Byla 2A-746-524/2009

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Erika Misiūnienė, kolegijos teisėjai Audrius Saulėnas, Rimvida Zubernienė, sekretoriaujant Jolantai Dryžienei, viešame teismo posėdyje dalyvaujant atsakovės atstovams Viktorui Bizpiatkai (Bizpiatko) ir adv. Valentinui Januškevičiui , žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanijos „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Astrelė“ dėl nuostolių atlyginimo,

Nustatė

2ieškovė pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės 26 036,65 Lt žalos atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 781 Lt žyminio mokesčio ir 1890,36 Lt išlaidų teisinei pagalbai apmokėti. Nurodo, kad 2005-02-14 vykusio eismo įvykio metu susidūrė vilkikas DAF ir automobilis VOLVO, atsakingu dėl šio įvykio kilimo pripažintas automobilio DAF vairuotojas V. L. (V. L.). Pažymi, kad automobilio DAF civilinė atsakomybė buvo drausta UAB DK „PZU Lietuva“, ieškovė išmokėjo draudimo išmoką eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti, atsakingu dėl šio įvykio kilimo pripažintas automobilio DAF vairuotojas, todėl ieškovė įgijo regreso teisę į automobilio DAF valdytoją.

3Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2009 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ valstybei priteisė 21,90 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Išanalizavęs byloje esančius duomenis, teismas padarė išvadą, jog negalima teigti, kad V. L. pasišalino iš įvykio vietos. Konstatavo, jog atsižvelgiant į šią aplinkybę nėra pagrindo regreso teisei atsirasti.

4Apeliaciniu skundu ieškovė UAB DK „PZU Lietuva“ prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad Švedijoje nepradėtas baudžiamasis persekiojimas neturi civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjančiam teismui prejudicinės ar įrodomosios galios. Pažymi, kad V. L. pasišalino iš įvykio vietos, todėl jo veiksmai negalėjo būti susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu ar draudimo išmokos dydžiu, tačiau toks apdraustojo elgesys suteikė ieškovui teisę reikalauti žalos atlyginimo regreso teise. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi negaliojančiomis 2001-09-13 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1100 patvirtintomis Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėmis ir netinkamu LR draudimo įstatymo straipsniu.

5Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Astrelė“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, jog vairuotojas V. L. už pasišalinimą iš įvykio vietos nebuvo baustas, o ieškovė, atlyginusi eismo įvykio metu padarytą žalą, neįgijo regreso teisės į automobilio savininką.

6Apeliacinis skundas atmestinas.

7Bylos medžiaga įrodo, jog ieškovė sumokėjo Švedijos pilietei 26 036,65 Lt žalai, kurią padarė atsakovės darbuotojo vairuojamas automobilis, atlyginti. Atsakovė buvo apdraudusi civilinę atsakomybę Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovė ginčija subrogacijos pagrindą šioje byloje ir įrodinėja, jog turi regreso teisę, numatytą draudimo teisiniuose santykiuose. Kolegija, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-24 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2005, 2007-02-19 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-73/2007, 2007-10-26 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2007 išaiškintais subrogacijos taikymo pagrindais, konstatuoja, jog subrogacija šiuo atveju negalima, o regreso taikymo pagrindas yra neįrodytas.

8Eismo įvykio metu žalą patyrusiam asmeniui atlyginęs jo draudikas pareiškė išmokėtos sumos dydžio reikalavimą draudėjui, t. y. dėl jo darbuotojo vairuotojo V. L. kaltės padaryto autoįvykio.

9Nagrinėjamoje byloje civilinės atsakomybės draudimo sutartimi atsakovė UAB ,,Astrelė‘‘ draudėsi nuo civilinės atsakomybės atsiradimo rizikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios kategorijos bylose yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas specialius subrogacijos atvejus (pvz., draudimo santykiuose), jau pačioje teisės normoje akcentuoja kreditorių pasikeitimo būdą egzistuojančioje prievolėje, nes CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama pagal taisykles, nustatančias draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Šioje byloje draudėjo prievolę atsakingam už žalą asmeniui nulėmė privalomuoju transporto priemonių draudimu savininko ir valdytojo apdrausta civilinė atsakomybė, t. y. įvykus eismo įvykiui ir nustačius žalą, atsirado galimybė reikšti pretenzijas šios rūšies draudimo sutarčių nustatyta tvarka ir sąlygomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-02-12 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-76/2008 yra išaiškinęs regreso, nustatyto draudimo santykiuose, ir subrogacijos skirtumus ir nurodė, kad jei civilinės atsakomybės draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra skirtingi, subrogacija įvyksta naudos gavėjui gavus draudimo išmoką, t. y. tada draudikui atsiranda teisė vietoj žalą patyrusio asmens reikalauti nuostolių atlyginimo iš žalą padariusio asmens ar jo draudiko. Kai draudėjas ir atsakingas už žalą asmuo yra tas pats, subrogacija negalima CK 6.1015 straipsnio 1 dalies pagrindu; tokiu atveju draudimo apsauga galioja interesui, kuris apdraustas pagal draudimo sutartį. Draudėjas kaip tik ir draudžiasi nuo to, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, neturėtų nuostolių atlygindamas žalą.

10Iš apeliacinio skundo motyvų nustatyta, kad ieškovė įrodinėja, jog atsakovės darbuotojas sąmoningai nusižengė Privalomojo draudimo taisyklėms : pasišalino iš įvykio vietos. Eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui išmokėjęs draudimo išmoką draudikas turi atgręžtinio reikalavimo teisę dėl išmokėtos draudimo išmokos tik tada, jei draudėjas dėl savo kaltės neįvykdė ar netinkamai vykdė Privalomojo draudimo taisyklėse nustatytas pareigas (CK 6.114 straipsnio 5 punktas, 6.988 straipsnio 3 dalis, Privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Privalomojo draudimo taisyklių 53.4p.). Viena iš pagrindinių vairuotojo pareigų yra tai, kad, įvykus eismo įvykiui, su ja susijęs transporto priemonės vairuotojas (eismo dalyvis) privalo pranešti policijai, taip pat ir nepasišalinti iš eismo įvykio vietos . Nors apeliaciniame skunde teisingai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė Privalomojo draudimo Taisyklių 94 punktą ir juo vadovavosi, tačiau šiuo atveju ieškovės teisės nebuvo iš esmės pažeistos. Visų pirma ginčo autoįvykio metu galiojo LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimas Nr. 795 Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo , kurio 57 punktas nustatė tokias pat sąlygas kaip ir 94 punktas, kuriuo vadovavosi teismas. Paminėtame 57 p. nustatyti kriterijai, kuriais turi vadovautis draudikas, įgyvendindamas atgręžtinio reikalavimo teisę: pirma, jis turi atsižvelgti į apdraustojo kaltės laipsnį; antra, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu; trečia, dėl pažeidimo atsiradusios žalos dydį, kuris nustatomas atsižvelgiant į tai, kokią draudimo išmoką draudikas būtų mokėjęs, jeigu apdraustasis būtų įvykdęs pareigą. Visų pirma kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl atsakovo vairuotojo kaltės laipsnio. Byloje nenustatyta, kad atsakovo vairuotojas pasišalino iš eismo įvykio vietos, nepranešęs apie įvykį policijai. Švedijos policijos įstaigos surašyti duomenys apie autoįvykį įrodo, kad vairuotojas nepasišalino iš įvykio vietos, o tik kurį laiką po Švedijos pilietės mašinos nubraižymo to nepastebėjo ir policijos tyrimo medžiagoje tai pažymėta (b.l. 16). Vairuotojas nebuvo baustas už pasišalinimą iš įvykio vietos, o šiuo atveju būtina įvertinti tai, kad jis valdė krovininį automobilį žiedinio eismo zonoje ir jo priekaba užkliudė kitą automobilį, todėl net ir nukentėjusioji pripažino, kad vairuotojas galėjo įvykio nepastebėti. Šios oficialios medžiagos nepaneigia atsakovo pildytas pranešimas draudimo bendrovei (b.l.11), jis įrodo, jog atsakovo direktorius V. Bizpiatko blogai rašo lietuvių kalba ir jo parašytas sakinys,, laiku nesustojau‘‘- negali būti vertinamas kaip vairuotojo pasišalinimas iš įvykio vietos.

11Teismas, įvertindamas įrodymus, vadovaujasi įstatymo reikalavimais ir remiasi logikos dėsniais, spręsdamas klausimą apie gautų faktinių duomenų tikrumą, leistinumą, jų tarpusavio ryšį bei pakankamumą. Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 str. bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ( 2001-03-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2003-11-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-907/2003). Įrodymų vertinimas grindžiamas tikėtinumo taisykle: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Todėl išanalizavus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga.

12Visi Privalomojo draudimo taisyklėse nustatyti draudimo taisyklių pažeidimai siejami tik su apdraustojo atsakomybės atsiradimu. Dėl to atsakovės vairuotojo padarytas Privalomojo draudimo taisyklių pažeidimas turi būti įrodytas ir vairuotojas turi būti už tai nubaustas (CK 6.247 str.), todėl šiuo atveju neįrodytas atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimo kriterijus.

13Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, todėl skundžiamo teismo sprendimo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo ( CPK 326 str.1d. 1p.).

14Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

15Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai