Byla 2T-75/2013
Dėl skolos, netesybų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Gentus“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Rusijos Federacijos uždarosios akcinės bendrovės „Kas - Kad plius“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto ir Leningrado srities Arbitražinio teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Nr. A56-53065/2012 dėl skolos, netesybų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Gentus“.

2Teismas, išnagrinėjęs prašymą,

Nustatė

3Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto ir Leningrado srities Arbitražinis teismas (toliau tekste – Rusijos Federacijos teismas) 2013 m. balandžio 2 d. sprendimu byloje Nr. A56-53065/2012 pareiškėjo ZAO „Kas – Kad plius“ naudai iš suinteresuoto asmens UAB „Gentus“ priteisė 8 092 EUR skolos, 84 000 EUR baudinių netesybų ir 41 248, 03 RUB bylinėjimosi išlaidų.

4Pareiškėjas ZAO „Kas - Kad plius“ 2013 m. rugpjūčio 20 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą bei priteisti 290 Lt dokumentų vertimo išlaidų. Pareiškėjas nurodė, kad nėra užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Rusijos Federacijos teismo 2013 m. liepos 16 d. pažyma patvirtina, kad prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės teismo sprendimas buvo priimtas, suinteresuotas asmuo buvo informuotas apie teismo procesą, kurio šalimi jis yra, pagal Rusijos Federacijos arbitražo proceso kodekso nuostatas.

5Suinteresuotas asmuo UAB „Gentus“ 2013 m. lapkričio 8 d. atsiliepimu prašo pareiškėjo ZAO „Kas – Kad plius“ prašymą palikti nenagrinėtą. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pareiškėjo prašymas ir jo priedai patvirtina, kad suinteresuotas asmuo UAB „Gentus“ nebuvo informuotas apie Rusijos Federacijoje pareiškėjo prieš jį inicijuotą teismo procesą, jam nebuvo įteikti procesiniai dokumentai.
  2. Prašomame pripažinti ir leisti vykdyti Rusijos Federacijos teismo sprendime nurodyta, kad „manoma, jog atsakovui tinkamai pranešta apie teisminio nagrinėjimo laiką ir vietą“. Ši aplinkybė patvirtina, kad bylą nagrinėjęs teismas nebuvo įsitikinęs dėl suinteresuoto asmens informavimo.
  3. Pareiškėjo pateikta Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto ir Leningrado srities Arbitražinio teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis patvirtina, kad Rusijos Federacijos teismas tuo metu neturėjo įrodymų apie suinteresuoto asmens informavimą. Todėl 2013 m. rugpjūčio 7 d. AB „Lietuvos paštas“ pažyma apie registruotosios pašto siuntos įteikimą neįrodo UAB „Gentus“ tinkamo informavimo apie teismo procesą.
  4. Pareiškėjo į bylą pateiktas 2013 m. kovo 18 d. UAB „DPD Lietuva“ pristatymo patvirtinimas nepatvirtina aplinkybės, kad suinteresuotas asmuo buvo tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, nes šiame dokumente nenurodytas įteiktos siuntos siuntėjas, valstybė, iš kurios ši siunta buvo siųsta.
  5. Rusijos Federacijos teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas patvirtina, kad kitas posėdis po 2013 m. kovo 6 d. teismo posėdžio buvo paskirtas 2013 m. kovo 27 d. Suinteresuoto asmens manymu, 21 diena nėra pakankamas terminas užsienyje įsteigtam atsakovui įteikti procesinius dokumentus, jo atvykimui į Rusijos Federaciją, atstovo paieškoms ir pasirengimui bylos nagrinėjimui.

6Pareiškėjas ZAO „Kas-Kad plius“ 2013 m. lapkričio 20 d. papildomais paaiškinimais raštu prašo pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 20 d. prašymą tenkinti visa apimtimi ir priteisti 460 Lt dokumentų vertimo išlaidų (390 + 20 + 150 Lt). Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

  1. UAB „Gentus“ tiesiogiai nenurodo, kad nebuvo informuotas apie Rusijos Federacijoje vykusį teismo procesą. Suinteresuotas asmuo neįrodė, kad 2012 m. lapkričio 13 d. ir 2013 m. kovo 18 d. jam įteiktomis siuntomis iš Rusijos Federacijos jam nebuvo siunčiami procesiniai dokumentai.
  2. UAB „Gentus” 2012 m. rugsėjo 24 d. pasirašytinai buvo įteikta 2012 m. rugsėjo 13 d. iš Sankt Peterburgo siųsta siunta (registracijos Nr. RA 0979416670V, gavėja - direktorė D. B.). Šia siunta buvo siunčiamas 2012 m. rugsėjo 10 d. pranešimas apie sąskaitų sutikrinimą. Prie minėto pranešimo buvo pridėta Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto ir Leningrado srities Arbitražo teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutarties byloje Nr. A56-53065/2012 kopija. Minėtos nutarties turinys liudija, kad apie iškeltą bylą bei savo teises ir pareigas suinteresuotas asmuo UAB „Gentus“ žinojo, nes buvo tinkamai informuotas apie Rusijos Federacijos teisme 2012 m. rugsėjo 3 d. gautą ieškinį ir 2013 m. rugsėjo 5 d. pradėtą teismo procesą.
  3. 2012 m. lapkričio 13 d. l.e.p. UAB „Gentus“ direktorei E. Š. AB „Lietuvos paštas“ įteikta pašto siunta buvo siųstas suderinimo aktas. UAB „Gentus“ 2012 m. spalio 1 d. 10:00 val neatvykus suderinti apskaičiavimų pagal 2012 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2012-03, UAB „Kas-Kad plius“ suderinimą atliko vienašališkai. Suderinimas buvo būtinas vykdant Sankt Peterburgo miesto ir Leningrado srities Arbitražo teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartį.
  4. 2013 m. kovo 18 d. 11 val. 19 min. E. Š. buvo įteiktas Sankt Peterburgo miesto ir Leningrado srities Arbitražo teismo pranešimas su 2013 m. kovo 6 d. nutartimi byloje Nr. A56-53065/2012. Tai reiškia, kad UAB „Gentus“ gavo 2013 m. kovo 6 d. Sankt Peterburgo miesto ir Leningrado srities Arbitražo teismo nutartį atidėti bylos nagrinėjimą iki 2013 m. kovo 27 d.

7Prašymas tenkinamas iš dalies.

8Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 810 straipsnyje įtvirtinta nagrinėjamiems santykiams taikytina teisės normų konkurencijos taisyklė – užsienio teismų sprendimai yra pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu, šio straipsnio 1 dalyje nustatytos užsienio teismų sprendimų nepripažinimo sąlygos taikomos tik tais atvejais, kai užsienio valstybės su Lietuva nesieja tarptautinė sutartis.

9Tarptautinių sutarčių pagrindu užsienio teismų sprendimai pripažįstami pagal šiose sutartyse nustatytas sąlygas (CPK 810 str. 5 d.). Jomis valstybės iš esmės susitaria dėl kontrolės, kurią valstybių teisminės institucijos vykdo viena kitos atžvilgiu, ribų. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad esant tarptautinei dvišalei sutarčiai dėl teisinės pagalbos, užsienio teismo sprendimo pripažinimo procedūra reiškia patikrinimą, ar nėra teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2009 ir kt.). Prašymą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo nagrinėjantis teismas neturi įgaliojimų tikrinti, ar teisingai užsienio valstybės teismas pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, jo įgaliojimų ribos – patikrinimas, ar nėra tarptautinėje sutartyje ar kitame teisės akte (įstatyme, reglamente, kt.) nustatytų pagrindų sprendimo nepripažinti ir neleisti jo vykdyti.

10Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sutarties „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“ (toliau tekste – Tarptautinė sutartis) 50 straipsnyje nustatyta, kad Susitariančiosios Šalys tarpusavyje pripažįsta ir vykdo įsiteisėjusius teisingumo įstaigų sprendimus civilinėse ir šeimos bylose, taip pat nuosprendžius dėl nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo.

11Tarptautinės sutarties 52 straipsnyje nustatyta, kad prie prašymo pripažinti ir leisti vykdyti kitoje Susitariančioje valstybėje priimtą sprendimą būtina pridėti: 1) teismo patvirtintą sprendimo nuorašą, oficialų dokumentą apie sprendimo įsiteisėjimą, jeigu tai nėra aišku iš paties sprendimo teksto; 2) dokumentą, patvirtinantį, kad atsakovui, nedalyvavusiam procese, buvo laiku ir nustatyta forma bent vieną kartą įteiktas šaukimas į teismą; 3) šio straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytų dokumentų patvirtintus vertimus.

12Tarptautinės sutarties 56 straipsnyje nurodyti pagrindai atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti teismų sprendimus: 1) jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą; 2) jeigu dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių Susitariančiosios Šalies teritorijoje, kur sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, jau anksčiau buvo priimtas ir yra įsiteisėjęs sprendimas arba jeigu tos Susitariančiosios Šalies įstaiga buvo anksčiau pradėjusi procesą šioje byloje; 3) jeigu pagal šią Sutartį, o šioje Sutartyje nenumatytais atvejais – pagal įstatymus Susitariančiosios Šalies, kurios teritorijoje sprendimas turi būti pripažintas ir vykdomas, byla priklauso išimtinei jos įstaigų kompetencijai.

13Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė Tarptautinės sutarties 56 straipsnio 2 ir 3 punktuose nustatytų kitos Susitariančiosios Valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Lietuvos Respublikoje dėl to paties teisinio ginčo tarp tų pačių šalių nebuvo pradėta jokių teismo procesų, priimta teisingumo įstaigų sprendimų, byla nepriklauso išimtinei Lietuvos Respublikos teisingumo įstaigų kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, kad tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens šioje byloje kilo ginčas dėl suinteresuoto asmens informavimo apie teismo procesą (Tarptautinės sutarties 56 str. 1 p.), taip pat į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas privalo ex officio spręsti, ar prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Rusijos Federacijos teismo sprendimas neprieštarauja viešajai tvarkai (Tarptautinės sutarties 18 str.), teismas dėl kiekvieno iš minėtų pagrindų pasisako atskirai.

14Dėl pagrindinių teisingo proceso principų pažeidimo

15(Tarptautinės sutarties 56 straipsnio 1 punktas)

16Tarptautinės sutarties 56 straipsnio 1 punkte nustatytas Susitariančiosios valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindas, jeigu padavęs prašymą asmuo arba atsakovas nedalyvavo procese dėl to, kad jam arba jo įgaliotiniui nebuvo laiku ir nustatyta forma įteiktas šaukimas į teismą.

17Tarptautinės sutarties 56 straipsnio 1 punkte nurodytos teisės normos turinys turi būti aiškinamas Tarptautinės sutarties 52 straipsnio, nustatančio prašymo pripažinti ir leisti vykdyti sprendimą nagrinėjimo būtinąsias prielaidas, kontekste. Vienas iš būtinųjų tokio prašymo priedų, kuris nurodytas 52 straipsnio 2 punkte, yra dokumentas, patvirtinantis, kad atsakovui, nedalyvavusiam procese, buvo laiku ir nustatyta forma bent vieną kartą įteiktas šaukimas į teismą. Teismo šaukimo tinkamo įteikimo sąlyga reiškia tai, kad asmeniui turi būti bent vieną kartą pranešama apie vykstantį procesą prieš jį, todėl taikant Tarptautinės sutarties 56 straipsnio 1 punkte numatytą atsisakymo pripažinti teismo sprendimą pagrindą, būtina išsiaiškinti, ar asmuo žinojo apie vykstantį teismo procesą ir ar nepranešimas arba netinkamas pranešimas užkirto jam kelią dalyvauti byloje ir iš esmės pažeidė jo teises. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dokumentai asmeniui gali būti įteikiami nebūtinai laikantis visų egzistuojančių formalių taisyklių, tačiau jie turi būti įteikiami prieš tiek laiko ir tokiu būdu, kad atsakovas galėtų veiksmingai pasirūpinti savo teisių gynimu teisme. Tokio aiškinimo tikslas yra atimti iš atsakovo galimybę piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis tokiu būdu, kad jis neįsitraukia į ginčo nagrinėjimą teisme, motyvuodamas tuo, jog jo informavimas apie proceso pradžią turėjo formalių procesinių trūkumų (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio mėn. 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-13/2009). Užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo klausimą nagrinėjantis teismas, spręsdamas apie asmens informavimą apie užsienio valstybėje inicijuotą teismo procesą, kurio šalis jis yra, privalo nustatyti: 1) ar užsienio valstybės teismas užtikrino realų asmens žinojimą apie užsienio valstybėje vykusį teismo procesą, kurio šalis jis yra; 2) ar informavimo ir procesinių dokumentų įteikimo būdas ir laikas neužkirto šiam asmeniui kelio veiksmingai naudotis užsienio valstybės procesiniuose teisės aktuose įtvirtintomis teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-20/2012 ir kt.). Tuo atveju, jeigu sprendžiant užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo klausimą nustatoma, kad asmuo, prieš kurį užsienio valstybėje buvo inicijuotas teismo procesas, buvo bent vieną kartą tinkamai ir laiku apie jį informuotas, laikoma, kad šis asmuo turėjo galimybę pasinaudoti tos valstybės įstatymuose įtvirtintomis teisių gynybos priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2000, 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-20/2012, 2013 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-34/2013 ).

18CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Ši teisės norma reiškia, kad teismas, vertindamas įrodymus, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyką sudarantiems faktams konstatuoti. Be kitų aplinkybių, teismas turi vertinti nagrinėjamų teisinių santykių esmę, galimo jų subjektų elgesio motyvus, atitiktį logikos dėsniams, rūpestingo, protingo, apdairaus teisinių santykių dalyvio elgesio standartams. Įrodymų vertinimas civiliniame procese yra grindžiamas tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimta civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009). Šios taisyklės taikomos ir nustatinėjant procesinio teisinio pobūdžio faktus.

19Šioje byloje nustatyta, kad Rusijos Federacijos teismas 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartimi priėmė ZAO „Kas-Kad plius“ 2012 m. rugsėjo 3 d. ieškinį ir iškėlė civilinę bylą. Rusijos Federacijos teismas 2012 m. rugsėjo 9 d. nutartimi paskyrė parengiamąjį teismo posėdį 2012 m. lapkričio 28 d. 12 val. 30 min. ir teismo posėdį 2012 m. lapkričio 28 d. 12 val. 40 min. Rusijos Federacijos teismas minėta nutartimi inter alia įpareigojo šalis atlikti tarpusavio atsiskaitymų sutikrinimus ir pateikti juos teismui (b.l. 75-77, 80-82). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ZAO „Kas-Kad plius“ 2012 m. rugsėjo 13 d. UAB „Gentus“ išsiuntė pašto siuntą (b.l. 73). Pareiškėjo teigimu, šia siunta buvo siunčiamas 2012 m. rugsėjo 10 d. ZAO „Kas-Kad plius“ direktoriaus pasirašytas pranešimas dėl tarpusavio atsiskaitymų sutikrinimo. Šiame dokumente pažymima, kad, vadovaujantis Rusijos Federacijos teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartimi, šalys turi atlikti tarpusavio atsiskaitymų sutikrinimą pagal 2012 m. sausio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2012-03. Minėtame pranešime nurodyta, kad su juo buvo siunčiama ir pati Rusijos Federacijos teismo 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartis (b.l. 74). Minėta pašto siunta suinteresuotam asmeniui buvo įteikta 2012 m. rugsėjo 24 d., siuntą priėmė UAB „Gentus“ direktorė D. B. (b.l. 73). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. lapkričio 13 d. suinteresuotam asmeniui buvo įteikta pašto korespondencijos siunta Nr. RA342160015RU (b.l. 24, 25). Minėta siunta iš Rusijos Federacijos buvo išsiųsta 2012 m. lapkričio 2 d. Rusijos Federacijos teismas 2012 m. lapkričio 28 d. atidėjo teismo posėdį nesant duomenų dėl suinteresuoto asmens informavimo. Dėl tos pačios priežasties buvo atidėtas ir 2013 m. sausio 23 d. teismo posėdis (b.l. 8). Rusijos Federacijos teismas 2013 m. kovo 6 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą, teismo posėdį paskyrė 2013 m. kovo 27 d. bei įpareigojo pareiškėją išsiųsti suinteresuotam asmeniui 2013 m. kovo 6 d. nutartį greituoju paštu (b.l. 8). Iš byloje esančių pašto siuntų įteikimo patvirtinimų matyti, kad Rusijos Federacijos teismas 2013 m. kovo 12 d. išsiuntė UAB „Gentus“ pašto siuntą, kuri suinteresuotam asmeniui buvo įteikta 2013 m. kovo 18 d. Siuntą priėmė E. S. (b.l. 69-70).

20Teismas šių faktinių aplinkybių visumos pagrindu daro išvadą, kad suinteresuotas asmuo apie Rusijos Federacijoje inicijuotą teismo procesą sužinojo 2012 m. rugsėjo 24 d. gavęs pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 13 d. pašto siuntą, kuria buvo siunčiamas pranešimas dėl tarpusavio atsiskaitymų sutikrinimo bei Rusijos Federacijos teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis, dar kartą gavo informaciją apie Rusijos Federacijoje inicijuotą teismo procesą 2012 m. lapkričio 13 d. gavęs siuntą Nr. ( - ), išsiųstą 2012 m. lapkričio 2 d. Pareiškėjas teismui pateikė pakankamai šią aplinkybę pagrindžiančių dokumentų, o suinteresuotas asmuo jų neginčijo, neteikė teismui kitokias faktines aplinkybes galinčių pagrįsti įrodymų, t.y. nepateikė įrodymų, jog minėtomis pašto korespondencijos siuntomis buvo siunčiami kiti dokumentai (CPK 12, 178 str.). Taigi, darytina išvada, kad suinteresuotas asmuo, 2012 m. rugsėjo 24 d. gavęs pareiškėjo siųstus dokumentus, turėjo pakankamai laiko pasirūpinti tinkamu atstovavimu Rusijos Federacijoje vykusiame teismo procese. Teismas pažymi, kad net ir tuo atveju, jeigu 2012 m. rugsėjo 13 d. pašto siunta būtų buvę siunčiami dokumentai, nesusiję su Rusijos Federacijoje vykusiu teismo procesu, šioje byloje yra nustatyta, kad Rusijos Federacijos teismas 2013 m. kovo 12 d. pats išsiuntė pašto siuntą UAB „Gentus“. Ši siunta, kaip jau minėta, buvo įteikta suinteresuotam asmeniui 2013 m. kovo 18 d. Nepaisant santykinai trumpo laikotarpio tarp siuntos gavimo datos ir paskirtos teismo posėdžio datos, darytina išvada, kad protingai ir atidžiai veikiančiam juridiniam asmeniui šis laikotarpis yra pakankamas pasirūpinti atstovo pagalba, o nespėjus to atlikti, prašyti atidėti bylos nagrinėjimą (Rusijos Federacijos arbitražo proceso kodekso (toliau tekste – RF APK) 158 str.) ar pasinaudoti kitomis Rusijos Federacijos teisės aktuose įtvirtintomis dalyvaujančių byloje asmenų teisėmis (pvz., RF APK 9 str. 2 ir 3 p., 41 str., 117 ir 118 str., 159 str. ir kt.). Be to, UAB „Gentus“ turėjo galimybę apskųsti Sankt Peterburgo miesto ir Leningrado srities Arbitražo teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą bei šiame teismo procese priimtas nutartis Rusijos Federacijos arbitražo proceso kodekse nustatyta tvarka (RF APK 181 str., 188 str.). Suinteresuotam asmeniui šiomis teisėmis nepasinaudojus, nėra pagrindo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos teismo sprendimą Tarptautinės sutarties 56 straipsnio 1 punkte įtvirtintos teisės normos pagrindu.

21Lietuvos apeliacinio teismo padarytas išvadas dėl suinteresuoto asmens informavimo apie Rusijos Federacijoje vykusį teismo procesą, suinteresuotam asmeniui siųstų pašto siuntų turinį taip pat patvirtina ir suinteresuoto asmens procesinis elgesys šio Lietuvos apeliaciniame teisme vykusio teismo proceso metu. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. išsiuntė šalims pranešimą apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką bei informavimą. Šiuo dokumentu suinteresuotas asmuo buvo informuotas apie tai, jog pareiškėjas ZAO „Kas-Kad plius“ Lietuvos apeliaciniame teisme inicijavo teismo procesą dėl Rusijos Federacijos teismo sprendimo pripažinimo. UAB „Gentus“ buvo pranešta, kad teismo posėdis rašytinio proceso tvarka šioje byloje vyks 2013 m. spalio 29 d. 16 val. Suinteresuotam asmeniui buvo išsiųstos pareiškėjo pateiktų dokumentų kopijos, išaiškina teisė pateikti atsiliepimą. Šiam procesiniam veiksmui atlikti UAB „Gentus“ nustatytas terminas iki 2013 m. spalio 14 d. (b.l. 32). Pašto siunta, kuria buvo siunčiamas minėtas Lietuvos apeliacinio teismo raštas bei pareiškėjo pateikti procesiniai dokumentai, 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo įteikta suinteresuoto asmens buhalterei D. T. (b.l. 34). Suinteresuotas asmuo nustatytu terminu Lietuvos apeliaciniam teismui nepateikė atsiliepimo, o 2013 m. spalio 29 d. (teismo posėdžio dieną) teismui pateikė prašymą atidėti bylos nagrinėjimą. UAB „Gentus“ nurodė, kad nerado advokato (b.l. 41). Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. spalio 29 d. nutartimi atidėjo bylos nagrinėjimą iki 2013 m. lapkričio 26 d., nustatė suinteresuotam asmeniui naują terminą atsiliepimui pateikti – iki 2013 m. lapkričio 10 d. (b.l. 42, 43). Suinteresuotas asmuo 2013 m. lapkričio 12 d. pateikė teismui 2013 m. lapkričio 8 d. atsiliepimą, kuriuo atsikirto į pareiškėjo prašyme suformuluotus argumentus (b.l. 47-49). Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. lapkričio 13 d. išsiuntė šį atsiliepimą pareiškėjo UAB „Kas-Kad plius“ atstovei advokatei Natalijai Fočenkovai. 2013 m lapkričio 25 d. teisme gauta pareiškėjo atstovės nuomonė dėl atsiliepimo, kurią Lietuvos apeliacinis teismas laiko papildomais paaiškinimais raštu (b.l. 53). Teismas, siekdamas sudaryti suinteresuotam asmeniui galimybę rungtis šiame teismo procese, informavo suinteresuotą asmenį apie teisme gautus pareiškėjo procesinius dokumentus (rašytinius paaiškinimus į suinteresuoto asmens atsiliepimą), informavo apie galimybę pateikti atsiliepimą į naujus pareiškėjo argumentus ir įrodymus. Suinteresuotam asmeniui išreiškus pageidavimą gauti šiuos procesinius dokumentus, teismas juos suskaitmenino ir išsiuntė suinteresuotam asmeniui jo nurodytu elektroninio pašto adresu (b.l. 92). Suinteresuotas asmuo atsiliepimo nepateikė. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi atidėjo nutarties priėmimą ir paskelbimą iki 2013 m. gruodžio 10 d.

22Iš šių faktinių aplinkybių matyti, kad suinteresuotas asmuo nesiekė sąžiningai rungtis šiame teismo procese, nereagavo į pareiškėjo procesinius dokumentus, nebendradarbiavo su teismu, nedėjo pastangų, kad ši byla būtų išnagrinėta kuo operatyviau ir kuo ekonomiškiau. Tai sudaro pagrindą išvadai, jog suinteresuoto asmens procesinis elgesys Rusijos Federacijoje vykusiame teismo procese taip pat nebuvo nukreiptas į sąžiningą rungimąsį. Todėl nėra pagrindo nepripažinti Rusijos Federacijos teismo sprendimo Tarptautinės sutarties 56 straipsnio 1 punkto pagrindu dar ir dėl šios priežasties.

23Dėl Rusijos Federacijos teismo sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai

24(Tarptautinės sutarties 18 straipsnis)

25Tarptautinės sutarties 3 straipsnyje nustatyta, kad teisinė pagalba apima Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymuose numatytų procesinių veiksmų atlikimą, inter alia, teismo sprendimų civilinėse bylose pripažinimą ir vykdymą.

26Tarptautinės sutarties 18 straipsnyje įtvirtinta galimybė Susitariančiajai Valstybei neteikti teisinės pagalbos, jeigu jos teikimas prieštarauja pagrindiniams Susitariančiosios Valstybės, kurios prašoma teikti teisinę pagalbą, įstatymų principams. Ši nuostata, inter alia taikoma sprendžiant užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimus, savo tikslais ir turiniu atitinka kituose Lietuvos Respublikoje galiojančiuose nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose nustatytą užsienio valstybės teismo sprendimo nepripažinimo pagrindą, kai prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės teismo sprendimas (jo dalis) prieštarauja viešajai tvarkai (pvz., CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Europos Sąjungos 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 34 straipsnio 1 punktas, Europos Sąjungos 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 22 straipsnio a) punktas, 23 straipsnio a) punktas, Europos Sąjungos 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje 24 straipsnio a) punktas, 2007 m. spalio 30 d. Lugane pasirašytos Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 34 straipsnio 1 dalis ir kt.). Šis aiškinimas grindžiamas aplinkybe, kad Lietuvos Respublikos sudarytos tarptautinės dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos reglamentuoja gerokai platesnį teisinių santykių spektrą (jomis sureguliuojama teismų kompetencija, atleidimas nuo teismo išlaidų, išdavimas dokumentų apie asmeninę, šeimos, turtinę padėtį, teisnumas ir veiksnumas, pripažinimas neveiksniu, pripažinimas nežinia kur esančiu, paskelbimas mirusiu ir mirties fakto nustatymas, santuokos sudarymas, sutuoktinių asmeniniai ir turtiniai santykiai, santuokos nutraukimas ir pripažinimas negaliojančia, tėvų ir vaikų tarpusavio teisiniai santykiai, įvaikinimas, globa ir rūpyba, turtiniai teisiniai santykiai, paveldėjimas, teisingumo įstaigų sprendimų pripažinimas ir vykdymas, teisinė pagalba baudžiamosiose bylose ir kt.), nei atitinkami Europos Sąjungos reglamentai, skirti sureguliuoti jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo klausimus tam tikroje srityje (pvz., civilinės ir komercinės bylos, prievolės dėl išlaikymo ir kt.). Todėl tarptautinių dvišalių sutarčių bendrojoje dalyje įtvirtinus pagrindą atsisakyti teikti teisinę pagalbą tais atvejais, kai tai prieštarauja svarbiausiems Susitariančiosios Valstybės, kurios prašoma suteikti teisinę pagalbą, įstatymų principams (viešajai tvarkai), minėtas pagrindas nebuvo dubliuojamas šių tarptautinių sutarčių straipsniuose, kuriuose numatyti nepripažinimo pagrindai (pvz., 2003 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 18 straipsnis, 1997 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 18 straipsnis, 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 19 straipsnis).

27Papildomai pažymėtina, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismai, pagal Europos Sąjungos reglamentus nagrinėdami kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse priimtų teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimus, nepripažįsta teismų sprendimų, prieštaraujančių viešajai tvarkai. Lietuvos Respublikai netaikant odre public išlygos ne Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti procese, tai reikštų, kad Lietuvos Respublika taiko palankesnį režimą ir teismų sprendimų pripažinimo tvarką trečiųjų valstybių teismų sprendimams, nei bendrą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę sudarančių kitų Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų pripažinimui.

28Lietuvos apeliacinis teismas, tikrindamas Tarptautinės sutarties 18 straipsnyje numatytą atsisakymo teikti teisinę pagalbą pagrindą, kai teisinės pagalbos teikimas prieštarautų pagrindiniams jos įstatymų principams, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo analogiško pobūdžio bylose suformuluota viešosios tvarkos samprata.

29Sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias materialiosios teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Taigi, sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama siauriau, nei nacionalinė viešoji tvarka ir apimti tarptautinėje praktikoje priimtus imperatyvius standartus. Tokiais viešosios tvarkos pažeidimais gali būti pripažįstami atvejai, kai nustatoma, jog užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijoje įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažintoms tarptautiniu lygiu (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-40/2013). Nacionalinė viešoji tvarka aiškintina tarptautinės viešosios tvarkos kontekste. Tarptautinėje praktikoje pripažįstama, jog viešosios tvarkos tikslas – apsaugoti pagrindinius, gyvybiškai svarbius valstybės, visuomenės interesus, t.y. viešosios tvarkos sąvoka apima pagrindinius principus, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2006, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008).

30Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje yra įtvirtinta, jog Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Ši Konstitucijos nuostata reiškia, jog asmuo, vykdydamas ūkinę-komercinę veiklą, turi teisę naudotis Konstitucijos jam garantuojama veiklos laisve, tačiau tuo pat metu turi veikti taip, kad jo veikla būtų naudinga ne tik jam, nukreipta ne vien į jo privačių interesų tenkinimą, bet ir atitiktų visos tautos bei valstybės interesus. Minėtos Konstitucijos nuostatos detalizuojamos inter alia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – LR CK) 1.2 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad civiliniai teisiniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais bei LR CK 1.5 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus.

31Šios teisės normos, taikomos ir aiškinamos sistemiškai, užima itin svarbią vietą Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje, nes minėtose teisės normose suformuluoti teisės principai yra itin reikšmingi valstybės ekonomikai. Minėtų principų pagrindu yra nustatomos esminės ūkinės-komercinės veiklos gairės Lietuvos Respublikoje. Šie principai ir jų pagrindu susiklostantys civiliniai teisiniai santykiai tiesiogiai įtakoja valstybėje sudarytas verslo sąlygas vidaus ir užsienio subjektams, jos investicinį bei komercinį patrauklumą. Iš minėtų teisės principų išplaukiantis sąžiningos verslo praktikos ir skaidrios verslo aplinkos kūrimo ir vystymo siekis yra nesuderinami su lupikavimu, kuris atsiranda sutarties šalims, pasinaudojusioms teise nustatyti savo teises ir pareigas, nustatant neproporcingo ir neprotingo dydžio netesybas, neturinčias nieko bendro su jų paskirtimi. Dėl šios priežasties lupikavimas, vienos iš šalių neteisėtas ir nepagrįstas praturtėjimas kitos sąskaita nėra suderinami su anksčiau minėtais Lietuvos Respublikos teisės pamatą sudarančiais teisės principais.

32Akcentuotina, jog aukščiau minėti principai sudaro ne tik Lietuvos Respublikos privatinės teisės pagrindą. Analogiški savo turiniu ir tikslais principai egzistuoja ir daugelio progresyvių teisinių sistemų privatinės teisės kodifikacijose. Pavyzdžiui, Kanados Kvebeko provincijos civiliniame kodekse (toliau tekste – KKP CK) yra įtvirtinta, jog asmuo, naudodamasis savo civilinėmis teisėmis, privalo vadovautis sąžiningų ketinimų principu (angl. good faith) (KKP CK 6 straipsnis). Jokia teisė negali būti įgyvendinama, jeigu šituo ketinama pakenkti kitam arba ji įgyvendinama neproporcingu, neprotingu būdu, prieštaraujant sąžiningų ketinimų principui (KKP CK 7 straipsnis). KKP CK taip pat įtvirtinta, jog įgyvendinant civilines teises negali būti nukrypstama nuo kodekso taisyklių, susijusių su viešąją tvarka (KKP CK 9 straipsnis). Vokietijos Federacinės Respublikos civilinio kodekso (vok. Bürgerliches Gesetzbuch) (toliau tekste - BGB) 138 straipsnyje įtvirtinta, jog sandoriai, prieštaraujantys viešajai tvarkai, negalioja. Šie principai yra įtvirtinti taip pat ir daugelyje moderniojo teisinio reglamentavimo tendencijas atspindinčių dokumentų, neturinčių teisės akto galios (soft law). Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto 2010 m. tarptautinių komercinių sutarčių principų (toliau tekste – UNIDROIT 2010) 1.7 straipsnyje nustatyta, kad sutarties šalys tarptautinėje prekyboje turi elgtis pagal sąžiningų ketinimų ir sąžiningos verslo praktikos principus. UNIDROIT 2010 1.7(2) straipsnyje įtvirtinta, kad šalys sutartimi negali apriboti ar atsisakyti šios pareigos vykdymo. Sąžiningų ketinimų ir sąžiningos verslo praktikos principas yra vienas svarbiausių teisinių instrumentų, sudarančių UNIDROIT 2010 esmę (žr. UNIDROIT 2010 2.1.15, 3.2.7, 5.1.2 ir kt. straipsnius). Europos privatinės teisės principų, sąvokų ir pavyzdinių taisyklių bendrų pagrindų sistemos projekto (Principles, de?nitions and model rules of European private law. Draft common frame of reference) 1:103, 1:104 ir kituose straipsniuose, Europos sutarčių teisės principų (Principles of European Contracts Law (PECL)) 1:102, 1:201 ir kituose straipsniuose įtvirtinti panašūs reikalavimai dėl sąžiningų ketinimų ir sąžiningos verslo praktikos principo laikymosi.

33Taigi, sąžiningumo principas yra tiek Lietuvos Respublikos, tiek tarptautinės viešosios tvarkos dalis.

34Aplinkybė, kad šalys sutartyje nustatė dideles netesybas, savaime nereiškia, jog šis sandoris yra nesąžiningas ar prieštarauja viešajai tvarkai per se. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, siekdamas suvienodinti iki tol buvusią skirtingą teismų praktiką, yra išaiškinęs, kad sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą; sutartinių netesybų ypatumai neleidžia jų mažinti iki kreditoriaus įrodytų nuostolių dydžio, nes taip būtų paneigiamas sutarčių laisvės principas; teismas turi teisę mažinti sutartines netesybas tik nustatęs, kad konkrečiu atveju netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, tam kiekvienu atveju turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybės, nes priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Neprotingai didelės netesybos gali būti vertinamos kaip viešosios tvarkos pažeidimas, jeigu jos reikštų lupikavimo įteisinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2006; 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2011, ir kt.).

35Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau tekste - CK) įtvirtinta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Bauda ir delspinigiai – netesybų rūšys. Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai. Šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais. Pagal Lietuvos civilinę teisę bendroji taisyklė yra įskaitinių netesybų taikymas, t. y. baudinių netesybų netaikymas.

36Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys 2012 m. sausio 17 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį. Pardavėjas ZAO „Kas-Kad plius“ įsipareigojo parduoti, o pirkėjas UAB „Gentus“ įsipareigojo nupirkti formavimo mašiną „O-Matic R 1600“ (priedas Nr. 1). Papildomu susitarimu prie sutarties Nr. 4.1 šalys sutarė dėl atsiskaitymo tvarkos: 40 000 EUR sumokama per 2 kalendorines dienas po sutarties pasirašymo, 50 000 EUR per 20 kalendorinių dienų nuo prekių pristatymo ir 30 000 EUR ne vėliau kaip 2012 m. birželio 18 d. Prašomame pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio valstybės teismo sprendime nurodyta, kad šalys 2012 m. sausio 17 d. įrangos pirkimo-pardavimo sutartyje nustatydamos prievolės neįvykdymo (netinkamo įvykdymo) teisines pasekmes, numatė, kad tuo atveju, jeigu pirkėjas praleidžia prievolės įvykdymo terminą, jis privalo sumokėti delspinigius – 20 proc. prekių kainos už kiekvieną pradelstą dieną (Sutarties 8.3 p.). Tuo atveju, jeigu pirkėjas pradelsia mokėjimą daugiau nei 10 kalendorinių dienų, jis privalo sumokėti baudą – 50 proc. prekių kainos (Sutarties 8.4 p.). Rusijos Federacijos teismas pardavėjo (pareiškėjo) naudai iš pirkėjo (suinteresuoto asmens) priteisė 8 092 EUR skolos, 84 000 EUR baudinių netesybų ir 41 248, 03 RUB bylinėjimosi išlaidų.

37Iš šalių sutartyje numatytų sutartinių netesybų dydžio matyti, kad šalių jos yra skirtos ne kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo jos vykdymo nukentėjusios šalies nuostolius, jų tikslas – baudimas. Šią aplinkybę patvirtina tiek sutarties nuostata dėl netesybų dydžio ir skirtingų netesybų rūšių įtvirtinimo (delspinigiai už prievolės vykdymo termino praleidimą 10 kalendorinių dienų – 200 proc. prekių kainos, t.y. 240 000 EUR ir bauda – 60 000 EUR praleidus prievolės vykdymo terminą 10 kalendorinių dienų), tiek ir dėl netesybų skaičiavimo būdo – netesybos skaičiuojamos nuo visos prekių kainos, o ne nuo neįvykdytos prievolės dalies. Todėl, remiantis kasacinio teismo formuojama teismų praktika, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, atsižvelgiant į aplinkybę, kad Lietuvos Respublikos teismai, nagrinėjantys analogiško pobūdžio bylas, turi galimybę mažinti ir mažina neprotingo dydžio netesybas, kurios savo esme reiškia lupikavimą, nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadai, kad užsienio valstybės teismo sprendimo netesybų priteisimo dalyje pripažinimas ir leidimas jį vykdyti visu mastu prieštarautų viešajai tvarkai. Atsižvelgiant į CPK 812 straipsnio 2 dalį bei kasacinio teismo praktiką, nagrinėjamu atveju yra pagrindas spręsti tik dėl dalies užsienio valstybės teismo sprendimo, kuriuo buvo išspręstas netesybų klausimas, pripažinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2008; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2008).

38Negalimumas užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo proceso metu tikrinti jo teisėtumą ir pagrįstumą fakto ir materialiosios teisės taikymo aspektu, lemia tai, jog bylą dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti nagrinėjantis teismas paprastai negali spręsti, koks ginčo šalių nustatytas netesybų dydis galėtų atitikti protingumo kriterijų. Kita vertus, vien tik ta aplinkybė, kad ginčo šalys sutartimi nustatė neproporcingo dydžio netesybas, nėra pagrindas nepripažinti užsienio valstybės teismo sprendimo netesybų priteisimo dalyje visu mastu. Tai prieštarautų Lietuvos Respublikos privatinėje teisėje įtvirtintam prievolių tinkamo vykdymo principui, neatitiktų teisingumo principo, nes kreditorius bet kuriuo atveju patiria nuostolių, skolininkui neteisėtai naudojantis jo pinigais.

39Spręsdamas, kokia Rusijos Federacijos teismo sprendimo dalis dėl netesybų priteisimo yra pripažintina ir leistina vykdyti Lietuvos Respublikoje, teismas atsižvelgia į keletą esminių aplinkybių. Teismas pirmiausiai atsižvelgia į faktą, jog, kaip jau minėta, didžioji prievolės pagal sandorį dalis buvo įvykdyta (sumokėta kainos dalis yra 111 908 EUR iš 120 000 EUR, nesumokėta - 8092 EUR (6,74 proc. nuo visos mokėtinos sumos)). Nepaisant to, teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad suinteresuotas asmuo pažeidė mokėjimų pagal sutartį terminus: tarpinis 50 000 EUR mokėjimas, sumokėtinas per 20 kalendorinių dienų nuo prekių pristatymo suinteresuotam asmeniui dienos, t.y. sumokėtinas 2012 m. vasario 14 d. (prekės pristatytos 2012 m. sausio 24 d. (b.l.60, 61), buvo pradėtas mokėti tik 2013 m. kovo 6 d. suinteresuotam asmeniui sumokėjus pareiškėjui 10 000 EUR, o atitinkama prievolės dalis baigta vykdyti tik 2013 m. kovo 28 d. suinteresuotam asmeniui sumokėjus pareiškėjui 41 908 EUR; galutinis visos prievolės įvykdymo terminas taip pat buvo praleistas daugiau kaip 1,5 metų (visa prekių kaina turėjo būti sumokėta iki 2012 m. birželio 18 d.). Kadangi ZAO „Kas-Kad plius“ ir UAB „Gentus“ yra verslo subjektai, kurių atžvilgiu galioja didesni protingumo, atidumo, rūpestingumo standartai, Lietuvos apeliacinio teismo manymu, šalių sutartyje sulygtas teisių ir pareigų balansas, teismui nustatant pripažintiną ir leistiną vykdyti užsienio valstybės teismo sprendimo dalį dėl netesybų, yra modifikuotinas tik tiek, kiek to reikalauja Lietuvos Respublikos teisėje ir tarptautinėje privatinėje teisėje pripažįstamas lupikavimo draudimas, netesybų paskirtis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai (CK 1.5 straipsnis), sąžiningų ketinimų ir sąžiningos verslo praktikos standartai. Teismas atkreipia dėmesį, kad dalinis užsienio valstybės teismo sprendimo dėl netesybų pripažinimas ir leidimas vykdyti neturi paneigti šalių sutarčių laisvės principo. Todėl yra pagrindas pripažinti ir leisti vykdyti Rusijos Federacijos teismo sprendimą netesybų priteisimo dalyje 5661, 60 EUR sumai (84 000 EUR (visa netesybų suma) x 6, 74 (neįvykdytos prievolės dalies procentinė išraiška, lyginant su visa mokėtina prekių kaina) : 100 (proc.)). Lietuvos apeliacinio teismo manymu, tokia netesybų suma neprieštarauja viešajai tvarkai, nepaneigia teisingumo, protingumo, sąžiningumo, sutarčių laisvės ir pacta sunt servanda principų. Analogiškas lupikiškų netesybų mažinimo mechanizmas nagrinėjant civilines bylas pagal nacionalinę teisę yra suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

40Dėl bylinėjimosi išlaidų

41CPK 93 straipsnyje nustatyta, kad teismas priteisia šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas iš antrosios šalies. Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 1 punktą, iš bylą pralaimėjusios šalies inter alia yra priteisiamos išlaidos vertėjams.

42Pareiškėjas šios civilinės bylos nagrinėjimo metu pareiškė keletą prašymų dėl vertimo išlaidų atlyginimo priteisimo (b.l. 27. 28, 62, 89, 92). Bendra pareiškėjo prašoma priteisti suma dokumentų vertimo išlaidoms atlyginti yra 460 Lt. Ši suma, vadovaujantis nurodytomis teisės normomis, yra priteistina pareiškėjo naudai iš suinteresuoto asmens.

43Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi, 810 straipsniu, 812 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

44Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto ir Leningrado srities Arbitražinio teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje Nr. A56-53065/2012 dalis, kuriomis Rusijos Federacijos uždarosios akcinės bendrovės „Kas-Kad plius“ (valstybinis registracijos numeris Rusijos Federacijoje: 1037811022105, adresas: Staček pr. 130, Sankt Peterburgas, Rusijos Federacija) naudai iš uždarosios akcinės bendrovės „Gentus“ (įmonės kodas: 148420424, adresas: Kniaudiškių g. 149, LT-37157 Panevėžys) priteista 8092 EUR skolos, 5661, 60 EUR netesybų ir 41 248, 03 RUB bylinėjimosi išlaidų.

45Atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto ir Leningrado srities Arbitražinio teismo 2013 m. balandžio 2 d. sprendimo byloje Nr. A56-53065/2012 dalį, kuria Rusijos Federacijos uždarosios akcinės bendrovės „Kas-Kad plius“ naudai iš uždarosios akcinės bendrovės „Gentus“ priteista 78 338, 40 EUR netesybų.

46Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Gentus“ Rusijos Federacijos uždarosios akcinės bendrovės „Kas-Kad plius“ naudai 460 Lt (keturis šimtus šešiasdešimt litų) dokumentų vertimo išlaidų atlyginimo.

47Ši nutartis per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras... 2. Teismas, išnagrinėjęs prašymą,... 3. Rusijos Federacijos Sankt Peterburgo miesto ir Leningrado srities Arbitražinis... 4. Pareiškėjas ZAO „Kas - Kad plius“ 2013 m. rugpjūčio 20 d. kreipėsi į... 5. Suinteresuotas asmuo UAB „Gentus“ 2013 m. lapkričio 8 d. atsiliepimu... 6. Pareiškėjas ZAO „Kas-Kad plius“ 2013 m. lapkričio 20 d. papildomais... 7. Prašymas tenkinamas iš dalies.... 8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 810... 9. Tarptautinių sutarčių pagrindu užsienio teismų sprendimai pripažįstami... 10. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sutarties... 11. Tarptautinės sutarties 52 straipsnyje nustatyta, kad prie prašymo pripažinti... 12. Tarptautinės sutarties 56 straipsnyje nurodyti pagrindai atsisakyti... 13. Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė Tarptautinės... 14. Dėl pagrindinių teisingo proceso principų pažeidimo... 15. (Tarptautinės sutarties 56 straipsnio 1 punktas)... 16. Tarptautinės sutarties 56 straipsnio 1 punkte nustatytas Susitariančiosios... 17. Tarptautinės sutarties 56 straipsnio 1 punkte nurodytos teisės normos turinys... 18. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus... 19. Šioje byloje nustatyta, kad Rusijos Federacijos teismas 2012 m. rugsėjo 5 d.... 20. Teismas šių faktinių aplinkybių visumos pagrindu daro išvadą, kad... 21. Lietuvos apeliacinio teismo padarytas išvadas dėl suinteresuoto asmens... 22. Iš šių faktinių aplinkybių matyti, kad suinteresuotas asmuo nesiekė... 23. Dėl Rusijos Federacijos teismo sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai... 24. (Tarptautinės sutarties 18 straipsnis)... 25. Tarptautinės sutarties 3 straipsnyje nustatyta, kad teisinė pagalba apima... 26. Tarptautinės sutarties 18 straipsnyje įtvirtinta galimybė Susitariančiajai... 27. Papildomai pažymėtina, kad Europos Sąjungos valstybių narių teismai, pagal... 28. Lietuvos apeliacinis teismas, tikrindamas Tarptautinės sutarties 18... 29. Sąvoka ,,viešoji tvarka“ turi būti aiškinama kaip tarptautinė viešoji... 30. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje yra įtvirtinta, jog Lietuvos... 31. Šios teisės normos, taikomos ir aiškinamos sistemiškai, užima itin... 32. Akcentuotina, jog aukščiau minėti principai sudaro ne tik Lietuvos... 33. Taigi, sąžiningumo principas yra tiek Lietuvos Respublikos, tiek... 34. Aplinkybė, kad šalys sutartyje nustatė dideles netesybas, savaime... 35. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau tekste - CK) įtvirtinta, kad... 36. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys 2012 m. sausio 17 d. sudarė... 37. Iš šalių sutartyje numatytų sutartinių netesybų dydžio matyti, kad... 38. Negalimumas užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo proceso metu... 39. Spręsdamas, kokia Rusijos Federacijos teismo sprendimo dalis dėl netesybų... 40. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 41. CPK 93 straipsnyje nustatyta, kad teismas priteisia šalies, kurios naudai... 42. Pareiškėjas šios civilinės bylos nagrinėjimo metu pareiškė keletą... 43. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88... 44. Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos Sankt... 45. Atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Rusijos... 46. Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Gentus“ Rusijos Federacijos... 47. Ši nutartis per tris mėnesius gali būti skundžiama kasaciniu skundu...