Byla e2A-655-577/2018
Dėl daikto kainos sumažinimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos respublikos finansų ministerijos, dėl daikto kainos sumažinimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

41. Ieškovas R. M. (toliau - ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nekilnojamųjų patalpų - augalų karantino punkto (patalpos VI-1, VI-2, VI- 3, VI-4, VI-5, VI-6, VI-7), bendras plotas 77,50 kv. m., adresas ( - ), unikalus Nr. ( - ), (toliau - Negyvenamosios patalpos arba Augalų karantino punktas) dalies kainos sumažinimo, kuriuo prašė kainą pagal 2015-09-29 valstybės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį nuo 81 000 Eur sumažinti iki 80 413,93 Eur, ir iš atsakovės Lietuvos Respublikos (toliau - atsakovė) ieškovui priteisti 586,07 Eur nuostolių. Taip pat ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas ginčo negyvenamąsias patalpas įsigijo 2015-09-29 valstybės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi, jos ieškovui buvo perduotos 2015-10-07. Anot ieškovo, atsakovė iki sutarties sudarymo neatskleidė ieškovui, kad įsigytas nekilnojamasis turtas turi trūkumų, o būtent, kad dėl techninio šildymo sistemos gedimo nešildomos yra dvi patalpos (V1 ir V7). Atsižvelgiant į tai, kad šildymo sistemos gedimas nėra akivaizdžiai matomas, ieškovas, apžiūrėdamas Negyvenamąsias patalpas, šių trūkumų pats pastebėti neturėjo galimybės. Kadangi pastato šildymo sistemos techninis gedimas nebuvo remontuotas, susidarė situacija, kuomet ieškovas yra įpareigotas mokėti ne už faktiškai suvartotą šilumos kiekį, bet už tokį, kuris yra paskirtas pagal Negyvenamųjų patalpų plotą, nors net dvi patalpos faktiškai nešyla; t.y. ieškovas privalo mokėti už paslaugą, kuria neturi galimybės naudotis. 2016-03-02 pretenzija ieškovas reikalavo sumažinti įsigytų Negyvenamųjų patalpų kainą, tačiau atsakovė su ieškovo reikalavimais nesutiko. Kadangi ieškovui paskirta šildymo sistemos remonto darbų kainos dalis, pagal nuosavybės teise turimos patalpos kvadratūrą, iš viso 586,07 Eur, prašo šią sumą priteisti iš atsakovės.

52. Atsakovės atstovė su ieškiniu nesutiko; prašė ieškinį atmesti. Nurodė, jog 2015 m. vasario 20 d. Turto bankas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 18 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 10 d. nutarimu Nr. 1082 „Dėl atnaujinamo valstybės nekilnojamojo turto sąrašo patvirtinimo“, iš buvusio valdytojo - Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos perėmė patikėjimo teise valdyti negyvenamąsias patalpas (ginčo patalpas) - augalų karantino punktą. Ginčo patalpos buvo parduotos ieškovui viešo aukciono būdu; iki jų pardavimo ieškovui apie vienerius metus ginčo patalpų niekas nenaudojo, todėl atsakovė apie ieškovo nurodytą šilumos mazgo gedimą ir neveikiančius du radiatorius nežinojo ir negalėjo žinoti. Ieškovas nepagrįstai netinkamą įsigyto turto kokybę sieja su namo, kuriame yra parduotos patalpos, šildymo sistemos trūkumais, dėl kurių nešyla dvi iš septynių ieškovo įsigytų patalpų. Ginčo patalpose radiatoriai yra sumontuoti, techniškai tvarkingi ir veikiantys, bei veiks, suremontavus neveikiančią namo šildymo sistemos dalį; dėl bendros namo šildymo sistemos gedimo laikinas dviejų iš septynių ieškovo įsigytų patalpų šildymo sutrikimas nelaikytinas parduoto turto trūkumu. Anot atsakovės atstovės, ieškovui parduotos patalpos atitinka higienos normų reikalavimus bei joms neprieštarauja, nes jose nenumatytas darbo vietų įrengimas, o taip pat jų paskirtis nėra administracinė ar visuomeninė. Ieškinys neįrodytas, nepagrįstas ir atmestinas.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

67.

7Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį atmetė; pirmos instancijos teismas sprendimą grindė šiais argumentais: 7.1. atsakovės atstovas Turto bankas patalpų perėmimo metu apie galimai įvykusius šildymo sistemos gedimus nebuvo informuotas, patalpos, jas perduodant, buvo tuščios ir nenaudojamos; 7.2. negyvenamųjų patalpų paskirtis yra ne administracinė, o „kita“, patalpose jų pardavimo metu nebuvo nustatytos darbo zonos ir įrengtos darbo vietos, nebuvo aptarti ieškovo tikslai perkamas Negyvenamąsias patalpas naudoti darbo vietų įrengimui, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė pardavė daiktą, kurio negalima naudoti pagal paskirtį dėl jo trūkumų; 7.3. teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad techninis gedimas įvyko dėl atsakovo kaltės ar atsakovas yra atsakingas už atliekamų mokėjimų už patalpų šildymą paskaičiavimą; ieškovas neįrodė, jog ginčo patalpų vertė dėl dalies nešylančių radiatorių jų pardavimo metu buvo ne 81 000 Eur, bet 80 413,93 Eur. Sprendė, jog ieškovo pateikti UAB „Energijos servisas“ 2012 metų pasiūlymai su medžiagų ir darbų nurodyta sąmata neįrodo nuostolių dydžio.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

88.

9Ieškovas R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 8.1. Nagrinėjamu atveju parduodamo daikto – Augalų karantino punkto - paskirtis yra negyvenamoji, jo kokybė sutartyje nebuvo aptarta, todėl pardavėjas privalėjo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktą, kad jį būtų galima naudoti tam, kam pastatai paprastai naudojami. Reikalavimai statiniams yra nustatyti Lietuvos Respublikos statybos įstatyme ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. D1-289 patvirtintame statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ (toliau – STR) 7 punkte nustatyta, kad pastate turi būti suprojektuotos ir įrengtos tokios mikroklimato bei oro kokybės parametrus palaikančios ir reguliuojančios šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos, kad normaliai eksploatuojant patalpas normaliomis lauko sąlygomis visose to pastato patalpų veiklos zonose, arba tik numatytose vietose, optimaliai naudojant energiją būtų galima palaikyti norminius mikroklimato bei oro kokybės parametrus. Ginčo patalpose yra sumontuoti radiatoriai, pastatas yra prijungtas prie centrinės šildymo sistemos, projektuojant pastatą buvo numatyta, kad šaltuoju metų sezonu pastatas turi būti šildomas, kad atitiktų norminius mikroklimato bei oro kokybės parametrus. Apeliantas, apžiūrėjęs Negyvenamąsias patalpas ne šildymo sezono metu, pagrįstai tikėjosi, kad visose įsigyjamų patalpų dalyse šaltojo sezono metu veiks šildymo sistema. Tačiau dviejose patalpų dalyse šildymo sistema neveikia dėl ne iki galo likviduotos avarijos, būtent dėl šio trūkumo šaltojo sezono metu patalpų dalyje ne tik neįmanoma vykdyti jokios veiklos, bet patalpos neatitinka šilumos ir oro kokybės parametrų, numatytų STR. 8.2. Pirmos instancijos teismo argumentas, kad Negyvenamosioms patalpoms netaikomos Sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ nurodytos higienos normos ir netaikytinas Sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Dėl Lietuvos higienos normos HN 69:2003 „Šiluminis komfortas ir pakankama šiluminė aplinka darbo patalpose“, neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant, ar daiktas yra parduotas su trūkumais, ar be. Esminė šios bylos aplinkybė yra tai, kad Negyvenamosios patalpos yra prijungtos prie šildymo sistemos, patalpų dalyse yra radiatoriai, jos yra pritaikytos šaltuoju sezonu būti šildomos, apeliantas moka AB „Kauno energija“ už tiekiamą šilumos energiją, be to, ginčo dėl to, kad dalis patalpų nešyla dėl iki galo nelikviduotos avarijos, nėra. Tai tik patvirtina faktą, kad atsakovė nebuvo rūpestinga pardavėja, nepasidomėjo perduodamų patalpų būkle ar žinodama apie tokį trūkumą, jo neatskleidė, o apeliantas, žinodamas šią aplinkybę, nebūtų mokėjęs tokios Sutarties kainos. 8.3. Pažymėjo, jog teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad daikto trūkumai nebūtinai turi būti siejami su formaliais kokybės reikalavimais daiktui. 8.4. Pirmos instancijos teismo išvados yra prieštaringos; teismas, nustatęs, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog patalpos nešyla dėl avarijos bendrojoje namo šildymo sistemoje padarinių (taigi kaip ir nustato daikto trūkumą), nemotyvuodamas savo argumento sprendžia, kad tai nėra daikto trūkumas. Anot apelianto, pagal CK 6.317 str. 2 d. nuostatas pardavėjas atsako už bet kokius daiktų trūkumus, kurių neaptarė su pirkėju. Tam tikras perduodamo daikto sistemų gedimas – šiuo atveju neveikiantis šildymas, yra daikto trūkumas. 8.5. Apeliantas nebuvo informuotas apie tokį trūkumą, nežinojo apie tai, kad dalis Negyvenamųjų patalpų dėl nelikviduoto gedimo nešyla, patalpų apžiūra vyko ne šildymo sezono metu, tad apeliantas negalėjo šio fakto objektyviai pastebėti. Trūkumai nebuvo akivaizdūs, o byloje nėra nustatyta, kad pirkėjas buvo nerūpestingas ar neatsargus. 8.6. Pirmos instancijos teismo išvada, kad atsakovė nežinojo apie šiuos Negyvenamųjų patalpų trūkumus ir nėra už juos atsakinga, yra prieštaraujanti įstatyminiam reguliavimui ir elementariai logikai. Visų pirma, į bylą yra pateikti įrodymai, kad atsakovė (jos įstatyminiai atstovai) buvo informuoti apie avariją, įvykusią patalpose, esančiose ( - ), ir kad ji nebuvo iki galo likviduota. Visų antra, būtent pardavėjui kyla pareiga perduoti daiktą atitinkantį įprastus kokybės reikalavimus, tad net ir tariamas nežinojimas nereiškia, kad pardavėjas nėra atsakingas už perduoto daikto trūkumus. Pasak apelianto, pagrindo CK 6.327 str. 2 d. nuostatų taikymui nėra. 8.7. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Negyvenamųjų patalpų paskirtis yra ne administracinė, o „kita“, patalpose jų pardavimo metu nebuvo nustatytos darbo zonos ir įrengtos darbo vietos, parduodant patalpas nebuvo aptarti apelianto tikslai perkamas patalpas naudoti darbo vietų įrengimui, dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad Negyvenamųjų patalpų negalima naudoti pagal paskirtį dėl jų trūkumų. Pabrėžia, kad daikto trūkumai siejami ne tik su jų negalėjimu naudoti pagal tikslinę paskirtį, bet ir su daikto naudingumo sumažėjimu (CK 6.333 str. 2 d.). 8.8. Apeliantas pažymi, jog CK 6.333 straipsnio 4 dalis įtvirtina taisyklę, kad jeigu daiktų kokybė sutartyje neaptarta, pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad juos būtų galima naudoti tam, kam jie paprastai naudojami. Šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad daiktai neatitinka kokybės reikalavimų, jeigu jie neturi tų savybių, kurių pirkėjas galėjo protingai tikėtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 6.327 straipsnio 3 dalį pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo momentu, net jeigu tai paaiškėja vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2009); remdamasis įstatyminiu reguliavimu ir teismų praktika, tvirtina, kad daikto trūkumais pripažįstami ne tik atvejai, kai dėl daikto trūkumų negalima daikto naudoti pagal paskirtį, bet ir atvejai, kai dėl trūkumo daikto naudingumas sumažėja, kaip ir yra šiuo atveju. 8.9. Akcentavo, jog pardavėjo prievolė patvirtinti daikto kokybę yra garantija pagal įstatymą. Byloje yra konstatuota, kad Negyvenamųjų patalpų dalis nešyla dėl avarijos padarinių, avarija įvyko dar prieš apeliantui įsigyjant patalpas, tačiau teismas visiškai nemotyvavo, kodėl dalies įsigytų patalpų šildymo sistemos sutrikimas negali būti laikomas daikto trūkumu. Tai, kad pardavėjas (atsakovė) tariamai nežinojo apie Negyvenamųjų patalpų trūkumus, ar faktas, kad sutartyje nebuvo nurodyta patalpų naudojimo paskirtis, pagal galiojantį įstatyminį reguliavimą neatleidžia atsakovės nuo pareigos perduoti kokybišką daiktą. 8.10. Taip pat nurodė, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas (apeliantas) neįrodė, jog ginčo patalpų vertė dėl dalies nešylančių radiatorių jų pardavimo metu buvo ne 81 000 Eur, bet 80 413,93 Eur. Apeliantas, būdamas sąžiningas ir atsižvelgdamas į tai, kad techninis šildymo sistemos gedimas apima ne tik apelianto, bet ir kitas ( - ) esančias patalpas, be to daiktą galima naudoti pagal paskirtį nepašalinus gedimo, iš atsakovės nereikalavo, kad atsakovė daikto trūkumus pašalintų pati arba atlygintų šių trūkumų pašalinimo išlaidas, neatsisakė nuo sutarties, tačiau prašo atitinkamai sumažinti daikto kainą tokia apimtimi, kokia apeliantui yra paskirta šildymo sistemos remonto darbų kainos dalis pagal nuosavybės teise turimos patalpos kvadratūrą, iš viso 586,07 Eur; nurodytą sumą grindžia 2012 m. lapkričio 15 d. UAB „Energijos servisas“ Negyvenamųjų patalpų valdytojui pateiktu pasiūlymu Nr. 12/11/15-01, kuriame paskaičiuota reikalingų avarijos likvidavimui skirtų medžiagų ir darbų sąmata. Pirmos instancijos teismas visiškai nepasisakė ir nemotyvavo, dėl kokių priežasčių, jo manymu, kaina negalėtų būti sumažinta minėta suma. 8.11. Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas nukrypo nuo nuoseklios kasacinio teismo praktikos, kad siekiant sumažinti kainą, pirkėjui nereikia įrodinėti faktiškai patirtų nuostolių dydžio, laikė, kad apeliantas neįrodė patirtų nuostolių dėl Negyvenamųjų patalpų trūkumo. Tokie pirmosios instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti, kadangi naudojantis šiuo teisių gynimo būdu, pirkėjui tereikia įrodyti, kad perduotas daiktas buvo nekokybiškas, kas lėmė, kad daikto perdavimo metu sumokėta kaina neatitiko daikto kokybės. Pažymėjo, kad jeigu apeliantas ar kitas vidutiniškai protingas asmuo Negyvenamųjų patalpų pirkimo metu būtų žinojęs apie šį trūkumą – dalies patalpų nešilimą, jis nebūtų mokėjęs visos kainos. Akivaizdu, kad Negyvenamųjų patalpų vertė sutarties sudarymo metu buvo mažesnė negu apeliantas už jas sumokėjo. Apeliantas objektyviai nebegalės parduoti Negyvenamųjų patalpų bent jau panašia kaina į sutartyje nurodytą. 8.12. Pirmos instancijos teismas pažeidė materialios teisės normas, reglamentuojančias pardavėjo pareigas, nepaisė imperatyvių įstatymo normų dėl daikto kokybės, nesivadovavo nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, neteisingai nurodė, kad siekiant sumažinti daikto kainą, reikia įrodyti patirtų nuostolių dydį.

109.

11Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ministerijos įgaliotas asmuo VĮ Turto bankas), atsiliepime prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad: 9.1. Turto bankas turėjo pareigą pirkėjui perduoti patalpas tokios kokybės, kad jos būtų tinkamos naudoti tam, kam jos paprastai naudojamos, t. y. parduodamas augalų karantino punktas turėjo atitikti tokioms negyvenamosios paskirties patalpoms keliamus techninių standartų, saugaus naudojimo ir (ar) kitus reikalavimus. Ieškovas nagrinėjamoje byloje neįrodė, kad jam perduotos patalpos neatitinka tokių reikalavimų, be to, ieškovas nagrinėjamoje byloje pats pripažino, kad ginčo patalpos gali būti naudojamos pagal paskirtį (pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, pagrindinė patalpų naudojimo paskirtis – kita). 9.2. Tai, jog dėl bendros namo šildymo sistemos gedimo laikinai yra sutrikęs dviejų iš septynių ieškovo įsigytų patalpų šildymas, nagrinėjamoje situacijoje nelaikytina parduoto turto trūkumu. Ginčo patalpose radiatoriai yra sumontuoti, techniškai tvarkingi ir veikiantys bei veiks, suremontavus neveikiančią namo šildymo sistemos dalį. 9.3. Ieškovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, grįsdamas ieškinio reikalavimą, teigė, jog nešildomos patalpos, kuriose bus dirbamas sėdimas darbas, neatitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme „Dėl Lietuvos higienos normos HN 69:2003 „Šiluminis komfortas ir pakankama šiluminė aplinka darbo patalpose. Parametrų norminės vertės ir matavimų reikalavimai“ nustatytų higienos normų reikalavimų. Tačiau, anot atsakovės, ieškovo nurodytų aktų reikalavimai ginčo patalpoms, atsižvelgiant į tai, kad jų paskirtis yra kita, netaikytini ir nėra privalomi. Pirmo akto reikalavimai taikomi visuomeninėms patalpoms, kurios skirtinos lankytojams, o tai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintus Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatus – viešbučių, administracinės, prekybos, paslaugų, maitinimo, transporto, kultūros, mokslo, gydymo, poilsio, sporto ar religinės paskirties patalpos, skirtos lankytojams; antro akto reikalavimai taikytini darbo patalpoms ir taikomi vertinant darbo patalpų šiluminio komforto ir pakankamos šiluminės aplinkos parametrus bei darbuotojų šilumos pojūtį (higienos normos HN 69:2003 1 ir 2 punktai). Ginčo patalpų – augalų karantino punkto paskirtis yra ne administracinė, o kita, patalpose jų pardavimo metu nebuvo (ir, tikėtina, šiuo metu nėra) nustatytos darbo zonos ir įrengtos darbo vietos, parduodant patalpas nebuvo aptarti jokie ieškovo tikslai perkamas patalpas naudoti darbo vietų įrengimui. Todėl, atsakovės teigimu, teismas skundžiamame sprendime pagrįstai sprendė, kad pirmiau nurodyti teisės aktai bei juose nustatyti reikalavimai ginčo patalpoms netaikytini, o atsakovės parduotos patalpos atitinka joms keliamus reikalavimus, ir kad patalpas galima naudoti pagal jų paskirtį. 9.4. Apeliantas apeliaciniame skunde vadovaujasi jau nauju argumentu ir teigia, kad ginčo patalpos neatitinka Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.09.02: 2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ reikalavimų. Akcentavo, jog šio ieškinio teisinio pagrindo ieškovas nebuvo nurodęs bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl teismas pagrįstai jo nevertino ir dėl jo nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas taip pat yra saistomas ieškovo suformuluotų bylos nagrinėjimo ribų, dėl ko ieškovo apeliaciniame skunde nurodyti nauji ieškinyje ir pirmosios instancijos teismui nenurodyti argumentai nenagrinėtini. 9.5. Ieškovui neįrodžius, kad ginčo patalpos neatitinka jų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimų, nėra pagrindo teigti, jog ieškovui parduotos ginčo patalpos buvo netinkamos kokybės ir (ar) su trūkumais, todėl ieškovo reikalavimas sumažinti įsigyto turto kainą CK 6.334 str. 1 d. 2 p. pagrindu atmestinas. 9.6. Atsakovė nesutiko su apelianto argumentu, neva atsakovė nebuvo rūpestingas pardavėjas, nepasidomėjo parduodamų patalpų būkle ir neva žinodamas apie tokį trūkumą, jo neatskleidė. Akcentavo, jog tai, kad dėl bendros namo šildymo sistemos gedimo laikinai sutriko dviejų iš septynių ieškovo įsigytų patalpų šildymas, nagrinėjamoje situacijoje nelaikytina parduoto turto trūkumu, todėl, atsakovės teigimu, ieškovui buvo parduotas tinkamos kokybės turtas. Atsakovė pardavėjo teises ir pareigas teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais įgyvendino per įgaliotą instituciją – Turto banką, kuris ginčo patalpų perėmimo metu apie galimai įvykusius šildymo sistemos gedimus nebuvo informuotas; patalpos jas perduodant buvo tuščios ir nenaudojamos; taip pat jos nebuvo naudojamos apie vienerius metus iki patalpų perdavimo Turto bankui. Iki patalpų pardavimo jos nebuvo nei išnuomotos, nei suteiktos panaudos teise tretiesiems asmenims naudotis. Visi patalpose esantys šildymo prietaisai išoriškai buvo techniškai tvarkingi. Turto bankas nebuvo gavęs jokių pretenzijų ar įspėjimų iš gretimų patalpų savininkų ar pastatą eksploatuojančių įmonių. Patalpų pardavimo organizavimo (turto vertinimas, sertifikavimas, aprodymas potencialiems pirkėjams) ir viešo aukciono vykdymo bei pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo laikotarpiu šildymas nebuvo tiekiamas visame name. Turto bankas, veikdamas pardavėjo – valstybės vardu, nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimus šildymo sistemos gedimus, todėl apie juos negalėjo informuoti ir pirkėjo. 9.7. Nors reiškiant reikalavimą sumažinti kainą, ieškovui nereikia įrodyti faktiškai patirtų nuostolių dydžio, tačiau ieškovas, reikšdamas reikalavimą sumažinti jo įsigyto turto kainą ir priteisti 586,07 Eur dydžio nuostolius, turi pareigą įrodyti, kad ginčo patalpų vertė dėl dalies nešylančių radiatorių jų pardavimo metu buvo mažesnė būtent tiek, koks yra reikalaujamų priteisti nuostoliu dydis. Ieškovo su ieškiniu pateiktas įrodymas – UAB „Energijos servisas“ 2012 metais pateiktas pasiūlymas su medžiagų ir darbų sąmata galėtų būti tinkamu įrodymu, siekiant nustatyti, kokia 2012 metais galėjo būti konkrečių šilumos sistemos remonto darbų pagal 2012 metais buvusią šilumos sistemos būklę kaina, tačiau šis dokumentas jokiu būdu neįrodo nei to, kad patalpų vertė jų pardavimo metu buvo mažesnė, nei to, kad ji, kaip teigia apeliantas, buvo mažesnė būtent tiek, koks yra reikalaujamų priteisti nuostolių dydis, t. y. 586,07 Eur. 9.8. Pažymėjo, kad ginčo patalpos buvo parduotos viešo aukciono būdu, o jų pradinė pardavimo kaina buvo nustatyta pagal vertę, nustatytą Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka (Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 21 str. 3 d.). Ieškovas, reikšdamas reikalavimą sumažinti patalpų kainą 586,07 Eur, turėjo įrodyti, kad: 1) atliekant patalpų individualų vertinimą, namo bendros šildymo sistemos dalinis gedimas turėjo įtakoti patalpų vertę; 2) nustatant patalpų vertę, ji (o taip pat ir patalpų pradinė pardavimo kaina) turėjo būti nustatyta mažesnė būtent tiek, kokia yra ieškovo reikalaujama priteisti suma, t.y. 586,07 Eur. Nesant byloje jokių įrodymų, pagrindžiančių šią aplinkybę, laikytina, kad ieškovo prašoma priteisti suma yra neįrodyta. 9.9. Patalpų vertė aukciono vykdymo metu, net ir minusavus apelianto reikalaujamą priteisti sumą, buvo ženkliai mažesnė, nei apelianto aukcione pasiūlyta ir sumokėta kaina, todėl apeliantas negali remtis argumentu, jog jis objektyviai nebegalės parduoti patalpų už tą pačią, t. y. jo sumokėtą, kainą. 9.10. Siekdama įrodyti aplinkybes dėl ginčo Patalpų pradinės pardavimo kainos ir jų vertės, buvusios aukciono vykdymo metu, pateikė teismui papildomą įrodymą – Turto banko valdybos nutarimo, kuriuo buvo pritarta ginčo patalpų viešo aukciono sąlygoms, tarp jų ir sąlygai dėl pradinės pardavimo kainos (žr. Nutarimo 43 punktą), kopiją. Nurodė, kad šio įrodymo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė neteikė, nes būtinybė jį pateikti atsirado tik susipažinus su pirmiau nurodytais apelianto apeliaciniame skunde pateiktais argumentais. 9.11. Atsakovės vertinumu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatė visas svarbias faktines bylos aplinkybes, padarė teisingas išvadas, teisingai pritaikė materialinės ir procesinės teisės normas. Skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1310.

14Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

1511. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų, yra pripažįstamas absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, ir toks pirmosios instancijos teismo sprendimas besąlygiškai turi būti panaikintas. Šio proceso teisės normos pažeidimo apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti.

1612. Įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis), šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas ,,nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų“. Sisteminis nurodytų procesinės teisės normų vertinimas leidžia daryti išvadą, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Pažymėtina, kad įstatyminės sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys yra atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-159/2007).

1713. Iš byloje esančios 2015-09-29 Valstybės nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties turinio matyti, kad pirkimo-pardavimo objektas – nagrinėjamojoje byloje ginčo objektas, t.y. negyvenamoji patalpa – augalų karantino punktas, unikalus numeris ( - ), pažymėtą indeksais 6-1, 6-2, 6-3, 6-4, 6-5, 6-6, 6-7, adresu ( - ), buvo parduotas pirkėjui R. M. (ieškovui) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su sutuoktine L. M.. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, patikrinus Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, nustatyta, jog ginčo patalpos 2015-09-29 pirkimo-pradavimo sutarties pagrindu įregistruotos R. M. ir L. M. vardu kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Su ieškiniu dėl ginčo nekilnojamų patalpų, priklausančių R. ir L. M., kainos pagal 2015-09-29 valstybės nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį sumažinimo bei nuostolių priteisimo kreipėsi tik vienas turto bendrasavininkis – ieškovas R. M., kitas turto bendrasavininkis – L. M. bylos nagrinėjime nei kaip bendraieškė, nei kaip trečiasis asmuo nedalyvavo. Kaip minėta, pirmos instancijos teismas sprendė dėl ieškovui bei neįtrauktam į bylos nagrinėjimo asmeniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo kainos mažinimo, nuostolių priteisimo. Taigi akivaizdu, kad skundžiamas pirmos instancijos teismo procesinis sprendimas turi įtakos ir kito, neįtraukto į bylos nagrinėjimą ginčo turto bendrasavininkio (L. M.) teisėms ir pareigoms, kas sudaro pagrindą konstatuoti absoliutų šio procesinio sprendimo negaliojimo pagrindą. (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).

1814.

19Pripažinus absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimą, teisėjų kolegija dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, nepasisako. Siekiant, kad būtų ištaisytas apeliacinėje instancijoje nustatytas civilinio proceso normų pažeidimas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimas naikintinas, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

20Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 301-302 straipsniais, 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu

Nutarė

21panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 12 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22Grąžinti ieškovui R. M. (a.k. ( - ) 15 Eur (penkiolika eurų) už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Proceso dalyviai
Ryšiai