Byla 3K-3-391-219/2017
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams Ž. M. ir A. P. dėl nuostolių atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Biuras), sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikštą atgręžtinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už žalos padarymą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovų 70 947,75 Lt (20 547,89 Eur) nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. 2008 m. birželio 15 d. Didžiojoje Britanijoje dėl A. P., vairavusio Ž. M. priklausančią transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, jo metu buvo padaryta žala. Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kuris suteikia draudimo apsaugą ne tik Lietuvoje, bet ir visose Europos Sąjungos valstybėse narėse bei Europos ekonominės erdvės valstybėse. Eismo įvykio valstybės – Didžiosios Britanijos – nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir pateikė 17 188,62 Didžiosios Britanijos svaro sterlingų (toliau – svaras sterlingų) (70 947,75 Lt (20 547,89 Eur) reikalavimą ieškovui (transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos – nacionaliniam draudikų biurui). Ieškovas, sumokėjęs Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 23 straipsnyje įtvirtinta teise reikalauti grąžinti dėl padarytos ir administruotos žalos išmokėtą sumą iš atsakingo už žalos padarymą asmens arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, raštu kreipėsi į atsakovus, reikalaudamas grąžinti Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 70 947,75 Lt (20 547,89 Eur), tačiau atsakovai reikalaujamos sumos nesumokėjo.
  4. Ieškovas teigia, kad jis išmokėjo draudimo išmokas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ir jo regreso teisė reikalauti išmokėtos pinigų sumos atsirado nuo pagrindinės prievolės kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui įvykdymo momento. Savo pareigą ieškovas įvykdė 2010 m. rugpjūčio 2 d. sumokėdamas Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui šio reikalaujamą sumą, todėl nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. skaičiuojamas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinys teismui pateiktas 2013 m. liepos 12 d., nepraleidus nurodyto termino.
  5. Atsakovas A. P. pažymėjo, kad nei Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, nei ieškovas nepagrindė šių sumų ir nenurodė, kokiu būdu jos buvo apskaičiuotos. Iš pretenzijos matyti, kad nukentėjęs asmuo transporto priemonę „(duomenys neskelbtini)I“, registracijos numeris (duomenys neskelbtini), įvertino 5000 svarų sterlingų, o jos remontui reikiamas išlaidas – 4000 svarų sterlingų, tačiau kompensacija už turtinę žalą viršijo 9000 svarų sterlingų. Pagal pretenzijoje nurodytus apgadinimus mažai tikėtina tokia didelė minėtos transporto priemonės remonto kaina. Nesant tikslių ir pagrįstų žalos dydžio įrodymų, ieškinys negalėjo būti tenkinamas. Be to, ieškinys turėjo būti atmestas ir dėl ieškinio senaties termino. Ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kada Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras išmokėjo 2008 m. birželio 15 d. eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui žalos atlyginimą. Pagal Biurų tarybos vidaus nuostatų I skirsnio 5 straipsnio 1 dalį, kai biuras ar tam tikslui jo paskirtas agentas sureguliuoja visas žalas, susijusias su ta pačia autoavarija, ne vėliau kaip per vienerius metus nuo paskutinio nukentėjusiam asmeniui sumokėto mokėjimo dienos jis faksu ar elektroniniu paštu siunčia žalią kortą ar draudimo polisą išdavusiam biuro nariui arba, prireikus, atitinkamam biurui prašymą atlyginti išlaidas. Tokį prašymą Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras ieškovui Biurui pateikė 2010 m. birželio 8 d. Tikėtina, kad, vadovaujantis Biurų tarybos vidaus nuostatuose įtvirtintu reglamentavimu, Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras nukentėjusiajam visą žalą atlygino 2009 m. birželio 8 d. – 2010 m. birželio 8 d. laikotarpiu. Šis momentas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127 straipsnio 4 dalį laikytinas ieškinio senaties termino pradžia.

    6

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8

  1. Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovo A. P. 50 235,82 Lt (14 549,30 Eur) nuostoliams atlyginti regreso teise, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2013 m. liepos 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kitų proceso išlaidų atlyginimą.
  2. Dėl ieškovo reikalaujamos sumos pagrįstumo teismas pažymėjo, kad nei Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme, nei Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. rugsėjo 16 d. direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva) nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, draudikų biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Be to, atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja, todėl neturi galimybės išdėstyti savo poziciją dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo. Vadinasi, teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame draudikų biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Biurų tarybos vidaus nuostatus, priimtus Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, pridėtu prie Europos Komisijos 2003 m. liepos 28 d. sprendimo dėl Tarybos direktyvos 72/166/EEB taikymo tikrinant motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimą (2003/564/EB) (toliau – Vidaus nuostatai) atlygintą žalą, turi iš esmės vertinti atsakovu patraukto asmens prieštaravimus. Dėl to atsakovui ginčijant jo atsakomybės pagal eismo įvykio valstybės narės teisę pagrįstumą, ieškovui tenka pareiga įrodyti faktinę aplinkybę, jog Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą kompensuoti kitos valstybės draudikų biurui jis įvykdė remdamasis tos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais teisės aktais.
  3. Kadangi byloje atsakovas ginčijo patirtos žalos dydį, tai teismas iš bylos duomenų nustatė, kad transporto priemonė „(duomenys neskelbtini)“ buvo visiškai sugadinta, remonto kaina viršijo transporto priemonės vertę, todėl automobilio neremontuojant Didžiosios Britanijos draudikų biuras atlygino transporto priemonės likutinę vertę. Atsakovas nepateikė duomenų, kad 3915 svarų sterlingų už sugadintą automobilį neatitiko nustatytų reikalavimų ar ši suma buvo nepagrįsta, todėl teismas sprendė, kad ieškovas pagrįstai prašė atlyginti šią sumą.
  4. Nukentėjusiajam taip pat buvo atlygintos pakaitinio automobilio nuomos išlaidos, kurios susidarė už pakaitinio automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomą nuo 2008 m. birželio 20 d. iki 2008 m. liepos 31 d. (išmokos suma 4885,42 svaro sterlingų), bei pakaitinio automobilio „(duomenys neskelbtini)“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos nuo 2008 m. rugpjūčio 15 d. iki 2008 m. lapkričio 12 d. išlaidos (išmokos suma 1020 svarų sterlingų).
  5. Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo pateikta objektyvių duomenų, kad pirmuoju laikotarpiu nukentėjusysis privalėjo nuomotis tokią brangią transporto priemonę, kad nebuvo galimybės iš karto nuomotis pigesnės transporto priemonės, kaip tai buvo padaryta antruoju laikotarpiu. Šių aplinkybių negalėjo paaiškinti ir Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras. Dėl to, teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad asmuo turi teisę į nuostolių atlyginimą, šiuo konkrečiu atveju – į pakaitinio automobilio nuomą, nesuteikė pagrindo šią teisę įgyvendinti nesilaikant proporcingumo ir ekonomiškumo principo. Dėl to prašomas priteisti 4885,42 svaro sterlingų išmokos dydis už išsinuomotą automobilį „(duomenys neskelbtini)“, kaip neatitinkantis teisingumo, protingumo principų, buvo sumažintas. Teismas iš pateiktų duomenų nustatė, kad ieškovas leistinais įrodymais pagrindė reikalavimą priteisti už pakaitinių automobilių nuomą bendrą sumą – 1542,02 svaro sterlingų.
  6. Teismas, įvertinęs bylos dokumentus ir apskaičiavęs prašomą priteisti ir atsakovo ginčijamą sumą, konstatavo, kad ieškovas byloje leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodė reikalavimą dėl 12 170,71 svaro sterlingų pagrįstumo, todėl šią sumą priteisė iš atsakovo.
  7. Teismas dėl senaties termino sprendė, kad iš delikto kylantiems reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Pagal CK 1.127 straipsnio 4 dalį iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d., kai ieškovas įvykdė pareigą išmokėti kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą, ir šis terminas byloje nepraleistas.
  1. Teismas vertino byloje pateiktą rašytinės formos automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, kuria atsakovė Ž. M. pardavė automobilį „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui A. P., ir sprendė, kad eismo įvykio metu šis automobilis nuosavybės teise priklausė atsakovui A. P., todėl pastarasis privalėjo atlyginti patirtą žalą.
  2. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2015 m. kovo 6 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
  3. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, iš esmės vadovavosi TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 dalies, 23 straipsnio 5 dalies normomis, Vidaus nuostatais ir pagrįstai sprendė, kad Didžiosios Britanijos draudikų biurui, nustačiusiam atsakingą už žalą asmenį, atlygintinos žalos dydį, o Lietuvos transporto priemonių draudikų biurui atlyginus valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, nacionaliniam biurui žalą, Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę regreso tvarka susigrąžinti sumokėtas išmokas iš žalą padariusio, pareigos apsidrausti neįvykdžiusio asmens. Kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014, kurioje išaiškinta, kad nacionalinio draudiko, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinio reikalavimo faktinį pagrindą sudaro aplinkybė, kad kitoje valstybėje įvyko eismo įvykis, asmuo yra atsakingas už žalos padarymą arba neįvykdė pareigos sudaryti draudimo sutartį ir draudikų biuras, vykdydamas Vidaus nuostatus ir atsižvelgdamas į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, sumokėjo išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui.
  4. Dėl taikytinos teisės ir priteistinų nuostolių dydžio kolegija nurodė, kad pagrindinis teisės aktas, kuriuo vadovaujasi žaliosios kortelės valstybių nacionaliniai draudikų biurai, spręsdami eismo įvykio metu (kai eismo įvykis įvyksta užsienyje) patirtos žalos administravimo bei tarpusavio atsiskaitymo už atlygintas žalas klausimus, yra Vidaus nuostatai, kurie reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad draudikų biuro išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Vidaus nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Nagrinėjamu atveju Didžiojoje Britanijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą administravo bei ją atlygino Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras, kuris, atsižvelgdamas į surinktus dokumentus bei į Didžiojoje Britanijoje galiojančių teisės aktų nuostatas, nustatė visas sąlygas, būtinas civilinei atsakomybei atsirasti, žalos dydį ir atlygino neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą, vėliau pateikė reikalavimą Biurui, kaip subjektui, kuriam Lietuvos valstybė suteikė pareigą prisiimti atsakomybę už minėtomis transporto priemonėmis padarytą žalą.
  5. Kolegija eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateiktus raštus bei dokumentus, susijusius su eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertino kaip oficialius rašytinius įrodymus. Biuro, kaip subjekto, išmokėjusio išmoką eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, atgręžtinio reikalavimo teisė įtvirtinta Lietuvos teisės aktuose – TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, kolegijos vertinimu, vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kai atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta. Tokio pobūdžio bylose pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui.
  6. Nagrinėjamoje byloje ginčui kilus tik dėl Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuro sumokėto pakaitinio automobilio nuomos mokesčio priteisimo nuo 2008 m. birželio 20 d. iki 2008 m. liepos 31 d. (dėl 4885,42 svaro sterlingų) kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, pagrįstai sprendė, jog ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, kad pirmuoju laikotarpiu nukentėjęs asmuo privalėjo nuomotis tokią brangią transporto priemonę, jog nebuvo galimybės nuomotis pigesnę, ką padarė antruoju laikotarpiu. Vien tik aplinkybė, kad asmuo turi teisę į nuostolių atlyginimą, konkrečiu atveju į pakaitinio automobilio nuomą, nesuteikė pagrindo šią teisę įgyvendinti bet kokiu būdu, t. y. nesilaikant proporcingumo ir ekonomiškumo principo. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino ieškovo prašomą priteisti sumą.
  7. Kolegija atmetė ieškovo prašymą pridėti naujus įrodymus – 2014 m. lapkričio 12 d. Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuro atsakymą į ieškovo paklausimą ir Transporto priemonių draudikų biuro vidinio susirašinėjimo raštą dėl teismo sprendimo, nurodė, kad ieškovas šiuos įrodymus galėjo gauti ir pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nes jau tuomet buvo aišku, jog atsakovas ginčija iš jo prašomų priteisti sumų pagrįstumą, ginčija ir pakaitinio automobilio, kuris buvo išnuomotas nukentėjusiam asmeniui, nuomos kainą. Taigi šių įrodymų pateikimo būtinybė vėliau neiškilo, ieškovas nenurodė jokių aplinkybių, kodėl negalėjo pateikti susirašinėjimo su Didžiosios Britanijos draudikų biuru rašto bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

9III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

10

  1. Kasaciniu skundu ieškovas prašo, kad bylą nagrinėtų išplėstinė teisėjų kolegija, sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Netenkinus šio prašymo apeliacinės instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Ieškovas nurodo šiuos argumentus:
    1. Europos Komisija pripažino žaliosios kortelės sistemos nacionalinių draudikų biurų pasirašytus Vidaus nuostatus tinkamais, siekiant užtikrinti tinkamą Direktyvos veikimą, ir šie nuostatai pateikti kaip Komisijos sprendimo (2003/564/EB) priedas, kuris taikomas ir Lietuvos Respublikoje. Europos Komisijos sprendimas (2003/564/EB) skirtas valstybėms narėms, ne vien tik nacionaliniams draudikų biurams (sprendimo 4 straipsnis). Vadinasi, Vidaus nuostatai turi būti perkelti į valstybių narių nacionalinius teisės aktus (Lietuvos Respublikos atveju – į TPVCAPDĮ) ir taikomi ne vien tik nacionaliniams draudikų biurams ir santykiams tarp jų, bet ir tretiesiems asmenims. Teismas netinkamai įvertino Komisijos sprendimo (2003/564/EB) galiojimą asmenims, padarė neteisingą išvadą dėl subjektų, kuriems yra taikytini Vidaus nuostatai, rato, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą tarp draudikų biuro, reiškiančio atgręžtinį reikalavimą dėl eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokėtos draudimo išmokos, ir atsakingo už eismo įvykį asmens, nepagrįstai susiaurindamas atsakingo už eismo įvykį asmens įrodinėjimo naštą.
    2. Kartu su Komisijos sprendimu (2003/564/EB) paskelbti Vidaus nuostatai šiuo atveju taikytini ir atsakingam už eismo įvykį asmeniui, nes eismo įvykio šalies nacionalinis draudikų biuras išimtinai sprendžia visus reikalus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu. Be to, atsižvelgiant į Vidaus nuostatus, nacionaliniai draudikų biurai, turėdami ypatingą statusą ir veikdami valstybės vardu pagal savo kompetenciją, atsižvelgiant į ES ir nacionalinės teisės aktų nuostatas, pagrįstai abipusiškai pripažįsta kito išimtinai kompetentingo biuro, administruojančio eismo įvykio metu padarytą žalą, priimtus sprendimus. Kitu atveju atsakingų už žalą asmenų nepagrįsti prieštaravimai ir abejonės, net ir esant žalos faktą ir dydį pagrindžiantiems įrodymams, tampa draudikų biuro pareiga abejoti nacionalinių draudikų biurų, atlikusių žalų administravimo procedūras, kompetencija bei reikalauti iš jų teisės aktų nuostatų, jų išaiškinimų ir pan.
    3. ES teisės sistema yra sukurta taip, kad transporto priemonių registracijos valstybės nacionalinių draudikų biurai, mokėdami išmoką, išvengtų eismo įvykio valstybės teisės aktų nuostatų taikymo, tai paliekant išimtinai kompetentingam eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui. Priešingai, draudikų biuras, atsižvelgdamas į kartu su Komisijos sprendimu (2003/564/EB) paskelbtų Vidaus nuostatų normas, gauna iš žalą administravusio eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro žalos dydį bei faktą pagrindžiančius įrodymus, pagal eismo įvykio šalies teisės aktus pakankamus reikalaujamai sumai pagrįsti, ir, reikšdamas atgręžtinį reikalavimą, juos pateikia atsakingam už eismo įvykio metu padarytą žalą asmeniui, t. y. ieškinio reikalavimas pagrindžiamas žalos fakto ir dydžio įrodymais, tačiau draudikų biuras, tenkindamas eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro reikalavimą, netaiko kitos valstybės teisės aktų, nes jų taikymas pagal kompetenciją yra priskirtas išimtinai kompetentingam eismo įvykio valstybės nacionaliniam draudikų biurui.
    4. Pagal ES teisę išimtinai kompetentingas subjektas – Didžiosios Britanijos nacionalinis draudikų biuras – patvirtino, kad nagrinėjamu atveju žalos dydis buvo nustatytas pagal Didžiosios Britanijos teisę ir tai buvo padaryta palankiausiomis sąlygomis ir pačiu ekonomiškiausiu būdu, atsižvelgiant į Didžiojoje Britanijoje taikomos teisės turinį bei jos taikymo apimtį.
    5. Didesnė įrodomoji galia turėjo būti suteikta išimtinai kompetentingo subjekto pateiktiems rašytiniams įrodymams, o ne atsakovo A. P. nepagrįstiems paaiškinimams. Pažymėtina, kad nagrinėjamo pobūdžio bylose teismai civilinės atsakomybės sąlygų išvis nenustato, o tik vertina, ar pakanka byloje pateiktų įrodymų, pagrindžiančių eismo įvykio šalies civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinį. Bendrieji Lietuvos teisės principai galėjo būti taikomi tik sprendžiant ieškovo atgręžtinio reikalavimo įgyvendinimo (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis), o ne atlygintinos žalos dydžio nustatymo pagal Didžiosios Britanijos teisę klausimus.
    6. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalies nuostata, kad kai draudikų biuras moka išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, išmoka mokama atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybes privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, negali būti suprantama, kad draudikų biuras, tenkindamas eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro reikalavimą, taiko kitos valstybės teisės aktus. Nukentėjusiam eismo įvykyje asmeniui išmoka mokama pagal tokią atsakingo vairuotojo draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos ES valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Direktyvos (2009/103/EB) preambulės 7 konstatuojamojoje dalyje bei 2 straipsnio a punkte įtvirtinta, kad eismo įvykio šalies teisę taiko tos valstybės nacionalinis draudikų biuras, kuris savo šalyje administruoja nukentėjusio asmens patirtą žalą, o ne transporto priemonės, kuria padaroma žala, įprastinės buvimo vietos nacionalinis draudikų biuras, kurio pareiga – kompensuoti tokiomis transporto priemonėmis padarytą ir eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro atlygintą žalą.
    7. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pridėti prie bylos kartu su apeliaciniu skundu pateiktus papildomus įrodymus. Visi ieškovo reikalavimą pagrindžiantys įrodymai buvo pateikti teismui iki sprendimo priėmimo, o draudikų biuro kartu su apeliaciniu skundu pateiktame Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro rašte ir Biuro Žalų administravimo departamento išvadoje nebuvo nurodytos jokios naujos aplinkybės ar argumentai. Kartu su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai tik dar kartą patvirtino, kad nagrinėjamu atveju žala buvo sureguliuota pačiu ekonomiškiausiu būdu, nepažeidžiant Didžiosios Britanijos teisės nuostatų bei nenukrypstant nuo tokio pobūdžio žalų administravimo Didžiojoje Britanijoje praktikos.
  2. Atsiliepimo į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

11IV. Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą ir šio teismo priimto prejudicinio sprendimo esmė

12

  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. spalio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-439-313/2015 sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
  2. Šioje civilinėje byloje 2016 m. lapkričio 11 d. priimta nutartis, kuria nutarta sustabdyti civilinės bylos Nr. 3K-3-656-219/2015 nagrinėjimą iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo gavimo kasacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-439-313/2015.
  3. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. priėmė prejudicinį sprendimą, kuriame nurodė, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos priimti prejudicinio sprendimo dėl klausimų, kurie susiję su Biurų tarybos vidaus nuostatų, priimtų Europos ekonominės erdvės valstybių narių ir kitų asocijuotų valstybių nacionalinių draudikų biurų 2002 m. gegužės 30 d. susitarimu, aiškinimu. ESTT išaiškino, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo netaikoma pagrindinei bylai ratione temporis (išlyga, numatanti tam tikrus laiko apribojimus). 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo, iš dalies pakeista 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 1983 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeista Direktyva 2005/14, ir 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB, netaikomos šiai bylai ratione materiae (išlyga, numatanti, kad valstybė nesieja savo įsipareigojimų su tam tikromis sutarties taisyklėmis). Nurodytai bylai taip pat netaikomas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis, nes nėra įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį. Todėl pirmiau nurodytos direktyvos ir Chartijos 47 straipsnis turi būti aiškinami taip, kad nagrinėjamu atveju jiems neprieštarauja pasekmės, kylančios iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo jurisprudencijos, pagal kurią reiškiant regresinį ieškinį pareiga įrodyti visus atsakovų pagrindinėje byloje civilinės atsakomybės už 2006 m. liepos 20 d. eismo įvykį elementus iš esmės tenka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.

13V. Šalių pateikti teisiniai argumentai dėl prejudicinio sprendimo

14

  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 2017 m. rugsėjo 18 d. nutartimi atnaujino civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 6 d. nutarties peržiūrėjimo.
  2. Ieškovas pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo:
    1. ESTT konstatavo, kad nacionalinių draudikų biurų Vidaus nuostatai nelaikytini Europos Sąjungos institucijų priimtu teisės aktu, t. y. ESTT neturi jurisdikcijos juos aiškinti. Tokio pobūdžio bylose turi būti taikomos nacionalinės teisės normos.
    2. Reikalavimas taikyti Vidaus nuostatus įtvirtintas TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalyje. Tai praplėtė ir atsakingų už eismo įvykį asmenų teises, ginantis nuo Biuro jiems reiškiamų reikalavimų (pvz., Vidaus nuostatų 5 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į įstatymų leidėjo valią kasacinis teismas pagrįstai yra pripažinęs išimtinę eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetenciją, apimančią ir užsienio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatų aiškinimą, administruojant žalas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Išimtinė eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetencija administruojant žalas yra konstatuota ir ESTT praktikoje (1984 m. birželio 21 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-l 16/83; 1977 m. birželio 9 d. prejudicinis sprendimas byloje Nr. C-90/76).
    3. Ieškovas nevengė CK įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami jo reikalavimai. Esminis klausimas – ar Biuras turi teikti įrodymus, pagrindžiančius užsienio valstybės teisės, kurios taikymas yra išimtinė užsienio valstybės nacionalinio draudikų biuro kompetencija, turinį, nesantį žalos administravimo bylos medžiagos dalimi. Pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose taikyti, aiškinti ir nustatyti užsienio teisės turinį turi teismas ex officio (pagal pareigas). Informacija apie užsienio valstybės teisės turinį turi būti oficiali, t. y. gauta Europos konvencijoje dėl informacijos apie užsienio teisę nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-162-415/2017; 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163-916/2017).

15Teisėjų kolegija

konstatuoja:

16IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

17Dėl Vidaus nuostatų galiojimo tretiesiems asmenims (ne draudikų biurams) bei pareigos įrodyti užsienio teisės turinį

  1. Vidaus nuostatais iš esmės sukuriama žaliosios kortelės sistema ir užtikrinamas jos veikimas. 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių Tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto Kelių transporto pakomitečiui rekomendavus Vyriausybėms sudaryti sąlygas draudikams sudaryti tarpusavio susitarimus dėl kitos šalies teritorijoje padarytos žalos atlyginimo buvo sukurta žaliosios kortelės sistema. Ši sistema užtikrina, kad valstybėje – žaliosios kortelės sistemos narėje – įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio atvykusios transporto priemonės vairuotojas. Žaliosios kortelės sistema yra papildyta Europos Sąjungos (toliau – ES) antriniuose teisės šaltiniuose įtvirtintomis motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo nuostatomis. 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos Lietuvos Respublikoje įgyvendintos TPVCAPDĮ.
  2. Teisingumo Teismas 2017 m. birželio 15 d. prejudiciniame sprendime pažymėjo, kad nors ES draudikų biurai sutiko laikytis Vidaus nuostatų, ir tai buvo motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo direktyvų įsigaliojimo sąlyga, šie nuostatai laikytini ne ES teisės šaltiniu, o žaliosios kortelės sistemos dalimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog egzistuoja dvi tarpvalstybinį elementą turinčios sistemos, reguliuojančios kai kuriuos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo aspektus, todėl nacionalinis teismas kiekvienoje konkrečioje byloje turi įvertinti, pagal kurią iš sistemų yra reiškiamas (atgręžtinis) reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir kurių teisės aktų – ES motorinių transporto priemonių direktyvas įgyvendinančios nacionalinės teisės ar žaliosios kortelės sistemos – nuostatos yra aktualios byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 25 punktas).
  3. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos draudikų biuras regresinį reikalavimą atsakovams reiškia vadovaudamasis žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiais teisės aktais. Tokią išvadą patvirtina nuosekli paties ieškovo procesiniuose dokumentuose palaikoma pozicija, taip pat Teisingumo Teismo prejudiciniame sprendime nurodyta aplinkybė, kad Vokietijoje funkcija išmokėti draudimo išmoką pagal žaliosios kortelės sistemą ir pagal ES motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo direktyvas priskirta skirtingoms institucijoms. Vokietijos draudikų biuras yra institucija, veikianti pagal žaliosios kortelės sistemą (žr. prejudicinio sprendimo 42 punktą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017 26 punktą).
  4. Vadovaujantis Vidaus nuostatų 1 straipsniu, šių nuostatų tikslas yra reglamentuoti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius. Pagal Vidaus nuostatų 3 straipsnio 1 dalį, kai eismo įvykio vietos draudikų biurui pranešama apie eismo įvykį, į kurį pateko kitos valstybės transporto priemonė, jis, nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Neapdraustos transporto priemonės atveju apie tokį eismo įvykį jis praneša transporto priemonės registracijos vietos draudikų biurui, tačiau negali būti kaltinamas dėl šių veiksmų neatlikimo. Visas žalas eismo įvykio vietos draudikų biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nukentėjusiems asmenims, ir (neapdraustos transporto priemonės atveju) transporto priemonės buveinės vietos valstybės draudikų biuro interesais. Eismo įvykio vietos valstybės biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos sureguliavimu (Vidaus nuostatų 3 straipsnio 4 dalis). Pagal Vidaus nuostatų 6 straipsnio 1 dalį, kiekvienas biuras garantuoja, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 28 punktas).
  5. Kasacinis teismas pažymėjo, kad visos bylai reikšmingos Vidaus nuostatų taisyklės yra susijusios išimtinai su santykių tarp pačių draudikų biurų reguliavimu, nes būtent jiems Vidaus nuostatais nustatomos tam tikros teisės ir pareigos administruojant žalą dėl transporto priemone, kurios registracijos vieta yra kitoje žaliosios kortelės valstybėje nei eismo įvykio vieta, padarytos žalos, nustatoma tokios žalos administravimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 30 punktas).
  6. Vadovaujantis Vidaus nuostatais, eismo įvykio vietos draudikų biuras gali reikalauti atlyginti tiek sumas, susijusias su eismo įvykio metu padaryta žala, tiek su administravimo procesu, tiek teisminio ar neteisminio proceso metu patirtas išlaidas, o transporto priemonės registracijos vietos draudikų biuras turi pareigą šias sumas atlyginti. Net ir atlyginus žalą taikaus proceso atveju, eismo įvykio vietos draudikų biuras išlaiko visas garantijas dėl nukentėjusiesiems išmokėtų sumų susigrąžinimo, o transporto priemonės registracijos vietos draudikų biuras išlaiko pareigas, susijusias su išmokėtų sumų atlyginimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 29 punktas).
  7. TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalies apibrėžtis, kurioje nurodyta, jog nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatai (Vidaus nuostatai arba Bendradarbiavimo nuostatai) yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės, patvirtina, kad Vidaus nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti. Kai Lietuvos draudikų biuras pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą sumoka išmoką dėl kitoje šalyje padarytos ir administruotos žalos, jis turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų eismo įvykio vietos draudikų biurui išmokėtą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis). Šios TPVCAPDĮ nuostatos turi būti vertinamos ne atskirai, o kartu su kitomis įstatymo nuostatomis, ypač šio įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad Lietuvos draudikų biuras moka išmoką tuomet, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Sistemiškai vertinant nurodytas TPVCAPDĮ nuostatas galimybė Lietuvos draudikų biurui susigrąžinti sumokėtas sumas yra įtvirtinta tuo atveju, jei nustatoma neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio metu trečiajam asmeniui padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 31 punktas).
  8. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tik dėl Didžiosios Britanijos transporto priemonių draudikų biuro sumokėto pakaitinio automobilio nuomos mokesčio priteisimo nuo 2008 m. birželio 20 d. iki 2008 m. liepos 31 d. (dėl 4885,42 svaro sterlingų), t. y. atsakovo A. P. civilinės atsakomybės sąlygos buvo nustatytos ir byloje neginčytos, ginčijamas tik žalos dydis.
  9. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, esant transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, išmoka mokama atsižvelgiant į valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalį, dėl Lietuvos Respublikoje neapdrausta transporto priemone kitoje ES valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems asmenims padarytos ir administruotos žalos Lietuvos draudikų biuras išmoką eismo įvykio vietos draudikų biurui moka atsižvelgiant į Vidaus nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus.
  10. Lietuvos draudikų biuras, TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu regreso tvarka reikalaudamas eismo įvykio vietos draudikų biurui sumokėtų sumų iš atsakovų, pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis), t. y. dvi sąlygas: 1) transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio; ir 2) aplinkybę, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos valstybės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Šių sąlygų egzistavimas sudaro faktinį Lietuvos draudikų biurų regresinio ieškinio pagrindą. Todėl tai, kad išmoka buvo išmokėta atsižvelgiant į eismo įvykio vietos privalomąjį transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančius teisės aktus, esant neapdraustos transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei pagal eismo įvykio vietos teisę, yra Lietuvos draudikų biuro reikalavimo pagrindas, kurį nulemia specialusis transporto priemonių valdytojų privalomąjį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintas reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 51, 52 punktai; 2014 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014).
  11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad, Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovams ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia (be kita ko), ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 53 punktas).
  12. Nagrinėjamoje byloje ieškovo regresinis reikalavimas atsakovams buvo grindžiamas Lietuvos teise, bylą nagrinėjančiam teismui nekilo poreikio užsienio teisės turinį aiškinti savo iniciatyva (CK 1.12 straipsnis), tačiau tai, kad išmokos Didžiosios Britanijos nacionaliniam draudikų biurui buvo sumokėtos atsižvelgiant į šios valstybės teisę, turi įrodyti ieškovas, nes tai yra jo ieškinio faktinis pagrindas. Kaip teisingai konstatavo teismai šioje byloje, taip pat neginčija ir ieškovas kasaciniame skunde, kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančių teisės aktų turinys bei jų taikymas sudaro ne teisės, bet fakto klausimą, o šį, kaip minėta, turi įrodyti ieškovas.

18Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įvertinimą byloje

  1. Tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 47 punktas). Be to, aplinkybė, kad Lietuvos draudikų biuras atlygino eismo įvykio vietos draudikų biurui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovo pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą, t. y., atsakovui ginčijant atsakomybės apimtį, žalos, padarytos kaltojo asmens veiksmais, dydis nustatomas remiantis Didžiosios Britanijos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančiais bei kitais teisės aktais, tačiau kitos valstybės teisės aktų turinį turėjo nurodyti ir įrodyti ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017, 53 punktas).
  2. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Taigi teismas turi diskreciją nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Vykdydamas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimus ir nustatęs, jog byloje yra įrodymų, prieštaraujančių teismo išvadoms, teismas sprendime (nutartyje) turi nurodyti, kodėl juos atmetė (dėl to, kad jie neturi ryšio su įrodinėjimo dalyku, yra nepatikimi, paneigti kitų patikimų įrodymų ir t. t.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.).
  3. Teisėjų kolegija pažymi, jog įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
  4. Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai nevertindami ieškovo pateiktų oficialių rašytinių įrodymų, o vertindami tik nepagrįstus atsakovo A. P. paaiškinimus.
  5. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl pakaitinio automobilio nuomos mokesčio priteisimo ieškovas, įrodinėdamas patirtus nuostolius, pateikė teismui dokumentus, patvirtinančius, kad buvo sumokėta atitinkama draudimo išmoka už pakaitinių automobilių nuomą, ir nurodė, kad pirmuoju laikotarpiu nukentėjęs asmuo automobilį nuomojosi iš didelės valstybinės įmonės, antruoju – iš mažesnės nepriklausomos bendrovės, tačiau atsakovas ginčijo patirtos žalos dydį, pažymėdamas, kad nuomotų dviejų automobilių nuomos kaina smarkiai skyrėsi, todėl bylą nagrinėję teismai, vadovaudamiesi teisingo žalos atlyginimo principu, pagrįstai tyrė ir vertino duomenis dėl pakaitinio automobilio nuomos aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiavęs vienos dienos nuomos mokesčio vidutinį dydį, įvertinęs kainų skirtumą, nustatė, kad nuo 2008 m. birželio 20 d. iki 2008 m. liepos 31 d. vienos dienos nuomos mokestis sudarė 113,61 svaro sterlingų, o nuo 2008 m. rugpjūčio 15 d. iki 2008 m. lapkričio 12 d. – 12,14 svaro sterlingų. Apeliacinės instancijos teismas argumentavo, kad paties ieškovo teismui pateiktuose Didžiosios Britanijos nacionalinio draudikų biuro paaiškinimuose buvo nurodyta, kad nuomos kainos skyrėsi dėl to, jog automobiliai buvo nuomojami iš skirtingų bendrovių ir nuoma priklausė nuo žalą patyrusio asmens finansinės padėties.
  6. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje užsienio teisės turinį, kiek jis reikalingas ieškovo atgręžtiniam reikalavimui pagrįsti kartu su kitais įrodymais, pagrindžiančiais atsakovų civilinę atsakomybę, turėjo pateikti ieškovas. Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė konkrečių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kokį laikotarpį nukentėjusiems asmenims buvo atlyginamas pakaitinio automobilio (pakaitinių automobilių) nuomos mokestis, koks leistinas ar kompensuotinas šio mokesčio dydis ir pan., o aplinkybė, jog Lietuvos draudikų biuras atlygino eismo įvykio vietos draudikų biurui eismo įvykio metu nukentėjusiems asmenims išmokėtas sumas, automatiškai nelemia atsakovo pareigos atlyginti būtent tokio dydžio žalą. Taigi, ieškovui nepateikus užsienio teisės turinio tiek, kiek jis buvo reikalingas atgręžtiniam reikalavimui pagrįsti, ir neįrodžius, kad nuostolių (pakaitinio automobilio nuomos mokesčio) dydis nagrinėjamoje byloje negalėjo būti mažinamas pagal Didžiosios Britanijos teisę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi aktualiais Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais teisės aktais ir sumažino ieškovo prašomą priteisti sumą, priimtą sprendimą tinkamai motyvavo, nes patirtų nuostolių mažinimas galimas tiek pagal CK nuostatas, tiek pagal teismų praktiką.
  7. CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, kasacinio teismo pabrėžiama, kad šio principo esmė ta, jog žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Tačiau teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013).
  8. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai šioje byloje įvertino ne tik atsakovo paaiškinimus bei atsikirtimus, bet analizavo ir ieškovo oficialių dokumentų turinį, pagrįstai taikė teisingo žalos atlyginimo principą, argumentuotai nurodė, kodėl vienus įrodymus pripažino nepakankamai pagrįstais žalos dydžiui nustatyti.
  9. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pridėti prie bylos įrodymus, kurių būtinybę nulėmė pirmosios instancijos teismo sprendimas.
  10. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teismo motyvus, sprendžia, kad proceso teisės pažeidimo atsisakant priimti šiuos įrodymus nėra padaryta.
  11. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir jų įtaką tretiesiems asmenims, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo bei nenukrypo nuo aktualios kasacinio teismo praktikos, todėl kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

19Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasacinis teismas patyrė 6,15 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi kasacinis skundas atmetamas, šios išlaidos priteistinos iš ieškovo valstybės naudai (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).

20Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

21Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

22Priteisti valstybei iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (j. a. k. 125709291) 6,15 Eur (šešis Eur 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

23Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai