Byla 2A-232-943/2015
Dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo notaras A. R

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danguolės Martinavičienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Zurich Investments Ltd. Co apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3442-863/2014 pagal ieškovo Zurich Investments Ltd. Co ieškinį atsakovams V. B. (V. B.), A. J. dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo notaras A. R..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas Zurich Investments Ltd. Co kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiais 2005 m. sausio 31 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 650 000 Lt sumai ir 2005 m. spalio 3 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį 100 000 Lt sumai (toliau kartu – ir Vekseliai), išrašytus ieškovo, atstovaujamo atsakovo V. B., atsakovui A. J. ir šių vekselių pagrindu 2011 m. vasario 25 d. notaro A. R. atliktus vykdomuosius įrašus.

6Ieškovas nurodė, kad atsakovas V. B., veikdamas kaip įmonės įgaliotinis, neinformavęs ieškovo išrašė įmonės vardu atsakovui A. J. Vekselius. Apie Vekselių išrašymą ieškovui tapo žinoma tik po to, kai remiantis trečiojo asmens notaro A. R. atliktais vykdomaisiais įrašais buvo pradėtas priverstinis skolos pagal Vekselius išieškojimas. Nors Vekseliai buvo išrašyti užtikrinant atsakovo A. J. tariamai atsakovui V. B. suteiktos paskolos grąžinimą, tačiau Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi tyrimą pagal ieškovo pareiškimą, nustatė, kad atsakovas A. J. neturėjo finansinių galimybių suteikti 750 000 Lt paskolos. Atliekant mokestinį tyrimą atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų pinigų perdavimą ir jų priėmimą. Ieškovo inicijuoto ikiteisminio tyrimo dėl atsakovų veiksmų metu taip pat buvo nustatyta, kad ginčo lėšos, jeigu jos buvo perduotos, galėjo būti skolinamos asmeniškai atsakovui V. B., bet ne ieškovui. Taigi Vekselių išrašymo pagrindas yra fiktyvūs paskolos teisiniai santykiai. Ieškovui, siekusiam įgyti nuosavybės teise namą, esantį ( - ), paskola, kurią įmonės vardu tariamai paėmė atsakovas V. B., nebuvo reikalinga, o namo pirkimo kaina (381 500 Lt) paneigia Vekseliuose fiksuotos sumos skolinimosi būtinybę.

7Išrašant Vekselius siekta sukurti pagrindą perimti ieškovui priklausantį turtą, t. y. namą, esantį ( - ). Įvertinus tai bei faktus, kad Vekselių išrašymo pagrindas neegzistuoja, Vekseliai yra be ieškovo antspaudų, tariamai ieškovui paskolinta suma nebuvo įtraukta į įmonės buhalterinę apskaitą, Vekseliai yra niekiniai, kadangi jie sudaryti tik dėl akių, taip pat jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (Buhalterinės apskaitos įstatymo 1, 2, 12 straipsniai, CK 6.870 straipsnio 1 dalis) bei viešajai tvarkai ir gerai moralei. Be to, Vekseliai yra negaliojantys, kadangi jie pažeidžia ieškovo veiklos tikslus ir sudaryti įgaliotinio, viršijusio savo įgaliojimus bei veikusio priešingai atstovaujamojo interesams. Ieškovo dalyviai nebuvo priėmę jokio sprendimo skolintis lėšas ar suteikę leidimą tą padaryti atsakovui V. B., o ieškovas nei paskolos sandorio, nei Vekselių nepatvirtino. Nors ieškovas ir buvo suteikęs atsakovui V. B. įgaliojimą, tačiau jis namo, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo teisiniame santykyje atstovavo ne ieškovą, bet namo pardavėją Loris Invest & Trade LLC. Atsakovas A. J., būdamas atsakovo V. B. draugu ir advokatu, turėjo žinoti apie ieškovo atsakovui V. B. suteiktų įgaliojimų apimtį.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui V. B. iš ieškovo 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

10Ištyręs byloje pateiktus įrodymus, teismas pirmiausia konstatavo, kad, neperdavus paskolos dalyko, paskolos sutartis laikoma nesudaryta. Tokia sutartis negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Teismas pažymėjo, kad Vekseliuose yra visi Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme (toliau – ir ĮPVĮ) nurodyti formalieji vekselių rekvizitai, prie kurių juridinio asmens antspaudas nėra priskiriamas. Vertindamas ieškovo argumentus, kad atsakovas V. B. viršijo savo įgaliojimus, išrašydamas Vekselius, teismas nurodė, jog Vekselius atsakovas V. B. išrašė veikdamas pagal ieškovo 2005 m. sauso 30 d. išduotą įgaliojimą, kurio 5 punkte numatyta atsakovo teisė išduoti vekselius bendrovės vardu. Nors įgaliojimo originalas į bylą pateiktas nebuvo, teismas, remdamasis ieškovo pateiktais įrodymais bei liudytojo S. K. – kito ieškovo įgaliotinio, parodymais, padarė išvadą, kad atsakovas V. B. turėjo įgaliojimą veikti ieškovo vardu. Ginčydamas atsakovo įgaliojimų apimtį, ieškovas jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovui ginčo laikotarpiu išduotas įgaliojimas neapėmė teisės bendrovės vardu išduoti vekselius, nepateikė. Teismas, pasisakydamas dėl atsakovo V. B. įgaliojimų apimties, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nepagrindė, jog atsakovui A. J. galėjo būti žinoma apie tai, kad pagal ieškovo 2004 m. lapkričio 2 d. sutarties Nr. 2920580050 2.1., 5.2.3, priedo 2.1. punktą vekseliams išduoti buvo reikalingas atskiras įmonės akcininko sprendimas.

11Dėl ieškovo teiginių, kad Vekseliai yra tariami sandoriai ir negalioja jų išdavimo pagrindas, teismas nurodė, jog vekselis gali būti naudojamas piniginei skolai įforminti ir pats savaime patvirtina ieškovo skolinį įsipareigojimą atsakovui. Anot teismo, ieškovo argumentai, kad atsakovai nepateikė rašytinės paskolos sutarties ar kvitų dėl pinigų pagal paskolos sandorius perdavimo, nėra pakankami konstatuoti paskolos santykių fiktyvumą. Ikiteisminio tyrimo metu parengta Valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvada, kad atsakovas A. J. neturėjo galimybės paskolinti V. B. ginčo sumos, teismo vertinimu, nepatvirtina paskolos nesuteikimo, nes atsakovas A. J. neturėjo pareigos deklaruoti lėšų ir turto, o paskolai galėjo būti naudojamos ne atsakovo V. J. asmeninės, bet skolintos lėšos. Nors šias aplinkybes patvirtina tik atsakovo V. J. paaiškinimai, tačiau teismas akcentavo, kad pagal įrodinėjimo pareigą atsakovas neprivalo įrodinėti paskolos suteikimo fakto.

12Teismas kaip nepagrįstus atmetė ir ieškovo argumentus, kad namo, esančio ( - ), pirkimo sandoris negalėjo lemti pinigų skolinimosi. Teismas, įvertinęs atsakovo V. B. paaiškinimus, liudytojo S. K. parodymus, ieškovo su UAB „Giedra“ bei šios įmonės su Loris Invest & Trade LLC sudarytas sutartis dėl sklypo pardavimo, namo jame statybos, padarė išvadą, kad ieškovas, įgydamas gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius ( - ), atsiskaitinėjo ne tik su UAB „Giedra“, bet ir su Loris Invest & Trade LLC, kuriems sumokėjo sumą artimą ginčo paskolos sumai. Ieškovo teiginius, kad jam nebuvo reikalinga paskola, teismas pripažino neįrodytais. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad liudytojas S. K. neigė, jog jam atsiskaitymui su UAB „Giedra“ ieškovas perdavė lėšas, nurodytas ieškovo pateiktame E. V. rašte, ir parodė, kad pagal sandorius mokėjo atsakovas V. B.. Teismas taip pat akcentavo, kad ieškovas nepateikė finansinių dokumentų, patvirtinančių įmonės finansinę padėtį ginčo sandorių sudarymo metu, o ieškovas buvo įsteigtas 2004 m. lapkričio 2 d., t. y. vos prieš tris mėnesius iki 2005 m. vasario 2 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Atsižvelgęs į tai, kad ginčo sandoriais įgytas turtas yra ieškovo nuosavybėje ir jo valdomas, teismas konstatavo, jog, nėra pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais, kad paskola, jei tokia buvo suteikta, buvo suteikta asmeniškai atsakovui V. B. arba jo atstovaujamai bendrovei Loris Invest & Trade LLC. Paskolos suteikimo fakto klausimu teismas išskyrė, kad byloje nėra įrodymų, kur tiksliai buvo panaudota 100 000 Lt paskolos suma. Vis dėlto šią aplinkybę teismas pripažino teisiškai nereikšminga remdamasis tuo, kad paskolos panaudojimo aplinkybės yra reikšmingos tik teisiniams santykiams tarp ieškovo ir atsakovo V. B., bet ne ieškovo teisiniam santykiui su A. J. pagal ginčijamą vekselį.

13Reikalavimo panaikinti vykdomuosius įrašus teismas netenkino remdamasis tuo, kad Vekseliai yra galiojantys.

14III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15Apeliaciniame skunde ieškovas Zurich Investments Ltd. Co prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priimti naujus įrodymus – 2005 m. sausio 19 d. Sutarties, sudarytos tarp apelianto, UAB „Giedra“ ir Loris Invest & Trade LLC, ir 2002 m. liepos 19 d. Sutarties Nr. 07-19, sudarytos tarp UAB „Giedra“ ir Loris Invest & Trade LLC, kopijas, apelianto 2015 m. kovo 16 d. pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo ir UAB „Hesi Group“ 2015 m. vasario 13 d. rašto „Dėl V. B. vertimo aplinkybių“ kopijas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

16Apelianto teigimu, teismas neskyrė jo santykių su atsakovu A. J. (pirmuoju vekselio turėtoju) ir santykių su kitu atsakovu (antruoju vekselio turėtoju). Tai, kad atsakovas V. B., išrašydamas Vekselius, viršija savo įgaliojimus patvirtina į bylą pateiktos apelianto 2004 m. lapkričio 2 d. sutarties Nr. 2920580050 2.1. priedo nuostatos, pagal kurias atsakovas turėjo gauti įmonės sutikimą, imti paskolą ir išrašyti vekselius. Veikdamas be tokio pritarimo, atsakovas V. B. prisiėmė riziką, susijusią su įgaliojimo viršijimu. Apelianto nuomone, apmokėjęs ginčo skolą atsakovui A. J., atsakovas V. B. įgijo Vekselių davėjo teises, tačiau jis neįgijo reikalavimo teisės apeliantui (ĮPVĮ 10 straipsnis). Dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo spręsti, kad Vekseliai yra pasibaigę.

17Vertindamas atsakovo V. B. pateikto 2005 m. sausio 30 d. įgaliojimo kopijos įrodomąją reikšmę, teismas turėjo remtis CK 1.40 straipsniu ir 1961 m. Hagos Konvencija dėl legalizavimo panaikinimo užsienyje išduotiems dokumentams. Įgaliojime nėra apostilės, apelianto buveinės šalies notarinio patvirtinimo. Apeliantas pažymi, kad įgaliojimo su trūkumais (netikro) naudojimas bei atsakovo A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, jog jis ginčo lėšas skolino asmeniškai atsakovui V. B., įrodo įsipareigojimus pagal Vekselius esant atsakovo V. B..

18Apelianto nuomone, išrašydamas Vekselius, atsakovas V. B. tyčia veikė apelianto nenaudai. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovas A. J. yra nesąžiningas, nes jis veikė taip, kad atsakovas V. B. galėtų praturtėti apelianto sąskaita. Teismas nepagrįstai liudytojo S. K. parodymus vertino kaip patvirtinančius, jog atsakovas V. B. panaudojo ginčo lėšas apelianto įsipareigojimams dengti. Šią aplinkybę turėjo įrodyti atsakovas. Anot apelianto, teismo išvada, kad suma sumokėta, UAB „Giedra“ ir Loris Invest & Trade LLC, yra artima 650 000 Lt paskolos sumai, padaryta netinkamai taikant įrodinėjimo ir sutarčių aiškinimo taisykles. Pagal UAB „Giedra“ ir Loris Invest & Trade LLC 2002 m. liepos 19 d. sudarytą Sutartį Nr. 07-19 Loris Invest & Trade LLC už UAB „Giedra“ statomą namą įsipareigojo sumokėti 410 000 Lt. Loris Invest & Trade LLC teises ir pareigas pagal nurodytą sutartį 2005 m. sausio 19 d. perėmė apeliantas. Šias sutartis pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti (CPK 314 straipsnis). 2005 m. sausio 19 d. Sutartyje patvirtinta, kad apeliantas sumokėjo Loris Invest & Trade LLC 260 000 Lt, o bendra darbų kaina yra 381 500 Lt, kuri ir buvo nurodyta pirkimo sandoryje. Taigi teismas nepagrįstai susumavo 381 500 Lt ir 410 000 Lt. Siekiant įrodyti, kad Vekseliai yra suklastoti, teismo prašyta skirti ekspertizę – nustatyti Vekselių pagaminimo amžių. Atsisakęs tenkinti tokį prašymą, teismas neįvertino to, kad nurodyta ekspertizė iš tiesų gali būti atlikta.

19Apeliantas pažymi, kad pranešimus dėl Vekselių neapmokėjimo atsakovas A. J. įteikė tik atsakovui V. B., kuris nebuvo apelianto įgaliotiniu. Taigi buvo praleistas ĮPVĮ 40, 55 straipsniuose nustatytas terminas reikšti reikalavimą vekselio davėjui ne ginčo tvarka. Tai yra savarankiškas pagrindas ginčo vykdomųjų įrašų panaikinimui.

20Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. B. prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš apelianto jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsikertant į apeliacinio skundo argumentus nurodomi šie esminiai kontrargumentai:

21Atsakovo V. B. turėti įgaliojimai buvo pakankami paskolai paimti ir Vekseliams išrašyti. Apelianto minimi neteisėti veiksmai nebuvo atlikti, ką patvirtina ikiteisminio tyrimo nutraukimo faktas. Vekselius atsakovas V. B. pasirašė veikdamas pagal apelianto 2005 m. sausio 30 d. išduotą generalinį įgaliojimą, ką patvirtino ir liudytojas S. K.. Kadangi įgaliojime nebuvo nustatytos jokios papildomos sąlygos išrašant vekselius, atsakovui nebuvo būtina gauti apelianto akcininko sutikimą. Apelianto teiginiai apie Vekselių pasibaigimą neturi jokio teisinio pagrindo, kadangi atsakovas V. B. reikalavimą į apeliantą visai ginčo sumai iš atsakovo A. J. įgijo pagal 2011 m. gegužės 25 d. Reikalavimo perleidimo sutartį. Apeliantas ignoruoja aplinkybę, kad siekiant pripažinti Vekselius negaliojančiais būtina įrodyti, jog paskola realiai nebuvo suteikta. Tokių įrodymų byloje nebuvo pateikta. Priešingai, apeliantas nepagrindė, kad turėjo pakankamai lėšų atsiskaityti už įgytą namą.

22Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas notaro atliktus vykdomuosius įrašus ginčijo tik tuo pagrindu, kad negalioja Vekseliai. Nauji apelianto teiginiai apie įrašų neteisėtumą yra deklaratyvūs ir neatitinka jų atlikimo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas neturėtų tenkinti apelianto prašymo prijungti su skundu pateikiamus įrodymus, kadangi apeliantas, elgdamasis nesąžiningai, pirmosios instancijos teismui juos pateikė po bylos išnagrinėjimo iš esmės. Išsakydamas pretenzijas dėl ekspertizės neskyrimo, apeliantas neatsižvelgia į tai, kad, gavus Lietuvos ekspertizių centro specialistės atsakymą dėl negalėjimo atlikti ginčo ekspertizę, jis turėjo teisę pasiūlyti teismui kito eksperto kandidatūrą.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

26Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pvz., būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtina bylą nagrinėti žodžiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. B. prieš VBĮ „Ventos socialinės globos namai“, bylos Nr. 3K-3-115/2013). Teisėjų kolegija pažymi, kad, prašydamas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, apeliantas nenurodo jokių priežasčių, kurios suponuotų esant neabejotiną poreikį bylą nagrinėti žodžiu. Bylos šalims nebuvo užkirstas kelias dėl ginčo esmės pasisakyti žodžiu pirmosios instancijos teisme, apeliantas neprašo nauja apimtimi pakartotinai ištirti įrodymų, todėl teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo tenkinti apelianto prašymo ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27Dėl naujų įrodymų priėmimo

28CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Z. prieš GNSB Kuliškių sodybos, bylos Nr. 3K-3-286/2013).

29Kartu su apeliaciniu skundu bei iki teismo posėdžio pradžios (2015 m. kovo 25 d.) apeliantas pateikė naujus įrodymus: 2005 m. sausio 19 d. Sutarties, pasirašytos tarp apelianto, UAB „Giedra“ ir Loris Invest & Trade LLC, 2002 m. liepos 19 d. Sutarties Nr. 07-19, pasirašytos tarp UAB „Giedra“ ir Loris Invest & Trade LLC, bei jos priedų kopijas, apelianto 2015 m. kovo 16 d. pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir UAB „Hesi Group“ 2015 m. vasario 13 d. atsakymo „Dėl V. B. vertimo aplinkybių“ ir jo priedų kopijas, kurias prašo priimti. Apelianto prašymas grindžiamas tuo, kad dalį įrodymų pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti, o dalies įrodymų pateikimo poreikis iškilo po proceso pirmosios instancijos teisme pabaigos.

30Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sprendžiant naujų įrodymų priėmimo apeliacinėje instancijoje klausimą aktualios ir bendrosios proceso nuostatos, reglamentuojančios įrodinėjimą, įskaitant tas, kurios nustato, kokie faktiniai duomenys gali būti laikomi įrodymais (CPK 177 straipsnis). Kasacinio teismo nurodyta, kad įrodymais galima laikyti tik tokius faktinius duomenis, kurie, be kita ko, atitinka tokius požymius: tai tam tikri duomenys, informacija, žinios apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką, ir jie turi ryšį su byla, su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką (įrodymų sąsajumas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. I. prieš P. S. I., bylos Nr. 3K-3-34-378/2015). Susipažinusi su apelianto naujai pateiktais dokumentais teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad 2002 m. liepos 19 d. Sutarties Nr. 07-19 kopiją bylos svarstymui pirmosios instancijos teisme pateikė atsakovas V. B.. Pakartotinis tokio paties įrodymo prijungimas prie bylos netikslingas, todėl jį atsisako priimti. 2005 m. sausio 19 d. Sutarties ir Sutarties Nr. 07-19 priedų kopijos, kurias atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas, įvertinus jų sąsajumą su įrodinėjimo dalyku priimamos. Kitus apelianto 2015 m. kovo 25 d. pateiktus papildomus įrodymus atsisakytina priimti dėl kelių priežasčių: pirma, aplinkybė, kad atsakovas V. B. pateikė tik 2005 m. sausio 30 d. įgaliojimo kopiją ir jo vertimą, šalims buvo žinoma bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; antra, šiuose dokumentuose minimi duomenys nei patvirtintų, nei paneigtų ginčo teisingam išsprendimui reikšmingų faktinių aplinkybių, t. y. prašomi priimti įrodymai netenkina ryšio su įrodinėjimo dalyku reikalavimo.

31Dėl atsakovo V. B. įgaliojimų išrašyti apelianto vardu Vekselius

32Teisėjų kolegija pažymi, kad teisminio nagrinėjimo dalyką byloje apibrėžia ieškovo suformuluotas ieškinio (atitinkamai – ir atsakovo pareikšto priešieškinio) reikalavimas (dalykas) ir aplinkybės, kuriomis šalys grindžia savo reikalavimus (faktinis pagrindas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. N. prieš M. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-299/2013; 2014 m. liepos 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. K. ir kt. prieš A. P., bylos Nr. 3K-3-365/2014). Bylos nagrinėjimo eigoje apelianto pozicija – lyginant su išreikšta ieškinyje, ginčo dalyje dėl atsakovo V. B. teisės veikti apelianto vardu 2005 metais pasikeitė. Jeigu ieškinyje apeliantas apsiribojo argumentų, kad atsakovas V. B. viršijo jam suteiktus įgaliojimus, išsakymu, vėlesnėse proceso stadijose apeliantas išplėtė ieškinio faktinį pagrindą ir įrodinėjimo dalyką, nurodydamas, kad atsakovui V. B. 2005 m. sausio 30 d. įgaliojimas, kurio pagrindu atsakovas V. B. išrašė Vekselius, nebuvo išduotas. Performuluodamas savo reikalavimų pagrindą, apeliantas pakeitė ir byloje įrodinėtinų materialiųjų teisinių faktų sudėtį, t. y. viena vertus, įrodinėjama, kad atsakovas V. B. išvis neturėjo įgaliojimo, kita vertus, teigiama, jog V. B. viršijo jam suteiktus įgaliojimus. Vis dėlto ieškinio faktinio pagrindo nenuoseklumas neužkerta kelio jį pripažinti esant alternatyvaus pobūdžio. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pirmiausia aptaria apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad atsakovas V. B., anot apelianto, 2005 metais neturėjo įgaliojimo veikti apelianto vardu ir interesais.

33Ištyręs su tuo susijusius bylos svarstymui pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas V. B. Vekselių išrašymo metu turėjo įgaliojimus veikti apelianto vardu. Savo išvadą teismas grindė liudytojo S. K. parodymais, apelianto gynybinės pozicijos prieštaringumu. Pritardama nurodytam faktinių aplinkybių vertinimui, teisėjų kolegija pažymi, kad Vekseliuose įrašyta, jog juos išrašydamas atsakovas V. B. veikia pagal 2005 m. sausio 30 d. apelianto išduotą įgaliojimą. Byloje buvo pateikta tik įvardyto įgaliojimo kopija ir jos vertimas, tačiau tai nėra kliūtis nustatyti, ar atsakovas V. B. turėjo apelianto įgaliojimą ir kokia buvo jo apimtis bei turinys. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentai dėl tarptautinės privatinės teisės normų bei dokumentų legalizavimo taisyklių taikymo sprendžiant, kokia yra minėto dokumento (atsižvelgiant į tai, kad pateikta tik jo kopija) įrodomoji galia, yra teisiškai nereikšmingi. Apelianto reiškiamas abejones dėl 2005 m. sausio 30 d. įgaliojimo išdavimo, kaip teisingai pripažino pirmosios instancijos teismas, paneigia visetas faktinių duomenų, taip pat apelianto įgaliotinių atskiruose dokumentuose išsakytos mintys. Tai, kad atsakovas V. B. turėjo galiojantį apelianto išduotą įgaliojimą Vekselių išrašymo metu parodė liudytojas S. K. – apelianto atstovas, pasirašęs namo, esančio ( - ), pirkimo–pardavimo sandorį. Šią faktinę aplinkybę taip pat patvirtino E. V. – apelianto akcininko Ireland & Overseas Acquisitions Ltd. įgaliotas asmuo (I b. t., l. 165), A. F. – vienas iš apelianto įgaliotinių, kuris apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo pareigūnų (I b. t., l. 169).

34Dėl 2005 m. sausio 30 d. įgaliojimo išdavimo fakto būtina pastebėti, kad jį apeliantas pagal bylos medžiagą pradėjo neigti tik ikiteisminio tyrimo, pradėto pagal apelianto pareiškimą dėl galbūt suklastotų vekselių, eigoje (I b. t., l. 167). Iki tol apeliantas pripažino, kad atsakovas V. B. turėjo galiojantį įmonės išduotą įgaliojimą. 2011 m. kovo 17 d. ir 2011 m. kovo 21 d. prašymuose Vilniaus apygardos prokuratūrai apeliantas nurodė: „V. B. generalinį įgaliojimą turėjo tik 2005 metais, tuo metu jis turėjo ir įmonės antspaudą“, „<...> 2005 m. V. B. išduotame generaliniame įgaliojime nebuvo jokio įrašo apie įgaliotinio teisę įkeisti turtą ar išduoti vekselius ir kaip garantą naudoti namą“ (I b. t., l. 132–134). Analogiškus teiginius apeliantas pakartojo ir 2011 m. kovo 24 d. rašte antstolei D. M. (I b. t., l. 94–95). Iš aptarto aišku, kad apeliantas, įrodinėdamas atsakovą V. B. 2005 metais neturėjus įgaliojimo veikti įmonės vardu, elgiasi nenuosekliai bei įrodinėjimo pareigos vykdymo požiūriu nesąžiningai. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvados aptartoje ginčo dalyje būtų padarytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje, atskleidžiant šių taisyklių esmę, išaiškinta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. CPK įtvirtintas socialinio civilinio proceso modelis, todėl įrodinėjimo procese taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas. Tokia įrodinėjimo standarto samprata suponuoja tai, kad įrodinėjimo apimties kriterijumi laikytinas protingo žmogaus etalonas ir faktas pripažintinas įrodytu esant visiškam arba beveik visiškam vidiniam teismo įsitikinimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje DNSB „Eglutė“ prieš E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010).

35Taip pat vertintini ir apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad atsakovas V. B., išrašydamas Vekselius, neviršijo jam apelianto suteiktų įgaliojimų. Teismas sprendė, kad atsakovui V. B., kuriam buvo išduotas įmonės generalinis įgaliojimas, turėjo būti suteikta teisė veikti įmonės vardu tokia pačia apimtimi, kokia apibrėžta 2010 m. spalio 13 d. generaliniame įgaliojime, išduotame V. D. (I b. t., l. 77–79). Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šio vertinimo ir tą įrodo ne tik iš esmės analogiškas 2005 m. sausio 30 d. atsakovo V. B. bendrojo įgaliojimo ir V. D. generalinio įgaliojimo sąlygų turinys (abiejų 5 punkte įrašyta nuostata, pagal kurią įgaliotiniai turi teisę apelianto vardu išduoti vekselius ir kt.), bet ir faktas, jog apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad įmonė duodavusi siauresnės apimties įgaliojimus. Nors tai akcentuota ir apskųstame sprendime, kartu atsižvelgiant į atsakovo V. B. paaiškinimus, susijusius su ieškovo, kaip ofšorinės įmonės, valdymo ypatumais, tačiau apeliaciniame skunde nurodytos išvados kvestionuojamos apsiribojant formaliomis nuorodomis į apelianto 2004 m. lapkričio 2 d. steigimo sutarties nuostatas (I b. t., l. 54–60). Šiame kontekste teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį, kad apelianto 2004 m. lapkričio 2 d. steigimo sutarties 2.1 punktas ir kitos nuostatos neteikia pagrindo spręsti, jog įmonės akcininkai neturėjo teisės suteikti įgaliotiniams sprendimų, susijusių su vekselių išrašymu, priėmimo laisvės. Kadangi apeliantas nesuformulavo argumentų, kurie patvirtintų, kad teismo išvados dėl atsakovo V. B. įgaliojimų išrašyti apelianto vardu Vekselius būtų padarytos neįvertinus reikšmingų faktinių duomenų, ignoruojant logikos dėsnius ir pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, apeliacinis skundas šioje ginčo dalyje atmetamas kaip nepagrįstas.

36Dėl Vekselių negaliojimo

37Apeliacinio skundo ir kitų apelianto procesinių dokumentų turinys suponuoja, kad jis prašė Vekselius panaikinti remdamasis iš esmės vieninteliu pagrindu, t. y. kad atsakovai, išrašydami Vekselius, siekė imituodami teisėtų civilinės apyvartos reikalavimus atitinkančių sandorių sudarymą ir vykdymą, nesant teisėto pagrindo gauti turtinės naudos apelianto sąskaita. Nurodytą faktą apeliantas įrodinėjo remdamasis Vekselių suklastojimu ir jų išrašymo pagrindo simuliacija. Kiti apelianto akcentuoti sandorių negaliojimo pagrindai (CK 1.80, 1.81 straipsniai) traktuotini kaip išvestiniai. Pirmosios instancijos teismas apelianto argumentus, kad pinigai, kurių grąžinimas užtikrintas Vekseliais, nebuvo perduoti, atmetė kaip neįrodytus. Nesutikdamas su tokia teismo pozicija, apeliantas teigia, kad teismo išvados paremtos faktų vertinimo klaidomis. Prieš pasisakydama dėl šių teiginių pagrįstumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Vekselių suklastojimo aplinkybę apeliantas iš esmės įrodinėja prielaidomis, pagal kurias Vekseliai išrašyti po to, kai buvo pasibaigęs apelianto atsakovui V. B. išduotas įgaliojimas. Siekdamas įrodyti, kad Vekseliai buvo išrašyti po nurodyto įvykio, apeliantas prašė pirmosios instancijos teismo skirti ekspertizę Vekselių parengimo datai nustatyti (II b. t., l. 108). Pirmosios instancijos teismas apelianto prašymo netenkino, remdamasis ikiteisminio tyrimo, pradėto pagal apelianto pareiškimą dėl vekselių suklastojimo, metu pateiktais Lietuvos teismo ekspertizių centro specialistės paaiškinimais, kad apelianto prašoma skirti ekspertizė negali būti atlikta. Nors apeliacinėje instancijoje apeliantas pakartotinai prašo skirti paminėtą ekspertizę, tačiau duomenų, kurie patvirtintų esant realią galimybę atlikti ekspertizę, nepateikia. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinis bylų nagrinėjimas grindžiamas rungimosi principu (CPK 12 straipsnis), pagal kurį būtent proceso šalims perkeliama įrodinėjamų aplinkybių pagrindimo našta. Teismas, kaip nešališkas ginčo arbitras, neturi teisės be objektyvaus pagrindo kištis į įrodinėjimo procesą, taip sudarant prielaidas šalių lygiateisiškumo, kaip sudėtinės teisės į sąžiningą procesą koncepcijos dalies, pažeidimui. Apelianto procesinės teisės pagrįsti savo teiginius, kad Vekseliai yra suklastoti, t. y. išrašyti vėliau, nei juose nurodyta, pirmosios instancijos teisme nebuvo apribotos. Apeliantas turėjo pakankamai laiko tiek pirmosios instancijos teisme, tiek vėliau, t. y. nuo apskųsto teismo sprendimo priėmimo iki apeliacinio skundo nagrinėjimo pradžios, surasti ekspertą, kuris galėtų atlikti apelianto minimą tyrimą, tačiau tokių veiksmų neatliko. Kadangi pagal byloje pateiktus duomenis apelianto prašoma skirti ekspertizė objektyviai pagal byloje esančius duomenis negali būti atlikta, teisėjų kolegija nemato pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams šioje dalyje ir atitinkamai tenkinti apelianto prašymo skirti ekspertizę ar konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai taikęs ekspertizės skyrimo tvarką reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 212 straipsnis). Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį, kad Vekselių suklastojimo faktas, kaip jį apibrėžia apeliantas, nebuvo nustatytas ir atliekant ikiteisminį tyrimą pagal apelianto pareiškimą.

38Byloje esant neįrodytam Vekselių klastojimo faktui esminę reikšmę apelianto reikalavimų teisiniam kvalifikavimui turi aplinkybės, susijusios su tuo, kokiomis lėšomis apeliantas atsiskaitė už gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius ( - ). Byloje apeliantas įrodinėja, kad paminėto turto kaina buvo sumokėta įmonės lėšomis, perduotomis jos įgaliotiniui S. K.. Apeliantas taip pat paaiškino, kad įmonė neturėjo poreikio skolintis lėšas, o Vekseliais buvo užtikrintas fiktyvios prievolės įvykdymas, t. y. atsakovas A. J. Vekseliuose įrašytų sumų atsakovui V. B., kaip paskolos apeliantui, neperdavė. Be kita ko, plėsdamas savo gynybinę poziciją apeliantas teigė, kad jeigu tarp atsakovų ir atsirado paskolos teisiniai santykiai, tai atsakovas V. B. pinigus skolinosi asmeniniams poreikiams. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, apelianto išsakomus argumentus atmetė kaip nepagrįstus ir neatitinkančius realios faktinės padėties. Pritardama tokiam vertinimui, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę ta šalis, kuri teigia tam tikrų įrodinėtinų aplinkybių egzistavimą, turi pateikti jas patvirtinančius įrodymus, o ne jas neigianti šalis (CPK 178 straipsnis). Prieš tai šioje nutartyje minėta, kad civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

39Įrodinėdamas, kad Vekselių išrašymo pagrindas yra teisinės simuliacijos rezultatas, apeliantas iš esmės apsiribojo dviejų materialiųjų teisinių faktų grindimu: pirma, atsakovo A. J. negalėjimu suteikti ginčo sumos paskolą, ir antra, įmonės atsiskaitymu už turtą savo lėšomis. Įrodinėjimo struktūros požiūriu pastarojo fakto pagrindimas kartu sudarytų ir sąlygas Vekselių išrašymo aplinkybių perkvalifikavimui, t. y. pirmojo fakto įrodinėjimas realiai netektų teisinės reikšmės, nes būtų pagrįsta, kad ginčo lėšos, jeigu jos ir buvo perduotos, paskolintos ne apeliantui, bet asmeniškai atsakovui V. B.. Toks vertinimas grįstinas šalių išsakytų versijų prieštaravimais dėl to, kokiu tikslu atsakovas A. J. skolino 750 000 Lt atsakovui V. B.. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pinigų, kurių grąžinimas užtikrintas Vekseliais, perdavimo apelianto interesais faktą tiesiogiai patvirtina tik atsakovų paaiškinimai. Vadinasi, nesant objektyvių galimybių, remiantis vien tik atsakovų paaiškinimais, nustatyti paskolos dalyko perdavimo faktą, esminę reikšmę įrodinėjimo procese įgija netiesioginiai įrodymai, t. y. faktiniai duomenys, susiję su tuo, kokiomis lėšomis apeliantas atsiskaitė už ginčo turtą. Pažymėtina, kad netiesioginių įrodymų įrodomoji galia yra pakankama išvadoms dėl minėtų aplinkybių padaryti.

40Pirmosios instancijos teismas, kaip vieną iš ieškovo reikalavimų pripažinti Vekselius negaliojančiais, atmetimo pagrindų įvardijo tai, kad apeliantas nepateikė įrodymų, jog už gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius ( - ), buvo atsiskaityta įmonės lėšomis. Nesutikimą su šiomis išvadomis apeliantas paremia vien tik savo samprotavimais dėl įrodinėjimo naštos netinkamo paskirstymo, ignoruodamas tai, kad būtent jis turėtų pagrįsti, kaip ir kokiomis lėšomis buvo sumokėta ginčo turto kaina. Vienintelis įrodymas, tvirtinantis, kad už ginčo turtą buvo atsiskaityta apelianto lėšomis, yra E. V. raštas, kuriame įrašyta, jog 260 000 Lt įmonė tarpusavio atsiskaitymo operacijos būdu sumokėjo Loris Invest & Trade LLC, o 140 000 Lt buvo perduoti S. K. (I b. t., l. 165). Teisėjų kolegija pažymi, kad paminėto rašto įrodomoji galia – nesant bylos svarstymui pateiktų pirminių mokėjimų dokumentų, pripažinti jame nurodytus duomenis konkrečiais faktais yra nepakankama (CPK 177 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Tą, priimdamas skundžiamą sprendimą, akcentavo ir pirmosios instancijos teismas. Susipažinęs su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nėra pateikta įrodymų apie apelianto finansinę padėtį 2005 m. vasario 2 d., apie pinigų perdavimą įmonės įgaliotiniui S. K. (pvz., išrašus iš buhalterinės apskaitos) ar E. V. minimą 260 000 Lt dydžio mokėjimo operaciją Loris Invest & Trade LLC, apeliantas turėjo teisę teikti naujus įrodymus, kurie pagrįstų įvardytus faktus. Vis dėlto bylos svarstymui tokių įrodymų nepateikta. Apelianto įgaliotinis S. K., įmonės vardu sudaręs ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį, apklaustas teismo posėdyje paneigė apelianto teiginius, kad jam įmonė perdavė lėšas atsiskaitymui su UAB „Giedra“. Apklausiamas teismo posėdyje, S. K. parodė, kad turto kainą UAB „Giedra“ iki sutarties pasirašymo sumokėjo grynaisiais atsakovas V. B., kuris kartu buvo apelianto įgaliotinis, o bendra sumokėta kaina buvo 200 000 JAV dolerių arba Eur. Pastebėtina, kad šio liudytojo parodymų įrodomosios galios apeliantas nekvestionuoja.

41Nustatytos aplinkybės, kad apeliantas savo įgaliotiniams neperdavė lėšų atsiskaitymui už ginčo turtą, turto kainą grynaisiais sumokėjo atsakovas V. B., suponuoja atsakovų gynybinę versiją esant pagrįsta. Atsakovų bei liudytojo S. K. paaiškinimai teikia pagrindą laikyti, kad su UAB „Giedra“ ir Loris Invest & Trade LLC už ginčo turtą apelianto vardu turėjo atsiskaityti atsakovas V. B. lėšomis, kurių apeliantas neperdavė nei S. K., nei pačiam V. B. (CPK 185 straipsnis). Taigi vienintelė logiška išvada, išplaukianti iš bylos pagrindą sudarančių faktinių duomenų, kad apelianto prievoles UAB „Giedra“ ir Loris Invest & Trade LLC atsakovas V. B. turėjo įvykdyti lėšomis, pasiskolintomis iš atsakovo A. J.. Visetas aptartų įrodymų paneigia apelianto poziciją dėl to, kad tarp atsakovų susiklostę paskolos teisiniai santykiai turėtų būti kvalifikuojami kaip fiktyvūs. Kasacinio teismo praktikoje išskiriama, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių padarinių – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. M. prieš R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-660/2013, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Sandorio sudarymo priežastimi paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą – teisinį tikslą. Nagrinėjamu atveju pateiktų tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visetas yra pakankamas išvadai, kad iš atsakovo A. J. pinigus atsakovas V. B. skolinosi apelianto interesais – tikslu įvykdyti įmonės įsipareigojimus UAB „Giedra“ ir Loris Invest & Trade LLC.

42Kokią dalį atsakovo A. J. suteiktos paskolos atsakovas V. B. panaudojo apelianto įsipareigojimų vykdymui nepatenka į byloje sprendžiamo klausimo įrodinėjimo dalyko sudėtį. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas nustatinėjo šią aplinkybę bei, atlikęs įrodymų tyrimą, pripažino, kad V. B. 650 000 Lt dydžio dalį paskolos turėjo panaudoti ginčo turto kainai apmokėti. Nors įvardytas išvadas teismas naudojo kaip vieną iš argumentų, patvirtinančių paskolos teisinių santykių apelianto interesais susiklostymą tarp atsakovų, tačiau joms padaryti trūksta faktinių duomenų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 2005 m. vasario 2 d. Nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje įrašyta, jog turto kaina yra 381 500 Lt. Pagal 2002 m. liepos 19 d. Sutartį Nr. 07-19 UAB „Giedra“ ginčo namą įsipareigojo pastatyti už 410 000 Lt, tačiau darbų, remiantis Priedu Nr. 5, atliko už 381 500 Lt (II b. t., l. 70–73, 208). 2005 m. sausio 19 d. Sutarties, pagal kurią apeliantas perėmė Loris Invest & Trade LLC teises ir pareigas, kylančias iš 2002 m. liepos 19 d. Sutarties Nr. 07-19, 3.4 punkte įrašyta, kad Loris Invest & Trade LLC sumokėjo UAB „Giedra“ 260 000 Lt avansą (II b. t., l. 199-201). Taigi tarp šių sutarčių sąlygų, E. V. rašto bei liudytojo S. K. paaiškinimų dėl aplinkybės, kokia vis dėlto buvo tikroji žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ), kaina, yra prieštaravimų. Jiems pašalinti būtinas pakartotinis įrodymų tyrimas, kuris, atsižvelgiant į prieš tai aptartą nagrinėjimos bylos įrodinėjimo dalyko turinį, būtų netikslingas ir teisiškai bereikšmis. Kadangi pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti apelianto pateiktą 2005 m. sausio 19 d. Sutarties kopiją, neturėjo pakankamai duomenų nustatyti, kokią sumą atsakovas V. B. realiai panaudojo apelianto interesais, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies šalinami argumentai dėl atsakovo V. B. sumokėtų lėšų UAB „Giedra“ ir Loris Invest & Trade LLC dydžio.

43Apibendrindama išdėstytus argumentus ir aptartas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, jog atsakovai nesimuliavo paskolos teisinių santykių. Taigi atsakovo V. B. veiksmų, išrašant Vekselius, tikslas buvo apeliantui suteiktos paskolos grąžinimo užtikrinimas. Apeliantui neįrodžius, kad Vekselių išrašymo teisinis pagrindas yra fiktyvus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nesant visų būtinųjų sąlygų ieškinio pagrindo kvalifikavimui pagal CK 1.80, 1.81 straipsniuose apibrėžtus sandorių negaliojimo pagrindus. Apelianto įrodinėtas Vekselių išrašymo pagrindo teisinis ydingumas dėl jo prieštaravimo viešajai tvarkai, gerai moralei ir imperatyvioms įstatymo normoms tiesiogiai susietas su paskolos teisinių santykių simuliacija, t. y. atsakovų tariamai realizuoto neteisėto susitarimo pasisavinti apelianto turtą. Formaliais Vekselių, kaip vertybinių popierių, trūkumais apeliantas nagrinėjant bylą nesirėmė, Vekselių išrašymo pagrindo nenuginčijo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. Ž. ir kt. prieš AS „Reverta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-343/2013). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį pripažino esant nepagrįstą. Teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipia dėmesį, kad apeliantui nėra užkirstas kelias savo teises ginti reiškiant savarankišką materialinį teisinį reikalavimą dėl konkretaus vykdytinos prievolės dydžio nustatymo, kaip prielaidos gintis nuo nesąžiningai realizuojamos reikalavimo teisės apimties (CK 1.137 straipsnio 1 dalis, 1.138 straipsnis). Nurodyto teisių gynimo būdo taikymas, nepriklausomai nuo ginčo sandorių abstraktaus pobūdžio ir vekseliams būdingos viešo patikimumo savybės, yra galimas dėl atsakovo V. B. – antrinio Vekselių turėtojo, dalyvavimo išrašant Vekselius, taip pat disponavimo iš atsakovo A. J. gautomis lėšomis.

44Dėl vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos pažeidimų

45Apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista vykdomųjų įrašų atlikimo tvarka. Dėl šios argumentų grupės pareiškimo momento teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos pažeidimų, kaip prielaidų įrašų panaikinimui, neįrodinėjo, su tuo susijusiomis aplinkybėmis nesirėmė.

46Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Palangos projektas“ prieš BUAB „Miravista“, bylos Nr. 3K-3-484/2013). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad galimybė pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teisme įstatymo nepripažįstama, nes iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neišeinant už ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kavaska“ prieš UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012). Aptarti kasacinio teismo išaiškinimai tiesiogiai koreliuoja su CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatytu draudimu apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, kaip faktinis ieškinio pagrindas.

47Nurodyta suponuoja, kad apeliacinio skundo argumentų dėl vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos pažeidimų nagrinėjimas reikštų ne tik apeliacinio proceso ribų neteisėtą peržengimą, bet ir rungimosi, dispozityvumo principų pažeidimą (CPK 12, 13 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas apelianto reikalavimą panaikinti vykdomuosius įrašus ir jį turinčius pagrįsti pagrindus tyrė bei vertino išimtinai pagal ieškinyje nurodytas aplinkybes. Kadangi materialinių teisinių reikalavimų pagrindas apeliacinėje instancijoje negali būti plečiamas ir grindžiamas naujais, pirmosios instancijos teismui nepristatytais aspektais, apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje nenagrinėjami.

48Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

49Atsakovas V. B. pateikė įrodymus, kad turėjo 900 Eur advokato teisinės pagalbos apeliacinėje instancijoje išlaidų.

50Atsižvelgusi į bylos sudėtingumą, suteiktos teisinės pagalbos pobūdį, taip pat į tai, kad atsakovui teisinę pagalbą teikiantis advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktu iš apelianto priteisia atsakovui V. B. 434,34 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų,

51Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 314 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

52Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

53Priteisti atsakovui V. B. (asmens kodas ( - ) iš ieškovo Zurich Investments Ltd. Co. 434,34 (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus ir 34 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas Zurich Investments Ltd. Co kreipėsi į teismą, prašydamas... 6. Ieškovas nurodė, kad atsakovas V. B., veikdamas kaip įmonės įgaliotinis,... 7. Išrašant Vekselius siekta sukurti pagrindą perimti ieškovui priklausantį... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 1 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 10. Ištyręs byloje pateiktus įrodymus, teismas pirmiausia konstatavo, kad,... 11. Dėl ieškovo teiginių, kad Vekseliai yra tariami sandoriai ir negalioja jų... 12. Teismas kaip nepagrįstus atmetė ir ieškovo argumentus, kad namo, esančio (... 13. Reikalavimo panaikinti vykdomuosius įrašus teismas netenkino remdamasis tuo,... 14. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 15. Apeliaciniame skunde ieškovas Zurich Investments Ltd. Co prašo panaikinti... 16. Apelianto teigimu, teismas neskyrė jo santykių su atsakovu A. J. (pirmuoju... 17. Vertindamas atsakovo V. B. pateikto 2005 m. sausio 30 d. įgaliojimo kopijos... 18. Apelianto nuomone, išrašydamas Vekselius, atsakovas V. B. tyčia veikė... 19. Apeliantas pažymi, kad pranešimus dėl Vekselių neapmokėjimo atsakovas A.... 20. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. B. prašo apeliacinį skundą... 21. Atsakovo V. B. turėti įgaliojimai buvo pakankami paskolai paimti ir... 22. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas notaro atliktus... 23. Teisėjų kolegija... 24. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 25. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka... 26. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas... 27. Dėl naujų įrodymų priėmimo ... 28. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 29. Kartu su apeliaciniu skundu bei iki teismo posėdžio pradžios (2015 m. kovo... 30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad sprendžiant naujų įrodymų... 31. Dėl atsakovo V. B. įgaliojimų išrašyti apelianto vardu Vekselius... 32. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisminio nagrinėjimo dalyką byloje... 33. Ištyręs su tuo susijusius bylos svarstymui pateiktus įrodymus, pirmosios... 34. Dėl 2005 m. sausio 30 d. įgaliojimo išdavimo fakto būtina pastebėti, kad... 35. Taip pat vertintini ir apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos... 36. Dėl Vekselių negaliojimo ... 37. Apeliacinio skundo ir kitų apelianto procesinių dokumentų turinys suponuoja,... 38. Byloje esant neįrodytam Vekselių klastojimo faktui esminę reikšmę... 39. Įrodinėdamas, kad Vekselių išrašymo pagrindas yra teisinės simuliacijos... 40. Pirmosios instancijos teismas, kaip vieną iš ieškovo reikalavimų... 41. Nustatytos aplinkybės, kad apeliantas savo įgaliotiniams neperdavė lėšų... 42. Kokią dalį atsakovo A. J. suteiktos paskolos atsakovas V. B. panaudojo... 43. Apibendrindama išdėstytus argumentus ir aptartas faktines aplinkybes,... 44. Dėl vykdomųjų įrašų atlikimo tvarkos pažeidimų ... 45. Apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo pažeista vykdomųjų įrašų atlikimo... 46. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad apeliacinio proceso... 47. Nurodyta suponuoja, kad apeliacinio skundo argumentų dėl vykdomųjų įrašų... 48. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ... 49. Atsakovas V. B. pateikė įrodymus, kad turėjo 900 Eur advokato teisinės... 50. Atsižvelgusi į bylos sudėtingumą, suteiktos teisinės pagalbos pobūdį,... 51. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 52. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 53. Priteisti atsakovui V. B. (asmens kodas ( - ) iš ieškovo Zurich Investments...