Byla A-544-822/2015
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas M. S. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2013 m. spalio 7 d. sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą (duomenys neskelbtini) piliečiui M. S.“ Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčijamas sprendimas) ir įpareigoti Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini)iš naujo spręsti klausimą dėl vizos išdavimo (b. l. 85–86).

5Nurodė, kad ambasada atsisakė išduoti nacionalinę vizą dėl to, jog pareiškėjas kelia grėsmę nelegaliai migracijai. Pareiškėjas nesutiko su šiuo sprendimu, nes jame nenurodytos priežastys dėl ko jis gali kelti tokią grėsmę. Nuo 1988 m. jis gyvena toje pačioje gyvenamojoje vietovėje, savo kraštui jaučia didelius sentimentus ir neturi jokio tikslo emigruoti į kitas valstybes. Kelis kartus jis buvo išvykęs į užsienį: nuo 2008 m. lapkričio 5 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. buvo Indijoje, nuo 2013 m. rugsėjo 21 d. iki 2013 m. spalio 10 d. – Turkijoje, nuo 2013 m. spalio 11 d. iki 2013 m. spalio 21 d. – Jungtiniuose Arabų Emyratuose, iš minėtų šalių išvykdavo laiku. Taip pat pažymėjo, kad jis yra vedęs, turi šeimą. Pareiškėjas visą laiką turėjo tikslą įgyti išsilavinimą viename iš Europos universitetų, kuriuose yra aukšta mokslo kokybė, todėl ir prašymas išduoti nacionalinę vizą buvo motyvuojamas tuo, kad ketina studijuoti Mykolo Romerio universitete. Jis yra baigęs 5 semestrus (duomenys neskelbtini), ketino studijas pratęsti Lietuvoje ir gauti aukštojo mokslo diplomą. Atkreipė dėmesį, kad yra priimtas į Mykolo Romerio universitetą, Verslo informatikos specialybę, už studijas yra sumokėjęs 1 970 eurų, universitetas suteikė bendrabutį, davė sutikimą registruoti jame savo gyvenamąją vietą. Studijų trukmė numatyta iki 2017 m. sausio 31 d. Pareiškėjas yra apsidraudęs, turi pakankamai lėšų pragyvenimui Europoje.

6Pateiktame atsiliepime atsakovas Užsienio reikalų ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 111–117).

7Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus, reglamentuojančius Šengeno valstybių ir nacionalinės vizų išdavimą užsieniečiams, neatskleidžia bylos faktinių aplinkybių. Pareiškėjui atsisakyta išduoti vizą Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir UTPĮ) 19 straipsnio 10 punkto pagrindu. Užsienio reikalų ministerijos konsuliniam pareigūnui svarstant pareiškėjo prašymą dėl vizos išdavimo, kilo pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslo ir buvimo sąlygų, todėl Užsienio reikalų ministerijos konsulinis pareigūnas turėjo teisę atsisakyti pareiškėjui išduoti vizą. Pareiškėjas neteisus teigdamas, jog jis konsului pateikė pakankamus dokumentus, įrodančius vykimo į Lietuvą tikslą, o konsulinis pareigūnas privalėjo išduoti vizą. Pareiškėjas nepaisė teisės normų reikalavimo, kad pats prašantis vizą išduoti asmuo privalo pateikti reikiamus, patikimus ir objektyvius įrodymus apie buvimo Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos šalyje, tikslą, pagrindžiančius buvimo Lietuvoje, kaip Europos Sąjungos šalyje, sąlygas, kad turi pakankamai vykimui ir pragyvenimui lėšų numatomo laikotarpio trukmei, tiek grįžimui į savo gyvenamąją vietą. Konsulas neturi pareigos neapibrėžtą ilgą laiką bendrauti su besikreipiančiu užsienio piliečiu, siekiančiu gauti vizą, iki pastarasis susirinks ir konsului pateiks visus reikiamus dokumentus ir paaiškinimus, kurių pagrindu būtų priimtas sprendimas išduoti vizą. Pareiškėjas, pateiktų dokumentų pagrindu negavęs prašomos vizos, turi teisę vėl kreiptis į ambasadą dėl vizos gavimo pateikiant papildomus duomenis ir dokumentus. Nagrinėjamu atveju konsului sprendžiant klausimą dėl vizos išdavimo konsulo nustatytos aplinkybės akivaizdžiai ir aiškiai sukėlė rimtų įtarimų, kad tikrieji pareiškėjo kelionės į Lietuvą tikslai gali būti visai kitokie, nei oficialiai deklaravo pareiškėjas ir dėl to gali kilti nelegalios migracijos rizika.

8Be to, sprendimas neišduoti pareiškėjui nacionalinės vizos buvo priimtas vadovaujantis Valstybės saugumo departamento konsultacija. Pažymėtina, kad atsakovas teismo prašė departamentą įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nes ši institucija padėtų nustatyti reikšmingas aplinkybes.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo M. S. skundą tenkino. Pirmosios instancijos teismas panaikino Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2013 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. 64.5.1.9.-156 ir įpareigojo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo M. S. prašymą išduoti nacionalinę vizą.

11Pirmosios instancijos teismas, priimdamas pareiškėjo atžvilgiu palankų sprendimą, jį iš esmės motyvavo tuo, kad pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas pagrindė savo numatyto buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą ir sąlygas, pateikė tai patvirtinančius dokumentus (specialios formos prašymą išduoti nacionalinę vizą, paso kopiją, kelionės sveikatos draudimo dokumentą, bilietų rezervaciją, banko dokumentą apie turimas finansines lėšas, Mykolo Romerio universiteto prašymą išduoti nacionalinę vizą pareiškėjui), kurių autentiškumas bei patikimumas ginčo šalių nebuvo kvestionuojamas, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjo pokalbio su konsuliniu pareigūnu pateikta informacija būtų prieštaringa ar netiksli, todėl nėra aišku ir tinkamai pagrįsta, kokios aplinkybės sudarė pagrindą suabejoti pareiškėjo deklaruojamu atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslu.

12Teismas pažymėjo, kad nors skunde ginčijamas Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) sprendimas, kurią ir prašoma įpareigoti iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą, atsakovu byloje yra patraukta, atitinkamai – ir įpareigojama iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą, ne Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini), kuri, kaip ir Užsienio reikalų ministerija, priklauso vientisai Lietuvos Respublikos diplomatinei tarnybai ir kuri į tokio pobūdžio bylas paprastai nėra traukiama, o Užsienio reikalų ministerija, kas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1/2014).

13Taip pat pažymėjo, kad nuo prašymo dėl vizos išdavimo padavimo momento yra praėjęs ilgas laiko tarpas, todėl pareiškėjas turi žinoti, kad prašymą nagrinėjantis asmuo privalės vertinti ir dėl objektyvių priežasčių pakitusias reikšmingas nacionalinei vizai išduoti aplinkybes.

14III.

15Atsakovas Užsienio reikalų ministerija su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

16Apeliaciniame skunde palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktą pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV.

19Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2013 m. spalio 7 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. S. atsisakyta išduoti nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

20Byloje nustatyta, kad skundžiamu Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2013 m. spalio 7 d. sprendimu buvo atsisakyta pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą remiantis tuo, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę.

21Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad sprendimas dėl atsisakymo išduoti vizą yra neteisėtas ir nepagrįstas, perdavė klausimą dėl vizos išdavimo spręsti iš naujo, pareiškėjo skundą tenkino.

22Atsakovas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.

23Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, pažymi, kad UTPĮ 19 straipsnyje yra įtvirtinti atsisakymo išduoti nacionalinę vizą ir vizos panaikinimo pagrindai. Nagrinėjamu atveju ginčijamame sprendime nurodytas pagrindas, atsisakyti išduoti vizą – rimtas pagrindas manyti, kad užsienietis gali kelti nelegalios migracijos grėsmę – yra numatytas UTPĮ 19 straipsnio 10 punkte.

24Minėtos normos specifika ta, kad joje įtvirtinta normos taikymo sąlyga, kuri nėra pakankamai detali ir išsami. Tokiais atvejais, kai šios sąlygos nėra aiškiai suformuluotos, kiekvienu konkrečiu atveju jas savo sprendime privalo detalizuoti kompetentingas viešojo administravimo subjektas. Pažymėtina, jog nepakanka vien tik konstatuoti, kad tokios sąlygos (aplinkybės) yra, bet būtina jas nustatyti, konkrečiai įvardyti ir įvertinti.

25Remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi, sprendimus (taip pat ir atsisakymą išduoti vizą) kompetentinga institucija turi priimti remdamasi turima informacija ir atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno pareiškėjo padėtį, taigi atitinkamai pagrįsti tiek nustatytais faktais, tiek ir teisės aktų normomis.

26Tačiau Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. 1V-280/V-109 patvirtintas Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašo (2013 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. IV-156/V-52 redakcijos), kuris nustato dokumentų, vizai gauti pateikimo, nagrinėjimo ir sprendimo dėl atsisakymo išduoti vizą priėmimo, konsultavimosi tvarką, 80 punkte numatyta, jog sprendimas dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą yra priimamas naudojant Aprašo 9 priedą, kuriame yra pažymima (-os) viena ar kelios UTPĮ 19 straipsnyje nurodyta (-os) aplinkybė (-ės). Su šiuo sprendimu užsienietis supažindinamas vizų tarnyboje. Taigi, priimant sprendimą neišduoti vizos yra naudojama standartinė forma, kurioje nėra pateikiama išsamios informacijos apie nustatytas aplinkybes. Taigi, nors pats sprendimas neišduoti vizos turi būti objektyviai pagrįstas, tačiau asmuo apie tai yra informuojamas naudojant Aprašo 9 priede nustatytą standartinę formą, kurioje pažymimi atsisakymo pagrindai. Todėl sprendžiant, ar sprendimas yra pagrįstas, vertinamos aplinkybės, kuriomis remiantis buvo padarytos atitinkamos išvados.

27Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ginčijamas sprendimas neišduoti pareiškėjui nacionalinės vizos buvo priimtas įvertinus pokalbio su pareiškėju metu gautą informaciją bei Valstybės saugumo departamento rekomendaciją (b. l. 123–124).

28Minėto Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo, konsultavimosi, bendradarbiavimo su išorės paslaugų teikėjais, komercinio tarpininko akreditavimo ir kvietimo patvirtinimo tvarkos aprašo VII skyriuje nustatyta vizų tarnybos konsultavimosi dėl vizos išdavimo tvarka. Vadovaudamasis aprašu ambasados konsulinis pareigūnas, kaip įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas, elektroniniu paklausimų forma dėl nacionalinės vizos išdavimo kreipiasi į Lietuvos Respublikos Migracijos departamentą. Migracijos departamentas apraše nustatytais atvejais ir tvarka konsultuojasi su Valstybės sienos apsaugos tarnyba bei Valstybės saugumo departamentu, kurie patikrina duomenis apie užsienietį ir pagal kompetenciją įvertiną turimą informaciją. Aprašo 93 punkte nurodyta, kad kai konsultuotis dėl vizos išdavimo neprivaloma, tačiau kai įgaliotas vizų tarnybos valstybės tarnautojas, išnagrinėjęs pateiktą prašymą bei dokumentus dėl vizos gavimo, nusprendžia, jog būtina papildomai patikrinti pateiktus duomenis, jis gali konsultuotis savo iniciatyva.

29Byloje nustatyta, kad priimdamas dokumentus dėl vizos išdavimo, konsulinis pareigūnas 2013 m. spalio 7 d. elektroniniu būdu kreipėsi į Migracijos departamentą konsultacijos ir tą pačią dieną gavo Valstybės saugumo departamento neigiamo pobūdžio rekomendaciją.

30Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybė turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jos teritoriją ir jų buvimą joje (žr., pvz., 2006 m. spalio 18 d. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus).

31Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, (šiai bylai aktualiu klausimu) turėjo nustatyti, ar informacija, kurios pagrindu pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą, Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka yra įslaptinta; nustatęs, kad informacija yra įslaptinta, spręsti, ar ji gali būti pripažinta įrodymu administracinėje byloje; nusprendus, kad ji gali būti tokiu įrodymu, ją įvertinti pagal įrodymų įvertinimo taisykles. Informacijos, kurios pagrindu pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą, vertinimo požiūriu svarbu tai, kad remiantis Europos Sąjungos teisminių institucijų praktika galima daryti išvadą, kad valstybė tam tikrais atvejais visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos sumetimais neprivalo (arba net ir negali) atskleisti tam tikros informacijos. Bendrijų Pirmosios instancijos teismas 2005 m. balandžio 26 d. sprendime Jose M. S. prieš Europos Sąjungos Tarybą sujungtose bylose T-110/03, T-150/03 ir T-405/03 yra pripažinęs, kad kovos su terorizmu veiksmingumas suponuoja, kad valdžios institucijų turima informacija apie terorizmu įtariamus asmenis ar subjektus turi būti laikoma slapta siekiant, kad ši informacija išliktų svarbi ir leistų imtis efektyvių veiksmų, dėl to prašomo dokumento viešas atskleidimas neabejotinai padarytų žalos visuomenės interesui, susijusiam su visuomenės saugumu. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šioje byloje prašomam atskleisti dokumentui taikytinos išimtys dėl su visuomenės saugumu ir tarptautiniais santykiais susijusio visuomenės intereso, bet koks išsamesnis ir konkretesnis jo turinio atskleidimas sukeltų pavojų informacijos, kuri dėl šių išimčių turi likti paslaptyje, konfidencialumui. Šios išvados patvirtintos Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. vasario 1 d. sprendimu byloje C-266/05P pagal Jose M. S. apeliacinį skundą dėl 2005 m. balandžio 26 d. sprendimo panaikinimo. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo negalėjimas ar neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, bei nekomunikavimas su pareiškėju dėl turimos informacijos, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo principą (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: 2006 m. spalio 31 d. Güner ?orum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24-31 punktai; 2006 m. spalio 31 d. Aksoy (Ero?lu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24-31 punktai; 2007 m. lapkričio 27 d. Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 punktai; 2009 m. balandžio 21 d. Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 punktai). 2008 m. gruodžio 16 d. Europos žmogaus teisių teismo sprendime Gulijev prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 10425/03) buvo kilęs klausimas, ar faktiniai duomenys, sudarę valstybės paslaptį, laikytini įrodymais administracinėje byloje. EŽTT šiame sprendime buvo atkreipęs dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje „įslaptinta“ išvada ne tik buvo panaudota kaip įrodymas, bet buvo ir vienintelė priežastis neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad administraciniai teismai savo sprendimuose rėmėsi šia išvada, nors pareiškėjas su jos turiniu supažindintas nebuvo, taip suvaržant jo teisę į gynybą. Teisėjų kolegija iš aukščiau minėtos Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos daro išvadą, kad tokie atvejai, kai valstybės paslaptį sudarančiais neišslaptintais duomenimis yra remiamasi kaip vieninteliu ir vienai iš bylos šalių nežinomu įrodymu teismo procese, sudaro prielaidas EŽTK pažeidimams, pirmiausia, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą požiūriu (EŽTK 6 straipsnis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, yra svarbi ir Lietuvos teisės aiškinimui bei taikymui; tai remiantis ABTĮ 4 straipsnio 3 dalimi pasakytina ir apie Europos Sąjungos teisminių institucijų jurisprudenciją. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą jurisprudenciją, laikosi nuostatos, kad nagrinėjamoje byloje individo interesai ir viešasis interesas negali būti supriešinami, juos būtina tinkamai derinti, tai reiškia, kad tarp šių interesų turėtų būti užtikrinta teisinga pusiausvyra, vadovaujantis Konstitucinio Teismo, EŽTT ir Europos Sąjungos teisminių institucijų nustatytais kriterijais.

32Pagal nagrinėjamoje byloje esančią medžiagą, pagrindine priežastimi neišduoti pareiškėjui šio prašomos nacionalinės vizos tapo Valstybės saugumo departamento pateikta rekomendacija, paremta UTPĮ 19 straipsnio 10 punktu bei Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamentu (EB) Nr. 810/2009 patvirtinto Vizų kodekso 21 straipsnio 1 punktu, kuriame numatyta, jog nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos, ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Tačiau minėtoje Valstybės saugumo departamento rekomendacijoje nėra nurodyti UTPĮ 19 straipsnio 10 punkto ir Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalies taikymo konkrečiu atveju motyvai.

33Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (žr., pvz., 2015 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-43-442/2015). Įrodymai administracinėje byloje visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 1 d.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į vidaus administracinę teisę ir teismų praktiką, pagal kurias faktiniai duomenys, sudarantys valstybės paslaptį paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie nebus išslaptinti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 3 d.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A23-4726/2008).

34Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje neatskleidus Valstybės saugumo departamento rekomendacijos motyvų, o atsakovui nepateikus išsamesnės informacijos apie atsisakymo išduoti nacionalinę vizą nėra aišku, kokiu pagrindu buvo laikomasi nuostatos, kad pareiškėjas gali kelti nelegalios imigracijos grėsmę. Pažymėtina, kad neišreikalavus ir neįvertinus informacijos apie tai, kad pareiškėjo atvykimas į šalį gali kelti realią nelegalios imigracijos grėsmę, atsakingos institucijos sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą, teismo negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. UTPĮ 19 straipsnio 10 punkte esančios aplinkybės formalus konstatavimas, neatsižvelgus į būtinybę riboti užsieniečio judėjimo laisvę, negali patvirtinti skundžiamo sprendimo pagrįstumo.

35Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje numatyta, kad, nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šios pareigos tinkamai neatliko.

36Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje skundžiamas sprendimas pareiškėjui atsisakyti išduoti nacionalinę vizą buvo priimtas iš esmės remiantis Valstybės saugumo departamento konsultacija, nors jos motyvai nėra atskleisti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti byloje reikšmingas aplinkybes, turėjo pasiūlyti atsakovui pateikti visą turimą medžiagą apie pareiškėjo asmenį, vertinti pateiktą viešą informaciją apie pareiškėjo asmenį, spręsti dėl Valstybės saugumo departamento įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, taip pat pasiūlyti proceso dalyviams išslaptinti su byla susijusią slaptą medžiagą ar jos dalį, jei tokios informacijos yra.

37Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nesurinkęs ir neįvertinęs visų reikalingų nagrinėjamoje byloje įrodymų ir taip neišsprendė byloje pareikšto skundo reikalavimo (ABTĮ 141 str. 1 d. 3 p.), dėl to Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

38Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

39Atsakovo Užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

40Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

41Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas M. S. kreipėsi į teismą, prašydamas... 5. Nurodė, kad ambasada atsisakė išduoti nacionalinę vizą dėl to, jog... 6. Pateiktame atsiliepime atsakovas Užsienio reikalų ministerija su pareiškėjo... 7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas netinkamai aiškina teisės aktus,... 8. Be to, sprendimas neišduoti pareiškėjui nacionalinės vizos buvo priimtas... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. sprendimu... 11. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas pareiškėjo atžvilgiu palankų... 12. Teismas pažymėjo, kad nors skunde ginčijamas Lietuvos Respublikos ambasados... 13. Taip pat pažymėjo, kad nuo prašymo dėl vizos išdavimo padavimo momento yra... 14. III.... 15. Atsakovas Užsienio reikalų ministerija su Vilniaus apygardos administracinio... 16. Apeliaciniame skunde palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją,... 17. Teisėjų kolegija... 18. IV.... 19. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Lietuvos... 20. Byloje nustatyta, kad skundžiamu Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys... 21. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad... 22. Atsakovas su minėtu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde prašo... 23. Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo... 24. Minėtos normos specifika ta, kad joje įtvirtinta normos taikymo sąlyga, kuri... 25. Remiantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1... 26. Tačiau Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Užsienio reikalų... 27. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje ginčijamas sprendimas neišduoti... 28. Minėto Dokumentų vizai gauti pateikimo, vizos išdavimo, panaikinimo,... 29. Byloje nustatyta, kad priimdamas dokumentus dėl vizos išdavimo, konsulinis... 30. Teisėjų kolegija pažymi, kad valstybė turi teisę kontroliuoti... 31. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo... 32. Pagal nagrinėjamoje byloje esančią medžiagą, pagrindine priežastimi... 33. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog... 34. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje neatskleidus Valstybės saugumo... 35. Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnyje numatyta, kad,... 36. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje skundžiamas sprendimas pareiškėjui... 37. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos... 38. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 39. Atsakovo Užsienio reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš... 40. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą... 41. Nutartis neskundžiama....