Byla 2A-911-265/2012
Dėl žalos regreso tvarka priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Žerlausko, kolegijos teisėjų Almanto Padvelskio, Alonos Romanovienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Autotentas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1325-792/2012 pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei UAB „Autotentas“ dėl žalos regreso tvarka priteisimo,

Nustatė

2ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 12483,60 Lt žalos regreso tvarka, 6 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės. Nurodo, kad ieškovė išmokėjo 12 483,60 Lt už atsakovės eismo įvykiuose tretiesiems asmenims sukeltą žalą. Teigia, jog atsakovė ir ieškovė draudimo sutartimis AYAS Nr. 01 7143770, AYAS Nr. 017396437 bei AYAS Nr. 017396447 susitarė, kad atsakovei draudimo apsauga įsigalioja nuo draudimo sutarčių 1.2 p. nurodytos datos. Taip pat nurodo, jog pagal minėtas draudimo sutartis atsakovė nustatyto dydžio draudimo įmokas turėjo sumokėti draudimo sutarčių 1.5.2 p. nustatyta tvarka, tačiau to neatliko, todėl ieškovė turi į draudėją regreso teisę 12483,60 Lt sumai, nes eismo įvykio metu galiojo draudiminė apsauga pagal draudimo sutartis, tačiau atsakovė pagal draudimo sutartis nebuvo laiku įmokėjusi nustatyto dydžio draudimo įmokų.

3Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-01-05 sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė iš atsakovės UAB „Autotentas“ ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ naudai 12483,60 Lt draudimo išmokos, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2011-06-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 4129 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad tarp šalių ginčo, kad atsakovas UAB “Autotentas” laiku nesumokėjo pagal Draudimo sutartis mokėtinų draudimo įmokų dalies ir per tą laikotarpį apdraustomis transporto priemonėmis buvo padaryta žala, nekyla, tik šalys skirtingai traktuoja draudimo įmokos dalies nesumokėjimo pasekmes. Taip pat šalys neginčija aplinkybės, jog Draudimo sutartys ir draudimo apsauga pagal minėtas Draudimo sutartis galiojo eismo įvykių 2009-03-12, 2009-11-10 ir 2009-11-13 metu, todėl pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl draudimo įmokos dalies nesumokėjimo teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad TPVCAPDĮ nuostatos iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo ir patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma atlygino draudikas. Tačiau TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. numatyta viena iš išimčių, kai draudikas turi teisę pareikšti tokį reikalavimą – jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala, išmokėjęs išmoką draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudimo išmokėtas sumas. Atsakovas sutartyje nustatytais terminais nesumokėjo draudimo įmokų už teikiamas draudimo apsaugas, o ieškovas išmokėjo nukentėjusiems asmenims išmokas, todėl ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo grąžinti išmokėtas sumas.

4Atsakovė su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, prašė jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, – ieškinį atmesti. Nurodė, kad teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias draudiko teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudimo išmokėtas sumas, t. y. neteisingai vertino TPVCAPD įstatymo 11 str. 7 d. numatytas teisines pasekmes atsakovo (draudėjo) atžvilgiu. Apeliantė nurodo, kad ši teisės norma nėra imperatyvi, nes dėl joje nurodytų aplinkybių draudikas tik įgyja teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, tačiau tokia įstatyminė nuostata nėra absoliuti ir ją ieškovas turi įgyvendinti ne bet kaip, o laikydamasis teisės aktų reikalavimų – standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų. Kaip nurodo apeliantė, ieškinio patenkinimas prieštarauja pačiai draudimo sutarties esmei bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, kadangi sumokėjęs visas draudimo įmokas draudėjas pats turėtų atlyginti ir draudimo įvykio metu padarytą žalą. Kaip nurodo atsakovė, ji nors ir pavėluotai, bet su ieškovė atsiskaitė, šias įmokas ji priėmė, draudiminės apsaugos nesustabdė, dėl to jos regreso teisės įgyvendinimas nepagrįstas. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes ignoravo atsakovo argumentus ir įrodymus dėl ieškovo ieškinio reikalavimo dalyko nepagrįstumo. Kaip nurodo atsakovė, teismas priteisė jos prašomą sumą nenustatęs visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Be to, apeliantė apeliaciniu skundu kvestionuoja iš jos priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį - turėtas ieškovės išlaidas pasitelkiant advokatą ir prašo jas sumažinti 70 proc., kadangi jos akivaizdžiai per didelės, nes tarp šalių kilęs ginčas nėra sudėtingas, teismų praktika šia tema gausi, ieškovės atstovas teismo posėdžiuose užtruko tik 40 minučių.

5Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad su pareikštu apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai taikė materialines ir proceso teisės normas, dėl to nėra teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą. Taip pat ieškovė nurodo, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą iš atsakovės nėra per didelės, nes nagrinėjama byla yra sudėtinga ir užtruko ilgą laiką, teismui buvo parengtas motyvuotas ieškinys, kuris buvo paremtas aktualiais teismų praktikos išaiškinimais, parengtas atsiliepimą į atskirąjį skundą bei parengta baigiamoji kalba. Taip pat nurodo, jog ieškovės atstovo buveinė yra Vilniuje dėl to jis sugaišo daug laiko vykdamas iš Vilniaus į Klaipėdą.

6Apeliacinis skundas atmestinas.

7Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

8Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, vienas iš esminių atsakovės apeliacinio skundo argumentų yra tai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/12 išaiškino TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatų taikymą. Kasacinis teismas nurodė, kad TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytų padarinių (draudėjo pareiga grąžinti draudėjui draudimo išmoką) atsiradimas yra siejamas su tam tikrų sąlygų buvimu: 1) draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą; 2) per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba 3) žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį. Taigi esminės šiai normai taikyti nustatinėtinos aplinkybės, atsižvelgiant į nagrinėjamą atvejį, yra draudimo įmokos iki sutartyje nustatyto termino nesumokėjimas ir draudžiamojo įvykio per laikotarpį, kurį buvo delsiama sumokėti draudimo įmoką, atsitikimas.

9Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės byloje nustatytos, jų nė viena iš šalių neginčija t. y. kad atsakovas iki draudimo sutartyje nustatyto termino nesumokėjo draudimo įmokos ir per šį laikotarpį atsitiko draudžiamasis įvykis. Šiuo atveju argumentai, kad atsakovas vėliau sumokėjo draudimo įmoką, ieškovė ją priėmė, nenutraukė draudimo sutarties ir pan., neturi teisinės reikšmės, nes šios aplinkybės nėra ginčijamos teisės normos taikymo (netaikymo) sąlygos.

10Lietuvos Aukščiausias teismas minėtoje nutartyje yra nurodęs, kad priešingas aiškinimas neatitiktų ne tik įstatymo nuostatų, bet ir draudimo teisinių santykių reguliavimo esmės. TPVCAPD įstatyme įtvirtinta draudiko pareiga mokėti nukentėjusiam trečiajam asmeniui išmoką net ir tais atvejais, kai draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokų, tačiau kartu nustatyta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos sumokėtas sumas. Tokiu teisiniu reguliavimu, atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių atlygintinį pobūdį ir draudimo sutarties, kaip rizikos sutarties, prasmę, yra siekiama užtikrinti draudiko teisėtų interesų apsaugą bei pašalinti galimybę draudėjui piktnaudžiauti. Tokiu būdu draudėjas drausminamas, nes draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėdamas draudimo įmokos už teikiamą draudimo apsaugą jis prisiima su tuo susijusią riziką, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudikas, išmokėjęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui draudimo išmoką, įgis į draudėją atgręžtinio reikalavimo teisę.

11Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir apdrausta transporto priemone padarius žalos, draudikas turi teisę susigrąžinti jai atlyginti išmokėtas draudimo sumas iš draudėjo, nepaisant to, kad draudėjas sumokėjo draudimo įmoką po draudžiamojo įvykio. Dėl to pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalies nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo.

12Taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes ignoravo atsakovo argumentus ir įrodymus dėl ieškovo ieškinio reikalavimo dalyko nepagrįstumo. Šiuo apeliacinio skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas vertina kaip deklaratyvius, kadangi nenurodo, kokių konkrečiai jo pateiktų įrodymų pirmosios instancijos teismas nevertino. Tuo tarpu atsakovės argumentai dėl ieškovės nepagrįsto reikalavimo pirmosios instancijos teismo buvo atmesti tenkinus ieškovės ieškinį ir dėl to pateikiant išsamius bei aiškius motyvus.

13Taip pat nepagrįstas atsakovės apeliacinio skundo argumentas dėl bylinėjimosi išlaidų, nes ieškovės atstovas parengė ieškinį, atsiliepimą į atskirąjį skundą bei dalyvavo teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismo priteista suma iš atsakovės už ieškovės turėtas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti neviršija maksimalių dydžių, nustatytų atsakovės nurodytoje rekomendacijoje.

14Atsižvelgdama į anksčiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

15Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, iš jos priteistinos ieškovės turėtos 532,40 Lt bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą.

16Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

17Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti iš atsakovės UAB „Autotentas“ 532,40 Lt bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinės instancijos teisme, ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai