Byla 2A-139-516/2015
Dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Egidijos Tamošiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. R. (A. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-265-585/2014 pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovams G. A. ir J. A. dėl sutartinės prievolės vykdymo, skolos priteisimo ir nuostolių atlyginimo bei atsakovės G. A. priešieškinį dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovių 92 804,10 Lt nuostolių, 6480 Lt palūkanas bei procesines palūkanas, taip pat – iš atsakovės G. A. 47 000 Lt skolą pagal paskolos sutartis bei procesines palūkanas.

5Reikalavimą priteisti iš atsakovės G. A. 47 000 Lt dydžio skolą bei palūkanas ieškovas grindė 2000 m. liepos 31 d. ir 2002 m. liepos 10 d. paskolos sutartimis. Nurodė, kad 2000 m. liepos 31 d. su atsakove G. A. sudarė rašytinę paskolos sutartį, pagal kurią šiai paskolino 27 000 Lt. Atsakovė G. A. įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2009 m. liepos 31 d., tačiau paskolos negrąžino. Už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 31 d. iki ieškinio pareiškimo dienos (per 46 mėnesius) ieškovas apskaičiavo 5198 Lt dydžio palūkanas (CK 6.874 str. 1 d., CK 6.210 str.1 d.). 2002 m. liepos 10 d. ieškovas atsakovei G. A. rašytinės paskolos sutarties pagrindu perdavė dar 20 000 Lt, nenurodant paskolos grąžinimo termino. 2013 m. kovo 25 d. kreipėsi į atsakovę dėl perduotų pinigų grąžinimo, tačiau atsakovė G. A. iki ieškinio pareiškimo teisme prievolės pagal šią paskolos sutartį ieškovui neįvykdė, pinigų negrąžino. Per du mėnesius nuo 2013 m. kovo 25 d. iki ieškinio pareiškimo teisme dienos ieškovas suskaičiavo 166 Lt palūkanų (CK 6.874 str. 1 d.).

6Solidariai iš atsakovių priteisti 92 804,10 Lt dydžio nuostolius bei palūkanas ieškovas prašė dėl trukdymo naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu turtu. Nurodė, kad 2007 m. spalio 30 d. sprendimu nutraukus ieškovo ir atsakovės J. A. santuoką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008 ieškovui su atsakove J. A. pripažinta bendrosios jungtinės nuosavybės teisė į ½ buto Goštauto g. `3-1, Vilniuje ir ½ žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais Kryžiaukos I km., Širvintų raj. Atsakovės, būdamos bendraturtės, aktyviai veikė trukdydamos ieškovui naudotis savo nuosavybe. Ieškovo teigimu, tai patvirtina Vilniaus m. apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimas civilinėje byloje Nr.3-3469-833/2013, kuriuo ieškovas buvo įkeldintas į butą Goštauto g. 3-1, Vilniuje. Tuo remdamasis, nurodydamas, kad nuo 2010 m. sausio 28 d. ieškovui nuosavybės teise jau priklausė ½ buto Goštauto g.3-1, Vilniuje, o nuo 2010 m. vasario 28 d. – ir ½ sklypo su namu ir statiniais Kryžiauskos I kaime, Širvintų raj., ieškovas pateikė skaičiavimus, pagal kuriuos reikalavo iš atsakovių solidariai už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2010 m. sausio 28 d. priteisti 49 604,10 Lt nuostolių, susidariusių dėl trukdymo naudotis butu ir už laikotarpį nuo 2008 m. rugpjūčio 25 d. iki 2010 m. vasario 28 d. - 43 200 Lt nuostolių (ir 6480 Lt palūkanų, nesumokėtų už šią sumą iki ieškinio pareiškimo), susidariusių dėl trukdymo naudotis žemės sklypu ir namu.

7Atsakovė G. A. pateikė priešieškinį, ginčydama paskolos sutarčių galiojimą, kuriomis ieškovas grindė savo reikalavimą. Nurodė, kad sutartys negalioja dėl jų fiktyvumo, kaip tariami sandoriai (CK 1.86 str.1 d.), nes sudarytos nesiekiant jose nurodomų pasekmių – paskolos santykių tarp šalių sukūrimo, pinigų perdavimo paskolos gavėjui ir jų sugrąžinimo paskolos davėjui per tam tikrą terminą.

8Nurodė, kad sandorių tariamumą patvirtina tai, kad nėra jokių įrodymų apie realų pinigų perdavimą, kad paskolos sutartimis buvo siekiama melagingai pagrįsti atsakovės G. A. pajamas ir pajėgumą įsigyti brangų turtą ir dėl ieškovo turėtų verslo problemų neregistruoti turto ieškovo vardu. Taip pat nurodė, kad sandorių tariamumą patvirtina paties ieškovo nurodytos aplinkybės ankstesnėse bylose – visiškai nesutampančios su ieškinyje nurodytomis, bet sutampančios su atsakovių atsikirtimuose ir priešieškinyje nurodytomis aplinkybėmis dėl tariamų paskolos sandorių.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino – pripažino negaliojančia nuo sudarymo ieškovo ir atsakovės G. A. 2000 m. liepos 31 d. pasirašytą 27 000 Lt paskolos sutartį ir 2002 m. liepos 10 d. pasirašytą 20 000 Lt paskolos sutartį (toliau- paskolos sutartys), paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

11Teismas konstatavo, kad paskolos sutartys sudarytos tik dėl akių, nesiekiant iš paskolos teisinių santykių kylančių pasekmių, todėl yra niekinės ir negaliojančios ab initio (1964 m. CK 291 str. 2 d., CK 1.86 str. 1 d., 6.870 str. 2 d.). Tokią išvadą grindė kitose civilinėse bylose tarp tų pačių šalių nustatytomis aplinkybėmis (CPK 182 str. 2 p.). Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta, kad atsakovė G. A. neturėjo piniginių lėšų asmenine nuosavybe įsigyti viso turto – buto ir žemės sklypo su namu ir kitais statiniais, todėl dalį turto pripažino ieškovo ir jo sutuoktinės bendra jungtine nuosavybe. Pažymėjo, kad abi paskolos sutartys surašytos tuo metu, kai ieškovas buvo santuokoje ir geruose santykiuose su atsakove J. A.. Be to, jos sudarytos lietuvių kalba atsakovei G. A. esant senyvo amžiaus ir visiškai jos nemokant. Ankstesniuose procesuose, esant šalims labai priešiškuose santykiuose ieškovas nereikalavo paskolų grąžinimo, todėl sprendė, kad šios sutartys buvo skirtos ne šalims, o tretiesiems asmenims. Pritarė atsakovių paaiškinimams, kad sutartys fiktyviai sudarytos vien tik siekiant valstybinei mokesčių inspekcijai pateikti būtiną piniginių lėšų pirkti 40 000 Lt vertės ir brangesnį turtą pagrindimą. Pažymėjo, kad turto deklaraciją atsakovės vardu pateikė pats ieškovas, taip pat atsakovės vardu apmokėjo dalį perkamo turto. Sprendė, kad šalys nesukūrė tarpusavio paskolos prievolinių teisinių santykių, nes jos neturėjo tikslo perduoti pinigus viena kitos nuosavybėn, pinigai pagal sutartis nebuvo perduoti, o sutartys buvo skirtos fiktyviai pagrįsti iš dalies fiktyvaus pirkėjo – G. A. dalyvavimą pirkimo-pardavimo sutartyse.

12Teismas netenkino ieškinio dalies dėl nuostolių atlyginimo, konstatavęs, jog ieškovas neįrodė visų būtinųjų civilinės deliktinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtus veiksmus ir įrodinėjamus nuostolius siejančio priežastinio ryšio. Nurodė, kad ieškovas su atsakove G. A. valdo idealiąsias dalis ginčo bute, o su J. A. jungtinės nuosavybės teise valdo butą ir sodybą, šalys nėra sutarusios dėl bendro turto naudojimo tvarkos ir jos nustatę (CK 4.81 str. 1 d.), todėl fizinės kliūtys patekti į nurodomus nekilnojamojo turto objektus buvo aiškiai nepakankamos, kad ieškovas būtų galėjęs efektyviai realizuoti savo teisę gauti naudą iš dalyvavimo bendroje nuosavybėje.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

14Ieškovas A. R. (toliau- apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

151. Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai tyrė bei vertino įrodymus, taikant teisės normas nesivadovavo protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (CPK 3 str. 1 d., 185 str.). Kritiškai buvo įvertinti tik apelianto pateikti įrodymai. Nors atsakovė G. A. kitose bylose taip pat teigė priešingai, t. y. jog ji skolinosi pinigus, nes siekė įsigyti turtą. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo sprendime civilinėje byloje Nr. N2-787-129/2007 nurodyta atsakovės pozicija „Kadangi ji neraštinga, visus popierius tvarkė apeliantas, bet pinigų jam davė ji“. Be to, anksčiau negarinėtose civilinėse bylose, teismas nenustatinėjo lėšų šaltinio, o dovanojimo ir pirkimo – pardavimo sandorius pripažino tik iš dalies negaliojančiais.

162. Teismas apelianto prašymu nepritaikė ieškinio senaties termino ir sprendime dėl šio reikalavimo iš viso nepasisakė. Tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu (CPK 329 str. 2 d. 9 p.). Atsakovė pateikė priešieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nors jau yra suėjęs bendras 10 metų senaties terminas.

173. Rašytinė paskolos sutarties forma yra įprasta, atitinkanti teisės aktų reikalavimus. Šalintinas ir teismo motyvas, jog rašytinis sutarties sudarymas valstybine kalba yra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu (1964 m. CK 43 str. 2 d., 293 str., CK 6.871 str.).

184. Teismas turėjo nuostolius priteisti pagal negatorinio ieškinio reikalavimą, kuriuo rėmėsi apeliantas, tačiau teismas, neargumentuodamas savo sprendimo, šį apelianto reikalavimą pradėjo nagrinėti pagal civilinės atsakomybės taisykles. Trukdymas naudotis apeliantui priklausančiu turtu yra konstatuotas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais bei teismo sprendimu. Jei nebūtų atsakovo neteisėtų veiksmų apeliantas galėjo gauti pajamų iš turto, kuris jam priklauso.

19Atsakovės G. A. ir J. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

201. Jei paskolos sutartys būtų tikros, tai ši informacija turėjo būti atskleista santuokos nutraukimo byloje, o 47 000 Lt suma turėjo būti įtrauktą į santuokoje įgyto turto pasidalinimo balansą, bet tokiu atveju ir turto savininke turėjo būti pripažinta G. A., įsigijusi turtą už šiuos pinigus. Jokių įrodymų, kad 47 000 Lt A. R. santuokos metu priklausė asmeninės nuosavybės teise, jis teismui nepateikė.

212. Atsakovė G. A. apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik A. R. pateikus teismui ieškinį dėl 47 000 Lt skolos išieškojimo. Kadangi jokie pinigai perduoti nebuvo, senyvo amžiaus ir lietuvių kalbos nežinanti moteris, pasirašiusi žento pateiktą dokumentą, net negalėjo pagalvoti, kad praėjus keliems metams po jos dukters santuokos nutraukimo, jis gali reikalauti to, kas nebuvo perduota.

223. Atsakovė G. A. esanti senyvo amžiaus ir nemokanti lietuvių kalbos, paskolos sutartį pasirašė su labai artimais žmonėmis, surašytą lietuvių kalba. Ji visiškai pasitikėdama žentu, pasirašydavo įvairius jai atvežtus dokumentus, net neatsiminė, kad ką nors būtų pasirašiusi.

234. Apelianto reikalavimas atlyginti nuostolius nepagrįstas, nes idealiųjų nekilnojamojo turto dalių, kai nėra nustatyta naudojimosi jomis tvarka, nuomos galimybės rinkos kainomis kelia abejones pagrįstumo ir realumo aspektu. Be to, apeliantas yra nurodęs, kad jis pats gyvena ne Vilniuje, todėl jam svarbu turėti galimybę naudotis butu atvykus pas gydytojus. Sodyba naudojosi pats apeliantas. Tuo tarpu jokių veiksmų reikšti negatorinį ieškinį nebuvo imtasi.

24IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

25Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nagrinėja pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal apelianto A. R. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

26Nustatyta, kad 2000 m. liepos 31 d. apeliantas su atsakove G. A. pasirašė paskolos sutartį, kurioje nurodoma, kad apeliantas paskolina atsakovei G. A. 27 000 Lt, o 2002 m. liepos 10 d. - sutartį dėl 20 000 Lt paskolos (t. 1, b. l. 14, 15). Apeliantas 2013 m. kovo 25 d. raštu pareiškė atsakovei G. A. pretenziją, reikalaudamas grąžinti paskolos sutarčių pagrindu perduotus 47 000 Lt (t. 1, b. l. 16), tačiau pinigai negrąžinti. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-3469-833/2013 konstatuotas atsakovių veiksmų neteisėtumas, pažeidžiant apelianto teisę patekti į jam nuosavybės teise priklausantį butą (t. 1, b. l. 53-54). Apeliantas patirtus nuostolius grindė negautomis pajamomis už turto nuomą.

27Dėl paskolos sutarčių ir su jų sudarymu susijusių įrodymų vertinimo

28Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalių valia neturi defektų, nes sandorio šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino. Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014).

29Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti paskolos sutartis tariamomis ir negaliojančiomis ab initio (nuo jų sudarymo momento), šį savo nesutikimą grįsdamas argumentu, jog teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, nes kritiškai įvertino tik apelianto į bylą pateiktus duomenis, tuo tarpu į atsakovių paaiškinimų prieštaringumą nebuvo atsižvelgta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, jog prieštaravimai tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).

30Vertindamas šalių nurodytas faktines aplinkybes dėl paskolos sandorių sudarymo ir šalių siekio šiais sandoriais sukurti atitinkamas civilines teise bei pareigas, bei su šalių nurodomomis aplinkybėmis susijusius įrodymus, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi kitomis tarp šių šalių nagrinėtomis civilinėmis bylomis, šalių pozicija tose bylose ir teismų konstatuotais faktais. Apeliantas skunde teisingai nurodo, kad ne tik jo, bet ir atsakovių pozicija santuokos nutraukimo ir sandorių pripažinimo iš dalies negaliojančiais byloje buvo priešinga pozicijai, dėstomai bei įrodinėjamai šioje byloje, tačiau pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismas nekilnojamojo turto įgijimo sandorius pripažino iš dalies negaliojančiais būtent remdamasis apelianto pozicija dėl tų sandorių apsimestinumo, atsakovės G. A., kaip pirkėjos, fiktyvaus dalyvavimo minėtuose sandoriuose. Taigi, išnagrinėtoje byloje iš esmės yra konstatuotas faktas, jog šalių santykiai buvo grindžiami tarpusavio pasitikėjimu, G. A. dalyvavimu sandoriuose ne siekiant jų pagrindu įgyti teises bei pareigas, bet pateikiant šių sandorių sudarymo faktą išoriniuose santykiuose su trečiaisiais asmenimis (mokesčių inspekcija ir pan.). Tokia sandorių sudarymo bei atsakovės dalyvavimo juose praktika reikšminga vertinant ne tik nekilojamojo turto sandorius, dėl kurių galiojimo buvo sprendžiama turto padalinimo byloje, tačiau ir nagrinėjamoje byloje vertinant paskolų sandorius, kadangi atitinkamos praktikos egzistavimas vienos rūšies sandoriuose sudaro pagrindą manyti, jog tokia praktika buvo galima bei priimtina šalims ir kitos rūšies sandoriuose.

31Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo sandorių sudarymo aplinkybes, teisingai pažymėjo, kad paskolos sutartis apeliantas sudarė su sutuoktinės motina G. A. 2000 ir 2002 metais, kuomet buvo santuokoje su atsakove J. A. ir jų visų tarpusavio santykiai buvo geri. Šių sandorių sudarymas laike sutampa su nekilnojamojo turto įgijimo G. A. vardu sandoriais. Vertinant atsakovės G. A. priešieškinyje nurodomas aplinkybes dėl paskolos sandorių tariamumo, teisiškai reikšminga apelianto pozicija santuokos nutraukimo byloje dėl dalintino turto ir turtinių teisių apimties. Remiantis CK 3.118 straipsniu, siekiant padalinti sutuoktinių turtą, visų pirma reikia sudaryti jų turto balansą, t.y. nustatyti ir atskirti sutuoktinių bendrą ir asmeninį turtą. Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalinimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai, konkrečiai, tokią informaciją ieškinyje privalo nurodyti ieškovas (CPK 382 straipsnio 4 punktas). Santuokos nutraukimo byloje nebuvo reikštas reikalavimas pripažinti paskolos sutartyse nurodytas pinigines lėšas asmenine apelianto nuosavybe, nebuvo ginčijama bendro turto prezumpcija, šios pinginės lėšos kaip turtinės teisės nebuvo įtrauktos į sutuoktinių dalintino turto balansą, sutartys į bylą pateiktos nebuvo. Taigi, byloje, kurioje turėjo būti išspręstas sutuoktinių turto bei visų turtinių teisių padalinimo klausimas, apeliantas paskolos sutarčių nebuvo pateikęs, nors tokią pareigą turėjo tiek materialiosios, tiek procesinės teisės normų pagrindu. Ši aplinkybė patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog pats apeliantas šių ginčo paskolos sutarčių nelaikė realiomis. Priešingai, santuokos nutraukimo byloje apeliantas įrodinėjo, kad atsakovė G. A. nekilnojamojo turto realiai neįgijo, nes neturėjo tam reikiamų lėšų (G. A. „tapdavo tik apsimestine sandorių šalimi, nors realiai jų šalimi būdavo ieškovas su žmona J. R.. Turėdamas G. A. įgaliojimą, ieškovas atlikdavo visus būtinus sandoriams sudaryti veiksmus, realiai vykdydavo prievoles. Pinigus už turtą iš tikrųjų mokėjo ieškovas su žmona, o ne atsakovė G. A., kuri, būdama pensininke, tokių lėšų neturėjo. Jos finansinei būklei pagrįsti pinigai sandoriui sudaryti dažniausiai jai buvo sutuoktinių skolinami arba dovanojami“ – 1 t., 126 b.l.). Taigi, apeliantas santuokos nutraukimo byloje rėmėsi ne tik nekilnojamojo turto sandorių apsimestinumo aplinkybe, bet nurodė ir tariamų sandorių – piniginių lėšų dovanojimo ar skolinimo – sudarymo aplinkybes. Tuo atveju, jeigu paskolos sutartys būtų buvę pateiktos toje byloje, apelianto pozicija dėl lėšų neturėjimo būtų buvusi paneigta. Aplinkybė, jog siekdama atsikirsti į ieškinį šių paskolos sutarčių nepateikė ir atsakovė G. A., tik patvirtina jos poziciją nagrinėjamoje byloje, kad ji šių sutarčių neturėjo, pinigų pagal jas nebuvo gavusi ir netgi nežinojo apie jų egzistavimą.

32Apeliaciniame skunde keliamas Gelenos A. B. turtą įsigijusio arba įsigyjančio gyventojo pajamų 2001 m. deklaracijos (t. 2, 31-32 b. l.)., kaip oficialaus rašytinio įrodymo, statuso klausimas (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Atsakydama į šį apelianto argumentą, teisėjų kolegija nurodo, jog oficialus rašytinio įrodymo statusą turi tik tokie rašytiniai įrodymai, kurie yra išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos. Šiuo atveju deklaracija nėra dokumentas, išduotas CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodytų subjektų, o žyma, jog ji gauta Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, nereiškia šio dokumento turinio patvirtinimo. Todėl aptariama deklaracija yra paprastas rašytinis įrodymas (CPK 197 straipsnio 1 dalis) ir joje esančių duomenų paneigimui netaikomos šio straipsnio 2 dalyje numatytos taisyklės. Įvertinant aplinkybę, jog šią deklaraciją užpildė ir atsakovės G. A. vardu pasirašė bei mokesčių inspekcijai pateikė pats apeliantas, veikdamas jos išduoto įgaliojimo pagrindu, konstatuotina, kad ši deklaracija, kaip ir visuma kitų bylos įrodymų, būtent ir patvirtina, kad apeliantas atsakovės G. A. vardu veikė iš esmės savo nuožiūra, todėl nei skolos raštelių surašymas bei pasirašymas, nei aptariamos deklaracijos užpildymas bei pateikimas Valstybinei mokesčių inspekcijai nagrinėjamos bylos kontekste nevertintini kaip įrodymai, patvirtinantys realų paskolos sutarčių sudarymą bei paneigiantys šių sandorių tariamumą.

33Nors apeliantas iš esmės pagrįstai tvirtina, kad paskolos sutarčių forma ir turinys (jų sudarymas raštu ir jose vartojama lietuvių kalba) nėra pagrindas pripažinti šias sutartis negaliojančiomis, apeliacinis teismas pažymi, jog ne šios aplinkybės, o sandorio tariamumas lėmė, kad teismas priėmė sprendimą sutartis pripažinti negaliojančiomis. Tiek sandorių sudarymas rašytine forma, tiek jų sudarymas valstybine lietuvių kalba, kas atitinka teisės aktų reikalavimus, negali būti pagrindu sandorius pripažinti negaliojančiais. Tačiau šios aplinkybės, įvertinus G. A. amžių, tai, jog ji nemoka lietuvių kalbos, apelianto ir atsakovės G. A. šeiminius santykius, sandorių sudarymo metu grįstus abipusiu pasitikėjimu, pirmosios instancijos teismui sudarė prielaidas šias aplinkybes vertinti kaip įrodančias sandorių tariamumą, t.y. tai, jog sandoriai buvo skirti ne įforminti realius šalių teisnius santykius, o jais pagrįsti tam tikrus faktus prieš trečiuosius asmenis.

34Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant, ar paskolos sutartys buvo realiai sudarytos, t.y. ar pagal jas buvo perduodami pinigai, nėra reikšmingi apelianto skunde pateikiami skaičiavimai, kiek ir kokių lėšų atsakovė G. A. turėjo (ar galėjo turėti) turto įgijimui. Šie klausimai buvo aktualūs ir buvo nagrinėjami santuokos nutraukimo ir nekilnojamojo turto sandorių pripažinimo negaliojančiais byloje, kurioje, įvertindamas atsakovės G. A. finansinį pajėgumą, beje, niekaip nesietą su ginčo paskolos sutarčių egzistavimu (nes, minėta, šalys šių sutarčių nebuvo pateikusios), kasacinės instancijos teismas nustatė šalių nuosavybės teisės dalis.

35Dėl ieškinio senaties taikymo

36Apeliaciniame skunde keliamas ieškinio senaties priešieškinio reikalavimams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais klausimas. Sandoriams nuginčyti taikomas bendras dešimties metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-180/2010).

37Nagrinėjamu atveju byloje konstatuota, kad pinigai pagal paskolos sutartis atsakovei G. A. nebuvo perduoti, t.y. iš sandorių civilinės teisės ir pareigos neatsirado. Todėl nėra teisinio pagrindo vertinti, jog atsakovės G. A. teisės buvo pažeistos pačiu sandorių sudarymo faktu. Iki šio civilinio ginčo pradžios apeliantas jokių reikalavimų dėl įsipareigojimų, susijusių su paskolų grąžinimu, įvykdymo atsakovei G. A. niekada nėra pareiškęs (CK 6.873 straipsnio 2 dalis); dar daugiau, šioje nutartyje anksčiau yra pasisakyta, jog atsakovė galėjo realiai ir nežinoti apie tokių sandorių egzistavimą, ką patvirtina faktas, jog nei viena iš šalių jais nesirėmė santuokos nutraukimo bei nekilnojamojo turto įgijimo sandorių pripažinimo apsimestiniais bylos procese. Pretenzija pagal ginčo paskolos sutartis atsakovei G. A. pateikta tik 2013 m. kovo 25 d. (1 t, 16 b. l.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju atsakovė G. A. apie savo teisų pažeidimą (t.y. apie aplinkybę, kad apeliantas iš šių paskolos sutarčių kildina savo subjektinę teisę gauti iš atsakovės pinigus) sužinojo tik gavusi apelianto reikalavimą grąžinti paskolas. Dėl to, apelianto argumentai ieškinio senaties termino pabaigos ir pagrindo tuo remiantis atmesti priešieškinį, nepagrįsti.

38Dėl nuostolių atlyginimo

39Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas bylą turėjo nagrinėti pagal negatorinio ieškinio reikalavimus. Nepriklausomai nuo to, kokias materialiosios teisės normas ieškinyje nurodo ieškovas, ieškinio teisinio pagrindo nustatymas, t.y. ginčo kvalifikavimas pagal ieškovo nurodomas faktines aplinkybes, yra teismo pareiga. Negatorinis ieškinys yra nuosavybės teisių gynimo būdas, kuriuo siekiama pašalinti bet kuriuos savininko teisių pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis). Tiek iš A. R. ieškinio turinio, tiek iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog ieškinys grindžiamas atsakovių trukdymu įgyvendinti jam valdymo teisę, kaip vieną iš teisių, sudarančių nuosavybės teisės turinį, t.y. trukdymu nekilnojamuosius daiktus išnuomoti ir gauti iš to pajamų (CK 4.37 straipsnio 1 d. ). Apeliantas teigia, jog negalėdamas įgyvendinti nuomos teisės, patyrė nuostolių, t.y. reikalavimas pagal jo turinį reiškiamas dėl delikto, kylančio iš nuosavybės teisės pažeidimo (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Tokiu atveju nuosavybės teisių pažeidimas yra ne ieškinio dalykas, o faktinis ieškinio pagrindas, kuris sudaro vieną iš civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 straipsnis). Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog nuostoliai atlyginami, remiantis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę (CK XXII skyrius) ir teisingai nagrinėjamo ginčo sprendimui taikė Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias deliktinę civilinę atsakomybę. Būtinosios sąlygos šiai atsakomybei taikyti yra neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų bei žalos ir kaltė (išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės) (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Byloje keliamai prievolei – atlyginti padarytą žalą, konstatuoti būtina visų įstatyme numatytų bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų visuma, kurioms esant galimas civilinės atsakomybės taikymas.

40Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad vien tik teismui pateikti duomenys, patvirtinantys pažeistas apelianto teises naudotis jam priklausančiu butu ir galimas nuomos pajamų dydis, nėra pakankami tenkinti apelianto reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Minėta, kad civilinei atsakomybei būtina visų įstatyme nustatytų sąlygų visetas (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). Nagrinėjamu atveju byloje nebuvo įrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovių trukdymo naudotis apeliantui priklausančiu turtu ir jo prašomų nuostolių atlyginimo (CK 6.247 straipsnis).

41Šiuo atveju reikšminga tai, kad apelianto su atsakove G. A. valdomo buto nuosavybės teisės dalys yra idealiosios; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3 304/2008 pagrindu apeliantui su atsakove J. A. pripažinta nuosavybės teisė į ½ dalį buto ir sodybos bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Bendrosios nuosavybės įgyvendinimo tvarka reglamentuota CK 4.75 straipsnyje: bendrosios nuosavybės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o jiems nesusitarus – valdymo, naudojimosi bei disponavimo tvarką nustato teismas. Turto nuoma bei pajamų iš nuomos gavimas yra daikto valdymas. Esminis nuomos sutarties požymis yra tai, kad nuomotojas turi perduoti nuomininkui daiktą naudoti ir valdyti arba tik naudotis, tačiau bendraturčių susitarimu ar teismo sprendimu nesant nustatytos daiktų valdymo ir naudojimosi tvarkos, t.y. identifikuotos bendro daikto dalies, apibrėžtos konkrečiais požymiais, apeliantas neturi realios galimybės nuomoti jam priklausančią turto dalį bei gauti iš nuomos pajamas. Byloje nėra duomenų, kad apelianto nurodomų nuostolių atsiradimo laikotarpiu jis būtų kreipęsis į bendraturtes dėl turto valdymo, naudojimosi ar disponavimo juo tvarkos nustatymo, o šioms nesutikus – su atitinkamo turinio reikalavimu – į teismą. Nuosavybės teisės turinį sudarančių valdymo, naudojimosi ir disponavimo teisų įgyvendinimu negali būti laikomas ir A. R. ieškinys, kuriuo buvo reikalaujama įkeldinti jį į butą, valdomą bendrai su atsakove G. A., patenkintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimu (civilinės bylos Nr. 2-3469-833/2013). Šio ieškinio pareiškimas liudija apelianto siekį naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu turtu savo poreikiams, o ne tikslus šį turtą išnuomoti. Šiuo teismo sprendimu yra apginta, t.y. įgyvendinta tik apelianto teisė naudotis turtu, tačiau byloje jokiu aspektu nebuvo sprendžiami su turto valdymu susiję klausimai. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime konstatavo, jog apelianto galimybė gauti pajamas iš turto nuomos yra daugiau hipotetinė, negu reali, t.y. tarp atsakovių neteisėtų veiksmų (kliudymo naudotis turtu) ir kilusių pasekmių (negautų nuomos pajamų) konstatuoti priežastinio ryšio egzistavimą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, nėra pagrindo.

42Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

43Dėl bylinėjimosi išlaidų

44Apeliantas A. R. sumokėjo 1000 Lt (289,62 Eur) žyminį mokestį (t. 2, b. l. 190). Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartimi iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo atidėtas likusios dalies, t.y. 3033 Lt (878,42 Eur), mokėjimas (t. 2, b. l. 217-218). Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, šis žyminis mokestis iš apelianto priteistinas į valstybės biudžetą (CPK 96 str. 2 d.).

45Atsakovė J. A. pateikė prašymą dėl apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir šias išlaidas patvirtinančius įrodymus (t. 2, b. l. 235). Apeliacinio skundo netenkinant, iš apelianto atsakovei J. A. priteistina faktiškai patirta 289,62 Eur dydžio suma advokato teisinės pagalbos išlaidų (CPK 93, 98 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 p.).

46Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

47Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

48Priteisti iš ieškovo A. R. (a. k. ( - ) atsakovei J. A. (a. k. ( - ) 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 62 ct) bylinėjimosi išlaidų.

49Priteisti valstybei iš ieškovo A. R. (a. k. ( - ) 878,42 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus 42 ct) žyminį mokestį.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovių 92 804,10 Lt nuostolių,... 5. Reikalavimą priteisti iš atsakovės G. A. 47 000 Lt dydžio skolą bei... 6. Solidariai iš atsakovių priteisti 92 804,10 Lt dydžio nuostolius bei... 7. Atsakovė G. A. pateikė priešieškinį, ginčydama paskolos sutarčių... 8. Nurodė, kad sandorių tariamumą patvirtina tai, kad nėra jokių įrodymų... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 11. Teismas konstatavo, kad paskolos sutartys sudarytos tik dėl akių, nesiekiant... 12. Teismas netenkino ieškinio dalies dėl nuostolių atlyginimo, konstatavęs,... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai... 14. Ieškovas A. R. (toliau- apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Vilniaus... 15. 1. Teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai tyrė bei vertino įrodymus,... 16. 2. Teismas apelianto prašymu nepritaikė ieškinio senaties termino ir... 17. 3. Rašytinė paskolos sutarties forma yra įprasta, atitinkanti teisės aktų... 18. 4. Teismas turėjo nuostolius priteisti pagal negatorinio ieškinio... 19. Atsakovės G. A. ir J. A. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį... 20. 1. Jei paskolos sutartys būtų tikros, tai ši informacija turėjo būti... 21. 2. Atsakovė G. A. apie savo teisės pažeidimą sužinojo tik A. R. pateikus... 22. 3. Atsakovė G. A. esanti senyvo amžiaus ir nemokanti lietuvių kalbos,... 23. 4. Apelianto reikalavimas atlyginti nuostolius nepagrįstas, nes idealiųjų... 24. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 25. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 26. Nustatyta, kad 2000 m. liepos 31 d. apeliantas su atsakove G. A. pasirašė... 27. Dėl paskolos sutarčių ir su jų sudarymu susijusių įrodymų vertinimo... 28. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tariamasis sandoris turi paslėptą... 29. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu pripažinti... 30. Vertindamas šalių nurodytas faktines aplinkybes dėl paskolos sandorių... 31. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo sandorių sudarymo... 32. Apeliaciniame skunde keliamas Gelenos A. B. turtą įsigijusio arba... 33. Nors apeliantas iš esmės pagrįstai tvirtina, kad paskolos sutarčių forma... 34. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant, ar paskolos sutartys buvo realiai... 35. Dėl ieškinio senaties taikymo... 36. Apeliaciniame skunde keliamas ieškinio senaties priešieškinio reikalavimams... 37. Nagrinėjamu atveju byloje konstatuota, kad pinigai pagal paskolos sutartis... 38. Dėl nuostolių atlyginimo... 39. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad teismas bylą turėjo nagrinėti pagal... 40. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad vien tik teismui pateikti... 41. Šiuo atveju reikšminga tai, kad apelianto su atsakove G. A. valdomo buto... 42. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 43. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 44. Apeliantas A. R. sumokėjo 1000 Lt (289,62 Eur) žyminį mokestį (t. 2, b. l.... 45. Atsakovė J. A. pateikė prašymą dėl apeliacinės instancijos teisme... 46. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 47. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą palikti... 48. Priteisti iš ieškovo A. R. (a. k. ( - ) atsakovei J. A. (a. k. ( - ) 289,62... 49. Priteisti valstybei iš ieškovo A. R. (a. k. ( - ) 878,42 Eur (aštuonis...