Byla 2A-1544-577/2014
Dėl servitutų nustatymo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Vilijos Mikuckienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Green Vilnius Hotel“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Green Vilnius Hotel“ ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl servitutų nustatymo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4ieškovas UAB „Green Vilnius Hotel“ kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė teismo nustatyti servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis žemės sklype (unikalus Nr. ( - )), adresu ( - ), esančio tarnaujančiojo daikto – pastato (unikalus Nr. ( - )) požeminiu aukštu (t. y. požemine automobilių saugykla) tikslu patekti į viešpataujantįjį daiktą - administracinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), esantį adresu ( - ); nustatyti kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis (pagal pateiktą servituto schemą) tarnaujančiuoju daiktu - žemės sklypu (unikalus Nr. ( - )), tikslu išvažiuoti (t. y. patekti į gatvę) iš viešpataujančiojo daikto - administracinio pastato (unikalus Nr. ( - )), esančio adresu ( - ) bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-10-04 varžytynių aktu įsigijo nebaigtą statyti administracinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), esantį adresu ( - ), bei ketina toliau vykdyti statybos projektą su tikslu užbaigti šio administracinio pastato statybą. Pažymėjo, kad įsigyjant šį pastatą, jokios informacijos apie tai, jog minėtas pastatas turės būti nugriautas ir kad nebus galima toliau vykdyti statybų, nebuvo pateikta, todėl ieškovas, įsigijęs minėtą pastatą, kartu įgijo ir ankstesnio savininko teises vykdyti šio pastato statybą pagal patvirtintą projektą ir vėlesnį jo eksploatavimą. Ieškovas nurodė, jog tiek pagal statybos projektą, tiek pagal detalųjį planą yra numatyta vienintelė galimybė įvažiuoti į ieškovo administracinį pastatą per atsakovui priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. ( - )) esančio atsakovui priklausančio pastato (unikalus Nr. ( - )) požeminį parkingą (t. y. projekte vadinamą automobilių saugykla), o išvažiuoti iš ieškovo administracinio pastato ir jo požeminės automobilių aikštelės - per atsakovui priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )). Ieškovo vertinimu, tokiu būdu būtų panaudota tik nedidelė atsakovui priklausančio žemės sklypo dalis, t. y. apie 215,80 kv.m. ploto. Be to, šioje žemės sklypo dalyje ir taip yra numatytas išvažiavimas į gatvę iš atsakovui priklausančio žemės sklypo ir jo panaudojimas kitai paskirčiai yra negalimas. Ieškovas taip pat nurodė, jog tuometinis tarnaujančiojo daikto, per kurį įvažiuojama į ieškovo administracinį pastatą, savininkas BUAB „Vilniaus žemės grupė“ 2008-10-14 sutikimu pritarė tokio statinio statybai bei ši situacija buvo gerai žinoma ir žemės sklypo, per kurį išvažiuojama iš ieškovo administracinio pastato, tuometiniam savininkui BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“, kadangi ieškovas 2012-10-04 varžytynių aktu būtent iš BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ įsigijo šį nebaigtą statyti administracinį pastatą, todėl BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“, pradėjusi ir vykdžiusi šio administracinio pastato statybą, pati suplanavo išvažiavimą iš šio administracinio pastato per kitą BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )). 2008-07-22 bei 2008-08-18 atsakovas raštais tokio statybos projekto įgyvendinimui taip pat pritarė bei pritarė minėto statybų projekto vystymui, tiek ankstesni savininkai BUAB „Vilniaus žemės grupė“ bei BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“, be to, atsakovas žinojo tą aplinkybę, kad patekimas į šiuo metu ieškovui priklausantį statinį yra numatytas per šiuo metu atsakovui priklausantį statinį ir šie statiniai ir tuo metu priklausė skirtingiems juridiniams asmenims, o taip pat atsakovui buvo žinoma ir ta aplinkybė, jog išvažiavimas iš administracinio pastato yra numatytas per kitą žemės sklypą, kurio savininku jis tapo tik šio proceso eigoje. Ieškovo įsitikinimu, servitutų nustatymas niekaip negali pažeisti atsakovo teisių ir teisėtų interesų, kadangi tarnaujančiųjų daiktų savininkai tam jau nuo pat statybos projekto patvirtinimo yra pritarę, be to, servitutų nustatymai niekaip nepakeičia šios požeminės aikštelės paskirties ir neapriboja atsakovo teisių naudotis šia požemine aikštele, o servitutų nustatymai tik sąlygos neženklų automobilių srauto padidėjimą. Ieškovas nurodė, kad bandydamas spręsti servitutų nustatymo klausimą 2013-01-15 kreipėsi į atsakovą, o atsakovui neatsakius į ieškovo elektroninį laišką, 2013-02-28 prašymu dėl servitutų nustatymo Nr. 12/07 ieškovas kreipėsi į BUAB „Vilniaus žemės grupė“ bei BAB banką SNORAS ir 2013-02-28 prašymu dėl servitutų nustatymo Nr. 12/08 - į BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ ir į atsakovą, kviesdamas pradėti derybas dėl šių servitutų nustatymo ir pateikti savo sąlygas tokio sandorio sudarymui bei minėtuose raštuose ieškovas nurodė, jog ieškovas yra pasirengęs servitutų nustatymą ir šio sandorio sąlygas aptarti bendro susitikimo metu tarpusavyje suderintu laiku, tačiau atsakovas minėtus prašymus ignoravo. Ieškovo nuomone, jis išnaudojo visas galimybes sandoriais nustatyti servitutus ir tiek tuometiniams, tiek dabartiniam tarnaujančiųjų daiktų savininkams atsisakius derėtis dėl servitutų nustatymo sąlygų, ieškovas buvo priverstas kreiptis į teismą su ieškiniu dėl servitutų nustatymo.

5Atsakovas BAB bankas „Snoras“ pateikė teismui atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su pateiktu ieškovo ieškiniu bei patikslintu ieškiniu nesutinka ir nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2009-09-01 nutartimi patvirtino atsakovo 46 722 798,66 Lt finansinį reikalavimą UAB „Vilniaus žemės grupė“ bankroto byloje, iš kurių 14 560 434,62 Lt finansinio reikalavimo įvykdymas buvo užtikrintas UAB „Vilniaus žemės grupė“ bei BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka, be to, 2012-10-04 ieškovas varžytinių aktu Nr. 1 iš BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ turto varžytynėse įsigijo 39 100 paprastųjų vardinių 100 litų nominalios vertės UAB „Penkios žvaigždės“ akcijų ir ant UAB „Penkios žvaigždės“ nuosavybės teise priklausančio ir AB „Swedbank“ įkeisto žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )), esantį BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ nuosavybės teise priklausantį administracinį pastatą (unikalus Nr. ( - ); baigtumo procentas 8 %). UAB „Penkios žvaigždės“ nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas (unikalus Nr. ( - )) buvo priverstinai realizuotas, perduodant jį išieškotojui ir hipotekos kreditoriui AB „Swedbank“, bei 2013-06-11 turto perdavimo išieškotojui aktu vykdomojoje byloje Nr. 0240/13/00044 buvo perduotas AB „Swedbank“ nuosavybei ir 2012-11-16, 2013-01-11 bei 2013-05-22, t. y. jau po to, kai ieškovas turto varžytynėse įsigijo minėtus statinio pamatus, vyko žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )) ir administracinio pastato (unikalus Nr. ( - )), turinčio 1 341,97 kv.m. bendro ploto, nuosavybės teise priklausiusių BUAB „Vilniaus žemės grupė“, įkeisto atsakovui, varžytynės, tačiau jose nedalyvavo nei vienas dalyvis. Atsakovas nurodė, kad atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis LR ĮBĮ 33 str. 6 d. nuostatomis, BUAB „Vilniaus žemės grupė“ bankroto administratorius pasiūlė atsakovui perimti aptariamą žemės sklypą kartu su administraciniu pastatu už pradinę jų pardavimo paskutinėse varžytinėse kainą, t. y. 926 000 Lt už aptariamą žemės sklypą bei 592 000 Lt už aptariamą administracinį pastatą, ir 2013-06-13 raštu atsakovas sutiko perimti į nuosavybę 2013-05-22 BUAB „Vilniaus žemės grupė“ varžytinėse, kuriose buvo parduodamas atsakovui įkeistas turtas, neparduotą nekilnojamąjį turtą, todėl 2013-07-05 įkeisto nekilnojamojo turto perdavimo - priėmimo kreditoriui aktu aptariamas žemės sklypas (unikalus Nr. ( - )) bei pastatas (unikalus Nr. ( - )) buvo perduoti atsakovo nuosavybei. Atsakovas taip pat nurodė, kad 2013-01-03 bei 2013-04-25 vyko žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )), priklausiusio BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“, įkeisto atsakovui, varžytynės, tačiau jose nedalyvavo nei vienas pirkėjas ir 2013-06-03 įkeisto nekilnojamojo turto perdavimo - priėmimo kreditoriui aktu aptariamas žemės sklypas (unikalus Nr. ( - )) buvo perduotas į atsakovo nuosavybę. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas šiuo atveju nuosavybės teise turi tik 8 % baigtumo statinio pamatus, esančius adresu ( - ), ir kurie stovi ne ieškovui, bet AB „Swedbank“ priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. ( - )), todėl, atsakovo įsitikinimu, ieškovas apskritai neturi materialinės teisės į ieškinio patenkinimą, kadangi ieškovas neturi teisės naudotis tuo žemės sklypu, ant kurio yra ginčo statinio pamatai, t. y. nėra jokio teisinio pagrindo nustatyti servitutus, suteikiančius teisę važiuoti transporto priemonėms atsakovui priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. ( - )), esančio atsakovo pastato (unikalus Nr. ( - )) požeminiu aukštu ir atsakovui priklausančiu žemės sklypu (unikalus Nr. ( - )), kadangi net ir nustačius prašomus servitutus, ieškovas neturės galimybės privažiuoti prie ieškovui nuosavybės teise priklausančių statinio pamatų, be to, ieškovui nuosavybės teise priklausantys statinio pamatai nėra baigti statyti, nepriduoti Valstybinei komisijai bei nepripažinti tinkamais naudoti, todėl yra akivaizdu, jog jų negalima naudoti savo poreikiams tenkinti. Be to, atsakovas pažymėjo, jog byloje nėra vienos iš privalomų priverstinio servituto nustatymo sąlygos, t. y. savininkų nesutarimo dėl servitutų nustatymo, todėl ieškovas taip pat neįrodė tų aplinkybių, kad egzistuoja antroji privaloma priverstinio servituto sąlyga, kad be servitutų objektyviai nebūtų įmanomas naudojimasis ieškovui priklausančiu daiktu. Atsakovas tvirtino, kad ieškovas, įsigydamas minėtus pamatus, žinojo tą aplinkybę, jog perka turtą be jokių konkrečių teisių nei į žemės sklypą, ant kurio yra pamatai, nei į gretimus atsakovui nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus ir kad žemės sklypas (unikalus Nr. ( - )) kartu su administraciniu pastatu (unikalus Nr. ( - )), priklausantys BUAB „Vilniaus žemės grupė“, ir žemės sklypas (unikalus Nr. ( - )), priklausantis UAB „Vilniaus žemės grupės komercija“, yra įkeisti atsakovui ir kad šioms bendrovėms yra iškeltos bankroto bylos, todėl įsigydamas minėtus statinio pamatus, ieškovas turėjo įvertinti visas pamatų įsigijimo teisines pasekmes ir savo sąskaita prisiėmė riziką, susijusią su tuo, jog statinio pamatų savininkui nepriklauso jokios teisės nei į žemės sklypą, kuriame yra pamatai, nei į gretimai esančius žemės sklypus. Atsakovas taip pat nurodė, jog byloje pateikta schema patvirtina tą aplinkybę, kad ieškovas nepagrįstai kategoriškai teigia, jog servitutų nustatymas atsakovo turtui yra vienintelis būdas užtikrinti ieškovo statinio pamatų naudojimą, kadangi ieškovui nepriklausantis žemės sklypas (unikalus Nr. ( - )), kuriame yra ieškovui nuosavybės teise priklausantys ginčo pamatai, ribojasi su žemės sklypu (unikalus Nr. ( - )), priklausančiu Lietuvos Respublikai, kurį panaudos sutarties pagrindais valdo Vilniaus miesto savivaldybė, be to, iš ieškovo pateiktos schemos nėra aišku, kiek konkrečiai ploto užims servitutai bei nėra konkrečiai nurodyta vieta.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė bei iš ieškovo valstybės naudai priteisė 27 Lt pašto išlaidų. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad ieškovo į šią civilinę bylą pateiktas planas dėl servitutų nustatymo neatitinka visų reikalaujamų kriterijų, t. y. minėtas planas yra netikslus bei nekonkretus, todėl jis buvo vertintas kritiškai. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad šioje civilinėje byloje nėra duomenų, jog ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl servitutų nustatymo atsakovui tapus žemės sklypo (unikalus numeris ( - )) ir administracinio pastato (unikalus numeris ( - )) bei žemės sklypo (unikalus numeris ( - )) savininku, todėl sprendė, kad pagal CK 4.126 str. 1 d. šalys neįvykdė vienos iš būtinųjų sąlygų servitutui nustatyti teismine tvarka. Teismas taip pat sutiko su atsakovo argumentais, kad žemės sklypas (unikalus Nr. ( - )), kuriame yra nebaigtas statyti ieškovui nuosavybės teise priklausantis administracinis pastatas, ribojasi ne tik su atsakovo žemės sklypu, bet ir su žemės sklypu (unikalus numeris ( - )), priklausančiu Lietuvos Respublikai, kurį panaudos sutarties pagrindu valdo Vilniaus miesto savivaldybė, o kadangi minėtame žemės sklype (unikalus Nr. ( - )) jau yra nustatytas servitutas, todėl ieškovas, teismo nuomone, gali naudotis jau nustatytu servitutu arba kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl kito servituto nustatymo. Be to, pirmos instancijos teismo atkreipė dėmesį, kad ieškovo nebaigto statyti administracinio pastato baigtumas yra 8 %, todėl šiuo metu minėto pastato naudojimas objektyviai yra negalimas ir prieštarauja CK 4.111 str. nuostatoms, o nustačius ieškovo prašomus servitutus, šiuo atveju būtų neproporcingai suvaržytos atsakovo teisės savo nuožiūra naudotis savo žemės sklypu. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad, nenustačius servitutų, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis ieškovui jam priklausančio daikto naudoti pagal paskirtį. Be to, pirmos instancijos teismas sprendė, jog tai, kad šioje civilinėje byloje ieškovas atsakovui, kaip ginčo žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )) bei žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )) kartu su administraciniu pastatu (unikalus Nr. ( - )) savininkui, nėra pasiūlęs konkretaus ir sąžiningo atlyginimo už prašomus nustatyti servitutus, pažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje suformuotą imperatyvą, t. y. teikti protingo atlyginimo už servituto nustatymą pasiūlymą.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7Ieškovas UAB „Green Vilnius Hotel“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos išvada, kad jis nesikreipė į atsakovą dėl servitutų nustatymo atsakovui tapus sklypų savininku. Ieškovas tvirtina, kad BUAB „Vilniaus žemės grupė“ atsisakė vesti derybas dėl servituto nustatymo, nurodė, jog kreditoriai servituto klausimo nesvarstys, nes BUAB „Vilniaus žemės grupė“ priklausantys žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), ir pastatas, unikalus Nr. ( - ), greitu laiku bus parduodami varžytynėse ir šį klausimą bus galima svarstyti tik su naujuoju savininku. Ieškovas paaiškina, kad susiklosčius tokiai situacijai, jis negalėjo laukti neapibrėžtą laiką, todėl kreipėsi į teismą dėl servituto nustatymo, nes bet koks delsimas ieškovui sąlygoja didelius nuostolius. Taip pat apeliantas nurodo, kad jau ir prieš tai UAB „Green Vilnius Hotel“ buvo kreipęsis į atsakovą BAB bankas SNORAS, bendravęs telefonu ir netgi susitikęs su atsakovo atstovais (2013-01-15 elektroninis laiškas), tačiau jokio sprendimo nebuvo pasiekta, BAB bankas SNORAS iš esmės į jokias derybas net nesileido. Be to, apeliantas pastebi, kad atsakovas BAB bankas SNORAS tarnaujančiųjų daiktų savininku tapo teismo proceso eigoje, o šis pasikeitęs atsakovo statusas - iš kreditoriaus į tarnaujančiųjų daiktų savininką, taikytinos materialinės teisės normos atžvilgiu, apelianto nuomone, nesuponuoja situacijos, kai pradėtas teismo procesas turi būti nutrauktas ir iš naujo turi būti grįžtama į ikiteisminę ginčo sprendimo stadiją, kai naujasis tarnaujančio daikto savininkas nuo pat ikiteisminės ginčo sprendimo stadijos dalyvavo procese ir buvo išreiškęs savo nesutikimą dėl servituto nustatymo. Apelianto nuomone, iš pirmos instancijos teismo sprendimo yra visiškai neaišku, kuo pateiktas planas yra netikslus bei nekonkretus, kaip ir neaišku, kokių reikalaujamų kriterijų jis neatitinka. Apeliantui yra nesuvokiama pirmos instancijos teismo išvada, kad šioje civilinėje byloje nėra duomenų apie tai, jog, nenustačius servitutų, nebūtų galima normaliomis sąnaudomis ieškovui jam priklausančio daikto naudoti pagal paskirtį. Pažymi, kad tiek pagal statybos projektą, tiek pagal detalųjį planą vienintelė numatyta galimybė įvažiuoti į UAB „Green Vilnius Hotel“ administracinį pastatą - per atsakovui priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), esančio atsakovo priklausančio pastato, unikalus Nr. ( - ), požeminį parkingą (projekte vadinamą automobilių saugyklą), išvažiuoti iš ieškovo UAB „Green Vilnius Hotel“ administracinio pastato, jo požeminės automobilių aikštelės - per atsakovui priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ). Apelianto vertinimu, neįmanoma kitu būdu užtikrinti jam priklausančio administracinio pastato tinkamo naudojimo, o tai patvirtina daug į bylą pateiktų įrodymų: statybos projekto dokumentacija, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla, žemės sklypų planai, nekilnojamojo turto registro duomenys apie nekilnojamuosius daiktus ir t.t. Apeliantas nesutinka ir su tuo pirmos instancijos teismo teiginiu, kad šiuo metu administracinio pastato naudojimas yra objektyviai negalimas, nes jo baigtumas yra tik 8 procentai. Pažymi, kad būtent tuo tikslu, kad būtų galima užbaigti nebaigto statinio statybą ir yra prašoma nustatyti servitutus. Taip pat apeliantui nesuprantamas pirmos instancijos teismo argumentas, kad ieškovas gali naudotis jau nustatytu servitutu žemės sklype (unikalus Nr. ( - )) arba kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl kito servituto nustatymo. Ieškovas tvirtina, kad žemės sklypas (unikalus Nr. ( - )), priklausantis Lietuvos Respublikai, nesiriboja nei su ieškovui nuosavybės teise priklausančiu administraciniu pastatu, nei su žemės sklypu, kuriame yra šis pastatas. Apelianto nuomone, pirmos instancijos teismo išvada, kad servitutų nustatymas iš esmės ribotų tarnaujančio daikto savininko nuosavybės teises labiau negu yra būtina tinkamam naudojimuisi viešpataujančiu daiktu užtikrinti, taip pat yra nepagrįsta. Ieškovas tvirtina, kad servitutų nustatymas tik itin minimaliai ribotų tarnaujančiojo daikto savininko teises ir visiškai netrukdytų jam pačiam toliau naudotis šiais nekilnojamaisiais daiktais, kad tokiam minimaliam ribojimui sutikimą faktiškai jis jau buvo davęs pritardamas statybos projektui. Be to, ieškovas nurodo, kadangi pagal esamą projektą išvažiavimas iš atsakovo pastato, unikalus Nr. ( - ), požeminės automobilių saugyklos suprojektuotas per ieškovui priklausančio pastato, unikalus Nr. ( - ), požeminę aikštelę, buvo pasiūlytas analogiško servituto nustatymas atsakovo naudai, o atsakovui nesutikus, teismo proceso eigoje ieškovas už servitutų nustatymą pasiūlė 5 000 Lt metinį mokestį, tačiau atsakovas iš viso nenurodė jokio pageidaujamo mokesčio dydžio.

8Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su ieškovo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas tvirtina, kad net ir patenkinus apelianto ieškinį ir nustačius prašomus servitutus, apeliantas neturės galimybės patekti į jam priklausančius pamatus, nes jie yra „Swedbank“, AB priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. ( - ), t.y. prašomi nustatyti servitutai užtikrintu patekimą tik iki „Swedbank“ AB priklausančio žemės sklypo, bet ne iki apeliantui priklausančiu pamatų. Pažymi, kad ieškovas net nebandė pamatų naudojimo klausimo išspręsti su atsakovu derybų būdu. Pasak atsakovo, faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovui tapus žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), kartu su administraciniu pastatu, unikalus Nr. ( - ), ir žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ) savininku, apeliantas dėl servituto nustatymo į atsakovą nesikreipė, o 2013 m. vasario 28 d. atsakovas negalėjo svarstyti servituto nustatymo klausimo, nes tuo metu nebuvo žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), ir administracinio pastato, unikalus Nr. ( - ), bei žemės sklypo, unikalus Nr, ( - ), savininku - minėti nekilnojamojo turto objektai buvo parduodami varžytinėse ir nebuvo aišku, kas taps minėtų nekilnojamojo turto objektų savininku. Atsakovo vertinimu, BUAB „Vilniaus žemės grupė“ atsisakymas vesti derybas dėl servitutų nustatymo suteikė apeliantui progą kitaip išspręsti susidariusią problemą - apeliantas galėjo įsigyti aptariamus nekilnojamojo turto objektus viešosiose varžytinėse, tačiau apeliantas tokiose varžytinėse net nedalyvavo. Taip pat atsakovas pažymi, kad įsigydamas pamatus ieškovas žinojo apie tai, kad perka pamatus be jokių konkrečių teisių nei į žemės sklypą, ant kurio yra pamatai, nei į gretimus atsakovui nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, nei į teises kylančias iš 2008 m. spalio 3 d. Statybos leidimo Nr. NS/1060/08-0940 ar Pamatų statybos projekto. Be to, apeliantas nepateikė įrodymų, kad jis turi teisę vykdyti pamatų statybos darbus (nepateikė savo vardu išduoto Pamatų statybos leidimo), kurių atlikimui prašomi nustatyti servitutai. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo vertinimu, apeliantas iš viso neįrodė servitutų būtinumo. Taip pat ieškovas nepateikė plano (schemos), kuriame būtų tiksliai apibrėžti servitutai. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad apeliantui nepriklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), kuriame yra apeliantui nuosavybės teise priklausantys pamatai, ribojasi su žemės sklypu, unikalus Nr. ( - ), priklausančiu Lietuvos Respublikai, kurį panaudos sutarties pagrindais valdo Vilniaus miesto savivaldybė, tačiau apelianto pateiktame UAB „Penktasis akmuo“ parengtame projektiniame pasiūlyme neaptarta galimybė naudotis ne atsakovui, bet Lietuvos Respublikai priklausančiu žemės sklypu ir su Lietuvos Respublika tartis dėl servitutų nustatymo ir/ar Lietuvos Respublikai priklausančio žemės sklypo įsigijimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo nuomone, nėra galimybės vienareikšmiškai pasisakyti dėl prašomų nustatyti servitutų turinio, kartu įvertinant alternatyvius privažiavimo būdus prie galimai būsimo pastatyto apelianto pastato. Taip pat apelianto pateiktame UAB „Penktas akmuo“ architekto D. O. parengtame projektiniame pasiūlyme nėra nurodyti prašomų nustatyti servitutų ribų taškai koordinačių sistemoje, todėl pirmosios instancijos teismas, atsakovo nuomone, pagrįstai atmetė apelianto reikalavimus. Atsakovas tvirtina, kad apeliantui nuosavybės teise priklausantys pamatai yra nepastatyti, nepripažinti tinkamais naudoti, todėl akivaizdu, kad jų negalima naudoti savo poreikiams tenkinti. Be to, apeliantas nėra išnaudojęs kitų būdų savo paties susikurtų problemų sprendimui (nuomos, užstatymo teisės sutarties sudarymas, aptariamų žemės sklypų ir administracinio pastato įsigijimas), todėl ieškinio reikalavimai pagrįstai buvo atmesti, nes nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teise vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis nustatyti servitutą, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Taip pat atsakovas pažymi, kad servituto atlygintinumo klausimas yra vienas esminių sprendžiant dėl servituto nustatymo, o procesinė pareiga teikti atlyginimo pasiūlymą tenka ieškovui, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovas atsakovui nėra pasiūlęs konkretaus ir sąžiningo atlyginimo už prašomus nustatyti servitutus, o ieškovo teiginys, jog jis sutinka, kad servitutas būtų atlygintinas, nėra pakankamas. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

10Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012-10-04 ieškovas varžytynių aktu įsigijo nebaigtą statyti administracinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), esantį ( - ), kurio baigtumas 8 % bei toliau ketina vykdyti statybos projektą su tikslu užbaigti šio administracinio pastato statybą (1 t., b.l. 13-16; 2 t., b.l. 157-160). Iš 2008-10-03 Statybos leidimo Nr. NS/1060/08-0940 ir detaliojo plano turinio nustatyta, jog įvažiavimas į ieškovo nebaigtą statyti administracinį pastatą yra numatytas per atsakovo žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )) ir išvažiavimas iš ieškovo nebaigto statyti administracinio pastato, jo požeminės automobilių aikštelės – per atsakovui priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )) (1 t., b.l. 17-23). 2008-07-22 atsakovo raštas Nr. VO1297/08 patvirtina, jog atsakovas neprieštaravo, kad UAB „Vilniaus žemės grupė“ pradėtų administracinio pastato statybą su sąlyga, kad statinys per 30 dienų bus įkeistas atsakovui, o iš 2008-08-18 atsakovo rašto Nr. VO1455/08 turinio matyti, jog atsakovas neprieštaravo, kad žemės sklypuose (unikalus numeris ( - ) ir ( - )) būtų projektuojami ir statomi statiniai (1 t., b.l. 91-92). UAB „Vilniaus žemės grupė“ 2008-10-14 davė UAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ sutikimą, kuriame nurodė, kad neprieštarauja, jog UAB „Vilniaus žemės grupės komercija“ statytų administracinį pastatą ant žemės sklypo Nr. 25 prie ( - ) gatvės tęsinio (1 t., b.l. 24). Vilniaus apygardos teismo 2009-03-12 nutartimi UAB „Vilniaus žemės grupė“ buvo iškelta bankroto byla (1 t., b.l. 75). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų turinio taip pat nustatyta, kad 2013-02-28 ieškovas su prašymu kreipėsi į BUAB „Vilniaus žemės grupė“ bei atsakovą dėl servitutų nustatymo ir BUAB „Vilniaus žemės grupė“ 2013-03-05 raštu informavo ieškovą apie tai, jog artimiausiu metu varžytinėse bus parduodamas BUAB „Vilniaus žemės grupė“ nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas (unikalus numeris ( - )) ir administracinis pastatas (unikalus numeris ( - )), esantys adresu ( - ) (Nr. 25 prie ( - ) gatvės tęsinio), todėl šio ieškovo prašymo kreditoriai nenagrinės bei šį klausimą pasiūlė svarstyti su naujuoju savininku (1 t., b.l. 53, 55). 2012-11-16, 2013-01-11 bei 2013-05-22 vyko žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )) ir administracinio pastato (unikalus Nr. ( - )), nuosavybės teise priklausančių BUAB „Vilniaus žemės grupė“, bei 2013-01-03 ir 2013-04-25 vyko žemės sklypo (unikalus Nr. ( - )), nuosavybės teise priklausiusio BUAB „Vilniaus žemės grupės komercija“, įkeistų atsakovui varžytinės bei jose nedalyvavo nei vienas dalyvis ir atsakovas priėmimo - perdavimo aktais perėmė nurodytą nekilnojamąjį turtą savo nuosavybėn (2 t., b.l. 124-199). Taip pat matyti, kad ieškovui nuosavybės teise priklausantis nebaigtas statyti administracinis pastatas, esantis ( - ), yra pastatytas AB „Swedbank“ priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. ( - )) (2 t., b.l. 135-137). Ieškovas UAB „Green Vilnius Hotel“ prašė teismo nustatyti servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis žemės sklype (unikalus Nr. ( - ) ), adresu ( - ), esančio tarnaujančiojo daikto – pastato (unikalus Nr. ( - )) požeminiu aukštu (t. y. požemine automobilių saugykla) tikslu patekti į viešpataujantįjį daiktą - administracinį pastatą (unikalus Nr. ( - )), esantį adresu ( - ); nustatyti kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis (pagal pateiktą servituto schemą) tarnaujančiuoju daiktu - žemės sklypu (unikalus Nr. ( - )), tikslu išvažiuoti (t. y. patekti į gatvę) iš viešpataujančiojo daikto - administracinio pastato (unikalus Nr. ( - )), esančio adresu ( - ). Pirmos instancijos teismas atmetė ieškovo ieškinį, savo sprendimą grindė šiais motyvais: 1) ieškovo į bylą pateiktas planas dėl servitutų nustatymo neatitinka visų reikalaujamų kriterijų; 2) nėra duomenų, jog ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl servitutų nustatymo atsakovui tapus žemės sklypo (unikalus numeris ( - )) ir administracinio pastato (unikalus numeris ( - )) bei žemės sklypo (unikalus numeris ( - )) savininku, todėl nebuvo įvykdyta viena iš CK 4.126 str. numatytų būtinųjų sąlygų; 3) žemės sklypas (unikalus Nr. ( - )), kuriame yra nebaigtas statyti ieškovui nuosavybės teise priklausantis administracinis pastatas, ribojasi ne tik su atsakovo žemės sklypu, bet ir su žemės sklypu (unikalus numeris ( - )), priklausančiu Lietuvos Respublikai, kurį panaudos sutarties pagrindu valdo Vilniaus miesto savivaldybė, todėl ieškovas, teismo nuomone, gali naudotis jau nustatytu servitutu arba kreiptis į Vilniaus miesto savivaldybę dėl kito servituto nustatymo; 4) ieškovo nebaigto statyti administracinio pastato baigtumas yra 8 %, todėl šiuo metu minėto pastato naudojimas objektyviai yra negalimas ir prieštarauja CK 4.111 str. nuostatoms; 5) byloje nėra duomenų apie tai, kad, nenustačius servitutų, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis ieškovui priklausančio daikto naudoti pagal paskirtį; 6) ieškovas atsakovui nėra pasiūlęs konkretaus ir sąžiningo atlyginimo už prašomus nustatyti servitutus. Ieškovas su tokiu pirmos instancijos teismo sprendimu nesutinka, todėl prašo pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai.

11Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos turinio, nagrinėjamu atveju kvestionuojamas pirmos instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti ieškovo ieškinį dėl servituto nustatymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

12CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Servitutas nustatomas savanoriškai arba priverstinai. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas. CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos dvi būtinosios sąlygos, kurioms esant, servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Būtent šių sąlygų kontekste ir būtina vertinti ieškinio dėl servituto nustatymo pagrįstumą.

13Atmestinas pirmos instancijos teismo argumentas, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įvykdyta viena iš CK 4.126 str. numatytų būtinųjų sąlygų - ieškovas nesikreipė į atsakovą dėl servitutų nustatymo atsakovui tapus žemės sklypo (unikalus numeris ( - )) ir administracinio pastato (unikalus numeris ( - )) bei žemės sklypo (unikalus numeris ( - )) savininku. Pažymėtina, kad kasacinio teismo formuojamoje praktikoje pasisakyta, kad savininkų nesusitarimo faktas konstatuotinas ne tik tada, kai įrodoma, jog siekiantis servituto asmuo teikė tarnaujančiuoju pripažintino daikto savininkui konkrečius pasiūlymus ir šis su jais visai ar iš dalies nesutiko, bet ir tada, kai įrodymai patvirtina, kad susitarimas neįmanomas dėl esminio šalių požiūrių skirtumo į susidariusias situacijas ir jų sprendimo būdus, konflikto, nesantaikos ir pan., t. y. esant patikimų duomenų, jog tarp šalių kilęs ginčas dėl teisės spręstinas teisme (CPK 5 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2010; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2014 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, jog šalims dėl servituto ar kitų naudojimosi žemės sklypu galimybių susitarti taikiai nepavyko, todėl toks tarp šalių kilęs ginčas turi būti sprendžiamas teisme. Esant nurodytam, pirmos instancijos teismo motyvai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo įvykdyta viena iš CK 4.126 str. numatytų būtinųjų sąlygų, todėl yra pagrindas ieškinį atmesti pašalintini iš teismo sprendimo.

14Dėl kitos sąlygos, kuriai esant nustatomas servitutas teismo sprendimu – būtinumas nustatyti servitutą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmos instancijos teismo išvadai, kad ieškovas neįrodė, jog nenustačius servitutų, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis ieškovui priklausančio daikto naudoti pagal paskirtį. Nors ieškovas ir tvirtina, kad šiuo metu pagal parengtą statybos projektą ir detalųjį planą yra numatyta tik viena galimybė įvažiuoti į ieškovui priklausantį administracinį pastatą - per atsakovui priklausančiame žemės sklype esančio atsakovo priklausančio pastato požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, o išvažiuoti iš ieškovo administracinio pastato - per atsakovui priklausantį žemės sklypą, o tuometinis tarnaujančio daikto, per kurį įvažiuojama į ieškovo administracinį pastatą, savininkas BUAB „Vilniaus žemės grupė“ 2008-10-14 sutikimu pritarė tokio statinio statybai, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į kardinaliai pasikeitusią situaciją. Atkreiptinas ieškovo dėmesys, jog vien ta aplinkybė, kad pagal 2008 m. paruoštą statybos projektą ir detalųjį planą yra numatyta tik viena galimybė patekti į jam priklausantį administracinį pastatą automatiškai nepaneigia galimybės, jog yra galimi ir kiti alternatyvūs privažiavimo prie administracinio pastato būdai, kurie nebuvo įvertinti rengiant statybos projektą. Pažymėtina, kad nei pirmos instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nebuvo pateikta jokių įrodymų, paneigiančių tokią galimybę, be to, nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad ieškovas bandė pakeisti statinio projektą ir suprojektuoti atskirą įvažiavimą į požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, tačiau jam to padaryti nepavyko. Taigi ieškovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad bent jau ieškojo kitų būdų realizuoti savo nuosavybės teisę neapribojant atsakovo teisių ir teisėtų interesų (CPK 178 str.).

15Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012; 2014 m. gegužės 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2014 ir kt.). Kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, jos ribojimas yra pateisinamas tik esant svarbioms priežastims, todėl nėra jokio teisinio pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (t. y. tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis nustatyti servitutą, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2007; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012; 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2013).

16Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė tų aplinkybių, jog nenustačius minėtų servitutų, ieškovas objektyviai negalės naudotis nebaigtu statyti administraciniu pastatu, esančiu Pilaitės pr. 22 A, Vilniuje, ir kad kliūčių naudotis nebaigtu statyti administraciniu pastatu pašalinimas būtų susijęs su neprotingomis bei nepateisinamomis išlaidomis ir kad servitutų nustatymas yra vienintelis likęs būdas pašalinti objektyvias kliūtis ieškovui naudotis nebaigtu statyti pastatu, todėl ieškovo patikslintas ieškinys buvo pagrįstai atmestinas kaip neįrodytas (CPK 176 str. – 179 str.).

17Taip pat pritartina pirmos instancijos teismo išvadai, kad ieškovo į bylą pateiktas planas dėl servitutų nustatymo neatitinka visų reikalaujamų kriterijų. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, kad jeigu tarnaujantysis daiktas yra žemės sklypas, tai būtina tiksliai apibrėžti žemės sklypo savininko teisių ribojimo turinį ir teritoriją, kurioje ribojimai yra taikomi, teritorija turi būti apibrėžta žemės sklypo plane (schemoje), kuriame būtų duomenys apie apribojimų išsidėstymą sklype, pavyzdžiui, ribojimų ribos, plotas ir kita. Jeigu servitutą daliai žemės sklypo nustato teismas, tai į bylą turi būti pateiktas planas (schema) su šiais duomenimis, o teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta, kad šis servitutas nustatytas pagal konkretų planą (schemą), įrašant, kas yra plano (schemos) rengėjas, parengimo ar patvirtinimo data, numeris ar kiti šio dokumento identifikavimo duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2009). Teisėjų kolegijos vertinimu, iš ieškovo pateikto UAB „Penktasis akmuo“ architekto D. O. parengto projektinio pasiūlymo nėra aišku, kiek konkrečiai užimtų servitutas, be to, nėra nurodyti prašomų nustatyti servitutų ribų taškai koordinačių sistemoje. Ieškovui nenurodžius, kurioje atsakovo žemės sklypo vietoje ir kokio dydžio plotą turėtų užimti servitutas, laikytina, kad ieškovas nepateikė teismui reikalavimą pagrindžiančių dokumentų.

18Konstatavus, jog nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė vienos iš būtinųjų servituto nustatymo sąlygų, klausimas dėl servituto atlygintinumo nebetenka prasmės, todėl šiuo aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, pasisakyti nėra tikslinga.

19Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

20Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

21CPK 93 str. 1 d. ir 98 str. 1 d. nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurą bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, t. y. pagal principą „pralaimėjęs moka“. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas iš viso patyrė 2 710,40 Lt bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą, kuris buvo atmestas, surašymą. Pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, atsižvelgia į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas; 4) bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Rekomendacijų 2 p.). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, vertinant minėtus kriterijus ir atsižvelgiant į nagrinėjamų klausimų pobūdį, atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma turėtų būti priteistina visa apimtimi, todėl iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 2 710,40 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

22Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė tarp šalių kilusį ginčą dėl servituto nustatymo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

23Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teismas

Nutarė

24Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25Iš ieškovo UAB „Green Vilnius Hotel“ (j.a.k. 300605931) atsakovo AB bankas SNORAS (j.a.k. 112025973) naudai priteisti 2 710,40 Lt (du tūkstančius septinis šimtus dešimt litų keturiasdešimt centų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. ieškovas UAB „Green Vilnius Hotel“ kreipėsi į teismą ir patikslintu... 5. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ pateikė teismui atsiliepimą, kuriame... 6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį... 7. Ieškovas UAB „Green Vilnius Hotel“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 8. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo,... 9. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 10. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012-10-04 ieškovas varžytynių aktu... 11. Taigi, kaip matyti iš bylos medžiagos turinio, nagrinėjamu atveju... 12. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į... 13. Atmestinas pirmos instancijos teismo argumentas, kad nagrinėjamu atveju nebuvo... 14. Dėl kitos sąlygos, kuriai esant nustatomas servitutas teismo sprendimu –... 15. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad servitutas priverstinai gali... 16. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmos... 17. Taip pat pritartina pirmos instancijos teismo išvadai, kad ieškovo į bylą... 18. Konstatavus, jog nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė vienos iš būtinųjų... 19. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo... 20. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme... 21. CPK 93 str. 1 d. ir 98 str. 1 d. nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų... 22. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į... 23. Vadovaudamasi CPK 326–331 straipsniais, teismas... 24. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti... 25. Iš ieškovo UAB „Green Vilnius Hotel“ (j.a.k. 300605931) atsakovo AB...