Byla e2A-2937-803/2015
Dėl Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo atsakovui akcinei bendrovei „Hanner“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Godos Ambrasaitės – Balynienės, Andriaus Ignoto ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) akcinės bendrovės „Hanner“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės M. S. ieškinį dėl Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo atsakovui akcinei bendrovei „Hanner“.

2Teisėjų kolegija,

Nustatė

3Ginčo esmė

4ieškovė kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2015-02-17 priimtą sprendimą Nr. DGKS-840 individualaus darbo ginčo byloje Nr. APS-36-1240, pradėtoje pagal ieškovės M. S. prašymą dėl 25623 Lt (7420,93 eurų) neišmokėto darbo užmokesčio priedo išieškojimo iš atsakovo akcinės bendrovės (toliau – AB) „Hanner“. Paaiškino, kad su atsakovu 2012-06-11 sudarė darbo sutartį, kurios pagrindu buvo priimta į darbą pardavimų vadybininkės pareigoms, o atsakovas įsipareigojo mokėti 3684,21 Lt mėnesinį darbo užmokestį. Abiejų šalių sutarimu 2012-10-01 darbo sutarties 2 punktas buvo pakeistas nurodant, jog atsakovas įsipareigoja mokėti 3289,47 Lt mėnesinį darbo užmokestį (atskaičius mokesčius – 2500 Lt). Be fiksuotos darbo užmokesčio dalies, taip pat buvo mokamas ir darbo sutartyje nenurodytas darbo užmokesčio priedas, kaip atlygis už nustatytų rodiklių (pardavimų kiekio) pasiekimus. Atsakovas nuo 2014-02-01 pradėjo taikyti naująją motyvacinę sistemą, kuri pakeitė anksčiau galiojusią darbo užmokesčio priedų mokėjimo tvarką. Tačiau, ieškovės teigimu, net ir pasikeitus motyvacinei sistemai, komisinių (darbo užmokesčio priedo) suma, sukaupta galiojant ankstesnei darbo užmokesčio priedo tvarkai, buvo išsaugota ir taikant naująją motyvacinę sistemą. Sukauptų, bet neišmokėtų komisinių (darbo užmokesčio priedo) suma pasiekė 25623 Lt (7420,93 EUR). Darbo sutartis 2015-01-09 buvo nutraukta pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalį, tačiau atsakovas atsisakė išmokėti darbo užmokesčio priedą. Ieškovė pažymi, kad jos teikiamas ataskaitines lenteles apie mokamo mėnesinio atlygį ir komisinių apskaičiavimą tvirtindavo atsakovo finansų direktorius A. L., o paskutinį (atleidimo mėnesį) AB „Hanner“ generalinis direktorius T. P., kas, pasak ieškovės, parodo, jog: šios ataskaitinės lentelės yra laikomos įpareigojančiu dokumentu ir jomis remiantis apskaičiuojamas darbuotojams mokamas darbo užmokestis, įskaitant ir darbo užmokesčio priedą; atsakovas pripažino jos teisę į konkrečias darbo užmokesčio priedo sumas. Kintamos darbo užmokesčio dalies nustatymo sistema buvo sukurta ir taikoma visiems tokį pat darbą dirbusiems asmenims. Aktualią kintamos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo tvarkos redakciją darbdavys pradėjo taikyti nuo 2014-02-01. Pasikeitus kintamos darbo užmokesčio dalies skaičiavimo tvarkai, visi darbuotojai buvo su ja pasirašytinai supažindinti, o kiekvieną mėnesį įgalioto asmens parašu buvo patvirtinamas darbuotojo darbo užmokesčio pagal galiojančią tvarką apskaičiavimas bei darbuotojo sukaupta papildomo darbo užmokesčio dalis. Ieškovė pažymi, kad atsakovas neneigia, jog tokia kintamos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo tvarka veikė, pripažino, kad šią tvarką sukūrė ir taikė. Nors naujoji, nuo 2014-02-01 įsigaliojusi, tvarka buvo mažiau palanki darbuotojui, tačiau, darbuotojui ją akceptavus, ji tapo sudėtine darbo sutarties dalimi. Ieškovė vadovaujasi DK 141 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad atleidimo iš darbo dieną (2014-01-09) turėjo teisę į sukauptą darbo užmokesčio priedą, todėl prašo taikyti DK 141 straipsnio 3 dalį ir priteisti vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už pradelstą atsiskaityti laiką nuo 2015-01-09. Ieškovė nesutinka su atsakovo teiginiais, kad jos vidutinis darbo užmokestis su kintamaisiais priedais sudarė 6411 Lt, neatsižvelgiant į tai, jog atsakovo teigimu, jos butų pardavimai krito nuo 26 parduotų butų per vasario mėnesį iki 1 buto per spalio mėnesį. Net ir kritus pardavimų apimtims ieškovės darbo užmokestis buvo išlaikytas sukaupto rezervo dėka. 2014 m. spalio mėnesį buvo parduota 11 butų, taip pat per spalio mėnesį buvo parduotas ir 1 butas, esantis Verkių slėnyje (už jį yra mokamas atskiras 2000 Lt komisinis mokestis, kuris nėra įskaičiuojamas į sukauptą darbo užmokesčio priedą). Per 2014 m. spalio mėnesį ji įvykdė 73 % jai nustatyto pardavimų plano, o iš paties sukaupto darbo užmokesčio priedo jai buvo išmokėta tik 800 Lt. Ieškovė taip pat pažymi, jog vadovaujantis atsakovo nustatyta Motyvacine sistema, net ir visiškai įvykdžius pardavimų planą, jai per mėnesį maksimaliai galėjo būti išmokama tik 1000 Lt suma iš sukaupto darbo užmokesčio priedo, todėl atsakovo teiginiai, jog 6411 Lt dydžio vidutinis darbo užmokestis atsakovei buvo mokamas būtent sukaupto rezervo (darbo užmokesčio priedo) dėka, yra, pasak ieškovės, visiškai klaidingi.

5Atsakovas AB „Hanner“ su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovei darbo sutarties nutraukimo dieną buvo išmokėtas visas jai priklausantis darbo užmokestis. Pažymi, kad ieškovės darbo sutartyje nėra nurodyta, kad motyvacinė sistema bus darbo sutarties dalis, todėl motyvacinėje sistemoje nurodyta tvarka gali būti ne tik keičiama vienašališkai darbdavio sprendimu, tačiau ir sumos, apskaičiuotos remiantis motyvacine sistema, negali būti laikomos darbo užmokesčio dalimi ir ieškovė neturi teisės reikalauti jų priteisimo. Paaiškina, kad pardavimų skyriaus, tame tarpe ir ieškovės, motyvacinė sistema buvo sudaryta iš trijų dalių: kintamo atlygio dalis mokama už pardavimų plano įgyvendinimą; sukaupta suma mokama priklausomai nuo pardavimų plano įgyvendinimo; komisinis mokestis mokamas už „Verkių slėnio“ butų pardavimus. Atsakovas nesutinka su ieškovės reikalavimu išmokėti sukauptą sumą, lygią 25623 Lt (7420,93 EUR), kaip sukauptą sumą nuo pardavimų plano tolimesnio įgyvendinimo. Pasak atsakovo, motyvacinės sistemos 5. l punkte nurodytas priedas gali būti mokamas tik tuomet, kai įvykdoma motyvacinėje sistemoje nurodyta sąlyga - tam tikroje apimtyje įgyvendinamas pardavimu planas; motyvacinės sistemos 5.2 punkte nurodytas priedas gali būti išmokamas tik tuomet, kai yra įvykdomos dvi motyvacinėje sistemoje nurodytos sąlygos: egzistuoja sukaupta komisinių suma ir tam tikroje apimtyje įgyvendinamas pardavimų planas; motyvacinės sistemos 5.3 punkte nurodytas priedas gali būti išmokamas tik tuomet, kai bus įvykdyta motyvacinėje sistemoje numatyta sąlyga - parduotas projekto „Verkių slėnis“ butas. Pažymi, kad ginčas yra kilęs tik dėl 5.2 p. nurodytos motyvacinės sistemos dalies, kurios išmokėjimui taikoma motyvacinės sistemos 6.2 p. nurodyta tvarka: aplinkybė, kad buvo sukaupta tam tikra suma, nėra pagrindas teigti, kad ši suma turėjo būti išmokama pasibaigus darbo sutarčiai ir atsakovas turėjo pareigą ją išmokėti. Jeigu ieškovė būtų tęsusi darbo santykius, sukaupta suma nepasiekus užsibrėžtų pardavimų rezultatų, t.y. iš esmės nebūtų mokama. Pagal savo esmę ir paskirtį bei šalių susitarimą motyvacinės sistemos 5.2 punkte nurodytos kaupiamos sumos yra skatinimo priemonė, kurios tikslas skatinti pardavimų skyriaus darbuotojus vykdyti pardavimus ir siekti rezultatų. Be to, išmokėti skatinimo priemones yra darbdavio teisė, o ne pareiga, todėl darbuotojas neturi subjektinės teisės reikalauti iš darbdavio jam išmokėti skatinimo priemones. Motyvacinėje sistemoje nurodoma, kad sukaupta suma gali būti naudojama išmokant tam tikrą riboto dydžio premiją kiekvieną mėnesį, tačiau mokama tik tuo atveju, jeigu yra vykdomi pardavimai. Pasak atsakovo, nėra motyvacinėje sistemoje nurodytų sąlygų išmokėti ieškovei sukauptą sumą paskutinę darbo sutarties galiojimo dieną, nes toliau darbo santykiai nebus tęsiami ir ieškovė niekaip nevykdys pardavimų plano ir nepasieks rezultato, su kuriuo buvo siejamas dalies sukauptos sumos mokėjimas kaip skatinimo priemonė. Aiškinant šalių santykius, būtina išsiaiškinti motyvacinės sistemos tikslus: sumos buvo kaupiamos kaip skatinimo priemonė, skatinti darbuotoją dėti maksimalias pastangas vykdant pardavimus, tam, kad remiantis motyvacine sistema būtų išmokama dalis sukauptos sumos. Šiuo atveju, pasibaigus darbo santykiams, visai sukauptai sumai išmokėti nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo, o toks reikalavimas visiškai neatitinka šios skatinimo priemonės esmės ir paskirties. Atsakovas taip pat laiko nepagristu ieškovės reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsikaityti laiką priteisimo. Paaiškina, kad ginčas vyksta ne dėl darbo užmokesčio išmokėjimo (jis ieškovei buvo išmokėtas), atleidus darbuotoją darbdavio iniciatyva, o papildomų sumų išmokėjimo pasibaigus darbo sutarčiai darbuotojo prašymu. Pažymi, kad pasibaigus ieškovės darbo santykiams, jai buvo išmokėta 2835,63 eurų suma (9790,86 Lt), t.y. visiškai su ieškove atsiskaityta 2015-01-09.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 25 d. priimdamas sprendimą ieškovės reikalavimus tenkino iš dalies. Konstatavo, kad byloje yra kilęs ginčas ne dėl susitarimo mokėti darbo užmokesčio priedą fakto, bet dėl tokio susitarimo turinio. Tai reiškia, kad sąlyga dėl priedo mokėjimo buvo aptarta ir yra sudėtinė 2012 m. spalio 1 d. darbo sutarties pakeitimo dalis. Teismas pažymėjo, kad tikrieji šalių ketinimai, susiję su priedo nustatymu nuo 2012 m. spalio 1 d., buvo susitarimas dėl didesnio darbo užmokesčio, todėl teismas nesirėmė darbdavio paaiškinimais, jog priedo mokėjimas priklausė darbdavio prerogatyvai. Sprendė, jog esant neaiškumų, ir darbdaviui neįforminus priedo skyrimo taisyklių raštu, visi neaiškumai turi būti aiškinami tokią sąlygą pasiūliusios šalies nenaudai. Atsižvelgė į ieškovės paaiškinimus, kad darbdavys niekaip nebuvo apibrėžęs, kada ir kaip išmokės priedo „lubas“ (1000 Lt ) viršijančią sumą. Įvertinęs darbdavio paaiškinimus, t.y. kad sumų kaupimas buvo nukreiptas į darbuotojo lojalumo ir gerų rezultatų skatinimą, teismas sprendė, jog darbuotoja turi įgijusi subjektinę teisę į priedą. Teismas tenkindamas ieškovės reikalavimą atsižvelgė ir į tai, kad ieškovei apskaičiuotas priedas priklausė nuo konkretaus atlikto darbo (sudarytų sandorių skaičiaus), todėl laikė, jog toks priedas yra darbo užmokesčio dalis, o ne piniginė premija. Be to, darbdavys faktiniu elgesiu, t.y. vesdamas sukaupto priedo apskaitą ir nenustatydamas jokių taisyklių, kurios šią sukauptą priedo sumą mažintų ar anuliuotų, o taip pat nustatydamas „pereinamojo“ pobūdžio taisykles, pagal kurias net ir pakeitus motyvacinę sistemą sukaupta priedo suma yra išsaugoma, pripažino, kad ieškovė yra įgijusi subjektinę teisę į šias sumas (7420,93 eurų) kaip į darbo užmokesčio priedą. Taip pat teismas priteisė 1000 eurų vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį, nes sprendė, kad ši sankcija yra pakankama kompensuoti ieškovės praradimus dėl neatsikaitymo su atleista darbuotoja.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8Apeliantas (atsakovas) AB „Hanner“ pateikė apeliacinį skundą, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino įmonės administracinių aktų ir nuostatų teisinę galią, nepagrįstai laikė darbdavio savo nuožiūra skiriamas premijas darbo užmokesčio dalimi, o taip pat nepagrįstai sprendė, kad šalys susitardamos dėl darbo sutarties pakeitimo 2012 m. spalio 1 d. susitarė ir dėl priedų, kurie bus darbo užmokesčio dalimi. Paaiškino, jog po 2012 m. spalio 1 d. darbo sutarties pakeitimo premijos buvo skiriamos kiekvieną kartą individualiai, t.y. darbdavys neįsipareigojo mokėti didesnio užmokesčio, tačiau savo nuožiūra skyrė skatinimo priemones. Vilniaus miesto apylinkės teismas itin plačiai interpretavo šalių sutartinius santykius ir „pritempė“ ginčo situaciją prie palankaus ieškovei aiškinimo nesant nei konkretaus administracijos akto, apibrėžiančio jos subjektines teises reikalauti premijos, nei darbo sutartyje nuorodos į vidaus administracijos dokumentą, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti. Teismas nepagrįstai neįvertino, kad nuo 2014 m. vasario 1 d. taikytoje motyvacinėje sistemoje nurodoma kaip „sukaupta“ suma už ankstesnius laikotarpius yra išmokama esant esminei sąlygai – toliau bus vykdomas pardavimų planas. Pirmosios instancijos teismas laikydamas „sukauptas“ sumas darbo užmokesčio dalimi, mokama už darbo rezultatų įgyvendinimą, priteisė jas neatsižvelgiant į tai, kad pagal 2014 m. vasario 1 d. motyvacinę sistemą darbo rezultatas, su kuriuo siejamas „sukauptos sumos“ išmokėjimas, yra būtent pardavimų plano vykdymas, todėl ieškovei nepasiekus ir neturint galimybės toliau siekti darbo rezultato, negali būti priteisiama ir „sukaupta suma“, nes ieškovė subjektinės teisės į ją neįgyja. Iki 2014 m. vasario 1 d. darbdavys taikė vienokią motyvacinę sistemą, tačiau, pasikeitus rinkos sąlygoms, nusprendė, kad skatinti darbuotojus kitokiu būdu bus efektyviau ir 2014 m. vasario 1 d. pakeitė motyvacinės sistemos sąlygas, kad darbuotojai būtų skatinami siekti konkretaus rezultato ir matytų galimas premijas už tokio rezultato pasiekimą (tokia motyvacinė sistema yra orientuota į ateitį, motyvuojanti darbuotojus siekti efektyvesnių darbo rezultatų). Tai patvirtina ir pačios motyvacinės sistemos turinys: motyvacinės sistemos 5.1 punkte nurodytas priedas gali būti išmokamas tik tuomet, kai įvykdoma Motyvacinėje sistemoje nurodyta sąlyga – tam tikroje apimtyje įgyvendinamas pardavimų planas. Motyvacinės sistemos 5.2 punkte nurodytas priedas gali būti išmokamas tik tuomet, kai yra įvykdomos dvi Motyvacinėje sistemoje nurodytos sąlygos: 1) egzistuoja sukaupta komisinių suma ir 2) tam tikroje apimtyje įgyvendinamas pardavimų planas. Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad suprato, žinojo ir tikėjosi, kad sukaupta suma bus išmokama tik su sąlyga, kad bus toliau vykdomas pardavimų planas. Matyti, kad Motyvacinėje sistemoje, įsigaliojusioje nuo 2014 m. vasario 1 d. skatinimo premijos yra sukauptos kaip skatinimo premijos fondas už darbo rezultatų pasiekimą – butų pardavimą, kuris gali būti išmokamas per kažkokį laikotarpį dalimis, tačiau tik, jeigu pardavimai vyksta. Logiška, kad tik vykdant pardavimus, darbuotojui galėtų būti išmokama dalis premijos iš sukaupto fondo, o nevykdant pardavimų užduočių toks išmokėjimas negalimas. Taip pat teismas nepagrįstai priteisė 1000 eurų vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį, nes ieškovės atleidimo dieną su ja buvo pilnai atsiskaityta, jai išmokėtas visas jos darbo užmokestis ir kitos mokėtinos sumos. Šios sumos sudaro daugiau nei ieškovės vidutinis darbo užmokestis. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė darbo santykius nutraukė savo noru, ginčo dėl darbo santykių pabaigos nebuvo, ieškovė iš karto įsidarbino kitoje bendrovėje (UAB „East Island“ nuo 2015 m. sausio 12 d., o UAB „Baltic Trade Center“ nuo 2015 m. kovo 25 d.), jos darbo užmokestis yra didesnis, nei pas atsakovą, vadinasi priteistinas vidutinis darbo užmokestis neatlieka jokios kompensacinės funkcijos darbuotojai. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė 1.000 eurų vidutinį darbo užmokestį kaip sankciją darbdaviui už tai, kad jis neišmokėjo ieškinio sumos paskutinę ieškovės darbo dieną. Tokiu būdu priteisdamas vidutinį darbo užmokestį ieškovei pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos ir paskyrė neadekvačią sankciją darbdaviui ginčo situacijoje.

9Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, nurodydama, jog atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai yra visiškai nepagrįsti ir neteisingi. Įrodinėja, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės sukauptas darbo užmokesčio priedas (komisiniai) akivaizdžiai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodytus darbo užmokesčio priedo DK 186 straipsnio 2 dalies prasme, požymius: 1) darbo užmokesčio priedas (komisiniai) buvo kaupiamas ir išmokamas pasiekus konkrečius rodiklius, 2) dokumente „Motyvacinė sistema pardavimo skyriaus darbuotojams“ nustatyti ne tik konkretūs rodikliai, kuriuos darbuotojas – pardavimų vadybininkas turėjo pasiekti, tačiau šiame dokumente taip pat nustatyta ir darbo užmokesčio priedo (komisinių) bei viso darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka, taip pat nurodoma, jog už butų „Verkių slėnyje“ pardavimus yra mokamas atskiras, didesnis komisinis mokestis, 3) su dokumentu „Motyvacinė sistema pardavimo skyriaus darbuotojams“ darbuotojai buvo supažindinti pasirašytinai. Šis dokumentas buvo taikomas ne Ieškovei individualiai, tačiau visiems pardavimų skyriaus darbuotojams. Tai parodo ir aplinkybė, jog minėtame dokumente pardavimų planas yra nustatytas visam pardavimų skyriui, neindividualizuojant atskirų darbuotojų. Ieškovės kas mėnesį teikiamas ataskaitines lenteles tvirtindavo Atsakovo finansų direktorius A. L., o tai įrodo, jog šios ataskaitinės lentelės yra laikomas įpareigojančiu dokumentu ir jomis remiantis apskaičiuojamas darbuotojams mokamas darbo užmokestis, įskaitant ir darbo užmokesčio priedą pagal nustatytus kriterijus. Atsakovas atsiliepime į ieškinį, pateiktą darbo ginčų komisijai, laikėsi visiškai kitokios pozicijos ir pripažino, jog tokią pareigą turėjo: „Tęsiant darbo santykius su atsakovu, bet nepasiekiant užsibrėžtų rezultatų, sukaupta priedo suma būtų išmokėta po 100 Lt per mėnesį, visą sukauptą sumą išmokant per 256,23 mėnesius, t.y. per beveik 21 metus. Kas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta ieškovės motyvacinėje sistemoje“ (Atsakovo atsiliepimo į ieškinį Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijai 12 punktas, atsakovo atsiliepimas yra darbo bylos Nr. APS-36-1240 medžiagoje). Tokia atsakovo pozicija aiškiai parodo, jog pats atsakovas supranta ir laiko ieškovei mokėtą darbo užmokesčio priedą darbo užmokesčio dalimi. Būtent atsakovas, pakeitęs darbo sutarties sąlygas (įvedęs motyvacinę sistemą ir kintamą darbo užmokesčio dalį – darbo užmokesčio priedą), turėjo pareigą pakeitimus tinkamai įforminti darbo sutartyje, todėl turi prisiimti padarinius, kylančius dėl tinkamo Darbo sutarties neįforminimo. Taigi atsakovas negali remtis aplinkybe, jog tarp ieškovės ir Atsakovo sudarytoje darbo sutartyje nėra nuorodos į dokumentą, nustatantį darbo užmokesčio priedą („Motyvacinė sistema pardavimo skyriaus darbuotojams“), nes būtent paties atsakovo pareiga buvo tokią nuorodą įrašyti papildant darbo sutartį. Darbo užmokesčio priedo apskaičiavimo, kaupimo ir išmokėjimo tvarką nustatė dokumentas „Motyvacinė sistema pardavimo skyriaus darbuotojams“. Šiame dokumente buvo detaliai nurodoma ne tik darbo užmokesčio priedo apskaičiavimo tvarka, tačiau ir pateikiami apskaičiavimo pavyzdžiai, taip pat paminėtina, jog su šiuo dokumentu pardavimo skyriaus darbuotojai, įskaitant ir ieškovę, buvo supažindinti pasirašytinai ir šiuo dokumentu iš dalies keičiamą darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarką akceptavo. Atsakovas perkėlė ieškovės dar iki naujosios motyvacinės sistemos sukauptus komisinius (sukauptus iki 2014 m. vasario 1 d.) į naująją motyvacinę sistemą. Šios aplinkybės aiškiai parodo du faktus: 1) ieškovė turėjo subjektinę teisę į sukauptą, bet neišmokėtą darbo užmokesčio priedo (komisinių) sumą, nes komisiniai ieškovei buvo skaičiuojami už jau pasiektus rodiklius (parduotus butus); 2) atsakovas kas mėnesį tvirtindamas ieškovės sukauptų bet neišmokėtų komisinių dydį ir perkeldamas iš senosios motyvacinės sistemos sukauptus komisinius į naująją sistemą pripažino šią ieškovės subjektinę teisę. Pagal kas mėnesį atsakovo tvirtintas ataskaitines lenteles, sukaupti komisiniai gali būti išmokami net ir tuo atveju, kai yra įvykdoma 0 % pardavimų plano. Abejose anksčiau minėtuose dokumentuose nurodoma, jog darbuotojui įvykdžius 0 % - 9 % (imtinai) pardavimų plano, darbuotojui būtų išmokama 100,00 Lt iš sukauptos komisinių sumos. Tai reiškia, jog jei ieškovė vis dar dirbtų pas atsakovą, tačiau per ataskaitinį mėnesį neparduotų nei vieno buto, ieškovei vis vien kas mėnesį būtų mokama po 100,00 Lt darbo užmokesčio priedo iš sukauptos komisinių sumos. Taip pat ieškovė nurodė, kad egzistuoja visos aplinkybės reikalingos taikyti DK 141 straipsnio 3 dalį ir priteisti ieškovei iš atsakovo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už pradelstą atsiskaityti laiką, t.y. 1) atsakovas Darbo sutarties nutraukimo dieną neatsiskaitė su ieškove, nesumokėjęs jai priklausančio 7.420,93 eurų sukaupto darbo užmokesčio priedo ir nepasiūlęs jokios kitos atsiskaitymo su ieškove tvarkos, 2) ieškovės kaltės nebuvimas. Nagrinėjamu atveju, darbo užmokesčio priedas (komisiniai) nėra laikytini premija, o laikomi darbo užmokesčio dalimi. Atsakovas vėlavo atsiskaityti su ieškove 92 dienas, todėl teismas pagrįstai taikė jam sankciją. Be to, atsakovas ginčydamas jam, kaip darbdaviui, pritaikytos sankcijos adekvatumą (priteistos kompensacijos dydį), turėtų atsižvelgti ne tik į tai, jog ieškovei priteista suma 10 kartų mažesnė (1.000,00 eurų) nei suma, kuri galėtų būti priteista nemažinant kompensacijos (10.377,60 eurų), tačiau ir savo turtinę padėtį, kaip labai stambios ir pelningos įmonės.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Byloje kilo ginčas dėl papildomo uždarbio išmokėjimo tvarkos sąlygų aiškinimo. Nustatyta, kad ginčo objektu yra 7420,93 eurų suma, susidariusi per laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d. Byloje esantis dokumentas, kuris pavadintas „Motyvacinė sistema pardavimo skyriaus darbuotojams“ ir kuris abiejų šalių pripažįstamas kaip keičiantis nuo 2014 m. vasario 1 d. darbo užmokesčio sistemą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis), yra visiškai skirtingai šalių interpretuojamas. Atsakovas įrodinėja, kad 7420,93 eurų suma yra ieškovės sukauptas premijos fondas, o ieškovė įrodinėja, jog ši suma yra užsidirbtas darbo užmokesčio priedas.

13Dėl papildomo uždarbio darbdavio išmokamo darbuotojui už jo atliktą darbą

14DK 186 straipsnio 2 dalis numato, jog „darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą“. Kasacinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad, šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys turi būti nurodomos darbo sutartyje taip, jog būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. Lietuvos Respublik?s Seimo kanceliarija, bylos Nr. 3K-3-602/2008). Kaip nagrinėjamoje byloje nustatė pirmosios instancijos teismas, ieškovė M. S. ir UAB „Hanner“ 2012 m. birželio 11 d. sudarytos Darbo sutarties 2 punkte susitarė dėl darbo užmokesčio – 3684,21 Lt per mėnesį ir taip pat susitarė, kad po bandomojo laikotarpio (3 mėnesiai) darbo užmokesčio dydis šalių susitarimu gali būti peržiūrimas (el. bylos priedo b.l. 12). Šalių sudaryta sutartis 2012-10-01 (po bandomojo laikotarpio pabaigos) buvo pakeista, nustatant, kad ieškovei nuo 2012 m. spalio 1 d. bus mokamas 3289,47 Lt dydžio darbo užmokestis. Taigi darbo sutartyje jokie papildomi uždarbiai nenumatyti, tačiau tarp šalių nėra ginčo, jog nuostatos dėl papildomo uždarbio yra reglamentuotos apelianto lokaliniuose teisės aktuose (korporacijos normomis).

15Darbo teisės teorijoje darbo sutarties sąlygos pagal nustatymo būdą skirstomos į nustatomas šalių susitarimo ir norminio akto (įstatymo, kolektyvinės sutarties ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis byloje L. B. v. Lietuvos aklųjų biblioteka, bylos Nr. 3K-3-274/2008). Kasacinis teismas išaiškino, jog įstatyme yra nustatyti reikalavimai, keliami darbo sutarties formai – ji turi būti sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą dviem egzemplioriais (DK 99 straipsnio 2 dalis). Darbdavys, kuriam tenka pareiga tinkamai įforminti darbo sutartį, ją sudarydamas, privalo pasirašytinai supažindinti priimamą dirbti asmenį su jo būsimo darbo sąlygomis, kolektyvine sutartimi, darbo tvarkos taisyklėmis, kitais darbovietėje galiojančiais aktais, reglamentuojančiais jo darbą (DK 99 straipsnio 3, 4 dalys). Remiantis aptartomis nuostatomis, padarė išvadą, kad visos darbdavio ir darbuotojo sutartos darbo sutarties sąlygos turi būti įtvirtinamos darbo sutartyje, patvirtintoje sutarties šalių parašais. Tiksliai ir aiškiai suformuluotos bei apibrėžtos darbo sutarties sąlygos užtikrina sklandų darbo sutarties šalių įsipareigojimų viena kitai vykdymą ir sudaro galimybę išvengti ginčų dėl sutarties turinio ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. N. v. UAB ,,Vičiūnai ir partneriai“, bylos Nr. 3K-3-598/2012).

16Nagrinėjamoje byloje, kilęs ginčas dėl darbo užmokesčio sistemos, įrodo, jog pareiga aiškiai nustatyti darbo užmokesčio sąlygas, nebuvo įvykdyta (DK 35 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad šis reikalavimas kyla ne tik darbo sutarties nuostatoms, bet ir norminiam aktui. Apelianto argumentas, kad tai, jog ieškovės ir atsakovo sudarytoje darbo sutartyje nėra nuorodų į konkretų administracijos aktą, kuriame būtų nustatytas darbo užmokesčio priedas, jam nesukelia jokių teisinių pasekmių, yra fiktyvus. Pirma, pagal įstatymą darbo užmokestis apima visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Taigi tuo atveju, jei darbas buvo atliktas, už jį turi būti sumokėta (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis). Antra, šalys yra laisvos sudaryti susitarimus (DK 3 straipsnio 1 dalis), tačiau pagal darbo įstatymus susitarimai dėl darbo užmokesčio privalo būti rašytinės formos. Nagrinėjamoje byloje Motyvacinės sistemos pardavimų skyriaus darbuotojams II skyriaus 1 punktas numato, kad įsigaliojus naujai pardavimų skyriaus darbuotojų motyvacinei sistemai, sukaupta komisinių suma už ankstesnių laikotarpių pardavimus yra išsaugoma. Taigi ši darbo užmokesčio mokėjimo sąlyga yra rašytinė, be to, patvirtinta šalių veiksmais (atsakovas (darbdavys) mokėjo iš sukaupto priedo sumos papildomą uždarbį pagal naują priedo skaičiavimo sistemą), todėl tampa privaloma (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.71 straipsnio 1 dalis, 6.167, 6.173 straipsniai, 6.189 straipsnio 1 dalis). Trečia, sutarta sąlyga dėl sukauptų komisinių sumos išsaugojimo, nenustatant jokių išlygų, negali būti aiškinama plečiamai, ypatingai prie jos prisijungusios šalies nenaudai (CK 6.193–6.195 straipsniai). Kita vertus, II skyriaus 1 punkto lingvistinė formuluotė ir apeliacinio skundo argumentai tik pagrindžia, jog darbdavys įsipareigojo išsaugoti sukauptą sumą kaip iki tol atlikto darbo rezultato vaisių. Apeliantas aiškiai nurodė, jog tai individualių darbuotojo pastangų dėka sukauptas fondas. Taigi darbuotojas buvo skatinamas iš jo paties sukauptų, t.y. uždirbtų iki tol komisinių. Bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu A. A. nurodė, kad pakeista darbo užmokesčio sistema turėjo būti skiriama kompensuoti darbo užmokesčio svyravimus, esant nepalankioms ekonominėms sąlygoms. Tai reiškia, kad darbdavys, keisdamas darbo užmokesčio sistemą ir tuo siekdamas skatinti darbuotojų motyvaciją, vienašališkai nusprendė dėl jau uždirbtos sumos paskirstymo, tačiau pripažindamas darbuotojų teisę į nuosavybę. Priešingu atveju būtų laikoma, kad buvo pažeista darbuotojų konstitucinė teisė į nuosavybę, kuri pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginama, kaip šios teisės turtinis aspektas. Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą, t.y. ieškovės darbo pareigų vykdymu įgytą subjektinę teisę į 7420,93 eurų sumą. Ketvirta, pasibaigus darbo sutarčiai neišnyksta jos šalių teisės ir pareigos, atsiradusios, bet neįvykdytos sutarties galiojimo metu. Net ir tuo atveju, jei pardavimų plano įgyvendinimas apskaičiuotas procentais yra apmokamas komisiniais iš už ankstesnių laikotarpių pardavimų sukauptos sumos, tačiau likusių pinigų nusavinimas ar kitoks galimas jų panaudojimas pagal paties darbdavio patvirtintą tvarką yra nenumatytas. Kaip minėta, apeliantas aiškiai įsipareigojo sukauptą komisinių sumą išsaugoti (el. bylos priedo b.l. 19). Tai reiškia, kad ir pasibaigus darbo sutarčiai neišnyksta jo pareiga prieš ieškovę (DK 35 straipsnio 1 dalis). Penkta, byloje nėra ginčo dėl 7420,93 eurų sumos (CPK 12,178 straipsniai). Tai įrodo, kad jos apskaičiavimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (sudarytų sandorių skaičiumi), o byloje esančios lentelės, kuriose aiškiai išskirta sukaupta komisinių suma mėnesio pabaigoje ir užfiksuotas kaupimo sulaikymas (el. bylos priedo b.l. 20-29) ir kurios patvirtintos finansų direktorius A. L., paneigia apelianto argumentus dėl šios išmokos laikymo pažadu skirti konkretaus dydžio premiją. Kaip teisingai nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovas, pakeitęs darbo užmokesčio mokėjimo tvarką (įvedęs motyvacinę sistemą), taip pat pastoviai, pagal nustatytus kriterijus, įsipareigojo mokėti komisinius, o tai atitinka pagal kasacinio teismo išaiškinimą priedo apibrėžtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-523/2009), nes ieškovei darbo užmokesčio priedas buvo mokamas už konkrečių rodiklių pasiekimą, darbo užmokesčio priedo kaupimo ir išmokėjimo tvarka buvo nurodyta konkrečiame dokumente, kuris buvo taikomas visiems pardavimų skyriaus darbuotojams.

17Apeliantas apeliaciniame skunde išdėstė ir kitą, visiškai prieštaraujantį iki tol jo paaiškinimams ir faktiniams veiksmams mokant atlyginimą ieškovei, argumentą, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Motyvacinės sistemos pardavimo skyriaus darbuotojams tvarkos nuostatomis, nes jis nėra konkretus administracinis aktas. Tačiau vėliau juo remdamasis įrodinėja, kad teismas nepagrįstai neįvertino sistemiškai Motyvacinės sistemos pardavimo skyriaus darbuotojams nuostatų, t.y. jog iki 2014 m. vasario 1 d. darbdavys taikė vienokią motyvacinę sistemą, o pasikeitus rinkos sąlygoms pakeitė motyvacinės sistemos sąlygas, orientuodamas papildomo uždarbio mokėjimą į ateitį ir sukauptos sumos išmokėjimą dalimis. Tačiau ir šis argumentas nepaneigia apeliacinės instancijos teismo jau padarytos išvados, kad sukaupta suma yra ieškovės uždarbis už ankstesnį pareigų įvykdymą, kuris išsaugotas darbdavio ir dėl kurio mokėjimo dalimis, tęsiantis darbo santykiams, ji sutiko, t.y. nagrinėjamoje byloje darbdavys taip pasirinko motyvuoti darbuotojus. Pagal Motyvacinę sistemą pardavimo skyriaus darbuotojams ir pagal kas mėnesį atsakovo tvirtintas ataskaitines lenteles sukaupti komisiniai galėjo būti išmokami neįvykdžius pardavimų plano (būtų mokama po 100 Lt darbo užmokesčio priedo iš sukauptos komisinių), o tai patvirtina aplinkybę, jog apeliantas pripažįsta darbuotojo subjektinę teisę į sukauptą sumą. Savaime aišku, kad, įsipareigojimas išmokėti dalimis sukauptą fondą jį siejant su darbo rezultatu, pasibaigus darbo santykiams nebegalės būti vykdomas, tačiau tai nepanaikina pačios subjektinės teisės į sukauptą komisinių sumą, kurią darbdavys (apeliantas) įsipareigojo išsaugoti. Inter alia tai nagrinėjamoje byloje visiškai atitinka subjektinės teisės turinį, nes sukaupta suma ieškovei yra priskaičiuota už jau pasiektus rodiklius įvykdžius pardavimų planą (parduotus butus). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai tyrė darbo apmokėjimo sąlygas, atsižvelgdamas į sutarties šalių elgesį, santykių praktiką.

18Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo

19Apeliantas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1.000 eurų vidutinio darbo užmokesčio kaip sankcijos suma yra nepagrįstai nubaudžianti darbdavį ir neatitinka formuojamos kasacinio teismo praktikos. Šis argumentas yra deklaratyvus, nes apeliantas nepateikė jokių įrodymų (savo apskaičiavimų, pagrįstų buhalteriniais duomenimis ir pan.), jog 1.000 eurų dydžio kompensacijos išmokėjimas ieškovei prieštarautų viešajam interesui, būtų neproporcingas apelianto padarytam pažeidimui arba sukeltų jam sunkių neigiamų padarinių (CPK 178 straipsnis). Be to, pagal naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, taikant proporcingumo principą, teismo pagal DK 141 straipsnio 3 dalį priteisiama išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti tik mažinama, bet ne reikalavimas visiškai atmetamas. O faktinės bylos aplinkybės, susijusios su uždelsimo atsiskaityti faktu (pavyzdžiui, darbdavio kaltės forma, darbuotojo elgesiu ir kt.), gali būti vertinamos sprendžiant dėl pagal darbuotojo (ieškovo) vidutinį darbo užmokestį apskaičiuotos išmokos už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo, kaip sankcijos, atitikties teisės pažeidimui, DK 2, 35 straipsniuose, 36 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintam teisiniam reglamentavimui, proporcingumui, kaip bendrajam teisės principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB „Autoaljansas“, bylos Nr. 3K-3-87/2013). Kaip teisingai nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, tarp šalių kilęs ginčas yra dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies – darbo užmokesčio priedo, o visas ieškovei mokėtinas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimą atsikaityti laiką iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos būtų 10.377,60 eurų (112,80 eurų x 92 darbo dienos). Ieškovei priteista suma 10 kartų mažesnė nei suma, kuri galėtų būti priteista nemažinant kompensacijos, dėl neatsiskaitymo ieškovės kaltės nėra, o apeliantas nepateikė duomenų, kad jo finansinė padėtis yra bloga ir jam esminės žalos padarytų 1.000 eurų sumos išmokėjimas, todėl argumentas dėl netinkamo DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo atmetamas kaip neįrodytas (CPK 178, 185 straipsniai).

20Apeliaciniame skunde taip pat keliamas įrodymų vertinimo klausimas, nurodant, kad jie buvo įvertinti netinkamai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentais apeliantas išreiškia nesutikimą su teismo sprendimu, iš esmės pakartodamas savo poziciją dėl ginčo aplinkybių, o teismų praktikos nurodymas, neįrodinėjant aplinkybių sutapimo su šios bylos aplinkybėmis (racio decidedi), nėra faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, galintys paneigti sprendimo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 306 straipsnio1 dalies 4 punktas). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

21Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

22Apelianto (atsakovo) prašymas skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmestinas. Teisėjų kolegija nurodo, kad teisminio nagrinėjimo dalyką apeliaciniame teisme lemia apeliacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas remiantis byloje surinktais įrodymais (CPK 314 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis), apeliaciniame procese draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad byloje nebuvo nurodyta argumentuotų priežasčių, kodėl būtų pagrindas skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Motyvas, jog apeliacinėje instancijoje būtina betarpiškai, išklausius šalis išsiaiškintini Motyvacinės sistemos ir darbo sutarties nuostatas, neatitinka įstatymo nuostatų. Be to, pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino darbdavio atstovo A. A. paaiškinimus, jis buvo išklaustas teisme, kaip to reikalauja CPK 12,15 straipsniai.

23Dėl bylinėjimosi išlaidų

24Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurai sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

25Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

26Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija,... 3. Ginčo esmė... 4. ieškovė kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinės darbo... 5. Atsakovas AB „Hanner“ su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip... 6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 25 d. priimdamas... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 8. Apeliantas (atsakovas) AB „Hanner“ pateikė apeliacinį skundą,... 9. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, nurodydama, jog... 10. Teisėjų kolegija... 11. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 12. Byloje kilo ginčas dėl papildomo uždarbio išmokėjimo tvarkos sąlygų... 13. Dėl papildomo uždarbio darbdavio išmokamo darbuotojui už jo atliktą darbą... 14. DK 186 straipsnio 2 dalis numato, jog „darbo užmokestis apima pagrindinį... 15. Darbo teisės teorijoje darbo sutarties sąlygos pagal nustatymo būdą... 16. Nagrinėjamoje byloje, kilęs ginčas dėl darbo užmokesčio sistemos, įrodo,... 17. Apeliantas apeliaciniame skunde išdėstė ir kitą, visiškai... 18. Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo... 19. Apeliantas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1.000 eurų... 20. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas įrodymų vertinimo klausimas, nurodant,... 21. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka... 22. Apelianto (atsakovo) prašymas skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka... 23. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 24. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93... 25. Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1... 26. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti...