Byla A-822-441-10

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

2sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

3dalyvaujant apeliantams J. K. ir L. K., atsakovo Labanoro regioninio parko direkcijos atstovui Ž. M.,

4viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. K. ir J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjų L. K. ir J. K. skundą atsakovui Labanoro regioninio parko direkcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretysis suinteresuotas asmuo Molėtų rajono savivaldybės administracija).

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6I.

7pareiškėjai J. K. ir L. K. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Labanoro regioninio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija, atsakovas) 2008 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. V1-(8.45)-662 „Dėl projekto derinimo“, įpareigoti Labanoro regioninio parko direkciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suderinti individualios Narušio įmonės „Fasadas“ parengtą pirties atstatymo projektą pagal Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gruodžio 12 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-373.

8Pareiškėjai skunde nurodė, kad 2006 m. kovo 23 d. jie kreipėsi į Molėtų rajono savivaldybės administracijos architektūros ir teritorijų planavimo skyrių su paraiška išduoti projektavimo sąlygų sąvadą sodybos atstatymui ir pateikė būtinus dokumentus. 2006 m. kovo 27 d. minėta institucija pateikė Direkcijai paraišką projektavimo sąlygoms gauti. Direkcija 2006 m. balandžio 3 d. rašte nurodė, kad gali išduoti projektavimo pasiūlymus tik pirties rekonstrukcijai, nes pagal turimus dokumentus pareiškėjų sklype nėra buvę sodybos, o tik pirtis. Projektavimo sąlygos buvo įrašytos į statinio projektavimo sąlygų sąvadą. 2006 m. lapkričio 15 d. sąvadas buvo patvirtintas ir išduotas pareiškėjams. 2007 m. gruodžio 12 d. patvirtintas projektavimo sąlygų sąvadas Nr. P4-373. Pareiškėjų užsakymu individuali Narušio įmonė „Fasadas“ parengė pirties atstatymo projektą pagal 2007 m. gruodžio 12 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-373. VĮ „Registrų centras“ inventorizuotos ir teisiškai įregistruotos pirties atstatymo projektas parengtas atsižvelgiant į Direkcijos 2006 m. balandžio 3 d. rašte ir 2007 m. gruodžio 12 d. projektavimo sąlygų sąvade nurodytus reikalavimus. Projektas buvo pateiktas Direkcijai, tačiau 2008 m. spalio 30 d. rašte buvo atsisakyta jį derinti. Pareiškėjai tiksliai vykdė institucijų nurodymus, laikėsi nustatytos statinių atstatymo saugomose teritorijose tvarkos. Pirties pamatai pareiškėjams priklauso pagal pirkimo – pardavimo sutartį, yra įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Nuosavybės teisė į pirtį perėjo pareiškėjams kartu su teise rekonstruoti ir atstatyti pirtį.

9Atsakovas Labanoro regioninio parko direkcija su skundu nesutiko ir atsiliepimu prašė atmesti jį kaip nepagrįstą (b. l. 38 – 40). Atsiliepime nurodė, kad projektavimo pasiūlymai pareiškėjų pirties atstatymui 2006 m. balandžio 3 d. buvo išduoti remiantis tuo metu galiojusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2005 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-243-05). 2004 m. rugpjūčio 9 d. civilinėje byloje Nr. 2-373-03/2004 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Kulinių sentikių bendruomenė iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise kartu su kitais cerkvės ir gyvenamojo namo priklausiniais valdė pirtį, esančią Kulinių k., Čiulėnų sen., Molėtų r. Atsakovas minėtoje byloje nebuvo patrauktas suinteresuotu asmeniu, todėl pateikdamas projektavimo pasiūlymus 2006 m. balandžio mėnesį negalėjo žinoti apie pirties priklausomybę. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 30 d. nutartyje konstatavo, jog juridinis faktas gali būti nustatomas tik buvusios sodybos, o ne atskiro statinio, ir sodybos priklausinius galima atstatyti tik sodybos žemėje, o ne už jos ribų. Tokią nuostatą įtvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007).

10Tretysis suinteresuotas asmuo Molėtų rajono savivaldybės administracija su skundu sutiko (b. l. 46 – 47). Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjai laikėsi visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, vykdė institucijų nurodymus. Direkcija išdavė sąlygas pirties atstatymui, taigi negali prieštarauti statinio atstatymui, tik gali pateikti pastabas dėl pateikto projekto neatitikimų Labanoro regioninio parko reglamentui.

11II.

12Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjų J. ir L. K. skundą atmetė.

13Teismas atsižvelgė, kad civilinėje byloje Nr. 2-373-2004, 2004 m. rugpjūčio 9 d. sprendime buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Kulinių sentikių religinė bendruomenė iki 1940 m. turto nacionalizacijos nuosavybės teise kartu su kitais cerkvės ir gyvenamojo namo priklausiniais valdė pirtį, esančią Kulinių k., Čiulėnų sen., Molėtų r. (b. l. 43-45).

14Nustatė, kad pagal 2006 m. vasario 6 d. pirkimo – pardavimo sutartį pareiškėjai įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį Molėtų r. sav., Kulinių k. (b. l. 16-17). Į nurodytame žemės sklype esančią pirtį nuosavybės teisė pareiškėjams perėjo pagal minėtą pirkimo – pardavimo sutartį (b. l. 34). 2006 m. kovo 23 d. pareiškėjai Molėtų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektui pateikė paraišką Nr. P3-115 gauti projektavimo sąlygų sąvadui sodybos atstatymui (b. l. 55). Molėtų rajono savivaldybės administracijos architektūros ir teritorijų planavimo skyrius 2006 m. kovo 27 d. raštu Nr. P9(19.1)-213 kreipėsi į Labanoro regioninio parko direkciją ir Utenos apskrities visuomenės sveikatos centro Molėtų filialą dėl projektavimo sąlygų parengimo (b. l. 56). Direkcija 2006 m. balandžio 3 d. rašte Nr. V1(8.2)-140 nurodė, kad gali išduoti projektavimo pasiūlymus tik pirties rekonstrukcijai, kadangi pagal turimus duomenis pareiškėjų sklype nėra buvusi sodyba, o tik pirtis (b. l. 57). Utenos visuomenės sveikatos centro Molėtų filialas 2006 m. balandžio 4 d. raštu Nr. 11S-131 išdavė projektavimo sąlygas (b. l. 58). Molėtų rajono savivaldybės administracija 2006 m. balandžio 10 d. išdavė pareiškėjams sąlygų sąvadą Nr. P4-112 pirties rekonstrukcijai (b. l. 9). 2007 m. lapkričio 28 d. L. K. pateikė paraišką Molėtų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektui projektavimo sąlygų sąvadą pirties atstatymui gauti (b. l. 48). 2007 m. gruodžio 12 d. buvo išduotas pakoreguotas sąlygų sąvadas pirties atstatymui Nr. P4-373 (b. l. 10). Pareiškėjų užsakymu individuali Narušio įmonė „Fasadas“ parengė pirties atstatymo projektą (b. l. 11-33). Projektas rengtas pagal 2007 m. gruodžio 12 d. projektavimo sąlygų sąvadą, atsižvelgta į Direkcijos 2006 m. balandžio 3 d. rašte nurodytus reikalavimus. Projekto vadovas R. N. 2008 m. spalio 27 d. dėl projekto derinimo kreipėsi į Labanoro regioninio parko direkciją. 2008 m. spalio 30 d. Direkcija atsisakė derinti projektą remdamasi Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 punktu. Nurodė, kad saugomose teritorijose suteikta išimtinė teisė statyti ir atstatyti statinius asmenims, kuriems priklausančioje žemėje yra suformuotas sodybinis žemės sklypas su jame esančiu (buvusiu) gyvenamuoju namu, bet ne tiems asmenims, kurių žemėje liko gyvenamojo namo priklausiniai, t. y. pirtis (b. l. 7).

15Teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypas (kuriame pareiškėjai siekia atstatyti pirtį) yra Kulinių kaime, Čiulėnų sen., Molėtų r. ir pagal Labanoro regioninio parko ribų ir funkcinio zonavimo planą patenka į Stirnių hidrografinį draustinį. Teisiniai santykiai dėl veiklos saugomose teritorijose reglamentuojami Saugomų teritorijų įstatymo, kuris šiuo atveju yra specialusis teisės aktas, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą teismas vadovavosi šio įstatymo nuostatomis. Teismas pažymėjo, kad pagal Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 punktą, gamtiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą <...>. Pažymėjo, kad šiai bylai aktualiu aspektu nurodytoje normoje leistinu būdu reikia įrodyti, kad atstatomas buvusios sodybos statinys. Nustatė, kad Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 punkto reikalavimus atitinkantis juridinę reikšmę turintis faktas buvo nustatytas įsiteisėjusiu Molėtų rajono apylinkės teismo 2004 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu.

16Pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl to, kad atsakovas atsisakė derinti pastato (pirties), esančio minėtame pareiškėjams priklausančiame žemės sklype, projektą. 2007 m. gruodžio 12 d. projektavimo sąlygų sąvado Nr. P4-373 8.2 punkte nurodyta, kad projektą būtina suderinti su Labanoro regioninio parko direkcija. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 136.7 punktu (1996 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 1135 redakcija) visuose regioninių parkų teritorijose draudžiama vykdyti bet kokius statybos, žemės kasybos bei rekreacijos infrastruktūros įrengimo darbus be nustatytąja tvarka parengto projekto, kuris, be kitų institucijų, turi būti suderintas su Aplinkos apsaugos ministerija ir parko administracija.

17Aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintų Statybos techninio reglamento STR 1.01,09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.38 punkte nustatyta, kad sodyba yra laikomas juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Iš susiformavusios teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2007 m. spalio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-373/2007) matyti, kad kaip būtinus sodybos elementus minėtas teisės aktas nurodo juridiškai įformintą sodybinį žemės sklypą, jame pastatytą gyvenamąjį pastatą (namą), šio namo priklausinius. Minėtoje LAT nutartyje konstatuota, kad „Saugomose teritorijose įstatymas suteikia išimtinę teisę statyti ar atstatyti statinius tik asmenims, kuriems priklausančioje žemėje yra suformuotas sodybinis žemės sklypas, o taip pat jame yra (ar buvo) gyvenamasis namas, o ne ir tiems asmenims, kurių žemėje liko tik gyvenamojo namo priklausiniai, tačiau nėra gyvenamojo namo ir sodybinio sklypo.<...> Todėl kolegija daro išvadą, kad nesant suformuoto sodybinio sklypo ir jame pagrindinio sodybos statinio(gyvenamojo namo), vien jo priklausinių buvimas kitam asmeniui priklausančiame žemės ūkio paskirties sklype, negali sukelti žemės sklypų savininkams tokių pačių teisinių pasekmių. Kolegija taip pat pažymi, kad aiškinat įstatymą kitaip, atsirastų galimybė pasinaudoti tokia teismų praktika ir plėsti statybų mąstą saugomose teritorijoje bei žemės ūkio paskirties žemėje.“

18Nustatęs, kad pareiškėjai siekia atstatyti pirtį buvusioje jos stovėjimo vietoje, t.y. žemės sklype, kadastro Nr. 6264/0003:99 (b. l. 16). Sodyba (gyvenamasis namas ir kiti jo priklausiniai) yra žemės sklype, kuris nuosavybės teise priklauso Kulinių sentikių religinei bendruomenei. Kadangi Kulinių sentikių bendruomenei nuosavybės teise priklausantys statiniai (gyvenamasis namas, jo priklausiniai) yra pastatyti ne pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, teismas priėjo išvadą, kad sodyba laikytinas būtent šis, ne pareiškėjų nuosavybės teise valdomas žemės sklypas. Sklypas (kadastro Nr. 6264/0003:99), kuriame anksčiau buvo pirtis, tačiau šiuo metu jame jokių statinių nebėra, negali būti laikomas sodyba, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 389 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.38 punkto nuostatų. Todėl pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai pirtį siekia atstatyti atskirame žemės sklype, kuriame nėra sodybos, o pirtis negali būti laikoma kitame atskirai suformuotame žemės sklype esančios sodybos priklausiniu, pareiškėjų žemės sklype (kadastro Nr. 6264/0003:99) pirties atstatymo galimybės galiojantys teisės aktai nenumato. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, atsisakyta derinti projektą, nes sodybos priklausinio (nagrinėjamu atveju-pirties) atstatymas kitame sklype nei yra gyvenamasis namas, prieštarautų Saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, t. y. 9 str. 2 d. 8 p.

19III.

20J. K. ir L. K. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei įpareigoti Labanoro regionino parko direkciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suderinti individualios Narušio įmonės „Fasadas“ parengtą pirties atstatymo projektą pagal Molėtų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintą 2007 m. gruodžio 12 d. projektavimo sąlygų sąvadą Nr. P4-373 (Projektavimo sąlygų sąvado 2006 m. balandžio 10 d. Nr. P4-112 korektūra).

21Apeliantų manymu, teismo sprendimas naikintinas remiantis šiais motyvais:

221. Atsižvelgiant į LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo ir norminių aktų reikalavimus, statinio registracija galima atsižvelgiant į statinio išlikimo lygį ir pastatas – pirtis –vadovaujantis norminių aktų reikalavimais, registruotas nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje Kulinių sentikių religinės bendruomenės vardu, o pardavus – pareiškėjų vardu. Nekilnojamojo turto teisinė registracija galiojanti, nepanaikinta. Žemės sklypų suformavimas, vykdant žemės reformą, atkuriant buvusių žemės sklypų savininkų teises į žemę, pagrįstas LR Žemės reformos, LR Nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymais. Atsižvelgiant į šių įstatymų reikalavimus, nuosavybės teisių atkūrimo procese formuojami žemės sklypai, nebūtinai atitinkantys iki 1940 metų savininkų nuosavybės teisėmis valdytų žemės sklypų istorines ribas, ypač tose vietovėse, kuriose buvo rėžiniai kaimai. Tokiu būdu viename žemės sklype atsiranda kelių savininkų sodybos ar vienos sodybos atskiri pastatai ir jų pamatai išsidėsto skirtingiems savininkams priklausančiuose sklypuose. Šiuo atveju realiai išlikę ir religinei bendruomenei priklausantys, registrų centro duomenų bazėje registruoti statiniai žemės reformos procese, projektuojant sklypą ekvivalentine natūra, atsirado O. B. M. priklausančiame sklype. Tiek žemės sklypo savininkei, tiek statinio savininkui pardavus nekilnojamąjį turtą pareiškėjams, tiek statinys, tiek žemės sklypas priklauso vieniems savininkams, t.y. pareiškėjams. Nuosavybės teisei į pirtį perėjus pareiškėjams, perėjo ir teisė rekonstruoti (atstatyti) pirtį. Todėl atsakovo argumentas, kad teisė atstatyti pirtį priklauso Kulinių sentikių bendruomenei, prieštarauja nuosavybės teisės turiniui ir realioms faktinėms aplinkybėms. Be to, atsisakymas derinti pirties rekonstrukcijos (atstatymo) projektą pažeidžia pareiškėjų konstitucinę teisę valdyti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą. Teismas sprendimu nepasisakė, kodėl negalima statinio rekonstrukcija, kai nekilnojamas turtas registruotas registrų centre ir sprendime nenurodė teisinės normos, kuri įtvirtintų naują nekilnojamojo turto nusavinimo formą, tenkinant valstybės poreikius – jei nekilnojamojo turto objektas registruotas turto registre, o statinys yra saugomose teritorijose, bet nėra sodybos dalis arba yra kitame žemės sklype negu sodyba, tai statinys neatlygintinai turi išnykti. Mano, kad tokia pozicija prieštarauja Konstitucinei nuostatai dėl nuosavybės ir įstatyme įtvirtintiems teisingumo ir protingumo principams.

232. Teismas sprendime nepagrįstai remiasi LAT 2007 m. spalio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3 73/2007, nes situacija nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra analogiška. Minėtoje LAT nutartyje nurodoma, kad „teismas kompetentingas ypatingosios teisenos tvarka nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Aiškinant šios įstatymo normos turinį teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2001) laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę.“ Cituotoje LAT nutartyje nurodoma faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas įsigijo žemės, kurioje nėra išlikusių statinių ar jų pamatų ir bylos duomenimis nustačius, kad pareiškėjui priklausančiame žemės sklype nėra buvusių statinių žymių, teismas turėjo pakankamą pagrindą išvadai, jog fakto apie ūkinių pastatų buvimą nustatymas pagal įstatymo, su kuriuo pareiškėjas siejo asmeninių ar turtinių teisių atsiradimą, nuostatas nesukurs teisinių pasekmių. Nagrinėjamoje administracinėje byloje juridinio fakto nustatymas buvo siejamas su išlikusių statinių priklausomybe ir jų atstatymu. Statinys iki jį įsigyjant pareiškėjams, t.y. nuo 2003 m. birželio 16 d. buvo registruotas VĮ Registrų centre. Teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-372-03/2004 dėl statinio priklausomybės buvo priimtas 2004 m. rugpjūčio 9 d., išsprendžiant priklausomybės klausimą. Todėl, apeliantų manymu, šiuo atveju pareiškėjo subjektinės teisės sietinos ne su juridinio fakto teisme nustatymu, o su juridinio fakto – nekilnojamo turto vieneto teisinės registracijos faktu registrų centre.

243. LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. numato, kad draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų. Atkreipia dėmesį, kad vertinant sodybos buvimo vietą ir buvusio gyvenamojo namo vietą, nebuvo tirtos faktinės aplinkybės nei civilinėje byloje bendros kompetencijos teisme, nei administracinėje byloje, kokių pastatų likučiai (neregistruoti registrų centro duomenų bazėje) yra išlikę pareiškėjams priklausančiame sklype ir fiksuoti generaliniame plane. Būtent pareiškėjams priklausančiame sklype yra išlikęs sodas, kuriame yra senų obelų, kriaušių, tik atsižvelgiant į sodo aktyvios eksploatacijos laiką – sodas apleistas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas (byla Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04) 2006 m. kovo 14 d. pripažino, kad LR saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 3 ir 6 dalių, 31 straipsnio 9 dalies (2001 m. gruodžio 4 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Administracinėje byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad žemės sklypas, kuriame norima rekonstruoti pirtį, atsižvelgiant į jos buvimo vietą turi dvejopo pobūdžio teisinį statusą: sklypas priskirtinas žemės ūkio paskirties žemei, o antra – patenka į Stirnių hidrografinį draustinį. Labanoro regioninio parko direkcija atsisakė derinti projektavimo sąlygas sodybos projektavimui, sprendimą grįsdama Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis. Projektavimo sąlygas atsakovas Molėtų rajono savivaldybės administracijai pateikė jau po Konstitucinio teismo nutarimo. Apeliantų vertinimu, šiuo atveju Labanoro regioninio parko direkcija situaciją vertino realiai – statinys registruotas registrų centre ir sprendžiamas klausimas dėl jo rekonstrukcijos. LR Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 „Dėl regioninių parkų nuostatų patvirtinimo“, buvo patvirtinti Asvejos regioninio parko nuostatai, kuriais numatyta, kad veiklą regioninio parko teritorijoje reglamentuoja LR aplinkos apsaugos įstatymas, LR saugomų teritorijų įstatymas, LR nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, kiti įstatymai, Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, nekilnojamųjų kultūros vertybių reglamentai, kiti teisės aktai bei nuostatai, o regioninio parko teritorija tvarkoma pagal regioninio parko planavimo schemą ir patvirtintus miestelių ir kaimų bendruosius (detaliuosius) planus, nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkymo, miškotvarkos, žemėtvarkos, vandentvarkos, rekreacijos, inžinerinių komunikacijų ir kitus projektus. Atkuriant nuosavybės teises pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą regioninio parko žemė, vandens telkiniai ir miškai savininkams perduodami nuosavybėn ribotam tiksliniam naudojimui. Apeliantų vertinimu, atitinkamos kadastrinės vietovės žemės reformos ir žemėtvarkos projektas buvo derintas su saugomų teritorijų administratoriumi, šiuo atveju ir su Labanoro regioninio parko direkcija. Nuosavybės teisių atkūrimo procese projektuojami sklypai turi būti derinami pagal gyvenviečių, kaimų išsidėstymą ir tiek istoriškai buvę ir išlikusių dokumentų patvirtinami statiniai, tiek esami statiniai ir sodybos Labanoro regioninio parko administracijai žinomi. Daro išvadą, kad sprendžiant klausimą dėl statinio atstatymo, kai statinys yra registruotas registrų centre, o žemės sklypo suprojektavimas niekaip nebuvo nesusijęs su dabartiniu žemės sklypo savininku, turi būti atsižvelgta į savininko teisę disponuoti turimu turtu, į teisę eksploatuoti saugų ir tvarkingą statinį, nes ir Saugomų teritorijų įstatymas numato galimybę statyti ar rekonstruoti (remontuoti) esamus statinius. Kitu atveju Saugomų teritorijų įstatymas turėjo būti suderintas su žemės reformą ir nuosavybės teisių atkūrimą į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojančiais įstatymais ir norminiais aktais, kurie nustatytų pareigą atkurti nuosavybės teises į žemę atsižvelgiant į buvusių sodybų namų valdos žemės sklypus, kas apsaugotų piliečio turtinius interesus ir nesukeltų įstatyminių dviprasmybių.

25Atsakovas Labanoro regioninio parko direkcija atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

26Atsiliepime pažymi, kad Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje (inter alia jo 1 ir 2 dalyse) yra įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga. Pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kiti asmenys turi nepažeisti šių savininko teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų. Įstatymai turi saugoti visų savininkų, taigi ir valstybės (kaip visos visuomenės organizacijos) bei savivaldybių, nuosavybės teises (Byla Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04). Pabrėžia, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: ji gali būti ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; turi būti paisoma proporcingumo principo.

27Pažymi, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei gausinimas, gali įstatymais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų ribojamas atskirų gamtos aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas, o tam tikri teisinių santykių subjektai būtų įpareigoti atitinkamai veikti arba susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).

28Atsakovas pabrėžia, kad buvusio sodybos priklausinio atstatymas kitame sklype nei yra (arba buvo) gyvenamasis namas prieštarautų aukščiau minėtoms saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, nes sodyba yra laikomas juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Toks sodybos sąvokos apibūdinimas nustatytas aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintų Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.38 punkte (Žin., 2003, Nr. 58-2611“. Pagal LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir pirmiau nurodyto norminio teisės akto nustatytą reglamentavimą būtinas sodybos elementas yra sodybinis žemės sklypas, jame pastatytas namas ir priklausiniai; tai reiškia, kad saugomose teritorijose suteikta išimtinė teisė statyti ar atstatyti statinius asmenims, kuriems priklausančioje žemėje yra suformuotas sodybinis žemės sklypas pagal pirmiau nurodytą jo apibūdinimą, t. y. su jame esančiu (buvusiu) gyvenamuoju namu, bet ne tiems asmenims, kurių žemėje liko gyvenamojo namo priklausiniai. Lietuvos aukščiausiasis teismas galutinai įtvirtino statinių atstatymą sodybose, o ne atskiruose sklypuose (2007 m. spalio 5 d., priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007).

29Teisėjų kolegija

konstatuoja:

30IV.

31Apeliacinis skundas atmestinas.

32Ginčas kilęs dėl Labanoro regioninio parko direkcijos atsisakymo derinti projektą pirties atstatymui remiantis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu dėl tos priežasties, kad pareiškėjų sklypas nėra buvusi sodyba.

33Ginčo žemės sklypas, kuriame pareiškėjai siekia atstatyti pirtį, yra Kulinių kaime, Čiulėnų sen., Molėtų r. ir pagal Labanoro regioninio parko ribų ir funkcinio zonavimo planą patenka į Stirnių hidrografinį draustinį. Teisiniai santykiai dėl veiklos saugomose teritorijose reglamentuojami Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis. Šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas nustato, kad gamtiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą <...>. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintų Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.38 punkte nustatyta, kad sodyba yra laikomas juridiškai įformintas sodybinis žemės sklypas su jame pastatytu gyvenamuoju pastatu (namu) ir jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Aiškindamas Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatas Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra konstatavęs, kad ypač vertingų vietovių įvairovė gali lemti jų teisinio režimo ypatumus, jose esančių objektų apsaugos būdus, veiklos tose vietovėse sąlygas, ribojimus, draudimus; tokie ribojimai, draudimai gali būti taikomi inter alia ūkinei veiklai, statyboms tose vietovėse, taip pat bet kokiai kitai veiklai, dėl kurios gali būti pakeistas kraštovaizdis, atskiri atitinkamose vietovėse esantys objektai ir pan.; ribojimai, draudimai, kuriais siekiama užtikrinti ypač vertingų vietovių apsaugą – viešąjį interesą, gali ir turi būti nustatomi visiems tokių objektų savininkams bei naudotojams; gali būti nustatyti ir tokie ribojimai, draudimai, kuriais tam tikra apimtimi yra įsiterpiama į visų, taip pat ir privačių žemės sklypų, miškų, parkų, vandens telkinių savininkų, nuosavybės teises. Konstatuota ir tai, kad visi minėti ribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti, nevaržyti savininkų, kitų asmenų teisių labiau negu būtina visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.

34Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad tik konstatavus, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba, tai yra gyvenamasis namas su priklausiniais, šiame sklype būtų leistina pastatų statyba. Tuo pačiu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo žemės sklype buvo gyvenamasis namas su priklausiniais, nes civilinėje byloje Nr. 2-373-2004, 2004 m. rugpjūčio 9 d. sprendime buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Kulinių sentikių religinė bendruomenė iki 1940 m. turto nacionalizacijos nuosavybės teise kartu su kitais cerkvės ir gyvenamojo namo priklausiniais valdė pirtį, esančią ginčo žemės sklype.

35Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką neįrodžius, kad sklype buvo gyvenamasis namas, nėra pagrindo išvadai apie sodybos buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-656/2006; 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2008, 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2009), be to, nenustačius aplinkybės, jog pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra draustinyje, yra buvęs gyvenamasis namas – pagrindinis sodybos objektas, juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatomas, priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kai vietoje vienos sodybos būtų atkuriamos kelios, o toks įstatymo aiškinimas paneigtų įstatyme nustatytus saugomų teritorijų steigimo tikslus ir Civilinio kodekso nuostatas dėl pagrindinių ir antraeilių daiktų (Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsnis, CK 4.19 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2008, 2009 m. birželio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2009).

36Atsižvelgdama į aukščiau minėtą teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad apeliaciniame skunde pabrėžiama aplinkybė, kad pastatas – pirtis – yra registruotas nekilnojamojo turto registre, nėra reikšminga nustatant, ar nagrinėjamos bylos aplinkybėmis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme konkrečiame sklype leidžiama statyti pastatus.

37Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Kulinių sentikių bendruomenei nuosavybės teise priklausantys statiniai (gyvenamasis namas, jo priklausiniai) yra pastatyti ne pareiškėjams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, yra padaręs pagrįstą išvadą, jog sodyba laikytinas būtent šis, o ne pareiškėjų nuosavybės teise valdomas, žemės sklypas, nes pastarasis neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 389 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.38 punkto nuostatų. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjų žemės sklype (kadastro Nr. ( - )) pirties atstatymo galimybės galiojantys teisės aktai nenumato.

38Apeliacinio skundo argumentas, kad atsisakymas derinti pirties rekonstrukcijos (atstatymo) projektą pažeidžia pareiškėjų konstitucinę teisę valdyti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą, yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija šiuo požiūriu pažymi, kad pareiškėjams, įsigijusiems pirkimo-pardavimo sutartimi iš Kulinių sentikių religinės bendruomenės pastatą – pirtį (70 proc. fizinio nusidėvėjimo), negalėjo atsirasti teisėtų lūkesčių atstatyti šią pirtį, nes tai buvo draudžiama pirkimo metu galiojančių teisės aktų nuostatomis. Remiantis aukščiau minėtu pareiškėjų teisė valdyti nuosavybės teise priklausantį turtą negali būti suprantama taip, kad ji apima ir teisę atstatyti šį turtą.

39Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė teisės aktus, teisingai įvertino nurodytas aplinkybes, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 30 d. sprendimas pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu ir paliktinas nepakeistu, o pareiškėjų L. K. ir J. K. apeliacinį skundas atmestinas.

40Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

41pareiškėjų L. K. ir J. K. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

42Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,... 3. dalyvaujant apeliantams J. K. ir L. K., atsakovo Labanoro regioninio parko... 4. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 5. Teisėjų kolegija... 6. I.... 7. pareiškėjai J. K. ir L. K. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi... 8. Pareiškėjai skunde nurodė, kad 2006 m. kovo 23 d. jie kreipėsi į Molėtų... 9. Atsakovas Labanoro regioninio parko direkcija su skundu nesutiko ir atsiliepimu... 10. Tretysis suinteresuotas asmuo Molėtų rajono savivaldybės administracija su... 11. II.... 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendimu... 13. Teismas atsižvelgė, kad civilinėje byloje Nr. 2-373-2004, 2004 m.... 14. Nustatė, kad pagal 2006 m. vasario 6 d. pirkimo – pardavimo sutartį... 15. Teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypas (kuriame pareiškėjai siekia... 16. Pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl to, kad atsakovas atsisakė derinti... 17. Aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 289 patvirtintų... 18. Nustatęs, kad pareiškėjai siekia atstatyti pirtį buvusioje jos stovėjimo... 19. III.... 20. J. K. ir L. K. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 21. Apeliantų manymu, teismo sprendimas naikintinas remiantis šiais motyvais:... 22. 1. Atsižvelgiant į LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo ir norminių... 23. 2. Teismas sprendime nepagrįstai remiasi LAT 2007 m. spalio 5 d. nutartimi,... 24. 3. LR Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p. numato, kad draudžiama... 25. Atsakovas Labanoro regioninio parko direkcija atsiliepimu prašo pareiškėjų... 26. Atsiliepime pažymi, kad Konstitucinis Teismas savo aktuose yra ne kartą... 27. Pažymi, kad žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi... 28. Atsakovas pabrėžia, kad buvusio sodybos priklausinio atstatymas kitame sklype... 29. Teisėjų kolegija... 30. IV.... 31. Apeliacinis skundas atmestinas.... 32. Ginčas kilęs dėl Labanoro regioninio parko direkcijos atsisakymo derinti... 33. Ginčo žemės sklypas, kuriame pareiškėjai siekia atstatyti pirtį, yra... 34. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad tik... 35. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą... 36. Atsižvelgdama į aukščiau minėtą teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad... 37. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Kulinių sentikių... 38. Apeliacinio skundo argumentas, kad atsisakymas derinti pirties rekonstrukcijos... 39. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė... 40. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 41. pareiškėjų L. K. ir J. K. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos... 42. Nutartis neskundžiama....