Byla 2A-169-278/2014
Dėl sprendimo dalies panaikinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir grąžinimo į pareigas

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Valiulienės,

2kolegijos teisėjų: Eigirdo Činkos, Nijolės Danguolės Smetonienės,

3teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. V. G. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1441-842/2013 pagal ieškovo G. V. G. ieškinį atsakovams viešajai įstaigai (toliau - VšĮ) „Utenos ligoninė“, Utenos rajono savivaldybei, Utenos rajono savivaldybės tarybai, trečiajam asmeniui Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimo dalies panaikinimo, neteisėto atleidimo iš darbo ir grąžinimo į pareigas.

4Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija

Nustatė

5ieškovas G. V. G. nurodė, kad 1998-12-30 buvo priimtas dirbti į VšĮ ,,Utenos ligoninė“ direktoriaus pareigas ir šiose pareigose dirbo iki 2013-07-01. Nurodė, jog Utenos rajono savivaldybės tarybos 2013-06-27 sprendimu Nr. TS-172 jis buvo atleistas iš VšĮ ,,Utenos ligoninė“ direktoriaus pareigų 2013-07-01, nutraukiant darbo sutartį Darbo kodekso (toliau - DK) 124 straipsnio 1 dalies pagrindu (sutartį nutraukiant kitų įstatymų nustatytais pagrindais). Teigė, kad 2012-07-01 įsigaliojus LR Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1770 nuostatoms, jog LNSS (toliau - Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos) valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną tos įstaigos vadovų pareigas ėjo dešimt ar daugiau metų, toliau eina atitinkamos įstaigos vadovo pareigas vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos, o pasibaigus šiam terminui, įstaigos vadovas atleidžiamas iš darbo. Įsigaliojus šiam įstatymui, pasikeitė jo darbo sutarties Nr. 138 sąlygos, t.y., pasikeitė sutarties terminas, kuris iš neterminuoto buvo pakeistas į terminuotą, vienerių metų terminą. Nurodė, jog sudarytos darbo sutarties sąlygos gali būti keičiamos esant išankstiniam raštiškam darbuotojo sutikimui, tačiau tokio sutikimo jis nėra davęs. Teigė, jog darbdavys Utenos rajono savivaldybė, vadovaudamasi Darbo kodekse nustatyta tvarka, turėjo jam pasiūlyti pakeisti galiojančios darbo sutarties sąlygas, o būtent sudaryti terminuotą darbo sutartį vienerių metų laikotarpiui, o darbo sutartį privalėjo nutraukti vadovaudamasis DK 125 arba 129 straipsnių nuostatomis bei išmokėti šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką arba susitarti dėl kitų darbo sutarties nutraukimo sąlygų. Teigė, kad jis dirbo gerai ir pagrįstai tikėjosi, jog atsakovas su juo nenutrauks neterminuotos darbo sutarties, planavo tolesnius įstaigos darbus. Prašė teismą panaikinti Utenos rajono savivaldybės tarybos 2013-06-27 sprendimo Nr. TS-172 1 punktą - atleisti jį iš VšĮ ,,Utenos ligoninė“ direktoriaus pareigų 2013-07-01, nutraukiant darbo sutartį pagal Darbo kodekso 124 straipsnio 1 dalį, išmokant kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas ir 2 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką teisės aktų nustatyta tvarka, grąžinti jį į VšĮ ,,Utenos ligoninė“ direktoriaus pareigas, išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį laikotarpiu nuo 2013-07-02 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, t. y. sugrąžinimo į VšĮ ,,Utenos ligoninė“ direktoriaus pareigas dienos. Be to, prašė bylą sustabdyti ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar LR sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau - SPĮĮ) 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys ta apimtimi, kuria Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovams yra pakeičiamos darbo sutarties sąlygos, nustatant darbo sutarties terminą, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo ir įstatymo negaliojimo atgal principams.

6Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas darė išvadą, kad kreiptis į Konstitucinį Teismas dėl SPĮĮ 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI -1770, priimto 2011-12-01, 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalių konstitucingumo nėra pagrindo. Nurodė, kad Utenos rajono savivaldybė yra VšĮ ,,Utenos ligoninė“ steigėja ir jos kompetencijai priklauso įstatymų nustatyta tvarka spręsti įstaigos vadovo – VšĮ ,,Utenos ligoninė“ direktoriaus - priėmimo ir atleidimo iš pareigų klausimus. Konstatavo, jog ieškovas G. V. G. turėjo teisę dalyvauti konkurse VšĮ ,,Utenos ligoninė“ vadovo pareigoms užimti, tačiau šia teise nepasinaudojo ir naujai organizuotame viešame konkurse į VšĮ ,,Utenos ligoninė“ vadovo pareigas nedalyvavo. Kadangi jis nepriklausė 2011-12-01 priimto SPĮĮ 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtam asmenų ratui, įstaigai vadovavo daugiau nei dešimt metų, darė išvadą, kad G. V. G., suėjus įstatymo nustatytam terminui, teisėtai ir pagrįstai Utenos rajono savivaldybės tarybos 2013-06-27 sprendimo Nr. TS-172 1 punktu atleistas iš pareigų DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas darė išvadą, jog ieškovui, atleistam esant specialiame įstatyme įtvirtintam pagrindui, ginčijamu įsakymu pagrįstai nurodyta išmokėti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Nustatė, kad ieškovas dėl darbo sutarties pasibaigimo šalių susitarimu nesikreipė, nutraukti sutartį šalių susitarimu jam nebuvo siūlyta, todėl nebuvo pagrindo darbo sutartį nutraukti DK 125 straipsnio pagrindu, išmokant 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių kompensaciją.

7Apeliaciniu skundu ieškovas G. V. G. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Be to, prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar SPĮĮ 15 straipsnio pakeitimo įstatymo, priimto 2011-12-01, 2 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys, ta apimtimi, kuria jam buvo pakeistos darbo sutarties sąlygos, nustatant darbo sutarties terminą (patį trumpiausią, skirtingos trukmės negu kitiems LNSS vadovams terminą, nesuteikiant pakankamai laiko kvalifikacijos kėlimui), t.y. esminiai pabloginant jo darbo sutarties sąlygas ir taip pat ta apimtimi, kuria šiame įstatyme nėra numatyta kompensacijos mokėjimo atleidžiamiems LNSS įstaigų vadovams tvarka, t.y. kad pakeitus teisinį reguliavimą prarado teisę gauti DK 140 straipsnyje 1 dalyje numatyto dydžio išeitinę išmoką, kurios pagrįstai tikėjosi, pagal normų turinį ir reguliavimo apimtį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo ir įstatymo negaliojimo atgal principams. Teigia, jog pasikeitus įstatymui, reglamentuojančiam LNSS viešųjų įstaigų vadovų darbo trukmei, pasikeitė jo darbo sutarties terminas ir jo darbo sutartis tapo terminuota, todėl darbdavys Utenos rajono savivaldybė 2012-07-01 turėjo pasiūlyti jam pakeisti galiojančios darbo sutarties sąlygas, sudarant terminuotą darbo sutartį vienerių metų laikotarpiui. Nurodo, kad SPĮĮ 15 straipsnio pakeitimo įstatyme nenurodyta, jog įstaigų vadovas turi būti atleistas iš darbo vadovaujantis DK 124 straipsnio 1 punktu, todėl, atleidžiant iš pareigų darbdavys turėjo taikyti Darbo kodekse nustatytą tvarką. Be to, nutraukiant darbo sutartį, mokėtina kompensacija neturėjo būti mažesnio dydžio, negu numatyta DK 140 straipsnio 1 dalyje. Teigia, kad jo atleidimo iš VšĮ „Utenos ligoninė" direktoriaus pareigų tvarka neteisėta, o įstatymas, kurio pagrindu buvau atleistas, prieštarauja Konstitucijai, pažeidžia jo teises, nes pasirinkęs ligoninės vadovo - administratoriaus kelią ir tikėdamas dirbti vadovo pareigose iki pensijos, prarado galimybę gydytojo karjerą tęsti medicinos mokslo kryptimi. Nurodo, kad iki paskyrimo į įstaigos vadovo pareigas, dirbo ligoninės skyriaus vedėjo pareigose, į kurias dabar negali pretenduoti, joms esant užimtoms, kas rodo jo, kaip gydytojo karjeros praradimus, kurie nėra darbdavio tinkamai kompensuoti. Nurodo, jog dirbdamas ligoninės vadovo pareigose, turėjo ribotas galimybes dalyvauti profesinės kvalifikacijos tobulinimo kursuose bei mokslinėse - praktinėse konferencijose, išvykti į stažuotes Lietuvoje bei užsienyje, o SPĮĮ 15 straipsnio nustatytas vienerių metų trukmės terminas yra per trumpas bei nepakankamas, persikvalifikuoti ar įgyti tinkamą kvalifikaciją, kurią galėjo turėti, jeigu daugiau kaip 14 metų būtų nuolat tobulinęsis, bet ir neteisingas kitų vadovų, turinčių mažesnį vadovo darbo stažą, atžvilgiu.

8Atsakovai Utenos rajono savivaldybė, Utenos rajono savivaldybės taryba, tretysis asmuo Utenos rajono savivaldybės administracija atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad darbo sutartis su apeliantu nutraukta esant specialiame įstatyme nustatytam atvejui, o ne atsakovės Utenos rajono savivaldybės tarybos iniciatyva dėl DK ar kituose įstatymuose nustatytų svarbių priežasčių. Teigia, jog SPĮĮ nustatyta priėmimo ir atleidimo iš darbo, darbo apmokėjimo tvarka ir, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, darbo sutartis su LNSS viešosios įstaigos vadovu gali būti nutraukiama vadovaujantis DK įtvirtintu darbo sutarties nutraukimo reglamentavimu. Nurodo, kad kitokiu teisiniu pagrindu ieškovas G. V. G. negalėjo būti atleistas, nes SPĮĮ 15 straipsnio pakeitimo įstatymas aiškiai nurodo darbo sutarties nutraukimo pagrindus. Teigia, jog neturėjo jokio teisinio pagrindo keisti ieškovo darbo sutarties sąlygos, kadangi SPĮĮ 15 straipsnio pakeitimo įstatymas, pakeitė LNSS viešųjų įstaigų vadovų kadencijos trukmę ir nustatė, kad kai pasibaigia minėtame įstatyme nustatytas terminas, LNSS valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovas atleidžiamas iš darbo. Nurodo, kad SPĮĮ 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatos, kurių pagrindu ieškovas buvo atleistas iš Utenos ligoninės direktoriaus pareigų, neprieštarauja LR Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo ir įstatymo negaliojimo atgal principams. Teigia, jog SPĮĮ pakeitimus sąlygojo Konstitucinio Teismo Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas.

9Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė VšĮ „Utenos ligoninė“ prašo skundą atmesti. Nurodo, kad viešoji įstaiga negali būti tinkamu atsakovu, nes negalėjo, negali ir negalės įtakoti Utenos rajono savivaldybės (Utenos rajono savivaldybės tarybos) sprendimų, kurie susiję su jų darbuotojų priėmimu ar atleidimu iš darbo, todėl negali būti atsakinga už Utenos rajono savivaldybės tarybos priimtą sprendimą, susijusį su apeliantu. Teigia, jog teismas turėjo pašalinti netinkamą atsakovę, t. y. VšĮ „Utenos ligoninė“ iš bylos, arba turėjo į bylą ligoninę įtraukti trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Be to, teigia, jog atleidimas iš darbo yra teisėtas, ieškovas žinojo apie SPĮĮ pakeitimus, turėjo teisę dalyvauti naujai skelbtame viešajame konkurse ligoninės vadovo pareigoms užimti, tačiau tokia teise nepasinaudojo ir viešajame konkurse nedalyvavo. Nurodo, jog SPĮĮ 15 straipsnio pakeitimo įstatymu buvo siekiama LNSS vadovų kaitos, sudarant sąlygas efektyviam LNSS įstaigų funkcionavimui, todėl nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą, dėl ko reikėtų sustabdyti bylos nagrinėjimą.

10Apeliacinis skundas atmestinas.

11Apeliantas G. V. G. prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Minėtomis Civilinio proceso nuostatomis įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliaciniai skundai (bylos pagal apeliacinius skundus) apeliacinės instancijos teisme nagrinėjami rašytinio proceso tvarka, o apeliacinės instancijos teismui suteikta diskrecijos teisė nuspręsti ar juos nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovo skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis, kurie dalyvavo pirmosios instancijos teisme, o nesutikimo su sprendimo bei apeliacinio skundo motyvus išdėstė procesiniuose dokumentuose, nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto G.V. G. prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

12Byloje nustatyta, kad 1998-12-30 ieškovas G. V. G. buvo priimtas į VšĮ „Utenos ligoninė“ direktoriaus pareigas, iš kurių DK 124 straipsnio 1 punkto pagrindu (sprendime atleisti iš darbo nurodyta DK 124 str. 1 d., patikslinant - kitų įstatymų nustatytais pagrindais), nuo 2013-07-01 buvo atleistas Utenos rajono savivaldybės tarybos 2013-06-27 sprendimu Nr. TS-172, išmokant dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (b. l. 11-15, 56-57). Ieškovas G.V. G. teigia, jog iš darbo atleistas nepagrįstai, nes 2012-07-01 įsigaliojus Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymui Utenos rajono savivaldybė privalėjo pasiūlyti jam pakeisti galiojančios darbo sutarties sąlygas, sudarant terminuotą darbo sutartį vienerių metų laikotarpiui ir iš darbo atleisti DK 125 ar 129 straipsnių pagrindais bei išmokėti šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog iš darbo ieškovas atleistas pagrįstai ir su šia teismo išvada apeliacinės instancijos teismas sutinka dėl sekančių motyvų.

13Darbo kodekso nuostatos reglamentuoja darbo santykius, susijusius su jame ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba, o atskirų darbo santykių sričių reglamentavimo ribas nustato darbo kodeksas, taip pat pagal šio kodekso nustatytas ribas – kiti įstatymai bei Vyriausybės nutarimai (DK 1, 3, 100 str.). Sveikatos priežiūros įstaigų veiklą reglamentuoja specialusis įstatymas, kuris reglamentuoja ir šių įstaigų, jų padalinių, filialų vadovų bei sveikatos priežiūros specialistų priėmimo ir atleidimo iš darbo tvarką (Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 1 str.). Iš byloje esančių VšĮ ,,Utenos ligoninė“ įstatų, patvirtintų Utenos rajono savivaldybės tarybos 2011-09-29 sprendimu Nr. TS-306, matyti, jog šios įstaigos steigėjas (savininkas) yra Utenos rajono savivaldybė, kurios teises ir pareigas įgyvendina savivaldybės taryba (įstatų 5 punktas, b. l. 39-50). Minėtų įstatų 35 straipsnis nustato, jog darbo sutartį su įstaigos vadovu įstaigos vardu sudaro ir ją nutraukia visuotinio dalininkų susirinkimo įgaliotas asmuo, o 36 punktas numato, jog direktorius į darbą priimamas viešo konkurso būdu, kurį organizuoja ir jo nuostatus tvirtina įstaigos visuotinis dalininkų susirinkimas (savininkas), suderinęs konkurso sąlygose nurodytus kvalifikacinius reikalavimus su Sveikatos apsaugos ministerija. Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 3 punkto, Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (toliau – SPIĮ) 15 straipsnyje 1 dalyje ir 28 straipsnio 6 punkto nuostatose nustatyta, jog LNSS viešosios įstaigos steigėjo kompetencijai, be kitų funkcijų, priklauso ir ligoninės (kurios savininkė yra savivaldybė) vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų. Dėl paminėtų motyvų Utenos rajono savivaldybės kompetencijai priklausė įstatymų nustatyta tvarka spręsti VšĮ ,,Utenos ligoninė“ direktoriaus priėmimo ir atleidimo iš pareigų klausimus, kuriuos ji įgyvendina Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

14Nustatyta, kad 2011-12-01 priimto Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalis nustatė, jog šio straipsnio 1 dalyje nenurodyti Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos valstybės ir savivaldybių biudžetinių ir viešųjų įstaigų vadovai, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną tos įstaigos vadovų pareigas ėjo dešimt ar daugiau metų, toliau eina atitinkamos įstaigos vadovo pareigas vienus metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Šio straipsnio 7 dalis nustatė, jog įstatymas įsigalioja 2012-07-01. Kadangi ieškovas G.V. G. VšĮ ,,Utenos ligoninė“ vadovavo daugiau nei dešimt metų, suėjus nustatytam minėto įstatymo terminui, jis turėjo būti atleistas iš minėtos gydymo įstaigos direktoriaus pareigų. Ieškovas teigia, jog 2011-12-01 priėmus SPĮĮ 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, darbdavys privalėjo pasiūlyti jam pakeisti neterminuotą darbo sutarties sąlygą į terminuotą, o to nepadaręs, pažeidė darbo kodekso nuostatas. Darbo sutarties šalių sulygtos sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas, sudaro darbo sutarties turinį (DK 94 str.1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog visos šalių sulygtos darbo sutarties sąlygos, jeigu darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose arba kolektyvinėje darbo sutartyje nėra draudimo dėl jų susitarti, yra vienodai privalomos darbo sutarties šalims ir gali būti keičiamos įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-274/2008, Nr. 3K-3-210/2009; Nr. 3K-3-125/2010; 3K-3-598/2012; Nr. 3K-3-665/2013; Nr. 3K-3-112/2014 ir kt.). Darbo teisėje pripažįstama, kad darbo sutarties šalys savo susitarimu, išreikšdamos suderintą valią, gali pakeisti bet kurią sutarties sąlygą, tačiau jos turi laikytis nustatytos darbo sutarties sąlygų keitimo tvarkos, kuri privalo užtikrinti žmogaus teises darbo procese. DK 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbo sutarties sąlygos, nustatytos šio kodekso 95 straipsnio 1 ir 2 dalyse gali būti keičiamos esant išankstiniam raštiškam darbuotojo sutikimui, išskyrus šio kodekso 121 straipsnyje nustatytus atvejus. Susitarimas dėl darbo sutarties termino yra priskirtinas būtinosioms darbo sutarties sąlygoms, todėl ši darbo sutarties sąlyga gali būti keičiama tik esant darbuotojo raštiškam sutikimui. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl darbo sutarties keitimo galimybių yra išaiškinęs, kad darbo apmokėjimo sąlygos, kurios yra kiekvienos darbo sutarties būtinoji sąlyga, gali būti keičiama be darbuotojo sutikimo kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-265/2005; Nr. 3K-3-602/2008; Nr. 3K-3-111/2011; Nr. 3K-3-665/2013 ir kt.). Kolegija konstatuoja, jog šis išaiškinimas taikytinas ir keičiant darbo sutarties termino sąlygą, nes tiek ši, tiek ir darbo apmokėjimo sąlyga priskirtinos prie būtinųjų darbo sutarties sąlygų ir yra faktiškai lygiavertės. Kadangi ieškovo G.V. G. darbo sutarties terminas buvo keičiamas Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu, konstatuotina, jog jo sutikimas dėl darbo sutarties termino keitimo nebuvo reikalingas. Be to, minėtas įstatymas buvo priimtas 2011-12-01, įsiteisėjo 2012-07-01, todėl žinodamas įstatymo nuostatas, jo įsigaliojimo terminus, ieškovas tęsė darbo santykius, neinicijavo darbo ginčo, kas leidžia daryti išvadą, jog jis sutiko su darbo sutarties sąlygos keitimu (SPĮĮ 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 str. 5 d.).

15Aukščiau minėto Vietos savivaldos įstatymo16 straipsnio 3 dalies 3 punkto nuostatos nustato, jog savivaldybės viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų, kitų funkcijų, susijusių su šių juridinių asmenų vadovų darbo santykiais, įgyvendinamas Darbo kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnyje 6 dalyje nustatyta, jog LNSS biudžetinių ir viešųjų įstaigų ar jų filialų ir padalinių vadovai bei šių įstaigų sveikatos priežiūros specialistai į darbą priimami ir iš darbo atleidžiami Darbo kodekso nustatyta tvarka ir pagrindais. Kadangi Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatos nenustatė, kokiu pagrindu sveikatos įstaigų vadovai turi būti atleidžiami iš darbo nuo 2013-07-01, todėl VšĮ “Utenos ligoninė” steigėjas pagrįstai ieškovą iš darbo atleido vadovaudamasis DK 124 straipsnio 1 punktu (darbo sutartį nutraukus kitų įstatymų nustatytais pagrindais). Byloje nustatyta, tai pripažįsta ir pats G.V. G., jog nei jis, nei Utenos rajono savivaldybė nesiūlė darbo sutartį nutraukti šalių susitarimu, o nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, steigėjui Utenos rajono savivaldybei nebuvo pagrindo, nes darbo sutartis buvo nutraukiama ne steigėjo, o įstatymo leidėjo iniciatyva, todėl atleisti ieškovą iš darbo DK 125 ar 129 straipsnių pagrindais nebuvo pagrindo. Atleidžiant sveikatos įstaigos vadovą iš pareigų įstatymas nenustatė, kad būtų vertinami vadovavimo įgūdžiai, įstaigos veiklos rezultatai ir pan., todėl šios aplinkybės nesudarė pagrindo daryti išimtis ieškovui, tačiau tai galėjo turėti įtakos vertinant viešojo konkurso rezultatus, jei G.V. G. būtų juose dalyvavęs.

16Išeitinės išmokos dydį nustato DK 140 straipsnio nuostatos. Minėto straipsnio 3 dalis nustato, jog nutraukus darbo sutartį kitais šiame skirsnyje (išskyrus šio Kodekso 125 ir 126 straipsniuose bei 127 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus) ir kituose įstatymuose nustatytais atvejais, kai nėra darbuotojo kaltės, jam išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, jeigu įstatymai ar kolektyvinės sutartys nenustato kitaip. SPĮĮ 15 straipsnio pakeitimo įstatymas išeitinės išmokos dydžio nenustatė, o SPĮĮ 15/1 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad LNSS viešųjų įstaigų vadovaujantiesiems darbuotojams, su kuriais nutraukiama darbo sutartis šalių susitarimu pagal Darbo kodekso 125 straipsnį, gali būti išmokamos kompensacijos, kurių suma negali viršyti trijų jų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių, apskaičiuotų Vyriausybės nustatyta tvarka. Kadangi išeitinės išmokos dydžiai kitais pagrindais atleistų sveikatos įstaigų darbuotojų atleidimo atvejais, minėto įstatymo nenustatyti, todėl darbdavys privalo vadovautis Darbo kodekso nuostatomis. DK 124 straipsnis nenustato išeitinės išmokos dydžio. Dėl aukščiau paminėtų motyvų, atleidžiant ieškovą DK 124 straipsnio 1 punkto pagrindu, DK 140 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytos išeitinės išmokos dydis G.V. G. negalėjo būti taikomas, todėl ieškovo teiginys, jog atleidžiant jį iš darbo privalėjo būti išmokėta šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, atmestinas.

17Apeliantas teigia, jog Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatose įtvirtintam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisinio saugumo, lygiateisiškumo ir įstatymo negaliojimo atgal principams ir prašė teismą kreiptis į Lietuvos Konstitucinį teismą. Bylą nagrinėjantis teismas gali sustabdyti bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreiptis į jį su prašymu spręsti, ar įstatymas arba teisės aktas ar jo dalis atitinka Konstituciją ar įstatymus, tačiau tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad įstatymas arba kitas teisės aktas ar jo dalis, kurie turėtų būti taikomi konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai ar įstatymams (CPK 3 str. 3 d.). Kaip aukščiau nurodyta, 2011-12-01 priimtas įstatymas, kuriuo vadovaujantis ieškovas yra atleistas iš darbo nuo 2013-07-01, nustatė pakankamai ilgą įsigaliojimo terminą, nedraudė vadovams, ir pačiam apeliantui, teisės dalyvauti konkurse į direktoriaus pareigas bei nenustatė kitų apribojimų. Šiuo įstatymu buvo sudaryta galimybė sveikatos įstaigoms užtikrinti vadovų kaitą, įtraukti į darbinę veiklą patirtį, sugebėjimą vadovauti turinčius asmenis, tuo siekiant užtikrinti efektyvesnį sveikatos sistemos įstaigų funkcionavimą, kokybiškų ir tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimą bei įgyvendinant vieną iš valstybės funkciją - rūpintis šalies žmonių sveikata. Dėl paminėtų motyvų konstatuoti, jog Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatos pažeidė lygiateisiškumo ir kitus G.V. G. nurodytus bei Konstitucijoje įtvirtintus principus, nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą kreiptis į Lietuvos Konstitucinį teismą. Tenkinti šį prašymą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taip pat nėra pagrindo.

18Atsiliepime į apeliacinį skundą VŠĮ “Utenos ligoninė” nurodo, jog į bylą nepagrįstai yra įtraukta atsakove. Šis teiginys atmestinas, nes 1998-12-30 darbo sutartimi steigėjas ir ieškovas susitarė, jog ieškovo G.V. G. darbo vieta yra VŠĮ “Utenos ligoninė” (b. l. 11-15), todėl ši sveikatos priežiūros įstaiga privalo pilnai atsiskaityti su iš darbo atleidžiamu darbuotoju. Be to, Civilinio proceso kodekso nuostatos nenumato teismo teisės pašalinti iš bylos atsakovą ar pakeisti jo procesinę padėtį, nes teisė pasirinkti atsakovą suteikta ieškovui (CPK 45 str.).

19Dėl paminėtų motyvų apeliacinis skundas atmestinas.

20Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

Nutarė

21Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. kolegijos teisėjų: Eigirdo Činkos, Nijolės Danguolės Smetonienės,... 3. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 4. Išnagrinėjusi bylą, teisėjų kolegija... 5. ieškovas G. V. G. nurodė, kad 1998-12-30 buvo priimtas dirbti į VšĮ... 6. Utenos rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu ieškinį... 7. Apeliaciniu skundu ieškovas G. V. G. prašo panaikinti Utenos rajono... 8. Atsakovai Utenos rajono savivaldybė, Utenos rajono savivaldybės taryba,... 9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė VšĮ „Utenos ligoninė“... 10. Apeliacinis skundas atmestinas.... 11. Apeliantas G. V. G. prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso... 12. Byloje nustatyta, kad 1998-12-30 ieškovas G. V. G. buvo priimtas į VšĮ... 13. Darbo kodekso nuostatos reglamentuoja darbo santykius, susijusius su jame ir... 14. Nustatyta, kad 2011-12-01 priimto Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros... 15. Aukščiau minėto Vietos savivaldos įstatymo16 straipsnio 3 dalies 3 punkto... 16. Išeitinės išmokos dydį nustato DK 140 straipsnio nuostatos. Minėto... 17. Apeliantas teigia, jog Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų... 18. Atsiliepime į apeliacinį skundą VŠĮ “Utenos ligoninė” nurodo, jog į... 19. Dėl paminėtų motyvų apeliacinis skundas atmestinas.... 20. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 21. Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti...