Byla e2A-1332-577/2016
Dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Alvydo Barkausko ir Astos Pikelienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. S. ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas D. S. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti nesąžiningomis 2007-05- 17 Kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-330 (toliau ir Kreditavimo sutartis) specialiosios dalies 12 p., bendrosios dalies 43 p., 44 p., 46.1. p. bei 46.4. p. sąlygas; pripažinti Kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-330 nutraukimą neteisėtu bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodė, kad pagal minėtą Kreditavimo sutartį ieškovui 40-ies metų laikotarpiui, t.y. iki 2047-03-31, suteiktas 78 197,41 Eur kreditas. Ieškovas iki 2013 m. pabaigos tinkamai vykdė sutartį, tačiau susiklosčius sunkiai finansinei padėčiai dėl teisminių ginčų įmonėje, kurios akcininkas ir direktorius yra ieškovas, pavėlavo sumokėti kelias periodines įmokas. 2014 m. spalio mėn. pabaigoje sužinojo, jog sutartis nutraukta. 2014-11-05 ieškovas pateikė pasiūlymą atsakovui dėl sutarties atnaujinimo, tačiau atsakovas atsisakė atnaujinti sutartį. Ieškovo manymu, sutarties 43 p., 44 p., 46.1 p., 46.4 p. sąlygos yra nesąžiningos, nes suteikia atsakovui įgalinimus nutraukti sutartį ieškovui laiku nesumokėjus vienos įmokos. Teigia negavęs 2014-05-29 pranešimo dėl vienašališko sutarties nutraukimo, jį perskaitė tik 2014-10-27, radęs elektroninio pašto dėžutėje. 2014-05-29 pranešimą laiko neatitinkančiu CK 6.217 str., 6.218 str. nuostatų bei teismų praktikos. Pasak ieškovo, atsakovas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, nesiekė išsaugoti sutarties, nors sutartis sudaryta ilgam laikotarpiui, nesumokėta tik nedidelė sutartyje numatytos sumos dalis (apie 1 procentą viso sandorio vertės), ieškovas siekė išsaugoti sutartį, sumokėjo visas įmokas iki 2015 m. rugsėjo mėnesio imtinai.

5Atsakovas AB DNB bankas (toliau ir bankas) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog bankas sutartį su ieškovu nutraukė ne dėl to, kad ieškovas nesumokėjo vienos įmokos, o dėl to, kad ieškovas kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų sistemingai nevykdė ilgą laiką; daugkartiniai raginimai ieškovui įvykdyti sutartį, tokiu būdu ją išsaugant, nedavė jokių rezultatų. Sutarties nutraukimas pagrįstas CK 6.217-6.218 str. pagrindu, todėl Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 p., 44 p., 46.1 p., ir 46.4 p. pripažinimas nesąžiningais neturi jokios reikšmės. Pažymėjo, kad banko 2014-05-29 pranešimo ieškovas negavo dėl savo kaltės – jis jo neatsiėmė iš pašto; be to, šis pranešimas ieškovui el. paštu išsiųstas 2014-07-10. Ieškinyje nurodomų aktyvių veiksmų ieškovas ėmėsi jau po sutarties nutraukimo. Pasak atsakovo, ieškovas nepagrįstai remiasi CK 6.209 str. 4 d., nes sutarties pažeidimas buvo ilgalaikis ir sistemingas. Sutartis buvo nutraukta ne dėl ieškovo pajamų dydžio, o dėl sutarties pažeidimo.

6Trečiasis asmuo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė išvadą, kurioje nurodė, jog jei byloje bus nustatyta, kad kreditavimo sutartis nutraukta tinkamai apie tai neįspėjus ieškovui arba jam nesumokėjus vienos kredito įmokos, sutarties bendrosios dalies 43 ir 46.1 punktų sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą ieškovo nenaudai. Sutarties bendrosios dalies 44 ir 46.4 punktai neatitinka CK 6.188 str. numatytų sutarčių nesąžiningų sąlygų nustatymo kriterijų.

7II.

8Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad kreditavimo sutartis Nr. K-2400-2007-330 yra vartojimo sandoris. Laikė, kad šalių sudarytas sandoris turi lėšų investavimo sandorio požymių, todėl abiems sandorių šalims taikytini vienodi atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Kadangi ieškovo ir atsakovo sudaryta kreditavimo sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi, teismo nuomone, šalių sudarytos kreditavimo sutarties ieškinyje nurodytų nuostatų pripažinimas nesąžiningomis nesukels jokių ieškovo interesams naudingų pasekmių. Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 12 p. sąlygą, numatančią, kad suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas, teismas laikė teisinga, atitinkančia Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo nuostatas. Kredito sutarties Nr. K-2400-2007-330 43 specialiosios dalies 12 p. ir bendrosios dalies 43 p., 44 p., 46.1. p. bei 46.4. p. nuostatų teismas nepripažino nesąžiningomis kredito gavėjui. Teismo nuomone, Kreditavimo sutarties 43 ir 46.1. p. nuostatos, pagal kurias bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 10 dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą nutraukti sutartį prieš terminą, jeigu kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nemoka palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų, atitinka CK 6.874 str. 2 d. nuostatas, taip pat kredito davėjo interesą reguliariai, sutartyje nustatytais terminais gauti kredito grąžinimo įmokas ir palūkanas; neprieštarauja kredito gavėjo interesams. Teismo vertinimu, Kreditavimo sutarties 44 ir 46.4. p. nuostatos yra išvestinės iš anksčiau aprašytos nuostatos. Nustatė, kad ieškovas netinkamai vykdė iš būsto kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-330 jam kilusias prievoles. Įmokų pagal kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-330 43 mokėjimo terminų praleidimą laikė esminiu sutarties pažeidimu, kadangi kredito davėjas, kitai šaliai laiku nemokant visų sutartyje numatytų įmokų, iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties (CK 6.217 str. 2 d. 1 p.); be to, ilgalaikis ieškovo sutartinių prievolių nevykdymas ir netinkamas vykdymas (mokėjimų vėlavimas, ne visų įmokų sumokėjimas) davė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus vykdoma ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Teismas laikė, kad 2014-05-29 pranešimas įteiktas ieškovui 2014-06-09; taip pat atsižvelgė į tai, kad apie atsakovo ketinimą nutraukti kreditavimo sutartį ieškovas buvo informuojamas ilgą laiką, be to, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas kreditavimo sutarties nuostatas, ieškovas privalėjo suvokti, kad tokie veiksmai gali sukelti sutarties nutraukimą ir privalėjo domėtis kredito davėjo pozicija. Ieškovas per atsakovo nustatytą terminą nepradėjo tinkamai vykdyti kreditavimo sutarties, todėl teismas sprendė, jog ieškovas pagrįstai 2014-05-29 pranešė ieškovui, kad nuo 2014-07-04 vienašališkai nutrauks kreditavimo sutartį. Taip pat nustatė, kad faktiškai vienašališko sutarties nutraukimo pasekmes ieškovas pradėjo taikyti nuo 2015 m. rugpjūčio mėnesio. Teismas konstatavo, kad vienašališkas atsakovo kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-330 43 nutraukimas yra teisėtas, atitinkantis sutarties 43., 46.1., CK 6.874 str. 2 d. nuostatas.

10III.

11Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

12Ieškovas D. S. apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti nesąžiningomis Kreditavimo sutarties Nr. 2400-2007-330 bendrosios dalies 43 p., 44 p. ir 46.1 p. bei 46.4 p. sąlygas; pripažinti Kreditavimo sutarties Nr. 2400-2007-330 nutraukimą neteisėtu; iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13Apeliantas mano, kad ginčijamą sprendimo dalį teismas priėmė pažeisdamas materialinės ir procesinės teisės normas. Skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie nurodyti ieškinyje. Laikosi pozicijos, kad sutarties bendrosios dalies 43 p., 44 p., 46.1. p. bei 46.4. p. nuostatos, kurios buvo pagrindas nutraukti sutartį, yra nesąžiningos bei pažeidžia ieškovo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesus, suteikia atsakovui per plačius įgalinimus vienašališkai nutraukti sutartį, ieškovui laiku nesumokėjus vienos įmokos. Šios sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos, ieškovas jokių realių galimybių daryti įtakos joms neturėjo. Atkreipė dėmesį, jog sutartis buvo nutraukta ne dėl ankstesnių periodų įmokų vėlavimų, bet tik dėl to, kad ieškovas pavėlavo sumokėti 1025,42 Eur (ieškovui atlikus įmoką, likusi mokėtina suma sudarė tik 475,14 Eur), o argumentai, kad ieškovas ir anksčiau vėluodavo sumokėti einamąsias įmokas atsirado tik bylos nagrinėjimo metu.

14Nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas tinkamai informavo apie sutarties nutraukimą – teigia, kad pranešimas apie vienašališką sutarties nutraukimą ieškovui iki sutarties nutraukimo dienos įteiktas nebuvo, taip pat ieškovas nebuvo informuotas nei darbovietės adresu, nei telefonu. Sutarties bendrosios dalies 43 p. sąlygą, numatančią, kad sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo dienos, ir kuria rėmėsi teismas, ieškovas laiko nesąžininga.

15Mano, jog 2014-05-29 atsakovo pranešimas neatitinka imperatyvių CK nuostatų, reglamentuojančių sutarties nutraukimą (CK 6.217 str., 6.218 str.), taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Pažymi, kad tuo pačiu dokumentu buvo nustatytas ir papildomas terminas prievolei įvykdyti ir pranešta apie sutarties nutraukimą; daugiau joks pranešimas siunčiamas nebuvo.

16Atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovas vėlavo atlikti mokėjimus visą sutarties laikotarpį ir atsakovas tokį ieškovo elgesį toleravo. Už vėlavimus ieškovas mokėjo delspinigius, kurie buvo numatyti sutartyje, todėl pargrįstai manė, kad jie padengia atsakovo nuostolius. Teigia, jog konkliudentiniais veiksmais šalys susitarė, jog eilinių įmokų mokėjimų vėlavimas yra toleruojamas atsakovo ir šis sutarties minėtu pagrindu nenutrauks. Labai ilgų mokėjimų vėlavimų, lyginant su praėjusiais laikotarpiais, nebuvo. Pasak apelianto, santykinai nedideli delspinigiai įrodo, jog atsakovo nuostoliai dėl vėlavimo mokėti įmokas nebuvo ženklūs.

17Ieškovas dėjo visas pastangas tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus; o sužinojęs apie šį 2014 m. gegužės 29 d. pranešimą apie Sutarties nutraukimą, nedelsdamas kreipėsi į atsakovą, visais būdais siekė išsaugoti sutartį, teikė pasiūlymus, siekdamas išspręsti susidariusius laikinus sunkumus.

18Kadangi nesumokėta kredito suma sudarė tik 790,61 Eur (apie 1 procentą viso sandorio vertės), sutarties nutraukimą laiko akivaizdžiai neproporcingu ir dėl šios priežasties neteisėtu bei nepagrįstu. Teigia, jog šioje situacijoje reikėjo vadovautis CK 6.209 str. 4 d., kuri numato, kad kai neįvykdyta prievolė sudaro tik nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį, sutartis negali būti vienašališkai nutraukiama. Buvo pažeistas šalių lygiateisiškumo principas; terminų įvykdyti sutartinę prievolę laikinas pažeidimas, nesudarė jokio teisinio pagrindo atsakovui visiškai nesitikėti, jog sutartis ateityje ieškovo nebus tinkamai įvykdyta. Ieškovas, prieš paduodamas ieškinį sumokėjo 4500 Eur, iš kurių atsakovas nuskaičiavo 2362,67 Eur delspinigius. Delspinigių skaičiavimą bei sutarties nutraukimą laiko dviguba sankcija ir akivaizdžiu nesąžiningumu.

19Atsakovas AB DNB bankas pateikė atsiliepimą, kuriame prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas.

20Dėl kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 p., 44 p., 46.1 p., 46.4 p. sąlygų, nurodė, jog banko teisę reikalauti grąžinti visą kreditą ieškovui nesumokėjus eilinės įmokos numato ne tik Kreditavimo sutartis, bet ir CK 6.874 str. 2 d. Bankas Kreditavimo sutartį su ieškovu nutraukė dėl to, kad pastarasis ilgai ir sistemingai nevykdė įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį, o daugkartiniai raginimai ieškovui įvykdyti Kreditavimo sutartį nedavė jokių rezultatų. Ieškovas, nevykdydamas Kreditavimo sutarties, neturėjo jokio teisinio pagrindo tikėtis, kad tokie pažeidimai ieškovui negali sukelti jokių teisinių pasekmių.

21Dėl apelianto argumentų, susijusių su Kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, pažymėjo, jog pranešimo apie Kreditavimo sutarties nutraukimą ieškovas negavo dėl savo paties kaltės, t.y. neatsiėmė iš pašto; kito adreso, kuriuo bankas turėtų siųsti pranešimus, ieškovas nebuvo nurodęs, todėl turi būti taikoma prezumpcija, jog pranešimai tapo žinomi ieškovui tuo momentu, kai jie pasiekė ieškovo gyvenamąją vietą. Laiko, kad ieškovas susipažino su banko pranešimu 2014 m. gegužės mėn.; be to, atsakovas papildomai siuntė pranešimus ieškovui ir el. paštu. Atsakovo įsitikinimu, jo pastangos siekiant informuoti ieškovą apie Kreditavimo sutarties nutraukimą buvo pakankamos ir visiškai atitiko bankui keliamus reikalavimus.

22Nesutinka su ieškovo pozicija, jog pranešimas apie galimybę įvykdyti pradelstas prievoles ir pranešimas apie sutarties nutraukimą negali būti pateikiamas viename dokumente. Atsakovas, elgdamasis geranoriškai, ieškovo naudai ir interesais, bei siekdamas ieškovui sudaryti sąlygas išsaugoti Kreditavimo sutartį, 2014-05-29 pranešimu nustatė papildomą terminą prievolėms įvykdyti.

23Ieškovo argumentą, jog bankas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovas ilgą laiką savo sutartinius įsipareigojimus iš esmės vykdė, laiko nepagrįstu; mokėjimų vėlavimai pasiekdavo net pusės metų laikotarpį; toks Kreditavimo sutarties vykdymas netenkino banko, jis nuolat kreipdavosi į ieškovą iš pradžių tiek telefonu ir el. paštu, o vėliau ir raštu. Ieškovo teiginį, jog šalys konkliudentiniais veiksmais susitarė, jog eilinių įmokų mokėjimų nuolatinis vėlavimas nelems Kreditavimo sutarties nutraukimo, taipogi laiko nepagrįstu. Pažymi, kad jokie teisės aktai neįpareigoja banko besąlygiškai sutikti su ieškovo teikiamais pasiūlymais dėl jo prievolių vykdymo tvarkos.

24Nesutinka dėl CK 6.209 str. 4 d. taikymo, nes prievolės pažeidimas vertintinas ne tik pagal neįvykdytos prievolės piniginę išraišką, bet ir pagal laikotarpį, kurį prievolė nevykdoma.

25Bankas nesutinka su ieškovo pozicija, jog Kreditavimo sutarties nutraukimas neatitiko CK 6.217 str. 1 d. nurodytų sąlygų. Ieškovas ilgą laiko tarpą ir sistemingai nevykdė Kreditavimo sutarties. Vadovaujantis aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, Vilniaus apygardos teismo praktika, dalinių įmokų pagal kreditavimo sutartį kredito įstaigai laiku nemokėjimas vertintinas kaip esminis sutarties pažeidimas CK 6.217 str. 1-2 d. prasme, suteikiantis teisę kredito įstaigai vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį. Pasak atsakovo, byloje įrodytas ieškovo padarytas esminis Kreditavimo sutarties pažeidimas, dėl ko bankas Kreditavimo sutartį nutraukė pagrįstai ir teisėtai.

26IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

28Iš bylos medžiagos nustatyta, kad šalys 2007-05-17 sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-330, kuria atsakovas AB DNB bankas suteikė ieškovui D. S. 78 197,41 Eur kreditą būsto ( - ), pirkimui bei jo įrengimui. Ieškovas įsipareigojo paimtą kreditą grąžinti iki 2047-03-31, mokėdamas kreditą bei palūkanas kiekvieną mėnesį vienodomis įmokomis pagal mokėjimo grafiką (Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 3 p., Bendrosios dalies 9 p.). 2014-02-11 bankas raštu Nr. 30.56.37-986 priminė ieškovui apie susidariusį įsiskolinimą (346,58 Eur) ir įspėjo, kad iki 2014-04-11 neįvykdžius prisiimtų įsipareigojimų, bankas bus priverstas nutraukti Kreditavimo sutartį. 2014-05-29 bankas išsiuntė ieškovui pakartotinį pranešimą Nr. 30.56-37/2628, kuriame informavo, kad 2014-05-29 įsiskolinimas pagal minėtą kreditavimo sutartį buvo 70 145,01 Eur, iš jų pradelsta mokėti dalis – 1 025,42 Eur (kredito dalis – 790,61 Eur, palūkanų – 175,54 Eur, delspinigių – 59,27 Eur). Šiuo pranešimu ieškovas įspėtas, kad iki 2014-07-03 neįvykdžius minėtų finansinių įsipareigojimų, bankas kitą dieną po aukščiau minėto termino pasibaigimo dienos, vienašališkai nutraukia 2007-05-17 Kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-330. Pašto siunta bankui grąžinta neįteikta (su pašto darbuotojų žyma „neatsiėmė pašte“), todėl 2014-07-10 minėtas pranešimas ieškovui išsiųstas Kreditavimo sutartyje nurodytu ieškovo elektroniniu paštu, kartu nurodant, jog skola pagal sutartį 2014-07-10 – 917,62 Eur (769 Eur negrąžinta kredito suma, 123,98 Eur palūkanos, 23,66 Eur delspinigiai). Atsakovas nurodė, kad Kreditavimo sutarties nutraukimo pasekmes ieškovui faktiškai taikė nuo 2014-08-28; 2014-11-19 Nekilnojamojo turto registre įregistruota žyma apie vykdomojo įrašo atlikimą. 2015-06-22 ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti Kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu; taip pat pripažinti nesąžiningomis Kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-330 pecialiosios dalies 12 p., bendrosios dalies 43 p., 44 p., 46.1. p. bei 46.4. p. sąlygas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą.

29Apelianto teigimu, sutarties bendrosios dalies 43 p., 44 p., 46.1. p. bei 46.4. p. nuostatos, kurios buvo pagrindas nutraukti sutartį, yra nesąžiningos bei pažeidžia ieškovo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesus, suteikia atsakovui galimybę vienašališkai nutraukti sutartį ieškovui laiku nesumokėjus vienos įmokos. Šios sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos, ieškovas jokių realių galimybių daryti įtakos joms neturėjo.

30Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditavimo sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-297/2012).

31Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas 2014-05-29 pranešime nenurodė, jog sutartį ketina nutraukti vadovaudamasis ginčijamais sutarties punktais. Nutraukti sutartį, esant praleistam sutarties įvykdymo terminui, nustačius prieš tai skolininkui papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, suteikia teisę ir CK 6.217 str., 6.209 str. Taigi, apelianto nurodomų Kreditavimo sutarties punktų vertinimas sąžiningumo aspektu reikšmingas tik tuo atveju, jei nebūtų nustatytas įstatymo numatytas vienašališko sutarties nutraukimo pagrindas.

32Atkreiptinas dėmesys, kad vartotojui suteikta papildoma įstatymo nustatyta apsauga nėra vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanta (CK 6.38 str., 6.59 str.) – išimtis, todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikru mastu nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-58/2012). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013; 2016 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-611/2016).

33Byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo nepritarti skundžiamame teismo sprendime padarytai išvadai, kad ieškovas netinkamai vykdė iš būsto kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-330 jam kilusias prievoles, ir kad mokėjimo terminų praleidimas yra esminis kreditavimo sutarties pažeidimas. Iš byloje esančio įmokų mokėjimo grafiko matyti, jog 2013 metais įmokų mokėjimo vėlavimas siekė iki 186 dienų. Atsakovas pateikė duomenis, kad 2013 metais jis net keturis kartus (2013-02-26, 2013-05-15, 2013-09-27 bei 2013-12-17) ieškovui siuntė pranešimus apie susidariusį įsiskolinimą bei įspėjo ieškovą apie galimą sutarties nutraukimą; antroje metų pusėje įsiskolinimas sumažėjo, todėl apelianto argumentas, kad ieškovas toleravo mokėjimų vėlavimą ir tokie veiksmai leido manyti, kad jis sutarties minėtu pagrindu nenutrauks, laikytinas visiškai nepagrįstu. Kaip minėta, ieškovas teigia apie sutarties nutraukimą sužinojęs 2014-10-27, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog 2014 metais ieškovas įmokas sumokėjo tik du kartus, t.y. 2014-02-10 (iš elektroninio susirašinėjimo matyti, jog ieškovas buvo informuotas, jog šia įmoka įsiskolinimo nepadengė (b.l. 68)) bei 2014-05-30. Paminėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukta, nėra mažareikšmis, vienkartinis. Sutartis buvo nutraukta įvertinus visumą faktinių aplinkybių (ieškovo sistemingą vėlavimą mokėti įmokas, įsiskolinimo nepadengimą). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas yra esminis kredito sutarties pažeidimas, kuris ginčo atveju sudarė pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 str. 1 d.). Aplinkybė, kad 2014-05-30, t.y. po 2014-05-29 pranešimo išsiuntimo ieškovas atliko mokėjimą, šios išvados nepaneigia. Visa skola nebuvo padengta, be to, kaip minėta, vėliau ieškovas įmokų nebemokėjo. Didelę sumą (4500 Eur) ieškovas sumokėjo tik 2015-06-22, t.y. ieškinio pateikimo dieną. Dėl paminėtų priežasčių, apelianto argumentas dėl CK 6.209 str. 4 d. taikymo taipogi laikytinas nepagrįstu.

34Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovas nesiekė išsaugoti sutarties, nebendradarbiavo su ieškovu. Kaip minėta, apie sutarties nutraukimą dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo atsakovas įspėjo siųsdamas pranešimus, tiek 2014-02-11, tiek 2014-05-29 pranešime. Po sutarties nutraukimo bankas svarstė ieškovo pateiktus pasiūlymus. Vien tai, kad atsakovui ieškovo pasiūlymai nebuvo priimtini, nesudaro pagrindo spręsti apie bendradarbiavimo pareigos pažeidimą. Be to, kaip minėta, pasiūlymus dėl tolesnio sutarties vykdymo ieškovas teikė jau po sutarties nutraukimo, o ne per įspėjimo apie sutarties nutraukimą terminą.

35Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad banko pranešimas dėl sutarties nutraukimo neatitiko CK nuostatų bei teismų praktikos. CK 6.218 str. 1 d. numatyta, kad apie sutarties nutraukimą privaloma iš anksto pranešti kitai šaliai per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu sutartyje toks terminas nenurodytas, – prieš trisdešimt dienų. Šiuo atveju, pranešime aiškiai nurodytos sąlygos, kurioms esant ieškovas ketina nutraukti Kreditavimo sutartį, bei nustatytas terminas (atitinkantis įstatymo reikalavimą) iki kada ieškovas galėjo sumokėti pradelstas įmokas ir išvengti sutarties nutraukimo. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo pozicija, kad tokio termino nustatymas rodo atsakovo geranoriškumą, nepažeidžia jokių teisės normų bei ieškovo interesų. Galimybės suteikimas sutarties vykdymo trūkumams pašalinti, nesudarė jokių prielaidų ieškovui tikėtis, kad atsakovas tokiu elgesiu pritarė sutarties sąlygų pakeitimui (dėl ieškovo įsipareigojimų vykdymo terminų bei atsakomybės). Apelianto teiginiai apie konkliudentiniais veiksmais sudarytą susitarimą, kad eilinių įmokų mokėjimų nuolatinis vėlavimas nelems Kreditavimo sutarties nutraukimo, yra subjektyvi, ir niekuo nepagrįsta jo nuomonė.

36Atsakovas 2014-05-29 pranešimą ieškovui išsiuntė jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, kurį atsakovas nurodė ir savo procesiniuose dokumentuose. Ieškovas neneigia, jog šiuo adresu gyvena. Sutiktina su atsakovo pozicija, jog tokia aplinkybė, kaip siuntos atsiėmimas pašte, priklausė išimtinai nuo ieškovo valios. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ieškovas žinojo, jog netinkamai vykdo sutartį, todėl turėjo domėtis kredito davėjo pozicija. Be to, šiuo atveju, atsakovas sužinojęs apie neįteiktą pranešimą ieškovui, iš karto netaikė sutarties nutraukimo pasekmių – pranešimą išsiuntė Kreditavimo sutartyje nurodytu ieškovo elektroninio pašto adresu (kuriuo ieškovas ankstesnius pranešimus gaudavo), ir faktiškai sutartį nutraukė nuo 2014-08-28. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo įspėjimą apie sutarties nutraukimą laikyti netinkamu.

37Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

38Dėl naujų įrodymų priėmimo

39Kartu su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė naujus įrodymus – skolos grafiką pagal sutartį ir AB DNB banko darbuotojos elektroninį laišką.

40CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Šiame straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliantas nurodo, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo jau teismui priėmus skundžiamą sprendimą, nes pridedamą skolos grafiką gavo tik 2015-11-26. Šiuo dokumentu apeliantas įrodinėja, kad pagal priskaičiuotus delspinigius, kurie yra santykinai nedideli, atsakovo nuostoliai dėl vėlavimo mokėti įmokas nebuvo ženklūs. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apelianto pateiktais įrodymais, pažymi, jog pastarieji įrodymai galėjo būti pateikti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (apeliantas galėjo reikalauti tokius duomenis pateikti), be to, aplinkybės dėl delspinigių dydžio nebuvo įrodinėjamos bylos nagrinėjimo metu. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, apelianto pateiktus naujus įrodymus atsisako priimti.

41Taigi, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

42Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

43Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

44Su apeliaciniu skundu pateiktus papildomus įrodymus grąžinti apeliantui D. S..

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas D. S. kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti nesąžiningomis... 5. Atsakovas AB DNB bankas (toliau ir bankas) su ieškiniu nesutiko, prašė jį... 6. Trečiasis asmuo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pateikė... 7. II.... 8. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį... 10. III.... 11. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 12. Ieškovas D. S. apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti Vilniaus miesto... 13. Apeliantas mano, kad ginčijamą sprendimo dalį teismas priėmė pažeisdamas... 14. Nesutinka su teismo išvada, kad atsakovas tinkamai informavo apie sutarties... 15. Mano, jog 2014-05-29 atsakovo pranešimas neatitinka imperatyvių CK nuostatų,... 16. Atkreipė dėmesį į tai, jog ieškovas vėlavo atlikti mokėjimus visą... 17. Ieškovas dėjo visas pastangas tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus;... 18. Kadangi nesumokėta kredito suma sudarė tik 790,61 Eur (apie 1 procentą viso... 19. Atsakovas AB DNB bankas pateikė atsiliepimą, kuriame prašo ieškovo... 20. Dėl kreditavimo sutarties bendrosios dalies 43 p., 44 p., 46.1 p., 46.4 p.... 21. Dėl apelianto argumentų, susijusių su Kreditavimo sutarties nutraukimo... 22. Nesutinka su ieškovo pozicija, jog pranešimas apie galimybę įvykdyti... 23. Ieškovo argumentą, jog bankas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovas... 24. Nesutinka dėl CK 6.209 str. 4 d. taikymo, nes prievolės pažeidimas... 25. Bankas nesutinka su ieškovo pozicija, jog Kreditavimo sutarties nutraukimas... 26. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 27. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 28. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad šalys 2007-05-17 sudarė kreditavimo... 29. Apelianto teigimu, sutarties bendrosios dalies 43 p., 44 p., 46.1. p. bei 46.4.... 30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditavimo... 31. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje... 32. Atkreiptinas dėmesys, kad vartotojui suteikta papildoma įstatymo nustatyta... 33. Byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo nepritarti skundžiamame teismo... 34. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovas nesiekė... 35. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad banko pranešimas... 36. Atsakovas 2014-05-29 pranešimą ieškovui išsiuntė jo deklaruotos... 37. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui,... 38. Dėl naujų įrodymų priėmimo... 39. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė naujus įrodymus – skolos... 40. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos... 41. Taigi, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti ar... 42. Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1... 43. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti... 44. Su apeliaciniu skundu pateiktus papildomus įrodymus grąžinti apeliantui D....