Byla 3K-3-602/2008
Dėl darbo užmokesčio priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai dėl darbo užmokesčio priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 16 732,97 Lt darbo už mokesčio (495,77 Lt už 106 viršvalandžius, 10 676,02 Lt už 282 darbo valandas naktį, 1844,11 Lt už 204 darbo valandas švenčių dienomis) ir 3717,07 Lt delspinigių. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo dėl ieškovo papildomo darbo fakto ir valandų nėra. Šalių ginčas kilo dėl to, kaip atsakovas turėjo mokėti ieškovui atlyginimą už papildomą darbą, dirbtą tris metus, t. y. už viršvalandžius, darbą naktį, švenčių ir poilsio dienomis nuo 2003 m. balandžio mėn. iki 2006 m. kovo mėn. Atsakovas 1997 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 168 nustatė ieškovui 10,7 BMA (bazinės mėnesinės algos) atlyginimą ir 15 proc. priedą. Vėliau Seimo kanceliarija 1998 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 196 pakeitė ieškovo atlyginimą ir jam nustatė 13,20 BMA koeficientą, į kurį įskaitė vidutinę 50–70 proc. priemoką už viršvalandžius, darbą naktį, švenčių ir poilsio dienomis. Ieškovas su šiuo pakeitimu buvo supažindintas, bet dabar tvirtina, kad prie gaunamo pareiginio atlyginimo papildomai turėtų gauti DK 193, 194 straipsniuose nustatyto dydžio atlyginimą už faktiškai dirbtus viršvalandžius, darbą naktį, švenčių ir poilsio dienomis. Atsakovas tam prieštarauja, nes priemoką už papildomą darbą įskaitė į pareiginio atlyginimo koeficientą (13,20 BMA).

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2008 m. vasario 20 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį. Teismas konstatavo, kad ieškovas neturi teisės gauti daugiau negu jam nustatyta pareiginė alga darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą, taip pat darbą naktį ir poilsio bei švenčių dienomis. Šią išvadą teismas padarė remdamasis tokiais esminiais motyvais. Prima, Seimui Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 357 pakeistas Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ buvo neprivalomas, todėl darbdavys turėjo teisę nustatyti Seimo vairuotojų atlyginimo koeficientus nuo 8 iki 16 (bazinės mėnesinės algos dydžiais) ir į pareiginę algą įskaityti 50 proc. priemoką už ilgesnę darbo dieną, naktinį darbą ir darbą poilsio bei švenčių dienomis, nors tai skyrėsi nuo Darbo apmokėjimo įstatymo 7, 8 straipsniuose ir DK 193, 194 straipsniuose nustatytos apmokėjimo tvarkos. Antra, teismas pripažino, kad teisingas atlyginimas biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojams yra toks, kai jis lygus koeficientui 7,7, ir plius atlyginimas už faktiškai atliktą viršvalandinį darbą, taip pat darbą naktį ir švenčių bei poilsio dienomis, nes Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarime Nr. 357 nustatyta, jog aukštos kvalifikacijos darbininkams, dirbantiems atsakingus darbus, vietoj tarifinių atlygių galima nustatyti tarnybinį atlyginimą iki 7,7 dydžio koeficiento, kurio pagrindas yra bazinė mėnesinė alga. Trečia, teismas sprendė, kad ieškovui už darbą atlyginta teisingai, nes jo pareiginės algos koeficientas buvo ne 7,7 , bet 13,2, t. y. didesnis už nurodytame Vyriausybės nutarime rekomenduojamą dydį. Teismas pabrėžė, kad toks didesnio negu kitų biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojams atlyginimo nustatymas ieškovui, yra teisingas ir pagrįstas, nes tai lėmė darbdavio siekis atlyginti už darbą kitokiomis negu įprastinės darbo sąlygos. Įvertinęs liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, teismas konstatavo, kad nuo pat pareiginės algos koeficiento pakeitimo ieškovas žinojo, kad į pareiginę algą yra įskaičiuota 50 proc. priemoka. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo atlyginimas buvo teisingas, darbuotojo padėtis gaunamo atlyginimo aspektu buvo geresnė, palyginus su tuo, jeigu atsakovas būtų įvykdęs Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimą Nr. 511, nes atlyginimo ieškovas gavo 15 364,17 Lt daugiau negu būtų gavęs pritaikius Vyriausybės nustatytą maksimalų pareiginės algos koeficientą. Remdamasis DK 4 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad darbo teisinių santykių subjektai susitarimo būdu gali nustatyti tarpusavio teisies ir pareigas, kai tai tiesiogiai nedraudžiama, teismas atmetė ieškovo argumentą, kad DK nenustatyta galimybės į pareiginį atlyginimą įskaičiuoti kompensaciją už viršvalandžius, darbą naktį ir švenčių bei poilsio dienomis.

7Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. liepos 14 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su visais pirmosios instancijos teismo argumentais ir išvadomis. Papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimas yra nesąžiningas, nes ieškovas siekia gauti neuždirbtas lėšas iš valstybės biudžeto, kurios yra didesnės už analogišką darbą dirbusių kitų biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų lėšas, gautas ieškovo nurodytu laikotarpiu.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti rajono Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė DK 193, 194 straipsnius, nes nepagrįstai pripažino, kad darbuotojas ir darbdavys gali susitarti į pareiginį atlyginimą iš anksto įskaičiuoti kompensaciją už viršvalandžius, darbą naktį it švenčių bei poilsio dienomis. Kasatorius teigia, kad nurodytos darbo teisės normos imperatyviai nustato darbdaviui pareigą papildomai sumokėti už kiekvieną dirbtą viršvalandinio, naktinio darbą ir darbo poilsio bei švenčių dienomis valandą. Kasatorius nurodo, kad nėra galimybės nustatyti pastovų priedą, skirtą kompensuoti už nurodyto pobūdžio darbą.
  2. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad DK 193, 194 straipsnių nuostatos „ne mažiau kaip pusantro karto darbuotojui nustatyto valandinio atlygio“ arba „nemažesnis kaip dvigubas valandinis atlygis“ leidžia darbo teisinių santykių šalims susitarti kitaip ir nustatyti, pavyzdžiui, mažesnį atlygį. Kasatorius šį argumentą grindžia DK 4 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią darbo santykių šalys gali susitarti kitaip tik jei to nedraudžia DK.
  3. Teismai netinkamai taikė ir aiškino Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ nuostatas ir DK 95 straipsnio 3 dalį bei 120 straipsnio 3 dalį, nes padarė neteisingą išvadą, kad kasatoriaus pareiginė alga turėjo būti 7,7, bet ne 13,2 koeficientas. Kasatorius pabrėžė, kad jis pas atsakovą dirbo darbo sutarties pagrindu, kurioje ir buvo nustatytas jo atlyginimo koeficientas 13,2, bet apie atlyginimo priedus nieko nepasisakyta. Ankstesnėje darbo sutartyje kasatoriaus priedas buvo nustatytas atskirai. Be to, nepagrįsta teigti, kad į pareiginę algą įskaičiuotas 5,5 priedas lygus 50 proc. 7,7 koeficiento. Kasatorius nurodo, kad iš tikrųjų jo pareiginė alga buvo sumažinta nuo 10,7 iki 6,6 koeficiento ir pridėtas 50 proc. priedas, lygus 6,6 taip nustatant bendrą 13,2 koeficientą.
  4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 177, 185 straipsnius, nes neteisingai nustatė aplinkybes dėl kasatoriaus pareiginės algos nustatymo. Kasatorius teigia, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atlyginimą savo darbuotojams atsakovas turėjo nustatyti pagal Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimą Nr. 511, t. y. ne didesnį kaip 7,7 pareiginės algos koeficientas. Kasatorius atkreipė dėmesį, kad pagal nurodyto Vyriausybės nutarimo 13 punktą atsakovui nutarime pateikti algų dydžiai buvo tik rekomendacinio pobūdžio, ir atsakovas jais nesivadovavo, nes savo darbuotojams nustatė didesnius atlyginimus.
  5. Kasatorius nurodo, kad Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas netinkamai taikė ir aiškino Konstitucijos 48 straipsnį, DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punktą, pažeidė CPK 263 straipsnį, nes rėmėsi prielaida, jog kasatorius būtų gavęs 15 364,17 Lt mažiau, jeigu jam būtų nustatytas 7,7 koeficientas. Remdamasis teisingo apmokėjimo už darbą principu teismas pažeidė šį ir darbuotojų nediskriminavimo principus, nes neatsižvelgė į tai, kad Seimo kanceliarijos vadovo 1998 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 196 daugeliui vairuotojų nustatytas 50 proc. priedas papildomai prie pareiginės algos.

10Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad teismai teisingai aiškino ir taikė teisės aktus, poįstatyminius teisės aktus ir atsakovo vidaus administravimo aktus, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad į atsakovo pareiginį atlyginimą, kuris buvo ženkliai didesnis negu kitų biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojams nustatytas maksimalus atlyginimas, buvo įskaičiuota priemoka už papildomą darbą. Tokio darbo šalių susitarimo nedraudžia DK normos. Atsiliepime atkartojami tie patys argumentai, kuriais rėmėsi bylą nagrinėję teismai savo procesiniuose sprendimuose.

11Teisėjų kolegija konstatuoja:

12V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Kasatorius kelia vienintelį teisės klausimą, ar atsakovas teisėtai nustatė pareiginį atlyginimą ir į jį įskaitė priemoką už viršvalandžius, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis. Šis teisės klausimas yra kasacijos pagrindas pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, todėl, neperžengdama kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija nagrinėja individualiųjų darbo teisinių santykių subjektų susitarimo dėl priemokos už viršvalandžius, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis galimybę, kai ši priemoka įskaitoma į darbuotojo pareiginį atlyginimą.

14Dėl darbo užmokesčio sampratos

15Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, jis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, darbo užmokestis apima tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą pagal iš anksto nustatytus rodiklius, t. y. priedus, priemokas ir pan. Šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys sutartyje turi būti nurodomos taip, kad būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. UAB „Espersen Lietuva“, byla Nr. 3K-3-451/2006). Darbo kodekso 2 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams taikomas teisingo apmokėjimo už darbą principas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje G. S., R. S. v. BUAB ,,Midoja“ ir kt., byla Nr. 3K-3-143/2007). Aptariamas teisinis reglamentavimas suponuoja tai, kad darbo užmokestį sudaro dvi dalys – tarifinis atlygis ir premijos, priedai, priemokos. Tarifinis atlygis – tai fiskuotas pinigų kiekis už darbą einant konkrečias pareigas per valandą ar mėnesį esant normalioms darbo sąlygoms. Premijos, priedai, priemokos – tai kintamoji darbo užmokesčio dalis, nustatoma atsižvelgiant į darbuotojo profesines savybes, jo atliekamo darbo kokybę ir pan.

16DK 120 straipsnyje reglamentuojamos darbo sutarties sąlygų pakeitimas, o šio straipsnio 3 dalis – specialioji norma dėl darbo apmokėjimo sąlygų, nurodytų DK 95 straipsnio 3 dalyje, pakeitimo. Pagal DK 10 straipsnio 1 dalį, sistemiškai aiškinant DK 120 straipsnio 3 dalį, atsižvelgiant į DK 95 ir 120 straipsnių, reglamentuojančių darbo sutarties sąlygas ir jų keitimą, sąsajas, kolegija daro išvadą, kad DK 120 straipsnio 3 dalyje nurodyta ne apie bet kokių, o apie darbo sutartyje sutartų darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą. Taigi darbdaviui keičiant darbo apmokėjimo sąlygas taip, kad nustatytosios darbo sutartyje lieka nepažeistos, DK 120 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai netaikytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, byla Nr. 3K-3-300/2007). Pagal šias nuostatas darbo sutartyje sulygtas darbo apmokėjimo sąlygas darbdavys gali keisti tik gavęs raštišką darbuotojo sutikimą. Tokio sutikimo nereikia, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Tai ne kartą pabrėžė ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje A. Ž. v. Kėdainių rajono Gudžiūnų P. R. pagrindinė mokykla ir kt., byla Nr. 3K-3-265/2005; 2005 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Kauno apskrities darbuotojų profesinė sąjunga „Sandrauga“ v. AB „Kaišiadorių paukštynas“, byla Nr. 3K-3-317/2005).

17Dėl priemokos už viršvalandinį darbą, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis

18Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė DK 193, 194 straipsnius (anksčiau galiojusio Darbo apmokėjimo įstatymo 7, 8 straipsniai), nes pripažino, kad darbuotojas ir darbdavys gali susitarti į pareiginį atlyginimą iš anksto įskaičiuoti kompensaciją už viršvalandžius, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis. Kasatorius tvirtina, kad pagal nurodytas DK normas draudžiama nustatyti pastovų priedą, skirtą kompensuoti už viršvalandžius, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis. Teisėjų kolegija su šiuo kasatoriaus argumentu nesutinka dėl tokių priežasčių. Jeigu individualių darbo teisinių santykių subjektai susitaria, kad darbuotojui darbdavys mokės pastovią ir į pareiginį atlyginimą įskaitomą priemoką už viršvalandžius, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, tai svarbu, kad faktiškai tokiu laiku atliktas darbas būtų apmokėtas darbuotojui nepažeidžiant DK 193, 194 straipsniuose nustatytų dydžių, nes jie yra minimalios garantijos, užtikrinančios teisingo apmokėjimo už darbą principo įgyvendinimą (DK 2 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šią išvadą patvirtina DK 193, 194 straipsnių formuluotės, kad už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojui nustatyto valandinio atlygio (mėnesinės algos), bei kad už darbą poilsio arba švenčių dieną mokama ne mažiau kaip dvigubai. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal DK 4 straipsnio 4 dalį tais atvejais, kai šis kodeksas ir kiti įstatymai tiesiogiai nedraudžia darbo teisinių santykių subjektams patiems susitarimo būdu nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Taigi darbuotojas ir darbdavys gali susitarti dėl priemokos už viršvalandinį, naktinį darbą ir darbą švenčių bei poilsio dienomis įskaitymo į atlyginimą, tačiau svarbu, kad ji padengtų faktiškai darbuotojo dirbtus viršvalandžius, naktinį darbą ir darbą švenčių bei poilsio dienomis. Vadovaujantis teisingo apmokėjimo už darbą principu, kilus darbo ginčui, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi patikrinti, ar už viršvalandinį darbą, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis darbuotojui faktiškai atlyginta laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų.

19Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas yra Seimo kanceliarijos, kurios paskirtis – užtikrinti tinkamą Seimo parlamentinį darbą, vairuotojas ir ginčija atlyginimą už viršvalandžius, darbą naktį, švenčių ir poilsio dienomis gautą nuo 2003 m. balandžio mėn. iki 2006 m. kovo mėn. Ginčo laikotarpiu kasatoriui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas pagal Seimo kanclerio 2002 m. liepos 22 d. įsakymą Nr. 163P (nustatytas 13,20 koeficientas), kuris priimtas vadovaujantis Seimo valdybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 993, 2002 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. 1266 ir 2004 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 2004. Nurodytais sprendimais Seimo vairuotojams nustatyti atlyginimų koeficientai nuo 8 iki 16, kai kuriems įskaitant 50 proc. priemoką už ilgesnę darbo dieną, naktinį darbą ir darbą švenčių bei poilsio dienomis, o kai kuriems priemokas nustatant atskirai. Pagal iki 2003 m. sausio 1 d. galiojusio Darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį kitų iš biudžeto finansuojamų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygas nustatė Vyriausybė ir jos turėjo būti peržiūrimos ne rečiau kaip kartą per metus. Taigi nurodyti darbuotojai buvo atskirti nuo darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis įmonėse ir įstaigose. Tokią išvadą patvirtina ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija (Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas; Žin., 2007-03-24, Nr. 34-1244). Pagal nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojusio DK 189 straipsnį iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo biudžetinių bei kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamų įstaigų, įmonių, organizacijų bei Lietuvos banko darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygos nustatomos įstatymų nustatyta tvarka. Ginčo laikotarpiu biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų, nevykdančių valstybės valdymo funkcijų, darbo apmokėjimo tvarka buvo reglamentuota Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarime Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“. Biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestis ilgai buvo nustatomas (apskaičiuojamas) vadovaujantis poįstatyminiais teisės aktais, taip pat ir nurodytu Vyriausybės nutarimu (Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas; Žin., 2007-03-24, Nr. 34-1244). Pagrindinę šių darbuotojų darbo užmokesčio dalį sudarė tarnybinis atlyginimas, kuris buvo reglamentuojamas taikant koeficientus ir jų pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (MMA), vėliau pakeista į bazinę mėnesinę algą (BMA). Vyriausybės 1997 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 357 pakeistas Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 3 priedas ir nustatyta, kad aukštos kvalifikacijos darbininkams, dirbantiems atsakingus darbus, vietoj tarifinių atlygių galima nustatyti tarnybinį atlyginimą iki 7,7 koeficiento, kurio pagrindas yra bazinė mėnesinė alga. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo nustatyta kasatoriaus darbo apmokėjimo tvarka atitiko ginčijamu laikotarpiu įstatymuose nustatytą biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką, nepaisant to, kad atsakovas vairuotojams nustatė didesnių negu 7,7 koeficientas koeficientų atlyginimus, nes Seimui Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 511 buvo rekomendacinio pobūdžio (nutarimo 13 punktas). Ginčo laikotarpiu kasatoriaus gautą darbo užmokestį, bylą nagrinėję teismai įvertino palygindami jį su atlyginimu, koks būtų gautas jam nustačius maksimalų leistiną 7,7 darbo užmokestį ir sumokėjus priemoką pagal darbo įstatymų reikalavimus kaip kitų biudžetinių įstaigų, kurioms Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimas Nr. 511 buvo privalomas, aukštos kvalifikacijos darbininkams, dirbantiems atsakingus darbus. Teismai šiuo atveju padarė pagrįstą išvadą, kad kasatoriaus gautas atlyginimas buvo teisingas, nes ieškovas gavo 15 364,17 Lt daugiau negu būtų gavęs pritaikius Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. 511 nustatytą maksimalų pareiginės algos koeficientą, jo padėtis buvo ženkliai palankesnė negu kitų analogiškos kvalifikacijos tą patį darbą biudžetinėse įstaigose ir organizacijose dirbusių darbuotojų, todėl jo teisės nepažeistos ir atlyginimas nesumažėjo, palyginus su anksčiau buvusiu (šiuo metu kasatoriaus atlyginimo koeficientas yra 13,20, įskaitant priemoką už viršvalandžius, darbą naktį, švenčių bei poilsio dienomis, o anksčiau buvo 10,70 ir 15 proc. priedas). Atsižvelgiant į teismų byloje nustatytą ieškovo darbo pobūdį, darbo laiko režimą Seimo kanceliarijos Transporto skyriuje, tokia išvada atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

20Pakeistas kasatoriaus atlyginimas padidėjo, atitiko jo interesus. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais kasatoriaus argumentus, kuriais jis teigia, kad atsakovas sumažino jo atlyginimą. Be to, byloje nustatyta, kad kasatorius žinojo apie jo darbo užmokesčio pakeitimą ir nustatytą atlyginimo 13,20 koeficientą, įskaitant priemoką už viršvalandžius, darbą naktį, švenčių bei poilsio dienomis, nes kasatorius pasirašytinai supažindintas su Seimo kanceliarijos vadovo 2002 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 163P, kuriame nurodyta, jog šis įsakymas priimtas atsižvelgiant į Seimo valdybos 2002 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 996. Taip pat teismai nustatė, kad kasatorius domėjosi savo darbo užmokesčio apmokėjimo tvarka, išklausė Valstybinės darbo inspekcijos Seimo kanceliarijos Transporto skyriuje atlikto tyrimo išvadų ir pasirašė tai patvirtinantį raštą. Darytina išvada, kad kasatoriaus darbo užmokesčio dydis pakeistas vadovaujantis DK 120 straipsnio 3 dalimi ir nurodyta teisės norma nepažeista.

21Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie neturi reiškės šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykui.

22Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo remiantis kasacinio skundo argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista.

23Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

24Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

25Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 16 732,97 Lt darbo už... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2008 m. vasario 20 d. sprendimu... 7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m.... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti rajono Vilniaus apygardos teismo... 10. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir... 11. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 12. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 13. CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas... 14. Dėl darbo užmokesčio sampratos... 15. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno žmogaus teisė gauti... 16. DK 120 straipsnyje reglamentuojamos darbo sutarties sąlygų pakeitimas, o šio... 17. Dėl priemokos už viršvalandinį darbą, darbą naktį, poilsio ir švenčių... 18. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė DK 193,... 19. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas yra Seimo kanceliarijos,... 20. Pakeistas kasatoriaus atlyginimas padidėjo, atitiko jo interesus. Dėl to... 21. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie... 22. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra... 23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 24. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.... 25. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...