Byla 2A-463/2008

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Jūratei Lajauskienei, dalyvaujant atsakovo atstovui advokatui Tadui Kelpšui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, civilinėje byloje Nr. 2-1117-28/2008 pagal ieškovo bankrutavusios A. Z. įmonės bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotera“ ieškinį atsakovui A. Z. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovo bankrutavusios A. Z. įmonės bankroto administratoriaus UAB „Bankrotera“ įgaliotas asmuo 2007 m. rugsėjo 4 d. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo A. Z. 101 227,88 Lt žalą.

4Administratoriaus įgaliotas asmuo nurodė, kad teismo 2004 m. gegužės 28 d. nutartimi A. Z. įmonei buvo iškelta bankroto byla. Po bankroto bylos iškėlimo bankroto administratoriui perėmus įmonėje esančius dokumentus paaiškėjo, kad bankrutuojančios įmonės savininkas A. Z. iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo iš įmonės kasos paėmė 98 533,24 Lt. Dokumentų, patvirtinančių, kad šios lėšos buvo panaudotos įmonės ūkinėms reikmėms, įmonės buhalterijoje nėra. Atsakovas taip pat teisės aktų nustatyta tvarka bankroto administratoriui neperdavė 2 694,64 Lt kasos likučio. Atsakovas pažeidė pareigą nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu, nenaudoti jo tik savo asmeniniams interesams, todėl esant atsakomybės sąlygoms turi atlyginti įmonei padarytą 101 227,88 Lt žalą.

5Vilniaus apygardos teismas 2008 m. kovo 19 d. sprendimu ieškovo bankrutavusios A. Z. įmonės ieškinį patenkino visiškai – priteisė iš atsakovo A. Z. 101 227,88 Lt žalos atlyginimo.

6Sprendime rašoma, kad nustatyta, jog atsakovas iki 2004 m. gegužės 28 d. paėmė iš A. Z. įmonės kasos 98 533,24 Lt ūkio išlaidoms. Pinigų išėmimas buvo įformintas avanso apyskaitoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Taisyklių 9 punktas nustato, jog įmonė gali išmokėti pinigus įmonės darbuotojams ar atskaitingiems asmenims, kuriems paskirta atlikti šias operacijas: mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su įmonės veikla susijusias išlaidas. Išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis. Atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, ūkininkais arba gyventojais, pateikia įmonės buhalterijai pinigų sumokėjimą įrodančius dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo su buhalterija atsiskaito finansininko nustatyta ir įmonės vadovo patvirtinta tvarka bei terminais. Nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu. Teismo manymu, atsakovas turėjo teisę paimti pinigus iš kasos, tačiau jis privalėjo pateikti dokumentus apie šių pinigų panaudojimą ūkio išlaidoms, tai yra įmonės reikmėms. Tokie dokumentai nebuvo pateikti, todėl pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 4 d. nutarimo Nr. 8 1.2 punkto reikalavimai, nustatantys, jog visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos juridinę galią turinčiais dokumentais, o ūkinės operacijos, kurios negali būti dokumentuotos, grindžiamos su jomis susijusių kitų operacijų dokumentais. Dėl nurodyto norminio akto pažeidimo konstatuota atsakovo kaltė. Neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškė tuo, kad pinigai į kasą nebuvo grąžinti bei nebuvo pateikti įrodymai apie jų panaudojimą įmonės reikmėms.

7Teismas pažymėjo, kad atsakovo argumentai, jog jis turėjo teisę paimti įmonės kasoje esančius pinigus savo asmeniniams poreikiams tenkinti, yra neteisėti, nes Individualių įmonių įstatymo (IĮĮ) 6 straipsnio 6 dalies 2 punktas suteikia teisę įmonės savininkui paimti įmonės kasoje esančius pinigus savo asmeniniams poreikiams tik kaip avansu išmokamą pelną. Teismas nurodė, jog įvertinant paties A. Z. ieškinyje teismui dėl bankroto bylos iškėlimo (bylos Nr. 2-1447-38/2004) nurodytas ir teismo 2004 m. gegužės 28 d. nutartyje nustatytas aplinkybes, kad įmonė nevykdė mokestinių ir kreditorinių įsipareigojimų, kad mokestinė nepriemoka 2004 m. balandžio 27 d. sudarė bendrą 178 356,30 Lt sumą, kad įmonė per 2003 metus patyrė 5 555 Lt nuostolio, tikėtis įmonės pelno nebuvo pagrindo, todėl nebuvo ir pagrindo išsimokėti avansu pelną. Teismo įsitikinimu, neteisėti atsakovo argumentai, jog, esant neatskirtam individualios įmonės ir jos savininko turtui, savininkas gali naudoti įmonės turtą kaip savo, o nepatyrus žalos savininkui negalima ir žala įmonei. Savininko, taip pat ir įmonininko, teisė jam priklausantį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti nėra absoliuti. Iškėlus bankroto bylą A. Z. įmonei, individualios įmonės savininkas administratoriui turėjo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe (Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 1 p.), o administratorius turėjo imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka. Teismas nusprendė, kad atsakovas neperdavė administratoriui viso turto, kuris buvo apskaitytas individualioje įmonėje, todėl šiais savo kaltais veiksmais padarė įmonei žalą dėl avansu išimtų 98 533,24 Lt, kurių panaudojimas nėra pagrįstas dokumentais nustatyta tvarka, bei 2 694,64 Lt bankroto administratoriui neperduoto kasos likučio. Įmonės savininkui vienvaldiškai veikiant įmonės vardu, jo veiksmai turi tiesioginį priežastinį ryšį su atsiradusiomis pasekmėmis. Bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai pirmiausia tenkinami iš neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, o kai jo neužtenka – už prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 str.), todėl neperdavus viso įmonės apskaityto turto administratoriui pažeidžiami kreditorių reikalavimai. Nurodytų aplinkybių pagrindu ieškovui iš atsakovo priteista 101 227,88 Lt padarytai žalai atlyginti.

8Atsakovo A. Z. atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo ieškinį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas pasisakė ne dėl visų atsakovo nesutikimo su ieškiniu motyvų, išdėstytų 2007 m. spalio 11 d. atsiliepime į ieškinį ir triplike. Veiksmas, kai individualios įmonės savininkas išima pinigus iš kasos, vertintinas kaip sandoris su įmone, o jam nuginčyti taikytinos sandorių ginčijimo taisyklės. Ieškovui pareiškus ieškinį CK 6.66 straipsnio pagrindu, toks ieškinys turi būti pateiktas teismui per 1 metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamos bylos atveju ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo dienos, kada buvo paskirtas administratorius (2004 m. gegužės 28 d.). Ieškinys atsakovui pareikštas 2007 m. rugsėjo 4 d., tai yra suėjus 1 metų ieškinio senaties terminui. Atsakovas prašė atmesti ieškinį ieškinio senaties pagrindu, tačiau teismas šių aplinkybių neanalizavo ir nenagrinėjo.
  2. Atsakovas įrodė, kad jo veiksmuose nebuvo nė vienos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau teismas, neteisingai interpretuodamas IĮĮ normas, konstatavo jų buvimą. IĮĮ 6 straipsnio 6 punkto 2 dalis leido atsakovui iš savo įmonės kasos išimti pinigus, kaip avansu išmokėtą pelną, ir panaudoti jį savininko asmeniniams poreikiams. Atsakovas, atsakydamas į administratoriaus paklausimą, nurodė, kad iš kasos paimtus pinigus jis išleido savo asmeniniams poreikiams, o tokių veiksmų galiojusios įstatymo nuostatos nedraudė atlikti. Be to, imperatyviai nėra nustatyta, kad individualios įmonės savininkas įmonei dirbant nuostolingai neturi teisės išmokėti avansinį pelną. Įvertinus tai, kad individualios įmonės savininkas teisėtai gali avansu paimti įmonės turtą savo reikmėms, negalima laikyti, jog atitinkamo dokumento šiam veiksmui įforminti nesurašymas arba pinigų negrąžinimas į kasą savininko veiksmus daro neteisėtus. Už tokių veiksmų neatlikimą gali būti taikyta kitokia nuobauda, tačiau ne civilinė atsakomybė įpareigojant grąžinti paimtas pinigines lėšas. Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, negalima preziumuoti ir jo kaltės. Priežastinio ryšio negalima konstatuoti todėl, kad nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, o individualios įmonės turto netekimas negali būti traktuojamas kaip žala įmonei.
  3. Teismų praktika leidžia teigti, kad individualios įmonės ir jo savininko turtas, kaip ir šių asmenų tapatumas, nėra išskiriami. Negalima pripažinti žala įmonei tų teisinių pasekmių, kurias atsakovas, būdamas individualios įmonės savininkas, turėjo teisę sukelti. Teismo sprendimas negalės būti įgyvendinamas įmonę išregistravus iš juridinių asmenų registro. Iš juridinių asmenų registro išregistravus A. Z. įmonę pasibaigs ne tik prievolės kreditoriams, bet ir jos savininko – atsakovo prievolės kreditoriams, taip pat įmonei. Netikslinga iš atsakovo priteisti 101 227,64 Lt, kadangi atsakovas, kaip individualios įmonės savininkas, ir taip yra atsakingas savo asmeniniu turtu už įmonės prievoles.

9Atsiliepimu į atsakovo A. Z. apeliacinį skundą ieškovo bankrutavusios A. Z. įmonės administratoriaus UAB „Bankrotera“ įgaliotas asmuo prašo atsakovo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Administratoriaus įgaliotas asmuo pažymi, kad pritaikius ieškinio senatį būtų pažeistos bankrutavusios įmonės kreditorių teisės. Teismas sprendime nustatė visas civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas bei jas pagrindė. Individualios įmonės savininkas, įgyvendindamas IĮĮ 6 straipsnio 6 punkto 2 dalyje numatytą teisę, privalo laikytis visų šiame įstatyme įtvirtintų imperatyvų, tarp jų ir IĮĮ 8 straipsnyje įsakmiai nurodytos pinigų paėmimo iš įmonės tvarkos, tai yra surašant ir pasirašant pinigų ar kito turto perdavimo (priėmimo) dokumentus. Neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškė tuo, kad paimti pinigai į kasą nebuvo grąžinti, kad nebuvo pateikti įrodymai apie pinigų panaudojimą. Nustačius veiksmų neteisėtumo faktą, konstatuota, jog apelianto kaltė įrodyta. Nustatyta, kad įmonė prarado 101 227,88 Lt dydžio pinigų sumą, kartu prarasdama teisę šiuos pinigus naudoti, valdyti ar kitaip jais disponuoti, tai yra įmonei buvo padaryta tiesioginė materialinė žala.

10Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

11Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas (b. l. 41-43), kuriuo ieškovo ieškinys dėl žalos priteisimo visiškai patenkintas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Šis klausimas sprendžiamas neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų – skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo (CPK 320 str. 1, 2 d.).

12Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjantis teismas pagal savo kompetenciją tiria ir vertina visas bylos aplinkybes, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes savarankiškai atlieka faktų teisinį kvalifikavimą, parenka ginčo santykius reglamentuojantį įstatymą, teisiškai argumentuodamas atskleidžia taikomo įstatymo nuostatos prasmę, o ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001). Ši nuostata taikoma ir procesui apeliacinės instancijos teisme, todėl pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas gali byloje aiškinti bei taikyti ir kitas materialinės teisės normas, kurios tiesiogiai nebuvo taikomos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tik svarbu, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės atitiktų taikomų materialinės teisės normų turinį.

13Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto, darbo, šeimos ir kitos šioje teisės normoje nurodytos bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Įmonių bankroto įstatymas (ĮBĮ), kurio 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo (ĮBĮ) nustatytas išimtis. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų prioritetas prieš kitus įstatymus, atliekant įmonės bankroto procedūras, taip pat nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

14Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 28 d. nutartimi A. Z. individualiai įmonei iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankrotera“ (b. l. 4), o to paties teismo 2004 m. gruodžio 22 d. nutartimi nutarta pripažinti įmonę bankrutavusia ir likviduoti dėl bankroto (b. l. 5). Ieškovas savo ieškinį grindė tuo, kad atsakovas iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo iš įmonės kasos ūkio išlaidoms paėmė 98 533,24 Lt, tačiau įrodymų apie šių lėšų panaudojimą nėra pateikta, be to, atsakovas bankroto administratoriui teisės aktų nustatyta tvarka neperdavė 2 694,64 Lt kasos likučio (pinigai į kasą priimti pagal 2004 m. birželio 3 d. kasos pajamų orderį LAC Nr. 2648542).

15Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliacinio skundo motyvų pagrindu vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimą, būtinas faktų teisinis kvalifikavimas atskiriant tas aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas dėl kiekvienos iš ieškovo nurodytų piniginių sumų (atitinkamai 98 533,24 Lt ir 2 694,64 Lt) priteisimo.

16Dėl 98 533,24 Lt pinigų iš individualios įmonės kasos paėmimo

17Iš byloje esančios A. Z. įmonės 2004 m. gegužės 1 d. - 2004 m. gegužės 28 d. laikotarpio avanso apyskaitos matyti, kad įmonės savininkui A. Z. išmokėta 98 533,24 Lt (b. l. 10). Avanso apyskaitoje fiksuojama, kad pinigai išmokėti ūkio išlaidoms. Įmonės bankroto administratorius 2006 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 06-276-S prašė paaiškinti, kodėl ir kokiems tikslams iš įmonės išimti grynieji pinigai - 98 533,24 Lt (b. l. 6). Atsakovas A. Z. 2006 m. balandžio 10 d. raštu, atsakydamas į paklausimą, nurodė, jog pinigus, išimtus iš įmonės, panaudojo asmeninėms reikmėms (b. l. 7). Vertinant apelianto argumentus ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl 98 533,24 Lt lėšų iš kasos išėmimo visų pirma būtina nustatyti, kaip vertinti veiksmus, kuriais įmonės savininkas iš įmonės kasos gauna pinigus, tai yra ar tokius veiksmus galima laikyti sandoriu. Nurodytų aplinkybių tinkamas teisinis kvalifikavimas yra svarbus, siekiant išspręsti bylą.

18Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai (CK 1.63 str. 1, 2 d.). Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išraiškos forma (CK 1.64 str. 1 d.). Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su apelianto argumentais, kad veiksmas, kai individualios įmonės savininkas išima pinigus iš kasos, turi būti vertinamas kaip jo sandoris su įmone. Tokiu sandoriu (veiksmais) individualios įmonės savininkas, atstovaudamas įmonei, perleidžia lėšas sau kaip fiziniam asmeniui, tuo kiekvienai iš šio sandorio šalių sukuriamos, pakeičiamos arba panaikinamos civilinės teisės ir pareigos. Tai, jog lėšų išėmimas iš įmonės laikytinas sandoriu, patvirtina ir teismų formuojama praktika (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-341/2006). Taigi norint nuginčyti tokius veiksmus (sandorį) dėl lėšų paėmimo (perleidimo) taikytinos sandorių negaliojimo taisyklės. Nėra teisinio ir faktinio pagrindo daryti išvadą, kad individualios įmonės savininko įvykdytas pinigų iš įmonės kasos paėmimas savo reikmėms, kaip sandoris, pats savaime yra žalingas šiai įmonei. Kadangi piniginės lėšos iš įmonės kasos buvo paimtos tuo laikotarpiu, kuomet ši įmonė faktiškai buvo nemokios būsenos, turėjo daug pradelstų kreditorinių įsipareigojimų, galima pagrįstai manyti, kad ginčijamu sandoriu pažeistos individualios įmonės kreditorių teisės ir padaryta žala jų teisėtiems interesams, nes buvo atimta arba sumažinta kreditorių galimybė gauti visišką ar dalinį savo reikalavimų patenkinimą iš įmonės finansinio turto. Tokiam sandoriui nuginčyti turi būti taikomos CK 6.66 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios actio Pauliana instituto taikymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas actio Pauliana institutą bei CK 6.66 straipsnį, yra ne kartą konstatavęs, kad actio Pauliana – tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šio teisės instituto pagrindinė paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimų patenkinimą.

19Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą, administratorius gali pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta, kad administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus. Iškėlus bankroto bylą A. Z. individualiai įmonei, įmonės bankroto administratorius turi teisę reikšti actio Pauliana ieškinį (CK 6.66 str.) dėl iki bankroto bylos iškėlimo įmonės sudarytų sandorių teisėtumo. Pagal pobūdį ir turinį ieškinio reikalavimas priteisti A. Z. paimtus iš įmonės kasos 98 533,24 Lt teisiškai kvalifikuotinas kaip materialinis teisinis reikalavimas, pareikštas actio Pauliana instituto pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, patenkindamas šį reikalavimą, nesivadovavo actio Pauliana instituto taikymo sąlygomis (CK 6.66 str.). CK 6.66 straipsnio 3 dalis numato, jog straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu (actio Pauliana) ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Atsakovo atstovas jau pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme etape buvo pareiškęs reikalavimą dėl ieškinio senaties taikymo (b. l. 79), tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl šio instituto taikymo ar netaikymo pagrindų.

20A. Z. įmonei bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 28 d. nutartimi. Nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog ji įsiteisėja praėjus 10 dienų terminui nuo jos nuorašo gavimo dienos, jeigu ji nėra apskųsta atskiruoju skundu (b. l. 4). Ieškovo bankrutavusios A. Z. įmonės administratoriaus ieškinys teisme gautas 2007 m. rugsėjo 5 d. (b. l. 1-3). Kaip jau minėta aukščiau, pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą laikytina, kad administratorius apie sandorius, priešingus įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusius turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, jog bankroto administratorius, pareikšdamas reikalavimą dėl 98 533,24 Lt lėšų, išimtų iš įmonės kasos, priteisimo, praleido įstatymo nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 6.66 str. 3 d.). Net ir atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog įmonės bankroto administratorius 2006 m. balandžio 10 d. raštu Nr. 06-276-S prašė paaiškinti, kodėl ir kokiems tikslams iš įmonės išimti grynieji pinigai - 98 533,24 Lt (b. l. 6), o atsakovas A. Z. 2006 m. balandžio 10 d. raštu, atsakydamas į paklausimą, nurodė, jog pinigus, išimtus iš įmonės, panaudojo asmeninėms reikmėms (b. l. 7), bei skaičiuojant ieškinio senaties terminą nuo atsakovo pateikto atsakymo ieškovui, darytina išvada, jog bankroto administratorius praleido įstatymo nustatytą vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 6.66 str. 3 d.). Byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų reiškęs prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija, vertindama bylos medžiagą, neturi teisinio pagrindo daryti išvadą, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, ir spręsti klausimą dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Atsiliepime į skundą ieškovo nurodyti argumentai, jog dėl ieškinio senaties taikymo bus pažeisti kreditorių interesai, nesudaro pagrindo ieškinio senačiai atnaujinti. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-317/2008). Ieškovo reikalavimą dėl išimtų iš įmonės kasos grynųjų pinigų – 98 533,24 Lt priteisimo atmetant tuo pagrindu, jog praleistas ieškinio senaties terminas, kiti apelianto nurodyti skundo teisiniai argumentai, kiek jie yra susiję su 98 533,24 Lt, paimtų iš įmonės kasos, priteisimu, netenka teisinės reikšmės.

21Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu priteisdamas 98 533,24 Lt, paimtus iš įmonės kasos, netinkamai kvalifikavo faktines bylos aplinkybes parinkdamas ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas bei be teisinio pagrindo netenkino atsakovo reikalavimo dėl ieškinio senaties taikymo. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria yra tenkintas ieškovo reikalavimas dėl 98 533,24 Lt, paimtų iš įmonės kasos, priteisimo, keistina – taikant ieškinio senaties institutą atmetamas ieškovo reikalavimas priteisti 98 533,24 Lt.

22Dėl 2 694,64 Lt pinigų likučio įmonės kasoje neperdavimo bankroto administratoriui

23Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal finansinės atskaitomybės dokumentus, sudarytus nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tais atvejais, kai įmonės turtas neatskirtas nuo įmonininko ar jos narių turto, savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.). Iš byloje esančio 2004 m. birželio 3 d. kasos pajamų orderio serija LAC Nr. 2648542 matyti, jog už medieną iš UAB „Senlaukis“ direktoriaus buvo gauta 2 694,64 Lt. Pinigus priėmė A. Z. (b. l. 8, 9). Ši pinigų suma buvo apskaitoma A. Z. individualios įmonės kasos dokumentuose įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria iškelta įmonei bankroto byla. Šie pinigai nebuvo perduoti bankroto administratoriui, todėl tokiais veiksmais buvo pažeista įmonės valdymo organo pareiga, nustatyta įstatyme.

24Deliktinė civilinė atsakomybė – turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 str. 4 d.). Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 str. 1 d.). Vertinant atsakovo pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą (lėšas) pažeidimą darytina išvada, jog atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad jis, būdamas įmonės valdymo organu, nesilaikė įstatymo imperatyvaus reikalavimo, iškėlus bankroto bylą, perduoti administratoriui turtą, šiuo atveju - 2 694,64 Lt dydžio likutį kasoje. Atsakovo kaltės prezumpciją apima neteisėtų veiksmų prezumpcija, nes bendros pareigos elgtis sąžiningai ir rūpestingai pažeidimas suponuoja neteisėtumą. Konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus taip pat konstatuotina ir atsakovo kaltė. Žala įmonei pasireiškė tuo, kad atsakovas neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos ir neperdavė administratoriui apskaityto įmonės finansinio turto – grynųjų pinigų. Dėl tokio neteisėto veikimo, t. y. neperdavus bankroto administratoriui įmonės kasoje apskaitytų pinigų, šie negalėjo būti panaudoti tenkinant kreditorinius reikalavimus. Priežastinis ryšys tarp nurodytų atsakomybės sąlygų pasireiškė tuo, kad būtent dėl atsakovo veiksmų įmonei buvo padaryta žala – ji neteko lėšų, kurios galėjo būti panaudotos atsiskaityti su kreditoriais.

25Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (IĮĮ 8 str. 2 d.). Nurodytos įstatymo nuostatos leidžia teigti apie savininko (fizinio asmens) turto ir individualios įmonės turto išskyrimą. Apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2001, pateikti aiškinimai yra atlikti vadovaujantis anksčiau galiojusiame Įmonių įstatyme pateikta individualių įmonių sąvoka bei statusu, pagal kurį individuali (personalinė) įmonė neturi juridinio asmens teisių, jos turtas neatskirtas nuo įmonininko turto (Įmonių įstatymo, galiojusio iki Individualių įmonių įstatymo priėmimo, redakcijos 7 straipsnio 1 dalis). Be to, individualios įmonės ir savininko turto išskyrimą patvirtina ir CK 2.50 straipsnio 4 dalis, pagal kurią, jeigu prievolės įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis.

26Apelianto argumentai apskritai dėl priimto teismo sprendimo tikslingumo savaime nepaneigia paties sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nedaro teismo sprendimo negaliojančio bei yra procesiškai nereikšmingi. Apelianto motyvai, kad išregistravus iš juridinių asmenų registro A. Z. individualią įmonę pasibaigs ne tik įmonės prievolės kreditoriams, bet ir jos savininko (atsakovo) prievolės kreditoriams, taip pat savininko prievolės įmonei, yra teisiškai nesvarbūs teismui sprendžiant klausimą, ar buvo teisinis pagrindas tenkinti ieškovo pareikštą ieškinį. Ieškovas pareiškė reikalavimą dėl neperduoto 2 694,64 Lt dydžio lėšų likučio priteisimo, tuo pagrindu, jog atsakovas pažeidė įstatymo nustatytą pareigą. Be to, apelianto paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004, nurodyta, kai likviduojama dėl bankroto individuali (personalinė) įmonė, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės asmuo (CK 2.50 str. 4 d.) ir nėra šio juridinio asmens dalyvio turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas tenkinant šios įmonės kreditorių reikalavimus, laikytina, kad šios įmonės savininko (dalyvio) prievolės prieš įmonės kreditorius pasibaigia (CK 6.128 str. 3 d.). Nutartyje nenurodyta, kad savininko (dalyvio) prievolės pasibaigs pačiai įmonei tuo atveju, kai savininkas neįvykdė pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir lėšas, be to, tai tiesiogiai nėra susiję su kreditorinių reikalavimų tenkinimu.

27Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kurių pagrindu buvo tenkintas ieškovo reikalavimas dėl 2 694,64 Lt lėšų, neperduotų bankroto administratoriui, priteisimo, yra pagrįsti ir teisėti. Atsakovo apeliacinio skundo motyvai ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti tą teismo sprendimo dalį, kuria tenkintas ieškovo reikalavimas dėl bankroto administratoriui neperduotų lėšų priteisimo.

28Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

29Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 19 d. sprendimą.

30Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš A. Z. priteistas 98 533,24 Lt žalos atlyginimas. Šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo bankrutavusios A. Z. individualios įmonės administratoriaus ieškinio reikalavimą atsakovui A. Z. dėl žalos, padarytos 98 533,24 Lt grynųjų pinigų paėmimu iš įmonės kasos, atlyginimo priteisimo atmesti.

31Sprendimo dalį, kuria iš A. Z. priteistas 2 694,64 Lt atlyginimas žalos, padarytos neperdavus įmonės kasoje fiksuoto pinigų likučio, palikti nepakeistą.

32Sumažinti iš atsakovo A. Z. priteistų į valstybės biudžetą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 81,00 Lt.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovo bankrutavusios A. Z. įmonės bankroto administratoriaus UAB... 4. Administratoriaus įgaliotas asmuo nurodė, kad teismo 2004 m. gegužės 28 d.... 5. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. kovo 19 d. sprendimu ieškovo bankrutavusios... 6. Sprendime rašoma, kad nustatyta, jog atsakovas iki 2004 m. gegužės 28 d.... 7. Teismas pažymėjo, kad atsakovo argumentai, jog jis turėjo teisę paimti... 8. Atsakovo A. Z. atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 9. Atsiliepimu į atsakovo A. Z. apeliacinį skundą ieškovo bankrutavusios A. Z.... 10. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 11. Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas (b. l.... 12. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjantis teismas... 13. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta,... 14. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 28... 15. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliacinio skundo motyvų pagrindu vertinant... 16. Dėl 98 533,24 Lt pinigų iš individualios įmonės kasos paėmimo... 17. Iš byloje esančios A. Z. įmonės 2004 m. gegužės 1 d. - 2004 m. gegužės... 18. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba... 19. Pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą, administratorius gali pareikšti... 20. A. Z. įmonei bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2004 m.... 21. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu priteisdamas 98 533,24 Lt,... 22. Dėl 2 694,64 Lt pinigų likučio įmonės kasoje neperdavimo bankroto... 23. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo... 24. Deliktinė civilinė atsakomybė – turtinė prievolė, atsirandanti dėl... 25. Pagal Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1... 26. Apelianto argumentai apskritai dėl priimto teismo sprendimo tikslingumo... 27. Išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, jog pirmosios instancijos... 28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 29. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 19 d. sprendimą.... 30. Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš A. Z. priteistas 98 533,24 Lt žalos... 31. Sprendimo dalį, kuria iš A. Z. priteistas 2 694,64 Lt atlyginimas žalos,... 32. Sumažinti iš atsakovo A. Z. priteistų į valstybės biudžetą bylinėjimosi...