Byla A-602-2553-12

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Loretai Česnavičienei, dalyvaujant pareiškėjui A. S., pareiškėjo uždarosios akcinės benrovės „Junesta“ atstovui advokatui R. S., pareiškėjo A. S. atstovui advokatui M. P., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atstovui J. R., atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei V. T., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Junesta“ ir A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Junesta“ ir A. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, dėl žalos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus miesto savivaldybės administracija).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė „Junesta“ (teisinis statusas – restruktūrizuojama) (toliau – ir bendrovė; RUAB „Junesta“) ir A. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu ir patikslintu skundu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami tenkinti pareiškėjo RUAB „Junesta“ skundą (prašymą) ir jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) priteisti 542 939,19 Lt žalos atlyginimo bei 5 proc. įstatymo numatytų metinių palūkanų nuo ieškinio iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; tenkinti pareiškėjo A. S. skundą (prašymą) ir jo naudai iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, bei NŽT priteisti 383 956,47 Lt žalos atlyginimo bei 5 proc. įstatymo numatytų metinių palūkanų nuo ieškinio iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; pareiškėjų RUAB „Junesta“ ir A. S. naudai iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, bei NŽT priteisti turėtas teismo išlaidas.

5Skunde nurodė, jog 2007 m. balandžio 20 d. buvo sudaryta Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. 04929, pagal kurią UAB „Junesta“ ir A. S. buvo perduotos detaliojo planavimo organizatoriaus teisės į jiems nuosavybės teise priklausančius sklypus ( - ) (kadastro Nr. ( - )) – 1,1144 ha; (kadastro Nr. ( - )) – 2,6100 ha; ( - ) (kadastro Nr. ( - )) – 8,2000 ha (toliau – ir Žemės sklypai). Detaliojo planavimo organizatoriams 2008 m. gegužės 7 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) išdavė sutikimą Nr. (31)-1.2-1576-(3.31) (toliau – ir Sutikimas) valstybinėje žemėje tiesti inžinerinius tinklus, rekonstruoti dalį Rygos g., įrengti įvažiavimus. Detaliojo planavimo organizatoriai parengė Žemės sklypų detalųjį planą ir pateikė jį patikrinimui. 2008 m. rugpjūčio 13 d. VAVA patikrino Žemės sklypų detalųjį planą ir surašė Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. (100)-11.81-323 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame davė teigiamą išvadą dėl parengto detaliojo plano tvirtinimo, kas suteikė teisę ieškovams kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl Žemės sklypų detaliojo plano tvirtinimo. 2008 m. rugpjūčio 14 d. raštu pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu tvirtinti parengtą Žemės sklypų detalųjį planą. 2008 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto savivaldybė raštu Nr.A51-19946-(10.9-MPD-0) pranešė, kad detaliojo plano tvirtinti negali, nes negalioja patikrinimo aktas. Tik tuomet pareiškėjams tapo žinoma, kad 2008 m. liepos 14 d. raštu Nr. 20-535 VAVA 2008 m. gegužės 7 d. sutikimą Nr. (31)-1.2-1576-(3.31) laiko negaliojančiu, o 2008 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. (100)-11.55-1061 pripažino negaliojančiu ir patikrinimo aktą. 2009 m. spalio 9 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-132-764/2009 panaikino VAVA 2008 m. liepos 14 d. sprendimą, įformintą 2008 m. liepos 14 d. raštu Nr. 20-535 „Dėl sutikimo pripažinimo negaliojančiu“. 2010 m. lapkričio 4 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A502-1254/2010 aukščiau nurodytą teismo sprendimą pakeitė dalyje ir panaikino VAVA 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (100)-11.55-1061 „Dėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto pripažinimo negaliojančiu“. Akcentavo, jog bylą nagrinėję teismai pripažino, kad Sutikimas ir Patikrinimo aktas buvo panaikinti neteisėtai, t. y. VAVA, išdavusi sutikimą, neturėjo teisės jo pripažinti negaliojančiu, nes nei apskrities viršininko veiklą, nei detalųjį planavimą reglamentuojantys teisės aktai nenumato VAVA sutikimo atšaukimo procedūros. Pažymėjo, jog VAVA nurodė, kad taip veikdama rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 35 straipsnio 1 dalimi, tačiau 2008 m. liepos 14 d. raštas Nr. 20-535 „Dėl sutikimo pripažinimo negaliojančiu“, negali būti laikomas faktinių duomenų neatitikimo klaida, kurios ištaisymas reikštų kitiems asmenims suteiktos pagal nustatytą tvarką įsigaliojusios teisės atėmimą ar suvaržymą. Taip pat jokie teisės aktai nenumato VAVA Departamento teisės panaikinti jau priimto patikrinimo akto, nes taip pažeidžiamas Teritorijų planavimo įstatymas ir 2004 m. gegužės 3 d. Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro įsakymas Nr. Dl-239 „Dėl detaliųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“, kuris numato terminus, per kiek turi būti patikrintas detaliojo planavimo dokumentas. Be to, Patikrinimo akto pripažinimas netekusiu galios pažeidžia ir teisinio tikrumo principus, pareiškėjų teises bei teisėtus lūkesčius. Atsižvelgiant į tai, VAVA panaikindama sutikimą ir Patikrinimo aktą, veikė ultra vires, t. y. naudojo tokias valdžios galias, kurios nebuvo numatytos įstatymuose ir pažeidė VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo principą. Akcentavo, jog minėti veiksmai sutrukdė pareiškėjams įgyvendinti savo teises nustatyti įstatymų leidžiamą žemės sklypų naudojimo ir tvarkymo režimą, o būtent – užkirto kelią Žemės sklypų detaliojo plano patvirtinimui Vilniaus miesto savivaldybės taryboje, dėl ko jie negalėjo įgyvendinti savo teisės į statybą. Detalizavo, jog laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 14 d. (panaikintas Sutikimas), 2008 m. rugsėjo 3 d. (panaikintas patikrinimo aktas) iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties 2010 m. lapkričio 4 d. pareiškėjai privalėjo mokėti palūkanas bankui pagal kredito sutartis, tačiau negalėjo vykdyti detaliojo planavimo veiksmų dėl VAVA neteisėtų veiksmų. Nurodė, jog UAB „Junesta“ šiuo laikotarpiu sumokėjo 157 246,06 EUR palūkanų (542 939,19 Lt), o A. S. – 111 201,48 EUR palūkanų (383 956,47 Lt), kas atitinkamai sudarė žalą, kurią privalo atlyginti Lietuvos Respublika. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsniu bei pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja sąlygos viešajai atsakomybei kilti: neteisėti veiksmai – VAVA veikė peržengdama savo kompetencijos ribas ir pažeisdama pareiškėjų teisėtus interesus; Priežastinis ryšys – jei VAVA nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų, tai pareiškėjams priklausančių Žemės sklypų detaliojo planavimo procedūra būtų užbaigta iki 2008 m. rugsėjo 4 d. ir pareiškėjai būtų realizavę savo teisę nustatyti žemės sklypų tvarkymo ir naudojimo režimą, kas suteiktų jiems galimybę šiais sklypais disponuoti ir užstatyti. Taip pat rėmėsi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsniu bei pažymėjo, jog atsakovas pareiškėjams turėtų sumokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas.

6Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujanti Lietuvos valstybę, atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutiko bei prašė pareiškėjų skundą dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą, taip pat nepriteisti pareiškėjų turėtų teismo išlaidų.

7Atsiliepime nurodė, kad <...> Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2010 m. lapkričio 4 d. galutine nutartimi administracinėje byloje A520-1254/2010 patenkino pareiškėjų apeliacinį skundą bei panaikino VAVA 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (100)-11.55-1061 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų patikrinimo akto pripažinimo negaliojančiu“. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2-764/2009 ir minėta LVAT nutartis turi res judicata galią šioje nagrinėjamoje byloje ir jomis nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos (ABTĮ 58 str. 2 d.). Apžvelgė civilinės atsakomybės paskirtį, teisės į žalos atlyginimą atsiradimo sąlygas, žalos atlyginimo principus, žalos apibrėžtį ir pan. bei pažymėjo, jog pareiškėjai patikslintame skunde teigė, kad jų patirta žala atsirado, nes laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 14 d., kai raštu Nr. 20-535 „Dėl sutikimo pripažinimo negaliojančiu“ buvo panaikinta galimybė toliau vykdyti detaliojo teritorijų planavimo procedūrą, iki LVAT nutarties 2010 m. lapkričio 4 d., kuria buvo panaikintas 2008 m. liepos 14 d. raštas Nr. 20-535 ,,Dėl sutikimo pripažinimo negaliojančiu“ jie privalėjo mokėti palūkanas bankui pagal kredito sutartis, t. y. pagal 2006 m. rugpjūčio 7 d. kredito sutartį Nr. 06-053164-IN, sudarytą tarp RUAB „Junesta“ ir AB banko „Hansabankas“ ir pagal 2007 m. birželio 11 d. kredito sutartį Nr. 1760718072548-18, sudarytą tarp A. S. ir AB SEB Vilniaus bankas. Atkreipė dėmesį į tai, kad sutartiniai santykiai tarp pareiškėjų ir šių kredito įstaigų atsirado anksčiau negu buvo priimti ir neteisėtais pripažinti VAVA 2008 m. liepos 14 d. sprendimas Nr. 20-523 „Dėl sutikimo pripažinimo negaliojančiu“ ir VAVA 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimas Nr. (100)-11.55-1061 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų patikrinimo akto pripažinimo negaliojančiu“. Pažymėjo, jog kaip matyti, kredito sutartys sudarytos 2006 m. rugpjūčio 7 d. ir 2007 m. birželio 11 d., VAVA 2008 m. gegužės 7 d. sutikimas Nr. (31)-1.2-1576-(3.31) valstybinėje žemėje tiesti inžinerinius tinklus, įrengti įvažiavimus priimtas tik 2008 m. gegužės 7 d., o VAVA 2008 m. liepos 14 d. raštas Nr. 20-535 „Dėl sutikimo pripažinimo negaliojančiu“ priimtas tik 2008 m. liepos 14 d. Nurodė, kad A. S. kreditą ėmė 8,4 ha žemės sklypo, esančio ( - ) pirkimui, o RUAB „Junesta“ kredito paskirtis buvo 1,1144 ha žemės sklypui ir 2,61 ha ploto žemės sklypui bei ant jų pastatytiems statiniams, esantiems ( - ), įsigyti. Pridūrė, jog RUAB „Junesta“ pagal su AB bankas „Hansabankas“ 2006 m. rugpjūčio 7 d. sudarytą kredito sutartį Nr. 06-053164-IN įsipareigojo bankui mokėti palūkanas kiekvieną mėnesį, iki mokėjimo dienos priskaičiuotas palūkanas sumokant to mėnesio paskutinę dieną, pradedant nuo pirmos kredito išmokėjimo dienos ir skaičiuojamos iki kredito grąžinimo bankui. Tuo tarpu A. S. ir AB SEB Vilniaus banko 2007 m. birželio 11 d. sudaryta kredito sutartis Nr. 1760718072548-18 numatė, kad kalendorinio mėnesio palūkanos apskaičiuojamos nuo išmokėto ir kredito sutartyje nustatyta tvarka negrąžinto kredito. Argumentavo, jog iš pateiktų kredito sutarčių matyti, kad minėtieji teismų panaikinti (neteisėti) VAVA sprendimai pareiškėjų palūkanų mokėjimui kredito įstaigoms jokios įtakos neturėjo. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir nuostolių ryšys reiškia, kad neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo atlikti anksčiau, nei atsirado nuostolių, o atsiradę nuostoliai yra neteisėtų veiksmų (neveikimo) rezultatas. Rėmėsi CK 6.247 ir 6.271 straipsniais bei darė išvadą, jog RUAB „Junesta“ ir A. S. palūkanų mokėjimo pagrindas buvo ne VAVA priimti aktai, o pareiškėjus ir minėtuosius bankus siejantys sutartiniai santykiai, kuriems VAVA priimami aktai jokios įtakos neturėjo. Teigė, jog atsižvelgiant į tai, tokie piniginiai pareiškėjų įsipareigojimai kredito įstaigoms negali būti pripažinti dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų patirta žala ir neturi būti atlyginami iš valstybės biudžeto. Rėmėsi LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartimi ir pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, ir pareiškėjai nėra prievoliniuose teisiniuose santykiuose, todėl ir jų reikalavimai dėl palūkanų priteisimo yra nepagrįsti, be to, prašė nepriteisti pareiškėjams ir teismo išlaidų.

8Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, atsiliepimu su pareiškėjų skundu nesutiko.

9Atsiliepime nurodė, jog VAVA sprendimą pripažinti negaliojančiu VAVA 2008 m. rugpjūčio 13 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. (100)-11.81-323 įtakojo tik tai, kad VAVA pripažino negaliojančiu sutikimą statyti valstybinėje žemėje. VAVA, kaip institucijos, atliekančios teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą, veiksmai (teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto su teigiama išvada priėmimas ir vėlesnis sprendimas laikyti patikrinimo aktą negaliojančiu) buvo tiesiogiai sąlygojami VAVA, kaip valstybinės žemės patikėtinės, priimtų sprendimų. Pažymėjo, jog šie faktai buvo konstatuoti ir administracinių teismų, nustačiusių, kad nesant minėto VAVA pritarimo, tolimesnės detaliojo planavimo procedūros negalimos. Nurodė, jog net jei VAVA nebūtų priėmusi sprendimo pripažinti negaliojančiu VAVA 2008 m. rugpjūčio 13 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. (100)-11.81-323, savivaldybės administracija būtų privalėjusi atsisakyti tvirtinti detalųjį planą nesant valstybinės žemės patikėtinio sutikimo dėl detaliojo plano galiojimo riboje numatytų inžinerinių statinių statybos valstybinėje žemėje. Manė, jog nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja visų trijų viešosios atsakomybės sąlygų visuma, būtina valstybės civilinei atsakomybei kilti, be to, nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta ne tik tai, ar pareiškėjų skundžiama valdžios institucija – VAVA – neveikė taip, kaip ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjų nurodyta žala (pasekmės), t. y. turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, jog remiantis pareiškėjų pateiktais įrodymais, nėra pagrindo teigti, kad palūkanų bankams mokėjimą pagal kredito sutartis lėmė būtent VAVA neteisėti veiksmai. Pabrėžia, kad pareiškėją RUAB „Junesta“ ir UAB „Hansabankas“ bei pareiškėją A. S. ir AB SEB Vilniaus banką pareiškėjų nurodytu laikotarpiu siejo sutartiniai santykiai (2006 m. rugpjūčio 7 d. kredito sutartis Nr. 06-053164-IN ir 2007 m. birželio 11 d. kredito sutartis Nr. 1760718072548-18). Išdėstė, jog 2006 m. rugpjūčio 7 d. kredito sutarties Nr. 06-053164-IN 2.3 punkte nurodyta kredito paskirtis yra žemės sklypams (unikalūs Nr. ( - ) ir Nr. ( - )) ir ant jų pastatytiems statiniams įsigyti, 2007 m. birželio 11 d. kredito sutarties Nr. 1760718072548-18 specialios dalies 2 punkte nurodyta, kad kredito paskirtis yra žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )) pirkimui, taigi šių kreditų paskirtis nebuvo susijusi su detaliojo planavimo procedūromis. Akcentavo, jog pareiškėjų pateikta 2007 m. balandžio 20 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. 04929 rodo, kad 2006 m. rugpjūčio 7 d. kredito sutartis Nr. 06-053164-IN buvo sudaryta dar iki detaliojo planavimo procedūrų pradžios, todėl darytina išvada, kad vėlesni juridiniai faktai negalėjo įtakoti šios kredito sutarties vykdymo. Nurodė, jog nors 2007 m. birželio 11 d. kredito sutartis Nr. 1760718072548-18 buvo sudaryta jau po minėtos 2007 m. balandžio 20 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties Nr. 04929 pasirašymo, pareiškėjų pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas rodo, kad žemės sklypas (unikalus Nr. ( - )) A. S. 2006 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 13749 pagrindu nuosavybės teise priklauso nuo 2006 m. rugpjūčio 10 d. Taigi, 2007 m. birželio 11 d. kredito sutarties Nr. 1760718072548-18 sudarymą lėmė ne 2007 m. balandžio 20 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. 04929, o 2006 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 13749. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo RUAB „Junesta“ ir UAB „Hansabankas“ sudarytos 2006 m. rugpjūčio 7 d. kredito sutarties Nr. 06-053164-IN 2.2 punkte nurodyta, kad galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2008 m. rugpjūčio 7 d. Akcentavo, jog šios sutarties 5.1 ir 5.2 punktuose nustatyta, kad palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos kredito išmokėjimo dienos ir skaičiuojamos iki kredito grąžinimo bankui dienos. Kredito gavėjas įsipareigoja palūkanas bankui mokėti kiekvieną mėnesį, iki mokėjimo dienos priskaičiuotas palūkanas sumokant to mėnesio paskutinę dieną, o tuo atveju, jei viso kredito grąžinimo bankui data nesutampa su paskutine mėnesio diena, visos priskaičiuotos palūkanos turi būti sumokėtos viso kredito bankui grąžinimo dieną. Pažymėjo, jog RUAB „Junesta“ kreditą su palūkanomis turėjo grąžinti iki 2008 m. rugpjūčio 7 d., tuo tarpu į savivaldybės administraciją dėl detaliojo plano tvirtinimo kreipėsi 2008 m. rugpjūčio 14 d. raštu Nr. 252, pateikdama VAVA 2008 m. rugpjūčio 13 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. (100)-11.81-323, kuris buvo pripažintas negaliojančiu tik VAVA 2008 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. (100)-11.55-1061. Taigi, VAVA 2008 m. rugsėjo 3 d. raštas Nr. (100)-11.55-1061 negalėjo daryti įtakos RUAB „Junesta“ sutartiniam įsipareigojimui grąžinti kreditą su palūkanomis iki 2008 m. rugpjūčio 7 d. Pabrėžė, jog atsižvelgiant į nurodytus motyvus, darytina išvada, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad VAVA veiksmai turėjo įtakos palūkanų mokėjimui. Akcentavo, jog negalima teigti, kad jeigu nebūtų buvę VAVA neteisėtų veiksmų, pareiškėjams nebūtų reikėję mokėti palūkanų bankams pagal kredito sutartis. Konstatavo, kad pareiškėjai neįrodė patirtos žalos ir priežastinio ryšio tarp jų nurodomų neteisėtų veiksmų ir žalos, todėl jų reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir išvestiniai reikalavimai negali būti tenkinami. Pažymėjo, kad net ir nustačius visas būtinas civilinės atsakomybės sąlygas civilinė atsakomybė neturėtų būti taikoma, kadangi VAVA 2008 m. liepos 14 d. raštu Nr. 20-535 pripažindama negaliojančiu VAVA 2008 m. gegužės 7 d. raštu Nr. (31)-1.2-1576-(3.31) išreikštą sutikimą ir 2008 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. (100)41.55-1061 pripažindama negaliojančiu VAVA 2008 m. rugpjūčio 13 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. (100)-11.81-323, veikė būtinojo reikalingumo situacijoje. Rėmėsi CK 6.253 straipsnio 1 dalimi ir akcentavo, jog teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei sąžiningumo ir teisingumo kriterijus, gali įpareigoti atlyginti žalą asmenį, kurio interesais veikė žalą padaręs asmuo. Tikino, jog nagrinėjamoje situacijoje VAVA priėmė sprendimus, siekdama pašalinti A. K. teisėms bei valstybės interesams gresiantį pavojų. Rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu bei pažymėjo, jog remiantis VAVA 2008 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. (100)-11.55-1061, VAVA nustatė, kad valstybinė žemė, esanti greta pareiškėjams nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų, dėl kurios VAVA 2008 m. gegužės 7 d. raštu Nr. (31)-1.2-1576-(3.31) buvo išreikusi sutikimą nėra priskirta valstybės išperkamai, taigi tokiu būdu VAVA, priėmusi minėtus sprendimus, vieninteliu įmanomu būdu išvengė gresiančios didesnės žalos atsiradimo tiek A. K., tiek pareiškėjams, tiek Lietuvos valstybei. Tuo tarpu patvirtinus pareiškėjų žemės sklypų detalųjį planą kuris sudarytų prielaidas pareiškėjams įgyvendinti statytojo teisę valstybės išperkamai nepriskirtoje valstybinėje žemėje, būtų atsiradusi dar didesnė žala nei VAVA 2008 m. liepos 14 d. raštu Nr. 20-535 pripažinus negaliojančiu VAVA 2008 m. gegužės 7 d. raštu Nr. (31)-1.2-1576-(3.31) išreikštą sutikimą ir 2008 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. (100)-11.55-1061 pripažinus negaliojančiu VAVA 2008 m. rugpjūčio 13 d. teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. (100)-11.81-323. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėjant administracinę bylą Nr. A-502-1254/2010, Inspekcijai tapo žinoma, kad NŽT priėmė 2010 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. S49-129 dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus mieste A. K.. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjai neturi teisinio pagrindo prašyti priteisti procesines palūkanas nuo ieškinio iškėlimo Vilniaus apygardos teisme, nes byla pagal šį ieškinį buvo nutraukta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4919-232/11.

10Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pateiktu pareiškėjų skundu nesutiko.

11Atsiliepime išdėstė bylos aplinkybes bei nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad 2007 m. balandžio 20 d. sudarytos Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties Nr. 04929 pagrindu detaliojo planavimo organizatoriaus teisės ir pareigos buvo perduotos pareiškėjams, bei į tai, jog savo skundu pareiškėjai jokių reikalavimų Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nereiškia, manė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nepagrįstai įtraukta į šią bylą trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu. Nurodė, jog prašo teismo priimti sprendimą, atsižvelgiant į šiame atsiliepime išdėstytas aplinkybes bei remiantis teisės aktų nuostatomis.

12II.

13Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu pareiškėjų RUAB „Junesta“ ir A. S. skundą atmetė.

14Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes bei rėmėsi CK 6.271 straipsniu. Taip pat apžvelgė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Nr. I-132-764/2009 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 4 d. nutartį Nr. A502-1254/2010 bei konstatavo, jog atsižvelgus į minėtus teismų priimtus procesinių sprendimų motyvus, dėl kurių ginčyti aktai pripažinti neteisėtais, nagrinėjamojoje byloje yra teisinis pagrindas konstatuoti, jog VAVA, veikdama ultra vires, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymą ši institucija privalėjo veikti. Pažymėjo, jog šios teismo nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovų padaryti pažeidimai, planuojant ginčo teritoriją, laikytini valdžios institucijų neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme. Taip pat nurodė, jog pareiškėjai, reiškiantys reikalavimą atlyginti žalą, ją, jos dydį bei ją sudarančius elementus turi įrodyti. Pažymėjo, jog pareiškėjai padarytą turtinę žalą grindžia tuo, kad laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 14 d. (panaikintas Sutikimas), 2008 m. rugsėjo 3 d. (panaikintas Patikrinimo aktas) iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties 2010 m. lapkričio 4 d. jie privalėjo mokėti palūkanas bankui pagal kredito sutartis, tačiau negalėjo vykdyti detaliojo planavimo veiksmų dėl VAVA neteisėtų veiksmų. Nurodė, jog ginčo duomenys patvirtina, kad sutartys, kurių pagrindu pareiškėjams buvo suteiktas kreditas, sudarytos 2006 m. rugpjūčio 7 d. bei 2007 m. birželio 11 d., t. y. prieš priimant pripažintus neteisėtais VAVA 2008 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 20-523 „Dėl sutikimo pripažinimo negaliojančiu“ ir VAVA 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimą Nr. (100)-11.55-1061 „Dėl teritorijų planavimo dokumentų patikrinimo akto pripažinimo negaliojančiu“. Pažymėjo, jog kreditavimo sandoris yra atlygintinas, o kredito gavėjo pareiga mokėti palūkanas už suteiktas pinigines lėšas yra esminė kreditavimo sutarties sąlyga (CK 6.881 str. 1 d.). Akcentavo, jog prisiimdami šį ir kitus įsipareigojimus, pareiškėjai realizavo iš sutarčių laisvės principo (CK 6.156 str.) kylančią teisę laisvai sudaryti sutartį ir nustatyti jos turinį, o CK 6.256 straipsnio 1 dalis įtvirtina kiekvieno asmens pareigą tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Išdėstė, jog kita vertus, pareiškėjai skunduose nesirėmė aplinkybėmis ir nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių, kad Kreditavimo sutartis sudarė atsakovo neteisėtų veiksmų įtakoje. Pridūrė, jog nagrinėjamu atveju byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjai negalėjo panaudoti skolintų piniginių lėšų pagal paskirtį ar kad nuo to momento, kai kreditinės lėšos pateko į jų sąskaitą, neįvykdė ar netinkami vykdė Kreditavimo sutartis dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kas galėtų būti pagrindu sutartinei atsakomybei atsirasti. Nurodė, kad 2006 m. rugpjūčio 7 d. Kredito sutartimi Nr. 06-053164-IN RUAB ,,Junesta“ suteiktas kreditas, ne tik 1,1144 ha 2,61 ha ploto žemės sklypams, bet ir ant jų pastatytiems statiniams, todėl įvertinus minėtus ginčo duomenis nustatyto CK reglamentavimo suteikiant kreditą kontekste, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog vykdydami pareigas, kylančias iš aptartų prievolinių teisinių santykių, t. y. mokėdamas palūkanas (mokestį už naudojimąsi banko pinigais), pareiškėjai patyrė žalą CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Akcentavo, jog tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, be to, turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, o pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjams. Pridūrė, jog pareiškėjai taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jų nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Sprendė, jog pareiškėjai neįrodė padarytos žalos bei tuo pačiu ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, o nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti pripažintas pagrįstu, todėl skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėjo ir tai, jog pripažinus pareiškėjų reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo nepagrįstais, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį jų reikalavimą dėl procesinių palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, 6.210 straipsnyje, priteisimo. Teismas taip pat pripažino, jog nagrinėjamos bylos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A62-1119/2011 aplinkybės skiriasi, todėl konstatavo, jog administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 suformuluotos teisės aiškinimo taisyklės netaikytinos sprendžiant šioje byloje kilusį ginčą.

15III.

16Pareiškėjai RUAB „Junesta“ ir A. S., nesutikdami su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 32 – 37), kuriuo prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: tenkinti pareiškėjo RUAB „Junesta“ skundą ir jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir NŽT, solidariai priteisti 542 939,19 Lt žalos atlyginimo bei 5 proc. įstatymo numatytų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; tenkinti pareiškėjo A. S. skundą ir jo naudai iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir NŽT, solidariai priteisti 383 956,47 Lt žalos atlyginimo bei 5 proc. įstatymo numatytų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 2) pareiškėjų RUAB „Junesta“ ir A. S. naudai iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos, solidariai priteisti turėtas teismo išlaidas.

17Apeliaciniame skunde apžvelgė faktines bylos aplinkybes bei pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytus argumentus. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo atsakovų neteisėtos veiklos padarinių, nors sprendime pripažino, kad atsakovų padaryti pažeidimai, planuojant ginčo teritoriją, laikytini valdžios institucijų neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme. Mano, jog teismas visiškai nevertino tų aplinkybių, kad dėl atsakovų kaltės nuo 2008 m. liepos 14 d., kai 2008 m. liepos 14 d. raštu Nr. 20-535 VAVA 2008 m. gegužės 7 d. sutikimą Nr. (31)-1.2-1576-(3.31) pripažino negaliojančiu, o 2008 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. (100)-11.55-1061 pripažino negaliojančiu ir Patikrinimo aktą, užkertant pareiškėjams kelią toliau vykdyti Žemės sklypų teritorijų planavimo procedūras, nors tam ir nebuvo teisėto pagrindo. Pažymi, jog galimybė tęsti šias procedūras atsirado tik tada, kai 2010 m. lapkričio 4 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A502-1254/2010 priėmė galutinį sprendimą, kuriuo pripažino, kad abu aukščiau nurodyti teisės aktai buvo panaikinti neteisėtai, kas reiškia, kad pareiškėjų veikla buvo neteisėtai sustabdyta daugiau kaip du metus. Mano, jog bylą nagrinėjęs teismas pareiškėjų kredito sutartis vertino ne pareiškėjų veiklos kontekste, o atsietai nuo jų veiklos. Akcentuoja, jog Žemės sklypai buvo įsigyti su tikslu juos vystyti – pakeisti pagrindinę tikslinę žemės paskirtį ir juos užstatyti. Nurodo, jog pareiškėjo UAB „Junesta“ įstatų 2.2. punkte yra numatyta, kad bendrovės veiklos pobūdis: operacijos su nekilnojamuoju turtu, turto vertinimas, statyba <...>. Teigia, jog 2006 m. rugpjūčio 7 d. kredito sutarties Nr. 06-053164-IN 2.8.3. punkte buvo nurodyta, kad bankas neprieštarauja, kad <...> žemės sklypai, esantys ( - ), būtų apjungti, pakeista jų naudojimo paskirtis, pagal kurią būtų numatyta daugiaaukščių gyvenamųjų namų statyba, kas parodo, jog Žemės sklypai buvo pirkti su tikslu pakeisti jų paskirtį ir juos užstatyti, be to, šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas V. J.. Priduria, jog pareiškėjas A. S. banko paskolą paėmė tik tada, kai jau buvo pasirašyta 2007 m. balandžio 20 d. Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. 04929. Dėsto, jog šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjams žemės sklypai buvo reikalingi ne savo poreikiams tenkinti, o nekilnojamojo turto projektų veiklai vystyti kaip veiklos priemonė. Tuo tarpu neteisėtais atsakovo veiksmais ši veikla buvo sustabdyta daugiau kaip dviems metams ne dėl pareiškėjų kaltės, tačiau visa ūkinės veiklos rizika dviems metams buvo perkelta būtent jiems. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-62-1119/2011 bei pažymi, jog atsakovui neprisiėmus atsakomybės dėl neteisėtų veiksmų pažeidžiamas ne tik privatus, bet ir viešas interesas – teisė į gerą administravimą. Taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjai neįrodė priežastinio ryšio buvimo. Pabrėžia, jog jei būtų žinoję, kad Žemės sklypų vystymo veikla, dėl kurios jie įsigijo Žemės sklypus, yra negalima ir kad valstybės institucijos neteisėtais veiksmais sieks sustabdyti šią veiklą, Žemės sklypų įsigiję nebūtų buvę. Priduria, jog būtent dėl atsakovų neteisėtų veiksmų jie buvo priversti pratęsinėti kreditavimo sutartis, nes projektai nebuvo įgyvendinti tada, kada jie buvo suplanuoti. Išdėsto, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje yra nurodęs, kad CK 6.247 straipsnio taikymo požiūriu, sprendžiant dėl civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį, teisiškai reikšmingu ir pakankamu gali būti ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Detalizuoja, jog netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą (remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010). Taip pat akcentuoja, jog aukščiau nurodytoje byloje teismas nurodė, kad investicinių projektų finansavimas skolintomis lėšomis statybų srityje ir su tuo susijusi rizika nėra vertinama kaip nebūdinga šiai ūkinės veiklos sričiai, todėl mano, jog tokioms bylos aplinkybėms, pareiškėjų nurodytos patirtos išlaidos negali būti laikomos akivaizdžiai neprotingomis ar nepagrįstomis. Nurodo ir tai, jog nors faktinės administracinės bylos Nr. A-62-1119/2011 ir šios bylos aplinkybės nėra tapačios, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika parodo, kad tokio tipo praktika yra formuojama ir į ją gali būti atsižvelgiama priimant sprendimus tokio tipo bylose (ABTĮ 20 str. 3 d.).

18Atsakovas NŽT, atstovaujanti Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (III t., b. l. 41 – 46) prašo pareiškėjų skundą dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą, palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą, taip pat nepriteisti pareiškėjų turėtų teismo išlaidų.

19Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto tapačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pirmosios instancijos teismui pareiškėjų teiktą skundą. Papildomai akcentuoja, jog nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad jie patyrė žalą mokėdami palūkanas bankui už įsigytus nuosavybėn žemės sklypus. Nurodo, jog asmenys įsigijo nuosavybės teise žemės sklypus, juos iki šiol valdo. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas žalą apibrėžia kaip asmens turto netekimą pakenkimą tam tikram objektui, dėl ko mažėja objekto ekonominė vertė, tačiau šiuo atveju įsigyto žemės sklypo ekonominė vertė nemažėjo, todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjai patyrė žalą, kurią turėtų atlyginti valstybė. Pažymi ir tai, jog Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausio Teismo formuojamą praktiką, pagal kurią jeigu asmuo nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, nurodydamas, į kokį nekilnojamąjį turtą prašo atkurti nuosavybės teises, negalima traktuoti, jog tai yra valstybinės žemės fondas ir tol, kol asmens nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimas nėra iki išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, ir toks turtas negali būti perleistas kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/01). Teigia, jog jei būtų patvirtintas pareiškėjų žemės sklypų detalusis planas, kuris leistų pareiškėjams įgyvendinti statytojų teises valstybės išperkamai nepriskirtoje valstybinėje žemėje, būtų atsiradusi žala asmenims, kurie siekė atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotus žemės sklypus. Taip pat nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-62-1119/2011 nagrinėjamu atveju neturėtų būti vadovaujamasi, nes skiriasi šios ir nagrinėjamos administracinės bylos faktinės aplinkybės.

20Atsakovas Teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 48 – 52) prašo šį apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą.

21Atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą pakartoja atsiliepime į pirmosios instancijos teismui teiktą skundą argumentus. Papildomai pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad pareiškėjai neįrodė padarytos žalos, bei tuo pačiu ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos, o nenustačius visų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjų reikalavimas atlyginti žalą negali būti pripažintas pagrįstu. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir išvestinio reikalavimo priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme. Akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog kreditavimo sandoris yra atlygintinis, o kredito gavėjo pareiga mokėti palūkanas už suteiktas pinigines lėšas yra esminė kreditavimo sutarties sąlyga (CK 6.881 str. 1 d.). Nurodo, jog prisiimdami šiuos ir kitus įsipareigojimus, pareiškėjai realizavo iš sutarčių laisvės pricipo (CK 6.156 str.) kylančią teisę laisvai sudaryti sutartį ir nustatyti jos turinį, o CK 6.256 straipsnio 1 dalis įtvirtina kiekvieno asmens pareigą tinkamai ir laiku vykdyti sutartines prievoles. Išdėsto, jog teismas teisingai nurodė, jog pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad kreditavimo sutartis buvo sudaryta institucijų neteisėtų veiksmų įtakoje, o tokių įrodymų nėra pateikta ir apeliaciniame skunde <...>. Mano, jog apeliaciniame skunde nurodyti pareiškėjų teiginiai, jog jie nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie neįrodė priežastinio ryšio, yra nepagrįsti, nes priežastinis ryšys visada objektyvus, t. y. realiai egzistuojantis, todėl jis turi būti realiai nustatytas, o negrindžiamas prielaidomis ar spėliojimais <...> Teigia, jog VAVA 2008 m. liepos 14 d. raštas Nr. 20-535 ir 2008 m. rugsėjo 3 d. raštas Nr. (100)-11.55-1061 niekaip negalėjo įtakoti kredito dalies sugrąžinimo ir palūkanų pagal ją sumokėjimo. Tikina, jog šios aplinkybės pagrindžia faktinio priežastinio ryšio nebuvimą tarp pareiškėjų įvardintos tariamos žalos ir VAVA neteisėtų veiksmų. Priduria ir tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 šioje byloje netaikytina, nes iš esmės skiriasi šių bylų aplinkybės. Išdėsto, jog administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 pareiškėjas žalą kildino iš neteisėto teritorijų planavimo priežiūrą vykdžiusios institucijos teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto ir savivaldybės institucijos sprendimo patvirtinti detalųjį planą, be to, pagrindas žalai atsirasti buvo neteisėtas projektavimo sąlygų sąvado išdavimas ir sutarties dėl infrastruktūros plėtojimo panaikinimas dėl neteisėtų valstybės ir savivaldybės veiksmų. Tuo tarpu detalusis planas, kurio rengimą organizavo pareiškėjai, nebuvo patvirtintas ir nėra patvirtintas iki šiol. Pabrėžia, kad administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 nagrinėtu atveju kreditas buvo paimtas ir naudojamas ne žemės sklypams pirkti, o statybos procesui finansuoti. Daro išvadą, kad nėra pagrindo taikyti administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011 suformuluotas teisės taikymo taisykles.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV.

24Apeliacinis skundas atmestinas.

25Iš šioje administracinėje byloje nagrinėjamo pareiškėjų UAB „Junesta“ (teisinis statusas – restruktūrizuojama) (toliau – ir UAB „Junesta“) ir A. S. (toliau – ir pareiškėjai) skundo matyti, kad pareiškėjai, be kita ko, siekia turtinės žalos atlyginimo dėl viešojo administravimo subjekto priimtų aktų. Toks pareiškėjų reikalavimas suponuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės deliktinės atsakomybės instituto taikymą.

26Pareiškėjai minėtą turtinę žalą kildina iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) 2008 m. liepos 14 d. sprendimo, įforminto 2008 m. liepos 14 d. raštu Nr. 20-535 „Dėl sutikimo pripažinimo negaliojančiu“ bei VAVA 2008 m. rugsėjo 3 d. sprendimo Nr. (100)-11.55-1061 „Dėl teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto pripažinimo negaliojančiu“ (toliau – ir VAVA sprendimai) neteisėtumo, kurie sutrukdė pareiškėjams įstatymo numatyta tvarka patvirtinti parengtą ir patikrintą detalųjį planą jiems nuosavybės teise priklausančių žemės sklypų ( - ) (kadastro Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - )) bei ( - ) (kadastro ( - )) (toliau – ir Žemės sklypai), t. y. sukliudė jiems įgyvendinti teisę į statybą. Anot pareiškėjų, būtent VAVA sprendimai, kuriais dviem metams buvo sustabdytos detaliojo teritorijų planavimo procedūros, lėmė tai, jog nebuvo įmanoma pakeisti pagrindinę žemės paskirtį ir juos užstatyti, kas savo ruožtu įtakojo būtinybę mokėti palūkanas už banko suteiktus kreditus.

27Pažymėtina, jog byloje nustatyta, kad 2007 m. balandžio 20 d. buvo sudaryta Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis Nr. 04929, pagal kurią UAB „Junesta“ ir A. S. buvo perduotos detaliojo planavimo organizatoriaus teisės į jiems nuosavybės teise priklausančius sklypus Žemės sklypus. Detaliojo planavimo organizatoriams 2008 m. gegužės 7 d. VAVA išdavė sutikimą Nr. (31)-1.2-1576-(3.31) (toliau – ir Sutikimas) valstybinėje žemėje tiesti inžinerinius tinklus, rekonstruoti dalį Rygos g., įrengti įvažiavimus. Detaliojo planavimo organizatoriai parengė Žemės sklypų detalųjį planą ir pateikė jį patikrinimui. 2008 m. rugpjūčio 13 d. VAVA patikrino Žemės sklypų detalųjį planą ir surašė Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. (100)-11.81-323 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame davė teigiamą išvadą dėl parengto detaliojo plano tvirtinimo, kas suteikė teisę pareiškėjams kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl Žemės sklypų detaliojo plano tvirtinimo. 2008 m. rugpjūčio 14 d. raštu pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu tvirtinti parengtą Žemės sklypų detalųjį planą. 2008 m. rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto savivaldybė raštu Nr. A51-19946-(10.9-MPD-0) pranešė, kad detaliojo plano tvirtinti negali, nes negalioja Patikrinimo aktas. Tuomet pareiškėjams tapo žinoma, kad 2008 m. liepos 14 d. raštu Nr. 20-535 VAVA 2008 m. gegužės 7 d. sutikimą Nr. (31)-1.2-1576-(3.31) laiko negaliojančiu, o 2008 m. rugsėjo 3 d. raštu Nr. (100)-11.55-1061 pripažino negaliojančiu ir Patikrinimo aktą.

28Byloje taip pat nustatyta, jog pagal 2006 m. rugpjūčio 7 d. UAB „Junesta“ ir AB bankas „Hansabankas“ sudarė kredito sutartį Nr. 06-053164-IN, o 2007 m. birželio 11 d. kredito sutartį Nr. 1760718072548-18 sudarė ir A. S. su AB SEB Vilniaus banku. Minėtosiomis sutartimis buvo suteiktas kreditavimas ginčo Žemės sklypams bei ant jų esantiems statiniams įsigyti (toliau – ir Kredito sutartys). Būtent pagal šias Kredito sutartis pareiškėjai laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 14 d. (panaikintas Sutikimas), 2008 m. rugsėjo 3 d. (panaikintas patikrinimo aktas) iki 2010 m. lapkričio 4 d., kuomet Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi galutinai pripažino VAVA sprendimus neteisėtais, mokėjo palūkanas. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog UAB „Junesta“ šiuo laikotarpiu sumokėjo 157 246,06 EUR palūkanų (542 939,19 Lt), o A. S. – 111 201,48 EUR palūkanų (383 956,47 Lt), kas, kaip minėta, sudaro pareiškėjų prašomos priteisti turtinės žalos reikalavimą.

29Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6. 248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Šios sąlygos savo pobūdžiu yra kumuliatyvios (egzistuojančios kartu), todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

30Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjų skundas atlyginti žalą. Teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas atliko tinkamą teisinį kvalifikavimą ir teisingai išsprendė nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, be kita ko, konstatuodamas, jog pareiškėjai neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų.

31Pirmiausia pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-132-764/2009 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, 2010 m. lapkričio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1254/2010 panaikino VAVA sprendimus. Šie sprendimai yra įsiteisėję, todėl turi res judicata galią, o šioje nagrinėjamoje byloje minėtuose procesiniuose sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos (ABTĮ 96 str. 4 d., 58 str. 2 d.). Paminėta suponuoja, jog yra pagrindas konstatuoti neteisėtus valdžios institucijų veiksmus, kaip sąlygą viešajai atsakomybei kilti, ką pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas.

32Tačiau, kaip nurodyta anksčiau, be neteisėtų valdžios institucijų veiksmų taip pat turi egzistuoti priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir pareiškėjams sukeltos žalos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146‑1897/2008) priežastinio ryšio nustatymo byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non (lot. būtinoji sąlyga) testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011). Pažymėtina, jog reikalavimas atlyginti „pernelyg nutolusią“ žalą prieštarautų sąžiningumo principui (Mikelėnas V., Prievolių teisė, Pirmoji dalis, Vilnius, 2002, p. 194).

33Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, tarp neteisėtų VAVA sprendimų ir pareiškėjams kilusios žalos nėra faktinio priežastinio ryšio, t. y. nėra pakankamo pagrindo teigti, jog žalingi padariniai, t. y. palūkanos, kilo būtent iš minėtų viešojo administravimo subjekto priimtų aktų. Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, priežastinis ryšis neišpildo minėtojo conditio sine qua non (lot. – būtinoji sąlyga) testo. Ši išvada darytina pirmiausia todėl, jog iš bylos faktinių aplinkybių viseto akivaizdu, kad pareiškėjai palūkanas pagal Kredito sutartis (I t., b. l. 30 – 49), iš kurių jie kildina turtinę žalą, būtų turėję mokėti ir be VAVA neteisėtų sprendimų. Taip teigtina, nes, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, minėtas Kredito sutartis pareiškėjai sudarė realizuodami sutarčių laisvės principą (CK 6.156 str.). Realizuodami minėtąjį principą ir sudarydami Kredito sutartis, kurios savo pobūdžiu laikytinos terminuotosiomis paskolos sutartimis, pareiškėjai taip pat prisiėmė ir sutartyse numatytą pareigą mokėti palūkanas, kurios nagrinėjamu atveju atliko mokėjimo funkciją, t. y. buvo užmokestis už pinigų skolinimą (CK 6.37 str.). Be to, iš Kredito sutarčių turinio taip pat matyti, jog tai buvo tikslinės paskolos (CK 6.877 str.) su aiškiai įvardyta kredito paskirtimi, o būtent – Žemės sklypams bei ant jų pastatytiems statiniams įsigyti (I t., b. l. 36, 41). Atsižvelgus į nurodytą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsta teigti, jog būtent VAVA priimti sprendimai, kuriais buvo nepagrįstai užkirstas kelias tolesnėms detaliojo teritorijų planavimo procedūroms, lėmė pareiškėjų būtinybę mokėti palūkanas už naudojimąsi kreditu, suteiktu Žemės sklypams ir ant jų esantiems statiniams įsigyti. Priešingai – būtinybę mokėti palūkanas lėmė laisva valia prisiimtas įsipareigojimas, todėl teisinti prievolinių įsipareigojimų nevykdymą viešojo administravimo subjektų veiksmais nagrinėjamu atveju būtų nepagrįsta. Kaip minėta, tarp pareiškėjų ir bankų sudarytų tikslinių paskolų paskirtis buvo žemės sklypų ir statinių įsigijimas, kurį pareiškėjai įgyvendino, o ne jų užstatymas, kurį jie nurodo kaip savo galutinį ūkinės veiklos tikslą, todėl nėra pakankamo pagrindo teigti, jog negalėjimą grąžinti paskolos ir tokiu būdu būtinybę mokėti palūkanas lėmė būtent minėtosios užstatymo teisės suvaržymas, nepagrįstai stabdant detaliojo teritorijų planavimo procedūras.

34Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog, kaip nurodyta anksčiau, Kredito sutartys buvo terminuotos, t. y. juose kredito grąžinimo data nurodyta 2008 m. rugpjūčio 7 d. (I t., b. l. 41) ir 2010 m. birželio 10 d. (I. t., b. l. 36). CK 6.38 straipsnis inter alia įtvirtina, jog prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o pagal CK 6.873 straipsnio 1 dalį paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Tuo tarpu praleidęs terminą paskolai grąžinti, paskolos gavėjas pagal bendrąją taisyklę turi prisiimti ir iš to kylančias teisines pasekmes, kurios, be kita ko, gali pasireikšti palūkanomis, skirtomis kreditoriaus negautoms pajamoms padengti (kompensacinė palūkanų funkcija). Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, kaip minėta, turtinę žalą kildina iš palūkanų mokėjimo pagal Kredito sutartis laikotarpiu nuo 2008 m. liepos 14 d. (panaikintas Sutikimas), 2008 m. rugsėjo 3 d. (panaikintas Patikrinimo aktas) iki LVAT 2010 m. lapkričio 4 d. nutarties. Tačiau iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog pareiškėjai, būdami sąžininga prievolės šalimi, iki minėtojo atskaitos taško – LVAT 2010 m. lapkričio 4 d. nutarties – jau turėjo būti visiškai įvykdę laisvu noru prisiimtus įsipareigojimus, kas sudaro papildomą pagrindą teigti, jog neteisėti VAVA aktai ir pareiškėjams atsiradusi žala, t. y. minėtosios palūkanos, nebuvo faktiniame priežastiniame ryšyje su VAVA priimtais sprendimais.

35Nenustačius faktinio priežastinio ryšio, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytas ir teisinis priežastinis ryšys. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pažeidėjų elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad jiems būtų galima taikyti civilinę atsakomybę. Teisėjų kolegijos nuomone, konkrečiu atveju nepagrįsta būtų anksčiau kilusių kreditorinių įsipareigojimų vykdymą automatiškai susieti su vėliau priimtais viešojo administravimo subjekto sprendimais, t. y. detaliojo planavimo procedūromis, nepaisant to, kad verslo subjektas, planuodamas verslą, ir subjektyviai tikėjosi gautas lėšas grąžinti iš statybų, o valstybės institucijos neveikė taip, kaip jas įpareigoja veikti įstatymai. Pareiškėjų teisės buvo apgintos teismui priėmus sprendimą dėl administracinių aktų panaikinimo. Pareiškėjų projektai dėl teritorijos suplanavimo nėra įgyvendinti iki šiol, todėl nėra įtikinamų argumentų patvirtinančių pareiškėjo tvirtinimą, kad tokie planai bus įgyvendinti arba jie negalėjo būti įgyvendinti būtent dėl viešojo administravimo institucijų veiksmų, o ne dėl pareiškėjo nepakankamai atidžiai suplanuoto verslo. Todėl pareiškėjų nurodomi neteisėti veiksmai yra pernelyg nutolę nuo pareiškėjų reikalaujamų priteisti nuostolių.

36Pareiškėjai neįrodė kitokios žalos, kuri su VAVA priimtais sprendimas būtų priežastiniame ryšyje, pvz., patirtų detaliojo planavimo dokumentų rengimo išlaidų, todėl minėtųjų palūkanų pagal Kredito sutartis jiems priteisti nėra pagrindo.

37Pažymėtina ir tai, jog nors pareiškėjai apeliaciniame skunde ir remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-62-1119/2011, nagrinėjamoje byloje ja vadovautis nėra pagrindo. Šiuo aspektu nurodytina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos ir šios administracinės bylos aplinkybės skiriasi, t. y. minėtoje administracinėje byloje pareiškėjas žalą kildino iš neteisėto teritorijų planavimo priežiūrą vykdžiusios institucijos teritorijų planavimo dokumento patikrinimo akto ir savivaldybės institucijos sprendimo patvirtinti detalųjį planą, be to, pagrindas žalai atsirasti buvo neteisėtas projektavimo sąlygų sąvado išdavimas ir sutarties dėl infrastruktūros plėtojimo panaikinimas, todėl cituotoje byloje suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo praktika nėra reikšminga nagrinėjamam ginčui.

38Pridurtina, jog konstatavus, kad pareiškėjai neįrodė visų sąlygų viešajai atsakomybei kilti, pagrįstai netenkinti ir jų išvestiniai reikalavimai dėl procesinių palūkanų priteisimo. Be to, teismo išlaidų atlyginimą iš kitos šalies gali gauti tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (ABTĮ 44 str. 1 d.), todėl nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo priteisti pareiškėjo prašomų bylinėjimosi išlaidų.

39Apibendrinant nurodytina, jog administracinės bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nuodugniai, kruopščiai ir atidžiai ištyrė pareiškėjų nurodytas aplinkybes, susijusias su turtinės žalos atlyginimu. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjai neįrodė padarytos žalos, o tuo pačiu ir priežastinio ryšio, todėl nepasitvirtino visos civilinei atsakomybei būtinos sąlygos. Atsižvelgus į tai, pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

40Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

41Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Junesta“ (teisinis statusas – restruktūrizuojama) ir A. S. apeliacinį skundą atmesti.

42Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

43Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė „Junesta“ (teisinis statusas –... 5. Skunde nurodė, jog 2007 m. balandžio 20 d. buvo sudaryta Detaliojo... 6. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,... 7. Atsiliepime nurodė, kad <...> Lietuvos vyriausiasis administracinis... 8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teritorijų planavimo ir statybos... 9. Atsiliepime nurodė, jog VAVA sprendimą pripažinti negaliojančiu VAVA 2008... 10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija su... 11. Atsiliepime išdėstė bylos aplinkybes bei nurodė, jog atsižvelgiant į tai,... 12. II.... 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimu... 14. Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes bei rėmėsi CK 6.271 straipsniu.... 15. III.... 16. Pareiškėjai RUAB „Junesta“ ir A. S., nesutikdami su Vilniaus apygardos... 17. Apeliaciniame skunde apžvelgė faktines bylos aplinkybes bei pirmosios... 18. Atsakovas NŽT, atstovaujanti Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjų... 19. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto tapačius argumentus, kaip ir... 20. Atsakovas Teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos... 21. Atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą pakartoja atsiliepime į... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV.... 24. Apeliacinis skundas atmestinas.... 25. Iš šioje administracinėje byloje nagrinėjamo pareiškėjų UAB... 26. Pareiškėjai minėtą turtinę žalą kildina iš Vilniaus apskrities... 27. Pažymėtina, jog byloje nustatyta, kad 2007 m. balandžio 20 d. buvo sudaryta... 28. Byloje taip pat nustatyta, jog pagal 2006 m. rugpjūčio 7 d. UAB „Junesta“... 29. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė)... 30. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, sutinka su pirmosios... 31. Pirmiausia pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m.... 32. Tačiau, kaip nurodyta anksčiau, be neteisėtų valdžios institucijų... 33. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, tarp neteisėtų VAVA sprendimų ir... 34. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog, kaip nurodyta anksčiau, Kredito sutartys... 35. Nenustačius faktinio priežastinio ryšio, teismas daro išvadą, kad... 36. Pareiškėjai neįrodė kitokios žalos, kuri su VAVA priimtais sprendimas... 37. Pažymėtina ir tai, jog nors pareiškėjai apeliaciniame skunde ir remiasi... 38. Pridurtina, jog konstatavus, kad pareiškėjai neįrodė visų sąlygų... 39. Apibendrinant nurodytina, jog administracinės bylos medžiaga patvirtina, kad... 40. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 41. Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Junesta“ (teisinis statusas... 42. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą palikti... 43. Nutartis neskundžiama....