Byla 3K-3-330-706/2015
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Gintaro Kryževičiaus ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir valstybės įmonės „Utenos regiono keliai“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Estijos draudimo bendrovės „Seesam Insurance AS“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, valstybės įmonei „Utenos regiono keliai“ dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje ginčas kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę už laukinių gyvūnų padarytą žalą, aiškinimo ir taikymo.

6Ieškovas Estijos draudimo bendrovė „Seesam Insurance AS“ pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos ir VĮ „Utenos regiono keliai“ 25 465 Lt (7375,17 Eur) žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad per 2010 m. sausio 9 d. eismo įvykį kelio Vilnius–Utena 76-ame kilometre dėl briedžio, išbėgusio į kelią, buvo apgadintas jo draudėjo automobilis. Įvykis buvo pripažintas draudžiamuoju ir draudėjui išmokėta 25 465 Lt (7375,17 Eur) draudimo išmoka. Ieškovo teigimu, jis, išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos priteisimo iš atsakingo už žalą asmens. Šiuo atveju pagal Laukinės gyvūnijos įstatymą laukinio gyvūno padarytą žalą atlygina valstybė. Pagal Kelių įstatymo nuostatas valstybė turi sudaryti saugias sąlygas visiems eismo dalyviams. Pagal Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašą kelio atkarpą, kurioje įvyko eismo įvykis, turto patikėjimo teise valdo, naudoja ir disponuoja atsakovas VĮ „Utenos regiono keliai“. Šis atsakovas, nustatęs avaringas vietas, nesuplanavo ir neįgyvendino eismo įvykių riziką mažinančių priemonių (pvz., tvorų, laukinių gyvūnų perėjų virš kelio įrengimo ir pan.). Nuo 2006 iki 2010 m. minėtoje kelio atkarpoje įregistruota 19 eismo įvykių, kilusių dėl susidūrimų su laukiniais gyvūnais, tačiau įspėjamieji kelio ženklai „Laukiniai žvėrys“ buvo įrengti tik po nurodyto eismo įvykio.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

8Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 22 d. sprendimu tenkino ieškinį ir priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bei VĮ „Utenos regiono keliai“ 25 465 Lt (7375,17 Eur) draudimo išmokos ir 5 proc. dydžio metinės procesines palūkanos.

9Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.1015 straipsniu, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgdamas į tai, kad dėl įvykusio eismo įvykio ieškovas draudimo išmoką išmokėjo pagal galiojančią draudimo sutartį, sprendė, kad jis turi teisę į draudimo išmokos atlyginimą. Įvertinęs CK 6.267, 6.246–6.249 straipsnių nuostatas, atsižvelgęs į laukinių gyvūnų, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką, į tai, kad per 2006–2010 metų laikotarpį kelio Vilnius–Utena atkarpoje nuo 60-o iki 83,06-o kilometro įvyko 19 eismo įvykių, kurių priežastis buvo į kelio važiuojamąją dalį išbėgę laukiniai gyvūnai, taip pat į tai, kad šiame kelyje valstybei buvo rekomenduota imtis papildomų apsaugos priemonių gyvūnų žuvimui keliuose sumažinti, o priemonės papildomam eismo saugumui užtikrinti (įspėjamieji kelio ženklai) atsakovo VĮ „Utenos regiono keliai“ taikytos tik po eismo įvykio, teismas sprendė, jog byloje nustatytos ir įrodytos aplinkybės, patvirtinančios kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, didesnį pavojingumą, suponuojantį valstybės pareigą imtis sustiprintų eismo saugumo priemonių, todėl yra visos teisinės prielaidos valstybės veiksmų neteisėtumui konstatuoti. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad ieškovas įrodė visas būtinąsias sąlygas žalai atlyginti (CPK 12, 178, 185 straipsniai), todėl, atsakovams neginčijant draudimo išmokos dydžio, tenkino ieškinį.

10Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą nepakeistą.

11Teisėjų kolegija, įvertinusi CK 6.267 straipsnio, 6.246–6.249 straipsnių, Laukinės gyvūnijos įstatymo (2010 m. birželio 22 d. redakcija) 22 straipsnio 6 dalies nuostatas, kasacinio teismo praktiką, formuojamą bylose dėl atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-133/2012; 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-683/2013), nurodė, kad valstybės atsakomybė už žalą, laukinio gyvūno padarytą per eismo įvykį, yra civilinė atsakomybė, kuriai atsirasti būtinas bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų visetas; dėl laukinių gyvūnų, kaip nuosavybės objekto, specifikos negalima reikalauti, kad valstybė garantuotų absoliučią apsaugą nuo jų sukeliamų eismo įvykių; dėl valstybės veiksmų (ne)teisėtumo turi būti sprendžiama pagal tai, ar valstybės institucijos tinkamai veikė pagal savo kompetenciją, t. y. vykdė iš įstatymo ar kito teisės akto kylančias pareigas arba bendrąją rūpestingumo bei atsakingumo pareigą; tam, kad būtų konstatuota valstybės pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų.

12Įvertinusi Vilniaus universiteto Ekologijos instituto mokslinio tiriamojo darbo ,,Laukinių gyvūnų migracijos per valstybinės reikšmės magistralinius kelius tyrimas, probleminių ruožų identifikavimas, pasiūlymų įrengti aptvėrimus ir kitas priemones parengimas“ išvadas dėl kelyje Vilnius–Utena (A14) 2002–2009 metais žuvusių gyvūnų skaičiaus ir jame nurodytas rekomendacijas dėl šio kelio 18–37 kilometrų ruožo aptvėrimo tvora, o nesant galimybės jo aptverti pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus Nr. 131 ,,Laukiniai žvėrys“; Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus 2010 m. kovo 23 d. kelių apžiūros akto Nr. 1 rekomendacijas dėl kelio ruožo Vilnius–Utena 74,0–76,2 kilometrų saugumo užtikrinimo; Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos 2013 m. kovo 5 d. rašte nurodytus duomenis; aplinkybę, kad įspėjamieji kelio ženklai pastatyti 2010 m. rugpjūčio mėnesį, t. y. po 2010 m. sausio 9 d. eismo įvykio, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad kelio Vilnius–Utena 76 kilometro ruožas buvo avaringas ir jame buvo didelė tikimybė susidurti su laukiniais gyvūnais. Priemonės, leidžiančios sumažinti susidūrimą su laukiniais gyvūnais, buvo numatytos, tačiau neįgyvendintos. Todėl teisėjų kolegija sprendė, kad valstybė šiuo atveju neveikė taip, kaip turėjo veikti atidus ir rūpestingas kelio (turto) savininkas, dėl ko jai tenka atsakomybė už laiku neįgyvendintas kelių saugumo priemones ir pareiga atlyginti savo neveikimu padarytą žalą.

13Teisėjų kolegija atmetė atsakovų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas labai didelį 23 kilometrų kelio ruožą, netinkamai įvertino kelio Vilnius–Utena 76-o kilometro atkarpą. Kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kelio Vilnius–Utena ruože nuo 73-io iki 79-o kilometro nuo 2005 iki 2010 metų įvyko 13, o nuo 2009 m. lapkričio 7 d. iki 2010 m. birželio mėnesio šio kelio 74–76 kilometre įvyko 4 eismo įvykiai, susiję su į kelią išbėgusiais laukiniais gyvūnais, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šioje kelio atkarpoje (76-ame kilometre) turėjo būti įrengtos papildomos saugumo ir (ar) įspėjamosios priemonės dėl galimo susidūrimo su laukiniais gyvūnais.

14III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinius skundus argumentai

15Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodomi šie esminiai argumentai:

161. Teismai, spręsdami dėl valstybės neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygos, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos nagrinėjamo pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21d. nutartis, priimta civilinėje byloje IfP&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje IfP&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011, 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-133/2012; 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-683/2013). Spręsdami dėl kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, avaringumo ir būtinumo jame įrengti įspėjamuosius kelio ženklus, teismai nepagrįstai analizavo ir vertino informaciją dėl 23,06 km ilgio kelio ruožo, o ne dėl konkrečios kelio atkarpos (76-o kilometro). Teismai taip pat neteisingai įvertino kelio ženklų po eismo įvykio įrengimo faktą minėtame kelio ruože. Vien šis faktas nėra pakankamas valstybės veiksmų neteisėtumui pripažinti ir jis neįrodo, kad jau eismo įvykio metu eismo įvykio vieta buvo avaringa ir pavojinga ir kad jau iki to buvo būtina juos įrengti. Vilniaus universiteto Ekologijos instituto atliktas mokslinis tiriamasis darbas apie laukinių gyvūnų migraciją per valstybinės reikšmės kelius, kuriuo rėmėsi teismai, nėra teisės aktas, imperatyviai nustatantis valstybės pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, užtikrinančius tinkamą gyvūnų populiaciją ir saugų eismą keliuose. Šis tiriamasis darbas yra tik tam tikra subjektyvi jį atlikusių asmenų nuomonė, rekomendacija, o jo tikslas sietinas ne su eismo saugumu, bet su gamtosauginėmis priemonėmis. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad eismo įvykio vietoje būtų laukinių žvėrių migracijos takas ir kad pagal lyginamuosius statistikos duomenis ginčo kelio ruožas iki eismo įvykio buvo avaringas. Pažymėtina, kad kelio ženklų įrengimo ginčo kelio ruože klausimas buvo svarstomas atliekant kelių apžiūras praėjus daugiau kaip 2 mėnesiams (2010 m. kovo 16–19 d.) nuo ginčo eismo įvykio, o ne prieš jį, todėl teismai negalėjo remtis šiuo įrodymu kaip pagrindžiančiu atsakovų neteisėtą neveikimą ir dėl to atsiradusią žalą. Vieno 2007 m. gegužės 5 d. susidūrimo su laukiniu gyvūnu faktas (kitas susidūrimas 2009 m. lapkričio 7 d. buvo ne su laukiniu gyvūnu) 76-ame kelio kilometre nepatvirtina išskirtinio ginčo kelio ruožo avaringumo susidūrimo su laukiniais gyvūnais požiūriu, byloje surinkti duomenys apie laukinių gyvūnų sukeltus eismo įvykius ginčo kelio atkarpoje nesudaro prielaidų teigti, kad ginčo eismo įvykio metu ginčo kelio atkarpa turėjo būti atsakovo pagrįstai vertinta kaip didesnės rizikos zona ir kad jau iki ginčo eismo įvykio egzistavo būtinybė toje kelio vietoje valstybei, imantis priemonių laukinių gyvūnų sukeliamai žalai išvengti, įrengti specialius kelio ženklus.

172. Tokio pobūdžio bylose būtina atskirti valstybės, kaip kelio savininko, teises ir pareigas nuo valstybės, kaip laukinės gyvūnijos savininkės, teisių ir pareigų bei identifikuoti, kokios institucijos kompetencijai tokių klausimų reguliavimas yra priskirtinas, nes viešieji juridiniai asmenys gali atlikti tik tas funkcijas, kurios jiems tiesiogiai priskirtos. Nagrinėjamoje byloje nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu teismai kildino valstybės atsakomybę ir kokie teisės aktai, reguliuojantys kelių priežiūrą ar laukinės gyvūnijos valdymą, naudojimą ir disponavimą juo, buvo pažeisti. Ieškovas neįrodė valstybės neteisėtų veiksmų, o jo patirti nuostoliai su valstybės veiksmais nėra susiję teisiškai reikšmingu priežastiniu ryšiu. Valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, negali kilti atsakomybė dėl nepakankamo ar visiško šios populiacijos nekontroliavimo CK 6.267 straipsnio pagrindu. Laisvėje gyvenančio gyvūno neįmanoma visiškai kontroliuoti ir valdyti. Laukinis gyvūnas, gyvenantis savo natūralioje gamtinėje aplinkoje, negali būti nuosavybės teisės objektas, nes toks gali būti tik daiktas, kuriuo savininkas gali naudotis, disponuoti ir jį valdyti. Taigi jis deliktinės atsakomybės prasme nuosavybės teise niekam nepriklauso.

183. Ieškovas, įrodinėdamas valstybės pareigą atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą, netinkamai aiškina CK 6.266 straipsnio 1 dalies turinį. Remiantis CK 1.98 straipsnio 2 dalimi, Kelių įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, Statybos įstatymo 2 straipsnio 2, 7, 9 dalių nuostatomis, gyvūnai, atsitiktinai atsiradę ant kelio, nėra kelio sudedamoji dalis. O CK 6.266 straipsnio 1 dalis nustato statinių savininko (valdytojo) atsakomybę būtent už kelio, kaip inžinerinio statinio konstrukcinius ar kitokius trūkumus – paties kelio, sukurto statybos darbais, naudojant statybos produktus, ir jo sudėtinių dalių trūkumus, o ne atsakomybę už padarytą žalą ant kelio atsitiktinai atsiradus žvėrims (gyvūnams). Gyvūnų patekimas ant kelio negali būti kvalifikuotinas kaip kelio (statinio) trūkumas, nes gyvūnai, atsitiktinai atsiradę ant kelio, nėra kelio sudedamoji dalis, todėl šiuo atveju ir CK 6.266 straipsnio 1 dalis, įtvirtinanti atsakomybę už kelio, kaip inžinerinio statinio, trūkumus, negali būti taikoma. Už žalą, padarytą ne dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pastatų savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais pagrindais, t. y. esant visoms CK 6.246–6.248 straipsniuose įtvirtintoms žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Rokiškio skyrius v. Rokiškio rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-507/2010).

19Kasaciniu skundu atsakovas VĮ „Utenos regiono keliai“ prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas nurodo tuos pačius argumentus dėl CK 6.266 straipsnio 1 dalies aiškinimo, kaip ir atsakovas Lietuvos Respublika. Papildomai nurodomi šie argumentai:

201. Teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias deliktinę atsakovo VĮ „Utenos regiono keliai“ atsakomybę už žalą, padarytą į kelią išbėgusio laukinio gyvūno. Teismai skundžiamuose procesiniuose sprendimuose iš esmės vertino ir pasisakė tik dėl vieno atsakovo – valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Byloje nevertintos, neanalizuotos ir nenustatytos atsakovo VĮ „Utenos regiono keliai“ civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, todėl žala ieškovui nepagrįstai solidariai priteista iš abiejų atsakovų. Nenustatyti šio atsakovo neteisėti veiksmai, nenurodyta, kokių norminių aktų, reglamentuojančių kelių priežiūrą, reikalavimus pažeidė (kokios konkrečios pareigos neįvykdė ar netinkamai vykdė) šis atsakovas, vykdydamas jam pavestas kelių priežiūros funkcijas. Be to, teismai nekonstatavo, ar šio atsakovo (kaip kelius prižiūrinčio asmens) civilinė atsakomybė nagrinėjamu atveju atsiranda bendraisiais civilinės atsakomybės taikymo pagrindais (būtinas visų bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų visetas), ar griežtosios civilinės atsakomybės (be kaltės) pagrindu.

21Remiantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, Kelių įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, 5 straipsnio 3 dalimi, VĮ „Utenos regiono keliai“ atlieka tik valstybinės reikšmės automobilių kelių priežiūros darbus pagal su Lietuvos automobilių kelių direkcija sudarytą kelių techninės priežiūros privalomų darbų sutartį ir skirtą finansavimą, t. y. atsakovo pareigų apimtį nustato minėta sutartis. Sutartyje (užduotyje) vienas iš privalomų darbų yra sugadintų ženklų ir jų atramų atstatymas, ženklų ir atramų pakeitimas ir trūkstamų pastatymas, t. y. jų priežiūra (Sutarties Nr. S-72 priedo Nr. 1 Valstybės įmonės „Utenos regiono keliai“ valstybinės reikšmės kelių techninės priežiūros privalomų darbų 2010 metų apimčių pagal darbų grupes sąrašas). Nei naujų ženklų, nei laukinių gyvūnų apsaugos priemonių įrengimas užduotyje nenurodytas. Taigi atsakovui teisės aktai ir jo pareigas nustatanti su steigėju sudaryta sutartis dėl kelių priežiūros nesuteikia kompetencijos spręsti gyvūnų apsaugos priemonių, kelio ženklų ar kitų techninių priemonių įrengimo klausimus (kokiose vietose, kokiais atvejais ir kokias būtent priemones ar kelio ženklus įrengti).

22Remiantis Kelių įstatymo 15 straipsniu, Kelių priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2004 m. vasario 11d. nutarimu Nr. 155, 2, 5, 13.4 punktais, Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika, patvirtinta susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390, (galiojusi eismo įvykio metu, nauja įsakymo redakcija 2011 m. birželio 7 d. Nr. 3-342, įsigaliojo 2011 m. birželio 12 d.), Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. V-363 „Dėl informacijos apie eismo įvykius valstybinės reikšmės automobilių keliuose teikimo“, VĮ „Utenos regiono keliai“ privalomai renka informaciją tik apie eismo įvykius, kuriuose sužeidžiama ar žūsta žmonės, t. y. įskaitinius eismo įvykius, ir šią informaciją teikia Lietuvos automobilių kelių direkcijos Eismo saugumo skyriui. Taigi, atsakovas neturi pareigos rinkti informacijos apie visus eismo įvykius. Ginčo kelio ruožas – kelio Nr. A14 Vilnius–Utena 76-as kilometras (ginčo eismo įvykio vieta 75,3 km) – neatitiko avaringo ruožo kriterijų ir nebuvo įtrauktas į tokių ruožų sąrašą. Byloje esantys įrodymai (Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus kelių policijos 2013 m. sausio 3 d. raštas Nr. 89-74-2-S-13) patvirtina, kad nuo 2005 m. iki 2010 m. sausio 9 d. 76-ame kilometre įvyko tik vienas eismo įvykis (2007 m. gegužės 7 d.), susijęs su laukinio gyvūno išėjimu į kelią, jis laikytinas atsitiktiniu, pavieniu reiškiniu.

232. Nagrinėjamu atveju egzistuoja atsakovo atsakomybę šalinančios, mažinančios aplinkybės (CK 6.248 straipsnio 4 dalis). Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šioje situacijoje vairuotojas, nepaisydamas gana sudėtingų eismo sąlygų (tamsus paros metas, 16.55 val., žiema, apsiniaukę, kelio danga su nedidelėm provėžom), važiavo beveik maksimaliu leistinu greičiu, kas pagrįstai pripažintina važiavimu nesaugiu greičiu ir dideliu vairuotojo neatsargumu. Šie faktiniai duomenys, atsižvelgiant į vairuotojui nustatytas pareigas įvertinti važiavimo sąlygas, paros laiką ir kelio dangą, pasirinkti saugias vairavimo sąlygas, t. y. ir saugų greitį, teikia pagrindą konstatuoti, kad ginčo eismo įvykio metu automobilio vairuotojas nebuvo toks rūpestingas ir apdairus, koks turėjo būti, todėl visiškai ar iš dalies yra kaltas dėl eismo įvykio ir atsiradusių žalingų padarinių. Tačiau teismai nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl vairuotojo elgesio, jo kaltės įtakos eismo įvykiui ir atlygintinės žalos dydžiui.

243. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią ir iš esmės analogišką bylą Nr. 2A-674-565/2014, skirtingai vertino kelio A14 Vilnius–Utena ir atskirų jo ruožų avaringumą dėl laukinių gyvūnų sukeltų eismo įvykių. Remiantis byloje esančiais įrodymais, šio kelio 76-as kilometras negalėjo būti pripažintas pavojingu ar avaringu dėl susidūrimų su laukiniais gyvūnais, o kelio ženklų Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ po ginčo eismo įvykio įrengimas negali būti konstatuotas kaip atsakovų nepagrįstas delsimas įrengti kelio ženklus ar neteisėti veiksmai.

25Atsiliepimu į atsakovų kasacinius skundus ieškovas Estijos draudimo bendrovė „Seesam Insurance AS“ su skundais nesutiko, prašo juos atmesti ir palikti galioti pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų priimtus procesinius sprendimus. Ieškovo teigimu, teismai, spręsdami dėl abiejų atsakovų visų būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos bylose dėl atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą; spręsdami dėl ginčo kelio ruožo avaringumo ir įspėjamųjų kelio ženklų būtinybės, nepadarė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių pažeidimų. Nurodomi šie esminiai argumentai:

261. VĮ „Utenos regiono keliai“ nepagrįstai teigia, kad teismai vertino ir pasisakė tik dėl vieno atsakovo – Lietuvos Respublikos – civilinės atsakomybės sąlygų ir nevertino VĮ „Utenos regiono keliai“ civilinės atsakomybės sąlygų. Vien ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl VĮ „Utenos regiono keliai“ civilinės atsakomybės, neduoda pagrindo daryti išvadą, kad teismas vertino tik vieno iš atsakovų civilinės atsakomybės klausimą, nes pirmosios instancijos teismo sprendime aiškiai įvardijamas VĮ „Utenos regiono keliai“ civilinės atsakomybės pagrindas – statinio su trūkumais, t. y. kelio, kuriame įvyko ginčo eismo įvykis, valdymas (pirmosios instancijos teismo sprendime šis atsakovas įvardijamas kaip kelio valdytojas) (CK 6.266 straipsnis). Priešingai negu teigia atsakovas, teisės aktai jam nustatė pareigą spręsti kelio ženklų ar kitų techninių priemonių įrengimo klausimus, siekiant užkirsti kelią eismo įvykiams dėl susidūrimų su laukiniais gyvūnais (Kelių priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, 13.4 punktas), šios kompetencijos turėjimą patvirtina ir faktinis atsakovo elgesys po eismo įvykio įrengiant įspėjamuosius kelio ženklus.

272. VĮ „Utenos regiono keliai“, pasisakydama dėl ginčo kelio ruožo avaringumo, nepagrįstai remiasi Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika, patvirtinta susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390. Šis teisės aktas (susisiekimo ministro įsakymas, patvirtinantis minėtą metodiką) ginčo eismo įvykio metu negaliojo, nes nebuvo paskelbtas.

283. Nagrinėjamos ir VĮ „Utenos regiono keliai“ nurodomos Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2A-674-565/2014 faktinės aplinkybės ir kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykiai, nėra tapatūs, todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo kelio ruožo avaringumo, pagrįstai nesivadovavo minėtoje byloje nustatytomis aplinkybėmis.

294. Atsakovui nepateikus jokių vairuotojo didelio neatsargumo įrodymų, teismai pagrįstai visą žalos atlyginimą priteisė iš atsakovų. Transporto priemonės vairuotojo kaltė nustatoma pagal tai, ar transporto priemonę vairavęs asmuo pažeidė Kelių eismo taisykles ar ne, o tokio pažeidimo nenustačius, negali būti konstatuojamas ir vairuotojo didelis neatsargumas. Nagrinėjamu atveju Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nustatė, kad vairuotojas savo veiksmais nepažeidė Kelių eismo taisyklių, todėl, atsakovams nepateikus įrodymų, kurie galėtų paneigti valstybės įgaliotos institucijos nustatytus faktus, policijos medžiagoje nustatytos aplinkybės laikytinos visiškai įrodytomis (CPK 197 straipsnio 2 dalis).

30Teisėjų kolegija

konstatuoja:

31IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

32Dėl valstybės civilinės atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinių pagrindų

33Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, padarytą į kelią išbėgusio laukinio gyvūno, šios savo išvados tinkamai nepagrindė. Iš skundžiamų procesinių sprendimų nėra aišku, kokių teisės aktų pagrindu nagrinėjamu atveju teismai kildino valstybės civilinę atsakomybę. Atsakovo teigimu, teismai privalėjo atskirti valstybės, kaip kelio savininkės, ir valstybės, kaip laukinės gyvūnijos savininkės, teises ir pareigas, taip pat nustatyti konkrečias valstybės institucijas, kurių kompetencijai priklauso klausimų, susijusių su laukinės gyvūnijos ir kelio priežiūra, reguliavimas. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, negali kilti atsakomybė CK 6.267 straipsnio pagrindu. Taigi atsakovas kasaciniu skundu iš esmės siekia įrodyti, kad tokiu, kaip nagrinėjamas, atveju, kai asmeniui ir (ar) jo turtui žala padaroma į kelią išbėgusio laukinio gyvūno, atsakomybėn turi būti traukiama ne valstybė, o konkreti valstybės institucija (institucijos), kuriai (kurioms) buvo deleguotos atitinkamos valstybės teisės ir pareigos.

34Valstybės civilinė atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą siejama su jos, kaip šių gyvūnų savininkės, statusu. CK 6.263 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įstatymų nustatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą. Šioje normoje įtvirtinta vadinamoji netiesioginė deliktinė atsakomybė, t. y. asmens civilinė prievolė atlyginti žalą, padarytą ne tiesiogiai jo paties, bet kitų asmenų arba jo valdomų daiktų. Gyvūnai pagal įstatymą prilyginami daiktams; jų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo laikytis teisės aktų reikalavimų (CK 4.41 straipsnis). Pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 straipsnį laukinių gyvūnų, gyvenančių laisvėje, savininkė yra valstybė. Taigi valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, gali kilti pareiga atlyginti laukinio gyvūno padarytą žalą, bet tik tokiu atveju, jeigu tokia pareiga įtvirtinta įstatyme (CK 6.263 straipsnis).

35Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia įstatymo nuostata reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama, tačiau Civiliniame kodekse nedetalizuota žalos atlyginimo tvarka. Nagrinėjamu atveju eismo įvykis, kurio metu asmens turtui buvo padaryta žala laukinio gyvūno, įvyko 2010 m. sausio 9 d. Šio eismo įvykio metu laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo tvarka nebuvo nustatyta. Laukinės gyvūnijos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. gegužės 5 d. iki 2010 m. liepos 10 d.) 24 straipsnyje, reglamentavusiame žalos atlyginimą, nebuvo įtvirtinta, kas ir kokia tvarka privalo atlyginti keliuose eismo įvykių metu laukinių gyvūnų padarytą žalą nukentėjusiems asmenims. Nauja Laukinės gyvūnijos įstatymo redakcija ir naujos redakcijos 22 straipsnio 6 dalis, įtvirtinanti valstybės civilinę atsakomybę už laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padarytą žalą, įsigaliojo tik nuo 2010 m. liepos 10 d. Tokia teisinė situacija vertintina kaip įstatymo spraga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-138/2009; 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-509/2009; kt.). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, spręsdama dėl to, kas privalo atsakyti už eismo įvykio metu laukinio gyvūno padarytą žalą, vadovaujasi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis deliktinę atsakomybę, taip pat šiuo klausimu suformuota kasacinio teismo praktika. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Tačiau, atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. Taigi sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą, CK 6.267 straipsnio 1 dalis taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-133/2012). Ši kasacinio teismo praktika nuosekliai plėtojama bylose, kurių faktinės aplinkybės analogiškos nagrinėjamai bylai. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi išskirtinių nagrinėjamos bylos aplinkybių ir teisinių argumentų, kurie būtų pagrindas keisti suformuotą teismų praktiką, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi pirmiau išnagrinėtose precedento reikšmę turinčiose kasacinėse bylose išdėstytais išaiškinimais dėl valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, civilinės atsakomybės už šių gyvūnų padarytą žalą teisinio reglamentavimo. Taigi būtent valstybė, o ne konkreti valstybės institucija, kuriai valstybė suteikė atitinkamas teises ir pareigas, susijusias su laukinių gyvūnų, kelių priežiūra, privalo, esant visoms civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms, atsakyti už laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytą žalą ir ją atlyginti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad naujos redakcijos Laukinės gyvūnijos įstatymas patvirtina įstatymo leidėjo valią įtvirtinti būtent valstybės, o ne jos institucijų civilinę atsakomybę (Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis). Kitu atveju žalos atlyginimo procesas būtų problemiškas ir nukentėjusiam asmeniui neproporcingai pasunkintas, nes, remiantis Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsniu (redakcija, galiojusi nuo 2005 m. gegužės 5 d. iki 2010 m. liepos 10 d.), 20 straipsniu (redakcija, įsigaliojusi nuo 2010 m. liepos 10 d.), laukinės gyvūnijos apsaugos, jos išteklių kontrolė yra pavesta daugeliui įvairių Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų, todėl kiekvienu atveju būtų sudėtinga nustatyti, kuri konkreti institucija privalo atsakyti.

36Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodyti atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

37Dėl atsakovo VĮ „Utenos regiono keliai“ solidariosios civilinės atsakomybės

38Atsakovas VĮ „Utenos regiono keliai“ kasaciniame skunde teigia, kad bylą nagrinėję teismai nevertino, neanalizavo ir nenustatė jo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, todėl eismo įvykio metu į kelią išbėgusio laukinio gyvūno padarytą žalą nepagrįstai priteisė solidariai iš abiejų atsakovų, t. y. valstybės ir VĮ „Utenos regiono keliai“. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, iš esmės sutinka su šiais atsakovo argumentais.

39Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis CK 6.6 straipsnio 1 dalimi, solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Tai reiškia, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl kelių asmenų solidariosios prievolės, turi nustatyti, ar yra konkreti įstatymo norma ir (ar) šalių susitarimas, nustatantys, jog prievolė solidarioji.

40CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Sprendžiant dėl civilinės atsakomybės, kildinamos iš delikto teisinių santykių, kaip iš esmės yra nagrinėjamu atveju, aktualus yra CK 6.279 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad bendrai padarę žalos nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės taikymą deliktiniams santykiams, yra konstatavęs, kad paprastai solidarioji atsakomybė tokiems santykiams taikoma tada, kai yra bent viena iš šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. M. Š. v. VĮ Registrų centro Kauno filialas ir kt., bylos Nr. 3K-7-59/2008; 2014 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. v. D. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-144/2014; kt.).

41Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl VĮ „Utenos regiono keliai“ civilinės atsakomybės, padarė išvadą, kad šiam atsakovui, kaip kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, valdytojui, taikoma civilinė atsakomybė, nes jis nesiėmė priemonių (pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, įrengti apsaugos priemones, kurios užkirstų kelią laukiniams gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį ir pan.) eismo saugumui užtikrinti. Tačiau teismas, padaręs tokią išvadą, nenurodė, kokiais teisės aktais ir (ar) susitarimais atsakovui VĮ „Utenos regiono keliai“ tokia pareiga (įrengti naujus įspėjamuosius kelio ženklus) buvo nustatyta. Teismas taip pat nepasisakė, nevertino ir nenustatė visų būtinųjų šio atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų bei nenustatė nė vienos iš pirmiau nurodytų deliktinės solidariosios atsakomybės tokimo sąlygų (bendrų abiejų atsakovų veiksmų). Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė ir apskritai dėl VĮ „Utenos regiono keliai“ solidariosios atsakomybės taikymo sąlygų nepasisakė. Taigi byloje iš esmės buvo vertintas tik vieno atsakovo – valstybės veiksmų teisėtumas, buvo sprendžiama ir pasisakyta tik dėl valstybės civilinės atsakomybės už laukinių gyvūnų eismo įvykio metu padarytą žalą.

42Remiantis Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, Valstybinės reikšmės automobilių kelių sąrašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 757, kelias (valstybinės reikšmės magistralinio kelio A14 Vilnius–Utena atkarpa nuo 10,66 km iki 95,60 km), kuriame įvyko ginčo eismo įvykis, išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybei, jį valdo, naudoja ir juo disponuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Remiantis Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2006 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. V-18, minėto kelio atkarpą nuo 40,62 km iki 95,60 km turto patikėjimo teise valdo, naudoja ir ja disponuoja VĮ „Utenos regiono keliai“. Remiantis VĮ „Utenos regiono keliai“ įstatų, patvirtintų Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. V-312, 8 punktu, įmonė atlieka valstybinės reikšmės kelių techninę priežiūrą, Kelių direkcijos nustatytus privalomus kelių darbus (užduotis), kitus darbus. Pagal Kelių priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, 4.3 punktą, privalomus kelių priežiūros darbus (užduotis) valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčioms valstybės įmonėms nustato Kelių direkcija. Taigi VĮ „Utenos regiono keliai“, kaip ginčo kelio valdytojas, nesprendžia klausimų ir neatlieka darbų, susijusių su atitinkamų techninių eismo reguliavimo priemonių (tarp jų kelio ženklų, apsauginių atitvarų ir pan.) įrengimu, savarankiškai, o tokius darbus atlieka tik pagal Kelių direkcijos nurodymus. Nagrinėjamu atveju teismai nenustatė ir nevertino aplinkybės, ar iki ginčo eismo įvykio Kelių direkcija buvo nurodžiusi šiam atsakovui atlikti darbus (užduotis), susijusius su priemonių eismo saugumui užtikrinti (įspėjamųjų kelio ženklų, apsauginių atitvarų ir pan.) įrengimu. Nenustačius šios aplinkybės, taip pat visų būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, negalima spręsti klausimo dėl atsakovui VĮ „Utenos regiono keliai“ deliktinės solidariosios atsakomybės taikymo.

43Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, spręsdami dėl VĮ „Utenos regiono keliai“ deliktinės solidariosios atsakomybės, nenustatė visų nagrinėjamam klausimui teisingai išspręsti būtinų aplinkybių, todėl solidariąją atsakomybę taikė be pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo.

44Dėl valstybės neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos

45Atsakovai kasaciniuose skunduose taip pat ginčija teismų padarytas išvadas dėl valstybės neteisėtų veiksmų neužtikrinant kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, saugumą. Atsakovų teigimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtina ginčo kelio ruožo ypatingo avaringumo, dėl kurio valstybė privalėjo imtis papildomų priemonių eismo saugumui užtikrinti, o kelio ženklų jau po eismo įvykio įrengimas neįrodo, kad dar prieš ginčo įvykį buvo būtina juos įrengti.

46Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, vertinant valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų teisėtumą, turi būti atsižvelgta ir į nuosavybės objekto ypatumus, kurie lemia jų savininko ribotas galimybes juos valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-133/2012). Vertinant valstybės veiksmus užtikrinant eismo saugumą nuo laukinių gyvūnų keliamo pavojaus, kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad tam, jog būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-133/2012; 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-683/2013). Taigi būtinybė statyti įspėjamąjį kelio ženklą ,,Laukiniai gyvūnai“ turėtų būti konstatuota tuo atveju, jeigu būtų nustatyta didelė gyvūnų migracijos per kelią tikimybė, patvirtinta objektyviais duomenimis apie konkretaus kelio ruožo išskirtinumą šiuo požiūriu, inter alia, gyvūnų sukeltų avarijų intensyvumą.

47Valstybės pareigas eismo saugumo užtikrinimo srityje reglamentuoja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, kurio 11 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad saugių eismo sąlygų valstybinės reikšmės keliuose užtikrinimą, įgyvendinant eismo saugumo priemones, organizuoja ir koordinuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir jai pavaldžios valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčios valstybės įmonės; kelio savininkas (valdytojas) privalo tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgdamas į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų.

48Nagrinėjamu atveju eismo įvykio metu, t. y. 2010 m. sausio 9 d., ginčo kelio ruožas nebuvo pripažintas avaringu. Apie ginčo kelio ruožo avaringumą negalima spręsti vadovaujantis Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika, patvirtinta susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-390, nes ji nebuvo paskelbta „Valstybės žiniose“ (Įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 dalis), taip pat Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika, patvirtinta susisiekimo ministro 2011 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 3-342, nes ji įsigaliojo 2011 m. birželio 12 d., t. y. jau po nagrinėjamo eismo įvykio. Dėl šios priežasties apie ginčo kelio ruožo avaringumą būtų galima spręsti pasitelkiant specialistų pagalbą, jiems reiškiant atitinkamas išvadas. Tačiau to nagrinėjamoje byloje padaryta nebuvo. Vien į bylą pateikti Vilniaus universiteto Ekologijos instituto 2009 m. parengtas mokslinis tiriamasis darbas ,,Laukinių gyvūnų migracijos per valstybinės reikšmės magistralinius kelius tyrimas, probleminių ruožų identifikavimas, pasiūlymų įrengti aptvėrimus ir kitas priemones parengimas“, Utenos apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus eismo įvykių analizės pažyma, 2013 m. sausio 3 d. raštas Nr. 89-74-2-S-13 vienareikšmiškai nepatvirtina didelio ginčo kelio ruožo (76-o kilometro) avaringumo dėl išbėgusių į kelią laukinių gyvūnų, nes juose nurodyti duomenys apima visą kelią A14 Vilnius–Utena ir ilgesnius, negu ginčo, ruožus. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniuose skunduose, vien papildomų kelio ženklų pastatymas po eismo įvykio taip pat neįrodo, kad jau iki to buvo būtina jį įrengti. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teismai, spręsdami taikyti valstybei civilinę atsakomybę, netinkamai ir neišsamiai ištyrė bei nustatė valstybės neteisėtus veiksmus neužtikrinant kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, saugumą, kaip būtinąją civilinės atsakomybės taikymo sąlygą.

49Dėl per eismo įvykį nukentėjusio asmens veiksmų

50Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai visiškai nevertino ir nepasisakė dėl nukentėjusio per eismo įvykį asmens veiksmų ir elgesio. Atsakovų teigimu, byloje esantys duomenys apie eismo įvykio metu buvusias oro sąlygas ir kelių būklę leidžia daryti išvadą, kad nukentėjęs asmuo, nepasirinkęs saugaus greičio, galbūt savo veiksmais prisidėjo prie žalos jam padarymo.

51Nagrinėjamoje byloje ieškovas, draudikas, ieškinį pareiškė įgyvendindamas jam CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę reikalauti draudėjui išmokėtų sumų iš atsakingų už padarytą žalą asmenų, kuri įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, t. y. įgyvendinama, minėta, pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Taigi byloje taikytinos subrogacijos taisyklės. Dėl šios priežasties, remiantis CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalimis, sprendžiant dėl priteistinos žalos dydžio ar pagrindo atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės buvimo, turi būti tinkamai įvertinti nukentėjusio asmens veiksmai. Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu žala atsiranda ir dėl paties nukentėjusiojo elgesio – tyčios ar didelio neatsargumo, būtų neteisinga visą atsakomybę taikyti tik žalą padariusiam asmeniui, nes protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio standartas taikomas visiems asmenims, taip pat ir nukentėjusiajam (CK 6.264 straipsnio 1 dalis). Pagal Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 133 punktą (redakcija, galiojusi 2010 m. sausio 9 d.) vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio; pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Nagrinėjamu atveju nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai visiškai neanalizavo ir nevertino nukentėjusio asmens veiksmų pagal KET 133 punktą, atsižvelgiant į eismo įvykio metu buvusias meteorologines sąlygas, matomumą ir kelio dangos būklę. Vien ta aplinkybė, kad nukentėjęs asmuo važiavo neviršydamas maksimalaus leistino greičio, nereiškia, jog jo pasirinktas važiavimo greitis buvo saugus pagal tuometes važiavimo sąlygas ir jis savo veiksmais neprisidėjo prie žalos atsiradimo fakto ar jos dydžio.

52Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tenkindami ieškovo reikalavimus ir žalą priteisdami solidariai iš abiejų atsakovų, pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės civilinę atsakomybę už laukinių gyvūnų padarytą žalą, taip pat solidariąją civilinę atsakomybę, nes tinkamai nenustatė valstybės neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, neįvertino ir nepasisakė dėl eismo įvykio metu nukentėjusio asmens veiksmų ir elgesio, galbūt turėjusių įtakos žalos atsiradimui ar jos dydžiui, taip pat nevertino ir nenustatė visų būtinųjų atsakovo VĮ „Utenos regiono keliai“ solidariosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

53Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

54Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

55Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje ginčas kilo dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių... 6. Ieškovas Estijos draudimo bendrovė „Seesam Insurance AS“ pareikštu... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 22 d. sprendimu tenkino... 9. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 6.1015 straipsniu, Draudimo... 10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m.... 11. Teisėjų kolegija, įvertinusi CK 6.267 straipsnio, 6.246–6.249 straipsnių,... 12. Įvertinusi Vilniaus universiteto Ekologijos instituto mokslinio tiriamojo... 13. Teisėjų kolegija atmetė atsakovų argumentus, kad pirmosios instancijos... 14. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinius skundus argumentai... 15. Kasaciniu skundu atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos... 16. 1. Teismai, spręsdami dėl valstybės neteisėtų veiksmų kaip civilinės... 17. 2. Tokio pobūdžio bylose būtina atskirti valstybės, kaip kelio savininko,... 18. 3. Ieškovas, įrodinėdamas valstybės pareigą atlyginti eismo įvykio metu... 19. Kasaciniu skundu atsakovas VĮ „Utenos regiono keliai“ prašo panaikinti... 20. 1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas,... 21. Remiantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi,... 22. Remiantis Kelių įstatymo 15 straipsniu, Kelių priežiūros tvarkos aprašo,... 23. 2. Nagrinėjamu atveju egzistuoja atsakovo atsakomybę šalinančios,... 24. 3. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią ir iš esmės... 25. Atsiliepimu į atsakovų kasacinius skundus ieškovas Estijos draudimo... 26. 1. VĮ „Utenos regiono keliai“ nepagrįstai teigia, kad teismai vertino ir... 27. 2. VĮ „Utenos regiono keliai“, pasisakydama dėl ginčo kelio ruožo... 28. 3. Nagrinėjamos ir VĮ „Utenos regiono keliai“ nurodomos Vilniaus... 29. 4. Atsakovui nepateikus jokių vairuotojo didelio neatsargumo įrodymų,... 30. Teisėjų kolegija... 31. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 32. Dėl valstybės civilinės atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą... 33. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 34. Valstybės civilinė atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą... 35. Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas... 36. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau... 37. Dėl atsakovo VĮ „Utenos regiono keliai“ solidariosios civilinės... 38. Atsakovas VĮ „Utenos regiono keliai“ kasaciniame skunde teigia, kad bylą... 39. Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis CK 6.6 straipsnio 1 dalimi,... 40. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų pareiga... 41. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl VĮ... 42. Remiantis Kelių įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, Valstybinės reikšmės... 43. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės... 44. Dėl valstybės neteisėtų veiksmų, kaip būtinosios civilinės atsakomybės... 45. Atsakovai kasaciniuose skunduose taip pat ginčija teismų padarytas išvadas... 46. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, vertinant valstybės, kaip... 47. Valstybės pareigas eismo saugumo užtikrinimo srityje reglamentuoja Saugaus... 48. Nagrinėjamu atveju eismo įvykio metu, t. y. 2010 m. sausio 9 d., ginčo kelio... 49. Dėl per eismo įvykį nukentėjusio asmens veiksmų... 50. Kasaciniuose skunduose taip pat teigiama, kad bylą nagrinėję teismai... 51. Nagrinėjamoje byloje ieškovas, draudikas, ieškinį pareiškė... 52. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad bylą... 53. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 54. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 55. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...