Byla 2S-1446-577/2016

Dėl skolos priteisimo (teismo įsakymo išdavimo)

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus AB prekybos centro VCUP atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB prekybos centro VCUP pareiškimą skolininkui UAB „Rionita“ dėl skolos priteisimo (teismo įsakymo išdavimo).

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3Kreditorius AB prekybos centras VCUP kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydamas priteisti iš skolininko UAB „Rionita“ 12 886,70 Eur skolą, 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininko nekilnojamąjį bei kilnojamąjį turtą, o šio turto nesant – pinigines lėšas ir turtines teises 12 886,70 Eur sumai. Nurodė, kad skolos suma yra didelė, o skolininkas nesiėmė jokių veiksmų, rodančių jo ketinimą likviduoti susidariusį įsiskolinimą. Mano, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, skolininkas gali turtą paslėpti, jį įkeisti ar kitaip suvaržyti, parduoti, dėl ko teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

4Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimi kreditoriaus prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Nutartyje nurodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas, nustatytas CPK 144 straipsnio 1 dalyje, nepakankamai motyvuotas, nepagrįstas jį patvirtinančiais dokumentais. Reikalaujama priteisti suma, nesant duomenų apie skolininko turtinę padėtį, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog yra grėsmė, kad teismo įsakymas bus neįvykdytas.

5Kreditorius AB prekybos centras VCUP atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-29 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, taikyti skolininkui pareiškime nurodytas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodė, kad kreditorius, teikdamas pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo pridėjo skolininko 2014 metų finansines ataskaitas (pelno (nuostolio) ataskaitą ir balansą), todėl teismo teiginį, jog nėra duomenų apie skolininko turtinę padėtį laiko nepagrįstu. Iš minėtų finansinės atskaitomybės dokumentų matyti, jog skolininko finansinė padėtis yra sudėtinga, įmonė visiškai nelikvidi, didžiąją dalį turto sudaro trumpalaikis turtas; vykdyti trumpalaikius įsipareigojimus skolininkui sudėtinga. Atsižvelgdamas į tai, kad skolininkas nevykdo kreditoriaus reikalavimo gera valia, abejoja skolininko galimybėmis atsiskaityti su kreditoriais. Pasak apelianto, didelė skolos suma yra savarankiškas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tikėtina, kad skolininkas, sužinojęs apie pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo imsis nesąžiningų veiksmų, t.y. gali perleisti savo turimą turtą ir pinigines lėšas tretiesiems asmenims, inicijuoti tyčinį bankroto iškėlimą.

6Skolininkas UAB „Rionita“ su atskiruoju skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pagal teismų praktiką, prezumpcija, jog didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą. Kreditoriaus teiginiai, kad skolininkas imsis nesąžiningų veiksmų, dėl kurių teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomas, nesant šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų, nesudaro pagrindo varžyti skolininko teisių. Skolininkas nevengia savo prievolių vykdymo, tarp šalių nusistovėję geri verslo santykiai, įmonės bendradarbiauja daugia nei 10 metų, skola atsirado tik dėl pardavimų sumažėjimo ir kritusios apyvartos, o ne dėl tyčinių skolininko veiksmų. Be to, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, skolininkas negalėtų vykdyti veiklos, laiku atsiskaityti su darbuotojais, būtų pakirstas pasitikėjimas įmone.

7Atskirasis skundas netenkintinas.

8Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

9Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

10Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmos instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

11Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

12Apeliantas nurodo, kad teismas, atmesdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepagrįstai nurodė, jog nėra duomenų apie skolininko turtinę padėtį, nes kreditorius buvo pridėjęs skolininko 2014 metų finansines ataskaitas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas skolininko įmonės finansinę padėtį, pagrįstai nesivadovavo daugiau nei prieš metus buvusią padėtį atspindinčiais duomenimis, t.y. 2014 metų finansinės atskaitomybės dokumentais, o kitų duomenų apie skolininko turtinę padėtį nebuvo pateikta. Lietuvos informacinės sistemos Liteko duomenimis, kitų civilinių bylų, kuriose UAB „Rionita“ būtų atsakovu ar skolininku, taipogi nėra.

13Atskirajame skunde kreditorius, remdamasis 2007-2010 metų Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, teigia, kad didelė skolos suma yra savarankiškas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad vėlesnėje paminėto teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio suma sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pati savaime nėra reikšminga. Nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-43-186/2016). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, kol neįrodyta kitaip. Vien ieškinio padavimas, nevertinant aplinkybių, jog atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atliks veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, negali be pagrindo varžyti atsakovo teisių (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016).

14Šiuo atveju, aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti apie skolininko nesąžiningumą, ketinimus perleisti turtą bei pinigines lėšas ar pan., kreditorius nenurodė ir nepateikė; kaip minėta prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grindė didele reikalavimo suma. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagal skundžiamos nutarties priėmimo metu turimus duomenis pagrįstai netenkino prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones skolininko UAB „Rionita“ atžvilgiu.

15Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl kreditoriaus AB prekybos centro VCUP atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).

16Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

Nutarė

17Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą.