Byla e2A-524-943/2017
Dėl avanso ir baudos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Antano Rudzinsko ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1565-253/2016 pagal minėto ieškovo ieškinį atsakovui A. J. dėl avanso ir baudos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 110 000 Eur sumokėtą avansą, 100 000 Eur baudą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2016 m. balandžio 13 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta preliminari nekilnojamojo turto (negyvenamųjų patalpų, esančių ( - )) pirkimo – pardavimo sutartis. Pagal minėtos preliminariosios sutarties sąlygas ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui 100 000 Eur avansą, o atsakovas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po preliminariosios sutarties pasirašymo pateikti ieškovui pasirašytą turto nuomos sutarties 2014 m. kovo 26 d. priedą su turto nuomininke UAB „INSTOVITA“. Be kita ko, priede turi būti nurodyta, jog nuomos kaina apskaičiuota neįskaitant visų papildomų ir/ar privalomų mokėti mokesčių. Šalys sulygo pagrindinę sutartį sudaryti iki 2016 m. birželio 10 d., be to, atsakovas įsipareigojo sumokėti 100 000 Eur baudą, esant preliminariosios sutarties 6.1 punkte nustatytoms sąlygoms, jeigu pagrindinė sutartis nebus sudaryta.
  2. 2016 m. balandžio 20 d. ieškovas pervedė atsakovui 100 000 Eur dydžio avansą. Kadangi atsakovas nebuvo tinkamai įforminęs nuomos sutarties priedo, ieškovas ir atsakovas 2016 m. birželio 14 d. sudarė susitarimą Nr. 1 prie preliminariosios sutarties, kuriuo sutarė, jog turto pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo data nukeliama iki 2016 m. liepos 15 d., o ieškovas įsipareigojo pervesti atsakovui papildomą 10 000 Eur avansą atsakovui.
  3. 2016 m. liepos 12 d. atsakovas informavo ieškovą, jog yra įvykdęs visus savo įsipareigojimus pagal preliminariąją sutartį ir pasirengęs sudaryti pagrindinę turto pirkimo – pardavimo sutartį.
  4. 2016 m. liepos 14 d. ieškovas informavo atsakovą, jog nutraukia preliminariąją sutartį dėl atsakovo kaltės, o būtent dėl to, kad atsakovo pateiktas 2016 m. kovo 30 d. susitarimas su nuomininke UAB „INSTOVITA“ neatitinka preliminariosios sutarties 4.2.5 punkto sąlygų.
  5. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su juo nesutinka. Atsakovas iki preliminarioje sutartyje numatytos datos pagrindinei sutarčiai sudaryti, t. y. iki 2016 m. birželio 10 d., sutvarkė reikalingus dokumentus, įvykdė sutartyje nustatytas esmines sąlygas ir kitus įsipareigojimus, todėl buvo pasirengęs sudaryti pagrindinę sutartį. Tačiau sutartis nebuvo sudaryta tik dėl ieškovo finansinės padėties – jis neturėjo pakankamai lėšų nekilnojamajam turtui įsigyti. Taigi, dėl ieškovo kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė turto pirkimo – pardavimo sutartis, o atsakovas turėjo teisę ieškovo sumokėtą avansą įskaityti kaip baudą, numatytą preliminariosios sutarties 6.2 punkte. Šią aplinkybę patvirtina ir paties ieškovo ranka susitarime pratęsti pagrindinės sutarties sudarymo terminą atliktas įrašas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad ginčo dalykas byloje – dėl kurios iš preliminariosios sutarties šalių kaltės nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis.
  3. Teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, tarp jų ir tai, jog ieškovas raštu pripažino, jog būtent jis negalėjo preliminariojoje sutartyje nustatyta tvarka ir terminais sudaryti pagrindinės turto pirkimo – pardavimo sutarties, konstatavo, jog iki 2016 m. birželio 10 d. pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės. Ieškovas nebuvo finansiškai pajėgus sudaryti ginčo sutartį, be to, ieškovas nereiškė atsakovui pretenzijų dėl preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų vykdymo iki suėjo terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti.
  4. Kadangi ieškovas, atsisakydamas sudaryti su atsakovu pagrindinę sutartį, kurios projektas buvo paruoštas dar 2016 m. birželio 10 d., be teisėto pagrindo atsisakė vykdyti preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl atsakovas įgijo teisę nutraukti preliminariąją sutartį ir gauti ieškovo sumokėtą 110 000 Eur avansą kaip baudą.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovas A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, įrodymus vertino selektyviai. Teismas išsamiai visų aplinkybių kontekste nevertino ieškovo pasisakymo dėl termino pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsimo. Be to, nepagrįstai atsisakė vertinti visų liudytojų parodymus. Įvertinus visas byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus, galima spręsti, jog būtent atsakovas neturėjo tikslo sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, o sutartis nesudaryta dėl jo kaltės.
    2. Teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovas privalėjo pareikšti atsakovui pretenzijas iki avanso sumokėjimo. Ieškovas avansą pervedė laikydamasis bendradarbiavimo ir sąžiningumo principų, siekdamas sudaryti pagrindinę sutartį.
    3. Papildomi mokesčiai, kaip viena esminių preliminariosios sutarties sąlygų, ieškovui buvo svarbi sutarties su UAB „INSTOVITA“ sąlyga, nes jis planavo įsteigti juridinį asmenį.
    4. Atmestini teismo motyvai dėl prastos ieškovo finansinės padėties. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių prastą ieškovo finansinę padėtį.
  2. Atsakovas A. J. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovas neginčijamai byloje įrodė, jog atliko visus veiksmus, kad būtų sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis ir savo sutartinių įsipareigojimų nepažeidė. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, jog sutartu terminu jis turėjo finansines galimybes sudaryti pagrindinę sutartį. Būtent tai, kad ieškovas neturėjo pakankamai pinigų nekilnojamajam turtui įsigyti ir nulėmė, kad nebuvo sudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis.
    2. Bylos medžiaga patvirtina, jog 2016 m. balandžio 18 d. gavęs susitarimą su nuomininke UAB „INSTOVITA“, ieškovas preliminarioje sutartyje nustatyta tvarka nepateikė pretenzijos, kurioje būtų įvardinti susitarimo su nuomininke trūkumai, t. y. aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo poziciją.
    3. Ieškovas savo poziciją grindžia hipotetine tikimybe, kad 2016 m. kovo 30 d. nuomos sutarties pakeitimas su UAB „INSTOVITA“ nenaudingas tuo atveju, jei patalpas pirktų ne jis pats, kaip preliminariąją sutartį sudaręs fizinis asmuo, o juridinis asmuo.
    4. Nuomos sutartyje su UAB „INSTOVITA“ buvo numatyta, kad nuomininkė sutarties galiojimo metu privalo mokėti patalpoms tenkantį nekilnojamojo turto mokestį, kuris apskaičiuojamas proporcingai patalpų plotui. Pasikeitus išnuomoto daikto savininkui, sutartis būtų galiojusi ir naujam savininkui, todėl būtų išlikusi ir nuomininkės pareiga mokėti nekilnojamojo turto mokestį.
    5. Apeliacinio skundo argumentais ieškovas nepaneigė savo paties ranka rašytų aplinkybių, kurias teismas sprendime vertino tik taip, kaip parašė pats ieškovas.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

12Dėl preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties neįvykdymo teisinių padarinių

  1. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl 2016 m. balandžio 13 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytos preliminariosios nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo teisinių padarinių ir nuostolių atlyginimo. Ieškovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinį ir konstatavo, kad ieškovas, atsisakydamas sudaryti su atsakovu pagrindinę turto pirkimo – pardavimo sutartį, neteisėtai atsisakė vykdyti preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl atsakovas turėjo teisę ją nutraukti ir gauti ieškovo sumokėtą 110 000 Eur avansą kaip baudą. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, su šiais argumentais nesutinka ir laiko juos teisiškai bei faktiškai nepagrįstais. Byloje neginčijamai nustatyta, jog šalys 2016 m. balandžio 13 d. sudarytoje preliminariojoje sutartyje susitarė, kad atsakovas už 2 450 000 Eur sumą parduos ieškovui nekilnojamąjį turtą ir pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį šalys sudarys ne vėliau kaip iki 2016 m. birželio 10 d. Šalių susitarimu Nr. 1 2016 m. birželio 14 d. pagrindinės sutarties sudarymo terminas buvo pratęstas iki 2016 m. liepos 15 d. Pagal preliminariąją sutartį 2016 m. balandžio 20 d. ieškovas pervedė atsakovui 100 000 Eur avansą ir pagal 2016 m. birželio 14 d. susitarimą Nr. 1 atsakovas pervedė ieškovui papildomą 10 000 Eur avansą. Minėtame susitarime Nr. 1 ieškovas raštu patvirtino, jog jis preliminariojoje sutartyje nustatyta tvarka ir terminu neturi galimybės sudaryti pagrindinę sutartį. 2016 m. liepos 14 d. ieškovas informavo atsakovą apie preliminariosios sutarties nutraukimą, nurodydamas, jog atsakovas netinkamai įvykdė preliminariosios sutarties sąlygas, ir kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sumokėto avanso ir baudos priteisimo.
  2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog kiekvienos sutarties sudarymas paprastai prasideda derybomis. Sutarties laisvės principas lemia, kad šalys, laisvai pradėjusios derybas, gali jas nutraukti. Nors preliminariosios sutarties sudarymas neįpareigoja šalių sudaryti pagrindinę sutartį, tačiau šalis, kuri veda derybas ar jas nutraukia nesąžiningai, atsako už kitos šalies patirtus nuostolius. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.165 straipsnio 4 dalį jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, atsakomybė nuostolių atlyginimo forma gali kilti tik tuo atveju, jeigu atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį nepagrįstai, ir ši atsakomybė gali būti taikoma tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (elgiasi nesąžiningai) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. sausio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-73-687/2016 29 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi, nuostoliai dėl pagrindinės sutarties nesudarymo atlyginami nustačius, kad pagrindinė sutartis buvo nesudaryta nepagrįstai ir dėl jos nesudarymo atsakinga šalis elgėsi nesąžiningai.
  3. Reikalavimą grąžinti sumokėtą avanso sumą (110 000 Eur) ieškovas grindžia iš esmės vieninteliu argumentu, t. y., jog atsakovo pateiktas 2016 m. kovo 30 d. susitarimas prie 2014 m. vasario 24 d. nuomos sutarties su UAB „INSTOVITA“ neatitinka preliminariosios sutarties 4.2.5 punkto, kadangi jame nėra aptartas nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimas. Dėl šios priežasties, ieškovo teigimu, atsakovas pažeidė preliminariąją sutartį ir turi atlyginti nuostolius –grąžinti gautą avansą ir sumokėti ieškovui 100 000 Eur baudą. Atsakovo įsitikinimu, jis tinkamai ir laiku įvykdė preliminariosios sutarties 4.2.5 punktą, o pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta išimtinai dėl paties ieškovo kaltės. Taigi, ginčas byloje kilo dėl preliminariosios sutarties sąlygų aiškinimo ir tinkamo jų vykdymo.
  4. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį prioritetas teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtiniausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius. Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Visuotinai priimtų ir analogiškų šalims protingų asmenų vienodai suprantamų posakių (terminų) vartojimas sudarant sutartį yra viena priemonių, užtikrinančių teisinį tikrumą ir sutarties šalių teisėtų lūkesčių apsaugą. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad aiškinant sutartį svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015 ir joje cituojamą kasacinio teismo praktiką).
  5. Pažymėtina, kad sudarant preliminariąsias pirkimo – pardavimo sutartis, kurių objektas nekilnojamieji daiktai, preliminariosios sutarties pažeidimu laikomi veiksmai, kuriais viena iš sutarties šalių nevykdo prisiimtų įsipareigojimų iki pagrindinės sutarties įvykdymo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014; 2011 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2011; 2010 m. birželio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2010).
  6. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai neanalizavo visų su preliminariosios sutarties ir susitarimo Nr. 1 sudarymu susijusių aplinkybių, todėl nepagrįstai nusprendė, jog pagrindinė sutartis nesudaryta būtent dėl ieškovo kaltės ir jis privalo prisiimti su tuo susijusius teisinius padarinius. Preliminariosios sutarties 4.2.5 punkte nurodyta, kad atsakovas turi nustatyta tvarka pateikti ieškovui pasirašytą parduodamo turto nuomos sutarties 2014 m. kovo 26 d. priedą su turto nuomininke UAB „INSTOVITA“, kuriame turi būti nustatyta, kad turto nuomos kaina, kurią UAB „INSTOVITA“ moka turto savininkui nuo 2016 m. gegužės 1 d., bus ne mažesnė kaip 4 779 Eur per vieną mėnesį neįskaitant visų papildomų ir/ar privalomų mokėti mokesčių, tokių kaip gyventojų pajamų mokestis, nekilnojamojo turto mokestis ir kt.; nuo 2017 m. gegužės 1 d., bus ne mažesnis nei 5 213 Eur per vieną nuomos mėnesį neįskaitant visų papildomų ir/ar privalomų mokėti mokesčių, tokių kaip gyventojų pajamų mokestis, nekilnojamojo turto mokestis ir kt.
  7. Vykdydamas preliminariosios sutarties 4.2.5 punktą, atsakovas pateikė 2016 m. kovo 30 d. susitarimą su UAB „INSTOVITA“, kuriuo susitarė, kad nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. balandžio 30 d. bus mokamas 4 779 Eur mėnesinis nuomos mokestis neįskaitant GPM (2 punktas), nuo 2017 m. gegužės 1 d. bus mokamas 5 231 Eur mėnesinis nuomos mokestis neįskaitant GPM (3 punktas). Kadangi kaip viena esminių sąlygų pagrindinei pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti buvo nuomos sutarties su perkamo objekto nuomininke UAB „INSTOVITA“ sąlygos ir jomis sulygta nuomos kaina bei nuomininkės mokami mokesčiai (kitaip tariant, perkamo/parduodamo objekto rentabilumas), teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju būtina sistemiškai vertinti 2014 m. vasario 24 d. nuomos sutarties su UAB „INSTOVITA“ nuostatas su 2016 m. kovo 30 d. susitarimu prie šios sutarties. 2014 m. vasario 24 d. nuomos sutarties su UAB „INSTOVITA“ 9.2 punkte nustatyta, kad „Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu (2005-06-07 Nr. X-233) Nuomininkas Sutarties galiojimo metu privalo sumokėti Patalpoms tenkantį nekilnojamojo turto mokestį, kuris apskaičiuojamas proporcingai patalpų plotui“. Ši nuomos sutarties nuostata nebuvo pakeista 2016 m. kovo 30 d. susitarimu. Nuomos sutarties 13.10 punkte numatyta, kad pasikeitus šių patalpų savininkui, sutartis liks galioti naujam savininkui. Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant šių susitarimų nuostatas, galima daryti išvadą, jog susitarimas ir nuomos sutartis sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis ir savo esme atitinka ieškovo reikalavimus, kad į nuomos mokestį neįskaitomi visi papildomi ir (ar) privalomi mokėti mokesčiai, nors preliminariosios sutarties 4.2.5 punkte nenumatytas baigtinis nuomininkės mokėtinų mokesčių sąrašas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog ieškovas, tapęs turto savininku įgytų visas nuomotojo teises, todėl nuomos sutartyje nustatyta tvarka galėtų keisti jos sąlygas. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, jog atsakovas tinkamai įvykdė preliminariosios sutarties 4.2.5 punkte nustatytą reikalavimą ir informavo kitą šalį apie pasirengimą sudaryti pagrindinę sutartį.
  8. Minėta, jog aiškinant sutartį svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu ir jos vykdymu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovas neginčija, kad jau 2016 m. balandžio 18 d., t. y. praėjus 5 dienoms po preliminariosios sutarties sudarymo, jam buvo pateiktas 2016 m. kovo 30 d. susitarimas prie 2014 m. vasario 24 d. nuomos sutarties su UAB „INSTOVITA“. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytojas D. J.. Pažymėtina, kad ieškovas, gavęs minėtą nuomos sutarties pakeitimą, 2016 m. balandžio 20 d. pervedė atsakovui 100 000 Eur avansą, o 2016 m. birželio 14 d. pasiūlė atsakovui pasirašyti susitarimą Nr. 1 prie preliminariosios sutarties, kuriuo buvo pratęstas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti, ir įsipareigojo papildomai sumokėti dar 10 000 Eur avansą bei pasirašytinai pripažino, jog jis neturėjo galimybių sudaryti pagrindinę nekilnojamo turto pirkimo – pardavimo sutartį. Iki 2016 m. liepos mėnesio ieškovas nereiškė atsakovui pretenzijų, susijusių su netinkamu preliminariosios sutarties vykdymu. Nurodytos faktinės aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia spręsti, jog ieškovas nei 2016 m. balandžio 18 d. gavęs susitarimą su nuomininke, nei 2016 m. birželio 14 d. šalims pasirašius susitarimą Nr. 1 prie preliminariosios sutarties, nereiškė atsakovui pretenzijų dėl netinkamo preliminarios sutarties sąlygų vykdymo. Priešingai, po to, kai gavo susitarimą prie nuomos sutarties pervedė atsakovui avansą, susitarime Nr. 1 prie preliminarios sutarties pripažino, kad terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti pratęsiamas jo prašymu, ir papildomai įsipareigojo pervesti dar 10 000 Eur avansą. Šie ieškovo veiksmai liudija, kad ieškovas akceptavo tokį atsakovo prievolės įvykdymą ir pretenzijų jam neturėjo. Nesutikdamas su tokiu prievolės įvykdymu ieškovas galėjo atsisakyti mokėti avansą, pareikšti jam pretenzijas ir nustatyti terminą, per kurį atsakovas privalo tinkamai įvykdyti prievolę. Pretenzijos atsakovui dėl netinkamo preliminariosios sutarties sąlygų įvykdymo buvo pareikštos tik po to, kai atsakovas pasiūlė sudaryti pagrindinę sutartį, todėl teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl tokios ieškovo pozicijos pagrįstumo bei sąžiningumo. Teisėjų kolegijos nuomone, labiau tikėtina, jog ieškovas pakeitė poziciją dėl sutarties sudarymo dėl nuo atsakovo veiksmų nepriklausančių priežasčių. Papildomai teisėjų kolegija, atsižvelgdama į sulygtą didelę nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo kainą (2 450 000 Eur), sutinka su atsakovo argumentais, jog ieškovas, kaip fizinis asmuo, neįrodė rimtų ketinimų sudaryti pagrindinę sutartį, t. y., kad jis tikrai būtų turėjęs finansines galimybes sudaryti pagrindinę sutartį. Šias aplinkybes patvirtina ir pirmosios instancijos teismo išsamiai analizuoti liudytojų parodymai. Apelianto argumentai, susiję su teisinėmis pasekmėmis ir mokėtinų mokesčių dydžiu tuo atveju, jei pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį sudarytų juridinis asmuo, yra hipotetinio pobūdžio ir nagrinėjamoje byloje nedaro įtakos teismo sprendimo teisėtumui. Apeliantas nepateikė įrodymų, jog pagrindinę sutartį ketino sudaryti juridinio asmens vardu, šių savo ketinimų pasirašant preliminariąją sutartį neatskleidė kontrahentui (kitai sutarties šaliai), priešingai, preliminarioji pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta tarp dviejų fizinių asmenų, o UAB „Arealtus“, kurios vardu, pasak ieškovo, buvo ketinta sudaryti pagrindinę sutartį, Juridinių asmenų registre įregistruota tik 2016 m. liepos 1 d., t. y. jau suėjus terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti.
  9. Teisėjų kolegijai konstatavus, jog atsakovas tinkamai įvykdė preliminariosios sutarties 4.2.5 punkte numatytą reikalavimą, darytina išvada, kad ieškovo argumentas dėl šios nuostatos pažeidimo yra nei teisiškai, nei faktiškai nepagrįstas. Atitinkamai tai lemia išvadą, kad ieškovas neturėjo teisės vienašališkai nutraukti preliminariąją sutartį ir nesąžiningai vengė sudaryti pagrindinę sutartį bei šiais savo veiksmais pažeidė preliminariosios sutarties 4.1.3 punkto nuostatą. Preliminariojoje sutartyje šalys susitarė dėl pardavėjo nuostolių atlyginimo (pirkėjo sumokėtas avansas) tais atvejais, kai pirkėjas nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį (6.2 punktas). Nustačius, jog atsakovas tinkamai įvykdė preliminariąja sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, o ieškovas nepagrįstai vengė sudaryti pagrindinę sutartį, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo sumokėtas avansas (110 000 Eur) laikomas ieškovo mokama bauda, yra teisėta ir pagrįsta. Atitinkamai atmestini ir ieškovo reikalavimai dėl 100 000 Eur baudos bei 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų priteisimo, kadangi atsakovas savo prisiimtus įsipareigojimas pagal preliminariąją sutartį vykdė tinkamai.

13Dėl įrodymų vertinimo

  1. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įrodymus vertino selektyviai, nepagrįstai atsisakė vertinti dviejų liudytojų parodymus. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir atmeta juos kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstus.
  2. Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-684/2015).
  3. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visapusiškai ir išsamiai tyrė bei vertino byloje surinktus įrodymus. Teismas aiškinosi preliminariosios sutarties sudarymo ir vykdymo faktines aplinkybes, analizavo preliminariosios sutarties ir jos priedų tiek lingvistinį tekstą, tiek šalių veiksmus iki pagrindinės sutarties sudarymo termino suėjimo, vertino tikruosius sandorio šalių ketinimus, vadovavosi įstatymo leidėjo įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, t. y. vertino byloje esančių įrodymų visetą. Vien aplinkybė, kad teismas motyvuotai atsisakė vadovautis liudytojų V. J. (atsakovo tėvo) ir D. J. (ieškovo verslo partnerio) parodymais bei priėmė ieškovo lūkesčių neatitinkantį teismo sprendimą (ieškinio reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus), nepagrindžia įrodymų vertinimo selektyvumo bei nereiškia, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar byloje esančius įrodymus vertino netinkamai. Teisėjų kolegija pažymi, jog liudytojas D. J. teismo posėdžio metu iš esmės negalėjo patvirtinti ieškovo dėstomų argumentų, susijusių su esminėmis preliminariosios sutarties sąlygomis, atsakydamas į klausimus abejojo, į kai kuriuos klausimus atsakyti atsisakė, o į kai kuriuos klausimus neatsakė dėl kompetencijos stokos. Apeliantas nurodė, kad teismas nepagrįstai atsisakė vertinti šio liudytojo parodymus, tačiau tiksliai neįvardijo, kokias bylai reikšmingas aplinkybes jis nurodė ir kokią įtaką jos turi skundžiamo teismo sprendimo teisingumui bei pagrįstumui. Svarbu atkreipti dėmesį, kad liudytojui V. J. buvo išaiškinta teisė atsisakyti duoti parodymus (CPK 191 straipsnio 2 dalis), tačiau pastarasis nepasinaudojo šia teise ir nuosekliai dėstė su ginčo preliminariosios sutarties pasirašymu susijusias aplinkybes. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog atsakovo ir liudytojo V. J. parodymai yra prieštaringi, duodamas paaiškinimus liudytojas konkrečiai nurodė, jog atsakovas buvo pasiruošęs sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau iš ieškovo vis jautė nepagrįstą atsisakymą vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl liudytojų parodymų vertinimo, konstatuota, kad liudytojų parodymai ir jų pateikimas yra subjektyvaus pobūdžio, todėl aplinkybės, kad asmuo tarnybos, darbo, asmeniniais, draugystės, verslo ar kitokiais ryšiais yra susijęs su dalyvaujančiais byloje asmenimis, gali sudaryti pagrindą teismui vertinti liudytojų parodymus kaip nepatikimus. Ši išvada turi būti daroma pagal liudytojų parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) ir turi būti motyvuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171-687/2016). Šioje byloje teismas, priimdamas sprendimą įvertino visus kitus byloje surinktus įrodymus, apeliantas savo apeliaciniame skunde nepagrindė kokie prieštaravimai egzistuoja tarp teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir liudytojų parodymų, kuriais teismas nesivadovavo, todėl šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip teisiškai nepagrįsti.
  4. Ieškovas akcentuoja, jog teismas nepagrįstai 2016 m. birželio 14 d. susitarimą Nr. 1, kuriame ieškovas pripažino, jog pagrindinės sutarties sudarymo terminas pratęstas jo prašymu, vertino kaip aplinkybę, leidžiančią konstatuoti, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl paties ieškovo kaltės, tačiau šiuos teiginius paneigiančių įrodymų nepateikė, o tik nurodė hipotetines versijas dėl galėjusių kitaip susiklostyti aplinkybių. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (šiuo atveju ieškovui) atsirado neigiamų padarinių – teismas įrodinėtas aplinkybes, jog pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, pripažino neįrodytomis. Pažymėtina, jog tik teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, taip pat pateiktus įrodymus vertinti kritiškai ar nuspręsti, kad priimant sprendimą atitinkamais įrodymais nebus vadovaujamasi (CPK 185 straipsnis).

14Dėl procesinės bylos baigties

  1. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines kilusio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, jų pagrindu pagrįstai konstatavo, kad byloje neįrodyta atsakovo kaltė dėl pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties nesudarymo, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimus ir priteisti iš atsakovo preliminariosios sutarties pagrindu sumokėtą avansą bei netesybas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Teisėjų kolegijai atmetus ieškovo apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo atsakovas (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis). Atsakovas pateikė įrodymus, kad patyrė 2 341,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias prašo priteisti iš apelianto. Teisėjų kolegija spręsdama dėl atsakovui priteistino bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į civilinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, taikytinas teisės normas, keltus klausimus ir įrodinėtinas aplinkybes, taip pat vadovaujasi Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose nustatytais civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimaliais dydžiais, sprendžia, kad atsakovo prašymas tenkinamas iš dalies, priteisiant jam 1 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 2,3 dalys). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši suma yra pagrįsta ir realiai atitinka atsakovo patirtas išlaidas už suteiktas atstovavimo paslaugas.

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

17Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti atsakovui A. J. (a. k. ( - ) iš ieškovo A. P. (a. k. ( - ) 1 000 Eur (tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ryšiai