Byla A-2573-858/2015
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ambasada Kinijos Liaudies Respublikoje) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados Kinijos Liaudies Respublikoje (toliau – ir Ambasada) 2014 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 2; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) pareikalauti iš bet kurios užsienyje veikiančios Lietuvos Respublikos atstovybės pareiškėjui nedelsiant išduoti nacionalinę vizą atvykti į Lietuvos Respubliką.

5Skunde pareiškėjas nurodė, jog Ambasada 2014 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 2 atsisakė jam, Pakistano Islamo Respublikos piliečiui, išduoti nacionalinę vizą atvykimui į Lietuvos Respubliką, paaiškindama, jog „yra rimtas pagrindas, kad užsienietis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę“. Pareiškėjo manymu, šis Ambasados sprendimas yra nepagrįstas, jo teisė atvykti į Lietuvos Respubliką apribota neteisėtai, trukdoma jo vadovaujamo juridinio asmens veiklai, atimama galimybė naudotis Lietuvoje teisėtai įgyta nuosavybe, vykdyti komercinę veiklą.

6Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvoje įregistravo uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) ( - ), yra jos direktorius ir vienintelis akcininkas, todėl jo buvimas Lietuvoje yra būtinas vystant įmonės veiklą. Pareiškėjas nurodė, kad yra priimtas sprendimas išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Prašymą dėl vizos nagrinėjusiems pareigūnams jis pateikė visus būtinus dokumentus. Nebuvo nustatyta jokių kitų pagrindų neduoti vizos, išskyrus nurodytą pagrindą dėl nelegalios migracijos grėsmės, tačiau dėl to nebuvo pateikta jokių papildomų paaiškinimų ar įrodymų. Pareiškėjo teigimu, tokių įrodymų iš viso nėra, o vizą atsisakyta išduoti dėl subjektyvios pareigūnų nuomonės. Pasak pareiškėjo, jam nebuvo leista pateikti paaiškinimus Ambasadoje. Pareiškėjas tvirtino, jog nekelia nelegalios migracijos grėsmės. Nėra įrodymų, kad jis ketina į Lietuvą atvykti neteisėtu būdu ir neteisėtai likti ar iš Lietuvos nelegaliai išvykti. Pareiškėjo nuomone, prašymą nagrinėję pareigūnai šiurkščiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

7Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–16) prašė šį skundą atmesti.

8Atsiliepime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno valstybių nacionalinės vizos išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos faktinių aplinkybių. Paaiškino, jog pareiškėjas 2014 m. sausio 7 d. Ambasadai pateikė specialios formos prašymą išduoti Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą. Prašyme nurodė pagrindą – verslas, kviečiantis asmuo – UAB ( - ). Kartu pateikė dokumentus, pagrindžiančius kelionės tikslą ir buvimo sąlygas – pasą, kelionės sveikatos draudimo dokumentą, bilietų rezervaciją.

9Ambasados konsulinis pareigūnas 2014 m. sausio 8 d., spręsdamas vizos išdavimo pareiškėjui klausimą, laikydamasis rekomendacijos konsultuotis su Lietuvos nacionalinėmis institucijomis dėl vizos išdavimo, specialaus elektroninio ryšio pagalba per Vizų informacinę sistemą (VIS) kreipėsi konsultacijos į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) dėl galimybės išduoti vizą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas (toliau – Valstybės saugumo departamentas) Ambasadai konsulinių procedūrų valdymo sistemoje (KPVS) 2014 m. sausio 21 d. pateikė rekomendaciją pareiškėjui Lietuvos Respublikos vizos neišduoti. Ministerijos konsulinis pareigūnas – Ambasados darbuotojas, įvertinęs visą turimą medžiagą, 2014 m. sausio 21 d. priėmė sprendimą atsisakyti išduoti vizą. Pareiškėjui Ambasadoje pasirašytinai buvo įteiktas pranešimas, paaiškinta sprendimo apskundimo tvarka.

10Ministerija atsiliepime rėmėsi Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentu Nr. 810/2009 patvirtintu Vizų kodeksu, Europos Komisijos 2010 m. kovo 19 d. sprendimu „Prašymų išduoti vizą tvarkymo ir vizų išdavimo tvarka“, Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), 2013 m. gruodžio 19 d., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (didžiosios kolegijos) priimtu prejudiciniu sprendimu byloje Rahmanian Koushkaki prieš Vokietijos Federacinę Respubliką. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas, nustatantis Šengeno bei Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos išdavimą, nustato plačią Ministerijos konsulinio pareigūno Lietuvos Respublikos ambasadoje užsienyje diskreciją įvertinti gautą iš pareiškėjo medžiagą ir gautos medžiagos bei kitos konsulo surinktos informacijos pagrindu vienasmeniškai priimti sprendimą išduoti vizą arba atsisakyti ją išduoti. Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos teisės aktai įpareigoja diplomatines atstovybes bei konsulines įstaigas prisiimti asmeninę atsakomybę, įvertinant nelegalios imigracijos į Europos Sąjungą pavojų, nagrinėjant prašymus dėl Europos Sąjungos bei Lietuvos Respublikos vizų išdavimo. Teisės aktai konsulinį pareigūną įpareigoja, kad jis, priimdamas arba jau priėmęs dokumentus kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas, turi įsitikinti užsieniečio sąžiningumu ir jo nurodomo vykimo į Lietuvos Respublikos tikslo pagrįstumu ir teisėtumu.

11Atsiliepime Ministerija taip pat nurodė, kad konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą kilo pagrįstos abejonės dėl jo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Ministerijos nuomone, pareiškėjas nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis išduoti vizą asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje sąlygas; taip pat kad turi pakankamai lėšų nuvykimui, pragyvenimui ir grįžimui į savo gyvenamąją vietą. Konsulas neturi pareigos neapibrėžtą ilgą laiką bendrauti su besikreipiančiu užsienio piliečiu, siekiančiu gauti vizą, kol pastarasis susirinks ir pateiks visus reikiamus dokumentus ir paaiškinimus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas išduoti vizą. Pareiškėjas, negavęs vizos, turi teisę vėl kreiptis į Ambasadą dėl vizos gavimo, pateikti papildomus duomenis ir dokumentus.

12Trečiasis suinteresuotas asmuo Ambasada atsiliepime (b. l. 25–26) į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

13Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2014 m. sausio 7 d. gavo Pakistano piliečio A. M. prašymą išduoti vienkartinę nacionalinę D vizą. Kreipimosi pagrindas – pranešimas dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, kurį elektroninėmis priemonėmis Ambasada buvo gavusi iš Migracijos departamento. Užsienietis apie minėtą sprendimą buvo informuotas. Migracijos departamento pranešimas apie sprendimą išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje neįpareigoja konsulinio pareigūno išduoti nacionalinę vizą, o tik suteikia užsieniečiui teisę kreiptis dėl tokios vizos išdavimo. Atlikęs teisės aktuose nustatytas užsieniečio prašymo išduoti vizą nagrinėjimo procedūras ir įvertinęs prašymo aplinkybes, konsulinis pareigūnas priima sprendimą. Ambasada 2014 m. sausio 21 d. gavo Valstybės saugumo departamento rekomendaciją pareiškėjui neišduoti nacionalinės vizos. Atsižvelgiant į minėtą rekomendaciją ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnio 10 punktu, priimtas sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui. Su sprendimu pareiškėjas 2014 m. sausio 23 d. Ambasadoje supažindintas pasirašytinai, įteikiant jam sprendimo kopiją. Pareiškėjas klausimų nepateikė.

14II.

15Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Lietuvos Respublikos ambasados Kinijos Liaudies Respublikoje 2014 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 2, įpareigojo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją iš naujo nagrinėti A. M. prašymą išduoti nacionalinę vizą.

16Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad 2014 m. sausio 7 d. pareiškėjas kreipėsi į Ambasadą prašydamas išduoti nacionalinę vizą (b. l. 17–19). 2014 m. sausio 21 d. Ambasada priėmė sprendimą Nr. 2, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nurodydama, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog užsienietis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę (b. l. 20–21).

17Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ambasados 2014 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. 2, kuriuo pareiškėjui neišduota nacionalinė viza bei įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

18Teismas apibrėžė, jog ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties, kuriame (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d.) įtvirtinta, kad užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001, su visais vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus, nuostatos (11 str. 1 d.). Teismas analizavo teisė normas, įtvirtintas Įstatymo 17 straipsnio 1–2 dalyje, 19 straipsnio 10 punkte, 21 straipsnio 9 dalyje. Teismas taip pat vadovavosi Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 (toliau – Tvarkos aprašas) 4 punkto, 92 punkto, 94, 95 punktų nuostatomis.

19Teismas nurodė, jog skundžiamu 2014 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 2 Ambasada pareiškėjui nacionalinę vizą atsisakė išduoti Įstatymo 19 straipsnio 10 punkte įtvirtintu pagrindu. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju skundžiamo 2014 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. 2 teiginiai, esą pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę, nėra patvirtinti jokiais rašytiniais įrodymais, išskyrus informaciją Konsulinių procedūrų valdymo sistemoje apie tai, kad buvo gautas neigiamas atsakymas (rekomendacija neišduoti vizos) iš Valstybės saugumo departamento, tačiau byloje nėra duomenų, kad prieš priimant pareiškėjui neigiamą sprendimą Ambasada aiškinosi šias aplinkybes ir faktus. Sprendimas neišduoti pareiškėjui nacionalinės vizos iš esmės grindžiamas vieninteliu motyvu, kad nebuvo galima nustatyti, jog prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos, tačiau nepaaiškinta, kodėl ir kokiais konkrečiais duomenimis remiantis, tokia išvada buvo padaryta; nenurodyta, jog pareiškėjas neatliko kokių nors privalomų procedūrų ir/ar nepateikė vizai išduoti būtinų dokumentų. Teismo nuomone, šie argumentai patys savaime nelaikytini pakankamu atsisakymo išduoti užsieniečiui nacionalinę vizą pagrindu, nes nėra net menkiausios galimybės iš surinktų įrodymų konstatuoti nelegalios migracijos, tuo labiau pareiškėjo dalyvavimo šiame procese, faktą. Teismo vertinimu, byloje neatskleidus Valstybės saugumo departamento rekomendacijos motyvų, o atsakovui nepateikus išsamesnės informacijos apie atsisakymo išduoti nacionalinę vizą, neaišku, kokiu pagrindu buvo laikomasi nuostatos, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios imigracijos grėsmę. Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas pažymėjo, kad nesant informacijos apie tai, jog pareiškėjo atvykimas į šalį gali kelti realią nelegalios imigracijos grėsmę, atsakingos institucijos sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą teismo negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Byloje nėra jokių įrodymų, objektyviai patvirtinančių tai, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę, nors būtent atsakovui, priimančiam sprendimą, tenka pareiga šias aplinkybes atskleisti.

20Teismas atkreipė dėmesį į Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, Tvarkos aprašo 80 punkto nuostatas ir pažymėjo, jog priimant sprendimą neišduoti vizos, naudojama standartinė forma, kurioje nėra pateikiama išsami informacija apie nustatytas aplinkybes. Vadinasi, nors pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Tvarkos aprašo 9 priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai. Dėl šios priežasties, sprendžiant, ar sprendimas yra pagrįstas, vertinamos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo padarytos atitinkamos išvados (Lietuvos 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-35/2012, 2014 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-184/2014). Atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamas 2014 m. sausio 21 d. sprendimas Nr. 2 nėra pagrįstas objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintų individualaus administracinio akto reikalavimų ir yra naikintinas.

21Atsižvelgdamas į tai, kad dokumentus vizai gauti priima ir nagrinėja įgaliotų valstybės institucijų ir įstaigų, kuriose užsieniečiui išduodama viza, valstybės tarnautojai ir į tai, kad teismui, vykdant teisingumą bei nustačius teisei priešingus viešojo administravimo subjektų veiksmus, nėra suteikti įgaliojimai priimti sprendimus už šiuos viešojo administravimo subjektus jų valdymo srityje, teismas sprendė, jog Ministerija įpareigotina pakartotinai nagrinėti pareiškėjo 2014 m. sausio 7 d. prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo ir priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

22III.

23Atsakovas Ministerija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

24Apeliacinį skundą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kokius nurodė atsiliepime į pareiškėjo skundą.

25Atsakovas taip pat akcentuoja, jog nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas turi pateikti patikimus ir neginčijamus įrodymus, pagrindžiančius teiginį, jog nebuvo galima nustatyti, kad pareiškėjas ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos. Ministerijos pareigūnui, svarstančiam vizos išdavimo klausimą, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, nes prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nepateikė informacijos, kurios patikimumas turėjo būti patvirtintas svarbiais ir patikimais įrodymais, galinčiais išsklaidyti konsulo abejones dėl užsieniečio ketinimo išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo pabaigos.

26Pareiškėjas A. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

27Pareiškėjas atsiliepime akcentuoja, jog atsakovo 2014 m. sausio 21 d. sprendimas Nr. 2 priimtas remiantis tik subjektyviu vertinimu. Pareiškėjo nuomone, būtina vadovautis surinktų įrodymų visuma, jų prieštaravimams Valstybės saugumo departamento rekomendacijai. Atsakovo minėtos Vizų kodekso nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, nes pareiškėjas yra pasiturintis, dirba privačiame versle. Pareiškėjas neketina pasinaudoti viza ir išvykti gyventi į bet kurią kitą Šengeno zonos valstybę.

28Teisėjų kolegija

konstatuoja:

29IV.

30Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados Kinijos Liaudies Respublikoje 2014 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. 2, kuriuo Pakistano Islamo Respublikos piliečiui A. M. atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

31Pagal bylos duomenis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ambasada Kinijos Liaudies Respublikoje 2014 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 2 atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, nustačiusi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 19 straipsnio 10 punkte nurodytą aplinkybę, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

32Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad sprendimas dėl atsisakymo išduoti vizą yra neteisėtas ir nepagrįstas, pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir perdavė klausimą dėl vizos išdavimo atsakovui spręsti iš naujo.

33Atsakovas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

34Teisėjų kolegija pažymi, jog pagrindinės nuostatos, reglamentuojančios vizų išdavimą, įtvirtintos Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties, kurio 19 straipsnyje nustatyti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą ir vizos panaikinimo pagrindai. Šio straipsnio (skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusi, 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2189 pakeista straipsnio redakcija) 10 punkte kaip vienas iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų buvo numatytas atvejis, kai yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

35Kaip savo praktikoje yra pabrėžęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtos normos specifika ta, kad joje įtvirtinta normos taikymo sąlyga, kuri nėra pakankamai detali ir išsami (2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015). Tokiais atvejais nepakanka vien tik konstatuoti, kad tokios sąlygos (aplinkybės) yra, bet būtina jas nustatyti, konkrečiai įvardyti ir įvertinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1929/14).

36Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Sprendimo atsisakyti išduoti vizą vertinimo kaip individualaus administracinio akto aspektu pažymėtina, jog pagal Tvarkos aprašo, nustatančio dokumentų vizai gauti pateikimo, nagrinėjimo ir sprendimo dėl atsisakymo išduoti vizą priėmimo, konsultavimosi tvarką, 80 punktą sprendimas dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą yra priimamas naudojant Tvarkos aprašo 9 priedą, kuriame yra pažymima (-os) viena ar kelios Įstatymo 19 straipsnyje nurodyta (-os) aplinkybė (-ės). Su šiuo sprendimu užsienietis supažindinamas vizų tarnyboje. Įvertinusi Tvarkos aprašo 9 priede nustatytos formos turinį teisėjų kolegija pabrėžia, jog minėtoje formoje nenumatytas išsamios informacijos apie nustatytas aplinkybes pateikimas, o tik atitinkamų Įstatyme atsisakymo išduoti vizą pagrindų žymėjimas. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad išsamūs sprendimą pagrindžiantys motyvai nėra įforminami, sprendžiant, ar sprendimas atsisakyti išduoti vizą yra pagrįstas, turi būti vertinamos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo padarytos atitinkamos išvados.

37Kaip matyti pagal bylos duomenis, atsakovo sprendimą atsisakyti išduoti vizą pareiškėjui lėmė dvi nustatytos aplinkybės – konsultacijų metu gauta Valstybės saugumo departamento rekomendacija neišduoti vizos pagal Įstatymo 19 straipsnio 10 punktą bei tai, jog nebuvo galima nustatyti, kad prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo laikotarpio pareigos. Pastarąją išvadą atsakovas padarė įvertinęs pareiškėjo kartu su prašymu išduoti vizą pateiktus duomenis ir dokumentus (pasą, kelionės sveikatos draudimo dokumentą, bilietų rezervaciją) (b. l. 12). Taigi, viena vertus, atsakovas vadovavosi kitos institucijos išvada, kita vertus, vertino paties pareiškėjo pateiktą informaciją bei dokumentus ir sprendė, jog jų nepakanka įrodyti pareiškėjo ketinimus išvykti iš valstybių narių teritorijos iki vizos galiojimo pabaigos.

38Aptariamo Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog šio straipsnio 9 dalyje numatyta tvarka ir atvejais Šengeno viza ir nacionalinė viza užsieniečiui išduodama tik po Migracijos departamento konsultacijų su kitomis valstybės institucijomis. Nurodyto straipsnio 9 dalis reglamentuoja, jog Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarką nustato vidaus reikalų ministras kartu su užsienio reikalų ministru. Ši tvarka taikoma tiek, kiek šių klausimų nereglamentuoja Vizų kodeksas.

39Tvarkos aprašo VII skyriuje (prašymo dėl vizos išdavimo nagrinėjimo metu galiojusi redakcija) įtvirtinta, jog vizų tarnybos, nustatytais atvejais turi, o kitais atvejais gali savo iniciatyva konsultuotis su Migracijos departamentu. Numatyti atvejai, kada Migracijos departamentas konsultuojasi su Valstybės saugumo departamentu (Tvarkos aprašo 94.1 punktas). Pagal Tvarkos aprašo 95 punktą, Valstybės saugumo departamentas patikrinęs duomenis apie užsienietį ir pagal kompetenciją įvertinęs turimą informaciją pateikia Migracijos departamentui apibendrintą įvertinimą.

40Taigi, pagal aptartą teisinį reglamentavimą, dėl vizos išdavimo sprendžiančiai institucijai nenumatyta pareiga aiškintis iš konsultavimosi institucijos, nagrinėjamu atveju – Valstybės saugumo departamento – gauto apibendrinto įvertinimo motyvus, juo labiau, kaip minėta esant standartizuotai atsisakymo išduoti vizą formai – išaiškinti juos vizos prašiusiam asmeniui.

41Minėta, jog atsakovo nuomone, pareiškėjo pateiktų duomenų ir dokumentų nepakanka įrodyti jo ketinimus išvykti pasibaigus vizos galiojimo laikui. Pirmosios instancijos teismas šią atsakovo išvadą vertino kaip nepakankamą aplinkybei, jog pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę, konstatuoti.

42Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015). Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas) 57 str. 1 d.).

43Teisėjų kolegijos nuomone, spręsti dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo – t. y. konstatuoti arba paneigti, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios migracijos grėsmę, galima tik įvertinus pareiškėjo pateiktų duomenų bei kompetentingų institucijų su pareiškėju susijusios turimos informacijos visumą. Nagrinėjamu atveju, iš esmės, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą rėmėsi tik atsakovo paaiškinimais ir teismo vertinimu, jog šie paaiškinimai yra nepakankami pripažinti skundžiamą sprendimą pagrįstu ir teisėtu.

44Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1714-662/2015, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-2039/13). Vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2300/14). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis numato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo būti aktyvūs, t. y. nagrinėdamas bylą, teismas turi aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus bei nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, objektyviai jas ištirti. Ši procesinė norma įpareigoja ginčą nagrinėjantį administracinį teismą, nustatant bylai reikšmingas faktines aplinkybes, neapsiriboti vien tik šalių paaiškinimais bei jų pateiktais įrodymais, tačiau suponuoja jo pareigą atlikti visus būtinus procesinius veiksmus, kad visapusiškai ir objektyviai būtų išaiškintos visos bylai reikšmingos aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-442/2015). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad teismui nesurinkus visų įrodymų, kuriuos galėjo surinkti, kad būtų nustatytos visos bylai svarbios aplinkybės, pažeidžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis (žr. pvz. 2015 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-307-602/2015, 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1970/13).

45Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nėra galimybės iš surinktų įrodymų konstatuoti nelegalios migracijos faktą. Kita vertus, teismas pripažino, jog tokių įrodymų gali būti, tačiau jie byloje nepateikti – teismas pasisakė, kad byloje neatskleisti Valstybės saugumo departamento rekomendacijos motyvai. Šių motyvų teismas pats nesiaiškino – atsisakė tenkinti atsakovo prašymą įtraukti į bylos nagrinėjimą Valstybės saugumo departamentą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, nesikreipė į minėtą, šiuo atveju, konsultavimosi įstaigą, dėl papildomos informacijos pateikimo.

46Be to, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti byloje reikšmingas aplinkybes, turėjo pasiūlyti atsakovui pateikti visą turimą medžiagą apie pareiškėjo asmenį ir įvertinti jau esančią tokią informaciją.

47Apibendrindama kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nesurinkęs visų reikalingų nagrinėjamoje byloje įrodymų bei nenustatęs ir neįvertinęs visų aplinkybių, dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

48Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

49Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

50Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

51Nutartis neskundžiama

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas A. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas:... 5. Skunde pareiškėjas nurodė, jog Ambasada 2014 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 2... 6. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvoje įregistravo uždarąją akcinę... 7. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 11–16)... 8. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad pareiškėjas netinkamai aiškina teisės... 9. Ambasados konsulinis pareigūnas 2014 m. sausio 8 d., spręsdamas vizos... 10. Ministerija atsiliepime rėmėsi Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos... 11. Atsiliepime Ministerija taip pat nurodė, kad konsuliniam pareigūnui svarstant... 12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Ambasada atsiliepime (b. l. 25–26) į... 13. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad 2014 m. sausio 7 d. gavo Pakistano... 14. II.... 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 16 d. sprendimu... 16. Pirmosios instancijos teismas pagal bylos duomenis nustatė, kad 2014 m. sausio... 17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Ambasados 2014 m. sausio 21 d.... 18. Teismas apibrėžė, jog ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos... 19. Teismas nurodė, jog skundžiamu 2014 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 2 Ambasada... 20. Teismas atkreipė dėmesį į Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1... 21. Atsižvelgdamas į tai, kad dokumentus vizai gauti priima ir nagrinėja... 22. III.... 23. Atsakovas Ministerija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 24. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais,... 25. Atsakovas taip pat akcentuoja, jog nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas... 26. Pareiškėjas A. M. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo... 27. Pareiškėjas atsiliepime akcentuoja, jog atsakovo 2014 m. sausio 21 d.... 28. Teisėjų kolegija... 29. IV.... 30. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos... 31. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad Lietuvos Respublikos ambasada Kinijos... 32. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad sprendimas dėl atsisakymo... 33. Atsakovas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo... 34. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagrindinės nuostatos, reglamentuojančios... 35. Kaip savo praktikoje yra pabrėžęs Lietuvos vyriausiasis administracinis... 36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos... 37. Kaip matyti pagal bylos duomenis, atsakovo sprendimą atsisakyti išduoti vizą... 38. Aptariamo Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog šio straipsnio 9... 39. Tvarkos aprašo VII skyriuje (prašymo dėl vizos išdavimo nagrinėjimo metu... 40. Taigi, pagal aptartą teisinį reglamentavimą, dėl vizos išdavimo... 41. Minėta, jog atsakovo nuomone, pareiškėjo pateiktų duomenų ir dokumentų... 42. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis... 43. Teisėjų kolegijos nuomone, spręsti dėl ginčijamo sprendimo pagrįstumo ir... 44. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios... 45. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog nėra galimybės iš surinktų... 46. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, siekdamas... 47. Apibendrindama kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 48. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 49. Atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį... 50. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. sprendimą... 51. Nutartis neskundžiama...