Byla 2-556-381/2016
Dėl 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolo, 2015 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios A. R. individualios įmonės ir trečiojo asmens L. L. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria patenkintas pareiškėjo A. R. skundas dėl 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolo, 2015 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Pareiškėjas A. R. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinęs, prašė pripažinti negaliojančiais ir panaikinti 2015 m. kovo 5 d. bankrutavusios A. R. individualios įmonės (toliau – bankrutavusi A. R. IĮ) turto pardavimo protokolą, 2015 m. kovo 5 d. tarp bankrutavusios A. R. IĮ ir L. L. sudarytą nekilnojamojo turto, esančio Ąžuolynės g. 30, Klipšių k., Sendvario sen., Klaipėdos r., pirkimo – pardavimo sutartį.

4Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 24 d. vykusiame bankrutavusios A. R. IĮ kreditorių susirinkime nutarta jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ), pardavinėti laisvu pardavimu apie pardavimą paskelbiant internetinėje svetainėje www.skelbiu.lt ir spaudoje, nustatant pradinę turto pardavimo kainą – 81 962,46 Eur bei pardavimo tvarką, pagal kurią turto nepardavus 1 mėnesį, kainą sumažinti 10 procentų (73 766,22 Eur) ir sumažinta kaina turtą pardavinėti 2 mėnesius, o per nustatytą terminą nepardavus turto – šaukti kreditorių susirinkimą. Minėtu kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytu terminu turtas nebuvo parduotas, todėl 2015 m. kovo 3 d. buvo sušauktas ir įvyko kreditorių susirinkimas, kuriame kreditoriai nutarė turtą pardavinėti analogiška 2014 m. lapkričio 24 d. nutarime nustatyta tvarka, atitinkamai sumažinant 1 mėnesį pardavinėtino turto kainą iki 66 389,60 Eur, o nepavykus turto parduoti, 2 mėnesius jį pardavinėti 59 750,64 Eur kaina. 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolu ir pirkimo – pardavimo sutartimi ginčo turtas už 67 389,60 Eur buvo parduotas L. L.. Pareiškėjas pažymėjo, kad po 2015 m. kovo 3 d. įvykusio kreditorių susirinkimo nei internetiniame skelbimų portale www.skelbiu.lt., nei spaudoje nebuvo paskelbta patikslinta informacija apie sumažintą turto pardavimo kainą. Pareiškėjo teigimu, tokiais veiksmais bankroto administratorius užkirto kelią turto pardavime dalyvauti kuo didesniam pirkėjų skaičiui ir turtą parduoti už didesnę kainą.

5Reikalavimą dėl 2015 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pareiškėjas grindė CK 1.80 straipsnio nuostatomis. Pripažinus 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolą neteisėtu, šalys neįgijo teisės sudaryti minėtos pirkimo – pardavimo sutarties.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. lapkričio 27 d. nutartimi pareiškėjo skundą patenkino – pripažino negaliojančiais 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolą, nekilnojamojo turto, esančio ( - ), pirkimo – pardavimo sutartį, taikė dvišalę restituciją – grąžino bankrutavusiai A. R. IĮ minėtą nekilnojamąjį turtą, o L. L. – 67 389,60 Eur.

8Teismas nustatė, kad pardavinėjant turtą 2014 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkimo nutarime nustatyta tvarka, į bankroto administratorių 2015 m. vasario 27 d. kreipėsi du pirkėjai – R. M. ir D. K., kurie atitinkamai pasiūlė pirkti ginčo turtą už 73 800 Eur ir 73 766 Eur, tačiau administratorius turto nepardavė ir 2015 m. kovo 3 d. sušaukė bankrutavusios A. R. IĮ kreditorių susirinkimą dėl naujos minėto turto pardavimo kainos nustatymo. Kreditoriams administratorius pateikė nutarimo projektą, kuriuo pradinė turto pardavimo kaina buvo sumažinta iki 66 389,60 Eur, o apie jau esamus pirkėjus ir jų pasiūlytas turto pirkimo kainas administratorius kreditorių susirinkimo neinformavo. 2015 m. kovo 3 d. įvykdęs kreditorių susirinkimas pritarė bankroto administratoriaus pasiūlytai sumažintai turto pardavimo kainai ir analogiškai 2014 m. lapkričio 24 d. nutarimu nustatytai turto pardavimo tvarkai. Teismas nustatė, kad administratorius apie sumažintą turto pardavimo kainą nepaskelbė nei spaudoje, nei internetinėje svetainėje www.skelbiu.lt. 2015 m. kovo 5 d. administratorius sudarė pirkėjų sąrašą, kuriame nurodytos tos pačios 2015 m. kovo 27 d. pasiūlymą pirkti turtą pateikusių pirkėjų pavardės. 2015 m. kovo 5 d. buvo surašytas turto pardavimo protokolas, kuriame nurodyta, kad didžiausią parduodamo turto kainą – 67 389,60 Eur pasiūlė D. K., tą pačią dieną buvo sudaryta ir turto pirkimo – pardavimo sutartis, kuria bankrutavusios įmonės turtas parduotas L. L., atstovaujamai D. K..

9Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad bankroto administratorius nesilaikė 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimo nustatytos turto pardavimo tvarkos, nes nei spaudoje, nei internetinėje svetainėje www.skelbiu.lt neatnaujino informacijos apie sumažintą parduodamo turto kainą. Dėl bankrutavusios įmonės kreditorių nustatytos nekilnojamojo turto pardavimo procedūros pažeidimo teismas sprendė esant pagrindą 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolą pripažinti neteisėtu ir panaikinti, o 2015 m. kovo 5 d. turto pirkimo – pardavimo sutartį – niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu. Teismas pažymėjo, kad 2015 m. vasario 27 d. gavus pasiūlymus ginčo turtą nupirkti už 73 766 Eur arba 73 800 Eur, ir tokiu būdu gauti didesnę sumą bankrutavusios įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams padengti, administratoriaus veiksmai 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkime inicijuojant ginčo turto kainos sumažinimą neatitiko protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Teismas konstatavo, kad tokiomis aplinkybėmis sudarytos ginčo sutarties šalys laikytinos nesąžiningomis, o jų veiksmais sukurtos civilinės teisinės pasekmės neatitinka viešosios tvarkos ir geros moralės reikalavimų, todėl 2015 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutartį pripažino niekine ir pagal CK 1.81 straipsnį. Pripažinęs sutartį niekine, teismas pritaikė dvišalę restituciją, ginčo turtą grąžinant bankrutavusios A. R. nuosavybėn, o L. L. už turtą sumokėtus 67 389,60 Eur.

10III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

11Atsakovė bankrutavusi A. R. IĮ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

121. Per visą ginčo turto pardavinėjimo laikotarpį neatsirado nei vienas asmuo, kuris būtų susidomėjęs turto pirkimu. Potencialūs pirkėjai atsirado tik 2015 m. vasario 27 d., tačiau sužinoję, kad 2015 m. kovo 3 d. bus šaukiamas kreditorių susirinkimas, nusprendė turto už pasiūlytas kainas nepirkti ir palaukti 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimo šiuo klausimu. 2015 m. vasario 27 d. potencialių pirkėjų pateikti prašymai dėl turto pirkimo liko pas administratorių tik dėl kontaktinių duomenų. Šios aplinkybės buvo akcentuotos teismo posėdžio metu, tačiau teismas jas vertino formaliai.

132. Kadangi administratoriui buvo žinoma apie potencialius turto pirkėjus, siekdamas neužtęsti turto pardavimo laiko, neužvilkinti bankroto procedūrų, nedidinti administravimo išlaidų, jis spaudoje ir internetiniame tinklapyje neatnaujino informacijos apie parduodamą turtą. Tokie administratoriaus veiksmai buvo atlikti laikantis bankroto proceso operatyvumo principo.

143. Vien kainos nepatikslinimas parduodamo turto skelbime negali būti pripažintas svarbia aplinkybe, nulėmusia viso turto pardavimo procedūros neteisėtumą. Kreditorių susirinkimo nutarimu nebuvo nustatytas atitinkamas asmenų skaičius ar kitos sąlygos, kurioms esant turėjo įvykti turto pardavimas.

154. Atsižvelgiant į tai, kad per visą turto pardavinėjimo laikotarpį nebuvo asmenų, susidomėjusių ginčo turtu, pareiškėjas daro nepagrįstas prielaidas, kad bankroto administratoriaus veiksmai sutrukdė turto pirkime dalyvauti didesniam pirkėjų skaičiui ar gauti geresnę turto pardavimo kainą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad L. L. pasiūlyta turto pirkimo kaina buvo mažesnė, nei tuo metu rinkoje buvusios panašių nekilnojamojo turto objektų kainos, kad kiti, besidomintys pirkimu asmenys, nebuvo įtraukti į pirkėjų sąrašą, ar kitas aplinkybes, kurioms esant būtų galima konstatuoti bankrutavusios įmonės kreditorių interesų pažeidimą.

165. Teismas, pripažindamas sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turi nurodyti konkrečią imperatyvią įstatymo normą, kuriai sandoriai prieštarauja, nes to nepadarius, teismų procesiniai sprendimai nebūtų pakankamai pagrįsti. Nors nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad buvo pažeista įmonės kreditorių nustatyta nekilnojamojo turto pardavimo procedūra, tačiau visiškai neanalizavo, ar tokie pažeidimai buvo esminiai ir turėjo lemiamos įtakos kreditorių teisių pažeidimui. Teismas nenurodė, kokios imperatyvios normos buvo pažeistos ir ar jos skirtos viešajam interesui užtikrinti. Suinteresuoto asmens nuomone, bankrutavusios įmonės kreditorių interesai šiuo atveju nebuvo pažeisti, o pareiškėjo skundas yra priemonė vilkinti bankroto procesą, didinti administravimo išlaidas.

176. Kadangi 2015 m. vasario 27 d. pasiūlymus pirkti ginčo turtą pateikę pirkėjai neketino pirkti šio turto už jų pasiūlymuose nurodytas kainas, teismas neturėjo pagrindo spręsti apie nesąžiningus 2015 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties šalių ketinimus. Tuo tarpu kitų įrodymų, kurie patvirtintų akivaizdų minėto sandorio šalių nesąžiningumą, siekį pažeisti viešąją tvarką ir gerą moralę, byloje nėra.

18Trečiasis asmuo L. L. atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundą grindžia šiais argumentais:

191. Teismas iš esmės neanalizavo ir nevertino, ar tai, kad apie sumažintą ginčo turto pardavimo kainą nebuvo paskelbta kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, buvo esminis šios tvarkos pažeidimas.

202. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtas buvo pradėtas pardavinėti dar 2014 m. balandžio 25 d., tačiau per tokį ilgą laiką neatsirado pirkėjų, darytina išvada, kad kreditorių interesas buvo vienas – parduoti turtą. Pareiškėjo teiginiai, kad paskelbus apie turto pardavimą sumažinta kaina, būtų atsiradę daugiau pirkėjų ir dar tokių, kurie žymiai pakeltų turto pardavimo kainą, yra tik prielaidos.

213. Nei vienas iš bankrutavusios įmonės kreditorių neskundė įvykusio turto pardavimo ir nemanė, kad ginčo turtas parduotas per pigiai, kad bankroto administratorius veikė ne jų interesais.

224. Skundžiama nutartimi teismas sprendė, kad 2015 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutartis prieštarauja 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimui, pastarąjį nepagrįstai prilygindamas imperatyviai teisės normai, nors tai tik įmonės valdymo organo sprendimas. Jeigu bankroto administratorius pažeidė kreditorių susirinkimo nustatytą turto pardavimo tvarką, tai turėtų būti konstatuota tik tiek, kad jis pažeidė savo kompetenciją, nes administratorius vykdo visus kreditorių susirinkimo nutarimus, o šiuo atveju, vieną nutarimą įvykdė netiksliai. Trečiojo asmens nuomone, nagrinėjamu atveju juridinio asmens vadovo, kurio pareigas atlieka bankroto administratorius, sudarytas sandoris priskirtinas prie nuginčijamų, o ne niekinių sandorių.

235. Kita ginčo sandorio šalis – L. L. nežinojo ir negalėjo žinoti kaip, kokia tvarka turėjo būti pardavinėjamas ginčo turtas, kokius sprendimus priėmė kreditorių susirinkimas, todėl ji nelaikytina nesąžininga sutarties šalimi. Teismas nepagrįstai L. L. pripažino nesąžininga įgijėja, todėl iš jos negalėjo būti išreikalautas ginčo nekilnojamasis turtas. Be to, bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu bankroto administratorius nurodė, kad už parduotą turtą gauti pinigai jau yra paskirstyti įmonės kreditoriams, o įmonė restitucijos pagrindu grąžintinos sumos neturi, todėl teismui priimant skundžiamą nutartį turėjo būti aišku, kad restitucija realiai negalima. Esant tokioms aplinkybėms, teismas turėjo pasinaudoti CK 6.145 straipsnio 2 dalyje suteikta išimtine teise netaikyti restitucijos arba pakeisti jos taikymo būdą.

246. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas padarė proceso teisės normų pažeidimus: išnagrinėjo ginčo sandorio negaliojimo klausimą L. L. nepatraukęs atsakove byloje, į bylą trečiaisiais asmenims neįtraukė bankrutavusios įmonės kreditorių, pareiškėjas pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas yra įmonės skolininkas, todėl negalėjo skųsti kreditorių susirinkimo nutarimų, teismas nagrinėjamu atveju turėjo priimti sprendimą, o ne nutartį, todėl nepagrįstai buvo sutrumpintas byloje dalyvaujančių asmenų teisės į apeliaciją terminas.

25Pareiškėjas A. R. atsiliepime prašo skundus atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

261. Bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktai nustato specialius kvalifikacinius reikalavimus, jam taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai. Todėl bankroto administratorius, atstovaudamas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus, turi veikti itin atidžiai, sąžiningai ir rūpestingai, tam kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudingos kreditoriams.

272. Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu bankroto administratorius sutiko ir pripažino, kad padarė nustatytos ginčo turto pardavimo tvarkos pažeidimų. Ši aplinkybė sąlygoja 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolo ir pirkimo – pardavimo sutarties neteisėtumą.

283. Aplinkybė, kad L. L. už ginčo turtą sumokėti pinigai yra pervesti bankrutavusios įmonės kreditoriams, nesudaro teisinio pagrindo netaikyti restitucijos. ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalis nustato, kad administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo pareigų nevykdymo arba netinamo vykdymo.

29IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

31Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria panaikintas bankrutavusios įmonės turto pardavimo protokolas, pripažinta niekine turto pirkimo – pardavimo sutartis ir sutarties šalių atžvilgiu pritaikyta dvišalė restitucija, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

32Dėl faktinių bylos aplinkybių

33Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, kaip bankrutavusios neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkas, teisme inicijavo šios įmonės kreditorių susirinkimo 2015 m. kovo 3 d. nutarimo dėl jam nuosavybės teise priklausančio turto, esančio ( - ), pardavimo kainos ir tvarkos nustatymo bei minėto nutarimo pagrindu 2015 m. kovo 5 d. priimto turto pardavimo protokolo peržiūros procedūrą. Išnagrinėjęs pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. balandžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-159-253/2015 A. R. skundą atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1249-302/2015 panaikino pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas dėl 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolo panaikinimo ir šioje dalyje bylą grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad parduodant ginčo turtą L. L. buvo pažeistos 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytos turto pardavimo procedūros ir tai sąlygoja 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolo neteisėtumą. Atsižvelgęs į tai, kad teisinius padarinius – ginčo turto nuosavybės perleidimą L. L., sukėlė ne minėtas protokolas, o 2015 m. kovo 5 d. tarp pastarosios ir bankrutavusios įmonės sudaryta ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartis, kad byloje šio sandorio teisėtumas nebuvo ginčijamas ir teismo ex officio nebuvo vertinamas, kad į bylą nebuvo įtraukta L. L., dėl kurios teisių ir pareigų buvo sprendžiama nagrinėjamoje byloje, apeliacinės instancijos teismas konstatavo absoliutų skundžiamos teismo nutarties dalies dėl skundo reikalavimo panaikinti 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolą negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Kadangi asmenų įtraukimas į bylą proceso dalyviais yra išskirtinė pirmosios instancijos teismo prerogatyva, apeliacinės instancijos teismas grąžino bylos dalį nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

34Pakartotinai nagrinėjant minėtą bylos dalį pareiškėjas pateikė patikslintą skundą, kuriuo reikalavo pripažinti negaliojančiais ir panaikinti 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolą, 2015 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutartį (b. l. 71-73), tuo tarpu pirmosios instancijos teismas 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi L. L. į bylą įtraukė trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (b. l. 69). Išnagrinėjęs patikslintus pareiškėjo reikalavimus, Klaipėdos apygardos teismas skundžiama nutartimi pareiškėjo skundą patenkino. Nustatęs, kad ginčo turtas buvo parduotas nesilaikant bankrutavusios įmonės 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimo nustatytos tvarkos spaudoje ir internetiniame tinklapyje www.skelbiu.lt paskelbti apie parduodamą turtą, teismas minėtus protokolą ir pirkimo – pardavimo sutartį CK 1.80 straipsnio pagrindu pripažino niekiniais. Nustatęs ir tai, kad bankrutavusios A. R. IĮ administratorius, 2015 m. vasario 27 d. sulaukęs dviejų pirkėjų, tame tarpe ir L. L. atstovo – D. K., pasiūlymų ginčo turtą nupirkti už ne mažesnę kaip 73 000 Eur kainą, apie šią galimybę neinformavo 2015 m. kovo 3 d. įvykusio kreditorių susirinkimo, kad minėtame kreditorių susirinkime ginčo turto kaina buvo sumažinta iki 66 389,60 Eur, o ginčo turtas L. L. buvo parduotas už 67 389,60 Eur, teismas 2015 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties šalis pripažino nesąžiningomis, o sandorį – niekiniu ir dėl prieštaravimo viešai tvarkai bei gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Dėl abiejų ginčo šalių nesąžiningumo teismas, ginčo sandorį pripažinęs niekiniu, pritaikė dvišalę restituciją – grąžino A. R. nuosavybėn nekilnojamąjį turtą, o L. L. nurodė grąžinti panaikinta sutartimi sumokėtą 67 389,60 Eur sumą (b. l. 108-112).

35Dėl 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolo ir pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

36Nesutikimą su teismo išvada dėl 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolo ir pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo niekine, kaip prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), apeliantės grindžia argumentais, kad teismas nenurodė kokiai imperatyviai įstatymo nuostatai minėta pirkimo – pardavimo sutartis prieštarauja. Be to, spręsdamas, kad parduodant ginčo turtą buvo pažeista įmonės kreditorių nustatyta turto pardavimo procedūra, teismas neanalizavo, ar pažeidimai buvo esminiai ir turėjo lemiamos įtakos kreditorių teisių pažeidimui.

37Teisėjų kolegija pritaria apeliančių pozicijai, kad teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, procesiniame sprendime turėtų nurodyti įstatyme nustatytą imperatyvą, kuriam sandoris prieštarauja. Kita vertus, tai, kad nagrinėjamu atveju konkreti teisės norma nebuvo nurodyta, neteikia pagrindo teigti apie skundžiamos nutarties pagrįstumo stoką, nes teismo pateikta aptariamos išvados motyvacija leidžia tokią normą nustatyti. Kaip jau buvo paminėta, pirmosios instancijos teismas ginčo sandorį pripažino niekiniu pagal CK 1.80 straipsnį, nurodydamas, kad parduodant ginčo turtą buvo nesilaikyta bankrutavusios įmonės 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimo nustatytos turto pardavimo tvarkos.

38Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktą įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus teismo nutarčiai likviduoti įmonę dėl bankroto, parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, išskyrus ĮBĮ 33 straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus atvejus. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punktą neparduotas dvejose varžytynėse nekilnojamasis turtas parduodamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Iš aptartų įstatymo nuostatų matyti, kad nekilnojamasis turtas visais atvejais turi būti parduodamas varžytynėse Vyriausybės nustatyta tvarka, o neparduoto iš varžytynių minėto turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas (komitetas). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui priklausančio ginčo turto nepavykus parduoti iš varžytynių, turtas buvo pardavinėjamas kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Byloje iš esmės nekilo ginčo, kad 2015 m. kovo 3 d. kreditorių nustatytos ginčo turto pardavimo tvarkos, pagal kurią apie turto pardavimą reikėjo paskelbti spaudoje ir internetinėje svetainėje www.skelbiu.lt, nebuvo laikytasi. Apie minėtame kreditorių susirinkime sumažintą parduodamo turto kainą nuo buvusios 73 766 Eur iki 66 389,60 Eur viešai paskelbta nebuvo. Taigi ginčo turto pardavimas ne pagal kreditorių susirinkimo nustatytą tvarką yra neteisėtas imperatyvaus ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.

39Apeliančių teigimu, ginčo turto kainos nepatikslinimas negali būti laikoma aplinkybe, nulėmusia turto pardavimo procedūros neteisėtumą. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad neatnaujinus informacijos apie sumažintą turto pardavimo kainą, pirkime negalėjo dalyvauti didesnis pirkėjų skaičius, dėl ko turtas nebuvo parduotas už didesnę kainą. Tokią poziciją apeliantės grindžia aplinkybėmis, kad turtas buvo pardavinėjamas ilgiau nei metus, tačiau per šį laikotarpį neatsirado asmenų, suinteresuotų ginčo turto įsigijimu, kad kreditorių susirinkimas nebuvo nustatęs konkretaus asmenų skaičiaus ar kitų sąlygų, kurioms esant galėjo įvykti turto pardavimas. Vertindama šių skundo argumentų pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį savo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Nors byloje nėra įrodymų, patvirtinančių kad įsigyti ginčo turtą ketino daugiau pirkėjų, kurie būtų pasiūlę didesnę nei 67 389,60 Eur turto pirkimo kainą, tai nereiškia, kad nurodytos pareiškėjo prielaidos negali būti įvertintos pagal CPK 185 straipsnyje nustatytą tikimybių pusiausvyros principą. Bylos duomenys tvirtina, kad nepaisant ilgiau nei metus trukusio vangaus ginčo turto pardavimo proceso, 2015 m. vasario 27 d. dėl turto pirkimo į administratorių kreipėsi du potencialūs pirkėjai, vienas iš jų – R. M. pasiūlė ginčo turtą nupirkti už 73 800 Eur sumą, kitas – D. K. už 73 766 Eur sumą. Taigi ginčo turto įsigijimu už didesnę nei 67 389,60 Eur kainą jau iki 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimo buvo susidomėję du pirkėjai, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėta įrodinėjimo taisykle bei logikos dėsniais, laiko pagrįsta pareiškėjo prielaidą, kad viešai paskelbus apie sumažintą ginčo turto pardavimo kainą, kaip tai buvo nutarta 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkime, susidomėjusių šio turto įsigijimu pirkėjų skaičius būtų išaugęs. Tuo tarpu didesnis pirkėjų skaičius, jų tarpusavio konkurencija siekiant įsigyti ginčo turtą sudarytų galimybę jį parduoti už didesnę ir labiau bankrutavusios įmonės kreditorių interesus tenkinančią kainą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bankroto proceso metu bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas turi būti parduodamas kuo didesne kaina, kad kuo didesne apimtimi būtų patenkinti kreditorių reikalavimai, įgyvendintos akcininkų teisės gauti likviduojamos įmonės turto dalį, likusią po atsiskaitymo su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2012, 2015 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-684/2015). Kadangi, neatnaujinus informacijos apie sumažintą ginčo turto pardavimo kainą, nebuvo sudarytos sąlygos bankrutavusios įmonės kreditoriams gauti didesnę jų finansinių reikalavimų patenkinimui skirtą sumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad kreditorių susirinkimo nustatytos ginčo turto pardavimo tvarkos pažeidimas nebuvo esminis ir nelėmė turto pardavimo procedūros neteisėtumo. Tokios išvados nepaneigia aplinkybė, kad bankrutavusios A. R. IĮ kreditoriai neskundė turto perleidimo, tame tarpe ir turto pardavimo kainos (CPK 185 straipsnis).

40Apeliantės nesutinka ir su teismo išvada dėl 2015 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl prieštaravimo viešai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis). Apeliantės nurodo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių akivaizdžius ginčo sandorio šalių veiksmus, nukreiptus pažeisti viešąją tvarką ir gerą moralę, nesąžiningus jų susitarimus dėl ginčo turto perleidimo. Apeliantė bankrutavusi A. R. IĮ teigia, kad 2015 m. vasario 27 d. pasiūlymus pateikę asmenys neketino ginčo turto pirkti už jų pasiūlymuose nurodytas kainas neįvykus 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimui dėl turto pardavimo kainos nustatymo. Apeliantė L. L. pažymi, kad jai nebuvo žinoma nei ginčo turto pardavimo tvarka, nei administratoriaus teisių ir pareigų apimtis, todėl jos veiksmai, įsigyjant ginčo turtą, nelaikytini nesąžiningais.

41Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Viešąją tvarką įtvirtina imperatyviosios teisės normos. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo sampratą). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai iš tiesų turi labai svarbią reikšmę. Vadovaujantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015).

42Kaip jau buvo paminėta ankščiau, ginčo turtą pardavinėjant 2014 m. lapkričio 24 d. kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka, į administratorių 2015 m. vasario 27 d. kreipėsi R. M. ir D. K. (L. L. atstovas), kurie administratoriui pasiūlė turtą nupirkti atitinkamai už 73 800 Eur ir 73 766 Eur. Šios informacijos 2015 m. kovo 3 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu administratorius kreditoriams neatskleidė. Be to, administratorius pasiūlė nutarimo projektą, pagal kurį, nekeičiant anksčiau nustatytos turto pardavimo tvarkos, pradinę turto pardavimo kainą pasiūlė sumažinti nuo 73 766 Eur iki 67 389,60 Eur. Kreditoriai pritarė tokiam nutarimui. Administratorius spaudoje ir internetiniame tinklapyje www.skelbiu.lt nepatikslino informacijos apie sumažintą ginčo turto pardavimo kainą 2015 m. kovo 3 d. kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka ir turtą 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolu bei tos pačios dienos pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė L. L. už 67 389,60 Eur. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl ginčo sandorio šalių nesąžiningumo, dėl sandorio prieštaravimo viešai tvarkai ir gerai moralei. Apeliantė – bankrutavusi A. R. IĮ nepateikė įrodymų, kurie paneigtų byloje esančius duomenis, jog 2015 m. vasario 27 d. pasiūlymus pirkti turtą pateikę pirkėjai neketino jo įsigyti už pasiūlymuose nurodytas kainas. Bankrutavusios įmonės administratoriaus veiksmai, kuomet jis, gavęs pasiūlymus ginčo turtą parduoti už didesnę nei 73 000 Eur kainą, tokios informacijos nepateikė kreditorių susirinkimui, tačiau, priešingai, inicijavo turto kainos sumažinimą, akivaizdžiai prieštarauja bankrutavusios įmonės kreditorių interesui į kuo didesnį jų finansinių reikalavimų patenkinimą, sąžiningumo ir kitiems bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), kartu ir viešajai tvarkai bei gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Nors L. L. skunde teigia, kad neketino turto pirkti už 2015 m. vasario 27 d. pasiūlytą 73 766 Eur kainą, apeliantė nepaaiškina kokiu tikslu ginčo turtą pardavinėjant ne iš varžytynių, o laisvu pardavimu pateikė pasiūlymą jį įsigyti už minėtą kainą. Toks apeliantės argumentas stokoja logikos, todėl atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 185 straipsnis). Neabejotina, kad L. L., kaip pirkėja, buvo suinteresuota turtą įsigyti pigiau, tačiau nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste toks jos siekis buvo įgyvendintas nesąžiningai – bankrutavusios įmonės kreditorių teisėtų ir pagrįstų interesų sąskaita. Pažymėtina, kad ginčo turto kaina buvo sumažinta ženkliai – beveik 7 000 Eur suma. L. L. apeliuoja į tai, kad jai nebuvo žinoma ginčo turto pardavimo tvarka, bankroto administratoriaus pareigų apimtis, tačiau tokios aplinkybės nepaneigia, kad apeliantė nežinojo, jog pardavinėjamas bankrutavusios įmonės (jos savininko) turtas bei kad gauta suma bus naudojama įmonės kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti. Aptartos ginčo sutarties sudarymo aplinkybės leidžia jos šalis laikyti nesąžiningomis, o jų veiksmus – nukreiptais prieš viešą tvarką ir gerą moralę.

43Dėl restitucijos taikymo

44Restitucija yra sandorio negaliojimo padarinys, kurios pagrindinis tikslas – šalių grąžinimas į pirminę padėtį (lot. status quo ante). Restitucija taikoma pagal CK šeštosios knygos normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Taikant restituciją, konkrečiu atveju turi būti įvertinta įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos – atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Kitaip tariant, kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Pažymėtina ir tai, kad abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui „tarsi sutarties niekuomet nebuvo“, gali priešintis materiali ir ekonominė realybė, kuri yra iki teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2014).

45CK 1.80 str. 2 dalyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Nagrinėjamu atveju 2015 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia pagal du savarankiškus teisinius pagrindus. CK 1.81 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu sandoris negalioja dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei, CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės netaikomos, kai abi šalys žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad vienašalė ar dvišalė restitucija galima, jeigu jos taikymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar gerai moralei, t. y. kai nebuvo pasiektas viešajai tvarkai ar geros moralės normoms prieštaraujančio sandorio tikslas, o viešosios teisės normos nenustato tokio sandorio šalims turtinių sankcijų, pvz., sandorio dalyku buvusio turto konfiskavimą baudžiamosios teisės priemonėmis. Nagrinėjamoje byloje tokios sankcijos šalims nebuvo pritaikytos, todėl teismas pagrįstai sprendė dėl restitucijos galimumo.

46Apeliantė L. L. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bankroto administratoriaus nurodytų aplinkybių, jog pagal ginčo sutartį gauti pinigai buvo paskirstyti bankrutavusios įmonės kreditoriams, todėl įmonė negali jai grąžinti 67 389,60 Eur sumos. Apeliantės teigimu, įvykdžius teismo pritaikytą restituciją šalių interesų pusiausvyra būtų pažeista, nes nukentėtų jos, kaip sąžiningos ginčo turto pirkėjos, interesai. Atmesdama šiuos skundo argumentus, teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad už parduotą ginčo turtą gautos lėšos būtų paskirstytos bankrutavusios A. R. IĮ kreditoriams, kad įmonė neturi finansinių galimybių grąžinti L. L. 2015 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutartimi sumokėtus pinigus (CPK 178 straipsnis). Antra, dėl L. L. sąžiningumo teisėjų kolegija jau pasisakė, todėl motyvų, kuriais pripažino ją nesąžininga ginčo sutarties šalimi, nekartoja.

47Byloje nesant objektyvių duomenų dėl restitucijos taikymo negalimumo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl restitucijos būdo pakeitimo ar restitucijos netaikymo (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad net ir esant aplinkybei, jog ginčo sutartimi L. L. sumokėtos sumos jai nebūtų įmanoma grąžinti dėl šių lėšų paskirstymo bankrutavusios įmonės kreditoriams, L. L. turėtų galimybę tapti šios įmonės kreditore ir reikalauti savo finansinio reikalavimo patenkinimo ĮBĮ nustatyta tvarka. Teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucijos pagrindu nesąžiningos sutarties šalies sumokėtų pinigų grąžinimas, pastarajai tampant bankrutavusios įmonės trečios eilės kreditore, nesudaro pagrindo netaikyti restitucijos. Tokia pozicija grinžiama jau minėta šalies nesąžiningumo aplinkybe bei kitų bankrutavusios įmonės kreditorių lygiateisiškumo principo užtikrinimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1428/2014).

48Dėl proceso teisės normų pažeidimų

49Skundžiamo sprendimo neteisėtumą apeliantė L. L. grindžia argumentais dėl teismo padarytų proceso teisės normų pažeidimų. Vienas jų – teismas bylą išnagrinėjo ją į bylą įtraukęs ne atsakove, o trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų.

50Pagal civilinio proceso normas tiek atsakovas, tiek tretieji asmenys priskiriami dalyvaujantiems byloje asmenims, t. y. proceso dalyviams, turintiems teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (CPK 37 straipsnio 1, 2 dalys).

51Atsakovas civiliniame procese yra asmuo, kuriam pateikiami materialieji teisiniai reikalavimai. Būtent atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio subjektui, teismas gali priimti sprendimą, sukeliantį teisinius padarinius. Ieškinys gali būti pareiškiamas keliems atsakovams, jeigu juos visus su ginčo dalyku sieja materialusis teisinis ryšys.

52Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialiojo teisinio santykio subjektai, tačiau jie yra susiję materialiaisiais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81-2004).

53Pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008).

54Nagrinėjamu atveju tiek bankrutavusią įmonę, tiek L. L., su ginčo dalyku – 2015 m. pirkimo – pardavimo sutartimi, sieja materialusis teisinis ryšys. Kai iš materialiojo teisinio reikalavimo turinio matyti, jog materialiojo teisinio santykio subjektai yra ne tik atsakovu nurodytas, bet ir kiti asmenys, ir tokio reikalavimo patenkinimas sukels teisinių padarinių ir šiems asmenims, teismas, ieškovui sutinkant, gali juos patraukti dalyvauti byloje atsakovais (CPK 43 straipsnio 2 dalis). Kaip minėta, Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-1249-302/2015) šią bylą dalyje dėl 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolo panaikinimo grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nurodydamas įvertinti 2015 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumą bei į bylos nagrinėjimą įtraukti kitą šio sandorio šalį – L. L.. Pirmosios instancijos teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi L. L. į bylą buvo įtraukta trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų (b. l. 69). Nors pagal dispozityvumo principą, apimantį ir ieškovo teisę apsispręsti, kam reikšti reikalavimus, teismas neturi teisės savo iniciatyva patraukti dalyvauti byloje atsakovais asmenų, jei su tuo nesutinka ieškovas, byloje nėra duomenų apie tai, kad teismas būtų išaiškinęs pareiškėjui, kad jo skundo reikalavimas dėl 2015 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia turėtų būti nukreiptas dar ir L. L., kad tinkamų atsakovų neįtraukimas į bylą gali turėti įtakos ginčo išsprendimo rezultatui (CPK 7, 8 principai).

55Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai asmuo dalyvauja procese, tačiau ne ta procesine padėtimi, kuria turėtų, svarbu teisių, kuriomis jis naudojasi, apimtis ir priklausomai nuo to spręstina, ar pažeidimas laikytinas turėjusiu įtakos priimto sprendimo teisėtumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 453/2011).

56Šiuo atveju apeliantė L. L., nors ir ne šalies (atsakovo) statusu, bet kaip trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje dalyvavo byloje. Pažymėtina, kad pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, turi šalies procesines teises ir pareigas, išskyrus tam tikras išimtis. Trečiasis asmuo atsakovo pusėje, palyginus jį su atsakovu, neturi teisės pripažinti ieškinį ir sudaryti taikos sutartį. Apeliaciniame skunde nenurodoma, kad L. L. norėjo pasinaudoti būtent šiomis teisėmis, tačiau dėl savo procesinės padėties to padaryti negalėjo. Nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimas iš esmės vyko įprasta tvarka, L. L. pateikė atsiliepimą į ieškinį, teismo posėdyje buvo išklausyta jos atstovė, taigi apeliantės teisė teikti prašymus, atsikirtimus ir samprotavimus, užduoti klausimus kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims bei kitos procesinės teisės, nurodytos CPK 42 straipsnyje, apribotos nebuvo, ji savo teisėmis galėjo naudotis visa apimtimi, kaip ir būdama atsakove (išskyrus pirmiau aptartas išimtis). Nenustačius apeliantės L. L. teisių pažeidimo, skundžiamo teismo sprendimo naikinimas aptariamu pagrindu būtų formalus ir neatitiktų proceso operatyvumo siekio (CPK 7 straipsnis). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašių faktinių aplinkybių situacijoje laikėsi analogiškos pozicijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2011).

57Kitas apeliantės L. L. nurodytas proceso teisės normų pažeidimas – į bylą nebuvo įtraukti bankrutavusios A. R. IĮ kreditoriai, kurie, apeliantės teigimu, turi tiesioginį suinteresuotumą bylos baigtimi ir teismo sprendimas turės įtakos jų teisėms, nes bankroto byla yra užsitęsusi, tuo tarpu pareiškėjas siekia užvilkinti įmonės bankroto procesą. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankrutavusios A. R. įmonės kreditorių interesams nagrinėjamoje byloje atstovauja bankrutavusios įmonės administratorius, kuris pagal ĮBĮ gina tiek bankrutavusios įmonės, tiek jos kreditorių ir/ar dalyvių interesus, todėl, nenustačius aplinkybių, kurios lemtų poreikį įmonės kreditoriams tiesiogiai dalyvauti byloje ir ginti savo interesus, jie neturėtų būti traukiami į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų. Apeliantės nurodytas bankrutavusios A. R. IĮ kreditorių suinteresuotumo vertinimas neatitiktų CPK 47 straipsnio paskirties, nes suinteresuotumo esmė yra išvengti regresinio ieškinio ar kitokio savo teisinės padėties pablogėjimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal byloje reiškiamus reikalavimus ir šalių susiklosčiusius teisinius santykius bankrutavusios A. R. IĮ kreditorių, kaip trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, įtraukimas į bylą nėra teisiškai reikalingas, todėl aptariamas skundo argumentas atmestinas, kaip nepagrįstas.

58Dar vienas proceso teisės normų pažeidimas, kuriuo skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą argumentuoja apeliantė – pareiškėjas A. R., kaip įmonės skolininkas, negali skųsti kreditorių susirinkimo nutarimų, nes jam įstatymai nesuteikia tokios teisės. Pažymėtina, kad bankrutavusios A. R. IĮ kreditorių susirinkimo nutarimai nėra šio ginčo dalykas, todėl teisėjų kolegija nevertinta ir nepasisako dėl šio skundo argumento (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra bankrutavusios individualios įmonės savininkas, kad ginčas vyksta dėl jam nuosavybės teise priklausančio turto perleidimo, A. R. laikytinas materialiai suinteresuotu, todėl turinčiu procesinę teisę inicijuoti teisminį 2015 m. kovo 5 d. turto perleidimo protokolo, 2015 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumo patikrinimą.

59Apeliantės teigimu, teismas, šį ginčą išsprendęs ne sprendimu, o nutartimi suvaržė dalyvaujančių byloje asmenų teisę apskųsti teismo sprendimą per ilgesnį terminą, nes apskundimo terminas dėl priimto procesinio sprendimo pobūdžio sutrumpėjo nuo 30 iki 7 dienų. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės pozicija, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti priimtas teismo sprendimas, nes iš esmės buvo sprendžiama dėl suinteresuoto asmens (pareiškėjo) materialiųjų reikalavimų (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, toks proceso teisės normų pažeidimas šiuo atveju per se nelemia skundžiamo sprendimo neteisėtumo (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis). Apeliantė, kaip ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys (atsakovė bankrutavusi A. R. IĮ, pareiškėjas A. R.) įgyvendino savo teisę į bylos išnagrinėjimą pirmosios instancijos teisme žodinio proceso tvarka, taip pat teisę į apeliaciją, todėl L. L. nepagrįstai teigia, kad šios teisės jiems buvo apribotos.

60Remdamasi anksčiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčijamų turto perleidimo protokolo, pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumo, restitucijos taikymo klausimus, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, laikėsi įrodinėjimo taisyklių, todėl tenkindamas pareiškėjo skundą priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti apeliančių bankrutavusios A. R. IĮ, L. L. atskiruosiuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

61Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

62Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Pareiškėjas A. R. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinęs, prašė... 4. Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. lapkričio 24 d. vykusiame bankrutavusios... 5. Reikalavimą dėl 2015 m. kovo 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties... 6. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 7. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. lapkričio 27 d. nutartimi pareiškėjo... 8. Teismas nustatė, kad pardavinėjant turtą 2014 m. lapkričio 24 d.... 9. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad bankroto administratorius... 10. III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 11. Atsakovė bankrutavusi A. R. IĮ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo... 12. 1. Per visą ginčo turto pardavinėjimo laikotarpį neatsirado nei vienas... 13. 2. Kadangi administratoriui buvo žinoma apie potencialius turto pirkėjus,... 14. 3. Vien kainos nepatikslinimas parduodamo turto skelbime negali būti... 15. 4. Atsižvelgiant į tai, kad per visą turto pardavinėjimo laikotarpį nebuvo... 16. 5. Teismas, pripažindamas sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio... 17. 6. Kadangi 2015 m. vasario 27 d. pasiūlymus pirkti ginčo turtą pateikę... 18. Trečiasis asmuo L. L. atskirajame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo... 19. 1. Teismas iš esmės neanalizavo ir nevertino, ar tai, kad apie sumažintą... 20. 2. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtas buvo pradėtas pardavinėti dar... 21. 3. Nei vienas iš bankrutavusios įmonės kreditorių neskundė įvykusio turto... 22. 4. Skundžiama nutartimi teismas sprendė, kad 2015 m. kovo 5 d. pirkimo –... 23. 5. Kita ginčo sandorio šalis – L. L. nežinojo ir negalėjo žinoti kaip,... 24. 6. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas padarė proceso teisės normų... 25. Pareiškėjas A. R. atsiliepime prašo skundus atmesti. Atsiliepimą grindžia... 26. 1. Bankroto administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės... 27. 2. Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu bankroto administratorius sutiko ir... 28. 3. Aplinkybė, kad L. L. už ginčo turtą sumokėti pinigai yra pervesti... 29. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 30. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 31. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria... 32. Dėl faktinių bylos aplinkybių... 33. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas, kaip... 34. Pakartotinai nagrinėjant minėtą bylos dalį pareiškėjas pateikė... 35. Dėl 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolo ir pirkimo – pardavimo... 36. Nesutikimą su teismo išvada dėl 2015 m. kovo 5 d. turto pardavimo protokolo... 37. Teisėjų kolegija pritaria apeliančių pozicijai, kad teismas, pripažindamas... 38. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktą įmonės turtas ir (arba)... 39. Apeliančių teigimu, ginčo turto kainos nepatikslinimas negali būti laikoma... 40. Apeliantės nesutinka ir su teismo išvada dėl 2015 m. kovo 5 d. pirkimo –... 41. Pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį viešajai tvarkai ir gerai moralei... 42. Kaip jau buvo paminėta ankščiau, ginčo turtą pardavinėjant 2014 m.... 43. Dėl restitucijos taikymo... 44. Restitucija yra sandorio negaliojimo padarinys, kurios pagrindinis tikslas –... 45. CK 1.80 str. 2 dalyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis... 46. Apeliantė L. L. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bankroto... 47. Byloje nesant objektyvių duomenų dėl restitucijos taikymo negalimumo,... 48. Dėl proceso teisės normų pažeidimų ... 49. Skundžiamo sprendimo neteisėtumą apeliantė L. L. grindžia argumentais dėl... 50. Pagal civilinio proceso normas tiek atsakovas, tiek tretieji asmenys... 51. Atsakovas civiliniame procese yra asmuo, kuriam pateikiami materialieji... 52. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra... 53. Pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis byloje... 54. Nagrinėjamu atveju tiek bankrutavusią įmonę, tiek L. L., su ginčo dalyku... 55. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai asmuo... 56. Šiuo atveju apeliantė L. L., nors ir ne šalies (atsakovo) statusu, bet kaip... 57. Kitas apeliantės L. L. nurodytas proceso teisės normų pažeidimas – į... 58. Dar vienas proceso teisės normų pažeidimas, kuriuo skundžiamo teismo... 59. Apeliantės teigimu, teismas, šį ginčą išsprendęs ne sprendimu, o... 60. Remdamasi anksčiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja,... 61. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 62. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti...