Byla 3K-3-400-701/2016
Dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys – J. S., D. S

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Antano Simniškio (pranešėjas) ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. P., atstovaujamos atstovės pagal įstatymą B. Z., kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal O. P., atstovaujamos atstovės pagal įstatymą B. Z., ieškinį atsakovui V. P. dėl nuostolių atlyginimo; tretieji asmenys – J. S., D. S.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo.
  2. Ieškovė, atstovaujama atstovės pagal įstatymą (globėjos ir turto administratorės) B. Z., prašė priteisti iš atsakovo 19 694,16 Eur, kuriais šis nepagrįstai praturtėjo vykdydamas pavedimą pagal įgaliojimą, ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Byloje nustatyta, kad ieškovė yra savo globėjos B. Z. ir atsakovo motina. Ieškovė 2012 m. vasario 20 d. notaro patvirtintu įgaliojimu (toliau – ir įgaliojimas) įgaliojo atsakovą parduoti bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui už kainą ir sąlygomis įgaliotinio nuožiūra jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (bendras plotas 0,2000 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiu pastatu – gyvenamuoju namu 1A1mp ir pastatu – tvartu 2I1p, užsakyti kadastrinius matavimus ir sudaryti sutartį, atstovauti ieškovei VĮ Registrų centre ir įregistruoti atliktus kadastrinius matavimus, pasirašyti žemės sklypo ribų paženklinimo aktus, planus ir kitus dokumentus, susijusius su žemės sklypo matavimu ir adreso suteikimu, užsakyti notaro biure duomenų, reikalingų pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti, patikslinimą iš VĮ Registrų centro, taip pat gauti iš visų kitų įmonių, įstaigų, organizacijų ir bendrovių reikiamas pažymas, pažymėjimus ir kitus dokumentus, kuriuos reikia pateikti notarui, sudaryti preliminariąją sutartį, notaro biure sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, jų papildymus ir pakeitimus, gauti pinigus už parduotą žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir tvartu grynaisiais arba banko pavedimu į jos sąskaitą, perduoti parduotą žemės sklypą su gyvenamuoju namu ir tvartu bei sudaryti perdavimo–priėmimo aktą, esant poreikiui, pasirašyti jos vardu pareiškimą (pakvitavimą) apie pinigų gavimą, rašyti jos vardu sutikimus, pareiškimus ir prašymus, už ją pasirašyti ir atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Įgaliojimas galiojo iki 2012 m. gegužės 20 d.
  4. Atsakovas, veikdamas pagal įgaliojimą, 2012 m. kovo 22 d. su trečiaisiais asmenimis sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), kuria šiems pardavė pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – tvartą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad bendra parduodamų daiktų kaina yra 106 000 Lt (30 699,72 Eur); pirkėjai iki Sutarties pasirašymo 16 000 Lt (4633,92 Eur) sumokėjo atsakovui grynaisiais.
  5. Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimu ieškovė pripažinta neveiksnia, o to paties teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi ieškovei nustatyta globa, globėja ir turto administratore paskirta B. Z.
  6. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovės psichika buvo sutrikusi daugelį metų ir ji dėl ligos nesuprato savo veiksmų esmės, tokios būklės buvo ir įgaliojimo atsakovui išdavimo metu. Už parduotą pagal Sutartį nekilnojamąjį turtą gauta dalis pinigų – 16 000 Lt (4633,92 Eur) – buvo kaip avansas sumokėta tiesiogiai atsakovui, o likusi dalis – 90 000 Lt (26 065,80 Eur) – buvo pervesta į ieškovės sąskaitą banke. Atsakovas be jokio teisinio pagrindo ir ieškovės leidimo pasisavino 68 000 Lt (19 694,16 Eur) ir taip nepagrįstai praturtėjo, todėl ši suma iš jo priteistina ieškovei.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Tauragės rajono apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas vertino, kad bylos medžiaga nepatvirtina ieškovės teiginių, jog Sutartis sudaryta pasinaudojant ieškovės neįgalumu, jai nesuprantant, ką pasirašo. Teismas nustatė, kad parduoti namą buvo nuspręsta pasitarus ieškovei, atsakovui ir B. Z., šiems dalyvaujant su pirkėjais (tretieji asmenys) 2012 m. vasario 6 d. buvo sudaryta preliminarioji namo su žeme pirkimo–pardavimo sutartis, ją pasirašė ieškovė. Teismas pažymėjo, kad: trečiasis asmuo J. S. paaiškino, jog kainą derino su pačia ieškove telefonu, ši viską suprasdavo, gerai protavo pasirašinėdama sutartis, suprato, ką pasirašo; liudytojos A. J., L. J. ir D. J. parodė, kad ieškovė, gyvendama pas atsakovą, su jomis bendravo normaliai, kalbėjo logiškai, jos nepastebėjo, kad ieškovė būtų ko nesupratusi; ieškovė, 2012 m. balandžio 13 d. apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 95-1-00240-12, parodė, kad atsakovas ir B. Z. susipyko po to, kai ieškovė, būdama Pagėgių slaugos skyriuje, paskambino atsakovui ir šis parsivežė ją gyventi pas save; ieškovė pripažinta neveiksnia tik Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimu.
  3. Remdamasis atsakovo ir trečiojo asmens J. S. paaiškinimais, 2012 m. vasario 6 d. preliminariąja sutartimi, pagal kurią parduodamo namo su žeme kaina yra 90 000 Lt (26 065,80 Eur), teismas nustatė, kad Sutartimi turtas buvo parduotas už 90 000 Lt (26 065,80 Eur), o Sutartyje didesnė parduodamo turto kaina ir aplinkybė, kad buvo sumokėta 16 000 Lt (4633,92 Eur) grynaisiais, nurodytos tik siekiant gauti paskolą iš banko. Dėl to teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 16 000 Lt (4633,92 Eur) pasisavinto turto.
  4. Teismas nustatė, kad 2012 m. balandžio 8 d. į ieškovės banko sąskaitą pagal Sutartį pervesta 90 000 Lt (26 065,80 Eur). Atsakovas atliko visus veiksmus, susijusius su 2012 m. vasario 20 d. jam išduotu įgaliojimu. Ieškovė, būdama veiksni, neginčijo atsakovo veiksmų, atliktų vykdant įgaliojimą. Duomenų apie tai, kad būtų pažeistos ieškovės teisės ar atlikti neteisėti veiksmai pasinaudojant įgaliojimu, nepateikė ir ieškovės vardu ieškinį pareiškusi jos atstovė pagal įstatymą B. Z. Atsakovas, vykdydamas pavedimą pagal įgaliojimą, neįgijo jokių lėšų. 2012 metais ieškovė nebuvo pripažinta neveiksnia ir pati galėjo su savo turtu bei lėšomis elgtis savarankiškai.
  5. Teismas nurodė, kad vykdant ikiteisminį tyrimą pagal ieškovės ir jos atstovės pareiškimus pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį nenustatyta, jog atsakovas apgaule savo ar kitų asmenų naudai būtų įgijęs ieškovei priklausantį turtą, todėl ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.
  6. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas, vykdydamas pavedimą pagal įgaliojimą, įgijo lėšas ir praturtėjo ieškovės sąskaita.
  7. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės, atstovaujamos atstovės pagal įstatymą, apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 4 d. nutartimi Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą paliko nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  8. Kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 197 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad notaro patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartis laikytina didesnę įrodomąją galią turinčiu dokumentu, tačiau, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, pirkimo–pardavimo sutarties šalių parodymus, kurie, anot kolegijos, įrodo tikrąją Sutartį sudariusių asmenų valią, kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad Sutartyje nurodyta nekilnojamojo turto kaina yra realiai sumokėta suma ir negali būti ginčijama. Įstatyme nustatyta, kad notaro patvirtintas sandoris gali būti nuginčijamas remiantis liudytojų parodymais, jei tai neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Nagrinėjamoje byloje liudytojai buvo Sutarties šalys, todėl jų parodymų, kurie atskleidžia tikrąją šalių valią sudarant Sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnis), atmetimas prieštarautų teisingumo principui, pažeistų įstatymo normas, reglamentuojančias laisvą šalių valią sudaryti sutartis. Nustačiusi, kad Sutarties sudarymo metu notarė nematė 16 000 Lt (4633,92 Eur) grynųjų pinigų perdavimo atsakovui, ir įvertinusi šalių nurodytas aplinkybes, jog didesnė sandorio suma Sutartyje buvo nurodyta siekiant gauti paskolą palankesnėmis sąlygomis, kolegija padarė išvadą, kad tikroji suma, sumokėta už nekilnojamąjį turtą, buvo 96 000 Lt (26 065,80 Eur).
  9. Kolegija vertino, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog ieškovė dėl sunkios fizinės ar psichinės būklės negalėjo suprasti savo veiksmų Sutarties pasirašymo metu. 2012 m. vasario 20 d. ieškovės įgaliojimas patvirtina, kad jos sveikatos būklė buvo gera. Šio įgaliojimo ieškovė neginčijo. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų ieškovės parodymų, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų ir liudytojų parodymų kolegija nustatė, kad tuo laikotarpiu, kai buvo sudaryta Sutartis, ieškovė buvo stabilios psichinės būklės, suprato savo veiksmus, bendravo su aplinkiniais, bendravimo ir vienas kito supratimo problemų nekildavo. Kolegija padarė išvadą, kad Sutarties sudarymo metu ieškovė buvo veiksni, galėjo suprasti ir suprato savo elgesio pasekmes parduodant jai priklausantį nekilnojamąjį turtą.
  10. Įvertinusi įrodymus, nenustačiusi pagrindo manyti, kad tretieji asmenys sumokėjo daugiau, nei nurodyta preliminariojoje sutartyje, kolegija sprendė, jog ieškovei priklausęs nekilnojamasis turtas buvo parduotas už 96 000 Lt (26 065,80 Eur), ieškovė neįrodė, kad atsakovas iš trečiųjų asmenų pagal Sutartį gavo 16 000 Lt (4633,92 Eur) grynųjų pinigų ir šiuos iššvaistė.
  11. Kolegija nustatė, kad ieškovė, pardavus jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, buvo veiksni, galėjo disponuoti lėšomis savo nuožiūra. Iš byloje pateiktų sąskaitų faktūrų, medicininių tyrimų išvadų, šalių parodymų kolegija nekonstatavo pagrindo spręsti, kad atsakovas naudojo ieškovės sąskaitoje esančias lėšas savo tikslams. Kolegija padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovas iššvaistė ieškovei priklausančias lėšas.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė, atstovaujama atstovės pagal įstatymą, prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartį ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus bei bylos aplinkybes, taip pažeisdami CPK 265 straipsnį: įvertino tik atsakovo ir trečiųjų asmenų pateiktus argumentus, neatsižvelgdami į bylos įrodymų visetą ir kasatorės argumentus; nemotyvavo, kokie įrodymai patvirtina atsakovo argumentus, kad lėšos buvo naudojamos ieškovei prižiūrėti ir gydyti.
    2. Padarydami išvadas, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog kasatorė dėl sunkios fizinės ar psichinės būklės negalėjo suprasti savo veiksmų Sutarties sudarymo metu ir kad ji, būdama veiksni, galėjo disponuoti savo lėšomis savo nuožiūra, teismai neatsižvelgė į visus byloje esančius įrodymus, taip pažeisdami įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas bei CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą, nevertino Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendime nustatyto fakto, jog metai iki sprendimo priėmimo ieškovei buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, taip pat nevertino 2014 m. liepos 15 d. teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akto išvados (joje aprašyti ieškovei 2001–2010 m. nustatyti sutrikimai), kurio duomenys prieštarauja atsakovo paaiškinimams, liudytojų parodymams ir teismų padarytoms išvadoms, kad išduodama įgaliojimą ir sudarant sandorius ieškovė neturėjo fizinių ir psichinių sveikatos sutrikimų. Nors ieškovė nebuvo pripažinta neveiksnia, tačiau iš dokumentų matyti, kad ji sunkiai orientavosi aplinkoje ir sirgo psichine liga, dėl kurios vėliau buvo pripažinta neveiksnia.
    3. Sutarties 4.1.1 punkte nurodyta, kad pirkėjai iki jos pasirašymo sumokėjo atsakovui 16 000 Lt (4633,92 Eur) ir šis pinigus gavo, todėl teismų argumentai, jog tvirtindama sandorį notarė nematė, kad pinigai buvo sumokėti atsakovui, neatitinka oficialaus rašytinio įrodymo turinio ir yra nepagrįsti.
    4. Teismai netyrė ir nenurodė, kur ir kaip buvo panaudotos ieškovės banko sąskaitoje buvusios lėšos, atsakovas nepagrindė, kam išleido pinigus. Teismai atmetė ieškinį pateikdami tik formalius teiginius, neįvertino, kad ieškovė gaudavo pensiją ir neįgalumo pašalpą, kurių jai pakako pragyventi.
    5. Apeliacinės instancijos teismo argumentai (nurodyti šios nutarties 14 punkte) prieštarauja CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatoms, nes byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas nėra trečiųjų asmenų (pirkėjų) giminaičiai, draugai ar geri pažįstami, dėl ko Sutartis galėjo neatitikti tikrosios jų valios ir būtų galima tretiesiems asmenims bei atsakovui netaikyti įstatyme nustatyto draudimo remtis liudytojų parodymais. Teismas netinkamai sprendė, kad atsakovas yra Sutarties šalis (jis veikė kaip ieškovės atstovas), nepagrįstai rėmėsi jo paaiškinimais nustatydamas tikrąją sandorio šalių valią.
    6. Teismai, nustatydami, kad Sutartimi turtas buvo parduotas už 90 000 Lt (26 065,80 Eur), netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, neatsižvelgė į tai, kad įgaliojimu atsakovui buvo suteikta teisė savo nuožiūra nustatyti parduodamo turto kainą, jis galėjo be kasatorės žinios susitarti dėl didesnės, nei nurodyta preliminariojoje sutartyje, turto pardavimo kainos. Nepaisydami to, teismai vertino tik preliminariojoje sutartyje nurodytą turto pardavimo kainą, atsakovo ir trečiųjų asmenų parodymus. Įgaliojimo, kuriame turto pardavimo kaina nėra nurodyta, ir Sutarties turinys paneigia teismų išvadas, kad ieškovės valia buvo parduoti turtą už preliminariojoje sutartyje nurodytą kainą. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad didesnė turto kaina Sutartyje buvo nurodyta tretiesiems asmenims siekiant gauti banko kreditą.
    7. Teismai, vertindami atsakovo paaiškinimus, turėjo atsižvelgti į tai, kad jis yra bylos šalis (suinteresuotas bylos baigtimi), juos palyginti su kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, byloje surinktais įrodymais. Atsakovo paaiškinimai prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, todėl teismų negalėjo būti vertinami kaip patikimi ir pakankami lyginant su kitais įrodymais.
  2. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ekspertizės aktas, kurio pagrindu kasatorė 2014 metais buvo pripažinta neveiksnia, neįrodo fakto, kad ji dėl savo sveikatos sutrikimo nesuprato ir negalėjo valdyti savo veiksmų 2012–2013 m. Aplinkybė, kad kasatorė anksčiau sirgo tam tikromis ligomis, nesudaro pagrindo pripažinti ją neveiksnia retrospektyviai, nes toks klausimas ekspertams nebuvo užduotas ir jų ištirtas (tirta kasatorės būklė, buvusi atliekant ekspertizę). Kasatorė neprašė atlikti ekspertizės dėl jos sveikatos būklės sudarant ginčo sandorius. Atsakovas, neturėdamas tokios pareigos, savo paaiškinimais, liudytojų parodymais, medicinos dokumentais įrodė, kad kasatorės būklė buvo gera, ji gyveno visavertį gyvenimą.
    2. Kai į kasatorės banko sąskaitą buvo pervesta 90 000 Lt (26 065,80 Eur), ji pati (ne per atstovą) sudarė 30 000 Lt (8688,60 Eur) terminuotojo indėlio sutartį, 28 000 Lt (8109,36 Eur) pervedė į atsakovo sąskaitą (siekdama padalyti už parduotą turtą gautus pinigus ir jų trečdalį padovanoti sūnui). Šie sandoriai nėra nuginčyti. Kai 2012 m. kovo 22 d. atsakovas įvykdė kasatorės pavedimą parduoti turtą, jų daugiau nesiejo jokie sutartiniai santykiai. Vien dėl to, kad kasatorė gyveno jo namuose, atsakovas neturėjo nei teisės, nei pareigos kontroliuoti ir apskaičiuoti jos pajamas bei išlaidas. Atsakovas nedisponavo kasatorei priklausančiais pinigais ir teismai nenustatė tokios faktinės aplinkybės.
    3. Atsakovas įrodė, kad turto kainos padidinimas Sutartyje ir tariamas tokios kainos sumokėjimas buvo fiktyvus sandoris, kuriuo šalys neketino sukurti jokių pasekmių (CK 1.86 straipsnis); kadangi pagal tretiesiems asmenims išduoto kredito sutartį bankas finansavo tik 85 proc. turto kainos, tai, fiktyviai ją padidinus iki 106 000 Lt (30 699,72 Eur), tretiesiems asmenims buvo išmokėtas 90 000 Lt (26 065,80 Eur) dydžio kreditas.
    4. Kadangi ieškinys buvo pareikštas, kai kasatorė jau buvo pripažinta neveiksnia (teisme jai atstovavo globėja B. Z. ir advokatas), tai ieškinio pagrindą sudarančios aplinkybės negalėjo būti įrodinėjamos kasatorės teisme duotais paaiškinimais. Aiškinant per atstovą sudaryto sandorio aplinkybes, susijusias su šalies valios išraiška, turėtų būti taikoma CK 2.133 straipsnio 4 dalis, pagal kurią per atstovą sudaryto sandorio šalies valia normoje nurodytais atvejais turi būti nustatoma atsižvelgiant į atstovo valią.
    5. Notaras, tvirtindamas Sutartį, patvirtino jos 4.1.1 punkte šalių nurodytą aplinkybę, bet ne dalies kainos sumokėjimo sandorį – notaras neturėjo galimybės patikrinti, ar iki Sutarties sudarymo įvyko šalių nurodytas grynųjų pinigų perdavimo faktas. Dėl to Sutarties 4.1.1 punkto notarinis patvirtinimas nepagrindžia, jog jame nurodyta faktinė aplinkybė tikrai įvyko.
  3. Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo

  1. Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga įvykdoma nurodant teisiškai reikšmingus faktus ir juos patvirtinančius įrodymus, renkant ir pateikiant įrodymus. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi.
  2. Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Teismas sprendime, nutartyje gali remtis tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus.
  3. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodytą praktiką).
  4. Kasaciniu skundu kvestionuodama apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių, jog ieškovė dėl sunkios fizinės ar psichinės būklės negalėjo suprasti savo veiksmų Sutarties sudarymo metu, tuo metu ieškovė buvo veiksni ir galėjo suprasti bei suprato savo elgesio pasekmes, būdama veiksni galėjo disponuoti savo lėšomis savo nuožiūra, kasatorė nurodo, jog teismas nevertino Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendime nustatyto fakto, kad metai iki nurodyto sprendimo priėmimo ieškovei buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, taip pat nevertino 2014 m. liepos 15 d. teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akto išvados. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus vertina kaip neteikiančius pagrindo pripažinti, kad nurodytos teismo išvados padarytos pažeidus proceso teisės normas dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo ir (arba) dėl reikalavimų apeliacinės instancijos teismo nutarčiai. Konstatuotina, kad nurodytos teismo išvados padarytos įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra tinkamai motyvuotos. Dėl kasatorės nurodomos Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimu nustatytos aplinkybės pažymėtina, kad juo konstatuotas faktas, jog O. P. neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, tačiau nėra konstatuotas tokio poreikio nustatymo laikas (momentas). Nurodytu teismo sprendimu nėra nustatyta aplinkybė, kad šiai bylai išspręsti reikšmingu laikotarpiu (2012 m. vasario – 2013 m. gegužės mėnesiai) kasatorei buvo neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, o aplinkybė, jog toks poreikis buvo nustatytas vėliau, ją įvertinus kitų bylos faktinių duomenų kontekste, neteikė pagrindo apeliacinės instancijos teismui padaryti kitokių, nei nurodytos, išvadų dėl ieškovės veiksnumo. Dėl kasatorės nurodomo 2014 m. liepos 15 d. teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės akto konstatuotina, kad tokio akto, kaip įrodinėjimo priemonės, šioje byloje nėra, todėl teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, pagrįstai jo netyrė ir nevertino. Aptariamos apeliacinės instancijos teismo išvados neprieštarauja Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendime nustatytoms aplinkybėms.
  5. Ginčydama apeliacinės instancijos teismo nustatytą aplinkybę, kad notarė nematė 16 000 Lt (4633,92 Eur) grynųjų pinigų pagal Sutartį sumokėjimo atsakovui, kasatorė remiasi argumentu, jog tokia aplinkybė neatitinka oficialaus rašytinio įrodymo turinio, nes Sutarties 4.1.1 punkte nurodyta, kad pirkėjai iki jos pasirašymo sumokėjo atsakovui 16 000 Lt (4633,92 Eur) ir šis pinigus gavo. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad pagal CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas notaro patvirtinta sutartis yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Toks įrodymas ji yra tais atvejais, kai pateikiama į bylą kaip patvirtinantis vieną ar kitą būtiną toje byloje nustatyti faktą, t. y. kai ji byloje yra tik įrodinėjimo priemonė, kurioje užfiksuoti duomenys, reikšmingi nustatant įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl CPK 197 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, ne kartą pabrėžta, kad notaro patvirtinta sutartis yra joje užfiksuotų faktų prima facie (turintis didesnę įrodomąją galią) įrodymas, joje nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2008; 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-378/2015). Taigi aptariama CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostata taikytina tik oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytoms aplinkybėms, o faktinėms aplinkybėms, kurios sudaro įrodinėjimo dalyką konkrečioje byloje, tačiau nėra nurodytos oficialiajame rašytiniame įrodyme, ji netaikytina. Šiai bylai išspręsti aktualioje Sutartyje nėra nurodyta, kad notarė matė grynųjų pinigų pagal Sutartį sumokėjimą atsakovui (pvz., kad šis atsiskaitymas, pinigų perdavimas ir priėmimas, vyko notarės akivaizdoje, jai stebint, dalyvaujant ar pan.). Vertintina, kad notaro patvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje užfiksuota iki sutarties pasirašymo įvykusio jos dalyvių atsiskaitymo grynaisiais pinigais aplinkybė, kuri gali būti notaro užfiksuojama pagal sutarties dalyvių pareiškimą, savo turiniu savaime neapima aplinkybės, kad notaras tą atsiskaitymą matė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas dėl aplinkybės, ar matė notarė 16 000 Lt (4633,92 Eur) grynųjų pinigų pagal Sutartį sumokėjimą atsakovui ar jo nematė, pagrįstai sprendė remdamasis byloje surinktais įrodymais ir taip elgdamasis CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatų nepažeidė.
  6. Dėl kasatorės argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo, nes notarės patvirtintoje Sutartyje, kuri yra oficialusis rašytinis įrodymas, nurodytas aplinkybes, jog parduodamų daiktų kaina yra 106 000 Lt (30 699,72 Eur), pirkėjai iki Sutarties pasirašymo sumokėjo atsakovui 16 000 Lt (4633,92 Eur) ir šis pinigus gavo, paneigė remdamasis neleistinais įrodymais, t. y. ne rašytiniais įrodymais, teisėjų kolegija pažymi, jog nurodytoje teisės normoje įtvirtinta ir tai, kad: aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais; draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad: liudytojų parodymai ir šalių bei trečiųjų asmenų paaiškinimai yra skirtingos įrodinėjimo priemonės; oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytoms aplinkybėms paneigti įstatyme nustatytas draudimas remtis tik viena iš įrodinėjimo priemonių, t. y. liudytojų parodymais, tačiau visos kitos CPK 177 straipsnio 2, 3 dalyse įvardytos įrodinėjimo priemonės, tarp jų ir šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimai, yra leistinos ir gali būti naudojamos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2009). Konstatuotina, kad įstatyme įrodinėjimo priemonių leistinumo aspektu nėra įtvirtinta ribojimo oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytų aplinkybių paneigimui naudoti visas kitas, išskyrus liudytojų parodymus, CPK 177 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodinėjimo priemones. Oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, turi būti vertinami su kitais byloje surinktais faktiniais duomenimis. Didesnė įrodomoji oficialiųjų rašytinių įrodymų galia nereiškia, jog šiuose užfiksuotos aplinkybės negali būti paneigiamos, t. y. tokių įrodymų pateikimas nepaneigia teismo pareigos vertinti įrodymų visumą ir neužkerta galimybės iš leistinų įrodymų visumos padaryti išvadą, jog oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės yra paneigtos (CPK 185 straipsnis). Kaip matyti iš apskųstos nutarties turinio ir šios bylos medžiagos, notarės patvirtintoje Sutartyje nurodytas aplinkybes dėl sandorio kainos ir jos dalies sumokėjimo grynaisiais pinigais apeliacinės instancijos teismas pripažino paneigtomis ir aplinkybes nustatė kitokias remdamasis ne liudytojų parodymais, o atsakovo ir trečiojo asmens J. S. (šiuos apskųstos nutarties trečio puslapio trečioje pastraipoje netinkamai įvardijęs liudytojais) paaiškinimais bei rašytiniais įrodymais, kurie yra leistinos įrodinėjimo priemonės. Fizinio asmens paaiškinimas, užfiksuotas rašytiniame apklausos protokole ikiteisminio tyrimo metu, atitinka rašytiniams įrodymams keliamus reikalavimus, jeigu jame yra duomenys apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 197 straipsnio 1 dalis). Dėl išdėstytų motyvų kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų leistinumo taisyklių pažeidimo nagrinėjamoje byloje atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
  7. Teigdama, kad teismai netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, kasatorė nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu šiems nustatant faktinę aplinkybę dėl Sutartimi parduoto turto kainos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo teismo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertintina, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog teismai, nustatydami faktinę aplinkybę dėl Sutartimi parduoto turto kainos, neįvertino kurių nors byloje surinktų įrodymų ar juos įvertino pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles. Bylos duomenims dėl Sutartimi parduoto turto kainos esant prieštaringiems, teismai turėjo šį prieštaravimą išspręsti ir pagrįstai, nepažeisdami CPK 185 straipsnio reikalavimų, jį išsprendė, nutarę vadovautis tarpusavyje neprieštaraujančiais, nuosekliais, logiškai aplinkybių visumą patvirtinančiais, pakankamais duomenimis, gautais iš trečiojo asmens D. S. ir atsakovo paaiškinimų teisme bei iš rašytinių įrodymų – Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros 2014 m. birželio 10 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 29-1-00104-13, D. S. (trečiasis asmuo) papildomo liudytojo apklausos protokolo, V. P. (atsakovas) įtariamojo papildomos apklausos protokolo, preliminariosios sutarties. Kasatorės akcentuojami įrodymai – įgaliojimas ir Sutartis, įvertinti byloje surinktų įrodymų visumoje, neteikė teismams pagrindo padaryti kitokią, nei ginčijama, išvadą, nustatant faktinę aplinkybę dėl Sutartimi parduoto turto kainos.
  8. Dėl kasatorės argumentų, kuriais teigiama, kad teismai netinkamai vertino atsakovo paaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad šalių paaiškinimai (duoti tiesiogiai ar per atstovus) yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Vertinant šalių paaiškinimus reikia atsižvelgti į tai, kad jie yra teikiami šalies – suinteresuoto bylos baigtimi asmens ir todėl yra subjektyvūs. Asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti aiškinimus ne visus, o dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Tačiau šalies buvimas suinteresuotu bylos baigtimi asmeniu neteikia pagrindo nevertinti jos duotų paaiškinimų kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų – kaip įrodymų. Vertinant vienos iš šalių paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, vertinant šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus kaip įrodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Įrodymai, kurie yra fizinių asmenų – civilinės bylos šalių – paaiškinimuose, gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos, faktinius duomenis gaunant tiesiogiai (stebint, skaitant, klausant ar kitokiu būdu tiesiogiai surenkant informaciją), turint normalius gebėjimus rinkti, įsiminti, atgaminti ir perteikti informaciją, sugebant būti pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Jeigu šių reikalavimų asmens gebėjimai ar teikiama informacija neatitinka, tai įrodymai vertinami pagal konkrečias aplinkybes kaip mažiau patikimi, abejotini ar nepatikimi (CPK 185, 186 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2009). Darytina išvada, kad šioje byloje teismai, vertindami įrodymus, laikėsi nurodytų nuostatų dėl šalies paaiškinimų vertinimo ir jų nepažeidė. Teismai retrospektyviai analizavo Sutarties sudarymo aplinkybes, atsiskaitymus pagal ją ir gautų lėšų panaudojimą, bylos šalių elgesį bei valią, kasatorės galimybes disponuoti lėšomis, gautomis už parduotą turtą, savo nuožiūra, tyrė ir vertino byloje pateiktų įrodymų patikimumą bei pakankamumą. Išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas naudojo kasatorės sąskaitoje esančias lėšas savo tikslams ir jas iššvaistė, teismų padaryta įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, jų visumą, pakankamumą, sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę, nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 177, 185 straipsniai), o ne remiantis vien tik atsakovo paaiškinimais. Dėl išdėstytų motyvų kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo atsakovo paaiškinimų vertinimo nagrinėjamoje byloje atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
  9. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nereikšmingi vienodos teismų praktikos formavimui ir neturintys įtakos apskųstų teismų procesinių sprendimų teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
  10. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus bei bylos aplinkybes, pažeidė įrodymus, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir jas aiškinant suformuluotas taisykles.
  11. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo juos keisti ar naikinti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  2. Už advokato pagalbą kasaciniame teisme atsakovas turėjo 605 Eur išlaidų, jų atlyginimą prašo priteisti iš kasatorės. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nurodytų rekomenduojamų priteisti maksimalių dydžių, todėl prašymas tenkintinas (CPK 98 straipsnis).
  3. Kasacinis teismas turėjo 8,82 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo kasaciniame teisme rezultatą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą turėtų būti priteisiamos iš kasatorės, tačiau jai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2016 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-16-T-343-2611 suteikta 100 proc. dydžio valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba. Kadangi pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalį turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą asmenys, nagrinėjant civilines ir administracines bylas, taip pat baudžiamosiose bylose pareikštus civilinius ieškinius, atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nurodytas bylinėjimosi išlaidas) mokėjimo, tai kasaciniame teisme patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš kasatorės nepriteistinos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnio 1 dalis, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalis).

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

15Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

16Priteisti iš ieškovės O. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 605 (šešis šimtus penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atsakovo V. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

17Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai