Byla 2A-62/2014
Dėl įpareigojimo sudaryti buto nuomos sutartį

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Donato Šerno ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams A. N., Astai Narkūnienei, D. N. ir L. N. dėl nuostolių atlyginimo ir iškeldinimo iš savavališkai užimto buto ir atsakovo A. N. priešieškinį ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo sudaryti buto nuomos sutartį.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad yra gyvenamojo namo, esančio ( - ), taip pat šiame name esančio buto Nr. 1 (toliau – ir ginčo butas) savininkas. Nurodytame bute nuo 2000 m. nesudarę nuomos sutarties gyvena atsakovai A. N., A. N., D. N. ir L. N.. Atsakovai savavališkai įsikėlė į butą ir vengia jį atlaisvinti. Tai pažeidžia ieškovo teisę savo nuožiūra valdyti, naudoti ginčo butą ir juo disponuoti bei tinkamai įgyvendinti socialinio būsto nuomos funkciją. Dėl neteisėtų atsakovų veiksmų ieškovas patyrė nuostolius, kuriuos sudaro 2000 – 2011 m. laikotarpiu negautas buto nuomos mokestis – 357 300 Lt; šiuos nuostolius atitinka atsakovų gauta nauda. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovams turi būti taikoma solidari deliktinė civilinė atsakomybė. Nesant pagrindų ją taikyti, turėtų būti remiamasi nepagrįsto praturtėjimo institutu. Remdamasis išdėstytu, ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 357 300 Lt nuostoliams atlyginti, taip pat iškeldinti atsakovus iš užimto buto nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

6Atsakovas A. N. nurodė, kad jis su šeima nuo 1977 m. gyveno ieškovo (jo pirmtako) išnuomotame bute, esančiame ( - ). Nusprendus šį namą kapitališkai remontuoti, atsakovui ir jo šeimai ieškovas laikinai suteikė manevrinės paskirties butą, esantį ( - ). Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyrius 1989 m. rugsėjo 7 d. išdavė atsakovui garantinį raštą, kad, pasibaigus kapitaliniam remontui, jam su šeima bus suteiktas aptariamas butas ( - ). Vilniaus miesto valdyba 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 762V nusprendė ginčo butą išnuomoti atsakovams; vėlesni administraciniai aktai, kuriais nurodytas potvarkis buvo panaikintas, teismų buvo pripažinti negaliojančiais. 1997 m. ieškovas nusprendė remontuoti ( - ) esantį namą gyventojų lėšomis; atsakovas prisidėjo prie jam pažadėto buto įrengimo. Nepaisant to, ieškovas nevykdo garantiniu raštu ir minėtu Vilniaus miesto valdybos potvarkiu prisiimto įsipareigojimo, pažeidžia atsakovų teises. Remdamasis išdėstytu, atsakovas prašė įpareigoti ieškovą sudaryti su juo ginčo buto nuomos sutartį.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

9Teismas nustatė, kad ieškovas buvo išnuomojęs atsakovui A. N. butą, esantį adresu Maironio g. 11-37, Vilniuje; šiame bute A. N. gyveno nuo 1977 m. Pradėjus namo kapitalinį remontą, atsakovui 1989 m. rugsėjo 7 d. garantinio rašto Nr. 28/253 pagrindu laikinai buvo suteiktas manevrinio fondo butas, esantis ( - ), kuriuo ieškovas taip pat garantavo, kad, pasibaigus kapitaliniam remontui, atsakovui su šeima bus suteiktas butas Nr. 1 suremontuotame name ( - ), į kurį persikeliant bus privaloma atlaisvinti manevrinio fondo butą. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto valdyba 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 762V įsipareigojo išnuomoti šeimoms butus kapitališkai suremontuotame name Stiklių g. 5 bei įpareigojo Senamiesčio seniūnijos valstybinę įmonę sudaryti nuomos sutartis su priedėlyje išvardintais asmenimis tik pateikus dokumentus apie manevrinio fondo butų palaisvinimą; potvarkio priedėlyje įrašytas ir atsakovas A. N.. 1996-1997 m. ieškovas leido asmenims, kuriems nutarta išnuomoti patalpas, remontuoti aptariamą namą jų lėšomis, nes pats neturėjo galimybių tai daryti. Teismas taip pat nustatė, kad namas Stiklių g. 5 buvo pripažintas tinkamu naudoti 2007 m. sausio 8 d. Nors Vilniaus miesto valdyba 1998 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 1091V ir Vilniaus miesto taryba 1999 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. 442 minėtą 1995 m. kovo 23 d. potvarkį Nr. 762V pripažino netekusiu galios, tačiau šie administraciniai aktai teismų sprendimais buvo panaikinti.

10Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad garantinis raštas ex officio pripažintinas negaliojančiu. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos butų kodekso 82 straipsnį savivaldybei tais atvejais, kai valstybinio ar visuomeninio butų fondo gyvenamasis namas kapitališkai remontuojamas, jeigu remontuoti negalima neiškeliant nuomininko, buvo nustatyta pareiga suteikti nuomininkui ir jo šeimos nariams kapitalinio remonto laikui kitą gyvenamąją patalpą, nenutraukiant remontuojamos patalpos nuomos sutarties; baigus remontą nuomininkas turėjo teisę sugrįžti į suremontuotą gyvenamąją patalpą. Ieškovas neneigė , kad name Maironio g. 11 po jo remonto nebuvo planuojama apgyvendinti buvusių gyventojų, todėl, teismo nuomone, atsakovams Butų kodekso 82 straipsnio 5 dalies pagrindu turėjo būti suteikta kita tinkamai įrengta patalpa prieš pradedant kapitalinį remontą. Ieškovas šią pareigą įgyvendino laikinai apgyvendindamas atsakovų šeimą manevrinio fondo gyvenamojoje patalpoje ir įsipareigodamas suteikti butą Stiklių g. 5 name atlikus namo remontą. Teismo nuomone, įstatymas nedraudė išduoti garantinio rašto, įsipareigojant ateityje išnuomoti kitas tinkamas gyvenamąsias patalpas, kapitalinio remonto laikotarpiu laikinai suteikiant teisę gyventi manevrinio fondo bute. Aukščiau išdėstytos faktinės aplinkybės taip pat sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovas siekė įgyvendinti prisiimtus įsipareigojimus. Be to, byloje pateikti garantiniai raštai, išduoti kitiems asmenims analogiškomis sąlygomis, patvirtina kad tuo metu tokia įstatymo nuostatų iškeldintus iš kapitališkai remontuojamų butų asmenis aprūpinti gyvenamosiomis patalpomis įgyvendinimo praktika nebuvo laikoma ydinga. Teismas, vertindamas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 1997 m. gruodžio 5 d. išvadą, nurodė, kad kontrolieriui ir konstatavus įstatymų pažeidimą tuo aspektu, jog iškeldinus atsakovą su šeima iš kapitališkai remontuotino namo ir žinant, kad jo namą suremontavus, grąžinti į tą patį butą neįmanoma, turėjo būti suteikta tinkamai įrengta patalpa, kartu buvo konstatuota ir tai, jog nuo garantinių raštų išdavimo ir piliečių persikėlimo į manevrinio fondo butus abiem šalims atsirado teisės ir pareigos; vienašališkai atsisakyti įvykdyti sutartį ar pakeisti jos sąlygų negalima, o šalims nesusitarus, garantinių raštų teisėtumo ir jų pripažinimo negaliojančiais klausimai turi būti sprendžiami teisme. Ieškovas iki šiol bylos dėl garantinio rašto nuginčijamo teisme neinicijavo. Kita vertus, teismo nuomone, svarbu bendresniame kontekste įvertinti tuo metu galiojusius įstatymus, reglamentavusius gyvenamųjų patalpų suteikimą. Iš jų spręstina, kad įstatymų leidėjas siekė apginti asmenų, turinčių teisę į gyvenamąją patalpą ir keldinamų iš jų dėl kapitalinio tos patalpos remonto, teisę į kitą įstatymų reikalavimus atitinkančią gyvenamąją patalpą; pareigą suteikti tokią patalpą turėjo valstybė. Todėl esant nustatytoms aplinkybėms, konstatuoti garantinio rašto prieštaravimus imperatyvioms įstatymo teisės normoms nėra pagrindo. Teismas papildomai pažymėjo, kad: nuo garantinio rašto išdavimo praėjo 23 metai, per tą laikotarpį kardinaliai pasikeitė buto teisinių santykių įstatyminis reguliavimas; dėl laiku neatlikto ( - ) namo remonto jis buvo pripažintas tinkamu naudoti tik 2007 m.; atsakovai iki šiol neturėjo galimybės realizuoti kitų per tą laikotarpį galiojusių įstatymų suteiktų teisių, pavyzdžiui, privatizuoti gyvenamąją patalpą. Esant nurodytam, ieškovo argumentai dėl garantiniame rašte esančio raštą išdavusio asmens parašo galimo netikrumo, argumentai, kad atsakovas nepateikė jokių sprendimų, kurių pagrindu galėjo būti išduoti garantinis raštas, o archyvuose tokių dokumentų nerasta, taip pat laikytini nepagrįstais. Kadangi rašto išdavimo metu Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas dar negaliojo, atmestini ir ieškovo argumentai dėl šio įstatymo nuostatų (principų) pažeidimo.

11Teismas nustatė, kad atsakovai nuolat gyveno ir iki šiol gyvena ieškovui priklausančiame bute, esančiame ( - ). Nors ieškovas pateikė du ginčo buto patikrinimo aktus, kuriuose nurodoma, kad ginčo bute gyvena atsakovai, tačiau 2009 m. rugsėjo 3 d. aktas nei vieno iš atsakovų nepasirašytas, o 2011 m. gegužės 31 d. aktas, nors atsakovo A. N. ir pasirašytas, tačiau, atsižvelgiant į atsakovų paaiškinimus, ginčo buto nuotraukas, akivaizdu, kad bute nėra gyvenama, jame tebėra atliekami vidinės apdailos darbai. Teismo nuomone, tarp šalių susiklostę nuomos teisiniai santykiai turi tęstis, jų nutraukimui nėra pagrindo. Atsakovai būtent ieškovo leidimu yra prisidėję prie ginčo buto remonto savo lėšomis ir darbu. Teismas nurodė, kad ieškovas įsipareigojo sudaryti su atsakovu ginčo buto nuomos sutartį, atsakovams atlaisvinus suteiktą manevrinį butų. Kadangi atsakovai iki šiol gyvena šiame bute, priešieškinis negali būti patenkintas, tačiau atsakovui (su šeima) išsikėlus iš manevrinės paskirties buto, atsakovas turės teisę į nuomos sutartį. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad ginčo butas priskirtas socialinio būsto fondui, o atsakovai nėra asmenys, turintys teisę į tokio būsto nuomą. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad butas būtų priskirtas socialiniam būstui. Vertindamas Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymą, kitus teisės aktus, teismas padarė išvadą, kad ne visos savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos laikomos socialiniu būstu. Kita vertus, teismo manymu, svarbu tai, kad tarp šalių nuomos teisiniai santykiai susiklostė 1989 m., t. y., galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, 1982 m. Butų kodeksui, jie nenutrūko ir atsakovus iškeldinus į manevrinio butų fondo butą ir ieškovui įsipareigojus suteikti ginčo butą kapitališkai jį suremontavus; atsakovo A. narkūno teisės nuomotis ginčo butą nepanaikino ir kiti vėliau įsigalioję įstatymai.

12Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, taip pat atmetė ieškovo reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovų iškeldinimo iš ginčo buto.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, taip pat pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis, – priešieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

151. Teismas nepagrįstai nepripažino garantinio rašto niekiniu ex officio. Garantinis raštas pažeidžia imperatyvias teisės normas, visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principus. Pirma, nei Butų kodekso 8, 82, 90 straipsniai, nei kiti šio kodekso straipsniai nenumatė, kad namo kapitalinio remonto atveju nuomininkams suteikiamas manevrinio fondo butas ir teisė į kitą, renovuojamą (kapitališkai remontuojamą) gyvenamąją patalpą; priešingai, nurodoma, kad suteikiama kita tinkama gyventi patalpa. Teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Butų kodekso nuostatas; viešojoje teisėje galioja principas, kad leidžiama tik tai, kas nurodyta. Garantinio raštas neteisėtumas buvo konstatuotas ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 1997 m. gruodžio 5 d. išvadoje. Be to, byloje nėra jokių dokumentų, kurių pagrindu buvo išduotas garantinis raštas, taip pat kyla abejonių rašte esančio parašo tikrumu. Turėjo būti įvertinta nurodytų įrodymų visuma. Antra, tai, kad Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas negaliojo garantinio rašto metu, nereiškia, jog neegzistavo ir šiame įstatyme numatyti viešosios nuosavybės objektų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais principai.

162. Teismas neteisingai vertino aplinkybes dėl atsakovų gyvenimo (naudojimosi) ginčo butu, todėl nepagrįstai atmetė reikalavimą iškeldinti. Atsakovų paaiškinimai nėra pakankami paneigti 2009 m. rugsėjo 3 d. ir 2011 m. gegužės 31 d. patikrinimo aktais nustatytų aplinkybių apie atsakovų gyvenimą ginčo bute. Be to, nėra ginčo, kad atsakovai butu naudojasi: sudarytos energijos tiekimo, komunalinių paslaugų sutartys, atliekami remonto darbai. Tačiau tokios teisės nei garantinis raštas, nei kiti dokumentai nesuteikė, todėl laikytina, kad atsakovai yra savavališkai užėmę ginčo butą, ir turi būti iškraustyti. Net pripažinus garantinį raštą teisėtu, jis negalėtų būti laikomas pagrindu atsakovams naudotis butu nesudarius nuomos sutarties. Viena rašto sąlygų buvo namo ( - ) kapitalinio remonto pabaiga. Tuo tarpu atsakovai į ginčo butą įsikėlė (ėmė naudotis) dar nebaigus namo remonto ir neatlaisvinę manevrinio fondo buto, t. y. įsikėlė be jokio teisinio pagrindo.

173. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nebuvo įrodytas ginčo buto, kaip socialinio būsto, statusas. Tokį statusą ginčo butui suteikia Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas. Aptariamas butas nepatenka į šiame įstatyme numatytų patalpų, kurios nelaikytinos socialiniu būstu, kategoriją. Bet kuriuo atveju, išnuomoti savivaldybei priklausiančias patalpas galima tik esant tam tikram teisiniam pagrindui. Nei pagal nurodytą įstatymą, nei pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) garantinis raštas nėra pagrindas apsigyventi savivaldybės priklausančioje gyvenamojoje patalpoje.

184. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Egzistuoja visos sąlygos taikyti atsakovams deliktinę civilinę atsakomybę. Taip pat gali būti taikomas ir nepagrįsto praturtėjimo nuostatos, tačiau teismas išsamiau dėl to nepasisakė. Teismo sprendimas yra ydingas iš esmės, nes, jį palikus galioti, būtų sudarytas pagrindas piktnaudžiauti – be teisinio pagrindo, pažeidžiant teisės aktų nuostatas neatlygintinai naudotis ginčo butu.

195. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai prisidėjo prie atliekamo remonto, rūpinosi turtu. Šios aplinkybės nebuvo ginčo dalykas, jos neįrodinėtos, dėl jų šalys nepasisakė. Sprendime nurodytas 1997 m. kovo 3 d. protokolas laikytinas politiniu sprendimu, savaime nesuteikiančiu atsakovams teisės įsikelti į ginčo butą, atlikti remontų darbų ir pan., tuo labiau neįrodančiu buto pagerinimo fakto.

20Atsakovai A. N., A. N., D. N. ir L. N. prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime iš esmės nurodoma, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pakartojami ankstesniuose procesiniuose dokumentuose pateikti argumentai.

21Teisėjų kolegija

konstatuoja:

22IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23Dėl ieškovo reikalavimo taikyti atsakovams civilinę atsakomybę ar nepagrįstą praturtėjimą

24Ieškinio reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų 357 300 Lt sumą taikant civilinės atsakomybės ar nepagrįsto praturtėjimo institutus faktinis pagrindas yra apelianto įrodinėjamas atsakovų savivališkas ginčo buto užėmimas ir vengimas jį atlaisvinti.

25Civilinės atsakomybės taikymui nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sąlygų visumą: neteisėtus atsakovų veiksmus (neveikimą), ieškovo patirtus nuostolius, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių bei atsakovų kaltę (CK 6.246-6.249 str.). Kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė atsakovų veiksmų (neveikimo) neteisėtumo, todėl pagrindo taikyti civilinę atsakomybę nėra.

26Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai buvo buto, esančio ( - ), nuomininkai. Nusprendus šį namą kapitališkai remontuoti, atsakovams buvo suteiktas manevrinis butas, esantis ( - ). Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyrius 1989 m. rugsėjo 7 d. išdavė atsakovui E. N. garantinį raštą, kad jam su šeima bus suteiktas ginčo butas, esantis ( - ). Garantinio rašto pagrindu priimtu Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 762V buvo nutarta šį butą atsakovams išnuomoti. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1997 m. kovo 3 d. pasitarime buvo pritarta pasiūlymui remontuoti gyvenamąjį namą ( - ) gyventojų lėšomis. Apelianto priimti teisės aktai, kuriais buvo panaikintas minėtas 1995 m. kovo 23 d. potvarkis Nr. 762V, bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų buvo pripažinti negaliojančiais.

27Apelianto teigimu, garantinis 1989 m. rugsėjo 7 d. raštas yra niekinis, todėl negalioja ir jo pagrindu priimtas 1995 m. kovo 23 d. potvarkis Nr. 762V, kartu negali būti pateisinami šių aktų pasėkoje susiklostę šalių santykiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, garantinis raštas pagrįstai nebuvo pripažintas niekiniu ex officio (CK 1.78 str. 1 d.). Pirma, pagal kasacinio teismo praktiką niekinio sandorio negaliojimo faktą teismas gali konstatuoti ex officio tik tada, kai aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, yra akivaizdi; kitu atveju, teismas gali imtis nagrinėti ir spręsti šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių jo negaliojimą, tik tada, kai yra šalies reikalavimas pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštas ieškinio ar priešieškinio forma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2007). Pastebėtina, kad bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai, spręsdami su Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkio Nr. 762V galiojimu susijusias bylas, neįžvelgė rašto niekinio pobūdžio. Nors šiose bylose teismai atkreipė dėmesį, kad garantinis raštas nėra nuginčytas, tačiau apeliantas savarankiško reikalavimo dėl rašto pripažinimo negaliojančiu niekuomet nereiškė. Antra, nėra pagrindo spręsti, kad garantinis raštas akivaizdžiai pažeidė apelianto nurodomas tuo metu galiojusio Butų kodekso normas. Pagal šio kodekso 82 straipsnio 1, 3 dalis tuo atveju, kai valstybinio ar visuomeninio butų fondo gyvenamasis namas kapitališkai remontuojamas, jeigu remontuoti negalima neiškeliant nuomininko, nuomotojas privalo suteikti nuomininkui ir jo šeimos nariams kapitalinio remonto laikui kitą gyvenamąją patalpą, nenutraukdamas remontuojamos patalpos nuomos sutarties; baigus remontą ir valstybinei komisijai priėmus namą, nuomininkas turi teisę nustatyta tvarka persikelti į tą pačią gyvenamąją patalpą. Tuo tarpu kodekso 82 straipsnio 5 dalis numatė, kad tais atvejais, kai nuomininko ir jo šeimos narių turima gyvenamoji patalpa dėl kapitalinio remonto negali būti išsaugota, nuomininkui ir jo šeimos nariams turi būti suteikta kita tinkamai įrengta patalpa prieš pradedant kapitalinį remontą. Butų kodekse nebuvo draudimo iš pradžių perkelti asmenis į manevrinį butą, o vėliau jiems suteikti kitą tinkamą gyvenamąją patalpą. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ginčijami veiksmai atitiko apelianto pareigą aprūpinti asmenis gyvenamosiomis patalpomis. Tuo tarpu apelianto pateikta Seimo kontrolieriaus 1997 m. gruodžio 5 d. išvada, kurioje konstatuoti įstatymų pažeidimai, teismo neįpareigoja, nes teisės aktų aiškinimas ir taikymas sprendžiant šalių ginčą yra teismo prerogatyva. Kita vertus, minėta, šiuo atveju sprendžiama tai, ar garantinis raštas savo esme yra niekinis, o ne vertinami argumentai, galintys sudaryti pagrindą raštą nuginčyti, t. y. pripažinti negaliojančiu (CK 1.78 str. 1, 2 d.). Trečia, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 str.) pareiga įrodyti, kad garantinis raštas buvo išduotas nesant tam priimtų kompetentingos institucijos sprendimų, tenka būtent apeliantui, teigiančiam šią aplinkybę, o ne atsakovams, neigiantiems tokį argumentą. Ketvirta, apeliantas niekuomet neginčijo garantinio rašto ir tuo aspektu, kad raštą pasirašiusio asmens parašas kelia abejonių jo tikrumu. Garantinis raštas daugiau kaip 22 metus buvo prieinamas apeliantui, juo remiantis priimti aukščiau nurodyti sprendimai, raštas tirtas teismuose, tačiau pagrįstų įtarimų dėl jo autentiškumo nekilo, todėl nėra pagrindo atskirai nagrinėti tokią aplinkybę šioje byloje.

28Apeliantas taip pat teigia, kad atsakovai apsigyveno ginče neatlaisvinę manevrinės paskirties buto, taip pat nebaigus namo ( - ) kapitalinio remonto, t. y. pažeisdami garantinio rašto sąlygas. Pareiga įrodyti šias aplinkybes teko apeliantui, tačiau, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino jas neįrodytomis (CPK 185 str.). Pateikti 2009 m. rugsėjo 2 d. ir 2011 m. gegužės 31 d. buto patikrinimo aktai nėra pakankami pagrįsti apelianto teiginius. Pirma, pirmasis aktas atsakovų apskritai nėra pasirašytas. Antra, elektros energijos tiekimo į ginčo butą sutartis sudaryta 1999 m., šalto vandens – 2004 m., gamtinių dujų – 2006 m., todėl nėra aišku, kaip atsakovai galėjo normaliomis sąlygomis gyventi bute jau nuo 2000 m. Trečia, iš 2011 m. ginčo buto nuotraukų matyti, kad butas remontuojamas, dėl šio remonto gyvenimas jame yra sunkiai įsivaizduojamas. Pažymėtina, kad apeliantas visuomet buvo namo ( - ) savininkas, todėl turėjo visas galimybes pateikti jo teiginius patvirtinančius įrodymus. Kolegija taip pat nesutinka su apelianto pozicija, kad ginčo buto remontas reiškia neteisėtą naudojimąsi juo. Tokį remontą, minėta, būsimiems butų nuomininkams leido apeliantas 1997 m., kuomet pats pristigo lėšų vykdyti šiuos darbus. Argumentai, kad toks sprendimas turi tik politinę reikšmę, yra niekuo nepagrįsti. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad būtų prieštaravęs būsimų butų nuomininkų atliekamiems darbams.

29Nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė jiems negali būti taikoma, todėl kolegija nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais grindžiamas kitų būtinų šios prievolės atsiradimo sąlygų egzistavimas.

30Siekiant taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, visų pirma būtina nustatyti, kad asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjo kito asmens sąskaita (CK 6.242 str. 1 d.). Be to, praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika (CK 6.242 str. 2 d.). Kolegijos vertinimu, sąlygų, būtinų taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, šioje byloje nėra. Aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovams nuomos teisė į ginčo butą buvo suteikta apelianto sprendimu, šį savo įsipareigojimą apeliantas kurį laiką stengėsi vykdyti. Mokėti nuomos mokesčio už ginčo butą apeliantas niekuomet iki bylos inicijavimo nereikalavo. Taigi apeliantas veikė savo rizika, o susiklosčiusioje situacijoje įžvelgti atsakovų nesąžiningumo negalima.

31Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teismuose spręstas ne vienas ginčas, susijęs su namo, esančio Stiklių g. 5, Vilniuje, gyventojų, kuriems butai jame suteikti panašiomis aplinkybėmis, teisine padėtimi. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad asmenų gyvenimas šiame name buvo teisėtas (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. G. L., E. L. ir kt., bylos Nr. 2-2283-464/201;, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimas byloje G. N. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 2-4918-910/2012).

32Dėl ginčo buto, kaip socialinio būsto, statuso reikšmės

33Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas A. N. turi teisę, jog su juo būtų sudaryta rašytinė ginčo buto nuomos sutartis, tačiau tokia teisė gali būti realizuota tik atlaisvinus manevrinės paskirties būstą. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pozicija.

34Apeliantas teigia, kad negalima sudaryti tokios nuomos sutarties, nes butas turi socialinio būsto statusą, o atsakovai neatitinka Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo kriterijų. Tačiau, kolegijos vertinimu, nei įrodinėjamas buto, nei atsakovų statusas susiklosčiusioje situacijoje nėra reikšmingas, net jei jis ir būtų įrodytas (pagrįstas). Skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad atsakovai teisę į ginčo buto įgijo dar 1989 m. garantinio rašto pagrindu, todėl vėlesnis pasikeitęs teisinis reglamentavimas, kuomet atsakovai savo nuomos teisės negalėjo įgyvendinti dėl paties apelianto kaltės, negali paneigti jų teisėtų interesų. Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai atkreipė dėmesį, kad dėl tokių veiksmų atsakovai prarado teisę privatizuoti vieną gyvenamąją patalpą, kuri tuo metu buvo laiduojama absoliučiai daugumai gyventojų. Taip pat galima sutikti su atsakovais, kad apelianto vengimas vykdyti savo įsipareigojimus, siekis iškeldinti atsakovus tiek iš ginčo buto, tiek ir manevrinės paskirties buto nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, prieštarauja ne tik formaliajai teisei, bet ir negali būti pateisintas moralės, teisingumo požiūriu.

35Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamo sprendimo motyvuojamąją dalį, atkreipia šalių dėmesį, kad tuo metu, kai ginčo butas taps tinkamu gyventi (bus suremontuotas ir pan.), atsakovams garantinio rašto ir potvarkio Nr. 762V pagrindu kils pareiga atlaisvinti manevrinės paskirties butą ir teisė įsikelti į ginčo butą, reikalaujant įforminti šio buto nuomos santykius rašytine sutartimi. Šios teisės, minėta, apeliantas negali varžyti remdamasis galbūt pasikeitusiu ginčo buto statusu. Tokia teisė gali būti ginama teisme, pavyzdžiui, reikalaujant įkeldinti į ginčo butą.

36Remiantis išdėstytu, apelianto skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas. Atsakovui A. N. iš apelianto priteisiamos apeliaciniame procese patirtos advokato teisinės pagalbos išlaidos (t. 2, b. l. 151) (CPK 98 str.).

37Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

38Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

39Priteisti atsakovui A. N. (a. k. ( - ) iš apelianto Vilniaus miesto savivaldybės (k. 111109233) 1 000 Lt (vieną tūkstantį litų) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto Vilniaus miesto... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad yra gyvenamojo namo,... 6. Atsakovas A. N. nurodė, kad jis su šeima nuo 1977 m. gyveno ieškovo (jo... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį ir... 9. Teismas nustatė, kad ieškovas buvo išnuomojęs atsakovui A. N. butą,... 10. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad garantinis raštas ex officio... 11. Teismas nustatė, kad atsakovai nuolat gyveno ir iki šiol gyvena ieškovui... 12. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, taip... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 14. Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti pirmosios instancijos... 15. 1. Teismas nepagrįstai nepripažino garantinio rašto niekiniu ex officio.... 16. 2. Teismas neteisingai vertino aplinkybes dėl atsakovų gyvenimo (naudojimosi)... 17. 3. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nebuvo įrodytas ginčo buto, kaip... 18. 4. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo.... 19. 5. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai prisidėjo prie atliekamo... 20. Atsakovai A. N., A. N., D. N. ir L. N. prašo atmesti apeliacinį skundą.... 21. Teisėjų kolegija... 22. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 23. Dėl ieškovo reikalavimo taikyti atsakovams civilinę atsakomybę ar... 24. Ieškinio reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų 357 300 Lt sumą... 25. Civilinės atsakomybės taikymui nagrinėjamu atveju būtina nustatyti sąlygų... 26. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovai buvo buto, esančio ( - ),... 27. Apelianto teigimu, garantinis 1989 m. rugsėjo 7 d. raštas yra niekinis,... 28. Apeliantas taip pat teigia, kad atsakovai apsigyveno ginče neatlaisvinę... 29. Nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė jiems negali... 30. Siekiant taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, visų pirma būtina... 31. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad teismuose spręstas ne... 32. Dėl ginčo buto, kaip socialinio būsto, statuso reikšmės... 33. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas A. N. turi teisę, jog su... 34. Apeliantas teigia, kad negalima sudaryti tokios nuomos sutarties, nes butas... 35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamo sprendimo motyvuojamąją... 36. Remiantis išdėstytu, apelianto skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas... 37. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 38. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 39. Priteisti atsakovui A. N. (a. k. ( - ) iš apelianto Vilniaus miesto...