Byla 2A-263-125/2013
Dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei atsakovo Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyriaus (apelianto) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Valiaus, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Aušros Maškevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-4743-512/2012 pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyriui dėl vienašališko kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei atsakovo Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyriaus (apelianto) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2012-02-28 pateikė ieškinį, juo prašė vienašališką kreditavimo sutarties Nr. KK0705425S nutraukimą pripažinti neteisėtu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007 m. gegužės 30 d. su atsakovu sudarė sutartį dėl 1 000 000 Lt kredito žemės sklypui įsigyti. Kreditas turėjo būti grąžinamas kiekvieną mėnesį mokant įmokas iki 2037 m. gegužės 15 d. Atsakovas 2009 m. rugpjūčio 25 d. kredito sutartį nutraukė vadovaudamasis sutarties 13.1 p. (laiku nesumokėjus priskaičiuotų palūkanų). Mano, kad toks vienašalis sutarties nutraukimas pažeidžia jo, kaip vartotojo interesus, nes ieškovas beveik du metus tinkamai vykdė sutartį, nesumokėtų palūkanų suma buvo nedidelė (8 481,33 Lt), sutarties pažeidimas nebuvo esminis, kredito grąžinimo terminas buvo ilgas, atsakovas nesutinka parduoti įkeisto turto dalimis taip pažeisdamas šalių interesų pusiausvyrą ir sukeldamas neproporcingai didelius neigiamus finansinius padarinius ieškovui.

4Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad ieškovas kelis kartus laiku nesumokėjo sutartyje nustatytų palūkanų, sudarius papildomą susitarimą jo taip pat nevykdė. Ieškovui ne kartą buvo priminta apie pareigą susimokėti palūkanas, tačiau į šiuos raginimus ieškovas nereagavo, todėl sutartis buvo nutraukta. Be to, atsakovas mano, kad tarp šalių buvo sudaryta ne vartojimo sutartis; ieškovas iš esmės pažeidė sutartinius įsipareigojimus, nes sistemingai nevykdė mokėjimo prievolių; atsakovas (bankas) iš esmės negavo to, ko tikėjosi pagal kredito sutartį; pablogėjusi ieškovo finansinė padėtis negali būti laikoma priežastimi netinkamai vykdyti sutartį; atsakovas elgėsi sąžiningai, nesinaudojo jokiu pranašumu prieš ieškovą, siekė bendradarbiavimo ir susitarimo tarp šalių tąsos.

5Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-09-28 sprendimu ieškinį tenkino. Nusprendė pripažinti kreditavimo sutarties Nr. KK0705425S, sudarytą tarp A. R. ir Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyriaus nutraukimą neteisėtu; priteisti iš Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyriaus 500 Lt bylinėjimosi išlaidų A. R.. Nurodė, jog ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus iš esmės vykdė. Byloje nerado duomenų, jog, turėdamas galimybę sutartį vykdyti, ieškovas nevykdė jos tyčia, nesąžiningai. Atsakovas nepagrįstai sureikšmino eilinės palūkanų įmokos svarbą, vertinant sutarties pažeidimo esmingumą, nes paties atsakovo veiksmai atidedant mokėjimus, patvirtino, kad ilgalaikės sutarties tikslas yra ne momentinė nauda, o pelnas ateityje. Atsakovas nepagrįstai laikino nemokumo riziką perkėlė vien ieškovui. Pažymėjo, kad ieškovo sutarties pažeidimas nelaikomas esminiu, nes negalima išvada, kad atsakovas dėl laikino pažeidimo pobūdžio iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš ilgalaikės sutarties ir negalėjo to numatyti; pagal sutarties esmę griežtas atsiskaitymo uždelsimo terminų laikymasis neturi esminės reikšmės sutarties galiojimui; ieškovo prievolės pažeidimas yra ne tyčinis ir ne dėl jo didelio neatsargumo, o dėl objektyvių priežasčių. Konstatavo, kad atsakovo nuomonė, jog tarp šalių sudaryta sutartis negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, yra klaidinga ir nepagrįsta, kadangi pačioje sutartyje yra aiškiai nurodyta kredito paskirtis – vartojimo poreikiams tenkinti (sutarties 2.7 punktas), todėl ieškovo teisės turi būti ginamos vartojimo teisinių santykių pagrindu.

6Apeliantas teismui pateikė apeliacinį skundą. Juo prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-09-28 sprendimą panaikinti; priimti naują sprendimą: ieškovo A. R. ieškinį dėl vienašalio kreditavimo sutarties Nr. KK0705425S nutraukimo pripažinimo neteisėtu, atmesti; panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-02-29 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones; priteisti iš ieškovo atsakovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui patirtas išlaidas advokatų ir advokatų padėjėjų pagalbai apmokėti. Nurodo, jog 1) kreditavimo sutartis negali buti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis; kredito sutartis neturi vartojimo sutarties požymių; 2) kreditavimo sutartis buvo nutraukta teisėtai; bankas iš esmės negavo to, ko tikėjosi; griežtas kreditavimo sutarties laikymasis bankui turėjo esminę reikšmę; ieškovo tariamos finansinės padėties pablogėjimas nesudarė pagrindo nevykdyti kredito sutarties; sutarties nevykdymas suteikė bankui pakankamą pagrindą manyti, kad sutartis nebus įvykdyta ateityje; ieškovo po kreditavimo sutarties nutraukimo tariamai patirti nuostoliai nėra reikšmingi; 3) sutartinių santykių atnaujinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų; 4) bankas nepiktnaudžiavimo savo, kaip tariamai stipresnės šalies, padėtimi.

7Ieškovas teismui pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Juo prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-09-28 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog bankas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu nepateikė jokių tinkamų ir leistinų įrodymų patvirtinančių, jog kreditavimo sutarties pagrindu gautas pinigines lėšas ieškovas panaudojo ne su asmeniniais ar šeimos poreikiais susijusiems tikslams, tačiau verslui, dėl to kreditavimo sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi. Skirtingai nei teigia atsakovas, ieškovas A. R. nei ieškinyje, nei bylos nagrinėjimo metu neminėjo, kad iš banko paimtas kreditas yra skirtas jo verslui ar ekonominiams poreikiams patenkinti. Nors A. R. niekada neneigė, jog dalis turto (žemės sklypo) buvo parduota, tai buvo daroma siekiant išvengti netikėtai atsiradusių finansinių sunkumų, o iš turto pardavimo gautos lėšos buvo panaudotos asmeniniams poreikiams, įskaitant įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį vykdymui. Mano, kad sutarties 13.1 punktas prieštarauja A. R., kaip vartotojo, teisėms ir teisėtiems interesams ir turėtų būti laikomas negaliojančiu. Be to, teigia, kad atsakovas Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius net nesivadovavo sutarties 13.1 punktu, o kreditavimo sutartį nutraukė remiantis CK 6.217 straipsnio 2 dalimi, kurioje išvardijami kriterijai, kuriems esant nukentėjusioji sutarties šalis įgyja teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Atsižvelgė į tai, kad tuo metu, kai A. R. dėl nepalankiai susiklosčiusių finansinių aplinkybių jau nebegalėjo vykdyti įsipareigojimų bankui tinkamai, atsakovas vis delsė nutraukti sutartį ir kiekvieną mėnesį teikdavo pranešimus ieškovui, reikalaudamas padengti įsiskolinimą. Pripažino, kad kreditavimo sutartis Nr. KK0705425S, sudaryta tarp ieškovo A. R. ir atsakovo Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus buvo nutraukta vadovaujantis įstatyme įtvirtintais esminio sutarties pažeidimo pagrindais, kurie šiuo atveju turi būti vertintini sprendžiant, ar kredito sutarties nutraukimas yra teisėtas. Pažymėjo, kad siekdamas padengti savo įsiskolinimą kreditoriui, ieškovas pardavė dalį savo įsigyto turto – žemės sklypą ir padengė didelę dalį savo įsipareigojimų – sumokėjo atsakovui net 170 000 Lt. Teigia, kad tai akivaizdžiai rodo ieškovo siekį ir pastangas likti sutartiniuose santykiuose su atsakovu ir, įvertinus tai, kad sutartis buvo sudaryta ilgam, net 30 metų terminui, negalima tvirtinti, kad atsakovas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš kreditavimo sutarties ir turėjo pagrindą manyti, kad sutartis nebus įvykdyta ateityje. Atkreipė dėmesį, kad neteisingas yra Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus tvirtinimas, kad griežtas mokėjimo grafiko laikymasis šiuo atveju turėjo esminę reikšmę. Mano, kad bankui esminę reikšmę turėtų turėti sutarties vykdymas apskritai ir jos įvykdymas sutartyje numatytu terminu, bet ne griežtas mokėjimo grafiko laikymasis. Šiuo atveju svarbu tai, kad atsakovas neabejotinai pastebėjo arba privalėjo pastebėti ieškovo pastangas vykdyti sutartį – net ir turėdamas finansinių sunkumų ieškovas bent iš dalies vykdė mokėjimus, iki sutarties nutraukimo susidaręs įsiskolinimas atsakovui buvo labai nedidelis ir galėjo būti padengtas per protingą laikotarpį, jeigu bankas nebūtų nutraukęs kreditavimo sutarties. Ieškovo nuomone atsakovas taip pat neteisingai vertina ir tai, kad nutraukus kredito sutartį ieškovas nepatirs labai didelių nuostolių, jeigu teismas nelaikys tarp banko ir ieškovo sudarytos kreditavimo sutarties vartojimo sutartimi ir A. R. bus laikomas verslininku. Pažymėjo ir tai, kad tiek kreditavimo sutarties sąlygas, tiek kitus reikalavimus sutarties vykdymo metu nustatinėjo bankas, su kuriuo derėtis tiek dėl mokėjimo terminų atidėjimo, tiek dėl kitų sąlygų pakeitimo būdavo neįmanoma, atsakovas niekada nepaisydavo įstatyme nustatytos pareigos bendradarbiauti su kita sandorio šalimi. Banko sąžiningumą paneigia ir tai, kad, kaip jau buvo išsiaiškinta bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu, atsakovas netinkamai vykdė savo pareigą įskaityti ieškovo mokamas bankui pinigų sumas. Remėsi tuo. kad bankas yra verslininkas ir turi didelę patirtį finansų srityje, tokios jo klaidos nėra toleruotinos ir iš esmės pažeidžia ieškovo teisėtus interesus. Ieškovas iki šiol nežino tikslios savo įsiskolinimo sumos atsakovui, kadangi šis kol kas nėra jos apskaičiavęs ir pateikęs. Tačiau pagrįstai mano, kad ši suma neturėtų būti didelė ir ją A. R. padengs per protingą laikotarpį.

8Apeliacinis skundas tenkintinas.

9Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

10Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. gegužės 30 d. ieškovas su atsakovu sudarė sutartį dėl 1 000 000 Lt kredito žemės sklypui įsigyti (t. 1, b. l. 9–11). Kreditas turėjo būti grąžinamas kiekvieną mėnesį mokant įmokas iki 2037 m. gegužės 15 d. Prievolės pagal sutartį įvykdymui buvo įkeistas ieškovui priklausantis žemės sklypas. Ieškovui nesilaikant palūkanų mokėjimo grafiko, atsakovas 2009-01-15 ir 2009-02-17 jam išsiuntė reikalavimus sumokėti skolą (t. 1, b. l. 53–54). Vėliau, 2009 m. kovo 27 d. šalys sudarė papildomą susitarimą, kuriuo buvo atidėta kredito gražinimo pradžia, pakeistos kitos sutarties sąlygos (t. 1, b. l. 55–67). Ieškovui 2009-04-10, 2009-04-27, 2009-05-27 buvo išsiųsti priminimai ir reikalavimai sumokėti skolą (t. 1, b. l. 69–71), o 2009-08-10 išsiųstas pranešimas apie sutarties nutraukimą nuo 2009-08-25 (t. 1, b. l. 72).

11Teisėjų kolegijos nuomone nagrinėjamos bylos atveju yra itin svarbu nustatyti, ar kreditavimo sutartis iš tikrųjų buvo/nebuvo vartojimo sutartis, kadangi, kaip matytį iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, Klaipėdos miesto apylinkės teismas didžiąją dalį skundžiamo sprendimo išvadų grindė būtent vartojimo santykių specifika. Pažymėtina, jog Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.39 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti. Iš esmės toks pat apibrėžimas yra pateiktas ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje. Iš šių normų seka, jog atitinkama sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo tik tuomet, kai ji atitinka tris esminius požymius: 1) prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; 2) fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; 3) prekes ar paslaugas teikia verslininkas. Šių trijų požymių nustatymo svarba sutarties kvalifikavimui kaip vartojimo pripažįstama ir suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-01 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012).

12Skundžiamame sprendime Klaipėdos miesto apylinkės teismas nurodė, kad „kredito sutartis, dėl kurios vykdymo yra kilęs ginčas, kvalifikuojama vartojimo sutartimi“. Tačiau pažymėtina tai, kad tokią teisėjų kolegijos nuomone nepagrįstą išvadą teismas padarė iš esmės remdamasis tik prielaidomis ir neatsižvelgęs į vartojimo sutarties esmę bei faktinį kredito panaudojimą, t. y. Klaipėdos miesto apylinkės teismas: 1) nepatikrino, ar kreditavimo sutartis iš tikrųjų atitinka vartojimo sutarčiai keliamus reikalavimus; 2) išimtinai vadovavosi tik kreditavimo sutarties nuostata dėl kredito paskirties; 3) neįvertino argumentų dėl negalimumo kreditavimo sutarties kvalifikuoti kaip vartojimo, kuriuos, be kita ko, patvirtina tiek į bylą pateikti įrodymai, tiek suformuota kasacinio teismo praktika.

13Visų pirma, pažymėtina tai, kad dar iki sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo egzistuoja bendroji pareiga patikrinti, ar toji sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius. Suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2012) yra išaiškinta, jog ši pareiga tenka būtent bylą nagrinėjančiam teismui: „pareigą patikrinti, ar konkreti sutartis atitinka vartojimo sutarčių požymius, turi bylą nagrinėjantis teismas. Tuo tarpu iš skundžiamo sprendimo matyti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas neanalizavo kreditavimo sutarties atitikties vartojimo sutarties požymiams – visame sprendime nėra nė vienos užuominos leidžiančios daryti bent jau prielaidą, kad iki kreditavimo sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo visgi buvo įvertinta kreditavimo sutarties atitiktis minėtiems vartojimo sutarties požymiams. Priešingai, Klaipėdos miesto apylinkės teismas skundžiamame sprendime tiesiog konstatavo faktą, jog „kredito sutartis <...> kvalifikuojama vartojimo sutartimi“, tačiau tokios išvados niekaip nepagrindė ir nedetalizavo, kas tuo pačiu prieštarauja ir teismo pareigai pagrįsti savo sprendimą (CPK 270 straipsnis). Antra, skundžiamame sprendime Klaipėdos miesto apylinkės teismas nurodė, jog: „pačioje sutartyje yra aiškiai nurodyta kredito paskirtis – vartojimo poreikiams tenkinti (sutarties 2.7. punktas), todėl ieškovo teisės turi būti ginamos vartojimo teisinių santykių pagrindu“. Kitaip tariant, Klaipėdos miesto apylinkės teismas konstatavo, kad vartojimo santykiams nustatyti pakanka remtis tik kreditavimo sutarties nuostata, su tuo teisėjų kolegija negali sutikti. Pažymėtina, jog CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog aiškinant sutartį pirmiausia turi būti nagrinėjami sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Kitaip tariant, ši norma reikalauja nesuabsoliutinti lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir žvelgti į tai, ko šalys iš tikrųjų siekė konkrečia sutartimi, tą galima nustatyti vertinant sutarties šalių elgesį, o kreditavimo sutarties atveju – ieškovo veiksmus faktiškai panaudojant kreditą. Tačiau Klaipėdos miesto apylinkės teismas to neatliko, priešingai – išimtinai vadovavosi tik pažodine kreditavimo sutarties nuostatos reikšme, tuo pačiu nevertindamas kitų byloje esančių įrodymų, faktiškai paneigiančių pažodinę kreditavimo sutarties nuostatos atitiktį faktiniam kredito panaudojimui. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškiai pažymėta, jog teismas, vertindamas kredito sutarties atitiktį vartojimo sutarčiai, negali apsiriboti tik sutartyje nurodyta kredito paskirtimi, priešingai – teismas turi įvertinti visus įrodymus bei faktines aplinkybes, leidžiančias nustatyti tikrąją kredito panaudojimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo mėn. 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012): „vartojimo sąvoka yra nevienareikšmė; bankų veikloje ši sąvoka (paskola vartojimo reikmėms) paprastai vartojama apibūdinti paskoloms, kurios suteikiamos nenurodant konkretaus jų naudojimo tikslo; minėta, kad vienas iš esminių vartojimo sutarties požymių yra prekių ir paslaugų įsigijimo tikslas – savo asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; <...> nagrinėjamu atveju sutartyje nesant nurodyto konkretaus paskolos naudojimo tikslo, sutarties pobūdis vertintinas atsižvelgiant į įkeisto turto pobūdį bei naudojimą <...>. Iš to seka, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas, norėdamas nustatyti, ar kreditavimo sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo, turėjo ne laikyti kreditavimo sutarties 2.7. punkto nuostatą per se teisinga ir vien ja vadovautis (kaip kad buvo padaryta nagrinėjamoje byloje), bet priešingai – pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti jos teisingumą visų byloje esančių įrodymų kontekste ir tik tuomet remtis šia kreditavimo sutarties nuostata kaip vienu iš galimų įrodymų, atitinkamai kvalifikuojant kreditavimo sutartį, tačiau viso to neatliko. Trečia, Klaipėdos miesto apylinkės teismas, prieš kvalifikuodamas kreditavimo sutartį kaip vartojimo, turėjo tinkamai ir visapusiškai įvertinti įrodymus, tačiau to nepadarė. Ieškovo ir banko nesutarimas dėl kreditavimo sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo buvo matyti iškart, t. y. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad „kreditavimo sutartis <...> turi būti priskiriama prie vartojimo sutarčių, nes atitinka vartojimo sutarties sąvoką ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktą vartojimo sutarties išaiškinimą. Be to ir pačioje sutartyje aiškiai nustatytam kad kredito suma imama vartojimo poreikiams patenkinti“. Tuo tarpu bankas, atsiliepime į ieškinį aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad kreditavimo sutartis negali būti laikoma vartojimo, kadangi neatitinka vieno iš pagrindinių vartojimo sutarčiai keliamų reikalavimų, o konkrečiai „ieškovas, kaip pats teigia ieškinyje ir kaip matyti iš byloje esančių įrodymų (žemės sklypas padalytas į 19 sklypų siekiant juos realizuoti; atsiliepimo 2.3 argumentas), gautą kreditą panaudojo ne asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti, bet įkeisto žemės sklypo pagerinimui, t. y. padalinimui į kelioliką atskirų sklypų, taip siekdamas tuos sklypus pardavinėti ir gauti ekonominę naudą, kas visiškai neatitinka vartojimo sutarties paskirties“. Akivaizdu, kad šis ginčo šalių nesutarimas turėjo sukelti Klaipėdos miesto apylinkės teismui abejonę dėl faktinio kredito panaudojimo ir jo atitikties vartojimo paskirčiai. Kitaip tariant, Klaipėdos miesto apylinkės teismas, matydamas ginčo šalių nesutarimą šiuo klausimu, turėjo pareigą ištirti visus byloje esančiu įrodymus ir jų pagrindu pagrįstai nustatyti, kurios ginčo šalies pozicija yra teisinga (CPK 185 straipsnis). Deja, šios pareigos pirmosios instancijos teismas neatliko.

14Apibendrinant pasakytina, kad jeigu Klaipėdos miesto apylinkės teismas būtų tinkamai ir laiku įgyvendinęs savo pareigą ir patikrinęs kreditavimo sutarties atitiktį vartojimo sutarties požymiams; neapsiribojęs tik pažodiniu kreditavimo sutarties nuostatos taikymu; būtų atsižvelgęs į faktines ginčo aplinkybes bei tinkamai jas įvertinęs, Klaipėdos miesto apylinkės teismas nebūtų galėjęs konstatuoti, kad kreditavimo sutartis yra vartojimo, kadangi ji neatitinka visų vartojimo sutarčiai keliamų reikalavimų, o konkrečiai – ieškovas kreditą faktiškai naudojo ne asmeniniams, šeimos poreikiams tenkinti, bet komerciniais (verslo) tikslais. Šią išvadą patvirtina, be kita ko, ir šios aplinkybės: pirma, ieškovas pagal kreditavimo sutartį gautą kreditą panaudojo žemės sklypo įsigijimui. Tą ieškinyje pripažino ir pats ieškovas. Tačiau, nors žemės sklypą ieškovas nuosavybės teise įsigijo dar 2007-05-28, tačiau iki pat 2008-07-10, t. y. daugiau nei 1 metus, įsigyto žemės sklypo realiai nenaudojo ar net nebandė naudoti savo asmeninių ar šeimos poreikių patenkinimui; antra, ieškovo įsigyto žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis buvo žemės ūkio. Savaime suprantama, kad jeigu ieškovas būtų įsigijęs žemės ūkio paskirties žemės sklypą savo asmeninių ar šeimos poreikių tenkinimui, jis žemės sklypą ir būtų naudojęs būtent žemės ūkio veiklai vykdyti. Tuo tarpu ieškovas nuo pat žemės sklypo įsigijimo momento iki kreditavimo sutarties nutraukimo momento nevykdė jokios žemės ūkio veiklos įsigytame žemės sklype (ar atskiruose 19 žemės sklypų, į kuriuos vėliau buvo padalytas žemės sklypas). Trečia, 2008-07-10 hipotekos teisėjo nutartimi 3966/538/S buvo tenkintas ieškovo prašymas ir žemės sklypas buvo padalytas į 19 atskirų žemės sklypų (t. 1, b. l. 77), kuriuos ieškovas ketino pardavinėti kaip atskirus turto vienetus. Ši faktinė kredito panaudojimo aplinkybė patvirtina ieškovo siekį panaudoti žemės sklypą ne savo asmeninių ar šeimos poreikių, bet būtent komercinių (verslo) poreikių patenkinimo tikslais, kadangi poreikis turėti 19 žemės sklypų pats savaime neatitinka vartojimo sutarties paskirties. Ketvirta, ieškovas faktiškai pardavinėjo atidalytus žemės sklypus kitiems asmenims taip gaudamas realią ekonominę naudą iš žemės sklypų pardavimo, o ne iš jų naudojimo savo asmeninių ar savo šeimos poreikių patenkinimui. Pavyzdžiui, kaip matyti iš 2009-10-29 Hipotekos lakšto pakeitimo, ieškovas su A. E. ir D. E. sudarė ieškovui nuosavybės teise priklausančio ir bankui įkeisto žemės sklypo, esančio ( - ) 2008-09-03 pirkimo–pardavimo sutartį Nr. K1AK-14155 (t. 1, b. l. 78, 173–174). Tai akivaizdžiai patvirtina, jog Ieškovas kreditą faktiškai panaudojo ne savo asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti, bet ekonominės naudos siekimui, t. y. komerciniais (verslo) tikslais.

15Įvertinus šias aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus yra akivaizdu, kad ieškovo ketinimai panaudoti pagal kreditavimo sutartį gautą kreditą buvo nukreipti ne į ieškovo ar jo šeimos asmeninių poreikių patenkinimą (pavyzdžiui, aprūpinimu gyvenamuoju namu ar butu), o priešingai – komercinių (verslo) poreikiams tenkinti, siekiant gauti kuo didesnę ekonominę naudą iš disponavimo žemės sklypu (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

16Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors skundžiamame sprendime Klaipėdos miesto apylinkės teismas aiškiai nurodė, jog kreditavimo sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu 2 pagrindais: „pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu“, tačiau priimdamas skundžiamą sprendimą teismas apsiribojo tik CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kreditavimo sutarties nutraukimo galimybės analize ir visiškai ignoravo to paties straipsnio 5 dalyje įtvirtintą vienašališką sutarties nutraukimo galimybę. Pabrėžtina, jog šiuo atveju bankas kreditavimo sutarties nutraukimą grindė būtent sutarties 13.1. punkte įtvirtinta teise: „bankas, vadovaudamasis kreditavimo sutarties 13.1. punktu, nuo

172009-08-25 vienašališkai nutraukia kreditavimo sutartį (t. y. ši sutartis yra laikoma nutraukta nuo 2009-08-25)“, kitaip tariant, Klaipėdos miesto apylinkės teismas privalėjo kreditavimo sutarties nutraukimą įvertinti tik CK 6.217 straipsnio 5 dalies atžvilgiu (t. 1, b. l 72).

18Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas neteisingai konstatavo, jog „ieškovo sutarties pažeidimas nelaikytinas esminiu“, nepriklausomai nuo to, ar ieškovo įsipareigojimų nevykdymas būtų vertinamas pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį, ar pagal CK 6.217 straipsnio 5 dalį.

19Pažymėtina, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad „vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais“. Kitaip tariant, įstatymas įtvirtina sutarties šalių teisę nutraukti sutartį joje numatytais atvejais net ir tada, kai CK prasme sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau pačios šalys tam tikrus pažeidimus nusprendžia laikyti esminiais savo susitarimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojama CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos vienašališko sutarties nutraukimo teisės svarba: „CK 6.217 straipsnio 5 dalis suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui <...> esant šalių sutartiniams santykiams, turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos <...> iš šalių negali būti reikalaujama, kad esminį sutarties pažeidimą sutartyje jos apibrėžtų pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nes tokiu atveju šalių laisvė susitarti dėl esminio sutarties pažeidimo taptų fiktyvi, o CK 6.217 straipsnio 5 dalis nereikalinga“ (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012). Taigi iš teisinio reglamentavimo ir jį aiškinančios teismų praktikos yra akivaizdu, kad šalys turi teisę į sutartį įtraukti įvairias nuostatas dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį, ir tokios sutarties nuostatos, jei neprieštaraus imperatyvioms įstatymų normoms, bus laikomos galiojančiomis bei privalomomis šalims, t. y. tokiu atveju, siekiant konstatuoti, kad padarytas pažeidimas yra esminis ir suteikiantis teisę vienašališkai nutraukti sutartį pakanka tik konstatuoti aplinkybę, jog padarytas pažeidimas buvo aptartas sutartimi.

20Aptariamas esminis pažeidimas ir vienašalio sutarties nutraukimo teisė atsispindi ir šio ginčo šalių sudarytos kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte, kuriame įtvirtinta, kad tuo atveju jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku pagal Mokėjimo grafiką mokėtino kredito (jo dalies) ir/arba priskaičiuotų palūkanų ilgiau kaip 10 (dešimt) kalendorinių dienų, bankas praneša apie tai kredito gavėjui ir nustato papildomą ne trumpesnį nei 10 (dešimties) kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti. Jei Kredito gavėjas per minėtą terminą nepadengia įsiskolinimo, Bankas turi Lietuvos Respublikos įstatymų suteiktą teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą Kreditą, priklausančias palūkanas, kitas pagal Sutartį mokėtinas sumas bei nutraukti Sutartį“ (t. 1, b .l. 65). Pažymėtina, kad šios kreditavimo sutarties nuostatos ieškovas niekada neginčijo ir neginčija.

21Teisėjų kolegija sutinka, kad sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte įtvirtinta banko, kaip kredito davėjo vienašališko kreditavimo nutraukimo teisė nėra absoliuti, priešingai – ji priklauso nuo atitinkamų sąlygų viseto egzistavimo, o būtent – bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį (įskaitant teisę reikalauti atitinkamų pagal kreditavimo sutartį mokėtinų sumų grąžinimo) tik tuomet, kai: 1) ieškovas nesumoka mokėtino kredito (jo dalies) ir/ar priskaičiuotinų palūkanų ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų; 2) bankas informuoja ieškovą apie esamą įsiskolinimą bei nustato ne trumpesnį kaip 10 kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti; 3) per banko nurodytą terminą ieškovas įsiskolinimo nepadengia. Teisėjų kolegijos nuomone nagrinėjamu atveju visos minėtos sąlygos kreditavimo sutarties nutraukimo dieną egzistavo, todėl bankas 2009-08-25 nutraukdamas kreditavimo sutartį tinkamai įgyvendino įstatymo jam suteiktą ir kreditavimo sutartyje įtvirtintą teisę.

22Aktualu pažymėti, jog sutarties dalykas yra esminė bet kokios sutarties sąlyga, o ginčo šalių sudarytos kreditavimo sutarties bendrosios dalies 2 straipsnyje „Sutarties dalykas“ nurodoma, kad „Bankas įsipareigoja suteikti Kredito gavėjui Specialiosios dalies 2.1 punkte numatyto dydžio pinigines lėšas (Kredite/) Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, o Kredito gavėjas įsipareigoja gautą pinigų sumą Sutartyje nustatytais terminais grąžinti Bankui ir mokėti palūkanas“ (t. 1, b. l. 61). Kaip matyti iš šios nuostatos bankui, kaip kreditavimo sutarties šaliai, yra vienodai svarbus tiek galutinis paskolos grąžinimo terminas, tiek ir tarpiniai įmokų mokėjimai, kadangi tinkamas periodinių įmokų mokėjimas yra būtinas užtikrinti nuolatinį pinigų srautą ir tinkamą banko įsipareigojimų tretiesiems asmenims vykdymą. Taigi ieškovas turėjo neabejotiną pareigą laiku ir visa apimtimi mokėti tarpines kredito grąžinimo įmokas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju bankas 5 kartus buvo įspėjęs ieškovą apie pareigą sumokėti esamą įsiskolinimą, sudarė Papildomą susitarimą (t. 1, b. l. 55), numatantį ieškovui kredito ir palūkanų mokėjimo sąlygas, tačiau ieškovas vis vien nepadengė įsiskolinimo. Todėl pakartotinai 2009-08-10 Pranešimu apie sutarties nutraukimą informavus ieškovą apie esamą įsiskolinimą, tačiau ieškovui šio įsiskolinimo per 15 dienų nepadengus, 2009-08-25 bankas teisėtai nutraukė kreditavimo sutartį.

23Be to, teisėjų kolegija primena, kad toks ieškovo mokėtinų įmokų vėlavimas buvo ne pirmas – ieškovas jau daugiau nei 5 mėnesius nuo Papildomo susitarimo sudarymo (8 mėnesius nuo pirmojo mokėjimo pareigos neįvykdymo) buvo nevykdęs savo mokėjimo prievolių bankui. Kitaip tariant, nors kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1. punkte nurodytas papildomas terminas pažeidimams pašalinti yra ne trumpesnis nei 10 dienų, faktiškai bankas tik po 5 mėnesių pažeidimų vienašališkai nutraukė sutartį. Iš šių aplinkybių matyti, kad ieškovas nesumokėjo bankui mokėtinų sumų gerokai ilgiau nei 10 kalendorinių dienų, Tai suteikė pagrindą bankui 2009-08-25 ne tik informuoti ieškovą apie esamą įsiskolinimą ir pareikalauti jį padengti, bet ir įspėti ieškovą apie galimą vienašališką kreditavimo sutarties nutraukimą bei ją nutraukti. Pažymėtina, kad ieškovas ir po Papildomo susitarimo nevykdė savo pareigos mokėti bankui ir palūkanas už suteiktą kreditą. Todėl bankas 2009-04-10 Reikalavimu/3 (t. 1, b .l. 69) (t. y. praėjus 14 dienų nuo Papildomo susitarimo sudarymo dienos) vėl informavo ieškovą apie esamą įsiskolinimą, tačiau ieškovas vis vien nepadengė įsiskolinimo. Remiantis bylos duomenimis matyti, kad bankas 2009-04-27 Reikalavimu/4 (t. 1, b. l. 70) (t. y. praėjus 31 dienai) vėl kreipėsi į ieškovą dėl skolos padengimo iki 2009-05-27 bei nesulaukęs apmokėjimo, bankas 2009-05-27 Reikalavimu/5 (t. 1, b. l. 71) (t. y. praėjus 61 dienai) pareikalavo ieškovo padengti įsiskolinimą iki 2009-06-16. Ir tik šio reikalavimo ieškovui laiku neįvykdžius, bankas 2009-08-10 Pranešimu apie sutarties nutraukimą (t. 1, b. l. 72) (t. y. praėjus 136 dienai) informavo ieškovą, jog šiam nepadengus įsiskolinimo iki 2009-08-25 bankas, vadovaudamasis kreditavimo sutarties 13.1. punktu vienašališkai nutrauks sutartį, ką būtent ir padarė.

24Iš visų aukščiau nurodytų banko rašytinių reikalavimų ir priminimų apie esamą įsiskolinimą, matyti, kad 1) ieškovas nesumokėjo bankui mokėtinų sumų laiku; 2) bankas tinkamai informavo ieškovą apie nepadengtą įsiskolinimą; 3) bankas visais atvejais nustatė ne trumpesnį nei 10 kalendorinių dienų terminą įsiskolinimui padengti; 4) ieškovas į banko raginimus nereagavo ir pažeidimų niekaip netaisė. Visa tai leidžia daryti išvadą, jog bankas tinkamai įgyvendino savo teisę, įtvirtintą kreditavimo sutarties 13.1. punkte.

25Iš banko ieškovui pateiktų aukščiau aptartų 5 raštų dėl esamų įsiskolinimų padengimo (2009-01-15 Reikalavimas/l, 2009-02-17 Reikalavimas/2, 2009-04-10 Reikalavimas/3, 2009-04-27 Reikalavimas/4 ir 2009-05-27 Reikalavimas/5) bei iš 2009-08-10 Pranešimo apie sutarties nutraukimą matyti, kad bankas siekė ne tik informuoti ieškovą apie susidariusį įsiskolinimą, bet tuo pačiu, nustatydamas atitinkamus terminus įsipareigojimams įvykdyti, ragino ieškovą padengti susidariusį įsiskolinimą. Tuo tarpu ieškovas banko reikalavimų raginamąjį pobūdį, kaip matyti iš kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafiko, ignoravo. Ieškovas laiku pilnai nepadengė nė vieno įsiskolinimo, apie kurį bankas jį įspėjo. Todėl bankas atsižvelgiant į 2009-08-10 Pranešimą apie sutarties nutraukimą bei vadovaujantis kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1. punktu, teisėtai nutraukė kreditavimo sutartį nuo 2009-08-25. Apibendrinant anksčiau išdėstytą matyti, kad bankas turėjo įstatymais ir kreditavimo sutartimi jam suteiktą teisę nutraukti kreditavimo sutartį, o ieškovui jos tinkamai nevykdant, kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1. punkte įtvirtinta banko teisė vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį buvo įgyvendinta tinkamai. Todėl Kreditavimo sutartis turi būti laikoma teisėtai nutraukta nuo 2009-08-25.

26Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, jog kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-06-29 nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004). Tuo tarpu tam, kad nagrinėjamos bylos atveju būtų matyti atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto įvykdymo tereikia palyginti visos kreditavimo sutarties metu ieškovo sutartinių įsipareigojimų vykdymo laikotarpį su šių įsipareigojimų nevykdymo laikotarpiu. Taigi ieškovas kreditavimo sutartį vykdė laikotarpyje nuo 2007-05-30 iki 2008-12-15 (t. y. iš viso 19 mėnesių ir 15 dienų), tuo tarpu įsipareigojimų nevykdė laikotarpyje nuo 2008-12-15 iki 2009-08-25 (t. y. iš viso 8 mėnesių ir 10 dienų). Kitaip tariant, ieškovo kreditavimo sutarties nevykdymo laikotarpis buvo lygus beveik pusei sutarties vykdymo laikotarpiui, kas jokiu būdu nesudarytų pagrindo teigti, kad ieškovas iš esmės įvykdė savo sutartinius įsipareigojimus, kaip teigė Klaipėdos miesto apylinkės teismas. O jeigu įskaityti ir laikotarpį po 2009-08-25 iki šios dienos (kadangi ieškovas prašo pripažinti kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu, t. y. iš esmės prašo pripažinti, kad sutartis tebegalioja, kas tuo pačiu reiškia, jog tebegalioja ir ieškovo pareiga mokėti įmokas bankui), tai skirtumas tarp įsipareigojimų vykdymo ir jų nevykdymo taptų dar aiškesni - įsipareigojimu nevykdymas tęsiasi jau ilgiau nei 3 metus ir 10 mėnesių (virš 46 mėnesių), kas daugiau nei dukart viršija įsipareigojimų vykdymo laikotarpį ir šis faktas pats savaime paneigia Klaipėdos miesto apylinkės teismo išvadą apie tariamą esminį ieškovo įsipareigojimų vykdymą. Be to, lygiagrečiai vertinant ir tai, kad kreditavimo sutartis nebuvo vykdoma ir po 2 raginimų padengti skolą; vėliau sekusio papildomo susitarimo sudarymo; bei dar vėliau sekusių papildomų 3 raginimų, ir panešimo apie vienašalį kreditavimo sutarties nutraukimą, akivaizdu, kad ieškovo elgesys kreditavimo sutarties nevykdymo laikotarpiu tik patvirtina, kad bankas ne tik iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš kreditavimo sutarties, bet, tikėtina, ir nebūtų gavęs. Taigi aplinkybės, jog ieškovas sistemingai ilgą laiką pažeidė mokėjimo prievoles, nepašalino pažeidimų net kai bankas raštu apie tai įspėdavo; nebendradarbiavo su banku vykdant sutartinius įsipareigojimus; savo veiksmais sudarė sąlygas kauptis vis didesnei skolai, patvirtina, kad bankas negavo to, ko tikėjosi iš kreditavimo sutarties ir negalėjo tikėtis kreditavimo sutarties tolimesnio vykdymo ateityje.

27Skundžiamame sprendime Klaipėdos miesto apylinkės teismas nurodė, jog „atsakovas nepagrįstai sureikšmina eilinės palūkanų įmokos svarbą, vertinant sutarties pažeidimo esmingumą, nes paties atsakovo veiksmai atidedant mokėjimus patvirtina, kad ilgalaikės sutarties tikslas yra ne momentinė nauda, o pelnas ateityje“. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokia išvada. Visų pirma, pažymėtina tai, kad griežto kreditavimo sutarties nuostatų laikymosi esmingumą patvirtina pati kreditavimo sutartis. Ieškovas su atsakovu, sudarydami kreditavimo sutartį, jos bendrosios dalies 5.2.2. punkte numatė, kad ieškovas (kredito gavėjas) įsipareigoja laiku ir tinkamai mokėti Bankui grąžintinas sumas ir palūkanas pagal Kredito sutartį. Šalys kredito sutartyje numatė, kad visi mokėjimai pagal kredito sutartį turi būti atliekami griežtai nustatytu laiku, t. y. laikantis mokėjimo grafiko. Kredito sutarties Specialiosios dalies 2.10. punkte numatyta, kad visi mokėjimai pagal kredito sutartį turi būti atliekamai kiekvieno mėnesio 15 dieną (toliau – Mokėjimo grafikas). Pažymėtina ir tai, kad mokėjimo terminų praleidimas pagal kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1. punktą yra pagrindas vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį. Tai patvirtina, kad bankui yra svarbus ne tik galutinis paskolos grąžinimo terminas, bet ir tarpiniai mokėjimai. Taigi ieškovas sudarydamas kreditavimo sutartį įsipareigojo laikytis griežtai nustatyto Mokėjimo grafiko ir laiku atlikti visus numatytus mokėjimus, t. y. tiek paskolos įmokas, tiek tarpinius mokėjimus. Antra, tai, kad griežtas kreditavimo sutarties nuostatų laikymasis bankui turėjo esminės reikšmės patvirtina ir faktas, kad griežto kreditavimo sutarčių nuostatų laikymosi reikalavimas yra būdingas ne tik ieškovo ir banko sudarytai kreditavimo sutarčiai, bet ir visam finansų sektoriui. Bankas yra finansų įstaiga, jo ūkinės komercinės veiklos tikslas – patenkinti pinigų poreikį skolinant pagal pareikalavimą ir pelningai panaudoti turimus išteklius. Banko verslo rizika yra kreditų teikimas, bankas teikdamas kreditus ir vertindamas verslo rizikas, sudarydamas sandorius, turinčius galimos rizikos požymių, turi reikalauti, kad sutartyje būtų aiškiai nurodytos sutartį sudarančių šalių teisės, įsipareigojimai, įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės; finansų įstaiga turi teisę, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų, prieš terminą nutraukti sutartį arba pareikalauti įvykdyti prievoles prieš terminą, arba pareikalauti suteikti papildomas prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones (Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio „Verslo rizikos prisiėmimas“ 7 dalis). Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, kad finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelės įtakos šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, šios sistemos tvarumui, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes. Šios įstatymų nuostatos rodo, kad finansinės sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę. Ta pačia linkme yra formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teigianti, kad kredito sutarčių sąlygų (įmokų mokėjimas laikantis mokėjimo grafiko terminų, be abejonės, yra laikytinas kredito sutarties sąlyga) griežtas laikymasis sutarties šalims turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012). Iš aukščiau nurodytų įstatymų nuostatų bei teismų praktikos akivaizdu, kad bankų veiklos stabilumas yra viešasis interesas ir jau vien dėl to bankų suteiktų paskolų sutarčių griežtas laikymasis turi esminę reikšmę. Trečia, tai, kad paskolos eiliniu įmokų nemokėjimas yra esminis paskolos sutarties pažeidimas patvirtina ir CK 6.874 straipsnio 2 dalis, numatanti kreditoriaus teises reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Galiausiai, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad aptariama Klaipėdos miesto apylinkės teismo išvada nėra teisinga ir todėl, kad teismas šios pareigos neesminį pobūdį siejo išimtinai su pavienių (eilinių) palūkanų įmokų nesumokėjimu, tuo tarpu iš nagrinėjamos bylos aplinkybių matyti, kad ieškovo įsipareigojimų nevykdymas nebuvo vienkartinis, priešingai – ieškovas sistemingai pažeidinėjo mokėjimo prievoles pagal kreditavimo sutartį (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

28Skundžiamame sprendime Klaipėdos miesto apylinkės teismas, vertindamas CK 6.217 straipsnio 2 dalies 3 punkto kriterijų (ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo) tiesiog nurodo, jog ,,byloje nėra duomenų, jog turėdamas galimybę sutartį vykdyti, ieškovas nevykdė jos tyčia, nesąžiningai“. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Ieškovas veikia kaip verslininkas, o verslas visuomet yra rizikingas. Pats ieškovas galėjo ir privalėjo numatyti galimą kreditavimo sutarties vykdymo riziką ateityje ir tokios rizikos atsiradimas jokiu būdu negali būti priežastimi, suteikiančia teisę ieškovui nesilaikyti kreditavimo sutarties sąlygų, priešingai – ieškovas privalo prisiimti šią riziką ir visus su šios rizikos atsiradimu susijusius nuostolius. Taigi ieškovas, sudarydamas kreditavimo sutartį, prisiėmė riziką ją vykdyti tinkamai, o tai, kad tariamai pablogėjo ieškovo finansinė padėtis, jokiu būdu negali reikšti ieškovo atleidimo nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo ar to, kad kita sutarties šalis (bankas) negali imtis atitinkamų teisėtų priemonių savo pažeidžiamoms teisėms ginti. Tuo tarpu iš cituotos skundžiamo sprendimo nuostatos matyti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas pateisina kreditavimo sutarties nevykdymą būtent dėl finansinės padėties pablogėjimo. Dar daugiau, laikantis pirmosios instancijos teismo logikos, išeitų, kad pareiga vykdyti sutartį egzistuoja tik tuomet, kai tai leidžia sutarties šalies finansinės galimybės ir tik tokiu atveju (t. y. finansiškai esant pajėgiam) nevykdant sutartinių įsipareigojimų, sutarties šalies veiksmai galėtų būti vertinami tyčios ir neatsargumo kontekste. Kitaip tariant, pasak Klaipėdos miesto apylinkės teismo, tyčia ar neatsargumas gali būti nustatomi tik tų sutartinių ieškovo įsipareigojimų vykdymo atžvilgiu, kurių ieškovas neįvykdė esant jo gerai finansinei padėčiai. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, kadangi ji sudaro sąlygas savavališkam sutarties vykdymo sustabdymui; ir, teisėjų kolegijos nuomone, eliminuoja galimybę vertinti sutartinių įsipareigojimų nevykdymo pasekmes tuo atveju, kai sutartinių įsipareigojimų nevykdančios šalies finansinė padėtis nėra tokia gera, nors tiek pagal įstatymus, tiek pagal Lietuvos teismų praktiką, sutarties šalies finansinės padėties pablogėjimas nesudaro pagrindo tai šaliai nevykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad finansinių išteklių neturėjimas nėra laikomas nenugalima jėga, dėl kurios šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Suformuotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad reikiamų finansinių išteklių neturėjimas negali būti pripažįstamas aplinkybe, kuri atleistų nuo sutarties tinkamo vykdymo (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008).

29Skundžiamame sprendime Klaipėdos miesto apylinkės teismas nurodo ir tai, kad „teismo nuomone, ieškovo – skolininko pagal sutartį veiksmai atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes negali būti kvalifikuojami tokiais, kurie eliminuotų sutartinių santykių tarp šalių tęsimo galimybę“. Teisėjų kolegija negali sutikti su tokia teismo pozicija dėl žemiau nurodomų priežasčių. Pirma, teismas šios išvados visiškai nepagrindę ir tik deklaratyviai nurodė, kad tai patvirtina faktinės bylos aplinkybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš skundžiamo sprendimo nėra matyti, kokios būtent bylos faktinės aplinkybės leido Klaipėdos miesto apylinkės teismui padaryti tokią išvadą. Antra, jeigu Klaipėdos miesto apylinkės teismas kreditavimo sutarties tolimesnio vykdymo galimybę būtų iš tikrųjų vertinęs nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, jis turėjo padaryti skirtingą išvadą, kadangi bylos aplinkybės patvirtina, jog ieškovo veiksmai paneigė bet kokią galimybę toliau vykdyti kreditavimo sutartį. Trečia, kreditavimo sutarties tolimesnio vykdymo galimybę Klaipėdos miesto apylinkės teismas privalėjo įvertinti ne tik visų faktinių bylos aplinkybių kontekste, bet taip pat šią galimybę turėjo lygiagrečiai įvertinti ir aukštų banko, kaip finansų įstaigos, veiklai keliamų standartų kontekste. CK 6.219 straipsnio nuostata numato, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties nutraukimo įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali manyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės. Aplinkybė, kad ieškovas sistemingai nevykdė mokėjimo prievolių pagal kredito sutartį, sudarė pakankamą pagrindą manyti, kad sutartis nebus vykdoma ir ateityje (t. y. kad pažeidimai nebus pašalinti). Tai patvirtina ir paties ieškovo veiksmai – nemokėdamas įmokų ir nereaguodamas į banko pranešimus dėl skolos ieškovas atsisakė vykdyti kreditavimo sutartį, todėl bankas teisėtai nutraukė kreditavimo sutartį (CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Turint tai omenyje, akivaizdu, kad bankas įvertinęs ieškovo veiksmus (o tiksliau neveikimą) vykdant sutartinius įsipareigojimus, ne tik kad teisėtai ir pagrįstai įgyvendino savo teisę nutraukti kreditavimo sutartį, bet tuo pačiu ir tinkamai atliko jam, kaip kredito įstaigai, nustatytas pareigas veikti atsakingai bei siekti finansinės sistemos stabilumo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ieškinyje nurodoma aplinkybė, dėl ko tariamai ieškovas negalėjo vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų, t. y. tariamai dėl ekonominės krizės yra tik deklaratyvūs ir neįrodyti, dėl to teismas neturėtų vadovautis. Pažymėtina, kad nors ir 2011 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ekonominė krizė yra pripažįstama visuotinai pripažinta aplinkybe, kurios įrodinėti nereikia, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad kiekvienoje byloje sutartį pažeidusi šalis neturi įrodyti, jog būtent ji dėl ekonominės krizės negalėjo vykdyti įsipareigojimų. Be to, tai patvirtina ir CK 6.212 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodyta, jog „šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu <...> Nenugalima jėga (force maįeure) nelaikoma tai, kad rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles“.

30Viską apibendrinat ir remiantis anksčiau išdėstytais argumentais, pagrindžiančiais, jog kreditavimo sutarties nutraukimo metu egzistavo visos CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, darytina išvada jog ieškovo mokėjimo prievolių nevykdymas yra esminis kreditavimo sutarties pažeidimas netgi vertinant jį pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį, dėl to banko vienašališkas kreditavimo sutarties nutraukimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

31Skundžiamame sprendime Klaipėdos miesto apylinkės teismas teigia, jog „atsakovas nesiėmė visų įmanomų priemonių ilgalaikei sutarčiai išsaugoti, sutartį nutraukė nesant tam pakankamo pagrindo todėl atsakovo veiksmai vertinti kaip piktnaudžiavimas savo kaip stipresnės šalies padėtimi ir sutarties vykdymo principų pažeidimas“. Teisėjų kolegija kategoriškai su tuo nesutinka. Pirma, Klaipėdos miesto apylinkės teismas šią išvadą daro preziumuodamas, jog ieškovas yra vartotojas. Tuo tarpu, kaip anksčiau išdėstyta, nėra jokio pagrindo kreditavimo sutartį kvalifikuoti kaip vartojimo ir atitinkamai ieškovo laikyti vartotoju. Taigi ieškovui kreditavimo sutartiniuose santykiuose su banku veikiant kaip verslininkui, tiek bankas, tiek ieškovas yra laikytini lygiaverčiais subjektais ir judviejų tarpusavio sutartiniuose santykiuose negali būti nustatoma nei „silpnesnioji“, nei „stipresnioji“ šalis. Antra, kolegijai nėra aišku ir pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokių papildomų priemonių bankas turėjo imtis, siekdamas išsaugoti sutartinius santykius su ieškovu. Teisėjų kolegija pažymi, kad būtent bankas nuolat informuodavo ieškovą apie jo sutartinių įsipareigojimų nevykdymą bei nustatydavo protingą terminą pažeidimams pašalinti; po pirmojo reikalavimo sumokėti skolą nenutraukė kreditavimo sutarties, nors tokią teisę turėjo, bet priešingai – net 5 kartus sudarė galimybę ieškovui padengti esamą įsiskolinimą; sutiko sudaryti Papildomą susitarimą ir jame nustatyti ieškovui kitas sąlygas, kurios turėjo padėti išsaugoti sutartinius šalių santykius; net po Papildomo susitarimo nevykdymo bankas vis skatino ieškovą vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus taip vietoj kreditavimo sutarties nutraukimo prioritetą suteikdamas kreditavimo sutarties išsaugojimui. Tačiau būtent ieškovo veiksmai jam nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, ignoruojant banko raginimus sumokėti skolą, vengiant bendradarbiauti ir kooperuotis su banku, pasinaudojant banko siekiu išsaugoti sutartinius santykius sudarant Papildomą susitarimą ir jo nevykdant, nepaliko bankui kito pasirinkimo kaip tik galiausiai nutraukti kreditavimo sutartį dėl jos esminio pažeidimo. Trečia, egzistavo kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindas, kadangi ieškovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymas, o konkrečiai – pagal kreditavimo sutartį mokėtinų sumų nemokėjimas pagal Mokėjimo grafiką, yra laikytinas esminiu kreditavimo sutarties pažeidimu, suteikiančiu teisę bankui vienašališkai nutraukti sutartį nepriklausomai nuo to, ar kreditavimo sutarties nutraukimas būtų vertinamas pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį, ar pagal CK 6.217straipsnio 5 dalį.

32Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai sudaro pagrindą pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais yra teisinis pagrindas jį panaikinti, todėl apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

33Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

34Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-02-29 nutartimi atsakovui taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0172/11/00374. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šiuo atveju ieškinys atmestinas. Kadangi laikinosios apsaugos priemonės nebeatlieka savo funkcijos – teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, jos panaikintinos (CPK 144 straipsnio 1 dalis, CPK 149 straipsnis).

35Dėl bylinėjimosi išlaidų

36Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje priimtinas priešingas sprendimas negu pirmosios instancijos teisme, perskaičiuotinos bylinėjimosi išlaidos.

37Remiantis bylos duomenimis atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 13 055,90 Lt teisinės pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 12–30). Apeliacinės instancijos teisme atsakovas patyrė 11 219,50 Lt teisinės pagalbos išlaidų (t. 2, b. l. 68–73) bei 500 Lt už sumokėtą žyminį mokestį (t. 2, b. l. 74–77).

38CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos patirtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad tenkinus apelianto apeliacinį skundą procesinis sprendimas priimtas jo naudai. Pabrėžtina, kad CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato (advokato padėjėjo) pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato (advokato padėjėjo) darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose.

39Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teisme atsakovo atstovas atliko šiuos veiksmus: pateikė atsiliepimą į ieškinį (t. 1, b. l. 37–49), dalyvavo 2012-04-26 parengiamajame teismo posėdyje (30 min; t. 1, b. l. 96–99), dalyvavo 2012-06-05 parengiamajame teismo posėdyje (35 min; t. 1, b. l. 100–103), dalyvavo 2012-07-17 teismo posėdyje (60 min; t. 1, b. l. 175–179), dalyvavo 2012-09-13 teismo posėdyje (25 min; t. 2, b. l. 31–33), pateikė prašymą dėl papildomų rašytinių įrodymų prijungimo (t. 1, b. l. 104–105). Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, maksimali suma už teisme 2012-03-26 gautą atsiliepimą į ieškinį (8.2 punktas) nustatyta 2 400 Lt (3 × 800 (atsiliepimo pateikimo metu) = 3MMA), už dalyvavimus teismo posėdžiuose 300 Lt (8.18 ir 9 punktai; 0,375 ×800 = 0,375 MMA (2,5 val.), iš viso 2 700 Lt.

40Apeliacinės instancijos teismui atsakovės atstovas 2013-01-04 pateikė apeliacinį skundą. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas, maksimali suma už apeliacinį skundą yra nustatyta 3 000 Lt (8.9 punktas; 3 × 1 000 Lt (skundo pateikimo metu) = 3 MMA.

41Teisų kolegija pažymi ir tai, kad šioje byloje nenustatė jokių išimtinių atvejų bei specialiųjų žinių reikalingumo, kad būtų pagrindas nukrypti nuo Rekomendacijoje nustatytų dydžių (Rekomendacijos 11 punktas).

42Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija mano, kad atsakovės atstovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pernelyg didelės, be to, jos žymiai viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio ribas, todėl jos mažintinos ir iš ieškovo atsakovui priteistina 6 200 Lt bylinėjimosi išlaidų (2 700 Lt + 3 000 Lt + 500 Lt (žyminis mokestis)) (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, CPK 98 straipsnis).

43Kolegija, vadovaudamasi CPK 325–333 straipsniais,

Nutarė

44panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą.

45Priimti naują sprendimą – ieškovo A. R., asmens kodas ( - ) gyvenančio ( - ), ieškinį atsakovui Nordea Bank Finland Plc (AB) Lietuvos skyriui, įmonės kodas 112025592, buveinės adresas Didžioji g. 18, Vilnius, dėl vienašališko kreditavimo sutarties Nr. KK0705425S nutraukimo pripažinimo neteisėtu, atmesti.

46Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-02-29 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

47Priteisti iš ieškovo A. R. atsakovui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui 6 200 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2012-02-28 pateikė ieškinį,... 4. Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad ieškovas... 5. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-09-28 sprendimu ieškinį tenkino.... 6. Apeliantas teismui pateikė apeliacinį skundą. Juo prašo Klaipėdos miesto... 7. Ieškovas teismui pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Juo prašo... 8. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 9. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 10. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2007 m. gegužės 30 d. ieškovas su... 11. Teisėjų kolegijos nuomone nagrinėjamos bylos atveju yra itin svarbu... 12. Skundžiamame sprendime Klaipėdos miesto apylinkės teismas nurodė, kad... 13. Visų pirma, pažymėtina tai, kad dar iki sutarties kvalifikavimo kaip... 14. Apibendrinant pasakytina, kad jeigu Klaipėdos miesto apylinkės teismas būtų... 15. Įvertinus šias aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus yra akivaizdu,... 16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors skundžiamame sprendime... 17. 2009-08-25 vienašališkai nutraukia kreditavimo sutartį (t. y. ši sutartis... 18. Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas... 19. Pažymėtina, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad... 20. Aptariamas esminis pažeidimas ir vienašalio sutarties nutraukimo teisė... 21. Teisėjų kolegija sutinka, kad sutarties bendrosios dalies 13.1 punkte... 22. Aktualu pažymėti, jog sutarties dalykas yra esminė bet kokios sutarties... 23. Be to, teisėjų kolegija primena, kad toks ieškovo mokėtinų įmokų... 24. Iš visų aukščiau nurodytų banko rašytinių reikalavimų ir priminimų... 25. Iš banko ieškovui pateiktų aukščiau aptartų 5 raštų dėl esamų... 26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymėta, jog kuo didesnis... 27. Skundžiamame sprendime Klaipėdos miesto apylinkės teismas nurodė, jog... 28. Skundžiamame sprendime Klaipėdos miesto apylinkės teismas, vertindamas CK... 29. Skundžiamame sprendime Klaipėdos miesto apylinkės teismas nurodo ir tai, kad... 30. Viską apibendrinat ir remiantis anksčiau išdėstytais argumentais,... 31. Skundžiamame sprendime Klaipėdos miesto apylinkės teismas teigia, jog... 32. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano,... 33. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių... 34. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012-02-29 nutartimi atsakovui taikė... 35. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 36. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje priimtinas priešingas sprendimas negu... 37. Remiantis bylos duomenimis atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 13... 38. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas... 39. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teisme atsakovo atstovas... 40. Apeliacinės instancijos teismui atsakovės atstovas 2013-01-04 pateikė... 41. Teisų kolegija pažymi ir tai, kad šioje byloje nenustatė jokių išimtinių... 42. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija mano, kad atsakovės... 43. Kolegija, vadovaudamasi CPK 325–333 straipsniais,... 44. panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d.... 45. Priimti naują sprendimą – ieškovo A. R., asmens kodas ( - ) gyvenančio (... 46. Panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-02-29 nutartimi taikytas... 47. Priteisti iš ieškovo A. R. atsakovui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui...