Byla 2-545-622/2012
Dėl žalos atlyginimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Audrius Saulėnas, sekretoriaujant Sigitai Moncevičienei, dalyvaujant ieškovės A. J. atstovei advokatei Laimai Markevičienei, ieškovo M. P. atstovei advokato padėjėjai Ingai Mekienei, atsakovo Danijos bendrovės DFDS A/S atstovui advokatui Pauliui Markovui, trečiojo asmens AB „DFDS Seaways“ atstovei Jurgai Každailienei, trečiajam asmeniui V. J., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų ūkininkų M. P. ir A. J. ieškinį atsakovui Danijos bendrovei DFDS A/S, tretiesiems asmenims V. J., AB „DFDS Seaways“ dėl žalos atlyginimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovai patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 117 967,70 Lt žalos atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2009-01-05 tarp ūkininko M. P. ir ūkininkės A. J. buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, pagal kurią šalys įsipareigojo vykdyti bendrą veiklą, susijusią su audinių žvėrelių įsigijimu, gabenimu ir auginimu. Vykdant šią sutartį ieškovai kreipėsi į atsakovą ir A. J. vardu užsakė kelte vietą krovininiam automobiliui reisu Klaipėda-Kylis-Klaipėda dėl audinių žvėrelių pergabenimo. Išvykimas buvo numatytas 2010-04-13, grįžimas – 2010-04-16. Užsakyme ieškovai nurodė, kad krovinys bus audinių žvėreliai, todėl vežėjui buvo pateiktas pageidavimas, kad ieškovų transporto priemonės vieta kelte būtų prie vandens krano ir atvirame denyje. Užsakymas buvo priimtas, ieškovai gavo pranešimus išankstiniam apmokėjimui ir 2010-04-12 mokėjimo pavedimu sumokėjo 4 629,09 Lt. Užsitikrinus tinkamą žvėrelių pergabenimą keltu, 2010-04-16 iš Danijos ūkininko buvo nupirkta 1 500 vaikingų audinių patelių už 105 000 eurus. 2010-04-16 apie 20 h. V. J. kartu su ieškovais automobiliu, kuriame buvo įsigyti audinių žvėreliai, atvyko į Kylio uostą. Automobilis buvo užregistruotas į keltą ir įleistas į uosto teritoriją. Nors pervežėjui buvo žinoma, kad gabenamas krovinys yra audinių žvėreliai, jų automobilis į keltą nepateko, krovinio pervežimas buvo atidėtas kitam papildomam reisui. Audinių žvėreliai uosto teritorijoje prabuvo iki 2010-04-17 19 h. Iš kelto Lietuvoje transporto priemonė išvažiavo tik 2010-04-19 apie 2.30 h., o ūkyje krovinys pradėtas iškrauti tik apie 8 h. Audinių žvėrelių siunta buvo tinkamai gabenama, tačiau dėl atsakovo kaltės, kuri pasireiškė netinkamu sutartinių įsipareigojimų įvykdymu, didelė dalis gyvūnų nugaišo, dalis audinių patelių persileido, dėl ko ieškovai patyrė žalą. Dėl to, kad atsakovas neįleido ieškovų krovinio užsakyme numatytu laiku, nugaišo 250 audinių patelių, 278 patelės, kurios turėjo susilaukti vidutiniškai po 5 palikuonis, persileido. Atlikus patologiniu tyrimus ir surašius gaišenos tyrimo aktą Nr. 10-135, buvo nustatyta anatominė diagnozė: transportavimo metu patyrusios stresą vaikingos audinės nugaišo nuo hemoraginio skrandžio uždegimo, dehidratacijos ir anemijos, dėl ko išsivystė širdies darbo nepakankamumas ir kraujo stazė plaučiuose. Ieškovų patirta žala dėl netektų 250 vaikingų audinių patelių ir 278 persileidusių audinių patelių sudaro 34 180 eurų (117 967,70 Lt). Tai minimalūs tiesioginiai nuostoliai, į kuriuos neįtraukta prarastų jauniklių vertė ir kitos su gyvūnų gabenimu ir išlaikymu turėtos išlaidos. Žala paskaičiuota remiantis audinių žvėrelių rinkos verte jų gabenimo momentu. CK 6.820 straipsnio 2 dalis numato, kad už žalą, padarytą dėl krovinio bagažo praradimo, trūkumo ar sužalojimo, vežėjo atsakomybės dydį nustato vežimo sutartis ar įstatymai. 2009-06-08 šalių pasirašytos sutarties 5.1 punktas numato, kad kliento ratinės technikos vežimai operatoriaus keltais atliekami ir šalių tarpusavio atsakomybė nustatoma vadovaujantis 2002-01-01 „Krovinių vežimo šiaurės jūrų sąlygomis“. Šių sąlygų 16 punkto 1 dalis nustato, kad kai vežėjas yra atsakingas už kompensaciją dėl prekėms padarytos žalos, tokia kompensacija yra skaičiuojama atsižvelgiant į tokių prekių vertę toje vietoje ir tuo laiku, kai jos pristatomos ar turėjo būti pristatytos.

4Ieškovų atstovės ir trečiasis asmuo V. J. ieškinį palaiko ir prašo jį patenkinti visa apimtimi.

5Atsakovo atstovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovai neturi reikalavimo teisės į atsakovą, krovinio jūrinis vežėjas DFDS A/S nėra atsakingas už ieškovų kroviniui padarytą žalą. Ieškovai neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo. Ieškovė A. J. nesilaikė šalių suderinto krovinio pateikimo krauti grafiko, ieškovai ir trečiasis asmuo V. J. buvo neapdairūs, nustatydami trumpus krovinio pristatymo terminus, nes turėjo suprasti, kad vežėja A. J. laiku neįvykdys savo įsipareigojimų. Tarp ieškovų reikalaujamų priteisti nuostolių ir atsakovo veikos nėra pakankamo priežastinio ryšio, kaip ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas.

6Trečiojo asmens AB „DFDS Seaways“ atstovė su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti.

7Ieškinys atmestinas.

8Byloje nustatyta, kad ūkininkė A. J. su atsakovu 2009-06-08 sudarė sutartį Nr. 1004 ratinės technikos vežimui laivybos linijose (t. 1, b. l. 13-16). Pagal šią sutartį atsakovas įsipareigojo jam perduotą krovinį: vilkikus, krovininius automobilius, autotraukinius ar kitus krovinius vežti jūriniais laivais arba keltais nurodytomis laivybos linijomis, o klientas (ūkininkė A. J.) įsipareigojo už ratinės technikos vežimą sumokėti atsakovui sutartyje numatytą užmokestį (frachtą) (sutarties 1 punktas). Ieškovai, vykdydami jungtinės veiklos sutartį iš Danijos ūkininko įsigijo 1 500 audinių, kurias iš Danijos į Kylio uostą gabeno autotransportu, iš Kylio į Klaipėdą – atsakovo keltu, iš Klaipėdos į paskirties vietą Pleikių kaime – autotransportu. Ieškovų teigimu, dėl per ilgo gyvūnų krovinio transportavimo krito 250 audinių, 278 audinės persileido ir dėl to ieškovai patyrė turtinę žalą. Ieškovai taip pat teigia, kad atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, yra kaltas dėl žalos atsiradimo, nes 2010-04-16 dėl nežinomų priežasčių neįleido ieškovų transporto priemonės į keltą.

9Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Civilinės atsakomybės taikymas yra siejamas su tam tikrais juridiniais faktais, kurie yra vadinami civilinės atsakomybės pagrindais. Yra skiriami tokie bendrieji civilinės atsakomybės pagrindai: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų, kaltė. Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė. Kadangi ieškovai nurodo, jog atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, teismas turi nustatyti, ar yra pagrindas taikyti atsakovui sutartinę atsakomybę. CK 6.245 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Pagal CK 6.256 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

10Aiškindamas ir taikydamas šias CK normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda už sutartinės prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę. Tuo tarpu skolininko kaltė, kaip sutartinės civilinės atsakomybės prielaida, yra preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus (CK 6.248 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB FMĮ „Spekonis ir Gastonas“ v. AB „Panevėžio statybos trestas“, bylos Nr. 3K-3-567/2004; 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. V. įmonė v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-412/2008).

11Žvėrelių krovinys buvo gabenamas ne tik jūriniu, bet ir sausumos transportu. Ženevos 1956 metų Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijoje (CMR Konvencija) siuntėjas ir vežėjas įvardijami kaip krovinio vežimo sutarties šalys, joje reglamentuojamos jų teisės ir pareigos. Tačiau konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo įvertinti konkrečius faktinius santykius ir kvalifikuoti teisinį sutartinį santykį nustatydamas sutarties turinį ir jos šalis, vadovaudamasis tiek sutarties sudarymui taikytina teise, tiek ir sutarties kvalifikavimui reikšmingomis CMR Konvencijos nuostatomis. Vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą (CMR Konvencijos 17 straipsnio 1 dalis). Pagal 2009-01-05 jungtinės veiklos sutartį ūkininkė A. J. įsipareigojo pristatyti savo transportu audinių žvėrelių siuntą į ūkininko M. P. fermą iš nurodytos audinių žvėrelių įsigijimo vietos (jungtinės veiklos sutarties 4.1 punktas, t. 1, b. l. 43). Taigi atsakovas pagrįstai teigia, kad ūkininkė A. J. veikė kaip vežėja pervežant krovinį iš Danijos į Lietuvą, transportavimo metu pasitelkdama jūrinį vežėją Danijos bendrovę DFDS A/S. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad transportavimo metu dalis audinių nugaišo, dalis persileido. Byloje svarbu nustatyti priežastį, dėl kurios ieškovai neteko dalies gyvūnų ir dėl to patyrė žalą. Kaip jau buvo minėta, pareiga įrodyti, kad atsakovas netinkamai įvykdė sutartinę prievolę, tenka ieškovams.

12Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008;).

132009-06-08 sutarties Nr. 1004 dėl ratinės technikos vežimo 3.3 punktas be kita ko teigia, kad klientas turi tinkamai paruošti ratinę techniką pakrovimui į keltą ne mažiau kaip prieš 3 valandas iki kelto išplaukimo. Klientui tinkamai neparuošus ratinės technikos pakrovimui į keltą, operatorius turi teisę atsisakyti vežti tokią ratinę techniką (t. 1, b. l. 14). Patys ieškovai teigia, kad į Kylio uostą registracijai į keltą V. J. atvyko 2010-04-16 apie 20 h. (t. 2, b. l. 22). Keltas išvykti turėjo 22 h., taigi krovinys buvo atvežtas pavėluotai ir atsakovas turėjo teisę remdamasis minėtos sutarties 3.3 punktu atsisakyti vežti ieškovų ratinę techniką. Aplinkybė, kad ieškovų automobilis su kroviniu buvo užregistruotas ir įleistas į uosto teritoriją, savaime nereiškia, kad atsakovas privalėjo priimti į keltą šią transporto priemonę. Byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų atsakovo teiginius, kad atsakovas nėra uosto Kylyje valdytojas ar administratorius, o krovinių pakrovimą į keltą organizuoja vietinė stividorinė kompanija. Be to, CK 6.247 straipsnis nustato, kad atlyginami gali būti tik tie nuostoliai, kurie yra susiję su veiksmais, nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu. Priežastiniam ryšiui konstatuoti reikia įrodyti, kad atsakovo elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis. Šiuo atveju tokių įrodymų byloje nėra. Gaišenos tyrimo akte nurodytos audinių kritimo priežastys (anemija, dehidratacija, hemoraginis skrandžio uždegimas) ir audinių persileidimas nėra tiesioginis atsakovo veiksmų, susijusių su ieškovo transporto priemonės pakrovimu į keltą rezultatas. Kaip minėta, atsakovo veiksmai buvo teisėti, ieškovai neginčija kad jų transporto priemonės gabenimas sekančiu kelto reisu buvo tinkamas. Dėl išvardintų priežasčių darytina išvada, kad ieškovai neįrodė, kad atsakovas būtų netinkamai vykdęs savo sutartines prievoles ieškovams. Todėl taikyti atsakovui civilinę atsakomybę nėra teisinio pagrindo. Tokiu atveju nebetikslinga pasisakyti dėl prašomos priteisti žalos dydžio.

14Kadangi ieškinys atmetamas, tenkintinas atsakovo prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Tačiau šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Atsakovas už advokato pagalbą sumokėjo

1515 159,45 Lt (t. 2, b. l. 68). Ši suma viršija rekomendacijose nurodytus dydžius. Kadangi ieškinys buvo du kartus tikslinamas, atsakovo atstovas pateikė tris atsiliepimus į ieškinį (t. 1, b. l. 136-145, t. 2, b. l. 2-11, 40-50), už atsiliepimus pagal rekomendacijas atsakovui priklausytų 7 200 Lt (Rekomendacijų 8.2 punktas). Bendra atsakovo atstovo dalyvavimo teismo posėdžiuose trukmė yra 2 h. 15 min., todėl už atstovavimą teisme atsakovui priklausytų 240 Lt (Rekomendacijų 8.18 punktas). Taigi bendra atsakovui iš ieškovų priteistina suma už advokato teisinę pagalbą sudaro 7 440 Lt.

16Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu,

Nutarė

17Ieškovų ieškinį atmesti.

18Priteisti atsakovui iš ieškovų 7 440 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti, iš kiekvieno ieškovo po 3 720 Lt.

19Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai