Byla 2-16-810/2015
Dėl žalos regreso tvarka priteisimo

1Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėja Edita Dambrauskienė,

2sekretoriaujant Gitanai Gervickaitei,

3nedalyvaujant ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ atstovui advokatui R. B., atsakovės A. G. (Š) atstovams D. G., advokato padėjėjui V. K., atsakovei A. G. (Š), trečiajam asmeniui P. G., jo atstovui advokato padėjėjui V. K., trečiųjų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „S. T.“, uždarosios akcinės bendrovės „Milavita“ atstovams,

4viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovei A. G. (Š), tretieji asmenys – P. G., UAB „S. T.“, UAB „Milavita“, dėl žalos regreso tvarka priteisimo ir

Nustatė

5ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei A. G. (Š), prašydamas priteisti iš atsakovės ieškovo naudai 18263,58 Lt (5289,50 Eur), 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas (t. I, b.l. 3-6). Ieškinys grindžiamas šiais argumentais, išdėstytais ieškinyje ir patvirtintais teismo posėdžio metu: 2013-05-28 tarp ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovės A. Š. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. ( - ), kuria buvo apdrausta automobilio „MERCEDES BENZ ASTROS 1841", v/n ( - ) (toliau - MERCEDES BENZ ASTROS 1841), valdytojų civilinė atsakomybė. 2013-02-04 tarp ieškovo ir atsakovės A. Š. buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. ( - ), kuria buvo apdrausta automobilio „MERCEDES BENZ 1841", v/n ( - ) (toliau - MERCEDES BENZ 1841), valdytojų civilinė atsakomybė. 2013-05-10 tarp ieškovo ir atsakovės Š buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. ( - ), kuria buvo apdrausta automobilio „DAF FA 75 CF.360", v/n ( - ) (toliau - DAF FA 75 CF.360), valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutarčių 1.6. p. numatyta, kad šios transporto priemonės eksploatuojamos tik Lietuvoje. 2013-08-14 Prancūzijoje eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „( - ) v/n ( - ). Remiantis surinktais duomenimis, kaltu dėl šio eismo įvykio pripažintas automobilio MERCEDES BENZ ASTROS 1841 vairuotojas. Dėl 2013-08-14 eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo 14 442,41 Lt (4182,81 EUR) (detalizavimas: 230,23 EUR - nuvilkimo išlaidos, 289,42 EUR - medicininės išlaidos, 3215 EUR - vertės skirtumas, 448,16 EUR - mokesčiai) dydžio draudimo išmoką. 2013-09-26 Prancūzijoje eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „( - ) v/n ( - ). Remiantis surinktais duomenimis, kaltu dėl šio eismo įvykio pripažintas automobilio „MERCEDES BENZ 1841" vairuotojas. Dėl 2013-09-26 eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo 13 905,84 Lt (4027,41 EUR) (detalizavimas: 3555,90 EUR - remonto išlaidos, 40 EUR - negalėjimo naudotis išlaidos, 431,51 EUR - mokesčiai) dydžio draudimo išmoką. 2013-12-11 Belgijoje eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „TOYOTA COROLLA", v/n ( - ) Remiantis surinktais duomenimis, kaltu dėl šio eismo įvykio pripažintas automobilio DAF FA 75 CF.360 vairuotojas. Dėl 2013-12-11 eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo dvi draudimo išmokas, kuriomis atlygino 8178,93 Lt (2368,78 EUR (270 EUR +2098,78 EUR). Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPDĮ) 22 str. 2 d. numato draudiko teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Šią draudiko regreso teisę detalizuoja 2004-06-23 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintos „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės", kurių 62.2 p. nustatyta, kad draudėjui neįvykdžius ar netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, - jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47 patvirtintose Standartinėse transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygose (toliau - Draudimo sutarties sąlygos), kurios yra draudimo sutarties neatsiejama dalis, numatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis apie tai draudiką privalo informuoti pateikdamas pranešimą (36 p., 38 p.). Automobiliai MERCEDES BENZ ASTROS 1841, MERCEDES BENZ 1841, DAF FA 75 CF.360 buvo apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu su sąlyga juos eksploatuoti tik Lietuvoje (draudimo sutarčių 1.6 punktas). Ši sąlyga atsakovei buvo neabejotinai žinoma. Todėl atsakovė prieš ketindama eksploatuoti šias transporto priemones už Lietuvos ribų privalėjo apie tai informuoti ieškovą, o ieškovas, atsižvelgdamas į naujai išaiškėjusias aplinkybes, turėjo teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarčių sąlygas ir apdrausti padidėjusią draudimo riziką (Draudimo sutarties sąlygų 36, 38, 39 p.). Tačiau atsakovė apie padidėjusią draudimo riziką ieškovo neinformavo, pažeidė sudarytų draudimo sutarčių Nr. ( - ) 1.6 p. bei Draudimo sutarties sąlygų 36, 38 p. Esant šiems pažeidimams, ieškovas įgijo regreso teisę dėl išmokėtos žalos dalies atlyginimo.

62015 m. balandžio 27 d. teisme buvo gautas ieškovo atstovo prašymas, kuriuo ieškovas atsisakė 3173,70 Eur ieškinio dalies ir reikalauja iš atsakovės priteisti ne 50 %, (5289,50 Eur), o 20 % (2115,80 Eur) nuo išmokėtų draudimo išmokų (10579 Eur) (t. III, b.l. 11).

7Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė šį pareiškimą dėl dalies ieškinio atsisakymo, likusioje dalyje ieškinio reikalavimus palaikė, prašė juos tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

8Atsakovė A. G. (Š) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime (t. I, b.l. 121-125) bei teismo posėdžio metu atsakovės D. G. nurodė, kad ieškovė laiko ieškinį nepagrįstu ir atmestinu tiek dėl faktinio, tiek dėl teisinio pagrindo nebuvimo. Nors draudikas nurodo, kad tarp jo ir draudėjo buvo sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys ( - ), tačiau šių sutarčių specialios sąlygos nėra derintos su atsakove ir jos nepasirašytos. Pateiktose draudimo sutartyse nurodyta, jog draudėjas yra A. Š., nors atsakovė 2013-02-09 sudarė santuoką ir pasirinko vyro pavardę G. Taip pat nurodyta, kad atsakovės gyvenamoji vieta ( - ), nors faktinė gyvenamoji vieta nuo 2012 metų gegužės yra ( - ). Sutartyse nurodytas atsakovės telefonas ( - ), tačiau tokiu telefonu atsakovė niekada nesinaudojo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.996 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudimo sutartis, jeigu joje nenustatyta ko kita, įsigalioja nuo to momento, kai draudėjas sumoka visą ar pirmą draudimo įmoką (premiją). Jeigu draudėjas nesumoka numatytos draudimo įmokos, tai draudimo sutartis nutrūksta, jeigu sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.996 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis taip pat nustatė, kad draudimo sutartis įsigalioja sudarius draudimo sutartį ir sumokėjus draudimo įmoką už draudimo liudijime nurodytą laikotarpį. Įrodymų, kad atsakovė sumokėjo draudimo įmokas už sutartis, byloje nepateikta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad draudimo sutartis paprastai yra sudaroma prisijungimo būdu, t.y. pagal vienos šalies (draudiko) parengtas standartines sąlygas (tam tikros draudimo rūšies taisykles). CK 6.992 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimo sutarties sudarymą pagal standartines sąlygas, nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis sudaroma pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, tai draudimo sutarčiai atitinkamai taikomi CK 6.185-6.187 straipsniai. Vertinant konkrečią draudimo sutartį, kurią sudaro tiek standartinės sąlygos, parengtos draudiko (draudimo rūšies taisyklės), tiek individualios sąlygos (draudimo liudijimas (polisas), privalu vadovautis CK 6.992, 6.185-6.187 straipsniais, taip pat 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir būtent jų kontekste spręsti dėl šių draudimo sutarčių galiojimo. Pagal CK 6.185 straipsnio 1 dalį standartinėmis laikomos sąlygos, kurias bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis, nederindama jų su kita šalimi, ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse. CK 6.187 straipsnyje nustatyta, kad, jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t.y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms. CK 6.193 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, tais atvejais, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos yra aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Draudimo sutartis nepasirašyta atsakovės. Draudimo sutarties sudarymą patvirtina draudimo liudijimas (polisas) (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 12 punktas). Draudimo polise nurodomos pagrindinės draudimo sutarties sąlygos. Šios sąlygos gali būti detalizuojamos, taip pat papildomos atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse, kurios yra draudimo sutarties sudėtinė dalis. Draudėjas su jomis susipažįsta ir tai patvirtina pasirašydamas polisą. Draudėjo parašų ant sutarčių nėra, įrodymų, kad atsakovė sumokėjo draudimo įmoką, taip pat nepateikta. Atsiliepime pažymėta, kad draudimo taisyklės yra standartinės, bendros sąlygos, paprastai taikomos visiems draudėjams, sudarantiems atitinkamos draudimo rūšies sutartį su tuo pačiu draudiku, o draudimo polise nurodomi ne bendri, bet konkrečią sutartį individualizuojantys duomenys: sutarties šalys, naudos gavėjas, draudžiamas objektas, jį identifikuojantys duomenys, draudimo įmokos (premijos) dydis, draudimo suma, draudimo apsaugos apimtis. Šios sutartį individualizuojančios sąlygos priklauso nuo draudėjo pasirinkimo neišeinant už tam tikrų įstatymo ir draudiko nustatytų ribų. Nuo draudimo apsaugos apimties (sutarties galiojimo termino ir teritorijos, kitų sąlygų) pasirinkimo priklauso draudikui mokamo atlyginimo už prisiimtus įsipareigojimus - draudimo įmokos - dydis. Papildomos įmokos nesumokėjimas patvirtina, kad šalys nesusitarė dėl didesnės rizikos draudimo. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant standartinių sutarčių privalomumą sutartį prisijungimo būdu sudariusiai šaliai, yra konstatuota, jog standartinės sutarties sąlygos yra privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu standartines sutarties sąlygas parengusi šalis tinkamai jas atskleidė. Kad kitai šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstama tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Aplinkybę, kad kita šalis buvo tinkamai supažindinta su standartinėmis sutarties sąlygomis, privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2006; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1425/2002; 2001 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2001).

9Atsakovės atsiliepime taip pat nurodyta, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovė sumokėjo draudimo įmoką. Su šia sutartimi susiję draudimo sutarties šalių pareiškimai ir pranešimai turi būti pateikiami raštu. Svarbu atsižvelgti į bendrą prievolių vykdymo principą - šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principą, pagal kurį šalys privalo padėti įgyvendinti viena kitai savo teises bei vykdyti pareigas ir kuris privalo buti taikomas kartu su kitais bendraisiais prievolių vykdymo principais. Ypač svarbu užtikrinti šio principo tinkamą realizavimą draudimo sutartyse. Draudimo sutartis, palyginus su kitomis sutartimis, yra specifinė: ji yra fiduciarinė sutartis, t.y. tokia, kurios šalis sieja tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai; be to, draudimo sutartis yra rizikos sutartis, todėl jos šalys privalo būti absoliučiai atviros viena kitai ir abipusiai atskleisti visą sutarčiai reikšmingą informaciją. Šios draudimo sutarties ypatybės reikalauja, kad draudimo sutarties šalys bendradarbiautų ypač glaudžiai (CK 6.38 str.). Sutinkamai su Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, draudimo sutartys sudaromos vadovaujantis šiuo įstatymu, Civiliniu Kodeksu, Draudimo įstatymu, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis ir kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais, jeigu šis įstatymas nenustato kitaip. Sutinkamai su CK 6.989 str. 1 d. draudimo sutartis turi būti sudaryta rašytine forma. Todėl ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis yra rašytinė (CK 1.73 str. 1 d. 4 p.) ir ji įsigalioja nuo draudimo sutartyje nurodytos datos, sandorį pasirašius visoms sandorio šalims sutinkamai su CK 1.73 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei TPVCAPDĮ 9 straipsnio 1 dalimi. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl jos sudarymo ar jos įvykdymo fakto remtis liudytojų parodymais, todėl šioje byloje kilus ginčui nėra pagrindo remtis liudytojų parodymais ir paaiškinimais dėl esančios tvarkos sudarant draudimo sutartis, nes tai neįrodo, kokiomis sąlygomis buvo sudarytos ginčo sutartys bei nepaneigia draudimo sandorio sudarymo rašytine forma privalomumo (CK 6.989 str.). Esant nurodytoms aplinkybėms ir aukščiau nurodytam šių teisinių santykių reglamentavimui, darytina išvada, kad ieškovas neįrodė, kad sudarant sutartis atsakovė buvo tinkamai supažindinta su draudimo sutarties individualiomis sąlygomis, dėl ko neįgijo teisės reikalauti, kad atsakovė įvykdytų tai, apie ką ji nebuvo informuota. Be to, ieškovas nepateikė byloje jokių objektyvių įrodymų, kad atsakovė būtų nuslėpusi ar suteikusi klaidingą informaciją prieš sudarant draudimo sutartį. Vien faktas, kad draudimo sutartyse įrašyta atsakovės mergautinė pavardė patvirtina, kad ieškovas sudarant sutartį į ją įtraukė neteisingus duomenis, nors turėjo galimybę patikrinti asmens tapatybės dokumentus arba pasinaudoti Gyventojų registro duomenimis, nevertinant fakto, kad nei viena iš sutartyje minimų transporto priemonių atsakovei nepriklauso.

10Be to, atsakovės atsiliepime nurodyta, kad iš ieškovo pateiktų duomenų nėra suprantama, kuo ir kaip atsakovė menamai pažeidė sudarytų įprastinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių sąlygas, kadangi nėra jokių neteisėtų (kaltų ar neatsargių) veiksmų, kuriuos atsakovė atliko. Ieškovo samprotavimai apie tai, kad atsakovė eksploatavo transporto priemonę ten, kur ją draudžiama eksploatuoti, yra nelogiški ir nepagrįsti jokiais įrodymais, nes atsakovė neeksploatavo transporto priemonės ten, kur draudžiama tai daryti. Atskirai pastebėta, kad ieškovo reikalavimuose trūksta loginio nuoseklumo, nes jis nenurodo, kokiu pagrindu ir dėl kokių priežasčių gali atsirasti draudimas eksploatuoti transporto priemonę kitoje ES valstybėje narėje, nes, neabejotina, tokia nuostata nebūtų suderinama su ES teisės garantuojamu laisvo judėjimo principu. Akivaizdu, kad draudikas painiojasi pretenzijos aplinkybėse, kadangi nenurodo kur, kokiomis aplinkybėmis ieškovė pažeidė draudimo sutartį ir sukėlė eismo įvykį. Atsakovė nėra nei vienos iš šiose sutartyse nurodytų transporto priemonių savininkė, todėl ieškovo reikalavimai dar labiau nesuprantami ir nepagrįsti. Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, kad nėra priežastinio ryšio tarp pretenzijos ir atsakovės atsakomybės. Ieškovas pateikia draudimo sutartį su tik jam vienam suprantamomis nelogiškomis bei prieštaringomis sąlygomis, kurios nebuvo aptartos ar derintos su draudėju. Tą patvirtina ieškovo pateiktos draudimo sutartys, kurios nėra pasirašytos atsakovės, nes atsakovė nėra ir niekada nebuvo išreiškusi noro sudaryti draudimo sutartį, kurios nuostatos prieštarautų tos pačios sutarties 1.7 p. nurodytiems teisės aktams. Be atskirų ieškovo paaiškinimų nesuprantama, iš kur ir kodėl ieškovas teikia draudimo sutartį be parašų, kadangi draudimo sutartis yra rašytinė (CK 6.989 str. 1 d.), kas suponuoja, jog tai nėra vienašalis sandoris, kuriam sudaryti pakanka vienos šalies valios (CK 1.63 str. 3 d.). Ieškovas nepateikia jokių įrodymų, kad sutartis buvo sudaryta ne standartinių draudimo sutarčių sąlygomis. Vertinant pretenzijos pagrįstumą pažymėtina, kad pagal CK 6.1010 straipsnio 1 dalį draudimo rizikos padidėjimas laikytinas tada, kai draudimo sutarties galiojimo metu iš esmės pasikeičia draudimo sutartyje numatytos aplinkybės, dėl kurių padidėja ar gali padidėti draudimo rizika. Sudarant draudimo sutartį buvo žinoma, kad vežimai nebus vykdomi užsienio šalyse, kaip tai numato TPVCAD įstatymas. Draudikas nurodė, kad draudėjas pažeidė šalių sudarytą sutartį, kadangi šalys buvo sutarusios, jog draudėjas naudos transporto priemones tik Lietuvoje, o draudiminiams įvykiams įvykus Prancūzijoje ir Belgijoje, draudikas įgauna teisę prašyti priteisti 50 proc. jo sumokėto nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimo. Draudikas nurodo, kad sutarties pažeidimas yra vienas iš draudimo rizikos padidėjimo atvejų. Šiam draudiko nurodytam pretenzijos argumentui pagrįsti ar paneigti yra svarbios Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 d. nuostatos, kurios nurodo, kad įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad paminėtos įstatymo nuostatos yra suderintos su 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičiančia Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB, susijusiomis su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Taigi, įstatymas imperatyviai numato, kad vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu suteikiama draudiminė apsauga visoje Bendrijos teritorijoje. Pastebėtina, kad nurodomu atveju analogiškos nuomonės buvo ir Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisija pareikšdama savo poziciją 2006-09-12 -„<...draudimo apsauga visoje Europos Sąjungos teritorijoje turi būti suteikiama vieningos įmokos pagrindu, t.y. draudėjas neprivalo mokėti papildomos draudimo įmokos jei jis nori turėti draudimo apsaugą kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse." Tai reikštų, kad apdraustos transporto priemonės judėjimas iš Lietuvos į bet kurią Bendrijos teritorijoje esančią valstybę nėra padidėjusios draudimo rizikos atvejis. Todėl transporto priemonei judant po Bendrijos teritoriją pervežimo ribojimas Lietuvos Respublikos teritorija ir skirstymas į vietinį ir tarptautinį, nebetenka prasmės. Šalys gali savo nuožiūra nustatyti sutarties sąlygas, neprieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms (CK 6.156 str. 4 d.). Niekinis sandoris negalioja vadovaujantis įstatymu, t. y., nepaisant to, ar yra teismo sprendimas pripažinti ji negaliojančiu (CK 1.78 str. 1 d.). Todėl draudikas 1.6 p. numatytas sutarties nuostatas, kad draudimo rizika yra laikoma padidėjusia, kai transporto priemonė naudojama keleivių ar krovinių pervežimui už Lietuvos Respublikos ribų bei, kad įmoka suskaičiuota įvertinant riziką jog transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvoje, turėtų laikyti prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymo nuostatoms (minėto įstatymo 10 straipsnio l d.), todėl niekinėmis. Akivaizdu jog ieškovas nesuvokė, kad sudarė draudimo sutartis saistomas TPVCAPD įstatymo ir Tipinių draudimo taisyklių nuostatų, nors tai nurodyta draudimo sutarčių 1.7 p., kurios pateiktos byloje. Įstatymas ir tipinės taisyklės nustato, kad visos sudarytos sutartys suteikia draudimo apsaugą visose ES valstybėse narėse ir tose šalyse galiojanti žalioji kortelė išduodama nemokamai. Šios nuostatos nesudaro pagrindo draudiko išvedžiojimams apie papildomas įmokas, nes šalys yra saistomos sutarties sudarymą reglamentuojančių teisės normų.

11Atsakovės atsiliepime nurodoma, kad ieškovas neginčija, kad atsakovas jam suteikė visą reikalingą informaciją draudimo sutarčiai sudaryti, žinojo, kad užsiima tarptautiniais pervežimais, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių kokios būtent informacijos ieškovas prašė iš atsakovo draudimo sutarčių surašymui, todėl negalima spręsti, kad atsakovo prašymu sudarytas draudimas su papildoma 1.6 punkto sąlyga - kad transporto priemonė nebus naudojama už Lietuvos Respublikos ribų (CK 6. 993 str. 1 d., LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 6 str. 3 d.). Argumentai, kad atsakovas nurodė ieškovo atstovui paruošti draudimo sutartį, kurioje būtų numatyta, jog transporto priemonė nebus naudojama už Lietuvos ribų, nepagrįsti. Ieškovas yra pelno siekiantis juridinis asmuo ir teikia profesionalias draudimo paslaugas, todėl jo kaip draudiko pareiga užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą, įvertinti draudimo riziką. Byloje nėra pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, kad atsakovas, sudarydamas draudimo sutartį, patvirtino, kad transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikoje, todėl negalima spręsti, kad atsakovas turėjo pareigą pranešti draudikui apie transporto priemonės panaudojimą už Lietuvos Respublikos ribų. Atsakovei nėra žinoma, kokiu tikslu ieškovas teikia modifikuotas sutarčių sąlygas, kurios nebuvo derintos su draudėju, kaip šalių suderintos valios išraišką, kuomet sutartis nėra pasirašyta ir dėl tokių sąlygų nebuvo tartasi. Ieškovas reikalauja iš atsakovo, kuris nėra transporto priemonės savininkas, nėra sudaręs ir pasirašęs sutarčių tokiomis sąlygomis, kokias nurodo ieškinyje, atlyginti žalą, už kurią nėra atsakingas. Išdėstytų faktų visumos pagrindu darytina išvada, kad ieškovas pateikė ieškinį atsakovui nesant jokio faktinio ar teisinio pagrindo. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad atsakovas negalėjo niekaip pažeisti standartinės draudimo sutarties ir tipinių draudimo sąlygų ar padaryti kokios nors žalos draudikui, o dėl kokių nors kitokių draudimo sutarties modifikacijų šalys susitarusios nebuvo, todėl ieškinys atmestinas.

12Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „S. T.“ pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti argumentais, analogiškais nurodytiems atsakovės A. G. (Š) atsiliepime (t. II, b.l. 131-141). Trečiojo asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

13Trečiasis asmuo P. G. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti, nes ieškinys pareikštas nesant jokio teisinio ar faktinio pagrindo (t. II, b.l. 143-144). Trečiasis asmuo P. G. teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

14Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Milavita“ pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė ieškinį atmesti argumentais, analogiškais nurodytiems atsakovės A. G. (Š) atsiliepime (t. II, b.l. 148-153). Trečiojo asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

15Dėl ieškinio dalyje atsisakymo.

16Ieškovo atstovas pateikė prašymą, kuriuo ieškovas atsisakė reikalavimo dėl 3173,70 Eur priteisimo (t. III, b.l. 11).

17Ieškovės atsisakymas ieškinio priimtinas, byla nutrauktina.

18Ieškovė turi teisę atsisakyti ieškinio (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 42 str.1 d.). Ieškovės atsisakymas savo reikalavimo neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms bei viešajam interesui, todėl teismas jį priima (CPK 42 str. 2 d.). Byla nutrauktina šioje dalyje, ieškovei grąžintina 75 proc., t.y. 71,41 Eur, už šį reikalavimą sumokėto žyminio (( - ) str. 1 d. 4 p., 87 str. 2 d.).

19Ieškovei žinomos bylos nutraukimo pasekmės, numatytos Lietuvos Respublikos ( - ) str. 2 d.

20Likusioje dalyje ieškinys atmestinas.

21Byloje esantys rašytiniai įrodymai (t. II, b.l. 8-32), šalių atstovų paaiškinimai, liudytojo A. K. (t. II, b.l. 157-158) parodymai patvirtina, kad 2013-05-28 tarp ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ir atsakovės A. G. (Š) buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. ( - ), kuria buvo apdrausta automobilio „MERCEDES BENZ ASTROS 1841", v/n ( - ) (toliau - MERCEDES BENZ ASTROS 1841), valdytojų civilinė atsakomybė. 2013-02-04 tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. ( - ), kuria buvo apdrausta automobilio „MERCEDES BENZ 1841", v/n ( - ) (toliau-MERCEDES BENZ 1841), valdytojų civilinė atsakomybė. 2013-05-10 tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. ( - ) kuria buvo apdrausta automobilio „DAF FA 75 CF.360", v/n ( - ) (toliau - DAF FA 75 CF.360), valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutarčių 1.6 p. numatyta, kad šios transporto priemonės eksploatuojamos tik Lietuvoje.

22Taip pat byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2013-08-14 Prancūzijoje eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „( - ) v/n ( - ). Remiantis surinktais duomenimis, kaltu dėl šio eismo įvykio pripažintas automobilio MERCEDES BENZ ASTROS 1841 vairuotojas. Dėl 2013-08-14 eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo 14 442,41 Lt (4182,81 EUR) (detalizavimas: 230,23 EUR - nuvilkimo išlaidos, 289,42 EUR - medicininės išlaidos, 3215 EUR - vertės skirtumas, 448,16 EUR - mokesčiai) dydžio draudimo išmoką. Padarytos žalos dydį ir atlyginimo faktą pagrindžia 2014-03-13 kompensacijų ir išlaidų informacija, 2014-03-13 sąskaita faktūra Nr. 001431-1405, mokėjimo lapas, medicininė sąskaita, sąskaita Nr. 1/1308/103164, 2013-08-27 ekspertizės ataskaita, 2014-03-19 draudimo išmokos mokėjimo pažyma, tarptautinio mokėjimo nurodymas Nr. 6010, 2014-04-04 pretenzija (t. I, b.l. 12-42).

232013-09-26 Prancūzijoje eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „( - ) v/n ( - ). Remiantis surinktais duomenimis, kaltu dėl šio eismo įvykio pripažintas automobilio „MERCEDES BENZ 1841" vairuotojas. Dėl 2013-09-26 eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo 13 905,84 Lt (4027,41 EUR) (detalizavimas: 3555,90 EUR - remonto išlaidos, 40 EUR - negalėjimo naudotis išlaidos, 431,51 EUR - mokesčiai) dydžio draudimo išmoką. Padarytos žalos dydį ir atlyginimo faktą pagrindžia 2013-10-31 kompensacijų ir išlaidų informacija, sąskaita faktūra Nr. 0051801305, mokėjimo lapas, ekspertizės ataskaita su priedais, 2014-03-03 draudimo išmokos mokėjimo pažyma, 2014-03-16 tarptautinis mokėjimo pavedimas Nr. 12, 2014-03-20 pretenzija (t. I, b.l. 45-64).

242013-12-11 Belgijoje eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „TOYOTA COROLLA", v/n ( - ) Remiantis surinktais duomenimis, kaltu dėl šio eismo įvykio pripažintas automobilio DAF FA 75 CF.360 vairuotojas. Dėl 2013-12-11 eismo įvykio metu padarytos žalos ieškovas išmokėjo dvi draudimo išmokas, kuriomis atlygino 8178,93 Lt (2368,78 EUR (270 EUR +2098,78 EUR). Padarytos žalos dydį ir atlyginimo faktą pagrindžia 2014-01-09 sąskaita faktūra Nr. 300176, 2014-02-12 kompensacijos ir išlaidų duomenys, 2014-02-12 sąskaita faktūra Nr. 000399-1402, mokėjimo lapas, o žalos atlyginimo patvirtina 2014-0220 draudimo išmokos mokėjimo pažyma, tarptautinio mokėjimo nurodymas Nr. 5933. remonto ekspertizės ataskaita, 2014-01-09 ekspertizė, 2014-06-26 kompensacijos ir išlaidų duomenys, sąskaita faktūra Nr. 001423-1402, mokėjimo lapas, o žalos atlyginimo faktą patvirtina 2014-07-09 draudimo išmokos mokėjimo pažyma, tarptautinio mokėjimo nurodymas Nr. 6314 (t. I, b.l. 66-98).

25Ieškovas ieškinio reikalavimą atlyginti dalį padarytos žalos grindžia tuo, kad automobiliai MERCEDES BENZ ASTROS 1841, MERCEDES BENZ 1841, DAF FA 75 CF.360 buvo apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu su sąlyga juos eksploatuoti tik Lietuvoje (draudimo sutarties 1.6 punktas). Todėl atsakovė prieš ketindama eksploatuoti šias transporto priemones už Lietuvos ribų privalėjo apie tai informuoti ieškovą, o ieškovas, atsižvelgdamas į naujai išaiškėjusias aplinkybes, turėjo teisę reikalauti pakeisti draudimo sutarčių sąlygas ir apdrausti padidėjusią draudimo riziką (Draudimo sutarties sąlygų 36, 38, 39 p.). Tačiau atsakovė apie padidėjusią draudimo riziką ieškovo neinformavo, pažeidė sudarytų draudimo sutarčių Nr. ( - ) 1.6 p. bei Draudimo sutarties sąlygų 36, 38 p.

26Su tokiais ieškovo atstovo argumentais sutikti negalima.

27Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisinis reguliavimas Europos Sąjungos teisėje kodifikuotas 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo, kuri galioja nuo 2009 m. spalio 27 d. Ja panaikintos ankstesnės penkios direktyvos: 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo; 1983 m. gruodžio 30 d. Antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 1990 m. gegužės 14 d. Trečioji Tarybos direktyva 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo; 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeičianti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (Ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva); 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Nuorodos į panaikintas direktyvas laikomos nuorodomis į naująją direktyvą.

28Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės susiklostė įsigaliojus Direktyvai 2009/103/EB, bylai reikšmingą teisinį pagrindą sudaro šios direktyvos nuostatos. Direktyva 2009/103/EB priimta be kita ko atsižvelgiant į tai, kad visi transporto priemonių privalomojo draudimo liudijimai turėtų galioti visoje Bendrijos teritorijoje; kad kai kurios draudimo įmonės įtraukia į draudimo liudijimus sąlygas, pagal kurias draudimo sutartis nutraukiama, jeigu apdrausta transporto priemonė už registracijos valstybės narės ribų lieka ilgiau nei nustatytą laikotarpį, ši praktika prieštarauja šioje direktyvoje nustatytam principui, pagal kurį privalomuoju transporto priemonių draudimu, remiantis vienkartine draudimo įmoka, turėtų būti draudžiama visoje Bendrijos teritorijoje, todėl turėtų būti tiksliai nurodyta, kad nepažeidžiant valstybės narės nacionalinės teisės aktuose, susijusiuose su transporto priemonių registracija, nustatytų pareigų, draudimo apsauga turėtų galioti visą sutarties galiojimo terminą, nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonė lieka tam tikrą laikotarpį kitoje valstybėje narėje; taip pat apdraustojo interesų labui kiekvienas draudimo liudijimas turėtų užtikrinti, sumokėjus vieną draudimo įmoką, draudimo apsaugą kiekvienoje valstybėje narėje pagal tos valstybės teisės aktų reikalavimus arba draudimo apsaugą, pagal valstybės teisės aktus privalomą toje valstybėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši draudimo apsauga yra didesnė. Nurodytų direktyvų nuostatos nacionalinėje Lietuvos teisėje yra įgyvendintos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu.

29Lietuvos Aukščiausiasis teismas pažymėjo, kad pagal nusistovėjusią ESTT praktiką nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas (šiuo klausimu žr., be kita ko, 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo von Colson ir Kamann, 14/83, Rink. p. 1891, 26 ir 28 punktus; 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo Marleasing, C‑106/89, Rink. p. I‑4135, 8 punktą; 2005 m. kovo 10 d. Sprendimo Nikoloudi, C‑196/02, Rink. p. I‑1789, 73 punktą ir 2010 m. sausio 28 d. sprendimo Uniplex (UK), C‑406/08, Rink. p. I‑817, 45 ir 46 punktus). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę atitinkant ES teisę išplaukia iš pačios Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo sistemos, nes ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką ES teisės veiksmingumą (žr. šiuo klausimu 2003 m. gegužės 15 d. sprendimo Mau, C‑160/01, Rink. p. I‑4791, 34 punktą). Taigi TPVCAPDĮ ir jo įgyvendinamieji teisės aktai turi būti aiškinami ES teisės aktų siekiamais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje “BTA Insurance Company SE”, veikiančio per filialą Lietuvos Respublikoje, v. UAB “Litaksa”, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015).

30Pagal Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnį valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad visos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys: a) vienkartinės įmokos pagrindu ir visą sutarties terminą galiotų visoje Bendrijos teritorijoje, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai sutarties termino metu transporto priemonė yra kitose valstybėse narėse; b) tos pačios vienkartinės įmokos pagrindu užtikrintų kiekvienoje valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kurios reikalaujama pagal tos valstybės įstatymus, arba draudimo apsaugą, pagal įstatymus privalomą toje valstybėje narėje, kurioje yra įprastinė transporto priemonės buvimo vieta, jei ši apsauga yra didesnė. Analogiška nuostata įtvirtinta 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosos Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnyje, kuris iš dalies buvo pakeistas Direktyvos 2005/14/EB 4 straipsniu, taip pat TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalyje.

31Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) 2015 m. kovo 26 d. sprendime Litaksa (C-556/13, dar nepaskelbtas Rinkinyje) (toliau – prejudicinis sprendimas) nurodė, kad 1990 m. gegužės 14 d. Trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo, iš dalies pakeistos 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/EB, 2 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal šį straipsnį, neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Europos Sąjungos teritorijoje.

32Remiantis prejudiciniame sprendime suformuluotu išaiškinimu darytina išvada, kad tiek Direktyvoje 90/232/EEB, kurios nuostatos perkeltos į Direktyvą 2009/103/EB, tiek TPVCAPDĮ nurodyta, kad draudimo apsauga, tokia, kokios reikalaujama pagal tos valstybės teisės aktus, privalo būti suteikta vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu. Taigi tiek nacionalinė teisė, tiek ES teisė nustato, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi vienos draudimo įmokos pagrindu draudimo apsauga transporto priemonę vairuojantiems asmenims suteikiama kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje “BTA Insurance Company SE”, veikiančio per filialą Lietuvos Respublikoje, v. UAB “Litaksa”, bylos Nr. 3K-7-334-687/2015). Taip pat ESTT išaiškino, kad Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio nuostatos dėl vienkartinės įmokos ir draudiminės apsaugos galiojimo teritorijos atžvilgiu apimties taikomos ne tik draudiko ir nukentėjusių asmenų santykiams, bet ir draudiko ir draudėjo santykiams. Šiomis nuostatomis reikalaujama, kad draudikas, kuriam sumokėta vienkartinė įmoka, iš principo prisiimtų riziką nukentėjusiems asmenims išmokėti išmokas dėl įvykio, kurį gali sukelti apdrausta transporto priemonė, neatsižvelgiant į tai, kurios Sąjungos valstybės narės teritorijoje ši transporto priemonė naudojama ir kur šis įvykis įvyko (prejudicinio sprendimo 29 punktas).

33Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015 pažymėjo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys). Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, ją sudarant turi būti vadovaujamasi teisės aktais (CK 6.988 straipsnio 3 dalis), taip pat Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162/2013).

34Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 2 d. numato draudiko teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Šią draudiko regreso teisę detalizuoja 2004-06-23 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 795 patvirtintos „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklės", kurių 62.2 p. nustatyta, kad draudėjui neįvykdžius ar netinkamai vykdžius draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, - jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47 patvirtintose Standartinėse transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygose (toliau - Draudimo sutarties sąlygos), kurios yra draudimo sutarties neatsiejama dalis, numatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis apie tai draudiką privalo informuoti pateikdamas pranešimą (36 p., 38 p.).

35Pagal CK 6.1010 straipsnio 1 dalį draudimo rizika laikoma padidėjusia tada, kai atsiranda ar pasikeičia draudimo sutartyje aptartos aplinkybės, apie kurių egzistavimą draudimo sutarties sudarymo metu draudikas nežinojo ir apie kurias draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo. Draudiko teisė dėl draudimo rizikos pasikeitimo reikalauti papildomos draudimo įmokos įtvirtinta CK 6.1010 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamos bylos atveju šalys susitarė, kad transporto priemonės bus naudojamos tik Lietuvos teritorijoje.

36Nustatyta faktinė aplinkybė, kad ieškovas išmokėjo draudimo išmoką per eismo įvykius nukentėjusiems asmenims Prancūzijoje ir Belgijoje, patvirtina, jog šalių sudarytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys suteikė draudimo apsaugą ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, vienas pagrindinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslų šiuo atveju buvo įgyvendintas. Ieškovas taikė draudimo apsaugą per eismo įvykį nukentėjusiems asmenims ir išmokėjo draudimo išmoką, o iš atsakovo reikalauja grąžinti dalį draudimo išmokos remdamasis aplinkybe, kad atsakovas nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovą apie draudimo rizikos padidėjimą – transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų.

37Tiek Direktyva 2009/103/EB, tiek TPVCAPDĮ suteikia draudimo apsaugą nukentėjusiems asmenims visose Europos Sąjungos valstybėse narėse nepriklausomai nuo to, kad žala padaroma transporto priemonei būnant kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, nepriklausomai nuo draudėjo ir draudiko tarpusavio susitarimu nustatytų TPVCAPD sutarties sąlygų. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl vienos tokių sąlygų – konkrečiai ar TPVCAPD sutarties šalys savo susitarimu gali susiaurinti draudėjui (apdraustajam) teikiamą draudimo apsaugą teritorijos atžvilgiu, jei toks susitarimas neriboja trečiųjų nukentėjusių asmenų teisių.

38Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į tai, kad draudimo sutarties šalių susitarimas, kad transporto priemonės eksploatuojamos tik Lietuvoje, reikštų, jog draudikas turėtų teisę nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama Lietuvoje, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama už Lietuvos ribų. Toks susitarimas neatitinka TPVCAPDĮ įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugą, t. y. apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu. Prejudiciniame sprendime ESTT konstatavo, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Sąjungos teritorijoje (prejudicinio sprendimo 30 punktas).

39Atsižvelgiant į nacionalinį ir Europos Sąjungos teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad draudiko ir draudėjo sutartyje nustatyta sąlyga, kad transporto priemonės eksploatuojamos tik Lietuvoje, daranti draudiko įsipareigojimą prisiimti riziką priklausomą nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, nėra suderinama su Direktyvos 90/232/EEB 2 straipsnio, Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnio nuostatomis ir prieštarauja imperatyviajai TPVCAPDĮ 10 straipsnio 1 dalies normai, todėl yra niekinė. ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms.

40Nagrinėjamoje byloje draudikas transporto priemonių naudojimą kroviniams pervežti už Lietuvos Respublikos ribų vertina kaip draudimo rizikos padidėjimą, o draudėjui apie tai nepranešus, tokius jo veiksmus vertina kaip šalių sudarytos sutarties pažeidimą ir reikalauja grąžinti dalį sumokėtų draudimo išmokų.

41Pažymėtina tai, kad kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Pagal draudimo sutartį draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vigidas“ v. UAB DK „Censum“, bylos Nr. 3K-3-546/2003; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ Interselas“ v. UAB „ IF draudimas“, bylos Nr. 3K-3-518/2008, kt.).

42Turint omenyje tai, kad draudimas ekspolatuoti transporto priemones už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų nėra suderinamas su ES teise, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis negali įvesti ribojimo apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos atžvilgiu, darytina išvada, kad transporto priemonių naudojimas už Lietuvos Respublikos ribų ir papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.

43Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

44Kadangi ieškinys atmestinas, iš ieškovo atsakovei, trečiajam asmeniui priteistinos išlaidos už advokato padėjėjo teisinę pagalbą (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str. 1 d.).

45CPK 98 str. 2 d. nustatyta, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

46Atsakovės A. G. Š atstovavimo išlaidas sudaro 579,24 Eur (2000 Lt) (t. II, b.l. 4). Atstovavimo išlaidų detalizavimo atsakovė nepateikė, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė pateikė teismui atsiliepimą. Remiantis LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, teismas laiko, kad atsakovės A. G. (Š) prašoma priteisti išlaidų už advokato padėjėjo teisinę pagalbą 579,24 Eur suma yra pagrįsta, todėl priteistina atsakovės naudai iš ieškovo UAB DK “PZU Lietuva” (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str.).

47Trečiųjų asmenų UAB “Sigma trans” ir UAB “Milavita” atstovavimo išlaidas pagal pateiktus rašytinius įrodymus sudaro po 579,30 Eur (t. III, b.l. 24-25, 26-27). Ataskaitose už teisines paslaugas (t. III, b.l. 24, 26) nurodyta, kad atstovavimo išlaidas sudaro 1900 Lt už atsiliepimo surašymą, skaičiuojant už 19 val. po 100 Lt, 100 Lt atstovavimas teisme. Kaip matyti iš bylos duomenų, trečiųjų asmenų UAB “Sigma trans” ir UAB “Milavita” atsiliepimų turinys yra beveik identiškas atsakovės A. G. (Š) pateiktam atsiliepimui, trečiųjų asmenų atstovui advokato padėjėjui V. K. nereikėjo susipažinti su bylos medžiaga, analizuoti ir teisiškai vertinti situaciją, nes jis šioje byloje atstovavo ir atsakovę A. G.. Įvertinus šias aplinkybes laikytina, kad advokato darbo laiko sąnaudas atstovaujant tiek trečiąjį asmenį UAB “Sigma trans”, tiek trečiąjį asmenį UAB “Milavita” sudaro po 5 val., kas, skaičiuojant po 100 Lt už valandą, kaip nurodyta ataskaitose, sudaro po 144,80 Eur (500 L) atstovavimo išlaidų, kurios trečiųjų asmenų naudai priteistinos iš ieškovo (LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 2 p.)

48Trečiojo asmens P. G. atstovavimo išlaidas sudaro 1400 Lt (t. II, b.l. 145-145). Trečiasis asmuo pateikė teismui dviejų lapų apimties atsiliepimą, jam, kaip ir kitiems tretiesiems asmenims ir atsakovei, atstovavo advokato padėjėjas V. K., todėl, įvertinus šias aplinkybes, pagrįsta ir protinga priteistina atstovavimo išlaidų suma laikytina 86,89 Eur (300 Lt).

49Atmetus ieškinį, iš ieškovo valstybei priteistinos 33,01 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 2 d.).

50Vadovaudamasis ( - ) 263-270 straipsniais, teismas

Nutarė

51priimti ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110057869, registracijos adresas: Konstitucijos pr. 7, Vilnius) ieškinio dalyje dėl 3173,70 Eur priteisimo iš atsakovės A. G. (Š) (a.k. ( - ) ieškovo naudai atsisakymą ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukti.

52Ieškovei UAB DK „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas 110057869) grąžinti 71,41 Eur (septyniasdešimt vieną eurą 41 ct) žyminio mokesčio, sumokėto Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 12 d., dokumento Nr. 167364 (t. I, b.l. 10).

53Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

54Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ atsakovei A. G. (Š), a.k. ( - ) 579,24 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 24 ct) išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

55Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ trečiajam asmeniui P. G., a.k. ( - ) gyv. ( - ), 86,89 Eur (aštuoniasdešimt šešis eurus 89 ct) išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

56Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ trečiajam asmeniui UAB „Sigma trans“ (juridinio asmens kodas 179766335, Papušynės k., Mažonų sen., Tauragės raj. sav.) 144,81 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt keturis eurus 81 ct) išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

57Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ trečiajam asmeniui UAB „Milavita“ (juridinio asmens kodas 170760758, Pramonės g. 5, Prienai) 144,81 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

58Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ 33,01 Eur pašto išlaidų valstybės naudai (pašto išlaidos mokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą Nr. ( - ), AB bankas ,,Swedbank“, įmokos kodas – 5660, paskirtis –išlaidos susijusios su bylos nagrinėjimu).

59Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kaišiadorių rajono apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėja Edita Dambrauskienė,... 2. sekretoriaujant Gitanai Gervickaitei,... 3. nedalyvaujant ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ atstovui... 4. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą... 5. ieškovas UAB DK „PZU Lietuva“ kreipėsi į teismą su... 6. 2015 m. balandžio 27 d. teisme buvo gautas ieškovo atstovo prašymas, kuriuo... 7. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas palaikė šį pareiškimą dėl dalies... 8. Atsakovė A. G. (Š) su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime... 9. Atsakovės atsiliepime taip pat nurodyta, kad ieškovas nepateikė įrodymų,... 10. Be to, atsakovės atsiliepime nurodyta, kad iš ieškovo pateiktų duomenų... 11. Atsakovės atsiliepime nurodoma, kad ieškovas neginčija, kad atsakovas jam... 12. Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „S. T.“ pateikė atsiliepimą,... 13. Trečiasis asmuo P. G. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad su ieškiniu... 14. Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Milavita“ pateikė... 15. Dėl ieškinio dalyje atsisakymo. ... 16. Ieškovo atstovas pateikė prašymą, kuriuo ieškovas atsisakė reikalavimo... 17. Ieškovės atsisakymas ieškinio priimtinas, byla nutrauktina.... 18. Ieškovė turi teisę atsisakyti ieškinio (Lietuvos Respublikos civilinio... 19. Ieškovei žinomos bylos nutraukimo pasekmės, numatytos Lietuvos Respublikos (... 20. Likusioje dalyje ieškinys atmestinas.... 21. Byloje esantys rašytiniai įrodymai (t. II, b.l. 8-32), šalių atstovų... 22. Taip pat byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2013-08-14 Prancūzijoje... 23. 2013-09-26 Prancūzijoje eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „( -... 24. 2013-12-11 Belgijoje eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis „TOYOTA... 25. Ieškovas ieškinio reikalavimą atlyginti dalį padarytos žalos grindžia... 26. Su tokiais ieškovo atstovo argumentais sutikti negalima.... 27. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo... 28. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės... 29. Lietuvos Aukščiausiasis teismas pažymėjo, kad pagal nusistovėjusią ESTT... 30. Pagal Direktyvos 2009/103/EB 14 straipsnį valstybės narės imasi visų... 31. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) 2015 m. kovo 26 d.... 32. Remiantis prejudiciniame sprendime suformuluotu išaiškinimu darytina išvada,... 33. Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinėje byloje Nr.... 34. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės... 35. Pagal CK 6.1010 straipsnio 1 dalį draudimo rizika laikoma... 36. Nustatyta faktinė aplinkybė, kad ieškovas išmokėjo draudimo išmoką per... 37. Tiek Direktyva 2009/103/EB, tiek TPVCAPDĮ suteikia draudimo apsaugą... 38. Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į tai, kad draudimo sutarties... 39. Atsižvelgiant į nacionalinį ir Europos Sąjungos teisinį reguliavimą,... 40. Nagrinėjamoje byloje draudikas transporto priemonių naudojimą kroviniams... 41. Pažymėtina tai, kad kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad transporto... 42. Turint omenyje tai, kad draudimas ekspolatuoti transporto priemones už... 43. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.... 44. Kadangi ieškinys atmestinas, iš ieškovo atsakovei, trečiajam asmeniui... 45. CPK 98 str. 2 d. nustatyta, jog šalies išlaidos,... 46. Atsakovės A. G. Š atstovavimo išlaidas sudaro 579,24 Eur (2000 Lt) (t. II,... 47. Trečiųjų asmenų UAB “Sigma trans” ir UAB “Milavita” atstovavimo... 48. Trečiojo asmens P. G. atstovavimo išlaidas sudaro 1400 Lt (t. II, b.l.... 49. Atmetus ieškinį, iš ieškovo valstybei priteistinos 33,01 Eur procesinių... 50. Vadovaudamasis ( - ) 263-270 straipsniais, teismas... 51. priimti ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ (juridinio... 52. Ieškovei UAB DK „PZU Lietuva“ (juridinio asmens kodas... 53. Likusioje dalyje ieškinį atmesti.... 54. Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ atsakovei A.... 55. Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ trečiajam... 56. Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ trečiajam... 57. Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ trečiajam... 58. Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ 33,01 Eur... 59. Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno...