Byla 2A-408-544/2019
Dėl savininko teisių gynimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Nijolės Danguolės Smetonienės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. M. ir atsakovės D. D. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-100-1026/2019 pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovei D. D., tretiesiems asmenims G. M., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savininko teisių gynimo ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

31. Ieškovas J. M. prašė per teismo nustatytą terminą, kuris galėtų būti 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pašalinti atsakovei D. D. priklausančią tvorą nuo jam priklausančio žemės sklypo bei įpareigoti atsakovę pašalinti jos sklype augančius krūmus ne mažiau kaip 1 metrą, žemaūgius medžius, išaugančius ne daugiau kaip iki 3 metrų aukščio, ne mažiau kaip 2 metrus ir kitus medžius ne mažiau kaip 3 metrų atstumu, esančius nuo jo žemės sklypo ribos. 2. Nurodė, kad atsakovė yra gretimo sklypo, esančio ( - ), savininkė. Jų sklypai ribojasi šiaurės rytų kryptimi, 30,26 metro atstumu. Atsakovė po 1997 m. pastatė tvorą ir jos ribos su ieškovu nederino, sutikimo neprašė. Atsakovė pastatė naują tvorą po atliktų kadastrinių matavimų ir įsibrovė į jo žemės sklypą nuo 20 iki 4 centimetrų. Be to, atsakovė savo žemės sklype yra pasodinusi medžius, kurie pasodinti apie 1,5 metro atstumu nuo jo žemės sklypo, o jų aukštis apie 7 metrus. Obelų šaknys yra ieškovo žemėje, ardo jo pamatus, pasisavina naudingas dirvožemio medžiagas, nuo jų metamas šešėlis, prikrinta lapų.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

53. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2019 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovę per 30 dienų terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti jos sklype, esančiame ( - ), augančius krūmus ne mažiau kaip 1 metrą, žemaūgius medžius, išaugančius ne daugiau kaip iki 3 metrų aukščio, ne mažiau kaip 2 metrus ir kitus medžius ne mažiau kaip 3 metrų atstumu, esančius nuo ieškovo žemės sklypo, esančio ( - ), ribos. Kitą ieškinio dalį atmetė. 4. Teismas nustatė, kad šalys yra besiribojančių žemės sklypų savininkai. Ieškovui kartu su trečiuoju asmeniu G. M. priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), su pastatais – gyvenamuoju namu, ūkiniu pastatu, kitais inžinieriniais statiniais (kiemo aikštelė, b1, b2, kanalizacijos šulinys), unikalus Nr. ( - ), esančiais adresu ( - ). Atsakovei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), su pastatais – gyvenamuoju namu, ūkiniais pastatais, pastatas šiltnamiu, kitais inžinieriniais statiniais – kiemo statiniais (kiemo aptvėrimas, kiemo aikštelė), unikalus Nr. ( - ), esančiais adresu ( - ). Šalių, trečiojo asmens, liudytojų Z. K., V. V., P. B., A. D. paaiškinimais teismas nustatė, kad vietoje atsakovės tėvų statytos senosios tvoros, kuri skyrė jos ir ieškovo žemės sklypus, 1998-1999 metais atsakovė pastatė kitą tvorą. Atsakovės žemės sklype apie 1980 metus pasodintos obelys, jos yra apie 1,60 metro atstumu iki ieškovo sklypo ribos, o 1998-1999 metais atsakovė pasodino krūmą, jis yra 0,70 metro atstumu iki ieškovo sklypo ribos, bei alyvą, esančią apie 0,50 metro atstumu nuo ieškovo sklypo ribos. 5. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus bei byloje esančius rašytinius įrodymus, atsižvelgdamas į šalių suinteresuotumą bylos baigtimi ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pagal vidinį įsitikinimą, darė išvadą, kad ieškovo reikalavimas atsakovei pašalinti jai priklausančią tvorą nuo ieškovo priklausančio žemės sklypo yra nepagrįstas. Pažymėjo, jog iš nuotraukų bei šalių, liudytojų paaiškinimų matyti, kad tvora yra medinė, jos aukštis neviršija leistino, o paklaida, kuri viršija leistiną, nežymiai peržengia sklypo ribą į ieškovo pusę. Todėl darė išvadą, jog ginčo tvora nėra peržengianti ieškovo sklypo ribą bei pažeidžianti ieškovo teises taip, kad daromas neleistinas poveikis jo žemės sklypui, dėl ko jam trukdoma juo naudotis. Nugriauti tvorą ieškinio motyvais nėra teisinio pagrindo, nes atsakovės veiksmų neatitikimo teisės aktų reikalavimams byloje nėra įrodyta. Tokia priemonė laikytina neproporcinga tarp siekiamo tikslo ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti. Šalių pateikti žemės sklypų planai iš esmės atitinka jų faktiškai naudojamo žemės sklypo ribas, nustatant pirminę kaimyninių sklypų ribą, matuojant nuo tvoros, įvertinus leistiną paklaidą, ir statant tvorą, nebuvo pažeista. 6. Teismas dėl ieškovo reikalavimo įpareigoti atsakovę pašalinti jos sklype augančius krūmus ne mažiau kaip 1 metrą, žemaūgius medžius, išaugančius ne daugiau kaip iki 3 metrų aukščio, ne mažiau kaip 2 metrus ir kitus medžius ne mažiau kaip 3 metrų atstumu sprendė, jog ginčo medžiai, krūmai, esantys atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, pažeidė tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 243 patvirtintų respublikinių statybos normų RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“, kurios reglamentavo Lietuvos Respublikos miestų ir gyvenviečių sodybų projektavimą, statymą ir įrengimą, buvo privalomos visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, susijusiems su išvardyta veikla (RSN 151-92 1.1 punktas), nuostatas. Kadangi byloje nėra įrodymų, jog ieškovas su atsakove buvo susitarę dėl minėtų augalų sodinimo kitokiu atstumu, negu numatė minėtas norminis aktas, teismas šią ieškinio dalį tenkino.

6III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

77. Apeliaciniu skundu atsakovė D. D. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 13 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys buvo patenkintas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. 8. Nurodo, kad nei obelų, nei krūmo ar alyvos sodinimo metu teismo nurodomas statybos techninis reglamentas STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai gyvenamieji pastatai“ dar nebuvo priimtas ir negaliojo (patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338), todėl ir jo nustatyti reikalavimai atsakovės sklype augantiems ginčo augalams netaikytini. Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 243 patvirtintomis respublikinėmis statybos normomis RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“, kurios taip pat galiojo visų išvardintų augalų sodinimo metu. Tokia teismo išvada prieštarauja jo paties konstatuotoms faktinėms aplinkybėms, kadangi tik krūmas ir alyva buvo sodinti 1998-1999 metais, o obelys sodintos prieš 40 metų ne atsakovės, t. y. dar tuomet, kai jokių reikalavimų jų sodinimui iš viso nebuvo, nebuvo privačios nuosavybės, o ir pats ieškovas niekuomet neprieštaravo dėl sode augančių obelų. Be to, taikydamas šiuos teisės aktus, teismas neatsižvelgė į tai, kad vien konstatuotas šių normų pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę, kurios taikymo klausimas byloje nėra sprendžiamas, o, atsižvelgiant į ginčo medžių sodinimo laiką, administracinės atsakomybės taikymo klausimas net ir negali būti sprendžiamas dėl suėjusio senaties termino. 9. Mano, jog ieškovo pareikštas negatorinis ieškinio reikalavimas dėl atsakovės žemės sklype augančių medžių ir krūmų pašalinimo byloje nebuvo įrodytas. Teismas nustatė tik tai, kad ieškovas yra turto savininkas, tačiau argumentų dėl jo teisių pažeidimo pagrįstumo byloje nėra. Šiuo atveju ieškovas turėjo įrodyti, kuo konkrečiai ginčo medžiai ir krūmai jam kenkia ar trukdo. Tuo tarpu praėjus daugiau nei 20 metų po alyvos ir krūmo sodinimo ir net daugiau nei 40 metų po obelų pasodinimo reiškiamas prieštaravimas dėl šių augalų pašalinimo neatitinka teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų ir negali būti pripažįstama proporcinga priemone siekiamam tikslui. 10. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo jos apeliacinį skundą atmesti. 11. Nurodo, kad nepriklausomai nuo to, koks galiojo norminis aktas augalų sodinimo metu, atsakovė privalėjo laikytis tokio elgesio standarto, kad nepažeistų gretimo žemės sklypo savininko interesų per visą medžių augimo laikotarpį. Atsakovė, kaip obelų savininkė, galėjo laiku genėti obelis ir neleisti joms užaugti, persodinti. Kadangi ji nesilaikė nustatyto atstumo, todėl jos veikos yra neteisėtos. 12. Apeliaciniu skundu ieškovas J. M. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 13 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo atmestas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. 13. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, nukrypo nuo formuojamos teismo praktikos netinkamai aiškindamas ir taikydamas materialines teisės normas. Byloje neginčijamai konstatuota, kad šalių žemės sklypai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pagal atliktus kadastrinius matavimus. Kadastrinių matavimų duomenys – posūkio taškai, ribojantys jo ir atsakovės žemės sklypo ribas, yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kurie sutampa, ginčo dėl jų nekilo. Taškai įregistruoti pagal LKS94 koordinates. Teismas, esant įregistruotiems posūkio taškams, turintiems koordinates, turėjo taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimo Nr. 534 „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ 32.1.2.3 punkto, nustačiusio, kad koordinuojamų taškų koordinatės apskaičiuojamos 0,01 metro tikslumu. Taigi, esant visiškai aiškiai nustatytiems ir įregistruotiems posūkio taškams, kurie juos pažymint natūroje gali skirtis tik 1 centimetru, jokia kita paklaida negalima. Paklaidos (0,18 metro, 0,1 metro) galimos tik formuojant žemės sklypų ribas, nustatant geodeziniais prietaisais tikslias GPS koordinates, tačiau kai posūkio taškai įregistruoti LKS94 sistemoje, jų keitimas galimas tik nustatyta tvarka. 14. Byloje neginčijamai nustatyta, kad tvoros stulpeliai, tvora yra ieškovo žemės sklype. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad per visą tvoros ilgį – 30,26 metro, ieškovas netenka 4 kv. m. žemės sklypo, jo sklypas sumažėja nuo įregistruotų 0,0612 ha iki 0,0608 ha. Šis žemės sklypo ploto netekimas dėl užstatytos atsakovės tvoros, atsižvelgiant į tai, kad žemė yra mieste, negali būti laikomas neesminiu ieškovo teisių pažeidimu. Be to, teismas nepagrįstai nustatė, kad tvora, pastatyta 1986 metais ant senos tvoros ir jos vietoje. Priešingai, ieškovas pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad pirmas ir paskutinis stulpeliai yra įbetonuoti į naują betoną, kuris yra šalia seno betono. Atitinkamai buvo perkelti ir visi kiti stulpeliai. Nauji stulpeliai, statant naujai tvorą, jau buvo iš išorės apibetonuoti, o betono pagrindas, laikantis stulpelius, dar apie 30 centimetrų patenka į ieškovo žemę. Šios aplinkybės teismas nevertino. 15. Mano, jog teismas skundžiamu procesiniu sprendimu įteisino svetimo turto neatlygintiną naudojimą be savininko sutikimo, kaip pagrindą nurodydamas protingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principus. Iš bylos medžiagos matyti, ko atsakovė neginčijo, kad jos sklypo riba visada buvo aiški ir nesikeitė, taigi, atsakovė negalėjo nežinoti, kur baigiasi jos sklypas, ir neturėjo pagrindo vertinti, jog statyba ant sklypo ribos ir ją peržengiant galėtų būti teisėta. 16. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo jo apeliacinį skundą atmesti. 17. Nurodo, kad teismas padarė pagrįstas ir teisingas išvadas dėl ieškovo ir atsakovės žemės sklypus skiriančios tvoros, pagrįstai sprendė, kad tvora po rekonstravimo buvo perstatyta senosios tvoros vietoje, todėl sprendimas dėl šios dalies yra teisingas. 18. Atsiliepimu į pateiktus šalių apeliacinius skundus trečiasis asmuo G. M. prašo ieškovo apeliacinį skundą patenkinti, o atsakovės apeliacinį skundą atmesti. 19. Pažymi, kad teismas sprendime nurodė, jog galėjo atsirasti riboženklių paklaida dėl perėjimo iš vienos koordinačių sistemos į kitą, tačiau neįvertino, kad pagal šiuo metu įregistruotus koordinuotus taškus atsakovės tvora yra ieškovo žemės sklype ir todėl ginčą dėl tvoros išsprendė iš esmės neteisingai. Atsakovė šioje byloje nereiškė reikalavimo nustatyti kitas žemės sklypo ribas, todėl jos laikomos žinomomis, o ieškovas savo reikalavimus reiškė remdamasis įregistruotomis žemės sklypo ribomis. Teisėjų kolegija

konstatuoja:

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

920. Ieškovo J. M. ir atsakovės D. D. apeliaciniai skundai atmetami. 21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti šalių pateiktų apeliacinių skundų ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis). 22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovo J. M. ieškinys dėl nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu, teisėtumo ir pagrįstumo. 23. Ieškovas pateiktu skundu nesutinka su ta sprendimo dalimi, kuria teismas netenkino jo ieškinio, o atsakovė skundžią sprendimo dalį, kuria teismas ieškinį patenkino. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų išdėstytais argumentais, kurių pagrindu jie skundžiamas teismo sprendimo dalis vertina neteisėtomis ir nepagrįstomis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo bei atsakovės apeliacinius skundus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai apeliantų teiginiams, aiškiai ir išsamiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniuose skunduose šalių nurodytų argumentų. 24. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl šios teisės normos aiškinimo ir taikymo, yra konstatavęs, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas; 2) kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2012). 25. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas šioje byloje surinktą įrodymų visumą, minėtų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisė normų laikėsi, nuo formuojamos teismų praktikos nenukrypo. Vien tas faktas, jog tam tikri įrodymai buvo įvertinti šalies nenaudai, nesudaro pagrindo vertinti, jog jie įvertinti neteisingai. 26. Atsižvelgdama į nutarties 24 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog, nesant ginčo dėl to, kad ieškovas J. M. kartu su trečiuoju asmeniu G. M. yra žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), su pastatais, unikalus Nr. ( - ), esančiais adresu ( - ), savininkas, ieškovas turėjo įrodyti, jog ginčo tvoros įsiterpimas į jo žemės sklypą pažeidžia jo, kaip turto savininko, teises. 27. Apeliaciniame skunde ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybe, kad po 1986 m. tvora buvo pastatyta senosios tvoros vietoje, tvirtina, kad rekonstruota ginčo tvora yra įsiterpė į jo žemės sklypą, dėl ko jis netenka apie 4 kv. m. žemės sklypo dalies. Šiuo aspektu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas minėtų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė, kad senoji tvora stovėjo ant žemės sklypų ribos (su tokia tvoros vieta ieškovas sutiko), o naujoji ginčo tvora buvo pastatyta būtent senosios tvoros vietoje, kitaip neįsiterpiant į apelianto žemės sklypą, dėl ko ieškovas nereiškė pretenzijų daugiau nei 20 metų. Iš teismo motyvų matyti, jog faktinė aplinkybė, kad rekonstruojant tvorą ji buvo statoma toje pačioje vietoje, konstatuota remiantis ne tik fotonuotraukomis, bet ir atsakovės paaiškinimais bei liudytojo Z. K., kuris statė tvorą, parodymais, t. y. byloje esančių įrodymų visuma. O būtent: liudytojas patvirtino, kad tvorą statė toje pačioje vietoje kaip ir senoji tvora; nuo ieškovo pusės ant esamų stulpelių buvo užbetonuoti kiti nauji stulpeliai; buvo daromas vienas naujas stulpelis, o sekantis užbetonuotas senas, nes senas buvo nedidelis, ant jo užmautas vamzdis ir užbetonuotas; kadangi buvo dideli tarpai, tai tarp jų buvo vienas naujas stulpelis, kitas senas; buvo ištempta virvė nuo seno kampinio stulpelio iki kitoje pusėje seno stulpelio; ieškovas tuo metu su tvoros vieta sutiko; nuotraukose matyti, kad tvora iš atsakovės pusės susideda iš betoninių stulpelių ir medinių lentelių; senoji žemesnė tvora atsakovės pusėje stovėjo iki maždaug 1996 metų; statybos darbų vadovo rašytinio paaiškinimo duomenys patvirtina, kad, apžiūrėjus D. D. žemės sklype esančią tvorą, skiriančią nuo šalia esančio kaimyno, matyti, jog tvoros pamatai ir segmentai seni, apsamanoję, o pragręžtuose stulpeliuose matyti, kad asbocementiniai vamzdžiai buvo užmauti ant esamų metalinių stulpelių ir užbetonuoti; pamatai ir tvora yra tiesi linija. 28. Apelianto teigimu, teismas be pagrindo taikė galimą 18 centimetrų paklaidą dėl matavimų skirtingose sistemose, kadangi nekilo ginčas dėl žemės sklypo ribų, kurios yra nustatytos posūkio taškais LKS94 sistemoje, o jų keitimas galimas tik nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju žemės sklypų matavimai buvo atlikti ir sklypų ribos koordinatės nustatytos dar vietinėje koordinačių sistemoje, tuo tarpu LKS94 metų sistemoje buvo atlikti ieškovo byloje pateikti nauji matavimai, kurie nėra įregistruoti. Būtent matuojant ir lyginant skirtingose koordinačių sistemose konkrečių sklypų ribos taškų duomenis atsiranda neatitikimai, kurie ir lemia tai, kad faktinė tvoros vieta galimai neatitinka žemės sklypų ribos matuojant naujoje koordinačių sistemoje, nors natūroje tvoros vieta nepasikeitė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent tokiems atvejams nustatyta galima paklaida, pripažindamas, jog paklaida neviršija leistinos ribos. Kaip matyti, liudytoju apklaustas individualios D. D. įmonės matininkas D. D. patvirtino, kad atliekant matavimus ribos buvo imtos iš VĮ Registrų centro ir konstatuota, jog yra šioks toks neatitikimas su tvoromis; neatitikimai atsiranda dėl to, kad senieji matavimai atlikti vietinėje koordinačių sistemoje, kurie nebuvo tikslūs; tuo metu matuota Panevėžio vietinėje sistemoje, o dabar sklypai VĮ Registrų centre įregistruoti ir „įkloti“ LKS94 metų sistemoje; paklaida atitinka leistiną 18 centimetrų paklaidą; atsakovės žemės sklypo plotas išlikęs tas pats; koordinates apskaičiuoja LitPos stotys, per kurias koordinatės yra apskaičiuojamos realiame laike, bet net ir stotys gali duoti dar iki 5 centimetrų paklaidą; skaičiavimai taip pat priklauso nuo to, kaip matininkas naudoja aparatūrą; riboženkliai tuo metu, kai buvo matuojama, įkalti teisingai, nes buvo matuojami būtent toje sistemoje ir nuo geodezinių punktų; sklypus transformuojant pagal matininkų turimą programą iš vietinės sistemos į LKS94 ir atsiranda skirtumai; žemės sklypo plotas nesikeičia, nesikeičia ilgiai, keičiasi tik dislokacijos vieta keliais centimetrais. 29. Pažymėtina, jog byloje teismas nesprendė klausimo dėl naujų ieškovo ir atsakovės sklypų ribos posūkio taškų nustatymo, todėl apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl kadastrinių matavimų tvarkos atlikimo nėra aktualūs. Tuo pačiu sutiktina, kad atsakovė, perstatydama tvorą senosios vietoje, vietomis nežymiai viršijo leistiną paklaidą į ieškovo žemės sklypo dalį. Tačiau iš bylos duomenų akivaizdu, jog šalių žemės sklypų ribos yra aiškios, todėl jų nustatinėti iš naujo nėra pagrindo. Sklypų ribas nustatantys dokumentai (1993, 2014, 2018 metais atlikti kadastriniai matavimai) su galima leistina paklaida dėl skirtingų matavimo prietaisų neprieštarauja vieni kitiems ir patvirtina, kad atsakovės tvora, priešingai nei teigia apeliantas, stovi ant žemės sklypus skiriančios ribos iš esmės toje pačioje vietoje kaip ir daugiau nei prieš 20 metų. 30. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjama ginčo situacija nesudaro pagrindo laikyti, kad po atsakovės tvoros rekonstravimo buvo pažeistos ieškovo, kaip žemės sklypo savininko (bendraturčio), teisės ir teisėti interesai. Kadangi byloje patikimais ir leistinais įrodymais nebuvo nustatyta minėta būtinoji negatorinio ieškinio tenkinimo sąlyga, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pašalinti atsakovei priklausančią tvorą nuo jam priklausančio žemės sklypo. 31. Atsakovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės aktus, kadangi nei obelų, nei krūmo ar alyvos sodinimo metu statybos techninis reglamentas STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai gyvenamieji pastatai“ dar nebuvo priimtas ir negaliojo, kaip ir Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 243 patvirtintos respublikinės statybos normos RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“, kiek šiuo konkrečiu atveju susiję su obelimis, kurios sodintos prieš 40 metų. 32. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1992 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 243 buvo patvirtintos respublikinės statybos normos RSN 151-92 „Miestų ir gyvenviečių sodybos“, kurios reglamentavo Lietuvos Respublikos miestų ir gyvenviečių sodybų projektavimą, statymą ir įrengimą, buvo privalomos visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, susijusiems su išvardinta veikla (RSN 151-92 1.1 punktas). Minėtos normos galiojo iki 2004 m. kovo 5 d.. RSN 151-92 2.4 punkte buvo įtvirtinta, kad vaismedžių ir vaiskrūmių sodinimo atstumai nuo kaimyninių valdų ribų ir gatvės raudonosios linijos turi būti ne arčiau kaip: obelys, kriaušės, trešnės, riešutmedžiai ir kiti stambūs medžiai – 3 m; vyšnios, slyvos – 2 m; serbentai, agrastai, avietės ir kiti krūmai – 1 metras. Šio RSN 151-92 2.4 punkto norma nenumato apie kitokių, ne vaismedžių ar vaiskrūmių, sodinimo atstumus nuo kaimyninių valdų ribų ir gatvės raudonosios linijos. Tačiau situacija, kai stambaus vaismedžio sodinimui teisės aktu yra nustatytas atstumas nuo kaimyninio sklypo valdų ribos, o kitokių medžių, įskaitant miško medžius, kurie gali užaugti gerokai aukštesni ir platesni nei stambūs vaismedžiai, sodinimo nuo kaimyninio sklypo ribos atstumas nėra nustatytas, neatitinka nei logikos dėsnių, nei teisingumo ar protingumo principų, nes nebūtų pasiektas RSN 151-92 norma keliamas galutinis tikslas – tinkamai sureguliuoti ir užtikrinti kaimyninio sklypo valdos savininko interesus. 33. Siekiant užpildyti nutarties 32 punkte nurodytą teisinio reguliavimo spragą, vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įstatymo analogija, RSN 151-92 2.4 punkto norma dėl stambių vaismedžių sodinimo atstumo nuo kaimyninio sklypo ribos, kaip reguliuojanti panašaus pobūdžio teisinius santykius, taikytina ir kitokiems stambiems medžiams, užaugantiems tokio paties dydžio kaip stambūs vaismedžiai ir stambesniems. Minėtą aiškinimą patvirtina ir tai, kad vėliau ši teisinio reguliavimo spraga buvo pašalinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtinus statybos techninį reglamentą STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai gyvenamieji pastatai“, kurio 9 priedo „Vienbučių gyvenamųjų namų valdų užstatymo ir tvarkymo reikalavimai“ 5 punkto norma nustatė ne tik vaismedžių, vaiskrūmių, bet ir kitų medžių (5.3 punktas) sodinimo atstumus nuo kaimyninių sklypų ribų ir gatvės raudonosios linijos. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27-611/2016). 34. Atsižvelgiant į nutarties 32-33 punktuose nurodytą teisinį reguliavimą bei į tai, kad krūmas ir alyva atsakovės buvo sodinti dar 1998-1999 m., ką ji pati pripažįsta, konstatuotina, jog jų buvimas atsakovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, tačiau netinkamu atstumu nuo ieškovo žemės sklypo ribos, neabejotinai pažeidė minėtų norminių aktų nuostatas ir ieškovo, kaip žemės sklypo savininko, teises ir teisėtus interesus. 35. Atsakovės teigimu, obelys sodintos prieš 40 metų, tačiau ne jos. Šiuo aspektu atkreiptinas apeliantės dėmesys, jog tai, kad sodinant obelis galiojo kiti teisės aktai, neatleidžia jos nuo pareigos tinkamai prižiūrėti obelis pagal galiojančius teisės aktus. Visuotinai yra žinoma, kad obelys turi savybę augti, todėl joms augant ir kintant teisės normoms, savininkas (atsakovė) turi jomis vadovautis ir nepažeisti gretimo sklypo savininko teisių. Be to, atsižvelgtina ir į Lietuvos Respublikos želdynų įstatymą, kurio paskirtis – nustatyti Lietuvos Respublikos teritorijoje ne miškų ūkio paskirties žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo ir želdinių veisimo teisinio reguliavimo pagrindus, siekiant užtikrinti gamtinio ir kultūrinio kraštovaizdžio stabilumą, gyventojų teisę į jų gyvenimo kokybę gerinančias aplinkos sąlygas. Akivaizdu, kad įstatymo leidėjas šiuo įstatymu siekia, jog esami želdynai ir želdiniai būtų tinkamai tvarkomi. Apeliantė nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą bei žemės sklypą, esančius ( - ), vadinasi yra ir želdinių savininkė (įstatymo 2 straipsnio 23, 31 punktai). Įstatymas reglamentuoja, kad želdynų ir želdinių valdytojai ir savininkai turi tinkamai tvarkyti želdinius, nepažeidžiant kaimyninių žemės sklypų ir namų valdų savininkų, valdytojų ar naudotojų interesų (įstatymo 15 straipsnis). 36. Nesutiktina su apeliantės teigimu, jog ieškovas neįrodė, kuo konkrečiai ginčo medžiai ir krūmai jam kenkia ar trukdo. Priešingai, iš bylos duomenų yra pakankamas pagrindas vertinti, kad nuo pakankamai arti ieškovo žemės sklypo ribos atsakovės sklype augančių suaugusių medžių ir aukštaūgių krūmų neabejotinai krenta šešėlis ant ieškovo žemės sklypo, logiška, jog ir šaknys siekia jo žemės sklypą ir statinių pamatus, dėl ko, kaip nurodo apeliantas, pasisavinamos naudingos dirvožemio medžiagos, prikrinta lapų, sunkiau prižiūrėti sklypą, augančios šakos gali pradėti skverbtis į ieškovo sklypo pusę ir t. t. 37. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apeliantų apeliacinių skundų teiginiai teisingam bylos išnagrinėjimui neturi teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008, Nr. 3K-3-252/2010, Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). 38. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso teisės normose įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir minėtu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgęs į faktinius šios bylos duomenis bei procesinių dokumentų turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 39. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis), todėl, atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus, dėl jų parengimo patirtos bylinėjimosi išlaidos ir sumokėtas žyminis mokestis nepriteisiami (CPK 93 straipsnio 3 dalis, 98 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę gauti įrodymais pagrįstų, savalaikiai į bylą pateiktų ir norminių aktų reikalavimus atitinkančių išlaidų rengiant atsiliepimus į apeliacinius skundus atlyginimą. Ieškovas atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašė priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir pateikė 200 Eur išlaidas pagrindžiančius dokumentus. CPK 98 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai pateikiami iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Remiantis šiuo teisiniu reglamentavimu, ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos už atsiliepimo į atsakovės apeliacinį skundą parengimą, kurių dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, priteisiamos iš atsakovės. Atsakovė teismui nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą surašymą, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nesprendžiamas.

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

12Priteisti iš atsakovės D. D., a. k. ( - ) 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme ieškovui J. M., a. k. ( - ).

Proceso dalyviai
Ryšiai