Byla e2A-235-555/2017
Dėl palikėjų kapavietės sutvarkymo lėšų priteisimo iš palikėjų turto paveldėtojų

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Tamašauskas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. Z. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-187-182/2016 pagal ieškovo P. Z. patikslintą ieškinį atsakovams M. M., B. Z., J. Z. dėl palikėjų kapavietės sutvarkymo lėšų priteisimo iš palikėjų turto paveldėtojų.

3Apeliacinės instancijos teismas

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ieškovas ir atsakovai yra O. Z. ir S. Z. vaikai. O. ir P. Z., taip pat jų sūnus J. Z. yra palaidoti Liškiavos kapinėse, esančiose Liškiavos k., Varėnos r. sav. Ieškovo teigimu, kapavietė buvo įrengta dar esant gyvam S. Z., dėl ko, ieškovas įrodinėja, kad kapavietėje esantis paminklas buvo avarinės būklės, paminklo akmuo buvo pavojingai pasviręs. Nurodo, kad 2012 m. paminklinis akmuo buvo nuvirtęs, atsakovams nesutikus įrengti naujo paminklinio akmens, senasis paminklinis akmuo buvo priklijuotas prie betoninio pagrindo, tačiau išliko nesaugus, todėl buvo būtina jį keisti. Kadangi kapavietė buvo neprižiūrima, apie atliekamus darbus ir jų kainą informavęs atsakovus, ir negavęs iš jų jokių pastabų, ieškovas asmeninėmis lėšomis pertvarkė O. ir S. Z. kapavietę. Tik po atsiskaitymo už darbus, ieškovas iš atsakovų M. M. ir J. Z. gavo pranešimą, kad jie prieštarauja kapavietės pertvarkymui. Ieškovas įrodinėjo, jo atsakovams priėmus O. ir S. Z. palikimą ir paveldėtu turtu naudojantis iki šiol, remiantis CK 5.59 straipsnio 2 dalies 1 punktu, jie turi pareigą atlyginti kapo sutvarkymo išlaidas. Ieškovas P. Z. patikslintu ieškiniu kreipėsi į Druskininkų miesto apylinkės teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų M. M., B. Z. ir J. Z. ieškovo P. Z. naudai po 314,79 Eur už O. Z. ir S. Z. kapavietės sutvarkymą; priteisti iš atsakovų ieškovo naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

6Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Druskininkų miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovo atsakovų ir valstybės naudai priteisė bylinėjimosi išlaidas. Dėl CK 5.59 straipsnio normų taikymo šalių teisiniams santykiams, teismas nurodo, kad šalys ir jų atstovai nepagrįstai tapatina teisės į nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinius santykius su paveldėjimo teisiniais santykiais, nors šie santykiai nėra tapatūs, kadangi skiriasi jų prigimtis ir teisinė reikšmė. Dėl to, teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad ieškovas ir atsakovai nuosavybės teises į žemės sklypus ( - ) įgijo ne iš paveldėjimo santykių, o įstatymo pagrindu, taikant nuosavybės teisės į žemę atkūrimo procedūras. Teismo posėdžio metu M. M. paaiškino, kad jokio kito turto, išskyrus žemę ( - ), tėvai neturėjo. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, jog O. ir S. Z. vaikai priėmė jų palikimą, todėl sprendė, kad nėra teisinio pagrindo juos laikyti paveldėtojais ir spręsti klausimą ar paveldėtojai, savo lėšomis neprisidėję prie palikėjų kapo pertvarkymo išlaidų, turi pareigą dėl šių išlaidų dalies atlyginimo jas turėjusiam paveldėtojui, ar pastarasis turi reikalavimo teisę dėl nurodytų išlaidų dalies atlyginimo į kitus paveldėtojus, kurie savo lėšomis neprisidėjo prie palikėjų kapo pertvarkymo išlaidų. Teismas, spręsdamas dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo, jiems taikytinos teisės ir prievolinių teisinių santykių tarp šalių egzistavimo, nurodė, kad ginčas yra kilęs iš kapavietės priežiūros santykių, todėl yra svarbios teisės normos, reglamentuojančios kapinių priežiūrą, gerą moralę atitinkantys laidojimo tradicijos ir papročiai. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, nurodė, kad jokio įrašo Liškiavos kapinių priežiūros žurnale apie už O. ir S. Z. kapavietės priežiūrą atsakingą asmenį nėra, o bylos šalys žodžiu taip pat nebuvo sutarę, kas bus atsakingas už kapavietės priežiūrą, tačiau jau nuo seno buvo susiklostę tokie faktiniai kapavietės priežiūros santykiai, kad nuolatinę kapavietės priežiūrą atliko M. M., o broliai Juozas ir P. Z. prie priežiūros prisidėdavo nereguliariai, laikas nuo laiko. Pašlijus M. M. sveikatai, be M. M. kapavietės priežiūrą atlieka ir jos vaikai, taip pat kapavietę prižiūri Juozas ir P. Z.. Mažiausiai prie kapavietės priežiūros prisidėjo B. Z.. Teismas pažymėjo, jog bylos šalys nėra įgiję savarankiškų daiktinių (nuosavybės ar valdymo) teisių į kapavietę ar žemės sklypą, kuriame palaidoti jų tėvai O. ir S. Z., tačiau jie yra faktiniai ginčo kapavietės valdytojai, turintys išvestinę teisę, nes savanoriškai prisiėmė prievolę tvarkyti tėvų kapus ir šią prievolę vykdo. Teismas sprendė, jog remiantis šalių paaiškinimais, M. M. daug metų ir nuo pat pradžių prisiėmė ir nuolatos vykdė pareigą prižiūrėti tėvų kapavietę, broliai kapą prižiūrėjo nereguliariai, kartas nuo karto, todėl ji yra teisėta faktinė išvestinės valdymo teisės turėtoja. M. M. išvestinę valdymo teisę įgijo savo veiksmais, sąmoningai prisiimdama ir vykdydama pareigą nuolatos prižiūrėti kapavietę. Dėl to, teismas taip pat sprendė, kad ieškovas kapavietę pertvarkyti galėjo tik gavęs M. M. sutikimą ir taip, kad nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų. Teismas nurodė, kad trys atsakovai turėjo vieningą nuomonę dėl kapavietės tvarkymo, o ieškovo nuomonė nuo atsakovų kardinaliai skyrėsi, todėl ieškovas nėra tas asmuo, kuriam bendru sutarimu galėtų būti patikėta kapo priežiūra. Kadangi ieškovas, neturėdamas M. M. sutikimo ir nebūdamas šeimos sutarimu paskirtas atsakingu už kapavietės priežiūrą, teismas laikė, kad be šeimos narių sutikimo savavališkai pertvarkęs kapavietę pažeidė geros moralės principus, veikė savo rizika ir vienintelis yra atsakingas už savo patirtas išlaidas dėl kapavietės pertvarkymo. Be to, teismas nurodė ir tai, kad vadovaujantis teisės aktų normomis, ieškovas, prieš atlikdamas kapavietės pertvarkymą – prieš nugriaunant senąjį paminklą ir pastatant naują, turėjo pareigą pranešti kapinių priežiūrą atliekančiam asmeniui, tačiau dėl kapavietės pertvarkymo nesikreipė ir kapinių prižiūrėtojai nepranešė apie seno paminklo nugriovimą ir naujo statymą. Kadangi ieškovas nepaisė kitų kapavietės valdytojų valios, o jo siųstas reikalavimas prisidėti prie kapavietės pertvarkymo buvo formalus, nesiekiant išsiaiškinti tikrosios atsakovų valios, teismas pripažino, kad šalių nesieja jokie prievoliniai teisiniai santykiai, kadangi nebuvo susitarta dėl kapavietės pertvarkymo. Be to, teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovas neįrodė, jog pertvarkydamas kapavietę pašalino žmonėms ar kitų asmenų turtui grėsusį pavojų, ar kad senasis paminklas buvo nesaugus. Teismas taip pat laikė, kad ieškovas tvarkė ne svetimus, o savo reikalaus, kadangi vykdė savo moralinę pareigą tėvų atminimui.

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniu skundu ieškovas P. Z. prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovui iš atsakovų po 314,79 Eur, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tarp palikėjo ir bylos šalių susiklosčiusį teisinį santykį ir nepagrįstai konstatavo, jog palikėjų ir bylos šalių nesiejo paveldėjimo teisiniai santykiai, kadangi teisę atkurti nuosavybes teises, pagal kasacinio teismo praktiką, gali sudaryti ir palikimas (CK 5.1. straipsnis), palikėjai palikimu savo vaikams, t. y. bylos šalims, paliko ne nuosavybės teises į žemės sklypų dalis, bet teisę atkurti nuosavybes teises į juos, be to, bylos šalys, įgyvendinusios savo tėvų paliktas teises atkurti nuosavybės teises į žemės sklypo dalis, valdžiusios jų dalis po palikėjų mirties bei gaudamos tiesiogines išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie ŽŪM už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, esančius žemės sklypo dalyse, faktiškai priėmė palikėjų palikimą, t. y. teisę atkurti nuosavybės teisę į žemės sklypo dalis. Kadangi palikėjus ir jų vaikus, t. y. ieškovą ir atsakovus, siejo paveldėjimo teisiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovas ir atsakovai įgijo žemės sklypo dalis, pirmosios instancijos teismas be jokio pagrįsto pagrindo nesivadovavo kasacinio teismo praktika ir nepagrįstai netaikė CK 5.59 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų analogijos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog M. M. yra asmuo, atsakingas už kapavietės priežiūrą, kadangi nėra išlikusių jokių dokumentų, patvirtinančių šias aplinkybes, be to bylos šalys niekaip nesusitarė dėl asmens, kuris būtų atsakingas už kapavietės priežiūrą. M. M. pati patvirtino, jog ji nebuvo paskirta asmeniu atsakingu už kapavietės priežiūrą. Ieškovas taip pat nurodo, kad palikėjų kapaviete rūpinosi ne tik M. M., tuo tarpu iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, kuri iš proceso šalių kapavietę valdyti pradėjo pirmoji, ir kad būtent M. M. yra faktinės išvestinės kapavietės valdymo teisės turėtoja. Esant šioms aplinkybėms, nepagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas turėjo gauti būtent M. M. sutikimą, norėdamas pertvarkyti kapavietę. Be to, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas neprivalėjo gauti ir kapinių prižiūrėtojo leidimo, todėl jo atlikti veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, jog senasis paminklas jau keletą kartų buvo nugriuvęs, t. y. pirmą kartą paminklas buvo nugriuvęs dėl audros, o antrą kartą paminklas nugriuvo dėl šalimais kastos kapavietės. Be to, pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino aplinkybės, jog 2012 metais paskutinį kartą nugriuvus paminklui buvo atliktas remontas, kurio metu atstatant nukritusį paminklą į vietą bei priklijuojant šį prie pamato, paminklas buvo pastatytas į vertikalią padėtį, tačiau laikui bėgant pasviro. Be to, nebuvo įvertintas ir liudytojo J. M. patvirtintas faktas, jog prieš sutvarkant kapavietę, joje buvo galima matyti žemių sukritimą, galimai įvykusį dėl kapavietėje palaidotų trijų karstų supuvimo, galėjusį lempti ir paminklo nugriuvimą. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai M. M., B. Z. ir J. Z. prašo jį atmesti ir Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Ieškovas nepagrįstai sutapatina du skirtingus teisinius institutus, t. y. paveldėjimą ir teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Mirusio žemės savininko, t. y. A. P. dukra ir atsakovų motina O. Z. (P.) mirė 1967 metais, tuo metu dar nebuvo reglamentuotas nuosavybės teisių atkūrimas, ji negalėjo išreikšti savo valios, t. y. paduoti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl ji nėra ir šių teisių perėmėja. Jeigu asmuo neturi atitinkamų teisių, tai negali jų ir perleisti. Nei atsakovų motina O. Z., nei jos vyras ir atsakovų tėvas S. Z. (miręs 1981 metais) negalėjo išreikšti valios atkurti nuosavybės teisių į atsakovų senelio A. P. išlikusį turtą, t. y. tokia teisė iš viso dar neegzistavo. Nei ieškovas, nei atsakovai nepaveldėjo iš savo tėvų O. ir S. Z. nei turto, nei turtinių teisių, tačiau buvo pasinaudota Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įtvirtinta teise, dėl ko buvo atkurta nuosavybės teisė ne į tėvų, bet į senelio A. P. išlikusią Žemę. Atsakovai sutinka, jog byloje nėra jokių dokumentų patvirtinančių, kad M. M. būtų pripažinta atsakingu asmeniu už kapavietės priežiūrą, taip pat, nėra jokių įrašų apie paskirtą už kapavietės priežiūrą asmens, tačiau, atsakovų vertinimu, tai nereiškia, kad atsakovė M. M. negali būti pripažinta atsakinga už kapavietės priežiūrą asmeniu pagal faktą. Pats ieškovas pripažino, kad pagrindinis asmuo kuris nuolatos nuo pat tėvų mirties rūpinosi ir prižiūrėjo kapavietę yra M. M., o ieškovas ir likusieji broliai prižiūrėjo retai, kartas nuo karto. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, M. M. teisėta faktine išvestinės kapavietės valdymo teisės turėtoja. Ieškovas suvokė, kad pradėdamas kapavietės pertvarkymo darbus neinformavęs apie tai atsakovų ir nesuderinęs kapavietės pertvarkymo projekto, kainos, jo toks elgesys gali būti žalingas jam pačiam. Ieškovas neinformavo atsakovų apie ketinimą vykdyti kapavietės pertvarkymo darbus, juos pradėjo savavališkai, negavus nei sutikimo iš atsakovų, nei pranešė apie tai kapinių prižiūrėtojui, todėl veikė neteisėtai. Byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad senasis paminklas buvo nestabilus, ar kėlė pavojų, t. y. ieškovas nepagrindė reikalingumo ir būtinybės pastatyti naują paminklą.

10Apeliacinės instancijos teismas

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Byloje tarp šalių kilo ginčas dėl kapo, kuriame palaidoti šalių artimi giminaičiai (tėvai ir brolis), sutvarkymo išlaidų. Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovas pertvarkė kapavietę savo lėšomis ir pareiškė reikalavimą kape palaidotų asmenų artimiems giminaičiams dėl lėšų, patirtų dėl kapavietės pertvarkymo, atlyginimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu vienas iš įpėdinių (paveldėtojų) palaidojo palikėją ir sutvarkė kapą savo lėšomis, tai jis turi teisę atgauti tas lėšas iš paveldimo turto, t. y. iš visų įpėdinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. M. K., bylos Nr. 3K-3-171/2012). Bylos medžiaga nustatyta, kad šalių tėvai ir brolis yra palaidoti Liškiavos kapinėse, esančiose Liškiavos k., Varėnos r. sav. Kapavietėje palaidota šalių mama 1967 metais, tėvas 1981 metais ir brolis perlaidotas 1991 metais. Ieškovas byloje reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovų dalies jo patirtų ne naujo kapo, bet senos, jau ankstesniu laikotarpiu palaidotų asmenų ir įrengtos, kapavietės sutvarkymo išlaidų atlyginimą. Civiliniame kodekse nėra teisės normos, kuri reglamentuotų ginčo tarp šalių teisinį santykį. CK 1.8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinės teisės nesureguliuotiems civiliniams santykiams taikoma panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai (teisės analogija). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir CPK 3 straipsnio 6 dalyje. Kadangi nėra teisės akto, kuris reglamentuoja panašų į šioje byloje kilusio ginčo teisinį santykį ir kuriuo būtų galima remtis sprendžiant šalių ginčą, dėl to spręsdamas ginčą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi bendraisiais teisės principais, t. y. taikant teisės analogiją. CK 5.59 straipsnio 2 dalies 1 punktas įtvirtina įpėdinio teisę panaudoti paveldimo turto dalį palikėjo laidojimo ir kapo sutvarkymo išlaidoms. Kai vienas iš įpėdinių įgyvendina tokią teisę, tai nulemia kiekvienam iš įpėdinių tenkančios paveldimo turto dalies sumažėjimą. Panaudojęs palikėjo kapavietės sutvarkymui savo lėšas, kapavietę sutvarkęs asmuo turi teisę iš kitų įpėdinių (paveldėtojų) atgauti dalį tokių turėtų išlaidų, kurios pagal įstatymą dengiamos iš paveldimo turto ir toks reikalavimas neprieštarauja teisingumo, protingumo, proporcingumo principams (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnis). Nagrinėjamos bylos atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad byloje ieškovas neįrodė, kad atsakovai yra paveldėję kapavietėje palaidotų asmenų turtą, t. y., kad pertvarkyta palikėjų kapavietė. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismas nesutikti pagrindo neturi, kadangi byloje nėra pateikta įrodymų kokį kapavietėje palaidotų asmenų (palikėjų) turtą atsakovai paveldėjo (CK 5.1 straipsnis). Pagal įtvirtintą teisinį reglamentavimą įpėdinio teisė į paveldėjimą įgyvendinama priimant palikimą arba jo atsisakant. Byloje nustatyta, kad šalių nuosavybės teisių į apeliaciniame skunde įvardintus žemės sklypus, esančius ( - ) įgijimo teisinis pagrindas yra nuosavybės teisių atkūrimas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas yra specialusis įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-24/2008). Kol buvusiems savininkams bei kitiems asmenims, siekiantiems atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, specialiajame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka nebus atkurtos nuosavybės teisės, jie dar nelaikomi to turto savininkais. Dėl to iki tol jie neįgyja savininko subjektinių teisių į šį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas). Taigi dar nesamų, o tik siekiamų atkurti, subjektinių turtinių teisių gynybai negali būti taikomos civilinės teisės normos, reguliuojančios nuosavybės santykius ir ginančios nuosavybės teises. Byloje nustatyta, kad šalių tėvų mirties dieną įstatymas, skirtas restitucijos santykiams reguliuoti ir nuosavybės teisių atkūrimui įgyvendinti negaliojo, bylos šalys įgyvendino teisę į jų senelio turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimą, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog šalių tėvai perleido teisę atkurti nuosavybės teises į žemės sklypus nei teisiškai, nei faktiškai nėra pagrįsti. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje byloje tarp šalių neegzistuoja prievolinis teisinis santykis ir atsakovai nėra skolininkai prievoliniame teisiniame santykyje ir neturi prievolės atlyginti ieškovui (apeliantui) jo reikalaujamų kapo pertvarkymo išlaidų dalį (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 1.5 straipsnis, 1.8 straipsnio 2 dalis, 5.59 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 6.1, 6.2 straipsniai, CPK 3 straipsnio 6 dalis). Kapinių priežiūrą reglamentuoja 2008 m. lapkričio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1207 patvirtintos Kapinių tvarkymo taisyklės. Šių taisyklių 20 punkte numatyta, kad už kapavietės priežiūrą atsakingas laidojantis asmuo, kurio prašymu išduotas leidimas laidoti ir skirta kapavietė. Pagal šių taisyklių nuostatas laidojantis asmuo privalo prižiūrėti kapavietę, kad ji būtų tvarkinga, jis privalo pašalinti pažeidimus ar atlyginti žalą, kuriuos jis įrengdamas kapo paminklą, antkapį ar atlikdamas kitus kapavietės priežiūros darbus, padarė kapinėms, kitoms kapavietėms ar kitiems statiniams. Taisyklių 21 punkte numatyta, kad jeigu įrašytas žurnale atsakingu asmuo miršta, arba dėl kitų priežasčių negali rūpintis kapavietės priežiūra, jo giminaičiai, sutuoktinis, arba kapavietėje palaidotų mirusiųjų asmenų giminaičiai ir sutuoktinis turi sutarti, kas bus atsakingas už kapavietės priežiūrą ir raštu pranešti kapinių prižiūrėtojui, nurodydami keistinus žurnalo duomenis. Šioje byloje nustatyta, kad šalys bendrai prižiūrėjo (lankė) ginčo kapavietę, joje buvo pastatytas paminklas, kapavietė buvo atverta metaline tvorele. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje įrodymų, kad kapavietėje pastatytas paminklas keltų pavojų ar būtų netvarkinga, nėra pateikta. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į taisyklėse įtvirtintą giminaičių pareigą rūpintis palaidotų giminaičių kapaviete, ieškovo reikalavimas, dėl išlaidų, patirtų pertvarkant kapavietę pagal savo poreikius, negali būti tenkinamas ir taikant kito asmens reikalų tvarkymo institutą (CK XIX skyrius). Minėta, kad pertvarkytoje kapavietėje yra palaidoti apelianto tėvai ir brolis, todėl spręsti, kad ieškovas pertvarkęs kapavietę veikė tokios pareigos neturėdamas ir tik išimtinai atsakovų interesais (CK 6.229 straipsnio 1 dalis) pagrindo nėra. Kito asmens reikalų tvarkymas yra galimas tada, kai asmuo, kurio naudai atliekami veiksmai, dėl kurių nors objektyvių priežasčių negali pats rūpintis savo reikalais. Kitais atvejais yra reikalingas šio asmens sutikimas. Tokia įstatymų leidėjo valia aiškiai matyti iš teisės normų dispozicijos (CK 6.229 straipsnio 2 dalis, 3 dalis, 6.230 straipsnis). Aplinkybių, kad patys atsakovai nebūtų galėję pasirūpinti kapavietė, nagrinėjant bylą nenustatyta. Nustatyta priešingai, kad nors ir kukliai, tačiau kapavietė buvo prižiūrima. Taigi pirmoji sąlygą – negalėjimas pasirūpinti savo reikalais, byloje nebuvo įrodinėta ir įrodyta. Byloje nebuvo surinka duomenų ir apie tai, kad atsakovai būtų pritarę apelianto veiksmams, t. y. kad su jais būtų suderintas paminklinio akmens parinkimas, kiti būtini kapavietėje atliktini darbai, jų kainos. Priešiški šalių santykiai negali pateisinti apelianto neveikimo ir visiško veiksmų nederinimo. Taigi tokia faktinė situacija negali būti interpretuojama kaip veiksmai, atlikti atsakovų interesais (jų naudai). Jeigu veikiama prieš asmens valią ar norą, tai asmuo, nors ir pradėjęs tvarkyti kito asmens reikalus, negali tikėtis savo paties išlaidų kompensavimo, dar daugiau, jis pats kitai šaliai turėtų atlyginti nuostolius, jei pastarasis tokių patirtų (CK 6.230 straipsnis, 6.233 straipsnio 2 dalis), išskyrus CK 6.230 straipsnio 2 dalis ir 6.231 straipsnis numatytus išimtinius atvejus (CK 6.233 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pertvarkydamas kapavietę apeliantas veikė savo paties interesais ir tvarkė savo reikalus, todėl spręsti, kad apelianto veiksmai atitiko ir CK 6.229 straipsnyje įvardintus kito asmens reikalų tvarkymo veiksmus, pagrindo nėra. Nustačius, kad atsakovai nėra skolininkai prievoliniame teisiniame santykyje ir ieškovas nėra atsakovų kreditorius, taip pat, kad nėra pagrindo spręsti, jog apelianto veiksmai atitiko CK 6.229 straipsnyje įvardintus kito asmens reikalų tvarkymo veiksmus, apeliacinio skundo argumentai dėl atsakingo už kapavietę asmens ir dėl būtinybės pertvarkyti kapavietę neturi teisinės reikšmės ir nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovai turi prievolę atlyginti apeliantui jo reikalaujamą kapo pertvarkymo išlaidų dalį. Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, dėl to ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Dėl bylinėjimosi išlaidų Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 8,87 Eur, todėl apeliacinio skundo netenkinus, šios išlaidos priteistinos valstybei iš apelianto (ieškovo) P. Z. (CPK 96 str.).

14Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15Druskininkų miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Priteisti iš ieškovo P. Z., a. k. ( - ) 8,87 Eur (aštuonis eurus 87 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, kurias patyrė apeliacinės instancijos teismas (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

17Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai