Byla 2A-1128-603/2013
Dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys - valstybės įmonė „Registrų centras“, Lietuvos Dailės muziejus, R. Z., A. G., D. M., Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Andžej Maciejevski, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. K. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys - valstybės įmonė „Registrų centras“, Lietuvos Dailės muziejus, R. Z., A. G., D. M., Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,

Nustatė

2pareiškėja E. K. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą patikslintu pareiškimu prašydama nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad pareiškėja sąžiningai, nepertraukiamai ir atvirai valdė ir naudojosi patalpomis, esančiomis adresu ( - ) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste, unikalus numeris ( - ), jas valdė teisėtai ir jokie kiti asmenys neturi už ją daugiau teisių. Nurodė, jog 1954 m. gegužės 14 d. Vilniaus Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 171 pareiškėjos tėvui A. G. buvo leista savo lėšomis pastatyti antrą aukštą virš skalbyklos, kurių adresas tuo metu buvo Kaštonų g. 7, Vilniaus mieste. Patalpos virš tuo metu buvusios skalbyklos buvo pastatytos ir įrengtos pareiškėjos tėvo A. G. lėšomis, inventorizuotos 1961 m. rugsėjo 10 d. Šiomis patalpomis iki pat mirties 1989 m. naudojosi A. G., ten buvo jo kūrybinės dirbtuvės ir iki šiol ten yra saugomi jo sukurti paveikslai. Dėl turto paveldėjimo 1985 m. gruodžio 24 d. buvo surašytas ir patvirtintas testamentas. Vykdydama testamentą, pareiškėja po tėvo mirties nuo 1989 m. sąžiningai ir atvirai valdė patalpas, atliko jų remontą, prižiūrėjo patalpas ir saugojo paveikslus.

3Atsiliepime į pareiškimą suinteresuoti asmenys R. Z. ir A. G. prašė pareiškimą tenkinti. Nurodė, kad suinteresuotų asmenų R. Z. ir A. G. tėvas A. G., o po jo mirties – pareiškėja daugiau kaip 60 metų valdė ir naudojosi kaip savomis A. G. lėšomis pastatytomis patalpomis.

4Atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra. Nurodė, jog adresu Kaštonų g. 5-14, Vilniuje, yra du nekilnojamieji daiktai: kūrybinės dirbtuvės ir, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, įregistruotas butas, unikalus Nr. ( - ), kuris nuosavybės teise priklauso D. M. Aplinkybė, kad viešuose registruose kūrybinės dirbtuvės nėra įregistruotos nepatvirtina fakto, kad patalpos neturi savininko. Pareiškėja turėtų pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad pastato adresas ( - ) buvo pakeistas į ( - ), kad būtų aišku, jog 1954 m. gegužės 14 d. Vilniaus Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 171 pareiškėjos tėvui A. G. buvo leista savo lėšomis pastatyti ginčo patalpas – kūrybines dirbtuves, esančias ( - ).

5Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė „Registrų centras“ atsiliepime į pareiškimą prašė jo netenkinti. Nurodė, kad archyvinėje kadastro ir registro duomenų byloje Nr. 13/7412 yra užfiksuoti patalpos – kūrybinių dirbtuvių, esančių gyvenamajame name ( - ), kadastro duomenys, tačiau šis nekilnojamojo turto objektas bei daiktinės teisės į jį neįregistruotos, patalpos teisės aktų nustatyta tvarka nesuteiktas adresas. Iš 1954 m. gegužės 14 d. Vilniaus Vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 171 matyti, kad nors pareiškėjos tėvas užstatė antrąjį aukštą savo lėšomis, tačiau statyboms panaudotos lėšos buvo padengtos, atleidžiant A. G. nuo nuomos mokesčio. Todėl darytina išvada, kad minėtos patalpos tapo valstybės nuosavybe.

6Atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašė pareiškimo netenkinti. Nurodė, kad byloje esantys dokumentai nepatvirtina, kad A. G. turėjo teisę statyti ar pastatė pastato, esančio ( - ), antrą aukštą. Iš 1954 m. gegužės 14 d. Vilniaus Vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 171 turinio matyti, kad A. G. ginčo patalpas valdė nuomos teise, t.y. jam buvo suteikta teisė užstatyti patalpas ir jos buvo išnuomotos A. G., atleidžiant statytoją nuo nuomos mokesčio, kol bus padengtos patirtos išlaidos. Aplinkybė, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas išvadai, kad jie nėra valstybės nuosavybė. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisių ilgą laiką neįgyvendina.

7Atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo Lietuvos Dailės muziejus prašė teismo priimti sprendimą savo nuožiūra.

8Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu netenkino pareiškėjos pareiškimo dėl nuosavybės teisės į patalpas, esančias ( - ), unikalus numeris ( - ), įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 1954 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 171 A. G. leista užstatyti skalbyklos ( - ) antrąjį aukštą, atleidžiant nuo nuomos mokesčio, kol bus padengtos patirtos išlaidos. Nekilnojamojo turto registre įregistruotas pastatas, kurio adresas ( - ), unikalus numeris ( - ), bendras plotas yra 83,88 kv. metrai, tame tarpe negyvenamosios patalpos - kūrybinės dirbtuvės, kurių plotas 44,98 kv. metrai, patalpų unikalus numeris ( - ), savininkas nenurodytas. Pastato inventoriniuose dokumentuose, formoje Nr. 2 nurodyta, kad pastatas Kaštonų g. 5 priskirtinas valstybės fondui, pastatas yra dviejų aukštų, pastatytas iki 1940 metų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo patalpos pareiškėjos tėvui buvo suteiktos nuomos sutarties pagrindu, t.y. buvo priimtas sprendimas leisti užstatyti antrąjį aukštą, atleidžiant nuo nuomos mokesčio, už patalpų įrengimą ir pritaikymą kūrybinėms dirbtuvėms neskaičiuojant nuomos mokesčio. Ginčo statinys buvo pastatytas iki 1940 m. kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir nebuvo perduotas (parduotas, privatizuotas ir t.t.) privačių asmenų nuosavybėn, todėl toks statinys vertintinas kaip priklausantis valstybei, o valstybei priklausantį turtą draudžiama pripažinti įgytu nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jo ilgalaikio valdymo.

9Apeliaciniame skunde pareiškėja prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – nustatyti pareiškėjos nuosavybės teises į patalpas, esančias ( - ), unikalus ( - ), įgijimo pagal įsyjamąją senatį faktą. Nurodė, kad 1954 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto sprendimo Nr. 171 priėmimo metu privati nuosavybė į nekilnojamuosius daiktus faktiškai neegzistavo, todėl buvo numatyta, kad pastatytos ir įrengtos kūrybinės dirbtuvės turėtų būti perduotos valstybės nuosavybėn, jų įrengimo kaštus kompensuojant pareiškėjos tėvo mokėtinomis sumomis už valstybės teiktinas komunalines paslaugas ir resursus, pavyzdžiui, vandenį, kurie tuo metu buvo įvardinami kaip nuomos mokestis. Ginčo patalpas pareiškėjos tėvas pastatė ir teisės aktų nustatyta tvarka inventorizavo dar 1961 m. rugsėjo 10 d. Pagal kasacinio teismo praktiką, valstybei nuosavybės teise priklausančiu turtu pripažįstamas ne bet kokie teisinės registracijos neturintys nekilnojamieji daiktai, o tik tokie, kurie buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės objektai. 1954 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto sprendime Nr. 171 nurodyti įsipareigojimai nebuvo įvykdyti - kūrybinės dirbtuvės nebuvo perimtos valstybės, jų nuomos sutartis nebuvo sudaryta, patalpoms įrengti patirtos išlaidos nebuvo teisingai atlygintos. Ginčo patalpos negali būti pripažintos viešosios nuosavybės objektu, kadangi jos buvo sukurtos privačiomis lėšomis ir privačioms reikmėms tenkinti.

10Atsiliepime į apeliacinį skundą Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė „Registrų centras“ prašė pareiškėjos apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad ginčo patalpos yra valstybės nuosavybė. Butas, esantis adresu ( - ), t.y., esantis tame pačiame pastate kaip ir ginčo patalpos, įstatymų nustatyta tvarka privatizuotas 1992 metais. Apeliantė nepasinaudojo įstatymų nustatyta tvarka privatizuoti ginčo patalpų, todėl jos liko valstybės nuosavybė.

11Atsiliepime į apeliacinį skundą Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė prašė pareiškėjos apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčo patalpų valdymas yra kilęs iš prievolinių teisinių santykių, todėl toks daikto valdymas negali būti laikomas savarankiška daiktine teise, t.y. pagrindu nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti. A. G., įgijęs užstatymo teisę, buvo atliestas nuo nuomos mokesčio iki to laiko, kol bus padengtos patirtos išlaidos.

12Atsiliepimų į apeliacinį skundą suinteresuoti asmenys Lietuvos Dailės muziejus, D. M., R. Z., A. G. nepateikė.

13Apeliacinis skundas netenkintinas.

14Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis), todėl ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

15Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 11 punktu, vienas iš nuosavybės teisių įgijimo pagrindų – įgyjamoji senatis, kai fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis).

16Įgyjamosios senaties institutas riboja tam tikrų daiktų įgijimą. Vadovaujantis CK 4.69 straipsnio 3 dalimi, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybė į 1) valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pastarųjų daiktų valdytojas negali teisėtai valdyti kaip savo. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama, jog civiliniame kodekse suformuluota nuostata, draudžianti įgyti valstybei ir savivaldybei priklausančius daiktus, yra imperatyvi. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme numatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2004; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.).

17Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn. Dėl to, kilus ginčui dėl nekilnojamųjų daiktų buvimo viešosios nuosavybės teisės objektais, turi būti atsižvelgiama į nuosavybės rūšies pertvarkymo iš viešosios į privačią teisinį reguliavimą. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, <...> viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. <...> Sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

18Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nurodė nesanti pageidaujamų įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti ginčo patalpų, esančių ( - ), savininkė ir nepripažįsta, jog kiti asmenys turi daugiau teisių nei ji į šį nekilnojamąjį daiktą. Savo teises į ginčo patalpas pareiškėja kildina iš faktinio, atviro, sąžiningo naudojimosi, prasidėjusio dar 1961 m., pareiškėjos tėvui patalpas įrengus asmeninėmis lėšomis ir inventorizavus teisės aktų nustatyta tvarka bei tokio valdymo neužginčijus tretiesiems asmenims. Tačiau apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, kad ginčo patalpos įrengtos pareiškėjos tėvo asmeninėmis lėšomis ir visą laiką naudojamos pareiškėjos šeimos, tokiam faktiniam valdymui niekas neprieštaravo visą naudojimosi daiktu laikotarpį, nepakanka pareiškėjos reikalavimui patenkinti, nes pareiškėjos prašomu pagrindu nuosavybė negali būti įgyjama dėl to, kad ginčo daiktas nuosavybės teise priklauso valstybei (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

19Priešingai nei proceso metu įrodinėjo pareiškėja, dviprasmybės pareiškėjos tėvo turtiniuose santykiuose ginčo patalpų atžvilgiu nebuvo: A. G. 1954 m. balandžio 9 d. pareiškime Vilniaus miesto Butų ūkio Valdybai prašė leisti ant namo, esančio ( - ), skalbyklos savo medžiagomis ir lėšomis įsirengti dailininko dirbtuvę <...>; po darbų užbaigimo – darbus įkainuoti ir išskaityti iš buto nuomos arba atstatytą antrą aukštą perduoti jam ilgalaikei nuomai (b.l. 9). 1954 m. gegužės 14 d. Vilniaus miesto darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 171 A. G. leista užstatyti skalbyklai, esančiai ( - ), antrąjį aukštą, atleidžiant nuo nuomos mokesčio, kol bus padengtos patirtos išlaidos (b.l. 7). Kaip matyti, pareiškėjos tėvui nebuvo leista įgyti ginčo patalpas nuosavybėn ir atlikti jų teisinę registraciją savo vardu. Byloje esanti 1973 m. kovo 20 d. kadastro duomenų forma 2 tvirtina, kad pastato valdytoja yra 25-ojo butų ūkio tarnyba, o pats pastatas priklauso valstybės fondui. Iš išdėstyto akivaizdu, kad įrengtos patalpos tapo viešosios nuosavybės objektu, o A. G. ginčo patalpų valdymas buvo grindžiamas prievoline subjektine nuomos teise, nors pareiškėjos tėvas santykiuose su trečiaisiais asmenimis laikytas valdytoju, kuris, be kita ko, negalėjo nepripažinti to fakto, kad jo valdomo daikto savininkas yra kitas asmuo - valstybė. Tokio valdymo skiriamasis požymis yra tas, kad šiuo atveju valdymo teisė yra ne savarankiška, o išvestinė, t.y. valdytojas šią teisę įgijo pagal sandorį iš kito asmens, kuris turi savarankišką daiktinę teisę į tą daiktą, toks daikto valdymas negali peraugti į nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį. Nors pareiškėja apeliuoja į tai, kad valstybė kūrybinėmis dirbtuvėmis nesirūpino, jų nerekonstravo, tačiau kaip minėta, įstatymas draudžia atimti nuosavybę iš ja nesinaudojančio, nesaugančio ir nesirūpinančio savininko bei pripažinti ją tam, kuris daiktą valdo kaip savo, jeigu daikto savininkas - valstybė.

20Byloje konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino patalpas, esančias ( - ) (buvęs adresas ( - ), viešosios nuosavybės objektu, kaip teisiškai nereikšmingi nenagrinėtini skundo argumentai, susiję su CK 4.68, 4. 70 ir 4.71 straipsniuose išvardintų įgyjamosios senaties taikymo sąlygų viseto egzistavimu. Teisėjų kolegija nepasisako ir dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjos tėvui ginčo patalpų įrengimo išlaidos nebuvo teisingai atlygintos, kadangi šių aplinkybių aiškinimasis nėra ginčo objektas pagal byloje pareikštą pareiškimą.

21Remiantis išdėstytais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas nenukrypdamas nuo įgyjamosios senaties instituto prigimties, paisydamas imperatyviųjų jo normų ir kasacinio teismo išaiškinimų šios kategorijos bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo procesinį sprendimą keisti arba panaikinti. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

22Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. pareiškėja E. K. (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą patikslintu... 3. Atsiliepime į pareiškimą suinteresuoti asmenys R. Z. ir A. G. prašė... 4. Atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė... 5. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė „Registrų centras“ atsiliepime į... 6. Atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos... 7. Atsiliepime į pareiškimą suinteresuotas asmuo Lietuvos Dailės muziejus... 8. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimu netenkino... 9. Apeliaciniame skunde pareiškėja prašė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo... 10. Atsiliepime į apeliacinį skundą Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė... 11. Atsiliepime į apeliacinį skundą Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos... 12. Atsiliepimų į apeliacinį skundą suinteresuoti asmenys Lietuvos Dailės... 13. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47... 16. Įgyjamosios senaties institutas riboja tam tikrų daiktų įgijimą.... 17. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad draudimas įgyti įgyjamąja senatimi... 18. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja nurodė nesanti pageidaujamų įgyjamąja... 19. Priešingai nei proceso metu įrodinėjo pareiškėja, dviprasmybės... 20. Byloje konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino... 21. Remiantis išdėstytais motyvais darytina išvada, kad pirmosios instancijos... 22. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti...