Byla 2A-798-464/2012

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijaus Kairevičiaus ir Andrutės Kalinauskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Daugiabučių namų savininkų bendrijos Kalvarijų 121 (toliau tekste - DNSB Kalvarijų 121) ir atsakovo J. Č. apeliacinius skundus dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo DNSB Kalvarijų 121 ieškinį atsakovams J. Č., A. Č., A. B., D. A., B. R., Vilniaus m. savivaldybės administracijos Žirmūnų seniūnijai (pradiniame ieškinyje - Vilniaus m. savivaldybei), tretieji asmenys Vilniaus m. savivaldybė, A. K., VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialas, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir atsakovų A. Č., J. Č. priešieškinį A. K. dėl uždraudimo naudotis kūrybinių dirbtuvių patalpomis, pažymėtomis plane 29-7, 29-8 ir 29-9, esančiomis ( - ), bei įpareigojimo A. K. atlaisvinti ginčo patalpas.

2Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4ieškovas DNSB Kalvarijų 121 (pradinės ieškovės A. K. procesinių teisių perėmėjas, t.1, b.l. 163-164) 2006-03-21 su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą ir, jį patikslinęs (t.1, b.l. 2-4, t.2, 1-5), prašė pripažinti negaliojančiais šiuos sandorius: 1992-03-27 dirbtuvės pirkimo-pardavimo sutartį tarp Žirmūnų seniūnijos ir B. R., taikant pasekmes, numatytas galiojusio 1964 m. CK 48 straipsnyje; 1994-01-21 kūrybinių dirbtuvių pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp B. R. ir D. A., taikant galiojusio 1964 m. CK 47 str. pasekmes; 1994-04-26 kūrybinių dirbtuvių pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp D. A. ir A. B., taikant 1964 m. CK 47 str. pasekmes; 2004-01-30 kūrybinių dirbtuvių pirkimo sutartį tarp A. B. ir A. Č. bei J. Č., taikant CK 1.80 str. 2 d. numatytą restituciją. Nurodė, jog 1992-03-27 sutartis, sudaryta tarp Žirmūnų seniūnijos atstovo A. B. ir B. R., yra sudaryta nusikalstamu būdu, piktnaudžiaujant Žirmūnų seniūnijos atstovui savo tarnybine padėtimi, pažeidžiant Valstybės turto privatizavimo įstatymo, Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, pažeidžiant namo butų savininkų interesus. Kadangi šis pirkimo-pardavimo sandoris sudarytas pažeidžiant įstatymus, jis pripažintinas negaliojančiu, o iš to seka, jog ir paskesnieji sandoriai taip pat yra negaliojantys. Visi sudaryti pirkimo-pardavimo ginčo patalpų sandoriai yra apsimestiniai, neketinant sukurti nuosavybės teisinių santykių, realiai turto neperimant, juo nesinaudojant, neįgyvendinant dviejų iš nuosavybės teises apsprendžiančių požymių - valdymo ir naudojimosi. Šie savininkai nei valdė, nei naudojosi įgytomis patalpomis. Atsakovams A. ir J. Č. nuosavybės teisė į ginčo patalpas neperėjo.

5Vilniaus m. savivaldybės administracija kaip atsakovas, o ieškovui patikslintu ieškiniu pakeitus jo procesinę padėtį - ir kaip tretysis asmuo atsiliepimais (t. 1, 64-66, t. 2, b.l. 17-20) prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Nurodė, jog sprendžiant klausimą, ar ginčo negyvenamosios patalpos pagal daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą yra priskirtinos bendrojo naudojimo objektams, turi būti nustatyta, ar jos pagal savo paskirtį yra bendrojo naudojimo, ar jos nepriklauso nuosavybės teise konkrečiam asmeniui, nes vien fakto, kad ginčo patalpa yra daugiabučiame gyvenamajame name, nepakanka jas priskirti bendrojo naudojimo patalpoms. Ginčo patalpos nelaikytinos rūsiais, šios patalpos traktuotinos kaip savarankiškas objektas, nekilnojamojo turto registre registruotas atskiru turto vienetu. 1992-03-17 pirkimo-pardavimo sutartyje, pagal kurią Žirmūnų seniūnija pardavė B. R. patalpas-kūrybines dirbtuves, yra įsivėlusi techninė klaida, nes Vilniaus miesto valdybos 1991-08-15 potvarkis Nr. 1329V buvo pavadintas mero potvarkiu Nr. 1329. Pagal 1992-03-27 pirkimo-pardavimo sutartį B. R. už patalpas sumokėjo 19 549 rublių, vadinasi, šis sandoris yra atlygintinis. Todėl pagal CK 4.96 str. 3 d. nuostatas ginčo patalpų negalima išreikalauti iš sąžiningų įgijėjų. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog ginčo patalpų įgijėjai buvo nesąžiningi. Be to, sandoris sudarytas 1992 metais ir pagal tuo metu galiojusio CK 84 str. nuostatas, ieškinio senaties terminas buvo 3 metai ir jis baigėsi 1995 m. Sudarytas sandoris buvo įregistruotas tuo metu veikusiame viešame Valstybiniame žemės kadastro duomenų registre, todėl ieškovas turėjo žinoti apie sudarytą sutartį 1992 m.

6Atsakovė D. A. atsiliepimu (t. 1, 62-63, t.2, b.l. 32-34) prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir ieškinį atmesti. Nurodė, jog ieškovas negali ginti savo turtinių interesų, nes nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad bendrija savo lėšomis būtų nupirkusi nekilnojamąjį turtą arba toks turtas būtų jai perleistas. Atsakovė, įsigydama iš B. R. nekilnojamąjį turtą, abejoti B. R. nuosavybės teise į patalpas, kurios suformuotos ir yra atribotos nuo kitų namo bendraturčių, neturėjo pagrindo. Mano, kad ieškovas neturi teisinio pagrindo vykdyti bylinėjimąsi teisme, nes jo teisės ir interesai nėra pažeisti. Sandoris patvirtintas notaro, patalpos viešame registre turi unikalų numerį kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas, sudaryti sandoriai neprieštarauja gerai moralei ir viešajai tvarkai bei įstatymų imperatyvioms teisės normoms. Ieškinio reikalavimui taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas.

7Atsakovai A. Č., J. Č. ir A. B. atsiliepimu (t. 1, 37-39, 54-55, t. 2, b.l. 68-71) prašė atmesti ieškinį, taikyti ieškinio senaties terminą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog atsakovams A. ir J. Č. ginčo patalpos priklauso jungtinės nuosavybės teise, šias patalpas jie įsigijo iš A. B.. Visi sandoriai, kurie buvo sudaryti dėl šių patalpų, yra atlygintiniai. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo patalpos buvo įgytos nesąžiningai. Ieškovas neįrodė, jog ginčo patalpos buvo privatizuotos pažeidžiant įstatymą, niekuo nepagrįsti ir ieškovo teiginiai, kad visos dėl ginčo patalpų sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys yra apsimestinės, sudarytos neketinant sukurti nuosavybės teisinių santykių.

8Tretysis asmuo VI Registrų centras atsiliepime (t. 1, b.l. 138-139) nurodė, jog ginčo patalpos niekada nebuvo butų, esančių name ( - ), priklausinys. 1962-10-04 jos buvo apskaitomos kaip slėptuvės patalpos, o 1992-03-27 buvo sudaryta ginčo patalpų kaip kūrybinių dirbtuvių pirkimo-pardavimo sutartis, kuria šias patalpas įsigijo B. R.. Dabartiniai nekilnojamojo daikto savininkai yra J. Č. ir A. Č..

9Atsakovai A. Č. ir J. Č. pareiškė byloje priešieškinį (t.1, b.l. 50-51), kuriuo prašė uždrausti tuo metu byloje ieškove esančiai A. K. naudotis ieškovams nuosavybės teise priklausančių kūrybinių dirbtuvių patalpomis, pažymėtomis 29-7, 29-8 ir 29-9, esančiomis ( - ) ; įpareigoti A. K. atlaisvinti ginčo patalpas per 20 dienų nuo teismo sprendimo priėmimo. Nurodė, jog atsakovė A. K. savavališkai užėmė ginčo patalpas, taip pažeisdama atsakovų A. Č. ir J. Č., kaip savininkų, teises.

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-11-24 sprendimu (t. 2, b.l. 291-295) ieškinį ir priešieškinį atmetė.

12Teismas nustatė, jog patalpas kūrybines dirbtuves, esančias ( - ), unikalus Nr. ( - ), 1992-03-27 iki 1994-01-25 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise valdė B. R., po to nuo 1994-01-21 iki 1994-04-26 jų savininke tapo D. A., nuo 1994-04-26 iki 2004-01-30 savininku buvo A. B., o nuo 2004-01-30 iki šiol savininkais yra J. Č. ir A. Č.. Teismas sprendė, jog ginčo patalpos negali būti laikomos rūsiu, jos traktuotinos kaip savarankiškas objektas, nekilnojamojo turto registre registruotos atskiru turto vienetu - „slėptuvė“, registruota 1962-10-04, po to-„ kūrybinės dirbtuvės“, kurios Registrų centre kaip atskiras vienetas įregistruotos 1992-03-23. Teismas nurodė, jog vien fakto, kad ginčo patalpos yra daugiabučiame gyvenamajame name, nepakanka jas priskirti bendrojo naudojimo patalpoms. Taip pat kitų asmenų faktiško naudojimosi patalpomis nepakanka pripažinimui, kad jos priskirtinos bendrojo naudojimo patalpoms, į kurias nuosavybės teisę įgijo daugiabučio namo savininkai, privatizuodami butus pagal Butų privatizavimo įstatymą. Ginčo patalpos nėra bendrojo naudojimo patalpos, jos yra savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, nekilnojamojo turto registre registruotos atskiru vienetu, nuosavybės teise priklausantis fiziniam asmeniui, o ieškovas, kaip daugiabučio namo savininkų bendrija, pareiškusi šį ieškinį, nepagrindė, kokios bendrijos teisės yra pažeistos. Todėl teismas padarė išvadą, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės ginčyti šių patalpų pirkimo-pardavimo sandorius ir ieškinį atmetė.

13Pasisakydamas dėl atsakovų A. Č. ir J. Č. priešieškinio, kuriuo šie prašė uždrausti namo gyventojai A. K. naudotis ieškovams nuosavybės teise priklausančių kūrybinių dirbtuvių patalpomis bei įpareigoti atsakovę A. K. atlaisvinti ginčo patalpas, teismas nurodė, jog atsakovai A. Č. ir J. Č. neįrodė, jog yra pažeistos jų teisės, nepateikė įrodymų, kad atsakovė A. K. yra užėmusi patalpas, kurios atsakovams priklauso nuosavybės teise. Iš baudžiamosios bylos medžiagos bei nagrinėjamojoje civilinės byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog A. Č. bendrijos pirmininkas V. L. 2005-04-03 perdavė ginčo patalpų raktus, o kitų aplinkybių, nurodytų priešieškinyje, atsakovai neįrodė. Todėl teismas priešieškinį atmetė.

14III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

15Ieškovas DNSB Kalvarijų 121 apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 314-316) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-11-24 sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys, ir ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino Vilniaus m. prokuratūros 2008-11-14 nutarimo ir tokiu būdu apžeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Bylos nagrinėjimo dalykas yra su B. R. sudaryta sutartis, kuria šis įgijo ginčo patalpas. Ieškiniu buvo prašoma pripažinti negaliojančią 1992-03-27 dirbtuvės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp B. R. bei Žirmūnų seniūnijos. Ieškovo reikalavimas kildinamas iš neteisėto šių patalpų privatizavimo fakto. Aplinkybė, jog ši sutartis sudaryta nusikalstamu būdu, byloje patvirtinta oficialiais rašytiniais įrodymais, tačiau teismo sprendime nebuvo dėl to pasisakyta.
  2. Teismo teiginiai, jog ginčo patalpos negali būti laikytinos rūsiu, o yra traktuojamos kaip savarankiškas objektas, įregistruotas nekilnojamojo turto registre, neatitinka tikrovės bei bylos medžiagos. Registracijos pažymėjimas, patvirtinantis A. ir J. Č. 2004-01-03 pirkimo-pardavimo sutarties registravimą, neatspindi nei 1962 m., nei 1992 m. padėties, kadangi A. ir J. Č. pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota jau po to, kai B. R. 1992-03-27 patalpas buvo įregistravęs kaip savarankišką turtinį vienetą. Iki 1992-03-27 įrašo visas 1953 m. pastatytas rūsys turėjo vieną indeksą 1A3/p, jokių turtinių vienetų, jokių dalių rūsyje nebuvo nurodyta. Atskiru turtiniu vienetu patalpos tapo fiktyvios B. R. sutarties pagrindu.
  3. Teismas neteisingai vertino į Registrų centro Vilniaus filialo 2006-10-12 atsakymą Nr. S-37882. Minėtame atsakyme nurodyta, jog 2003-11-13 klaidingai sukurtas nekilnojamojo daikto-slėptuvės patalpų registro įrašas, kuris 2004 balandžio mėnesį yra anuliuotas. Teismo sprendime nebuvo analizuotos minėto anuliavimo pasekmės. Taigi anuliavus 2003-11-13 padarytą tikrovės neatitinkantį įrašą, lieka vienintelis įrašas, jog 1953 pastatytas rūsys Nr. 1A3/p.

16Atsakovas J. Č. apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 323-325) prašo panaikinti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-11-24 sprendimo dalį, kuria buvo atmestas priešieškinis ir patenkinti priešieškinį, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17Nurodo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. yra užėmusi ginčo patalpas. Tai patvirtina pačios A. K. pateikti procesiniai dokumentai – ieškinys dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu, patvirtinantys, jog ši naudojasi patalpomis. Tokią aplinkybė patvirtina ir liudytojų parodymai. Teismas netinkamai įvertino 2005-04-03 surašyto aktą dėl raktų nuo bendrojo naudojimo patalpų perdavimą. Šis aktas tik patvirtina, jog A. Č. buvo sudarytos sąlygos naudotis antrąją laiptine, tačiau negalima konstatuoti ir plečiamai aiškinti, jog A. Č. buvo perduoti raktai nuo patalpų, plane pažymėtų 29-7, 29-8, 29-9. Byloje nebuvo visapusiškai ištirti įrodymai bei jų atitiktis nagrinėjamoms aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl reikalavimo paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, nors toks reikalavimas buvo išdėstytas atsiliepime į ieškinį bei 2010-01-25 papildomai pateiktame prašyme.

18Vilniaus m. savivaldybės administracija atsiliepimu į ieškovo DNSB Kalvarijų 121 apeliacinį skundą (t. 3, b.l. 1-6) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-11-24 sprendimą palikti nepakeistą. Byloje pateikti duomenys apie ginčo patalpas nebuvo pakeisti ar nuginčyti teismo tvarka, todėl jais pagrįstai buvo vadovautasi. Namo butų savininkai neprivatizavo ginčo patalpų, patalpos taip pat nebuvo buto priklausinys, todėl jos buvo perduotos B. R.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo patalpų kaip bendrojo naudojimo patalpų statusas nebuvo įrodytas. Todėl ieškovas neturi reikalavimo teisės sprendžiant ginčą dėl sandorių, kurių pagrindu buvo nupirktos patalpos, pripažinimo negaliojančiais.

19Atsakovas B. R. atsiliepimu į ieškovo DNSB Kalvarijų 121 apeliacinį skundą (t. 3, b.l. 10) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-11-24 sprendimą palikti nepakeistą. Sutinka su byloje surinktų įrodymų teisiniu vertinimu, kurį atliko pirmosios instancijos teismas. Ieškovo prielaidos, jog 1992 m. dirbtuvių pardavimo sandoris yra neteisėtas, nėra pagrįstos įrodymais. Ieškovo iniciatyva atliktas ikiteisminis tyrimas nenustatė jokių teisinių pagrindų panaikinti ginčo sandorius. B. R. nėra atsakingas už valstybinių institucijų darbą ir jų dokumentų tvarkymą. 1992-03-27 sandoris buvo patvirtintas notarui patikrinus asmenų įgaliojimus, todėl nėra pagrindo teigti, jog A. B., būdamas savivaldybės tarnautoju, neturėjo teisės sudaryti sandorio. Ieškovas neturi subjektyvių teisių įgyti ar valdyti ginčo patalpas.

20Atsakovas A. Č. atsiliepimu į ieškovo DNSB Kalvarijų 121 apeliacinį skundą (t. 3, b.l. 11) prašo apeliacinį skundą atmesti. Tvirtina patalpas nusipirkęs įstatymo nustatyta tvarka, o jų ankstesni savininkai turėjo visas teises šias patalpas valdyti ir jomis disponuoti. Aplinkybė, jog dingo A. B. įgaliojimas pasirašyti 1992-03-27 pirkimo-pardavimo sutartį su B. R., nėra pakankamas pagrindas teigti, jog sandoriu siekta apgauti kitus asmenis. Byloje nėra duomenų apie A. B. sudarytų sandorių neteisėtumą.

21IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22Apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.

23Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).

24Apeliacijos dalyką nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo išvadų dėl faktinių bylos aplinkybių teisingumo įvertinimas tuo aspektu, ar ginčo patalpos jų pardavimo asmeninėn B. R. nuosavybėn momentu buvo savarankiškas turtinis objektas ir ar jos apskritai galėjo būti privatizuojamos pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas, ar Vilniaus m. savivaldybė buvo disponavimo šiomis patalpomis teisės turėtoja ir ar galėjo leisti jas privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas B. R., t.y. ar šie galėjo būti tokio privatizavimo sandorio subjektais, taip pat ar teismas pagrįstai nepripažino ginčo patalpų savininku įregistruoto atsakovo J. Č. teisių pažeidimo, atsisakydamas patenkinti jo priešieškinį.

25Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo negyvenamosios patalpos, esančios ( - ), kurių identifikaciniai duomenys - unikalus Nr. ( - ), žymėjimas indeksais nuo 29-3 iki 29-9, bendras plotas 98,79 kv.m., ir kurių paskirtis nurodyta kaip kūrybinės dirbtuvės (t.1, b.l. 41-42) vien dėl namo gyventojų faktinio naudojimosi jomis kaip sandėliukais negali būti priskirtos prie šio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpų. Teismas ieškinį atmetė priėjęs prie išvados, kad patalpų buvęs (slėptuvės) ir esamas (kūrybinės dirbtuvės) teisinis statusas, jų identifikavimas viešame registre kaip atskiro nekilnojamo daikto, o taip pat ir patalpų savininko (fizinio asmens) egzistavimas jau patys savaime neleidžia tvirtinti apie šių patalpų, kaip bendro naudojimo patalpų, statusą ar jų priklausymą bendrai visiems namo gyventojams, gyvenamųjų patalpų savininkams. Tai, teismo nuomone, reiškia, kad ieškovo, šio gyvenamojo namo bendrijos, teisės ir interesai nėra pažeisti, todėl ieškovo reikalavimas buvo atmestas iš esmės vieninteliu pagrindu - konstatavus, kad bendrija neturi reikalavimo teisės į patį ginčo objektą, taigi negali kvestionuoti dėl jo sudarytų kitų asmenų sandorių.

26Išnagrinėjusi bylos ir jos priedų medžiagą, abiejų apeliantų skundų argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spęsdamas dėl ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumo, neišanalizavo ir neaptarė visų ieškovo reikalavimus pagrindžiančių motyvų bei teisinių argumentų, kas galėjo sudaryti prielaidas klaidingų faktinių bylos aplinkybių konstatavimui bei nepagrįstos išvados dėl ginčo objekto nuosavybės teise priklausymo vienam ar kitam subjektui, susiformavimui. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra teisiškai ydinga ir kolegija su ja negali sutikti. Teismas, viena vertus, nepriėmė domėn daugiabučio namo bendrijai įstatymu deleguotų funkcijų. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 str., bendrija yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Taigi nors pati bendrija ir nėra daugiabučio gyvenamojo namo bendrojo naudojimo patalpų savininke (nuosavybės teisių subjektas), tačiau ginče dėl bendrosios nuosavybės gali atstovauti savininkų interesus. Antai Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 26 str., apibrėžiantis bendrijos pareigas, numato, kad bendrija privalo ne tik organizuoti namo bendrojo naudojimo objektų ir jam priskirto žemės sklypo valdymą, priežiūrą ir kitokį tvarkymą, bet turi saugoti ir ginti bendrijos ir jos narių teises bei ekonominius ir kitus teisėtus interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir kitokiu tvarkymu. Bylos duomenimis, ( - ) namo gyventojai 2004-09-23 yra įkūrę gyvenamojo namo bendriją (t.1, b.l. 146, t.2, b.l. 163-164), šiai bendrijai valdyti ir prižiūrėti Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005-01-19 įsakymu Nr. 30-70 (t. 2, b.l. 165) buvo perduotos bendrojo naudojimo negyvenamosios patalpos, kurių bendras plotas 2999,04 kv.m., plane pažymėtos indeksu 1A3p, taip pat bendrosios namo konstrukcijos ir bendroji inžinerinė įranga. Viešame registre yra įregistruotas bendrojo naudojimo objektų valdymo faktas (t.2, b.l. 163-164). Todėl ieškovas, tvirtindamas apie buvusį šių ginčo patalpų, kaip bendrojo naudojimo, statusą, atstovauja bei įgyvendina visų namo bendraturčių bendruosius interesus ir reikalavimo teisę pareikšti tokio pobūdžio ieškinį neabejotinai turi.

27Kita vertus, bylą nagrinėjantis teismas turėjo atsižvelgti ir pasisakyti dėl ieškinio pagrindą sudarančių faktinių bei teisinių argumentų. Tačiau, neteisingai identifikavęs šio ginčo esmę, tokios ieškinio argumentų analizės byloje neatliko ir kolegija šį pažeidimą vertina kaip CPK 327 str. 1 d. 2 p. nurodytą ginčo esmės neatskleidimą. Apeliacinės instancijos teismas pats trūkumų ištaisyti ir išspręsti ginčą iš esmės negali, priešingu atveju pasisakytų dėl dalyvauti byloje neįtraukto asmens – J. B. – teisių ir pareigų. Ieškovui ginčijant sandorius ir reikalaujant restitucijos taikymo, asmenys, buvę šių sandorių šalimis, turėtų dalyvauti byloje atsakovais. J. B. yra 2004-01-30 sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties (t.1, b.l. 57) šalimi (pardavėja), taigi turi materialinį teisinį suinteresuotumą nagrinėjamos bylos baigtimi, jai teismo sprendimu galėtų būtų nustatytos ir pareigos prieš antrąją sandorio šalį. Teismas šio ieškinio trūkumo nepastebėjo ir nesiūlė ieškovui patikslinti dalyvaujančių asmenų sąrašo, savo iniciatyva taip pat neįtraukė J. B. dalyvauti trečiuoju asmeniui byloje. Be to, teismas turėjo išspręsti ir atsakovu įvardintos Žirmūnų seniūnijos bei trečiuoju asmeniu - Vilniaus m. savivaldybės administracija procesinės padėties byloje pakeitimo klausimus (CPK 45 str.), juolab, bylos nagrinėjimo eigoje toks klausimas buvo iškeltas pačių byloje dalyvaujančių asmenų iniciatyva (t.1, b.l. 203). Nors Žirmūnų seniūnija ir turi juridinio asmens statusą, pagal Butų privatizavimo įstatymą ne seniūnijoms, o vietos savivaldybėms buvo pavestas šio įstatymo įgyvendinimas (4 str.). Tai, kad Vilniaus m. savivaldybė (tuometinė Vilniaus miesto valdyba) dalį jai pagal įstatymą priklausančių funkcijų 1991-08-15 potvarkiu Nr. 1329 V (t.2, b.l. 21-24,25-28) delegavo atlikti seniūnijoms, t.y. sudarė jose butų privatizavimo tarnybas ir nurodė, kokie veiksmai atliktini seniūnijose, įpareigodama seniūnus tvirtinti gyvenamųjų namų, butų įkainojimo aktus bei įgaliodama juos atstovauti pačią savivaldybę, pasirašant pirkimo-pardavimo sutartis (potvarkio 3 p.), neapsprendžia seniūnijos procesinės padėties tokiame ginče klausimo, t.y. jos buvimo atsakovu. Net ir esant pavedimo teisiniams santykiams privatizuojamų patalpų savininku tebelieka pati savivaldybė, o ne jos įgaliotinis šiame procese – seniūnija.

28Esant tokiai situacijai, teismo sprendimas panaikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į pateiktus išaiškinimus (CPK 329 str. 1 d.).

29Kaip minėta, skundžiamu sprendimu nebuvo įvertintos ieškovų, tiek pradinės A. K., tiek jos procesinių teisių perėmėjo DNSB Kalvarijų 121, procesiniuose dokumentuose ir atstovų pasisakymuose išdėstytos aplinkybės, susijusios su ginčo objekto, kaip atskiro nekilnojamojo daikto, suformavimo proceso teisėtumu, nors, ieškovų teigimu, juo buvo pažeistos Butų privatizavimo įstatymo nuostatos ir visų namo bendraturčių interesai. Remiantis tais pačiais argumentais buvo ginčijamas ir pirmojo, 1992-03-27 sudaryto sandorio dėl šių patalpų privatizavimo, teisėtumas. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 str. (aktuali ginčo laikotarpiui įstatymo redakcija), tokios pirkimo-pardavimo sutarties objektu galėjo tapti valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose, o taip pat pagal sutartis nuomojamos valstybinio ir visuomeninio butų fondo kūrybinės studijos-dirbtuvės, kurioms privatizuoti taikomos gyvenamųjų namų, butų privatizavimo nuostatos. Minėto įstatymo 4 str. nustatė, kad pagal šį įstatymą vietos savivaldybės parduoda joms priklausančius, o įmonės, įstaigos, organizacijos – jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus, kuriuos pagal šį įstatymą pirkti turi teisę asmenys, iki 1989-11-03 nuolat gyvenę Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvę perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, ne kartą yra pažymėjęs, kad aiškinant privatinės nuosavybės teisės į negyvenamąsias patalpas daugiabučiuose namuose atsiradimo pagrindus ir turinį, būtina įvertinti, ar buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis, bet ir kitomis patalpomis, turėjo teisę šias privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 str. ir Vyriausybės 1991-07-31 nutarimo Nr. 309 7 p. 5 ir 12 papunkčius. Buto nuomininkai turėjo šią teisę, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai, kūrybinės dirbtuvės ar kitos patalpos buvo įtrauktos į buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai, o negyvenamosios patalpos, įrengtos privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse, įtrauktos į miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balansą, galėjo būti privatizuojamas kita, valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Vadinasi, ne visos gyvenamojo namo rūsio ar pagalbinės patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas, kai kurios negyvenamosios patalpos liko viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-04-03 nutartis c.b. Nr. 3K-3-451/2003; 2005-10-10 nutartis c.b. Nr. 3K-3-468/2005).

30Akivaizdu, kad esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir tokiam ieškinio pagrindui, teismui buvo privalu nustatyti teisiškai reikšmingus faktus, susijusius su tuo, ar ginčo patalpos apskritai buvo perduotos į savivaldybės butų fondo balansą kaip atskira negyvenamoji patalpa, kokie jos identifikaciniai duomenys ir naudojimo paskirtis (ar jos buvo viešosios nuosavybės objektas, ar kurio nors buto priklausinys), taigi ar jos galėjo būti privatizuojamos pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas (buvo tinkamas privatizavimo objektas). Šiuo tikslu būtina pasisakyti ir dėl byloje esančių duomenų (t.1, b.l. 81,89, 102, 103, 158, 189-191) įrodomosios reikšmės. Nustatinėtina ir tai, kokiu administraciniu aktu ar kitu teisėtu pagrindu patalpoms buvo (arba, priešingai, nebuvo) suteiktas kūrybinių dirbtuvių statusas. Kaip matyti iš bylos, šios patalpos buvo suformuotos kaip atskiras turtinis objektas iš kelių rūsio patalpų (t.1, b.l. 9-10; viso po namu esančio rūsio 1A3p planas yra baudž. b. Nr. 12-1-00752-07, b.l. 103) likus vos keturioms dienoms iki privatizavimo sutarties pasirašymo (t.1, b.l. 41,90), o jokių kitų duomenų apie jų ankstesnį suformavimą kaip atskiro nekilnojamojo daikto, galinčio būti tiek nuomos, tiek ir privatizavimo objektu, byloje nebuvo pateikta. Dar daugiau, esama duomenų ir apie buvusį šių, tuomet dar gyvenamosios paskirties, patalpų naudojimą 1962 metais kaip dalies slėptuvių patalpų (kadastro ir registro dokumentų byla Nr. 13/2326, b.l. 6; t.1, b.l. 7, 43, 104), tačiau, pavyzdžiui, patalpa 29-3, 1992 metais tapusi dirbtuvių dalimi, kaip slėptuvės patalpos dalis 1962 m. nebuvo identifikuota -slėptuvėmis tų metų duomenimis buvo įvardintos patalpos nuo 29-4 iki 29-12. Be to, iš 2006-02-09 sudaryto rūsio patalpų, pažymėtų plane 1A3p, plano, esančio baudž. b. Nr. 12-1-00752-07 medžiagoje (jos b.l. 103), jau negalima nustatyti, kurios buvusios 1962 m. įvardintos kaip slėptuvės paskirties patalpos (buvę indeksai nuo 29-10 iki 29-12), yra pažymėtos 2006-02-09 plane. Tačiau beveik viso šio gyvenamojo namo rūsio patalpos yra nurodytos su indeksais R, išskyrus patalpas nuo 25-1 iki 25-3, vadinasi, jos visos, nepaisant ir buvusio slėptuvių statuso, yra tapusios bendrąja gyvenamojo namo savininkų nuosavybe ir jų butų priklausiniais – gyventojų sandėliukų patalpomis. Nesant išreikalautos į civilinę bylą namo ( - ), inventorinės bylos, galima tik lyginti buvusių ir esamų izoliuotų patalpų plotus, jų funkcinį ryšį – vieningą įėjimą iš patalpų R-34 bei R-38, ir daryti prielaidą, kad buvusi slėptuvių patalpa 29-10 (23,83 kv.m.) šiuo metu tapusi dviem sandėliukais R-43 ir R-45 (atitinkamai 10,61 kv. m. ir 12,59 kv.m. ploto), patalpa 29-11 (9,93 kv.m.) yra tapusi sandėliuku R-44 (9,70 kv.m.), o R-42 (6.19 kv.m.) – tai buvusi slėptuvių dalis 29-12 (6,32 kv.m.) (1962-10-04 pastato vidaus ploto eksplikacija, kadastro ir registro dokumentų byla Nr. 13/2326, b.l. 6). Dėl kokios priežasties buvusių vienodos funkcinės paskirties patalpų (slėptuvių) statusas vėliau tapo skirtingas, vienas jų pripažinus bendrąja namo gyvenamųjų patalpų savininkų nuosavybe ir perdavus bendrijai eksploatuoti kaip butų priklausinius (t.2, b.l. 165), kitas privatizavus kaip atskirą turtinio objekto sudedamąją dalį, byloje netyrinėtos.

31Taip pat turi būti įvertinta ir tai, ar B. R. buvo tinkamas privatizavimo subjektas, t.y. ar jis buvo šiame name esančių gyvenamųjų patalpų nuomininkas, kurias įsigydamas privatinėn nuosavybėn galėjo pretenduoti įsigyti ir kūrybines dirbtuves, ar su juo buvo sudaryta, kaip teigiama (t.2, b.l. 180-181; baudž.b. Nr. 12-1-00752-07, b.l. 40-41), kūrybinių patalpų nuomos sutartis, ar jis buvo kurios nors kūrybinės sąjungos nariu. Tik nustačius tokių aplinkybių visumą spręstina, ar buvo galimas kūrybinių dirbtuvių paskirties patalpų privatizavimas būtent pagal Butų privatizavimo įstatymą. Kaip nurodyta, dėl kūrybinių dirbtuvių privatizavimo pagal Butų privatizavimo įstatymą prielaidų ir sąlygų, dėl šio įstatymo 2 str. 3 d. aiškinimo ir taikymo yra pasisakęs kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-903/1999; 2005-10-04 nutartis c.b. Nr. 3K-7-387/2005). Vertinant privatizavimo proceso teisėtumą, atsižvelgtina ir į ikiteisminio tyrimo byloje esančius atsakovo B. R. paaiškinimus, susijusius su patalpų privatizavimo eiga ir jos aplinkybėmis.

32Tik nustačius arba paneigus išvardintas faktines aplinkybes, būtų galima įvertinti ieškovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimais, įvertinti paskesnių sudarytų sandorių galiojimą, restitucijos ir vindikacijos santykį ir kiekvieno iš šių institutų taikymo galimybę šio konkretaus ginčo atveju. Kadangi šalių procesiniuose dokumentuose yra pasisakoma, jog negalima minėtų patalpų išreikalauti iš atsakovų, kaip sąžiningų įgijėjų (atsakovų ir trečiojo asmens Vilniaus m. savivaldybės administracijos atsiliepimai), kolegija pažymi, kad daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas. Daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95 str. - 4.97 str.), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas. Tačiau tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo šio daikto grąžinimo, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas - restitucija (CK 6.145 str. - 6.153 str.), tačiau tik nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 str. 2 ir 3 dalys). Išimtinais atvejais restitucija gali būti ir netaikoma (CK 6.145 str. 2 d.). Apie vindikacijos ir restitucijos santykį ir šių institutų atribojimą pasisakoma kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-05 nutartis c.b. Nr. 3K-3-149/2011; 2011-12-14 nutartis c.b. Nr. 3K-3-503/2011). Minėtose bylose kasacine tvarka priimtose nutartyse išdėstyta pozicija, kad CK 4.96 str., reglamentuojantis daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, sprendžiant klausimą dėl restitucijos taikymo netaikytinas. Todėl tikslintina ir paties ieškovo procesinė pozicija – ar reikalaujama vindikacijos, ar restitucijos ir kam tokiu atveju grąžintinos patalpos. Aiškiai dėl to ieškinyje nepasisakyta.

33Taip pat nagrinėjant bylą iš naujo įvertintinos prielaidos ieškinio senaties instituto taikymui, kadangi atsakovai ir šiuo motyvu grindžia savo atsikirtimus. Sprendžiant, kada prasidėjo ieškinio senaties eiga, priimtinas domėn momentas, kada pradinis bylos ieškovas (A. K.) ir ieškovo atstovaujami namo bendraturčiai sužinojo ar galėjo sužinoti apie galimai pažeistas ieškovo atstovaujamų asmenų teises ir kokia teisinė reikšmė šioje situacijoje tenka viešo registro pateiktiems duomenims (b.l. 7, 43).

34Kadangi byla nagrinėtina iš naujo dėl neatskleistos ginčo esmės, teismui nepasisakius, ar privatizavimo sandoris sudarytas nepažeidus viešosios teisės principo – ar valstybės (savivaldybių) turtas nebuvo perduotas kitaip, negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, ar nepažeista įtvirtinta tvarka ir šio reguliavimo tikslai bei saugomos vertybės, antrojo apelianto skundo argumentai dėl raktų jam neperdavimo kol kas teisiškai neaktualūs, taigi dėl jų pagrįstumo teisėjų kolegija nepasisako.

35Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 4 p., kolegija

Nutarė

36Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. ieškovas DNSB Kalvarijų 121 (pradinės ieškovės A. K. procesinių teisių... 5. Vilniaus m. savivaldybės administracija kaip atsakovas, o ieškovui... 6. Atsakovė D. A. atsiliepimu (t. 1, 62-63, t.2, b.l. 32-34) prašė taikyti... 7. Atsakovai A. Č., J. Č. ir A. B. atsiliepimu (t. 1, 37-39, 54-55, t. 2, b.l.... 8. Tretysis asmuo VI Registrų centras atsiliepime (t. 1, b.l. 138-139) nurodė,... 9. Atsakovai A. Č. ir J. Č. pareiškė byloje priešieškinį (t.1, b.l. 50-51),... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 11. Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-11-24 sprendimu (t. 2, b.l. 291-295)... 12. Teismas nustatė, jog patalpas kūrybines dirbtuves, esančias ( - ), unikalus... 13. Pasisakydamas dėl atsakovų A. Č. ir J. Č. priešieškinio, kuriuo šie... 14. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai... 15. Ieškovas DNSB Kalvarijų 121 apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 314-316) prašo... 16. Atsakovas J. Č. apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 323-325) prašo panaikinti... 17. Nurodo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad A. K. yra užėmusi ginčo... 18. Vilniaus m. savivaldybės administracija atsiliepimu į ieškovo DNSB... 19. Atsakovas B. R. atsiliepimu į ieškovo DNSB Kalvarijų 121 apeliacinį skundą... 20. Atsakovas A. Č. atsiliepimu į ieškovo DNSB Kalvarijų 121 apeliacinį... 21. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 22. Apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.... 23. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar... 24. Apeliacijos dalyką nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo... 25. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo negyvenamosios patalpos,... 26. Išnagrinėjusi bylos ir jos priedų medžiagą, abiejų apeliantų skundų... 27. Kita vertus, bylą nagrinėjantis teismas turėjo atsižvelgti ir pasisakyti... 28. Esant tokiai situacijai, teismo sprendimas panaikintinas, o byla perduotina iš... 29. Kaip minėta, skundžiamu sprendimu nebuvo įvertintos ieškovų, tiek... 30. Akivaizdu, kad esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir tokiam ieškinio... 31. Taip pat turi būti įvertinta ir tai, ar B. R. buvo tinkamas privatizavimo... 32. Tik nustačius arba paneigus išvardintas faktines aplinkybes, būtų galima... 33. Taip pat nagrinėjant bylą iš naujo įvertintinos prielaidos ieškinio... 34. Kadangi byla nagrinėtina iš naujo dėl neatskleistos ginčo esmės, teismui... 35. Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 4 p., kolegija... 36. Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą...