Byla A-146-69-12
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo, sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatams Gediminui Sagačiui ir Rimantui Simaičiui, atsakovų atstovams advokatams Valentinui Mikelėnui ir Daliai Tamašauskaitei – Žilienei, taip pat atstovams Žanai Mekšraitei, Vilmai Adamavičiūtei, Povilui Kazlauskui, Renatui Pociui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dujotekana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dujotekana“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Dujotekana“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Dujotekana“) skundu (T 1, b. l. 1–21), kurį patikslino (T 2, b. l. 75–78), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

51) priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas) 16 035 613,17 Lt žalos atlyginimą;

62) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

7Be to, pareiškėjas prašė teismo prieš nagrinėjant iš esmės ginčą dėl žalos atlyginimo, kreiptis į kompetentingus teismus teisės aktų nustatyta tvarka dėl norminių teisės aktų atitinkamų nuostatų teisėtumo ištyrimo, t.y.:

81) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar 2002 m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) nutarimo Nr. 2091 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 743 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Licencijavimo taisyklės) papildymo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas Nr.2091) nuostata dėl dujų tiekėjų pareigos nustatyti laisviesiems vartotojams dujų tiekimo kainą, ne didesnę nei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) nustatyta viršutinė dujų tiekimo kainos riba, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5, 7, 23, 28 straipsniams, 46 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 1 dalies 2 punktui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.2 straipsnio 2 daliai, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.80 straipsniui, Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 14 straipsniui, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsniui;

92) Konstituciniam Teismui įvertinus Vyriausybės nutarimo Nr.2091 teisėtumą, kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti, ar Komisijos 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr. 140 „Dėl viršutinės tiekimo kainos laisviesiems vartotojams“ (toliau – ir Komisijos nutarimas Nr.140) neprieštarauja Konstitucijos 5, 7, 23 ir 28 straipsniams, 46 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui, Europos Bendrijų Tarybos 1983 m. vasario 8 d. rekomendacijos 83/320/EEB „Dėl gamtinių dujų kainų ir tarifų nustatymo metodų Bendrijoje“ (toliau – ir Rekomendacija 83/320/EEB) 6 punktui, 1998 m. birželio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 98/30/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių (toliau – ir Direktyva 98/30/EB) 25 straipsnio 2 daliai, EB Steigimo sutarties 81, 82 ir 86 straipsniams, CK 1.2 straipsnio 2 daliai, 1.3 straipsnio 3 daliai, 2.80 straipsniui, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 daliai, Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsniui, Konkurencijos įstatymo 4 straipsniui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 2, 22 straipsniams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsniui.

10Pareiškėjas paaiškino, kad 2002 m. gruodžio 23 d. Vyriausybė priėmė Nutarimą Nr.2091, kuriame nustatė, jog įmonė, besiverčianti dujų tiekimu, privalo nustatyti laisviesiems vartotojams dujų tiekimo kainą, ne didesnę kaip Komisijos nustatyta viršutinė dujų tiekimo kainos riba (37.9 p.). Komisija 2002 m. gruodžio 31 d. priėmė nutarimą Nr.140, kuriuo nustatė gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinę ribą laisviesiems vartotojams iki 2003 m. birželio 30 d. – 304 Lt už tūkstantį kubinių metrų dujų. Komisija 2003 m. birželio 26 d. priėmė nutarimą Nr.O3-37 (toliau – ir Komisijos nutarimas Nr. O3-37), kuriuo nustatė gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinę ribą laisviesiems vartotojams, perkantiems dujas iš UAB „Dujotekana“ nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. – 289 Lt už tūkstantį kubinių metrų dujų. 2003 m. liepos 15 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 908 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 743 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau - ir Vyriausybės nutarimas Nr. 908) savo Nutarimą Nr.2091 pripažino netekusiu galios. 2003 m. liepos 25 d. Komisija nutarimu Nr. O3-49 (toliau – ir Komisijos nutarimas Nr. O3-49) pripažino negaliojančiu savo nutarimą Nr. Nr. O3-37. Pareiškėjo teigimu, Vyriausybės Nutarimas Nr.2091 ir jį įgyvendinantys Komisijos 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr.140 bei 2003 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. O3-37 yra neteisėti, prieštaraujantys Konstitucijai, CK ir kitiems Lietuvos Respublikos teisės aktams. Lietuvos valstybė, veikdama per savo įgaliotas institucijas – Vyriausybę ir Komisiją, – neteisėtais veiksmais padarė UAB „Dujotekana“ žalą, kurią, pareiškėjo nuomone, privalo atlyginti pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį ir kitus taikytinus teisės aktus.

11Remdamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi teigė, kad trejų metų ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2002 m. gruodžio 31 d., t. y. kai pareiškėjas sužinojo apie jo teisių pažeidimą.

12Valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pakanka trijų būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: neteisėtos veikos, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, o institucijų ar jų pareigūnų kaltės įrodinėti nereikia. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju yra visos būtinosios atsakovo Lietuvos valstybės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos. Kaip neteisėtus veiksmus nurodė Vyriausybės nutarimą Nr.2091 ir Komisijos nutarimus Nr.140 ir Nr. O3-37. Teigė, kad UAB „Dujotekana“ dėl minėtų neteisėtų veiksmų patyrė 16 035 613,17 Lt žalą, kurią sudaro negautos pajamos, kurias įmonė būtų gavusi, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Akcentavo priežastinį ryšį – UAB „Dujotekana“ patirta žala yra Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų rezultatas (CK 6.247 str.). Vyriausybės nutarimo Nr.2091 nuostata (37.9 p.) atėmė iš dujų tiekimo įmonių teisę laisvai derėtis ir sulygti su laisvaisiais vartotojais dujų tiekimo kainą, t. y. darė tiesioginę įtaką dujų tiekėjų teisėms, laisvėms ir interesams. Vadovaudamasi Vyriausybės nutarimu Nr.2091, Komisija priėmė 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr.140 ir 2003 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. Nr. O3-37, kurie, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Konstitucijai, tarptautinėms sutartims, Europos Bendrijos teisės aktams ir juose įtvirtintiems teisės principams, CK, kitiems Lietuvos Respublikos įstatymams, todėl yra neteisėti. Konstitucijoje įtvirtintas universalus teisinės valstybės principas suponuoja tai, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei (Konstitucijos 5 straipsnis), kad Konstitucija turi aukščiausią juridinę galią ir kad įstatymai, Vyriausybės nutarimai bei kiti teisės aktai turi ją atitikti. Vyriausybės nutarimu negalima keisti ar sąlygoti įstatymo normų, jų turinio. Pagal Konstituciją Vyriausybės nutarimas – tai poįstatyminis teisės aktas, todėl jis negali prieštarauti įstatymui, keisti įstatymo normų turinio, jame negali būti tokių normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis (Konstitucijos 94 str. 2 p.). Nei Energetikos įstatymas, nei Gamtinių dujų įstatymas, nei kiti įstatymai nesuteikė Vyriausybei teisės nustatyti ar kitaip reguliuoti gamtinių dujų tiekimo kainas. Remdamasis šiais argumentais pareiškėjas teigė, kad Vyriausybės nutarimas Nr.2091 prieštarauja Konstitucijos 5, 23, 46, 92, 94 straipsnių nuostatoms. Vyriausybės nutarimas Nr.2091 suvaržė įmonės galimybes užsiimti ta pačia ūkine - komercine veikla ir paneigė jos teisėtus lūkesčius dėl dujų rinkos reguliavimo stabilumo. Vyriausybė Nutarimu Nr.2091 nustatydama valstybinį kainų reguliavimą, pažeidė Energetikos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reikalavimą valstybinio energetikos sektoriaus kainų reguliavimo principus ir nomenklatūrą nustatyti Lietuvos Respublikos Seimo priimtuose įstatymuose, taip pat pažeidė Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 dalį, kurioje pateiktas baigtinis valstybės reguliuojamų kainų sąrašas, o galimybė reguliuoti dujų tiekimo kainas laisviesiems vartotojams šiame įstatyme nenumatyta. Be to, pareiškėjo nuomone, Vyriausybės nutarimas Nr.2091 pažeidžia ir atitinkamas CK normas (CK 1.3 str. 3 d., 2.80 str.); Konkurencijos įstatymo 4 straipsnį, kuriame yra įtvirtintas draudimas valstybės valdymo institucijoms įtakoti konkurencijos sąlygas ar jas iškraipyti; Vyriausybės įstatymo 2, 22 straipsnius, įtvirtinančius Vyriausybės pareigą laikytis Konstitucijos ir įstatymų bei juos vykdyti, ir šio įstatymo 3 straipsnį, įtvirtinantį Vyriausybės programos privalomumą Vyriausybei; taip pat pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintus bendruosius viešojo administravimo principus. Be to, Vyriausybės nutarimas Nr.2091 nesuderintas su Europos šio Nutarimo priėmimo metu Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė,

13UAB „Dujotekana“ nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Komisijos nutarimų Nr.140 ir Nr. O3-37 priėmimo teisinis pagrindas buvo Vyriausybės nutarimas Nr.2091, pripažinus Nutarimą neteisėtu, neliktų teisės akto, kuriuo būtų pagrįstas Komisijos nutarimų teisėtumas. Komisijos nutarimai Nr.140 ir Nr. O3-37, vertinami atskirai, prieštarautų tiems patiems teisės aktams, todėl atsakovas pažymėjo, kad skunde pateikti argumentai dėl Vyriausybės Nutarimo Nr.2091 neteisėtumo, mutatis mutandis taikytini ir Komisijos nutarimų Nr.140 ir Nr. O3-37 atžvilgiu.

14Žalos atsiradimą pareiškėjas pagrindė argumentais, jog dėl Vyriausybės nutarimo Nr.2091 ir Komisijos nutarimų Nr.140 ir Nr. O3-37 jis negavo 16 035 613,17 Lt pajamų, nes negalėjo laisvai derėtis ir sulygti dujų tiekimo kainų arba turėjo pakeisti jau sudarytas sutartis ir sumažinti sulygtą kainą, t. y. UAB „Dujotekana“ neteko pajamų, kurias būtų gavusi pagal sudarytas sutartis, jeigu nebūtų buvę nustatytos maksimalios dujų tiekimo kainos. Nurodė, kad žala apskaičiuota išskiriant du laikotarpius, kuriais galiojo neteisėti Komisijos nutarimai Nr.140 ir Nr. O3-37, t. y. nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. birželio 30 d. ir nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2003 m. liepos 24 d.

15Dėl laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. birželio 30 d. patirtos žalos paaiškino, kad vidutinė gamtinių dujų tiekimo rinkos kaina, kurią laisvieji vartotojai 2002 metais mokėjo UAB „Dujotekana“ pagal ilgalaikes gamtinių dujų tiekimo sutartis, buvo 322 – 328 Lt už tūkstantį kubinių metrų. Ši vidutinė dujų tiekimo kaina buvo apskaičiuota pagal istoriškai gamtinių dujų pirkėjų – laisvųjų vartotojų mokėtas kainas. Pareiškėjo teigimu, šiuo laikotarpiu dujų tiekimo kaina buvo nustatyta rinkos sąlygomis, konkurencinga, orientuota į kaštus bei nediskriminacinė. Rinkoje vyraujant aukščiau nurodytai kainai, Komisija nustatė kur kas mažesnę viršutinę gamtinių dujų tiekimo kainos ribą, t.y. 304 Lt už tūkstantį kubinių metrų. 2002 m. gruodžio mėnesio pabaigoje pasirašytose ilgalaikėse gamtinių dujų tiekimo sutartyse, sudarytose visiems 2003 metams, UAB „Dujotekana“ buvo susitarusi su pagrindiniais gamtinių dujų pirkėjais dėl gamtinių dujų tiekimo kainos, atitinkančios vidutinę rinkos kainą, kuri jai buvo mokama 2002 metais. Todėl dėl Komisijos nutarimo Nr. 140 UAB „Dujotekana“ buvo priversta pakeisti jau pasirašytas sutartis su šiais laisvaisiais dujų vartotojais, jose sumažindama kainą iki kainų lygio, nustatyto Komisijos nutarimu Nr.140: AB „Ekranas“, AB „Grigiškės“, AB „Jonavos šilumos tinklai“, AB „Kauno energija“, AB „Panevėžio stiklas“, UAB „Litesko“, UAB „Vilniaus energija“, AB „Lietuvos elektrinė“. Su tais laisvaisiais vartotojais, su kuriais 2002 m. gruodžio pabaigoje ilgalaikės gamtinių dujų tiekimo sutartys 2003 metams dar nebuvo pasirašytos, UAB „Dujotekana“ buvo priversta pasirašyti ilgalaikes gamtinių dujų tiekimo sutartis, neatitinkančias tuo metu buvusių vidutinių rinkos kainų, ir jose nustatyti kainą, ne didesnę nei nustatyta Komisijos nutarimu Nr.140. Atsižvelgiant į 2002 metais galiojusių ilgalaikių sutarčių sąlygas, laisvojo vartotojo ir pareiškėjo padėtį rinkoje, perkamų gamtinių dujų kiekius ir kitus faktorius, nesant Komisijos nutarimo Nr.140, UAB „Dujotekana“ su likusiais laisvaisiais gamtinių dujų vartotojais, t. y. su UAB „Akmenės energija“, AB „Klaipėdos energija“, AB „Panevėžio energija“, AB „Šiaulių energija“, AB „Ukmergės energija“, būtų susitarusi dėl didesnių dujų tiekimo kainų.

16Dėl laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2003 m. liepos 24 d. patirtos žalos paaiškino, kad šiuo laikotarpiu vidutinė gamtinių dujų tiekimo rinkos kaina buvo ta pati, t. y. 322 Lt – 326 Lt už tūkstantį kubinių metrų. Ši vidutinė dujų tiekimo rinkos kaina nustatyta pagal ilgalaikes gamtinių dujų tiekimo sutartis, kurias pareiškėjas buvo sudaręs visiems 2003 metams, įskaitant ir aptariamąjį laikotarpį. Aptariamuoju laikotarpiu minėta vidutinė gamtinių dujų tiekimo kaina, kaip ir pirmiau nurodytu laikotarpiu, buvo nustatyta rinkos sąlygomis (nesant valstybinio reguliavimo), konkurencinga, orientuota į kaštus ir nediskriminacinė. Komisijai nutarimu Nr. O3-37 nustačius leistiną dujų tiekimo kainos ribą, UAB „Dujotekana“ buvo priversta dar kartą pakeisti ilgalaikes gamtinių dujų tiekimo sutartis ir jose nustatyti kainą, ne didesnę nei nustatyta Komisijos nutarimu Nr. O3-37.

17UAB „Dujotekana“ yra gamtinių dujų tiekėja. Komisijos nutarimai Nr.140 ir Nr. O3-37 jai buvo taikytini tiesiogiai ir privalomi. Komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimas Nr. O3-37 buvo individualus teisės aktas, skirtas ir taikytinas tik UAB „Dujotekana“. Vykdydama minėtus Vyriausybės ir Komisijos nutarimus, nustatančius viršutinę gamtinių dujų tiekimo kainos ribą, UAB „Dujotekana“ patyrė nurodytą žalą, nes: 1) buvo priversta pakeisti su laisvaisiais vartotojais sudarytas ilgalaikes sutartis; 2) dujų tiekimo sutartyse, sudarytinose su laisvaisiais vartotojais 2003 m. laikotarpiui, nebegalėjo susitarti dėl tos dujų tiekimo kainos, kuri tuo metu vyravo rinkoje ir kuri buvo nustatyta dujų tiekimo sutartyse, sudarytose 2002 metams, kadangi dujų tiekimo rinkos kainos nebeatitiko Komisijos nutarimuose Nr.140 ir Nr. O3-37 nustatytos viršutinės kainos ribos; 3) skunde nurodytos negautos pajamos nebuvo sąlygotos pačios UAB „Dujotekana“ ar trečiųjų asmenų neatsargaus ar tyčinio elgesio.

18Pareiškėjo nuomone, tarp neteisėtų Vyriausybės bei Komisijos veiksmų bei UAB „Dujotekana“ patirtos žalos egzistuoja tiesioginis, betarpiškas priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis), kuris yra objektyviai pakankamas valstybės atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti.

19Atsižvelgdamas į tai, kad reikalavimas atlyginti padarytą žalą yra reiškiamas valstybei, t. y. viešajam juridiniam asmeniui, remdamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš valstybės penkių procentų dydžio metines procesines palūkanas.

20Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Energetikos ministerija) atsiliepimais į skundą (T 3, b. l. 79–85, T 3, b. l. 158–161), prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21Energetikos ministerija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl to, kad buvo sutrikdyta veikla, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautos pajamos, kaip nuostoliai, kurios suprantamos kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008). Pareiškėjo prašoma atlyginti žala yra niekuo nepagrįsta. Pareiškėjo skunde minima gamtinių dujų tiekimo rinkos kaina, kuri esą buvo 322–328 Lt už tūkstantį kubinių metrų, nepagrįsta jokiais skaičiavimas, jokiais aiškiais argumentais, yra naudinga tik dujų tiekėjui (pareiškėjui) ir visiškai nenaudinga valstybės piliečiams, kurie yra galutiniai gamtinių dujų vartotojai. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad paminėta kaina esą buvo nustatyta rinkos sąlygomis. Rėmėsi Europos Bendrijų Komisijos ataskaita {SEC(2004) 1720} „Dujų ir elektros energijos vidaus rinkos įgyvendinimo metinė ataskaita“ bei ataskaita {SEC(2005) 1448} „Dujų ir elektros vidaus rinkos kūrimo pažangos ataskaita“, Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolės valstybinio audito 2005 m. birželio 15 d. ataskaita Nr. 2020-12-72. Akcentavo, kad dujų tiekimo rinka yra specifinė rinka, kurioje konkurencijos sąlygos yra ypač ribotos arba jų iš viso nėra. Todėl įmonės, esančios šioje rinkoje, pasinaudodamos dominuojančia padėtimi, nesant konkurencijos sąlygų, taip pat ir nesant valstybės reguliavimo gali nustatyti tokias dujų tiekimo kainas, kurios yra naudingos tik joms. Teigė, kad pareiškėjo dujų pardavimo kaina buvo neteisinga ir dėl to, kad ji iš esmės diskriminavo kitą šios rinkos dalyvę – AB „Lietuvos dujos“, nes šios įmonės tiekiamų dujų kainos buvo reguliuojamos. Energetikos ministerija taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentu, esą jis nebuvo vienintelis gamtinių dujų tiekėjas laisviesiems vartotojams, nes pirkėjai turėjo galimybę gamtines dujas pirkti iš kitų tiekėjų, pvz., AB „Lietuvos dujos“, UAB „Stella Vitae“, nes :1) UAB „Stella Vitae“ 2003 m. nevykdė veiklos – neteikė gamtinių dujų vartotojams (Ūkio ministerijos 2005 m. birželio 1 d. rašto Nr. (4.3-10)-3-3117 2 priedas); 2) AB „Lietuvos dujos" netiekė gamtinių dujų laisviesiems vartotojams (išskyrus dviems įmonėms), nes neturėjo tiekimo kvotos, kurias suteikia AAB „Gazprom“. Energetikos ministerijos nuomone, negautų pajamų skaičiavimas nuo 2002 m. buvusių dujų tiekimo kainų yra nepagrįstas, nes pagal Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2005 m. birželio 15 d. valstybinio audito ataskaitą Nr. 2020-12-72 „Gamtinių dujų kainos įtaka šilumos, elektros energijos savikainai bei vartotojams“ (toliau – ir Valstybinio audito ataskaita) vidutinė importuojamų (perkamų iš AAB „Gazprom“) gamtinių dujų kaina 2003 m. buvo 12 % mažesnė negu 2002 m. Parduodamoms dujoms pareiškėjas 2003 m. vidutiniškai taikė 25 % antkainį (2002 m. vidutiniškai taikė 10 % antkainį). Valstybinio audito ataskaitoje nurodoma, kad pareiškėjo importuojamų dujų vidutinė kaina, lyginant 2004 m. su 2002 m., sumažėjo 16%, tačiau vidutinė realizuojamų dujų kaina vartotojams ne sumažėjo, o padidėjo 1%. Pareiškėjas daugumai laisvųjų vartotojų dujų antkainį didino daugiau, negu mažėjo dujų kaina, dėl JAV dolerio kurso kritimo lito atžvilgiu. Rėmėsi teismų praktika, kad netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) atlyginami tik atsižvelgiant į jų buvimo realumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1177/2003). Energetikos ministerijos nuomone, pareiškėjo pateiktoje 2009 m. birželio 5 d. negautų pajamų (netiesioginių nuostolių) apskaičiavimo pažymoje (toliau – ir Negautų pajamų apskaičiavimo pažyma) pateikti duomenys, kad UAB „Dujotekana“ 2003 metų sausio–liepos mėnesiais negavo 16 035 613,17 Lt numatytų pajamų, neįrodo, jog nurodyti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) dėl gamtinių dujų pardavimo nurodytiems vartotojams yra realūs ir pagrįsti. Šioje pažymoje pateikti duomenys parodo, jog pareiškėjas per ginčijamą laikotarpį gavo pelną, tačiau tikėjosi gauti žymiai didesnį pelną, kuris nėra pagrįstas kaštais, nes įrodymų dėl patirtų kaštų pareiškėjas nepateikė. Visiškai neaiškus yra pelno dydžio pagrįstumas (antkainis 25 %), kurį gavo pareiškėjas, veikdamas nekonkurencingoje rinkoje, todėl tai tik įrodo, kad minėtoji istoriškai susiklosčiusi dujų tiekimo kaina, nuo kurios skaičiuojamos negautos pajamos, yra nepagrįsta, todėl vertintina kaip neteisinga, neatitinkanti protingumo ir sąžiningumo principų vartotojų atžvilgiu. Tokio pelno, kokio tikėjosi, pareiškėjas nėra gavęs nei ankstesniais, nei vėlesniais savo veiklos metais. Be to, faktą, kad UAB „Dujotekana“ siūlyta 2003 metams dujų pardavimo kaina vartotojams neatitiko realių pareiškėjo patiriamų kaštų, įrodo pats pareiškėjas savo veiksmais, nes Vyriausybei 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 908 pripažinus netekusiu galios Licencijavimo taisyklių 37.9 punktą, o vėliau ir Komisijai pripažinus netekusiu galios 2003 m. birželio 26 d. nutarimą, pareiškėjas ūkio subjektams ir toliau taikė gamtinių dujų pardavimo kainas panašiame lygyje, kurios buvo nustatytos Komisijos. Pareiškėjas, teigdamas, kad dujas pardavė nediskriminacinėmis kainomis, pateikia klaidinančią informaciją. Negautų pajamų apskaičiavimo pažymoje nurodyti duomenys apie sandorius parduodant gamtines dujas 12 ūkio subjektų, o skunde nurodoma 13 ūkio subjektų, taip pat skunde pateikta pareiškėjo sutartis su UAB „Energijos taupymo centras“, tačiau pareiškėjas nenurodo, kad būtų šiam subjektui pardavęs dujas. Energetikos ministerijos nuomone, pareiškėjo teismui pateikti dokumentai negali būti vertinami kaip išsamūs ir pakankami bei tinkami įrodymai, pagrindžiantys nurodytos žalos dydį. Kadangi pareiškėjo pareikšti argumentai dėl patirtos žalos yra nepagrįsti, todėl nepagrįstu laikytinas ir pareiškėjo reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo. Atkreipė dėmesį į Vyriausybės nutarimo Nr.2091 priėmimo priežastis ir tikslus – vadovaujantis sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais, apsaugoti silpnosios sutarties šalies – vartotojų – interesus. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai nukreipiama į ateitį. Kadangi visą Vyriausybės nutarimo Nr.2091 nuostatų galiojimo laikotarpį, t. y. nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. liepos 19 d., šio Nutarimo teisėtumas nebuvo ginčijamas ir ginčijama nuostata Konstitucinio Teismo nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai bei įstatymams teisės aktų nustatyta tvarka, šio Nutarimo nuostatos jų galiojimo laikotarpiu buvo teisėtos.

22Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Komisija atsiliepimu į skundą (T 2, b. l. 1, T 3, b. l. 111–117) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

23Dėl civilinės atsakomybės taikymo valstybei, kiek tai susiję su Komisija, kaip institucija, įgyvendinančia imperatyvias teisės aktų nuostatas, Komisija paaiškino, kad priimdama 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr.140 ir 2003 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. O3-37, veikė teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir jų nepažeidė. Nutarimai Nr.140 ir Nr. O3-37 buvo priimti įgyvendinant Gamtinių dujų įstatymo 5 straipsnio 3 dalį ir vadovaujantis Vyriausybės nutarimu Nr.2091. Rėmėsi CK 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsniu, 6.246 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A14-1625/2005 bei 2008 m. balandžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-659/2008. Teigė, kad Komisija turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą vykdyti tuo metu galiojusią Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 743 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių“ (toliau – ir Licencijavimo taisyklės), 37 punkto nuostatą iki tol, kol ši buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir Gamtinių dujų įstatymui. Komisijos veiksmai būtų buvę neteisėti, jei ji būtų atsisakiusi vykdyti minėtą Licencijavimo taisyklių 37.9 punkto nuostatą. Komisijos nuomone, išdėstyti argumentai įrodo, kad ji elgėsi teisėtai ir pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą 2002 m. gruodžio 31 d. ir 2003 m. birželio 26 d. priėmė teisėtus nutarimus, todėl šiuo atveju nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, o tai reiškia, kad UAB „Dujotekana“ reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

24Komisija nesutiko su pareiškėjo prašymu priteisti iš Lietuvos valstybės neva patirtą 16 035 613,17 Lt žalą. Komisijos nuomone, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių skunde nurodytos žalos dydį. Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008, 2008 m. vasario 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008 bei 2008 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008. Byloje keliamas klausimas dėl netiesioginių nuostolių (negautų pajamų) ir itin svarbu įrodyti tikslų tokių nuostolių dydį, t. y. realias, o ne tikėtinai turėjusias būti pajamas. Komisija nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, esą gamtinių dujų tiekimo rinkos kaina, kurią laisvieji vartotojai mokėjo pareiškėjui pagal ilgalaikes gamtinių dujų tiekimo sutartis, buvo 322 – 328 Lt už tūkstantį kubinių metrų dujų. Komisijos nuomone, pareiškėjas nustatytą gamtinių dujų pardavimo kainą turėtų tinkamai pagrįsti skaičiavimais bei skunde išdėstytais kriterijais, t. y. rinkos sąlygomis nustatyta konkurencinga, orientuota į kaštus ir nediskriminacine kaina. UAB „Dujotekana“ faktinė dujų pardavimo (rinkos) kaina 2002 metais sudarė 301,90 Lt už tūkstantį kubinių metrų, t. y. buvo apie 8 proc. mažesnė negu dujų kaina, numatyta 2003 metams sudarytose dujų pirkimo-pardavimo sutartyse su vartotojais. Palyginus su kitos tuo metu dujas vartotojams tiekusios įmonės AB „Lietuvos dujos“ tiekimo kaina, 2003 m. I pusmetį pareiškėjo vartotojams pasiūlyta tiekiamų dujų kaina buvo 12 proc. didesnė. Remdamasi šiais argumentais Komisija padarė išvadą, kad UAB „Dujotekana“ teiginys, jog gamtinių dujų tiekimo kaina vartotojams yra nustatyta pagal faktines 2002 m. importo kainas bei orientuota į dujų rinkos kainą, yra nepagristas. Taip pat nesutiko, kad gamtinių dujų tiekimo kaina buvo konkurencinga, nes Lietuvoje gamtinių dujų rinka iš esmės nėra konkurencinga, todėl įmonės, esančios šioje rinkoje, gali nustatyti tokias dujų tiekimo kainas, kokios joms yra naudingos. Komisijos nuomone, šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, kad UAB „Dujotekana“ užėmė (ar galėjo užimti) dominuojančią padėtį rinkoje. Pabrėžė, jog pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodo, jog gamtinių dujų tiekimo kaina, pasiūlyta 2003 m. vartotojams, yra orientuota į kaštus, t. y. į kainą, už kurią pareiškėjui gamtines dujas pardavė AAB „Gazprom“. Nuo sutarties su vartotojais pasirašymo momento dujų importo kaina nuolatos mažėjo, nes UAB „Dujotekana“ už importuojamas gamtines dujas su išoriniu dujų tiekėju AAB „Gazprom“ atsiskaitinėjo Jungtinių Amerikos Valstijų doleriais, kurių kurso santykis lito atžvilgiu sumažėjo nuo 3,4866 iki 3,0196. Taigi dėl palankaus valiutų kurso santykio svyravimo per reguliuojamą laikotarpį pareiškėjo kaštai importuojamoms dujoms įsigyti per 2003 m. I pusmetį sumažėjo apie 14,1 mln. Lt. Siekdama nustatyti, ar pareiškėjas tikrai per reguliuojamą laikotarpį patyrė žalą, Komisija atliko skaičiavimus, kurie akivaizdžiai parodo, kad UAB „Dujotekana“ 2003 metams vartotojams nustatyta gamtinių dujų pardavimo kaina nėra pagrįsta dujų importo sąnaudomis, todėl pareiškėjo pretenzija dėl 16 035 613,17 Lt yra visiškai nepagrįsta. Faktą, jog UAB ‚Dujotekana“ siūlyta 2003 metams dujų pardavimo kaina vartotojams neatitiko realių pareiškėjo patiriamų kaštų, savo veiksmais įrodo ir pats pareiškėjas, nes Vyriausybei 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr.908 pripažinus netekusiu galios Licencijavimo taisyklių 37.9 punktą, pareiškėjas taikė panašias gamtinių dujų pardavimo kainas, kurios buvo nustatytos Komisijos. Remdamasi išdėstytais argumentais, Komisija teigė, kad UAB „Dujotekana“ naudojosi dominuojančia padėtimi gamtinių dujų tiekimo rinkoje, taikė vartotojams gamtinių dujų tiekimo kainas, kurios nebuvo pagrįstos objektyviais kriterijais. Pareiškėjo nurodyta vidutinė gamtinių dujų tiekimo rinkos kaina, kurią mokėjo laisvieji vartotojai, nepagrįsta konkrečiais ir tiksliais skaičiavimais, aiškiais argumentais bei yra naudinga tik pareiškėjui, o ne galutiniams gamtinių dujų vartotojams. Pareiškėjo negautų pajamų skaičiavimas nuo minėtosios dujų tiekimo kainos neatitinka civilinėje teisėje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl, skaičiuojant pareiškėjo negautas pajamas, minėta kaina vadovautis negalima. Kadangi UAB „Dujotekana“ reikalavimas atlyginti patirtą 16 035 613,17 Lt žalą yra nepagrįstas, prašymas priteisti 5 procentų metines procesines palūkanas taip pat atmestinas.

25Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ūkio ministerija) atsiliepimu į skundą (T 2, b. l. 8–17) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

26Ūkio ministerijos nuomone, Vyriausybės nutarimas Nr.2091 negali būti laikomas neteisėtais veiksmais, todėl negali kilti valstybės civilinė deliktinė atsakomybė. Paaiškino, kad iš esmės Lietuvoje dujų tiekimo veiklos reguliavimas 2003 metais buvo vykdomas remiantis Europos Sąjungos teisės aktais, Energetikos įstatymu, Gamtinių dujų įstatymu ir poįstatyminiais aktais. Nors Lietuva 2003 metais dar nebuvo Europos Sąjungos valstybės narė, tačiau dujų rinka jau ir pasirengimo Europos Sąjungos narystei etape buvo iš esmės reguliuojama, atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės aktų nuostatas. Direktyva 98/30/EB buvo viena pagrindinių Europos Sąjungos dujų rinkoje 2003 m. galiojusių direktyvų. Nurodė Direktyvos 98/30/EB 3 straipsnį, Energetikos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 5 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 2 straipsnio 19 dalį, 5 straipsnio 2 dalies 12 punktą, 1 straipsnio 2 dalį ir teigė, kad Vyriausybė turėjo įstatyminį pagrindą reguliuoti dujų tiekimo kainas. Pareiškėjo teiginys, esą nei Energetikos įstatymas, nei Gamtinių dujų įstatymas nesuteikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės nustatyti ar kitaip reguliuoti gamtinių dujų tiekimo kainas, yra neteisingas. Atkreipė dėmesį, kad iš pareiškėjo skunde paminėtų 13 laisvųjų vartotojų, 11 gamina ir tiekia šilumos ir (ar) elektros energiją vartotojams, kurių dauguma – buitiniai vartotojai. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad įtvirtinant gamtinių dujų tiekimo kainų reguliavimą, nebuvo nurodyta, kokių tikslų buvo siekiama priimant Vyriausybės nutarimą Nr.2091. Vyriausybės nutarime nėra privaloma nurodyti, kokių tikslų siekiama priimant atitinkamą teisės aktą. Pagal Vyriausybės darbo reglamentą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728, būtinumas priimti teisės aktą bei teisės aktu sprendžiamo klausimo esmė turi būti nurodyti lydraštyje - teikime. Tikslas reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei ir apsaugoti vartotojų teises, t. y. viešąjį interesą, buvo nurodytas Vyriausybės nutarimo Nr.2091 projekto lydraštyje-teikime Vyriausybei. Nutarimas Nr.2091 buvo priimtas atsižvelgiant į sąžiningumo, protingumo, teisingumo principus, t. y. atsižvelgiant į šiuos principus buvo siekiama apsaugoti silpnosios sutarties šalies – vartotojų interesus.

27Atsakovą atstovaujančios Ūkio ministerijos teigimu, nagrinėjamo ginčo atveju būtina išsiaiškinti 2003 metais Lietuvos dujų rinkoje egzistavusią situaciją. Laisvieji vartotojai (2003 m. laisvaisiais vartotojais, turinčiais teisę rinktis tiekėją, buvo pripažįstami vartotojai, per metus sunaudojantys daugiau kaip 15 mln. kubinių metrų gamtinių dujų, paskirstymo įmonės ir vartotojai, kurių sistemos tiesiogiai prijungtos prie magistralinių dujotiekių bei elektrinės) sudaro beveik 81% visos šalies dujų rinkos. Laisvųjų vartotojų galimybę pasirinkti tiekėją realiai riboja vienintelis išorinis dujų tiekėjas, kuriuo yra Rusijos Federacijos AAB „Gazprom“, kuri tiekia 100 % šalyje suvartojamų gamtinių dujų. Teigė, kad Lietuva yra visiškai priklausoma nuo vienos įmonės, todėl nėra sąlygų įgyvendinti rinkos santykius dujų sektoriuje. UAB „Dujotekana“ užėmė dominuojančią rinkos padėtį aprūpinant gamtinėmis dujomis laisvuosius vartotojus – aprūpino gamtinėmis dujomis 82 % laisvųjų vartotojų (likusiems laisviesiems vartotojams gamtines dujas tiekė AB „Lietuvos dujos“). Dauguma pareiškėjo skunde nurodytų laisvųjų vartotojų (iš viso 13 ūkio subjektų) yra energetikos įmonės ir vertėsi energetikos veikla – gamino šilumos ir (ar) elektros energiją bei ją tiekė vartotojams. Šių ūkio subjektų (laisvųjų vartotojų) tiekiamos šilumos ir (ar) elektros energijos kainos buvo reguliuojamos Komisijos. Tik AB „Ekranas" ir AB „Panevėžio stiklas" naudojo gamtines dujas technologinėms reikmėms. Siekiant išvengti dujų tiekimo įmonių piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi bei vartotojų interesų pažeidimo, nustatant nesąžiningas dujų tiekimo kainas, valstybė turi teisę ir kartu pareigą reguliuoti dujų tiekimo įmonių veiklą bei tiekiamų dujų kainas vartotojams. Kadangi pareiškėjas, tiekdamas gamtines dujas 82 % laisvųjų vartotojų, galėjo diktuoti bet kokias dujų tiekimo sutarčių sąlygas (tarp jų ir nepagrįstai dideles dujų tiekimo kainas), sutarties laisvės principas tokioje dujų rinkoje, kokia buvo 2003 metais, iš esmės neegzistavo, todėl Vyriausybė, laikydamasi Europos Sąjungos teisės aktų, Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimų, priėmė Nutarimą Nr.2091. Nagrinėjamu atveju negalima kalbėti apie sąžiningos konkurencijos principo pažeidimą dėl to, jog UAB „Dujotekana“ gamtines dujas teikė 82 % laisvųjų vartotojų, o dalis skunde išvardytų laisvųjų vartotojų nebuvo pertvarkę katilinių naudoti kitą – alternatyvų gamtinėms dujoms kurą (mazutą, orimulsiją). Rėmėsi Direktyvoje 98/30/EB numatyta kainų reguliavimo galimybe ir teigė, kad pareiškėjo lūkesčiai buvo nepagrįsti, neteisėti ir todėl Vyriausybės nutarimas Nr.2091 nepažeidė teisėtų lūkesčių principo. Vyriausybė nutarimu Nr.908 nepanaikino Nutarimo Nr.2091, o pripažino netekusiu galios Licencijavimo taisyklių 37.9 punktą. Vyriausybė nepažeidė Vyriausybės įstatymo 2 ir 22 straipsnių nuostatų, kadangi nustatydama dujų tiekimo kainų reguliavimą, vykdė konstitucinę nuostatą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 str. 3 d.) bei gina vartotojo teises (Konstitucijos 46 str. 5 d.), ir vykdo Energetikos bei Gamtinių dujų įstatymų normas, nustatančias Vyriausybės galias, reguliuojant gamtinių dujų tiekimo veiklą. Vyriausybė nepažeidė ir Vyriausybės įstatymo 3 straipsnio, įtvirtinančio Vyriausybės programos privalomumą Vyriausybei, kadangi palaipsniui ir yra siekiama didinti rinkos atvėrimą. Vyriausybė, priimdama Nutarimą Nr.2091, vadovavosi Europos Sąjungos teisės aktais bei Lietuvos Respublikos įstatymais suteiktais įgaliojimais reguliuoti gamtinių dujų tiekimo veiklą ir tokiu reguliavimu siekė Konstitucijoje ir Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų vartotojų gynimo tikslų, todėl nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintų demokratinių valstybės administravimo principų, tarp jų - nepiktnaudžiavimo valdžia principo. Teisę Vyriausybei reguliuoti rinkos kainas suteikia ir Lietuvos Respublikos kainų įstatymo 1 ir 8 straipsniai

28Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl žalos atlyginimo vadovaujantis CK 6.271 straipsniu (LVAT nutartys administracinėse bylose A4-795/2004, A5-131/2004, A4-683/2004). Teigė, kad nagrinėjamoje byloje nesant neteisėtų valstybės veiksmų (Vyriausybė veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti), negalima kalbėti ir apie priežastinį ryšį tarp neteisėtos valdžios institucijų veikos ir atsiradusios žalos.

29Taip pat vadovavosi ABTĮ 57 straipsniu ir nurodė, jog pareiškėjo teismui pateikti dokumentai negali būti vertinami kaip išsamūs ir pakankami, o tuo pačiu ir tinkami įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo nurodytos žalos dydį. Atkreipė dėmesį į tai, kad tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko jau vyko administracinis ginčas (Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I9-1510/2003, LVAT administracinė byla Nr. A6-1213/2003), todėl ši administracinė byla turėtų būti nutraukta taikant ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą.

30II.

31Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu (T 5, b. l. 45–57) pareiškėjo UAB „Dujotekana“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

32Teismas nustatė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2002 m. spalio 8 d. Komisijos nutarimu Nr. 90 UAB „Dujotekana“ buvo išduota licencija tiekti gamtines dujas (T 1, b. l. 51–52). 2002 metų gruodžio pabaigoje UAB „Dujotekana“ pasirašė ilgalaikes gamtinių dujų tiekimo sutartis 2003 metams su: AB „Panevėžio stiklas“ (T 1, b. l. 118–122), UAB „Vilniaus energija“ (T 1, b. l. 123–127), SPAB „Jonavos šilumos tinklai“ (T 1, b. l. 128–132), AB „Ekranas“ (T 1, b. l. 133–137), AB „Kauno energija“ (T 1, b. l. 138–147), AB „Grigiškės“ (T 1,

33b. l. 148–152), AB „Klaipėdos energija“ (T 1, b. l. 153–156), AB „Panevėžio energija“ (T 1, b. l. 157–161), AB „Šiaulių energija“ (T 1, b. l. 162–166), UAB „Akmenės energija“ (T 1, b. l. 67–171) ir UAB „Ukmergės energija“ (T 4, b. l. 10–14). Šiose sutartyse numatyta, kad gamtines dujas UAB „Dujotekana“ sutartyje aptartomis sąlygomis tieks nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. Sutartyse numatyta gamtinių dujų kaina svyruoja nuo 304 iki 326 Lt už tūkstantį kubinių metrų. 2002 m. gruodžio 23 d. Vyriausybės Nutarimu Nr.2091 buvo pakeistos (papildytos) Licencijavimo taisyklės ir 37.9. punkte nustatyta, jog įmonė, besiverčianti dujų tiekimu, privalo nustatyti laisviesiems vartotojams dujų tiekimo kainą, ne didesnę kaip Komisijos nustatyta viršutinė dujų tiekimo riba. Vadovaudamasi Nutarimu Nr.2091, Komisija 2002 m. gruodžio 31 d. priėmė nutarimą Nr.140, kuriuo nustatė laisviesiems vartotojams viršutinę gamtinių dujų tiekimo kainų ribą iki 2003 m. birželio 30 d. – 304 Lt už tūkstantį kubinių metrų dujų. 2003 m. birželio 26 d. Komisija priėmė nutarimą Nr. O3-37 , kuriuo nustatė gamtinių dujų tiekimo kainos viršutinę ribą laisviesiems vartotojams, perkantiems dujas iš UAB „Dujotekana“ nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. – 289 Lt už tūkstantį kubinių metrų dujų (T 1., b.l.50). 2003 m. liepos 15 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 908 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 743 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ panaikino savo nutarimą Nr.2091, o Komisija, tuo vadovaudamasi, 2003 m. liepos 25 d. priėmė nutarimą Nr. O3-49, kuriuo pripažino negaliojančiu savo 2003 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. O3-37(T 1., b.l.49). UAB „Dujotekana“ 2003 m. liepos 15 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. O3-37 ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės nutarimo Nr.2091 nuostata dėl dujų tiekėjų pareigos nustatyti laisviesiems vartotojams dujų tiekimo kainą ne didesnę nei Komisijos nustatyta viršutinė dujų tiekimo kainos riba, neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams (administracinė byla Nr. I9-1510/2003, b. l. 3–6). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. spalio 6 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I9-1510/2003, b. l. 90–91) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodamas tuo, kad Vyriausybė 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 908 ginčo pagrindu tapusio Vyriausybės nutarimo Nr.2091 37.9 punkto nuostatą nutarė pripažinti netekusia galios, o Komisija, vadovaudamasi Vyriausybės nutarimu Nr. 908, 2003 m. liepos 25 d. nutarimu pripažino netekusiu galios savo 2003 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. O3-37. Teismas konstatavo, jog nelikus ginčo, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. lapkričio 24 d. nutartimi (administracinė byla Nr. I9-1510/2003, b. l. 111–114) paliko galioti žemesnės instancijos teismo sprendimą.

34Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo UAB „Dujotekana“ prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą bei į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu pripažino, kad Vyriausybės Nutarimo 37 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo redakcija) nuostata „Įmonė, kuri verčiasi dujų tiekimu, privalo: <...> 37.9. nustatyti laisviesiems vartotojams dujų tiekimo kainą, ne didesnę kaip Komisijos nustatyta viršutinė dujų tiekimo kainos riba“ prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 daliai (T 2, b. l. 63–71). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 21 d. sprendimu pripažino, jog Komisijos 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr.140 prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 daliai (T 4, b. l. 196–203).

35Teismas remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnio, CK 6.249 straipsnio 1 dalies, 6.263 straipsnio 1 dalies, 6.271, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsnių nuostatomis konstatavo, kad sprendžiant, ar UAB „Dujotekana“ reikalavimas dėl žalos (negautų pajamų) atlyginimo gali būti tenkinamas, būtina nustatyti, ar Vyriausybė ir Komisija ginčo situacijoje veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal galiojančius teisės aktus, ar šių institucijų veiksmai tiesiogiai turėjo įtakos UAB „Dujotekana“ teisėms, laisvėms ir interesams, taip pat, ar UAB „Dujotekana“ buvo padaryta žala, kurios atsiradimą lėmė Vyriausybės ar Komisijos veiksmai. Teismas nustatė, kad UAB „Dujotekana“ laikosi pozicijos, jog Vyriausybės veiksmai, priimant nutarimą Nr.2091 bei Komisijos veiksmai priimant nutarimus Nr.140, Nr. O3-37 buvo neteisėti ir lėmė valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimą. Todėl sprendžiant pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumą pirmiausia būtina įvertinti, ar šiuo atveju valstybės atsakomybė iš esmės yra galima, ar yra pagrindas konstatuoti neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš pagrindinių civilinės atsakomybės sąlygų, buvimo faktą. UAB „Dujotekana“ reikalavimą atlyginti žalą (negautas pelnas) grindžia CK 6.271 straipsnio 1 dalimi ir kitais „taikytinais teisės aktais“, kurių neįvardija. CK 6.271 straipsnio 1 dalis taikoma, kai žala padaroma viešojo administravimo srityje dėl valstybės ar savivaldybės institucijos ar pareigūno neteisėtų veiksmų (neveikimo).

36Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad viešasis administravimas – įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, t.y. administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą viešojo administravimo apibrėžimą į viešojo administravimo sampratą nepatenka bendrojo pobūdžio norminių teisės aktų priėmimas, kuriais sprendžiami esminiai, plačiajai visuomenei svarbūs klausimai. Šių klausimų reglamentavimo teisė Lietuvos Respublikoje priklauso Seimui, Prezidentui ir Vyriausybei. Įstatymų leidyba (šią sąvoką suprantant plačiąja prasme, kaip neapibrėžtam ratui asmenų privalomų elgesio taisyklių kūrimas) nepriskirtina viešajam administravimui, kaip jį apibrėžia Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis. Pirmosios instancijos teismo nuomone, tokią išvadą pagrindžia tai, kad Seimo, Vyriausybės ir Prezidento aktų teisėtumo kontrolė Lietuvos Respublikoje pavesta ne bendrosios ar administracinės kompetencijos teismams, o tik Konstituciniam Teismui, kuris, kaip numatyta Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje, sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Remdamasis šiais argumentais pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovą atstovaujančios Energetikos ministerijos byloje pareikšta pozicija, kad įstatymų leidybos (teisėkūros) sritis, priimant esminius visai šaliai sprendimus, nepatenka į CK 6.271 straipsnio nuostatų reguliavimo apimtį, todėl ir galimai sukeltos žalos, jeigu tokia būtų įrodyta, atlyginimo negalima reikalauti, remiantis vien tik privatinės teisės normomis. Todėl pripažinus, jog Vyriausybė priėmė sprendimą esminiu visai valstybei klausimu, laikytina, kad taip buvo įgyvendinta įstatymų leidybos plačiąja prasme teisė ir už tokių aktų priėmimą civilinė (deliktinė) atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas negali būti taikoma.

37Teismas sprendime pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimas Nr.2091, iš kurio nuostatų pareiškėjas kildina žalą, yra ne individualaus, o norminis teisės aktas, kuriuo sukurtos taisyklės skirtos individualiais požymiais neapibūdintų subjektų ratui. Vyriausybė nutarimo Nr.2091 37.9 punktu įtvirtino gamtinių dujų, tiekiamų laisviesiems vartotojams, kainos maksimumą, taigi, įgyvendino įstatymu Vyriausybei suteiktą teisėkūros teisę, kuri šiuo atveju buvo aktuali ne tik UAB „Dujotekana“, bet ir ypač laisviesiems vartotojams. Nagrinėjamoje byloje Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu Vyriausybės nutarimo Nr.2091 37.9 punktu įtvirtinta nuostata buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 daliai. Teismas nusprendėm, kad nepaisant to, jog veiksmų (šiuo atveju akto) neteisėtumas nagrinėjamu atveju yra konstatuotas, valstybės institucijų priimtų teisės norminių aktų neteisėtumas viešosios teisės prasme savaime nesudaro pagrindo taikyti valstybei deliktinę atsakomybę, t.y. vien faktas, kad Konstitucinis Teismas Vyriausybės nutarimą Nr.2091 pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai (t. y. konstatavo, kad valstybė gamtinių dujų kainą sureguliavo pažeisdama teisės aktų hierarchijos principą ir jų priėmimo tvarką) viešosios teisės prasme dar nereiškia, jog Nutarimas Nr.2091 yra neteisėtas ir sukėlė žalos privatinės teisės prasme. Vien tai, jog aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai dėl to, kad jį priėmęs subjektas neturėjo kompetencijos jį priimti dėl aukštesnės galios teisės aktuose (įstatymuose) įtvirtintų apribojimų, ne visada vienareikšmiškai reiškia, kad jis buvo neteisėtas savo turiniu ir tiesiogiai pažeidė asmenų teises. Konstatavęs, kad Lietuvos valstybės civilinė atsakomybė šioje byloje negalima, kadangi CK 6.271 straipsnio nuostatos netaikomos valstybės atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl teisėkūros (įstatymų leidybos plačiąja prasme) teisės įgyvendinimo, teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – neteisėtos veikos, todėl net ir įrodžius, kad UAB „Dujotekana“ realiai patyrė žalą (negavo pajamų), Lietuvos valstybei nekyla civilinė atsakomybė dėl Vyriausybės nutarimu Nr.2091 nustatyto teisinio reguliavimo (nenustatyti neteisėti veiksmai).

38Teismas sprendime pažymėjo, kad Komisija savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, Energetikos įstatymu, kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Seimo priimtais teisės aktais, Prezidento dekretais, Vyriausybės nutarimais, kitais teisės aktais bei Komisijos nuostatais (Komisijos nuostatų 2 punktas). Ginčui aktualiu laikotarpiu Gamtinių dujų įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad licencijuojamą veiklą kontroliuoja Komisija, o licencijavimo taisykles nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Komisija įstatymais nėra įgaliota aiškinti Vyriausybės nutarimų ir vertinti jų atitikimo Konstitucijai ar kitiems teisės aktams. Teismas konstatavo, kad Komisija privalėjo vykdyti tuo metu galiojusią Vyriausybės patvirtintų Licencijavimo taisyklių 37.9 punkto nuostatą, todėl priimdama 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimą Nr.140 ir 2003 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. O3-37 elgėsi taip, kaip privalėjo elgtis savo kompetencijos ribose. Konstatavus, kad civilinė atsakomybė dėl Vyriausybės nutarimu Nr.2091 nustatyto teisinio reguliavimo Lietuvos valstybei nekyla, nėra pagrindo išvadai, kad Komisija, priimdama nutarimus Nr.140 ir Nr. O3-37, kuriuos priėmė įgaliota Vyriausybės Nutarimu Nr.2091, veikė neteisėtai ir nepagrįstai, todėl konstatuoti Komisijos neteisėtus veiksmus taip pat nėra pagrindo.

39Remdamasis išdėstytais argumentais teismas nusprendė, kad UAB „Dujotekana“ skundas dėl turtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, todėl atmestini ir pareiškėjo reikalavimai dėl 5 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo priėmimo dienos priteisimo.

40III.

41Pareiškėjas UAB „Dujotekana“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (T 5, b. l. 63–79) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

42Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

431. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atmetė UAB „Dujotekana“ skundą neištyręs ir neįvertinęs valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio).

442. Vyriausybės priskyrimas įstatymų leidėjui plačiąja prasme yra aiškiai contra leges. Vyriausybė yra vykdomosios valdžios institucija, vykdo įstatymus ir kitaip tvarko krašto reikalus, priimdama poįstatyminius teisės aktus, ir jokiu būdu negali perimti įstatymo leidėjo (net ir plačiąja prasme) funkcijų ar įgaliojimų. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, ABTĮ 2 straipsnio 1 dalies nuostatas visos vykdomosios valdžios institucijos, tarp jų ir Vyriausybė, priimdamos bet kokio pobūdžio ir svarbos teisės aktus, atlieka viešojo administravimo (įstatymų įgyvendinimo) funkcijas, o tai reiškia, kad jos visada veikia tik viešojo administravimo srityje. Todėl negali kilti jokių abejonių, kad antikonstitucinis Vyriausybės nutarimas, kaip vykdomosios valdžios institucijos, o ne įstatymų leidėjo, priimtas ir žalos pareiškėjui sukėlęs neteisės aktas, patenka į CK 6.271 straipsnio taikymo sritį (ją suprantant siaurai). Vyriausybės nutarimai, net ir svarbiausiais krašto reikalais, yra įstatymus įgyvendinantys ir įstatymų pagrindu priimami poįstatyminiai aktai, kurie negali prieštarauti įstatymams.

453. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nenagrinėdamas bylos iš esmės pagal CK 6.271 straipsnį, nesivadovavo Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 kovo 21 d. sprendimu ir tokiu būdu šiurkščiai pažeidė Konstituciją, Administracinių bylų teisenos įstatymą, Lietuvos Respublikos teismų įstatymą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnį, todėl toks teismo sprendimas turi būti panaikintas.

46Apelianto nuomone, visoms be išimties valstybės valdžios institucijoms (įstatymų leidžiamajai, vykdomajai ir teisminei valdžioms) kyla civilinė atsakomybė už neteisėtais aktais (CK 6.271 str.) padarytą žalą privatiems subjektams. Bet koks CK 6.271 straipsnio reguliavimo apimties susiaurinimas tik iki viešojo administravimo subjektų civilinės atsakomybės yra contra leges minėto straipsnio aiškinimas. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės mėn. 13 d. nutarimu apeliantas teigia, kad Vyriausybės aktais, priimtais jai įgyvendinant valstybės valdžią, padarytos žalos atlyginimo bylas administraciniai teismai turi nagrinėti, taikydami CK 6.271 straipsnio nuostatas (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.). Pasak apelianto, lyginamoji naujojo CK ir 1964 m. Civilinio kodekso analizė ir teleologinis teisės aiškinimo metodas taip pat patvirtina faktą, kad CK 6.271 straipsnio reguliavimo apimtis negali būti susiaurinama tik iki viešojo administravimo subjektų civilinės atsakomybės. Pagal Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimą reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės yra konstitucinė bet kurio asmens, kuriam neteisėtais valstybės veiksmais padaroma žala, teisė ir atitinkamai valstybės pareiga tokią žalą, padarytą neteisėtais valstybės veiksmais, atlyginti. Vilniaus apygardos administracinio teismo motyvai dėl Lietuvos įstatymų leidžiamosios valdžios deliktinės civilinės atsakomybės nebuvimo pagal CK 6.271 straipsnį yra nepagrįstai, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Konstitucinio Teismo jurisprudencijai ir Lietuvos teisės mokslui. Net ir pripažinus, jog Vyriausybės nutarimas Nr.2091 laikytinas priimtu Vyriausybei įgyvendinant įstatymų leidybą, toks aktas vis tiek pateks į CK 6.271 straipsnio reguliavimo dalyką, kadangi juo reglamentuojama atsakomybė už dviejų valdžios šakų institucijų – tiek įstatymų leidžiamosios, tiek ir vykdomosios – neteisėtus aktus.

474. Apeliantas remiasi teismų praktika: Europos Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimu jungtinėje byloje C-6/90, Andrea Frankovich and Danila Bonifaci and others v. Italian Republic, (1991) ECR-I-8050, 1996 m. kovo 23 d. sprendimu jungtinėje byloje C-46/93 ir C-48/93, Brasserie du Pecheur AS and Factortame III, (1996) ECR-l-1029, 2003 m. rugsėjo 30 d. sprendimu byloje C-224/01, Gerhard Kobler v. Austria, (2003) OL 2003, C 275/13; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2007 m. vasario 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, kurioje implicitiškai patvirtinta, jog Lietuvos teismai turi teisę ir pareigą ad hoc naudotis deliktinės teisės priemonėmis atkuriant įstatymų leidžiamosios valdžios neveikimu ar aktyviais neteisėtais veiksmais pažeistą asmens teisinį statusą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. kovo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A12-219/04, kurioje išaiškinta, jog atsakomybė už Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą tenka jį priėmusiai institucijai – Lietuvos Respublikos Seimui. Lietuvos pozityviojoje teisėje yra aiškiai išreikštas Lietuvos valstybės imuniteto nuo deliktinės atsakomybės atsisakymas, tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT 2004 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004).

485. Dėl Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų apeliantas pažymi, kad Komisija, priimdama Nutarimą Nr.140, veikė neteisėtai, viršijo savo įgaliojimus, nes šio Nutarimo priėmimo metu Gamtinių dujų įstatymas (2000 m. spalio 10 d. redakcija) nenumatė galimybės reguliuoti gamtinių dujų tiekimo kainą laisviesiems vartotojams. Ši aplinkybė konstatuota galutiniu ir neskundžiamu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. sprendimu. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (LVAT 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005). Mano, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ryšium su individualia byla dėl žalos atlyginimo konstatavus, kad Nutarimas yra neteisėtas, valstybės veiksmų neteisėtumas žalos atlyginimo tikslais taip pat laikytinas konstatuotu ir neginčijamu. Taisyklę, kad viešąja prasme nustatytas valdžios akto neteisėtumas yra būtina ir pakankama valstybės atsakomybės už sukeltą žalą sąlyga, patvirtina ir teismų praktika (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2004 m. gruodžio 21 d. Nr. A11-1033/2004, 2005 m. lapkričio 7 d. Nr. A8-775/2005, 2005 m. birželio 22 d. Nr. A8-764/2005, 2007 m. vasario 9 d. Nr. A7-170/2007, 2007 m. kovo 9 d. Nr. A8-258/2007, 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-377/2008).

496. Konstitucinis Teismas teisės aktą pripažįsta negaliojančiu į ateitį, bet ši aplinkybė yra visiškai nereikšminga tose žalos atlyginimo bylose, kuriose pareiškėjas kreipėsi su individualiu žalos atlyginimo skundu į administracinį teismą ir būtent tokio skundo pagrindu buvo atliekama teisės akto konstitucinė ar administracinė patikra. Šiuo atveju, kai bylą dėl valstybės veiksmais padarytos žalos atlyginimo nagrinėjantis Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą šioje konkrečioje byloje, pagal tokį teismo kreipimąsi priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas skirtas ir turi būti naudojamas įvertinti valstybės veiksmų neteisėtumą, kuris turi reikšmę šioje byloje dėl žalos atlyginimo (Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 27 d. nutarimas). Kadangi Licencijavimo taisyklių 37 punktas ir jo pagrindu priimti bylai aktualūs Komisijos nutarimai Nr.140 ir Nr. O3-37 yra neteisėti nuo jų priėmimo momento (tik jų neteisėtumas konstatuotas vėliau), dėl jų taikymo pareiškėjui atsiradus žalos, atsirado kokybiškai naujas deliktinės atsakomybės teisinis santykis. Tai, kad Licencijavimo taisyklių 37 punktas ir jo pagrindu priimti Komisijos nutarimai Nr.140 ir Nr. O3-37 laikotarpiu nuo įsigaliojimo iki panaikinimo 2003 metais buvo taikomi, negali panaikinti jau kilusio deliktinės atsakomybės teisinio santykio egzistavimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nepaisydamas Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų, šiurkščiai pažeidė konstitucinį teismų sprendimų privalomumo ir teisinės valstybės principą, taip pat Konstitucinio Teismo įstatymą, Teismų įstatymą, ABTĮ, Konvencijos 6 straipsnį. Pagal Konstitucinio Teismo doktriną (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 7 d. nutarimas) konkrečių taikytinų teisės normų nebuvimas nepanaikina teismo pareigos išspręsti ginčą iš esmės, remiantis bendrosiomis normomis, teisės ar įstatymo analogija ar teisės principais, nes priešingu atveju tai reikštų atsisakymą vykdyti teisingumą, t. y. Konstitucijos 109 straipsnio ir Konvencijos 6 straipsnio pažeidimą. Teismas, net ir nesiremdamas CK 6.271 straipsniu, ginčą galėjo išspręsti iš esmės ir taikyti Konstitucijos ir generalinio delikto normas. Remiasi Konstitucijos 5, 30, 124 straipsniais, Konstitucinio Teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutarimu.

507. Žalą UAB „Dujotekana“ tiesiogiai sukėlė Komisijos nutarimai Nr.140 ir Nr. O3-37, tačiau jų, tikėtina, nebūtų buvę be Vyriausybės nutarimo Nr.2091. Tarp UAB „Dujotekana“ kilusios žalos ir Komisijos nutarimų Nr.140 ir Nr. O3-37 yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes tarp jų nėra atotrūkio, tuo tarpu tarp žalos ir Vyriausybės Nutarimo Nr.2091 yra netiesioginis priežastinis ryšys, nes tarp jų įsiterpę minėti Komisijos nutarimai. Komisija yra viešojo administravimo subjektas, kurio teisės aktais padaryta žala neabejotinai atlyginama pagal CK 6.271 straipsnį, tai patvirtino ir Vilniaus apygardos administracinis teismas. Kadangi tiesioginis priežastinis ryšys sieja tik UAB „Dujotekana“ patirtą žalą ir Komisijos nutarimus Nr.140 ir Nr. O3-37, Vilniaus apygardos administracinis teismas bet kokiu atveju (net ir konstatavęs, kad Vyriausybė veikė kaip įstatymų leidėjas, kuriam CK 6.271 straipsnis netaikomas) privalėjo išspręsti ginčą, remdamasis CK 6.271 straipsniu. Pareiškėjo nuomone, ši išvada nepaneigia Vyriausybės neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo žalos priežastinio ryšio, kadangi CK 6.247 straipsnis kaip teisiškai reikšmingą pripažįsta ir netiesioginį priežastinį ryšį, be to, sistemiškai taikant CK 6.279 straipsnį, Lietuvos valstybė šiuo atveju atsako už žalą, padarytą pareiškėjui bendrais Vyriausybės ir Komisijos veiksmais.

51Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Energetikos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 5, b. l. 92–131) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

52Nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, atsakovo atstovas remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

531. Valstybės deliktinės atsakomybės taikymas šioje byloje yra negalimas. Lietuvos viešosios teisės normos neįtvirtina turtinės (piniginės) atsakomybės, norminį teisės aktą pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai ir ši viešosios teisės spraga negali būti užpildyta privatinės teisės normomis (nei CK 6.271 straipsnio nuostatomis, nei generalinio delikto taisykle). Vienintelė sankcija, norminį teisės aktą pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai – tai akto pripažinimas negaliojančiu. Tuo tarpu vertinant veiksmų (ne) teisėtumą privatinės (deliktų) teisės prasmėm esminę reikšmę turi tai, ar veiksmai savo esme, turiniu ir sukeliamomis materialinėmis teisinėmis pasekmėmis konkrečiam privačiam asmeniui, o ne procedūriniu ir viešosios tesiės požiūriu, yra (ne) teisėti. Pripažinus, jog analogiškas savo esme veiksmas teisėtai galėjo būti atliktas, jeigu nebūtų pažeisti procedūriniai reikalavimai, tok procedūrinis pažeidimas apskritai nėra priežastiniam ryšyje su žala deliktų teisės prasme.

542. Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas šios bylos kontekste galioja tik į ateitį nuo jo paskelbimo ir neturi teisinių pasekmių iki jo paskelbimo pasibaigusiems teisiniams santykiams. Remiasi Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimu ir šio nutarimo 2000 m. sausio 12 d. išaiškinimais, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2005 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-43/2005, 2004 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje A12-219/2004, 2005 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005).

553. Šioje byloje CK 6.271 straipsnio normos apskritai negali būti taikomos, kadangi Vyriausybės nutarimu Nr.2091 buvo sukurta nauja teisės norma ir pirmą kartą laisviesiems vartotojams sureguliuotos gamtinių dujų kainos, kas savo esme yra teisėkūros (įstatymų leidybos plačiąja prasme) aktas. Remiasi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. ir 2007 m. birželio 7 d. nutarimais.

564. Sistemiškai ir teleologiškai CK 6.271 straipsnio nuostatos nėra taikomos valstybės atsakomybei už žalą teisėkūros (įstatymų leidybos plačiąja prasme) srityje. Šioje byloje privalo būti taikomas valstybės imunitetas nuo atsakomybės teisėkūros srityje, priimant visuomenei svarbius strateginius sprendimus. Remiasi Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateiktu viešojo administravimo apibrėžimu, Konstitucijos 5 straipsniu, 55 straipsnio 1 dalimi, 77 straipsniu, 94 straipsnio 1 punktu.

575. Valstybės deliktinės atsakomybės taikymas šioje byloje yra negalimas ir dėl to, kad valstybės veiksmuose, sureguliuojant gamtinių dujų kainą, nėra kaltės (jeigu būtų analizuojamas klausimas dėl generalinio delikto taisyklės taikymo). Tiek Vyriausybės, tiek Komisijos pagrindinis tikslas ir nagrinėjamai bylai aktualių nutarimų priėmimo motyvas buvo būtent galutinių buitinių šilumos vartotojų apsauga nuo nepagrįstų kainų ir valstybės institucijos jokiu būdu neturėjo tikslo sukelti pareiškėjui nuostolių. Valstybės veiksmai, sureguliuojant gamtinių dujų kainą, buvo teisėti privatinės (deliktų) teisės prasme, kurios normomis remiasi pareiškėjas. Sprendžiant deliktinės atsakomybės klausimą, valstybės veiksmų teisėtumas visais atvejais privalo būti vertinamas jų turinio, siekiamo tikslo, bet ne formos ir ne priėmimo procedūrų prasme. Atkreipia dėmesį į nagrinėjamam ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2006 m. birželio 16 d. Nr. A4-1030/2006, 2007 m. kovo 30 d. Nr. A10-332/2007, 2011 m. vasario 23 d. Nr. A444-402/2011; 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-998/2011).

586. Tai, kad Konstitucinis Teismas Vyriausybės nutarimą Nr.2091 pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai viešosios teisės prasme (konstatuota, jog valstybė gamtinių dujų kainą sureguliavo pažeisdama teisės aktų hierarchijos principą ir jų priėmimo tvarką), nereiškia, jog Vyriausybės Nutarimas Nr.2091 yra neteisėtas ir sukėlė žalos privatinės (deliktų) teisės prasme. Vadovaujasi Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimais. Teigia, kad Vyriausybės nutarimas Nr.2091 yra teisėtas savo turiniu, esme ir reglamentavimo tikslais. Remiasi 2002 m. gruodžio 18 d. lydraščiu „Dėl gamtinių dujų licencijavimo taisyklių papildymo“, Rekomendacija 83/230/EEB, Direktyva 98/30/EB.

597. Atsakovo atstovo nuomone, Komisija veikė teisėtai, nes privalomai vykdė tuo metu galiojusį Vyriausybės nutarimą Nr.2091 ir neturėjo teisės kvestionuoti Vyriausybės veiksmų, be to, ji nustatė ekonomiškai pagrįstą ir teisingą gamtinių dujų kainą, atsižvelgiant į dujų įsigijimo kaštus ir protingo dydžio pelno maržą. Šiems argumentams pagrįsti atsakovo atstovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. LVAT 2009 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A882-256/2008).

608. Tarp Vyriausybės ir Komisijos veiksmų, sureguliuojant gamtinių dujų kainas, ir pareiškėjo tariamai patirtos žalos neegzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Nurodo šiuo klausimu reikšmingą teismų praktiką (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2011 m. kovo 25 d. Nr. P442-48/2011, 2009 m. rugsėjo 17 d. Nr. A442-978/2009, 2010 m. liepos 9 d. Nr. A662-718/2010; LAT nutartis civilinėse bylose: 2007 m. gruodžio 11 d. Nr. 3K-3-554/2007, 2010 m. kovo 1 d. Nr. 3K-3-53/2010). Pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio, kadangi teisės aktų priėmimo procedūros ir teisės aktų hierarchijos pažeidimas per se nesukelia žalos.

61Nagrinėjamoje byloje turi būti keliamas klausimas, ar pareiškėjas būtų gavęs numatytas pajamas, jeigu ne atsakovo neteisėti veiksmai, nustatant dujų tiekimo kainas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr. LAT nutartis civilinėse bylose: 2005 m. lapkričio 9 d. Nr. 3K-3-556/2005, 2006 m. spalio 11 d. Nr. 3K-3-518/2006, 2007 m. lapkričio 26 d. Nr. 3K-7-345/2007, 2010 m. kovo 1 d. Nr. 3K-3-53/2010) atsakovo atstovas teigia, kad nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo nurodytų neteisėtų veiksmų ir tariamai patirtos žalos neegzistuoja teisinis priežastinis ryšys. Valstybė, nustatydama ekonomiškai pagrįstą ir teisingą gamtinių dujų kainą, objektyviai negalėjo numatyti žalos atsiradimo ekonomiškai nepagrįstų ir neprotingų viršpelnių forma, o pareiškėjas siekia prisiteisti ekonomiškai nepagrįstus ir neprotingo dydžio viršpelnius, kurie negali būti pripažinti saugomu teisėtu interesu pagal jų prigimtį ir vertę, atsižvelgiant į viešąjį interesą užtikrinti sąžiningas ir ekonomiškai pagrįstas gamtinių dujų kainas. Teisės aktų priėmimo procedūrą ir valstybės institucijų tarpusavio hierarchijos principą nustatančių viešosios teisės normų apsauginis tikslas nėra per se apsaugoti privačius asmenis. Valstybė, sureguliuodama dujų kainą, neveikė kaltai, juo labiau neveikė esant didelei kaltei, o pareiškėjas, numatydamas ekonomiškai nepagrįstus ir neprotingus viršpelnius, prisiėmė riziką, kad valstybė juos apribos iki protingo ir sąžiningo dydžio.

629. Pareiškėjas neįrodė, kad realiai patyrė reikalaujamą atlyginti žalą ir nepagrindė jos teisėtumo. Pagal Lietuvos teismų praktiką ir CK 6.249 straipsnio 1 dalį nustatant negautas pajamas, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti tokių pajamų (žr. LAT 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008, LVAT 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-402/2011). 2003 m. sureguliavus gamtinių dujų kainas, pareiškėjas gavo pelną, ir pelnas buvo didesnis nei iki tol (2002 m.) pareiškėjo gautas pelnas. Gamtinių dujų sektoriuje konkurencija neegzistavo ir tai pateisino valstybinį kainų reguliavimą, pareiškėjo kaina nebuvo konkurencinga. Pareiškėjo nurodyta gamtinių dujų kaina negali būti vertinama kaip „istorinė“, kadangi pats pareiškėjas skirtingais metais taikė skirtingus kainos apskaičiavimo principus. Pareiškėjo nustatyta kaina buvo ekonomiškai nepagrįsta ir neatitiko rinkos situacijos, kadangi visiškai nebuvo orientuota į faktinius dujų įsigijimo ir tiekimo kaštus, o Komisijos nustatyta dujų kaina atitiko rinkos sąlygas bei pareiškėjo interesus, kadangi pareiškėjas neginčija kainos pagrįstumo. Pareiškėjas tariamai negautas pajamas skaičiuoja, ignoruodamas Lietuvos Respublikoje galiojusius mokesčių įstatymus, kadangi, apskaičiuodamas žalos dydį, neatskaitė atitinkamų mokesčių, kurie turi būti nuskaityti, nustatant grynąjį pelną iš ikimokestinio pelno. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008, kurioje, be kita ko, paaiškinta, kad negautos pajamos yra grynasis pelnas CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo 1991 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu byloje Moreira Azevedo v. Portugal ir pažymi, jog pirmiausia yra būtina pripažinti patį valstybės pažeidimą, tik tada skirti konkrečią piniginę kompensaciją, o jos per protingą terminą nesumokėjus, vėliau galima priteisti ir palūkanas. Todėl, Energetikos ministerijos nuomone, pareiškėjo reikalavimas dėl procesinių palūkanų yra visiškai nepagrįstas, atsižvelgiant į valstybės atsakomybės ypatumus.

6310. Apelianto nurodoma Europos Teisingumo Teismo praktika nagrinėjamoje byloje yra visiškai neaktuali, nes šioje byloje kyla klausimas išskirtinai dėl valstybės vidaus reikalo, sprendžiant klausimą dėl gamtinių dujų kainų reguliavimo.

64Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, atsiliepimu į apeliacinį skundą (T 5, b. l. 133–141) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

65Nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

661. CK 6.271 straipsnis yra specialioji norma, taikoma tais atvejais, kai žalą padaro viešasis asmuo (valstybė). Sprendžiant dėl Komisijos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį turi būti nustatyti Komisijos neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

672. Nors teismų (Konstitucinio Teismo ir LVAT) sprendimais Komisijos veiksmai, priimant bylai aktualius nutarimus, pripažinti neteisėtais, tai dar nereiškia, jog Komisijos veiksmai yra neteisėti privatinės teisės kontekste, sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo. Sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, jog vien tai, kad aktas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai dėl to, kad jį priėmęs subjektas neturėjo kompetencijos jį priimti dėl aukštesnės galios teisės aktuose įtvirtintų apribojimų, ne visada vienareikšmiškai reiškia, kad jis buvo neteisėtas savo turiniu ir tiesiogiai pažeidė asmenų teises.

684. Privatinės teisės prasme Komisija veikė teisėtai. Komisija turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą vykdyti tuo metu galiojusią Vyriausybės Nutarimo Nr.2091 37 punkto nuostatą iki tol, kol ši buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ir Gamtinių dujų įstatymui. Remiasi Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. ir 2008 m. vasario 20 d. nutarimais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. LVAT 2009 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-256/2008), Komisijos nuostatais, tuo metu galiojusio Gamtinių dujų įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi. Komisija elgėsi pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (kiek tai susiję su Komisija, kaip institucija, įgyvendinančia imperatyvias teisės aktų nuostatas), ir tai reiškia, jog pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Komisijos nutarimais įtvirtinto reguliavimo turinys buvo pagrįstas ekonomiškai ir negalėjo pažeisti privačių pareiškėjo interesų. Vyriausybės ir Komisijos tikslas buvo apsaugoti dujų vartotojus nuo nesąžiningos, nepagrįstos ir neteisingos gamtinių dujų tiekimo kainos, kuri neatitiko nei dujų įsigijimo, nei bendrovės veiklos kaštų. Iš ES teisės aktų (Rekomendaciją 83/230/EEB, Direktyvos 98/30/EB 3 str. 2 d., 22 str. 2 str. 20 p.) matyti, jog valstybės narės turi teisę nustatyti tokią gamtinių dujų kainų politiką, kad tiekiamų gamtinių dujų kaina kuo labiau atitiktųjų įsigijimo, transportavimo ir kitus susijusius kaštus. Taip pat valstybėms narėms suteikta teisė imtis visų priemonių, kad tokia kaina būtų skaidri ir teisinga, ir būtų išvengta bet kokio galimo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi.

695. 2007 m. kovo 20 d. buvo priimtas Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriame numatyta, jog gamtinių dujų tiekimo kainos reguliuojamos visiems vartotojams. Komisija, nustatydama konkrečią gamtinių dujų tiekimo kainą, sudarė galimybę pareiškėjui 2003 metais gauti net 53,05 mln. Lt pelno, tuo tarpu pareiškėjas 2002 m. gavo 11,242 mln. Lt, o 2004 m. – 40,998 mln. Lt pelno. Komisija privatinės teisės prasme veikė teisėtai.

706. Dėl pareiškėjo nurodytos Komisijos nutarimais Nr.140 ir Nr. O3-37 padarytos žalos vertinimo nurodo, kad pareiškėjas nėra pateikęs objektyvių įrodymų, patvirtinančių neva dėl neteisėtų veiksmų kilusios žalos dydį, o pagal CK 6.249 straipsnį žala yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsakovo atstovas pažymi, kad žala nėra preziumuojama, todėl jos dydį privalo įrodyti ieškovas (žr. LAT nutartis civilinėse bylose: 2008 m. vasario 11 d. Nr. 3K-3-62/2008; 2008 m. birželio 9 d. Nr. 3K-3-322/2008).

717. Komisijos nuomone, pareiškėjas nustatytą gamtinių dujų pardavimo kainą turėtų tinkamai pagrįsti skaičiavimais bei skunde išdėstytais kriterijais, t. y. rinkos sąlygomis nustatyta, konkurencinga, orientuota į kaštus ir nediskriminacine kaina. Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad gamtinių dujų tiekimo kaina vartotojams yra nustatyta pagal faktines 2002 m. importo kainas bei orientuota į dujų rinkos kainą. Taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jo nurodyta gamtinių dujų tiekimo kaina buvo konkurencinga. Akcentuoja, kad Lietuvoje gamtinės dujos tiekiamos iš vienintelio gamtinių dujų šaltinio – Rusijos Federacijos atvirosios akcinės bendrovės „Gazprom", turinčios AB „Lietuvos dujos" akcijų. Kadangi šalyje veikia tik dvi gamtinių dujų tiekimo įmonės, laisvieji vartotojai neturi galimybių pasirinkti kito tiekėjo, o naudoti kitos rūšies kurą nėra techninių galimybių. Šios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog pareiškėjas užėmė (ar galėjo užimti) dominuojančią padėtį rinkoje. 2003 m. UAB „Dujotekana" pardavė 1728,4 mln. kubinių metrų dujų, t. y. 86 % nuo viso patiekto dujų kiekio, laisviesiems vartotojams. Šilumos tiekėjai, kuriems daugiausiai dujas tiekė pareiškėjas, šilumos gamybai naudojo dujinius šildymo katilus, o išaugus dujų tiekimo kainai, šie vartotojai realiai neturėjo galimybių greitai pereiti nuo vieno šilumos gamybos būdo prie alternatyvaus, nes tai kainuoja daug investicijų ir laiko. Todėl pareiškėjo teiginys, esą gamtinės dujos konkuravo su kitomis kuro rūšimis, neatitinka realybės. Pareiškėjas klaidingai teigia, esą dujas pardavė nediskriminacinėmis kainomis. Atkreipia dėmesį, jog nuo sutarties su vartotojais pasirašymo momento dujų importo kaina nuolat mažėjo, nes pareiškėjas už importuojamas gamtines dujas su išoriniu dujų tiekėju AAB „Gazprom" atsiskaitinėjo JAV doleriais. Dėl palankaus valiutų kurso santykio svyravimo per reguliuojamą laikotarpį pareiškėjo kaštai importuojamoms dujoms įsigyti per 2003 m. I pusmetį sumažėjo apie 14,1 mln. Lt. Iš Komisijos atliktų skaičiavimų akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjo 2003 metams vartotojams nustatyta gamtinių dujų pardavimo kaina nėra pagrįsta dujų importo sąnaudomis, todėl pareiškėjo pretenzija dėl 16 035 613,17 Lt yra visiškai nepagrįsta. Akcentuoja, kad faktą, jog pareiškėjo siūlyta 2003 metams dujų pardavimo kaina vartotojams neatitiko realių pareiškėjo patiriamų kaštų, savo veiksmais įrodo ir pats pareiškėjas – Vyriausybei pripažinus netekusiu galios Vyriausybės Nutarimo Nr.2091 37.9 punktą, kuriuo buvo numatyta reguliuoti gamtinių dujų kainas laisviesiems vartotojams, o Komisijai pripažinus negaliojančiu savo 2003 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. O3-37, pareiškėjas taikė panašias gamtinių dujų pardavimo kainas, kurios buvo nustatytos Komisijos. Be to, ir 2004 m. Pareiškėjas dujas pardavė vartotojams panašia kaina – vidutiniškai po 307 Lt už tūkstantį kubinių metrų. Pareiškėjo veikla nuo 2002 m. buvo pelninga, o taikoma dujų tiekimo marža (pardavimo antkainis) buvo gerokai didesnė negu kitos gamtinių dujų tiekėjos – AB „Lietuvos dujos". Komisijos nuomone, pareiškėjas galimai naudojosi dominuojančia padėtimi gamtinių dujų tiekimo rinkoje, taikė vartotojams gamtinių dujų tiekimo kainas, kurios nebuvo pagrįstos objektyviais kriterijais, o pareiškėjo negautų pajamų skaičiavimas nuo minėtosios dujų tiekimo kainos neatitinka civilinėje teisėje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl, skaičiuojant pareiškėjo negautas pajamas, minėta kaina vadovautis negalima ir pareiškėjo neva patirta žala laikytina neįrodyta. Nesant atsakovo neteisėtų veiksmų privatinės teisės kontekste, taip pat pareiškėjui neįrodžius patirtos žalos dydžio, akivaizdu, kad tarp šių civilinės atsakomybės kategorijų, t. y. tarp valstybės veiksmų reguliuojant dujų kainą ir pareiškėjo tariamai patirtos žalos, priežastinis ryšys negali egzistuoti.

72Teisėjų kolegija

konstatuoja:

73IV.

74Apeliacinis skundas netenkinamas.

75Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė dėl žalos atlyginimo. Žalos atsiradimą pareiškėjas kildina iš Lietuvos valstybės vykdomosios valdžios institucijų priimtų aktų: 1) Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 2091 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m.birželio 19 d. nutarimo Nr. 743 „Dėl Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo licencijavimo taisyklių patvirtinimo“ papildymo“, kuriuo Licencijavimo taisyklės buvo papildytos 37.9 punktu pagal kurį įmonės, kurios verčiasi dujų tiekimu, privalo nustatyti laisviesiems vartotojams dujų tiekimo kainą, ne didesnę nei Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta viršutinė dujų tiekimo kainos riba (Vyriausybės 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr.908 pripažintas netekusiu galios); 2) Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 140 „Dėl viršutinės tiekimo kainos laisviesiems vartotojams“, kuriuo Komisija nutarė nustatyti laisviesiems vartotojams (kartu su dujų importo kaina) viršutinę gamtinių dujų tiekimo kainų ribą iki 2003 m. birželio 30 d. – 304 Lt už tūkst. kub.metrų; 3) Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. O3-37 „Dėl viršutinės dujų tiekimo kainos ribos UAB „Dujotekana“ laisviesiems vartotojams, kuriuo Komisija nutarė nustatyti nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d. laisviesiems vartotojams, perkantiems dujas iš UAB „Dujotekana“, viršutinę gamtinių dujų tiekimo kainos ribą (kartu su dujų importo kaina) 289 Lt už tūkst. kub. metrų dujų (Komisijos 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. O3-49 pripažintas netekusiu galios). Minėtais teisės aktais nustatyto teisinio reguliavimo esmė yra ta, kad Vyriausybės nutarimu Nr.2091 ir su juo susijusiais Komisijos nutarimais Nr.140 ir Nr. O3-37 buvo siekiama sureguliuoti dujų sektoriuje dujų tiekimo laisviesiems vartotojams kainą nustatant viršutinę (maksimalią) dujų tiekimo kainos ribą. Šių aktų priėmimo metu galiojusio Gamtinių dujų įstatymo (2000 m. spalio 10 d. redakcija) 14 straipsnio 1 dalis nustatė, kad dujų sektoriuje valstybės reguliuojamos šios kainos: perdavimo, paskirstymo, laikymo, dujų kainos reguliuojamiesiems vartotojams. Pagal šios redakcijos Gamtinių dujų įstatymą dujų tiekimo kaina nebuvo priskirta prie reguliuojamų kainų. Dujų sektoriuje dujų tiekimo kainos (kaip ir dujų perdavimo, skystinimo, laikymo, skirstymo kainos) valstybinis reguliavimas nustatant viršutinę kainos ribą numatytas vėlesnės redakcijos Gamtinių duju įstatymu, t.y. 2007 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. X-1054 23 straipsnio 1 dalyje.

76Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

77Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo iškeltas administracinis ginčas dėl Komisijos nutarimo Nr. O3-37 panaikinimo pasibaigė 2003 m. lapkričio 24 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kuria apeliacinės instancijos administracinis teismas atmetė pareiškėjo UAB „Dujotekana“ apeliacinį skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. spalio 6 d. sprendimą, kuriuo UAV „Dujotekana“ skundas buvo atmestas (administracinė byla Nr.I9-1510/2003). Ši administracinė byla buvo nutraukta pirmosios instancijos teismui nustačius, kad byloje nebeliko ginčo dalyko, nes skundžiamą aktą priėmusi institucija šį aktą pripažino netekusiu galios. Įsiteisėję teismų priimti baigiamieji aktai kitose bylose negali būti kvestionuojami.

78Pareiškėjui 2005 m. gegužės 11 d. skundu iškėlus šioje byloje nagrinėjamą administracinį ginčą dėl žalos atlyginimo, pareiškėjo nurodytų norminių teisės aktų, su kurių priėmimu pareiškėjas sieja žalos atsiradimą, t.y. Vyriausybės nutarimo Nr.2091 ir Komisijos nutarimo Nr. 140, atitiktis aukštesnės galios teisės aktams buvo patikrinta ABTĮ 4 straipsnio 2 dalies, 98 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktų, 99 straipsnio 3 punkte, 111 straipsnyje nustatyta tvarka. Individualią administracinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas stabdė šią bylą ir kreipėsi pagal kompetenciją į Konstitucinį Teismą ir Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimo Nr.743 (2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr.2091 redakcija) 37.9 nuostatos atitiktis Konstitucijai ir Gamtinių dujų įstatymui buvo tikrinama Konstituciniame Teisme (Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas), o Vyriausybės nutarimo Nr.140 – Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme (2011 m. kovo 21 d. sprendimas norminėje administracinėje byloje Nr.I-575-3/2011).

79Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Vyriausybės 2001 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 743 patvirtintų Licencijavimo taisyklių 37 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr.2091 redakcija) nuostata „Įmonė, kuri verčiasi dujų tiekimu, privalo: <...> 37.9. nustatyti laisviesiems vartotojams dujų tiekimo kainą, ne didesnę kaip Komisijos nustatyta viršutinė dujų tiekimo kainos riba“ prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 daliai (2000 m. spalio 10 d. redakcija). Konstitucinis Teismas šiame nutarime, be kita ko, konstatavo, kad minėtu Vyriausybės poįstatyminiu teisės aktu nustatytas teisinis reguliavimas (Licencijavimo taisyklių 37.9 p.) konkuravo su įstatymu (Gamtinių dujų įstatymo 14 str.1 d.) nustatytu teisiniu reguliavimu ir prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimą, 2011 m. kovo 21 d. sprendimu pripažino, kad Komisijos 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr.140 prieštaravo Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui bei Gamtinių dujų įstatymo 14 straipsnio 1 daliai (2000 m. spalio 10 d. redakcija).

80CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios įstatymo normos prasme terminas „valdžios institucija“ (CK 6.271 str.2 d.) reiškia bet kokį viešosios atsakomybės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t.t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas; sąvoka „aktas“ (CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris daro tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

81Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 6.271 str. ir kt.), pažeidė pareiškėjo teises, kadangi priėmė sprendimą neišnagrinėjęs bylos iš esmės (netyrė įrodymų dėl įmonei padarytos žalos, taip pat priežastinio ryšio tarp neteisėtų aktų ir žalos ir kt.), todėl byla turi būti perduota šiam teismui nagrinėti iš naujo. Pasak apelianto, tarp UAB „Dujotekana“ nurodytos žalos ir Vyriausybės neteisėtų veiksmų (Nutarimo Nr.2091 priėmimo) yra netiesioginis priežastinis ryšys, o šios žalos ir Komisijos priimtų nutarimų- tiesioginis priežastinis ryšys.

82Apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.). Administracinių bylų teisenos įstatymas nustato, kad materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino (ABTĮ 143 str.). Procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (142 str.1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardytus teismo sprendimų pripažinimo negaliojančiais pagrindus dėl procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo. Pareiškėjas apeliaciniame nenurodė nė vieno iš ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardytų teismo sprendimų pripažinimo negaliojančiais pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, tokių pagrindų nenustatė. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, esą pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir neišnagrinėjo bylos iš esmės, yra pagrindas patikrinti, ar nėra pagrindo taikyti ABTĮ 143 straipsnio ar 142 straipsnio 1 dalies nuostatas.

83Pirmosios instancijos teismas 2011 m. gegužės 13 d. sprendime teisingai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje CK 6.271 straipsnyje nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų prasme turi būti nustatyti trys pirmiau minėti civilinės atsakomybės elementai: valdžios institucijų neteisėti veiksmai, žalos pareiškėjui padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Teismas pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo atmetė konstatavęs, kad nėra valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį būtinosios sąlygos – valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, t. y. nenagrinėjo pareiškėjo argumentų ir įrodymų, kuriais UAB „Dujotekana“ grindė savo poziciją, jog dėl jos nurodytų valdžios institucijų neteisėtų aktų (Vyriausybės nutarimo Nr.2091 ir Komisijos nutarimų Nr.140 ir Nr. O3-37) ji patyrė turtinę žalą (negavo pajamų), taip pat nenagrinėjo ir nevertino atsakovo atstovų pateiktų šiuo klausimu atsikirtimų ir įrodymų. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga - neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

84Pagal teismų suformuotą praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-377/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A756-1329/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A525-369/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A502-659/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A11-1759/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A5-473/2004) Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo atitinkama teisės akto norma pripažįstama prieštaraujančia Konstitucijai, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas norminėje administracinėje byloje dėl atitinkamų valdžios institucijų priimtų aktų pripažinimo prieštaravusiais aukštesnės galios teisės aktams, savaime nėra pagrindas taikyti valstybei CK 6.271 straipsnyje numatytą atsakomybę, kadangi šios atsakomybės taikymą kiekvienoje individualioje byloje lemia tik tai bylai reikšmingų aplinkybių visuma (Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio ir ABTĮ 116 straipsnio nuostatos dėl pasekmių, kurios kyla atitinkamus norminius teisės aktus pripažinus prieštaraujančiais Konstitucijai ir atitinkamiems aukštesnės galios teisės aktams; senaties terminai; žalos fakto ir priežastinio ryšio su netesėtais valdžios institucijų veiksmais nustatymas ar nenustatymas ir kt.).

85Sąvoka valdžios institucijos yra viešosios teisės sąvoka. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą (ABTĮ 2 str.5-10 d.) viešojo administravimo subjektų sistema susideda iš valstybinio administravimo, savivaldybių administravimo ir kitų viešojo administravimo subjektų. Valstybinio administravimo subjektai - viešojo administravimo subjektai, veikiantys kaip valstybės institucijos ar įstaigos, jų pareigūnai ar valstybės tarnautojai. Valstybinio administravimo subjektai skirstomi į centrinius ir teritorinius (ABTĮ 2 str. 6 d.). Centriniai valstybinio administravimo subjektai – valstybinio administravimo subjektai, kurių veiklos teritorija yra visa valstybės teritorija (ABTĮ 2 str. 7 d.). Iš minėto teisinio reguliavimo seka, kad sąvoka valstybinio administravimo subjektai apima ir vykdomosios valdžios institucijas. Vykdomosios valdžios institucijų sistemoje Vyriausybė pagal jai suteiktą kompetenciją yra aukščiausio lygmens vykdomosios valdžios institucija, kuriai Vyriausybės įstatymu ir specialiaisiais įstatymais yra suteikti įgaliojimai vykdant įstatymus leisti poįstatyminius teisės aktus. Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad administracinis teismas gali nagrinėti inter alia bylas dėl Vyriausybės veiklos (neveikimo), kuria buvo (galėjo būti) pažeistos asmens teisės ir laisvės, rezultato ar jo padarinio, inter alia žalos atlyginimo.

86Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą ir jo taikymo teisminę praktiką, nenustatė pagrindo konstatuoti, kad kuri nors valstybės vykdomosios valdžios institucija (CK 6.271 str.2 d.) CK 6.271 straipsnio 1 dalies taikymo kontekste galėtų būti išskirta kaip negalinti užtraukti atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, kurią privalo atlyginti valstybė, jei yra nustatoma šios atsakomybės sąlygų visuma.

87Pirmosios instancijos teismo sprendime terminas „įstatymų leidyba plačiąja prasme“ nagrinėjamu atveju pavartotas korektiškai, kadangi panaudotas CK 6.271 straipsnio kontekste, o šio straipsnio 4 dalyje žodis „įstatymai“ vartojamas plačiuoju požiūriu ir apima bet kurį teisės aktą, reglamentuojantį valstybės ar savivaldybės institucijų kompetenciją, funkcijas ir kt. Kaip matyti iš teismo sprendime išdėstytų argumentų, terminu „įstatymų leidyba plačiąja prasme“ pabrėžta tai, kad Vyriausybei pagal jai suteiktą kompetenciją teisėkūroje tenka svarbus vaidmuo, nes ji priima teisės aktus visai šaliai svarbiais klausimais.

88Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste turi būti nagrinėjamos Konstitucinio Teismo nutarimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo norminėje administracinėse bylose priimto sprendimo teisinės pasekmės.

89Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, reiškia, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio akto (jo dalies) pagrindu atsiradę padariniai yra teisėti. Vadinasi, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį iki Konstitucinio Teismo sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, oficialaus paskelbimo preziumuojama, kad tokios teisinės pasekmės (kaip antai pagal atitinkamą institucijos sprendimą, priimtą vadovaujantis šiuo teisės aktu (jo dalimi), asmuo įgijo tam tikras teises ar atitinkamą teisinį statusą arba asmeniui atitinkamu institucijos sprendimu nebuvo suteikta tam tikrų teisių ar atitinkamo teisinio statuso), atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimai).

90Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio, kuris nustato teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmes, 1 dalyje nustatyta, kad teisės aktai negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

91Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime aiškindamas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad šio įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje, kaip ir kitose šio straipsnio dalyse, nėra nustatyta atvejų, kai Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama retroaktyviai, o ne į ateitį. Šiame straipsnyje yra reguliuojami santykiai, inter alia susiję su pasekmėmis, atsirandančiomis po įstatymo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, o poįstatyminio akto - Konstitucijai ir (arba) įstatymui. Šio straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas draudimas teisės aktus taikyti, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, o 3 dalyje įtvirtinta pareiga visoms valstybės institucijoms bei jų pareigūnams panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas vykdyti tokius sprendimus, kurie atitinka šias sąlygas: buvo priimti pagal teisės aktą iki jo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, priėmimo metu buvo grindžiami teisės aktais, dar nepripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, ir dėl to buvo preziumuojama, kad jie yra teisėti, ir tuo metu, kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo tie teisės aktai pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nebuvo įvykdyti. Konstitucinis Teismas 2011 m.spalio 25 d. nutarime konstatuodamas, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti, išaiškino, kad tai ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ar kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas.

92Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio, kuris numato norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisines pasekmes, 1 dalis nustato, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Taigi administracinio akto pripažinimo neteisėtu pagal Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priskirtą kompetenciją teisinės pasekmės iš esmės yra analogiškos kaip ir pagal Konstitucinio Teismo įstatymą (galioja į ateitį).

93Minėta, kad Vyriausybė 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr.908 pripažino netekusiu galios savo 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimą Nr.2091. Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu tikrino nebegaliojančio Vyriausybės nutarimo atitiktį Konstitucijai ir įstatymui. Komisija nutarimu Nr.140 buvo nustačiusi laisviesiems vartotojams dujų tiekimo kainos viršutinę ribą laikotarpiui nuo 2002 m. gruodžio 31 d. iki 2003 m. birželio 30 d. Šio akto teisinė galia baigėsi 2003 m. birželio 30 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas norminėje administracinėje byloje tyrė šio nebegaliojančio akto teisėtumą (2011 m. kovo 21 d. sprendimas). Komisija 2003 m. birželio 26 d. nutarimu Nr.O3-37 nustatė viršutinę dujų tiekimo kainos ribą UAB „Dujkotekana“ laisviesiems vartotojams laikotarpiui nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., tačiau šį savo nutarimą 2003 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. O3-49 pripažino netekusiu galios. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjo iškeltas administracinis ginčas dėl Komisijos nutarimo Nr.O3-37 panaikinimo buvo išspręstas administracinėje byloje Nr.I9-1510/2003 (UAB „Dujotekana“ skundas atmestas).

94Komisijos 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr.140, taip pat Nutarimas Nr.O3-37, kurie buvo pagrįsti Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr.2091 ir buvo priimti vykdant šį nutarimą, buvo įvykdyti iki Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu pripažino, kad Vyriausybės nutarimas Nr.2091 prieštaravo Konstitucijai ir Gamtinių dujų įstatymui, o tai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reiškia, kad sprendimas, pagrįstas teisės aktu, kuris pripažintas prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymui buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Vyriausybės nutarimu Nr.2091 gamtinių dujų tiekimo laisviesiems vartotojams kainų viršutinė riba nebuvo nustatyta. Taigi tarp šio Nutarimo ir pareiškėjo nurodyto galimai nepasiekto planuoto ekonominio rezultato nėra priežastinio ryšio. Nepaisant to, jog Vyriausybės 2002 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr.2091 Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaravusiu Konstitucijai ir Gamtinių dujų įstatymui, tačiau Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluota įstatymų ir kitų teisės aktų konstitucingumo prezumpcijos taisyklė nagrinėjamo ginčo atveju suteikia pagrindą konstatuoti, kad iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Vyriausybės nutarimas Nr.2091 negalėjo būti laikomas neteisėtu, o Komisijos veiksmai vykdant šį norminį teisės aktą ir priimant nutarimus Nr.140 ir Nr.O3-37, buvo teisėti.

95Iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės panašioje administracinėje byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A502-659/2008), remdamasis įstatymų konstitucingumo prezumpcijos taisykle yra išaiškinęs, kad viešojo administravimo subjektas, vykdydamas galiojantį Vyriausybės nutarimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančių Konstitucijai ir įstatymui, elgėsi teisėtai, todėl CK 6.271 straipsnio taikymo prasme nėra valdžios institucijos neteisėtų veiksmų. Teisėjų kolegija nenustatė , kad nagrinėjamoje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.3 d.).

96Konstatavus, kad valdžios institucijų neteisėti veiksmai nenustatyti (nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), nėra teisinio pagrindo tenkinti apelianto prašymą dėl bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kad būtų nagrinėjami apelianto argumentai ir pateikti į bylą įrodymai dėl tariamai patirtos žalos (negautų pajamų) ir priežastinio ryšio tarp tariamai patirtos žalos ir pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų aktų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su šiais civilinės atsakomybės elementais.

97Pagrindo taikyti ABTĮ 143 straipsnio ar 142 straipsnio 1 dalies nuostatas ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje nenustatyta.

98Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo, kadangi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog nagrinėjamo ginčo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo, bylą išsprendė iš esmės teisingai. Apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

99Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

100pareiškėjo UAB „Dujotekana“ apeliacinį skundą atmesti.

101Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

102Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Dujotekana“ (toliau – ir... 5. 1) priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas) 16 035 613,17 Lt... 6. 2) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų dydžio metines procesines... 7. Be to, pareiškėjas prašė teismo prieš nagrinėjant iš esmės ginčą dėl... 8. 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir... 9. 2) Konstituciniam Teismui įvertinus Vyriausybės nutarimo Nr.2091 teisėtumą,... 10. Pareiškėjas paaiškino, kad 2002 m. gruodžio 23 d. Vyriausybė priėmė... 11. Remdamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi teigė, kad trejų metų ieškinio... 12. Valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pakanka trijų būtinųjų... 13. UAB „Dujotekana“ nuomone, atsižvelgiant į tai, kad Komisijos nutarimų... 14. Žalos atsiradimą pareiškėjas pagrindė argumentais, jog dėl Vyriausybės... 15. Dėl laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. birželio 30 d. patirtos... 16. Dėl laikotarpiu nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2003 m. liepos 24 d. patirtos... 17. UAB „Dujotekana“ yra gamtinių dujų tiekėja. Komisijos nutarimai Nr.140... 18. Pareiškėjo nuomone, tarp neteisėtų Vyriausybės bei Komisijos veiksmų bei... 19. Atsižvelgdamas į tai, kad reikalavimas atlyginti padarytą žalą yra... 20. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Lietuvos Respublikos energetikos... 21. Energetikos ministerija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos... 22. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Komisija atsiliepimu į skundą (T... 23. Dėl civilinės atsakomybės taikymo valstybei, kiek tai susiję su Komisija,... 24. Komisija nesutiko su pareiškėjo prašymu priteisti iš Lietuvos valstybės... 25. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau... 26. Ūkio ministerijos nuomone, Vyriausybės nutarimas Nr.2091 negali būti... 27. Atsakovą atstovaujančios Ūkio ministerijos teigimu, nagrinėjamo ginčo... 28. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl žalos... 29. Taip pat vadovavosi ABTĮ 57 straipsniu ir nurodė, jog pareiškėjo teismui... 30. II.... 31. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu (T... 32. Teismas nustatė, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2002 m. spalio 8... 33. b. l. 148–152), AB „Klaipėdos energija“ (T 1, b. l. 153–156), AB... 34. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo UAB... 35. Teismas remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnio, CK 6.249... 36. Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad viešasis... 37. Teismas sprendime pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimas Nr.2091, iš kurio... 38. Teismas sprendime pažymėjo, kad Komisija savo veikloje vadovaujasi... 39. Remdamasis išdėstytais argumentais teismas nusprendė, kad UAB... 40. III.... 41. Pareiškėjas UAB „Dujotekana“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu... 42. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 43. 1. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atmetė UAB... 44. 2. Vyriausybės priskyrimas įstatymų leidėjui plačiąja prasme yra aiškiai... 45. 3. Vilniaus apygardos administracinis teismas, nenagrinėdamas bylos iš esmės... 46. Apelianto nuomone, visoms be išimties valstybės valdžios institucijoms... 47. 4. Apeliantas remiasi teismų praktika: Europos Teisingumo Teismo 1991 m.... 48. 5. Dėl Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų veiksmų... 49. 6. Konstitucinis Teismas teisės aktą pripažįsta negaliojančiu į ateitį,... 50. 7. Žalą UAB „Dujotekana“ tiesiogiai sukėlė Komisijos nutarimai Nr.140... 51. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Energetikos ministerija atsiliepimu... 52. Nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, atsakovo atstovas remiasi... 53. 1. Valstybės deliktinės atsakomybės taikymas šioje byloje yra negalimas.... 54. 2. Konstitucinio Teismo 2009 m. balandžio 29 d. nutarimas šios bylos... 55. 3. Šioje byloje CK 6.271 straipsnio normos apskritai negali būti taikomos,... 56. 4. Sistemiškai ir teleologiškai CK 6.271 straipsnio nuostatos nėra taikomos... 57. 5. Valstybės deliktinės atsakomybės taikymas šioje byloje yra negalimas ir... 58. 6. Tai, kad Konstitucinis Teismas Vyriausybės nutarimą Nr.2091 pripažino... 59. 7. Atsakovo atstovo nuomone, Komisija veikė teisėtai, nes privalomai vykdė... 60. 8. Tarp Vyriausybės ir Komisijos veiksmų, sureguliuojant gamtinių dujų... 61. Nagrinėjamoje byloje turi būti keliamas klausimas, ar pareiškėjas būtų... 62. 9. Pareiškėjas neįrodė, kad realiai patyrė reikalaujamą atlyginti žalą... 63. 10. Apelianto nurodoma Europos Teisingumo Teismo praktika nagrinėjamoje byloje... 64. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujanti Valstybinė kainų ir energetikos... 65. Nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniu skundu, atsakovo atstovas atsiliepime... 66. 1. CK 6.271 straipsnis yra specialioji norma, taikoma tais atvejais, kai žalą... 67. 2. Nors teismų (Konstitucinio Teismo ir LVAT) sprendimais Komisijos veiksmai,... 68. 4. Privatinės teisės prasme Komisija veikė teisėtai. Komisija turėjo ne... 69. 5. 2007 m. kovo 20 d. buvo priimtas Gamtinių dujų įstatymo pakeitimo... 70. 6. Dėl pareiškėjo nurodytos Komisijos nutarimais Nr.140 ir Nr. O3-37... 71. 7. Komisijos nuomone, pareiškėjas nustatytą gamtinių dujų pardavimo kainą... 72. Teisėjų kolegija... 73. IV.... 74. Apeliacinis skundas netenkinamas.... 75. Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė dėl žalos... 76. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio... 77. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo iškeltas... 78. Pareiškėjui 2005 m. gegužės 11 d. skundu iškėlus šioje byloje... 79. Konstitucinis Teismas 2009 m. balandžio 29 d. nutarimu, be kita ko,... 80. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės... 81. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė... 82. Apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos... 83. Pirmosios instancijos teismas 2011 m. gegužės 13 d. sprendime teisingai... 84. Pagal teismų suformuotą praktiką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008... 85. Sąvoka valdžios institucijos yra viešosios teisės sąvoka. ABTĮ 15... 86. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartą teisinį reguliavimą ir... 87. Pirmosios instancijos teismo sprendime terminas „įstatymų leidyba... 88. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste turi būti nagrinėjamos... 89. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 107... 90. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio, kuris nustato teisės akto... 91. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime aiškindamas Konstitucinio... 92. Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio, kuris numato norminio... 93. Minėta, kad Vyriausybė 2003 m. liepos 15 d. nutarimu Nr.908 pripažino... 94. Komisijos 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimas Nr.140, taip pat Nutarimas... 95. Iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų... 96. Konstatavus, kad valdžios institucijų neteisėti veiksmai nenustatyti (nėra... 97. Pagrindo taikyti ABTĮ 143 straipsnio ar 142 straipsnio 1 dalies nuostatas ir... 98. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 99. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 100. pareiškėjo UAB „Dujotekana“ apeliacinį skundą atmesti.... 101. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą... 102. Nutartis neskundžiama....