta, Hurgadą, 2014 m. lapkričio 15-21 d., kelionės kaina nurodyta 682,92 Eur (2 358 Lt), kelionės organizatorius UAB „Freshtravel“.

13Pareiškėja 2014 m. spalio 31 d. turizmo agentūrai UAB „Kelionių gurmanai“ pervedė 2 358 Lt (682,92 Eur), mokėjimo paskirtyje nurodydama „už K. kelionė į Hurgadą“. Kelionė neįvyko UAB „Freshtravel“ tapus nemokiai.

14Kelionių agentūra UAB „Kelionių gurmanai“ 2014 m. lapkričio 25 d. grąžino pareiškėjai 50,92 Eur (175,84 Lt) dalį įmokos už kelionę.

15Draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d. pervedė į pareiškėjos sąskaitą 31,33 Eur draudimo išmoką dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų. Pareiškėjai liko negrąžinta 600,57 Eur suma.

16Pareiškėja į teismą kreipėsi, prašydama atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad dėl valstybės kaltės buvo grąžinta ne visa už kelionę sumokėta suma.

17Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

18Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

19Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

20Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).

21Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje von Colson ir Kamann, 14/83, 15 punktas, 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo byloje Impact, C-268/06, 40 punktas). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto sprendimo byloje Impact 41 punktą). Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto sprendimo byloje Impact 42 punktą).

22Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas direktyvos nuostatas, nurodė, kad „pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu“ (žr. 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt. (toliau – Dillenkofer byla), C-1 78/94, C-179/94 ir C-188/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845, 34 ir 35 punktus). Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad minėtame „Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu būdu, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju“ (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 64 punktą).

23Turizmo įstatyme (redakcija galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. ) yra nurodyta, kad Direktyva yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kelionių agentūros, kelionių agentai privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie jų nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo visų ar dalies pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui (1 punktas); už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės įvykdyti prievolių turistui, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui (2 punktas).

24Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių, kelionių agentūrų ar kelionių agentų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai, kelionių agentūros ir kelionių agentai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo. To paties įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų (1 punktas); kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas (2 punktas).

25Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad kelionių agentūrų ir kelionių agentų prievolių, atsirandančių šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas.

26Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį, t. y. 82,25 (50,92 + 31,33) Eur už kelionės sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės įrodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

27Europos Sąjungos Teisingumo Teismas valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę praktiką suformavo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos. Šioje byloje Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes.

28Ši praktika toliau buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie byloje buvo prašoma Europos Sąjungos Teisingumo Teismo konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

29Bylos duomenimis nustatyta, kad pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

30Iš bylos medžiagos matyti, kad už kelionę pinigus mokėjo pareiškėja I. K.. Pareiškėjos pateikta 2014 m. spalio 31 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004071 ir 2014 m. spalio 31 d. mokėjimo nurodymas Nr. 93 patvirtina pareiškėjos kelionės įsigijimo išlaidas, kurios yra 2358 Lt (682,92 Eur). Byloje nustatyta, kad kelionių agentūra UAB „Kelionių gurmanai“ 2014 m. lapkričio 25 d. grąžino pareiškėjai 50,92 Eur (175,84 Lt) už kelionę mokėtų išlaidų. Draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį, t. y. 50,92 Eur pareiškėjos patirtų nuostolių. Įvertinus sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, akivaizdu, kad pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo, t. y. liko negrąžinta – 600,57 Eur. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas priteisti turtinės žalos atlyginimą pareiškėjai.

31Pareiškėja skunde prašydama priteisti 600,57 Eur nedetalizuoja, kad į minėtą sumą įeina vizos mokesčiai, tačiau iš Sutarties matyti, kad pareiškėjos suma už kelionę apima vizos mokesčius. Atsakovo atstovė ir Turizmo departamentas nurodė, jog suma už vizas nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalys. Teismas sutinka su atsakovo atstovės bei Turizmo departamento pozicija, jog išlaidos vizoms turi būti atimtos iš kelionės kainos, nes pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnį kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčių. Pagal Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje pateikiamus viešus duomenis (žr. interneto puslapį https://eg.mfa.lt) Egipto Arabų Respublikos viza kainuoja 25 JAV dolerius ir suteikia teisę šalyje būti 30 dienų. Bendra pareiškėjos mokėtina pinigų suma už dvi Egipto Arabų Respublikos vizas (Sutartyje nurodyta, kad vizos buvo dvi) sudarė 50 JAV dolerių arba 39,92 Eur (Euro kursas JAV dolerio atžvilgiu 2014 m. spalio 31d. buvo 1,2524) ir ši suma negali būti pareiškėjai priteista kaip turtinės žalos atlyginimas. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, pareiškėjos patirta turtinė žala yra 560,65 Eur (600,57 – 39,92) ir turi būti priteista iš atsakovo.

32Pareiškėja prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, pareiškėjos naudai priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

33Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad „procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjos, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010). Toks aiškinimas iš esmės atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant procesines palūkanas reglamentuojančias CK nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007)“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-872-556/2017).

34Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju, skundas priimtas 2017 m. rugsėjo 29 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

35Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai 30 Eur žyminį mokestį. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėja 2017 m. rugsėjo 27 d. Swedbank, AB mokėjimo nurodymu Nr. 123 sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį. ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Kadangi pareiškėjos skundas patenka į ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punkto sritį, pareiškėjai grąžinamas 22,50 Eur žyminis mokestis.

36Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Nutarė

37Pareiškėjos I. K. skundą tenkinti iš dalies.

38Priteisti pareiškėjai I. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 560,65 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt eurų ir 65 centus) turtinės žalos atlyginimo ir 5 procentų metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. 2017 m. rugsėjo 29 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

39Grąžinti pareiškėjai 22,50 Eur sumokėtą žyminį mokestį.

40Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti.

41Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila... 2. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę... 3. Teismas, išnagrinėjęs bylą,... 4. Pareiškėja I. K. kreipėsi į teismą prašydama iš atsakovo Lietuvos... 5. Pareiškėja nurodė, kad 2014 m. spalio 31 d. su kelionių organizatoriumi UAB... 6. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio... 7. Nurodo, kad pareiškėja kvestionuodama tiek patį Turizmo įstatymą, tiek... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos... 9. Atsiliepime paaiškino, kad Turizmo įstatymas nurodo, kad prievolių įvykdymo... 10. Teismas... 11. Ginčas byloje kilo dėl Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės už jos... 12. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja ir... 13. Pareiškėja 2014 m. spalio 31 d. turizmo agentūrai UAB „Kelionių... 14. Kelionių agentūra UAB „Kelionių gurmanai“ 2014 m. lapkričio 25 d.... 15. Draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 9 d.... 16. Pareiškėja į teismą kreipėsi, prašydama atlyginti žalą, atsiradusią... 17. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje... 18. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų... 19. Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti,... 20. Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra... 21. Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje,... 22. Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių... 23. Turizmo įstatyme (redakcija galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m.... 24. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje... 25. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad kelionių agentūrų ir... 26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kelionių organizatorė UAB... 27. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas valstybės atsakomybės už žalą... 28. Ši praktika toliau buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. Europos Sąjungos... 29. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareigą nustatyti priemones, kurios... 30. Iš bylos medžiagos matyti, kad už kelionę pinigus mokėjo pareiškėja I.... 31. Pareiškėja skunde prašydama priteisti 600,57 Eur nedetalizuoja, kad į... 32. Pareiškėja prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos... 33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad... 34. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio... 35. Pareiškėja taip pat prašo priteisti jai 30 Eur žyminį mokestį. Iš byloje... 36. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 37. Pareiškėjos I. K. skundą tenkinti iš dalies.... 38. Priteisti pareiškėjai I. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 39. Grąžinti pareiškėjai 22,50 Eur sumokėtą žyminį mokestį.... 40. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti.... 41. Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas...