Byla 2A-260/2012

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tretieji asmens - V. M., G. S

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Vyto Miliaus ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-339-198/2010 pagal ieškovo T. P. ieškinį atsakovams VĮ Anykščių miškų urėdijai, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tretieji asmens - V. M., G. S..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas T. P. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovams VĮ „Anykščių miškų urėdija“, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, prašydamas priteisti jam iš atsakovų solidariai 19 080 Lt turtinės žalos atlyginimo, 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir visas bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškovas nurodė, kad 2003 m. lapkričio 20 d. apie 18 val. 35 min. V. M., vairuodamas VĮ „Anykščių miškų urėdija“ priklausantį automobilį Mitsubishi L200, valst. Nr. ( - ) Anykščių mieste, J. Biliūno ir J. Jablonskio gatvių sankryžoje, sukdamas į kairę išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir, nepraleisdamas priešinga kryptimi tiesiai važiuojančio jo vairuojamo automobilio Audi 80, valst. Nr. ( - ) priklausančio G. S., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, 53 ir 199 punktų reikalavimus, su jo vairuojamu automobiliu susidūrė. Eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta ieškovo sveikata: padarytos muštinės plėštinės žaizdos veide, daugybiniai veidinės dalies kaulų lūžiai, kaukolės pamato priekinių daubų lūžiai, akies sumušimas, dešinės akies optinio nervo pažeidimas. Pažymėjo, jog ateityje jam bus reikalingos akies ašarų kanalo atstatymo bei nosies pertvaros protezo įstatymo operacijos. Pasak ieškovo, tai vertinama kaip sunkus kūno sužalojimas. Dėl šio eismo įvykio, anot ieškovo, yra kaltas automobilį vairavęs V. M..

6Ieškovas pažymėjo, kad Anykščių rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje V. M., kuriam buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 281 straipsnio 3 dalį, išteisino. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 27 d. nuosprendžiu pripažino V. M. kaltu pagal BK 281 straipsnio 3 dalį ir nubaudė jį 36 MGL (4 500 Lt) dydžio bauda bei iš dalies patenkino jo (ieškovo) ieškinį - priteisė iš Transporto priemonių draudikų biuro 783,20 Lt turtinei žalai atlyginti, o dėl kitos ieškinio dalies dėl turtinės žalos atlyginimo teismas pripažino jo teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl žalos atlyginimo perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Be to, teismas priteisė jam iš Transporto priemonių draudikų biuro 13 333,30 Lt, o I. P. ir V. P. po 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. nuosprendį ir bylą grąžino iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartimi Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendis buvo panaikintas ir baudžiamoji byla nutraukta, konstatavus, kad nors Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. priimtas išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, nes V. M. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalies požymius, tačiau nagrinėjamas autoįvykis įvyko daugiau kaip prieš penkerius metus, todėl apkaltinamasis nuosprendis V. M. atžvilgiu nebegali būti priimtas dėl senaties. Teismas bylą nutraukė (BPK 3 str. 2 d. 2 p., BK 95 str.).

7Ieškovo teigimu, V. M. savo neteisėtais veiksmais padarė jam 19 080 Lt turtinės ir 500 000 Lt neturtinės žalos. Pažymėjo, kad V. M. vairavo VĮ Anykščių miškų urėdijai priklausantį automobilį. VĮ Anykščių miškų urėdija darbo sutarties pagrindu samdė darbuotoją V. M., kuris veikė darbdavio nurodymu bei buvo pastarojo kontroliuojamas, todėl šis samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojo, einančio darbines pareigas, kaltės (CK 6.264 str. 1 d., 2 d.). Taip pat pažymėjo, kad eismo įvykio dieną VĮ Anykščių miškų urėdija priklausęs automobilis buvo draustas Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Draudikas buvo Lietuvos ir Rusijos draudimo UAB „Baltic Garant“, kurios pavadinimas 2005 m. kovo 15 d. buvo pakeistas į UADB „Ingo Baltic“ ir kuris šiuo metu bankrutuoja. Todėl nuo bankroto bylos iškėlimo (2005 m. rugpjūčio 18 d.) minėtam draudikui eismo įvykio metu padarytą žalą privalo atlyginti civilinis atsakovas – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras. Anot ieškovo, už žalos padarymą atsakingas asmuo privalo atlyginti tą žalos dydį, kurio neatlygins draudikas. Nurodė, kad draudiko ir kaltininko sudaryta sutartimi draudikui nustatytos žalos atlyginimo sumos ribos apima visą prašomos priteisti turtinės žalos sumą, o sutartimi nustatytos atsakomybės neturtinės žalos atlyginimo atžvilgiu ribos draudikui yra

830 000 Lt. Dėl šių priežasčių, anot ieškovo, atsakovais byloje trauktini V. M. darbdavys ir draudikas. Pasak ieškovo, V. M. kaltę bei ieškinio pagrįstumą įrodantys (pagrindžiantys) rašytiniai įrodymai, eismo įvykio ekspertizės aktai yra surinkti Anykščių rajono apylinkės teisme esančioje baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-639/2008.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Panevėžio apygardos teismas 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškovo T. P. ieškinį atsakovams VĮ Anykščių miškų urėdijai, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atmetė ir priteisė iš T. P. valstybei 47,64 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

11Teismas konstatavo, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės (rašytiniai įrodymai baudžiamojoje byloje 1-2-639/2008, tarp jų 2004 m. liepos 9 d., 2005 m. balandžio 28 d., 2005 m. rugpjūčio 25 d. specialisto išvados, 2006 m. rugsėjo 28 d. komisinės kompleksinės teismo medicinos eismo įvykio ekspertizės aktas, liudytojo S. Č., parodymai) įrodo, jog V. M. vairuojamas automobilis buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 53 ir 199 punktų reikalavimus. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas T. P. automobilį Audi 80, valst. Nr.( - ) priklausantį trečiajam asmeniui G. S., vairavo neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, leistiną 50 km/h greitį viršydamas beveik du kartus, dėl ko pažeidė Kelių eismo taisyklių 59, 172 ir 174 punktų (2003 m. rugsėjo 1 d. redakcijos) reikalavimus. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad tuoj po autoįvykio automobilių susidūrimo vieta nebuvo nustatyta. Teismas sprendė, jog paminėtų rašytinių bylos įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, jog tarp V. M. veiksmų ir autoįvykio kilimo yra tiesioginis priežastinis ryšys.

12Teismas pripažino, jog viena iš sąlygų autoįvykio pasekmėms atsirasti buvo trečiojo asmens V. M. veiksmai, tačiau ieškovui padarytus sužalojimus, jų sunkumą lėmė paties ieškovo neatsakingi veiksmai, jo veikimas savo rizika. Ieškovo veiksmus – transporto priemonės vairavimą, neturint teisių ir leistiną greitį viršijant du kartus, vertino kaip kaltus veiksmus, dėl kurių jam pačiam atsirado sunkūs jo sveikatai padariniai. Teismas atsižvelgė į civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindus, numatytus CK 6.253 straipsnyje ir sutiko su atsakovo ir trečiojo asmens atstovo argumentais, kad ieškovas kaltais veiksmais susižalojo pats, nes veikė savo rizika. Teismas pripažino, jog nagrinėjamu atveju ieškovo kaltė pasireiškė ypač dideliu neatsargumu, nes paprastai kiekvienas asmuo supranta, kad vairuoti transporto priemonę, neturint vairuotojo pažymėjimo ir du kartus viršijant leistiną greitį, yra draudžiama. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovo argumentą, kad jam žala sveikatai atsirado dėl trečiojo asmens padaryto nusikaltimo. Pažymėjo, kad vien tai, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatos sužalojimo, nereiškia, kad jos kompensavimui pakanka vien tik paties nusikaltimo ar sveikatos sužalojimo fakto, nes ir tokiais atvejais būtinas visų civilinės atsakomybės sąlygų, taip pat ir neturtinės žalos identifikavimas. Teismas įvertino paties ieškovo požiūrį į savo sveikatą ir konstatavo, kad ieškovas savo sveikata susirūpino tik tada, kai autoįvykio metu atsirado jo sveikatai sunkios pasekmės. Anot teismo, bylos duomenys įrodo, kad pačiam ieškovui nei iki autoįvykio (2003 m. lapkričio 20 d.), nei po jo sveikata nebuvo viena svarbiausių vertybių. Pažymėjo, kad ieškovo veiksmai po autoįvykio (vairavimas be teisių ir neblaivaus 2004 m. kovo 10 d., vairavimas be teisių 2005 m. liepos 12 d., vairavimas be diržo 2007 m. kovo 29 d.) tik patvirtina, jog yra realus pavojus, kad ir ateityje gali būti padaryta žalos neapibrėžtam asmenų skaičiui. Todėl, teismo įsitikinimu, yra pagrindas netaikyti atsakovams civilinės atsakomybės ir nuo jos atleisti (CPK 185 str. CK 6.253 str.5 d.). Dėl atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atsakomybės teismas taip pat pažymėjo, kad eismo įvykio metu galiojusios Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo redakcijos nuostatose nebuvo numatyta nei draudiko, nei Biuro pareiga atlyginti neturtinę žalą, todėl ieškovo reikalavimas ir šiuo pagrindu atlyginti neturtinę žalą taip pat yra nepagrįstas. Be to, ieškovas, pareikšdamas ieškinį Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14Apeliaciniu skundu ieškovas T. P. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

15Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai ieškovo važiavimą transporto priemone, viršijant leistiną greitį ir neturint teisės vairuoti transporto priemonę, vertino kaip sąlygą, kuriai esant yra pagrindas netaikyti atsakovams civilinės atsakomybės ir nuo jos atleisti, o reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (CPK 185 str., CK 6.253 str.5 d., 6282 str. 1 d.). Anot ieškovo, eismo įvykio priežastimi negalėjo būti aplinkybė, jog jis neturėjo teisės vairuoti automobilio, o leistino greičio viršijimas negalėjo sukelti transporto priemonių susidūrimo, nes, jeigu Kelių eismo taisyklių reikalavimų būtų laikęsis V. M., greičio viršijimas nebūtų sukėlęs eismo įvykio. Būtent V. M. veiksmai buvo kilusių padarinių būtina sąlyga, o ieškovo greičio viršijimas tik turėjo tam tikros nežymios įtakos avarijos pasekmėms - sužalojimo pobūdžiui. Todėl nagrinėjamu atveju tai turi įtakos tik padarytos žalos dydžio nustatymui.
2. CK 6.283 straipsnio 1 dalis imperatyviai (be išlygų) nustato, kad sveikatos sužalojimo atveju nukentėjusiajam asmeniui turi būti atlyginti visi nuostoliai bei neturtinė žala. Be to, ši teisės norma yra specialioji teisės norma pirmosios instancijos teismo taikytų CK 6.253 straipsnio 5 dalyje, 6282 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisės normų atžvilgiu.
3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovo prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžių pagrįstumo.
4. Ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo nėra pasibaigęs ir tai įrodo šios aplinkybės: aptariamas įvykis įvyko 2003 m. lapkričio 20 d.; ieškinys baudžiamojoje byloje buvo pareikštas 2004 m. rugpjūčio 3 d., pradinius atsakovus nurodant V. M. ir jo darbdavį VĮ Anykščių miškų urėdiją; ieškinys buvo patikslintas 2007 m. kovo 5 d., papildomai nurodant atsakovu ir draudimo įmonę; baudžiamojoje byloje sprendimas nutraukti bylą dėl senaties buvo priimtas 2009 m. liepos 8 d. Taigi, pareiškiant civilinį ieškinį civilinėje byloje 2009 m. lapkričio 9 d. nebuvo praleistas ieškinio senaties terminas.
5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad buvo praleistas ieškinio senaties terminas, nepagrįstai nekonstatavo termino praleidimo priežasčių svarbumo ir nepagrįstai pats savo iniciatyva šio termino neatnaujino. Ieškovo veiksmai įrodo, jog jis elgėsi atidžiai, rūpestingai, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti (CK 1.131 str. 2 d.).
6. Ieškovas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų yra atleistas CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų pagrindu, o procesinių dokumentų įteikimo išlaidos yra priskiriamos bylinėjimosi išlaidoms (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p.). Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš ieškovo procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei (CPK 96 str.).

16Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo V. M. prašo atmesti ieškovo T. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

17Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Panevėžio apygardos teismas atskleidė bylos esmę ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus.
2. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą neatlyginama, jeigu ta žala atsirado dėl nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.
3. Byloje surinkti ir nepaneigti duomenys akivaizdžiai įrodo, kad ieškovas T. P. tik dėl savo didelio neatsargumo sukėlė eismo įvykį – apgadino dvi transporto priemones bei susižalojo pats.

18Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VĮ „Anykščių miškų urėdija“ prašo atmesti ieškovo T. P. apeliacinį skundą ir Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo iš ieškovo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

19Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Nors CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais, tačiau, kaip pagrįstai Panevėžio apygardos teismas konstatavo, baudžiamosios bylos nutraukimas nepaneigia asmens nekaltumo prezumpcijos ir ieškovo argumentas, kad jam žala sveikatai atsirado dėl trečiojo asmens padaryto nusikaltimo, yra nepagristas. Anot atsakovo, Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartis, kuria teismas nutraukė baudžiamąją bylą, yra reikšminga tik tiek, kiek ji pagrindžia V. M. nekaltumą baudžiamosios teisės kontekste. Kiti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartyje pateikti argumentai ar vertinimai šioje civilinėje byloje netenka reikšmės, kadangi jie buvo svarbūs sprendžiant tik baudžiamosios atsakomybės klausimą. Bet kokie šios teismo nutarties interpretavimai civilinės bylos kontekste turi būti atmesti kaip nepagrįsti.
2. Pirmosios instancijos teismas V. M. veiksmuose pagrįstai nenustatė visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų ir pagrįstai konstatavo, kad vien tai, jog CK 6.250 straipsnyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatos sužalojimo, nereiškia, jog jos kompensavimui pakanka vien tik paties nusikaltimo ar sveikatos sužalojimo fakto, nes ir tokiais atvejais būtinas visų civilinės atsakomybės sąlygų, taip pat ir neturtinės žalos, identifikavimas.
3. T. P. nepagrįstai V. M. neteisėtus veiksmus grindžia neva V. M. padarytais nusikalstamais veiksmais. V. M. kaltumas neįrodytas, todėl, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, laikytina, kad jis nusikalstamų veiksmų nepadarė. Byloje esančių įrodymų pagrindu negalima patvirtinti V. M. neteisėtų veiksmų, kadangi tiksli apelianto ir atsakovo automobilių susidūrimo vieta jokiais byloje esančiais objektyviais įrodymais nebuvo nustatyta ir negalima tvirtinti, kad V. M. tikrai buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą,. Kita vertus, visi byloje esantys duomenys rodo, jog pats T. P. nesilaikė Kelių eismo taisyklių reikalavimų, nors valdydamas padidinto pavojaus šaltinį, privalėjo lygiai taip, kaip ir V. M., būti rūpestingas bei apdairus.
4. T. P. apeliaciniame skunde nepagrįstai bando specialistų ir ekspertų pateiktas išvadas interpretuoti sau palankia linkme, cituoti tik tas ekspertų išvadas, kurios kalba apie galimai V. M. padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, o savo padarytus ir ekspertų nustatytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus nutylėti ir atsieti nuo visos bylos medžiagos. Toks pavienių išvadų aiškinimas yra netikslus, nepagrįstas ir neteisėtas.
5. Apeliantas nepagrįstai vadovaujasi baudžiamosios bylos metu iki 2009 m. liepos 8 d. priimtais teismų sprendimais, kadangi baudžiamojoje byloje galutinis sprendimas buvo priimtas būtent 2009 m. liepos 8 d., Panevėžio apygardos teismo nutartimi nutraukiant baudžiamąją bylą.
6. T. P., nagrinėjamoje byloje aiškindamas kaltės institutą, nepagrįstai remiasi vien tik baudžiamosios bylos medžiaga. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje kaltės samprata yra kitokia nei baudžiamojoje teisėje. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta nei viena civilinėje doktrinoje pripažįstama V. M. kaltės forma (tyčia ar neatsargumas). Būtent dėl paties T. P. neatsargių ir nerūpestingų veiksmų nebuvo įmanoma išvengti automobilių susidūrimo.
7. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. gruodžio 9 d. sprendime teisingai vertino ieškovo veiksmus - transporto priemonės vairavimą neturint teisių ir du kartus viršijant leistiną greitį, kaip kaltus veiksmus, dėl kurių jam pačiam atsirado sunkūs padariniai sveikatai. Tokiam T. P. elgesiui teismas teisingai pritaikė CK 6.248 straipsnio 3 dalį ir 6.263 straipsnį.
8. Teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teisingai konstatavo, kad

   20V. M. veiksmai galėjo būti tik kaip viena iš padarinių kilimo sąlygų, o pagrindiniai veiksniai, kurie lėmė ieškovui padarytus sužalojimus ir jų sunkumą, yra paties ieškovo neatsakingi veiksmai, jo veikimas savo rizika.

9. Kadangi teismas visiškai atmetė T. P. reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo kaip nepagrįstą, tai aptarti žalos dydžio pagrįstumo klausimą teismui nebeliko jokios prasmės. Kita vertus, ieškovo reikalaujama priteisti žala yra pernelyg didelė. Be to, ieškovas nepateikė turtinės žalos dydį pagrindžiančių įrodymų.

21Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos Transporto priemonių draudikų biuras prašo Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad jis ieškinį pareiškė, nepraleidęs ieškinio senaties termino. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, atsakingas draudikas arba biuras moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą. Nagrinėjant autoįvykį baudžiamojoje byloje Anykščių rajono apylinkės teisme, apeliantas, patvirtino, jog jis dėl eismo įvykio metu patirtos žalos į DUAB „INGO Baltic“ nesikreipė, nors ir turėjo jo interesus atstovaujantį advokatą. Tokiu būdu apeliantas išreiškė valią nereikalauti žalos atlyginimo iš draudiko. Pažymėtina, kad net ir tuo atveju, jei patikslinto civilinio ieškinio pateikimas baudžiamojoje byloje būtų laikomas pretenzijos pateikimu biurui įstatymo prasme, tai ir pretenzija buvo pateikta praleidus įstatyme įtvirtintą vienerių metų terminą.
2. Apeliantas, pareikšdamas ieškinį biurui, praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, kuris turi būti taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Apie padarytą žalą apeliantas ne tik turėjo sužinoti, bet ir faktiškai sužinojo eismo įvykio dieną, t. y. 2003 m. lapkričio 20 d. Todėl apeliantas, 2007 m. kovo 5 d. pateikdamas patikslintą civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, praleido 3 metų ieškinio senaties terminą.
3. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalies nuostatose yra įtvirtinta, kad atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Nagrinėjamu atveju, byloje esančios eismo įvykio kilimo aplinkybės neleidžia teigti, kad yra konstatuota būtina civilinės atsakomybės sąlyga, t. y. V. M. kaltė.
4. Panevėžio apygardos teismas pagrįstai atmetė apelianto ieškinį, nes apeliantas eismo įvykio metu ir po jo elgėsi itin neatsargiai.
5. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad CK 6.283 straipsnyje įtvirtinta teisės norma galėtų būti laikoma specialiąja CK 6.282 straipsnyje įtvirtintos teisės normos atžvilgiu. Atsakovo teigimu, yra priešingai, nei teigia apeliantas.
6. Apeliantas kartu su ieškiniu nepateikė jokių žalos dydį pagrindžiančių įrodymų. Baudžiamojoje byloje pateikti įrodymai nėra pakankami, kad būtų galima daryti prielaidą, jog šios išlaidos buvo susijusios su eismo įvykio metu patirta žala.
7. Eismo įvykio metu galiojusios Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo redakcijos nuostatose nebuvo numatyta nei draudiko, nei Biuro pareiga atlyginti neturtinę žalą, todėl apelianto reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

23Teisėjų kolegija konstatuoja:

24apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

25IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

26Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

27Šioje byloje nagrinėjamas ginčas, kilęs dėl atsakovų VĮ Anykščių miškų urėdijos ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro civilinės atsakomybės už trečiojo asmens V. M. neteisėtais veiksmais ieškovui padarytą žalą sveikatos sužalojimo atveju.

28Iš prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-2-639/2008 duomenų matyti, kad trečiasis asmuo V. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2003 m. lapkričio 20 d. 18.35 val., vairuodamas VĮ „Anykščių miškų urėdija“ priklausantį automobilį Mitsubishi L200, valst. Nr. ( - ) Anykščių mieste, J. Biliūno ir J. Jablonskio gatvių sankryžoje, sukdamas į kairę, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, nepraleisdamas priešinga kryptimi važiuojančio, viršijančio leistiną 50 km/h greitį, neturinčio teisės vairuoti transporto priemonę ir tokiu būdu pažeidžiančio Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 59, 172 ir 174 punktų (2003 m. rugsėjo 1 d. redakcijos) reikalavimus, T. P. vairuojamo automobilio Audi 80, valst. Nr. ( - ) priklausančio G. S., tokiu būdu pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 53 ir 199 punktų reikalavimus, ir su juo susidūrė. Eismo įvykio metu buvo sunkiai sutrikdyta T. P. sveikata – padarytos muštinės – plėštinės žaizdos veide, daugybiniai veidinės dalies kaulų lūžimai, kaukolės pamato priekinių daubų lūžimai, akies sumušimas, dešinės akies optinio nervo pažeidimas, todėl V. M. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 3 dalyje (baudžiamosios bylos Nr. 1-2-639/2008 69-71 b. l., 2 t.).

29Anykščių rajono apylinkės teismas 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu V. M. pagal jam pareikštą kaltinimą pagal BK 281 straipsnio 3 dalį išteisino, neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.) (baudžiamosios bylos Nr. 1-2-639/2008 77-82 b. l., 3 t.).

30Panevėžio apygardos teismas 2008 m. spalio 27 d. nuosprendžiu Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikino, priėmė naują nuosprendį - V. M. pripažino kaltu pagal jam pareikštą minėtą kaltinimą (BK 281 str. 3 d.) ir nubaudė 36 MGL (4500 Lt) dydžio bauda, taip pat iš Transporto priemonių draudikų biuro T. P. priteisė 782,20 Lt turtinės žalos, dėl kitos ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo dalies pripažino T. P. teisę į ieškinio patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka. Teismas taip pat priteisė iš Transporto priemonių draudikų biuro T. P. 13 333,3 Lt neturtinės žalos, I. P. ir V. P. po 1 000 Lt neturtinės žalos (baudžiamosios bylos Nr. 1-2-639/2008 133-141 b. l., 3 t.).

31Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2008 m. spalio 27 d. nuosprendį panaikino ir grąžino bylą apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo (baudžiamosios bylos Nr. 1-2-639/2008 209-213 b. l., 3 t.).

32Panevėžio apygardos teismas 2009 m. liepos 8 d. nutartimi Anykščių rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 16 d. nuosprendį panaikino ir bylą nutraukė (baudžiamosios bylos Nr. 1-2-639/2008 247-252 b. l., 3 t.). Teismas nutartyje konstatavo, kad nors apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis yra visiškai nepagrįstas, nes V. M. veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje numatytus požymius, tačiau apkaltinamasis nuosprendis V. M. atžvilgiu nebegali būti priimtas dėl senaties, todėl byla nutraukiama (BPK 3 str. 2 d. 2 p., BK 95 str.).

33Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 2 d. nutartimi V. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. liepos 8 d. nutarties, kuria V. M. baudžiamoji byla buvo nutraukta dėl senaties, atmetė (baudžiamosios bylos Nr. 1-2-639/2008 307-311 b. l., 3 t.). Teismas nutartyje konstatavo, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. liepos 8 d. nutartyje vertino įrodymus, nepažeidžiant BPK nustatytų taisyklių; apeliacinės instancijos teismas vertino visus byloje surinktus įrodymus, taip pat ir 2004 m. liepos 9 d. ir 2005 m. balandžio 28 d. specialistų išvadas, 2005 m. rugpjūčio 25 d. konsultacinę O. L. išvadą, 2006 m. rugsėjo 28 d. komisijinės-kompleksinės ekspertizės išvadą, išvados buvo lyginamos tarpusavyje, tiek su kitais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiasis teismas sprendė, kad apeliacinės instancijos teismas 2009 m. liepos 8 d. nutartyje atliko išsamų įrodymų vertinimą.

34Nagrinėjamoje civilinėje byloje pareikštu ieškiniu ieškovas T. P. prašo iš atsakovų VĮ Anykščių miškų urėdijos ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, kaip atsakingų už ieškovui padarytą žalą asmenų, civilinio proceso tvarka solidariai priteisti trečiojo asmens V. M. aukščiau paminėtais neteisėtais veiksmais padarytą 19 080 Lt turtinę ir 500 000 Lt neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, padaręs išvadą, jog yra pagrindas netaikyti atsakovams civilinės atsakomybės ir nuo jos atleisti, vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi (173-182 b. l., 1 t.).

35Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalies nuostatą, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo, tiek fizinis, tiek juridinis, turi pareigą elgtis rūpestingai, o pažeidęs šią pareigą ir padaręs žalos, privalo ją (žalą) atlyginti, jei neįrodo, kad egzistavo aplinkybės, dėl kurių tokia civilinė atsakomybė negalima. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Nagrinėdamas civilines bylas dėl žalos, padarytos asmenį sužalojus, atlyginimo, teismas pirmiausia privalo išsiaiškinti bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas, be kurių atsakomybė iš viso negalima. Deliktinei atsakomybei atsirasti būtina atsakomybės sąlygų visuma: turi būti nustatyta žala, neteisėti veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos (CK 6.246-6.250 str.).

36Pagal CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatą, asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Nagrinėjamu atveju didesnio pavojaus šaltinio (transporto priemonės Mitsubishi L200, valst. Nr. ( - ) kurį eismo įvykio metu vairavo V. M., valdytojas yra atsakovas VĮ Anykščių miškų urėdija. Kadangi transporto priemonė, kurią nagrinėjamo įvykio metu vairavo V. M., buvo apdrausta Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ieškovas nagrinėjamoje byloje bendraatsakovu įtraukė ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą.

37Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-639/2008 surinktus rašytinius įrodymus, tarp jų ir 2004 m. liepos 9 d., 2005 m. balandžio 28 d., 2005 m. rugpjūčio 25 d. specialisto išvadas, 2006 m. rugsėjo 28 komisijinės kompleksinės teismo medicinos eismo įvykio ekspertizės aktą, liudytojo

38S. Č., mačiusio eismo įvykį, parodymus, konstatavo esant įrodytą aplinkybę, kad V. M. vairuojamas automobilis buvo išvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 53 ir 199 punktų reikalavimus. Teismas taip pat konstatavo, jog ieškovas T. P. automobilį Audi 80, valst. Nr. ( - ) priklausantį trečiajam asmeniui G. S., vairavo, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, važiavo leistiną 50 km/h greitį viršydamas beveik du kartus, vairuodamas automobilį Audi 80, valst. Nr. ( - ) pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 59, 172 ir 174 punktų (2003 m. rugsėjo 1 d. redakcijos) reikalavimus. Teismas minėtų įrodymų pagrindu taip pat padarė išvadą, jog tarp V. M. veiksmų ir autoįvykio kilimo yra priežastinis ryšys.

39Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl įvykusio eismo įvykio fakto bei trečiojo asmens V. M., pažeidusio Kelių eismo taisyklių reikalavimus, neteisėtų veiksmų, lėmusių (sukėlusių) eismo įvykį, dėl priežastinio ryšio tarp trečiojo asmens neteisėtų veiksmų ir eismo įvykio kilimo buvimo iš esmės nėra ginčijamos.

40Apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju taikytinas CK 6.283 straipsnis, reglamentuojantis žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju. Pagal minėto straipsnio 1 dalį, jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.

41Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymas numato pagrindus, kuriuos nustačius, už žalą atsakingam asmeniui civilinė atsakomybė netaikoma ir nuo tokios atsakomybės jis atleidžiamas (CK 6.253 str.). Pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės, taip pat visiškai ar iš dalies atleisti asmenį nuo civilinės atsakomybės gali būti paties nukentėjusio asmens veiksmai (CK 6.253 str. 1 d., 5 d.). Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatą, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Teisėjų kolegija pažymi, kad elgdamasis nerūpestingai ar aplaidžiai, asmuo pats prisiima negatyvių padarinių, galimų patenkant į atitinkamą situaciją, riziką. Kartu pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą, ar pats nukentėjusysis savo veiksmais neprisidėjo prie žalos atsiradimo ar jos padidinimo, būtina nustatyti šių veiksmų tiesioginį ar netiesioginį ryšį su žala.

42Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas nusprendė atsakovams netaikyti civilinės atsakomybės, atsižvelgęs į ieškovo veiksmus, o būtent į tai, kad ieškovas eismo įvykio metu transporto priemonę vairavo, iš viso neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę ir viršijo leistiną greitį du kartus. Pirmosios instancijos teismas tokius ieškovo veiksmus pripažino kaltais veiksmais, dėl kurių jam pačiam atsirado sunkūs sveikatos padariniai, bei pagrindu nagrinėjamu atveju taikyti CK 6.282 straipsnio 1 dalį. Su šia teismo išvada apeliantas nesutinka, teigdamas, kad autoįvykio priežastimi negalėjo būti aplinkybė, jog jis neturėjo teisės vairuoti transporto priemonę, ir tai, kad jis viršijo leistiną greitį. Pasak jo, greičio viršijimas galėjo turėti įtakos tik žalos dydžiui, todėl tai sudaro pagrindą vertinti padarytą žalą mažesne pinigų suma, bet negali būti pripažinta pagrindu netaikyti atsakovams civilinės atsakomybės ir nuo jos atleisti.

43Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalies nuostatą, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymu tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad vertindami šalių pateiktus įrodymus, teismai remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).

44Kaip jau minėta aukščiau, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo esant nustatytą aplinkybę, kad ieškovas T. P. eismo įvykio metu automobilį Audi 80, valst. Nr. ( - ) priklausantį trečiajam asmeniui G. S., vairavo neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę; ieškovas važiavo leistiną 50 km/h greitį viršydamas beveik du kartus; ieškovas, vairuodamas automobilį Audi 80, valst. Nr. ( - ) pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 59, 172 ir 174 punktų (2003 m. rugsėjo 1 d.) redakcijos reikalavimus. Iš apeliacinio skundo akivaizdu, jog ieškovas neginčija fakto, kad eismo įvykio metu jis automobilį vairavo, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę ir viršydamas leistiną greitį.

45Nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar ieškovo veiksmai eismo įvykio metu padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti tiek, kad atsirado pagrindas netaikyti civilinės atsakomybės atsakovams, kaip tai numato CK 6.282 straipsnio 1 dalis, CK 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalys. Ieškovo veiksmų eismo įvykio metu analizė yra pateikta baudžiamojoje byloje esančiose specialistų išvadose ir ekspertizės akte.

46Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2004 m. liepos 9 d. specialisto išvadoje Nr. 11-607 nurodyta, kad: 1) pagal pateiktus tyrimui įvykio vietos apžiūros duomenis negalima apskaičiuoti transporto priemonių judėjimo greičių prieš pat eismo įvykį; 2) susidariusioje kelio situacijoje automobilio Mitsubishi L200 vairuotojas V. M., vykdydamas Kelių eismo taisyklių 199 punkto reikalavimus, privalėjo, sankryžoje sukdamas į kairę, duoti kelią automobiliui Audi 80, važiuojančiam lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai; 3) susidariusioje kelio situacijoje automobilio Audi 80 vairuotojas T. P., vykdydamas Kelių eismo taisyklių 173 punkto reikalavimus, privalėjo, atsiradus kliūčiai, savalaikiai stabdyti; 5) susidariusioje kelio situacijoje automobilio Mitsubishi L200 vairuotojo V. M. veiksmai (sankryžoje sukdamas į kairę, nedavė kelio automobiliui Audi 80, važiuojančiam lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai) techniniu požiūriu prieštaravo Kelių eismo taisyklių 199 punkto reikalavimams ir nulėmė šio eismo įvykio likimą (baudžiamosios bylos Nr. 1-2-639/2008 79-82 b. l., 1 t.).

47Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2005 m. balandžio 28 d. specialisto išvadoje Nr.11-3308-(04)/1336-(05) nurodyta, kad prieš susidūrimą orientacinis automobilio Audi 80 greitis buvo apie 84 km/h, o automobilio Mitsubishi L200 - apie 15 km/h, automobilio Audi 80 vairuotojo

48T. P. veiksmai (važiavo viršydamas leistiną gyvenvietėse važiavimo greitį) techniniu požiūriu prieštaravo Kelių eismo taisyklių 174 punkto reikalavimams ir tarp šių veiksmų ir techninių šio eismo įvykio pasekmių buvo priežastinis ryšys (baudžiamosios bylos Nr. 1-2-639/2008 90-93 b. l., 1 t.).

49VGTU Automobilių transporto katedros prof. habil. dr. O. L. 2005 m. rugpjūčio 25 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad sprendžiant pagal automobilių sugadinimus, jų ratų pėdsakus ant baltų pėsčiųjų perėjos dryžių ir nustatytą jų susidūrimo mechanizmą bei stiklo šukių - lūženų išsibarstymo zoną, galima teigti, kad susidūrimo (pirminio kontakto) metu automobilio Mitsubishi L200 vairuotojas ruošėsi kairiajam posūkiui į Jablonskio gatvę ir judėjo sumažinęs greiti maždaug iki 8,5 km/h. Šioje ekspertės išvadoje taip pat nurodyta, kad Audi 80 vairuotojas važiavo 104,8 km/h greičiu. Iš atlikto tyrimo ekspertė sprendė, kad automobilio Mitsubishi L200 vairuotojo V. M. veiksmai neprieštaravo Kelių eismo taisyklių reikalavimams, tačiau vairuotojas turbūt nenumatė, kad kliūtis atsiras iš priekio jo eismo juostoje – iš priekio priešpriešais atvažiuojant automobiliui Audi 80 ir grįžinėjant į savo eismo juostą galimai ekstremaliai stabdomam ir netekusiam šoninio stovumo. Audi 80 vairuotojo T. P. veiksmai, pasak ekspertės, prieštaravo Kelių eismo taisyklių 53, 59, 144, 172 ir 174 punktų reikalavimams ir galimai Kelių eismo taisyklių 180.3 punkto ir 2-ojo priedo 1.1 punkto reikalavimams – sukėlė pavojų eismo saugumui, vairuodamas transporto priemonę, neturėdamas šios teisės, važiavo kaire (priešpriešinės eismo krypties) kelio važiuojamosios dalies juosta, žymiai viršydamas gyvenvietėje leistiną greitį (104,8 km/h >> 50 km/h), esant slidžiai kelio dangai ir, jei lenkė kitą transporto priemonę esant ištisinei ašinei kelio linijai – galėjo prieštarauti dar ir 180.3 punkto ir Kelių eismo taisyklių 2-ojo priedo 1.1 punkto reikalavimams - lenkė neįsitikinęs, kad lenkimui būtina kelio juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma priešpriešais atvažiuojančiai transporto priemonei, ir lenkė kirsdamas ištisinę ašinę kelio liniją (baudžiamosios bylos Nr. 1-2-639/2008 115-139 b. l., 1 t.).

50Lietuvos teismo ekspertizės centro 2006 m. rugsėjo 28 d. ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad susidariusioje prieš eismo įvykį eismo situacijoje pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui techniniu požiūriu buvo automobilio Mitsubishi L200 vairuotojo V. M. veiksmai – važiuodamas J. Biliūno ir J. Jablonskio gatvių sankryžoje sukdamas į kairę Jablonskio g. link, nedavė kelio priešpriešiais J. Biliūno g. prie sankryžos artėjančiam automobiliui Audi 80, vairuojamam vairuotojo T. P., tuo sukeldamas grėsmę eismo saugumui, peraugusią į avarinę situaciją. Tarp automobilio Audi 80 vairuotojo T. P. veiksmų (važiavo J. Biliūno gatve apie 97 km/h greičiu, viršydamas leistiną gyvenvietėse maksimalų važiavimo greitį 50 km/h, dėl ko, iškilus grėsmei eismo saugumui, prarado techninę galimybę išvengti eismo įvykio kilimo (susidūrimo su pasukusiu sankryžoje kairėn automobiliu MITSUBISHI L200) ir eismo įvykio kilimo bei techninių pasekmių techniniu požiūriu, pasak ekspertų, buvo priežastinis ryšis. Šioje komisijinės kompleksinės ekspertizės akto išvadoje taip pat nurodyta, kad buvusios eismo įvykio metu kelio sąlygos, t. y. tai, kad eismo įvykis įvyko tamsoje apšviestame dirbtiniu apšvietimu J. Biliūno gatvės ruože, techniniu požiūriu galėjo turėti įtakos automobilio Mitsubishi L200 vairuotojui V. M., įvertinant priešpriešiais artėjančio prie sankryžos J. Jablonskio gatve automobilio Audi 80 greitį, priimant sprendimą pradėti sankryžoje sukti kairėn. Pasak ekspertų, susidariusioje prieš eismo įvykį eismo situacijoje tarp vairuotojų T. P. ir V. M. veiksmų ir eismo įvykio kilimo techniniu požiūriu buvo priežastinis ryšis (baudžiamosios bylos Nr. 1-2-639/2008 155-167 b. l., 1 t.).

51Panevėžio apygardos teismas 2009 m. liepos 8 d. nutartyje, kuria baudžiamoji byla buvo nutraukta, konstatavo, jog nėra pagrindo abejoti aplinkybe, kad Kelių eismo taisyklių reikalavimus gyvenvietėje važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu T. P. pažeidė. Taip pat sprendė, kad nors T. P. padaryti kelių eismo taisyklių pažeidimai neabejotinai turėjo įtakos avarijos pasekmėms, tačiau ne jie sąlygojo autoįvykio kilimą (baudžiamosios bylos Nr. 1-2-639/2008 251 b. l., 3 t.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 2 d. nutartyje konstatavo, kad Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 8 d. nutartyje įrodymai vertinti nepažeidžiant BPK nustatytų taisyklių, apeliacinės instancijos teismas vertino visus byloje surinktus įrodymus, taip pat ir 2004 m. liepos 9 d. ir 2005 m. balandžio 28 d. specialistų išvadas, 2005 m. rugpjūčio 25 d. konsultacinę O. L. išvadą, 2006 m. rugsėjo 28 d. komisijinės-kompleksinės ekspertizės išvadą. Šios išvados buvo lyginamos tiek tarpusavyje, tiek su kitais įrodymais (baudžiamosios bylos Nr. 1-2-639/2008 311 b. l., 3 t.).

52Taigi, įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, akivaizdu, jog ieškovo leistino greičio viršijimas (leistinas greitis viršytas maždaug du kartus), nors ir nenulėmė eismo įvykio atsiradimo, tačiau turėjo įtakos kilti sunkesnėms pasekmėms (didesnei žalai), ką iš esmės ir pripažino pats apeliantas. Kita vertus neatmetama tikimybė, jog ieškovas, važiuodamas leistinu greičiu, būtų spėjęs sustabdyti savo vairuojamą transportą priemonę ir būtų išvengta transporto priemonių susidūrimo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nagrinėjamu atveju ieškovo kaltė pasireiškė ypač dideliu neatsargumu, kadangi jis numatė ar galėjo numatyti savo veiksmų žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad eismo įvykio metu transporto priemonę gyvenvietėje ieškovas vairavo pavojingai dideliu greičiu, be to, vairavo transporto priemonę, neturėdamas teisės jos varuoti, nors ir žinojo, kad pagal įstatymą tai yra draudžiama, sprendžia, jog ieškovas, kaip vairuotojas, kuriam keliami padidinti rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, privalėjo suprasti, jog toks transporto priemonės vairavimas yra nesaugus tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad jeigu žala atsiranda ir dėl paties nukentėjusiojo elgesio – tyčios ar didelio neatsargumo – būtų neteisinga visą atsakomybę taikyti tik žalą padariusiam asmeniui, nes protingumo, rūpestingumo, apdairumo ir atidaus elgesio standartas taikomas visiems asmenims, taip pat ir nukentėjusiajam (CK 6.264 str. 1 d.), tuo labiau, kad jis, kaip ir trečiasis asmuo, valdė didesnio pavojaus šaltinį. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo veiksmus ir kaltės laipsnį, konstatuoja, jog yra pagrindas atsakovus nuo civilinės atsakomybės atleisti visiškai, ką pagrįstai ir padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog byloje yra duomenų (140, 145, 150 b. l., 1 t.) įrodančių, jog ieškovas ir po nagrinėjamo eismo įvykio toliau elgėsi lengvabūdiškai keliuose ir pažeidinėjo kelių eismo taisykles (2004 m. kovo 19 d. nubaustas už vairavimą be teisių ir neblaiviam, 2005 m. liepos 18 d. nubaustas už vairavimą be teisių, 2007 m. kovo 29 d. nubaustas už vairavimą, neprisisegus saugos diržo), kas tik patvirtina, jog nagrinėjamo eismo įvykio metu jis taip pat tikėtinai nesielgė apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, nesirūpino savo ir aplinkinių saugumu.

53Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog CK 6.283 straipsnio 1 dalyje įtvirtina teisės norma yra specialioji teisės norma pirmosios instancijos teismo taikytų CK 6.253 straipsnio 5 dalyje, 6.282 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisės normų atžvilgiu. CK 6.282 straipsnio 1 dalies ir 6.253 straipsnio 5 dalies normos taikytinos, nustatant atlygintiną žalos dydį ir sveikatos sužalojimo atveju, t. y. nustačius, jog paties nukentėjusiojo veiksmai (didelis neatsargumas) padėjo žalai, susijusiai su sveikatos sužalojimu, atsirasti arba jai padidėti, žalos atlyginimas, jeigu įstatymas nenumato ko kita, taipogi gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.

54Apeliacinės instancijos teismui nustačius, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą atsakovus atleisti nuo civilinės atsakomybės (netaikyti jiems civilinės atsakomybės), atmestinas apelianto argumentas, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo pasisakyti dėl ieškovo prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžių pagrįstumo, kadangi tai nekeistų pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės – ieškovo reikalavimai priteisti turtinę ir neturtinę žalą vis tiek būtų atmesti.

55Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat konstatavo, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

56Bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato CK bei kiti įstatymai (CK 1.127 str. 1 d.). Ieškinio senaties termino eigos pradžią įstatymas sieja ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali ginti savo pažeistą teisę, tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008).

57Nagrinėjamoje byloje autoįvykis įvyko 2003 m. lapkričio 20 d. Ieškovas pirminį civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje pareiškė 2004 m. rugpjūčio 3 d. Civiliniu atsakovu ieškovas nurodė VĮ Anykščių miškų urėdiją (baudžiamosios bylos Nr. 1-2-639/2008 58 b. l., 1 t.). T. P., patikslinęs civilinį ieškinį, atsakovu taip pat įtraukė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą. Patikslintas civilinis ieškinys Anykščių rajono apylinkės teisme buvo gautas 2007 m. kovo 13 d. (baudžiamosios bylos Nr. 1-2-639/2008 74 b. l., 2 t.), t. y. jau suėjus ieškinio senaties terminui.

58Apeliantas teigia, kad jis nepraleido ieškinio senaties termino, kadangi ieškinio senaties terminas yra nustatytas ieškiniui pareikšti, bet jis netaikytinas ieškinio dalyko ar pagrindo keitimui, t. y. ieškinio tikslinimui. Su tokiais apelianto argumentais nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biurui materialiniai teisiniai reikalavimai buvo pareikšti tik 2007 m. kovo 13 d. Tuo tarpu anksčiau turtinę ir neturtinę žalą ieškovas prašė priteisti tik iš vieno subjekto – VĮ Anykščių miškų urėdijos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo reikalavimai Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biurui teisme buvo pareikšti, praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą.

59Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, nes ieškovas nepateikė jokių įrodymų, įrodė, jog šis terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 str. 2 d.). Pažymėtina, kad ieškovas su pirminiu civiliniu ieškiniu kreipėsi beveik po metų po eismo įvykio, todėl jis jau tuo metu atsakovu galėjo nurodyti ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biurą, tokiu būdu nepraleisdamas įstatyme nustatyto ieškinio senaties termino, tačiau dėl nežinomų priežasčių to nepadarė. Todėl akivaizdu, jog materialinių teisinių reikalavimų Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudiko biurui pareiškimo dieną ieškovas buvo praleidęs ieškinio senaties terminą būtent dėl savo kaltės, todėl tokiu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą terminą.

60Apeliaciniu skundu ieškovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo iš jo valstybei priteista 47,64 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

61Pagal bendrą taisyklę, netenkinus ieškovo ieškinio, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą būtų priteistos iš šio proceso dalyvio (CPK 96 str. 2 d.). Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 3 punktą atleistas nuo žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų valstybei mokėjimo, minėtos išlaidos iš ieškovo neturi būti priteistos (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str. 1 d.). Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš ieškovo valstybei priteista 47,64 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, naikintina.

62Šioje nutartyje nustatytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę ir žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, ir priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą – ieškovo pagrįstai ieškinį atmetė. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš dalies keičiamas, naikinant šio sprendimo dalį, kuria buvo ieškovo valstybei priteistos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

63Atmetus ieškovo T. P. apeliacinį skundą, jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas (CPK 93 str.).

64Trečiasis asmuo V. M. ir atsakovas VĮ Anykščių miškų urėdija apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl jų prašymas priteisti tokias išlaidas negali būti tenkinamas (CPK 98 str. 1 d.).

65Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

66Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimą pakeisti.

67Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovo T. P. valstybei priteista 47,64 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, panaikinti.

68Kitą Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.