Byla 2A-528-330/2015

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „VKK Investicija“ ir restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „VICUS“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5374-781/2014 pagal ieškovų restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „VICUS“ ir restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „VKK Investicija“ ieškinį atsakovams AB SEB bankui, uždarajai akcinei bendrovei „Litectus II“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Tretieji asmenys – Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarė R. J., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai RUAB „VICUS“, RUAB „VKK Investicija“ pirmosios instancijos teismui pateiktais ieškiniais prašė pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis atsakovų AB SEB bankas ir UAB „Litectus II“ 2013 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto 32 notarų biure sudarytas pirkimo - pardavimo sutartis.

5Nurodė, kad 2007 m. kovo 14 d. UAB „VICUS“ ir AB „SEB lizingas“ sudarė išperkamosios nuomos sutartį, kuria AB „SEB lizingas“ ieškovui išsimokėtinai pardavė keturis žemės sklypus, esančius Klaipėdos mieste, ieškovui sumokant 5 155 951,39 Lt (1 493 266,73 Eur). 2007 m. kovo 14 d. UAB „VICUS“ ir AB „SEB lizingas“ sudarė išperkamosios nuomos sutartį, kuria AB „SEB lizingas“ ieškovui UAB „VICUS“ išsimokėtinai pardavė šešiolika žemės sklypų, esančių ( - ), ieškovui sumokant viso 1 959 698,57 Lt (567 567,93 Eur). 2007 m. lapkričio 7 d. UAB „VICUS“ ir AB „SEB lizingas“ sudarė išperkamosios nuomos sutartį, kuria AB „SEB lizingas“ ieškovui išsimokėtinai pardavė keturis žemės sklypus, esančius ( - ), ieškovui sumokant 2 159 000,05 Lt (625 289,63 Eur). Išperkamosios nuomos sutarčių vykdymas buvo užtikrintas ieškovui UAB „VICUS“ priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka. AB „SEB lizingas“ 2009 m. kovo 6 d. pranešimu informavo, kad ieškovas yra skolingas 2 526 216,78 Lt (731 642,95 Eur), o ieškovui negrąžinus šios skolos, išperkamosios nuomos sutartys 2009 m. kovo 14 d. buvo nutrauktos. 2011 m. kovo 16 d. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs AB „SEB lizingas“ ieškinį dėl skolos ir delspinigių priteisimo, priėmė sprendimą, kuriuo lizingo bendrovės naudai priteisė 208 811,71 Lt (60 476,05 Eur).

6Ieškovai taip pat nurodė, kad 2007 m. kovo 14 d. ieškovas UAB „VKK Investicija“ ir AB „SEB lizingas“ sudarė išperkamosios nuomos sutartį, kurios pagrindu AB „SEB lizingas“ ieškovui UAB „VKK Investicija“ išsimokėtinai pardavė šešis žemės sklypus, esančius ( - ), ieškovui sumokant 6 907 906,10 Lt (2 000 667,89 Eur). Ieškovas sudarytos sutarties pagrindu atsakovui sumokėjo 594 548,22 Lt (172 193,07 Eur) įmokų. AB „SEB lizingas“ 2009 m. kovo 6 d. informavo UAB „VKK Investicija“ dėl netinkamai vykdomos sutarties ir susidariusio įsiskolinimo. Nepašalinus sutarties pažeidimo, išperkamosios nuomos sutartis 2009 m. kovo 14 d. buvo nutraukta. 2012 m. lapkričio 5 d. ieškovai UAB „VICUS“ ir UAB „VKK Investicija“ kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento tarp UAB „VICUS“, UAB „VKK Investicija“ ir AB „SEB lizingas“ sudarytas išperkamosios nuomos sutartis kaip apsimestinius sandorius. 2013 m. balandžio 11 d. ieškovo UAB „VKK Investicija“ byloje (2013 m. gegužės 22 d. ieškovo UAB „VICUS“ byloje) Vilniaus apygardos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad tarp šalių sudarytos sutartys turi būti kvalifikuotos kaip pirkimo - pardavimo išsimokėtinai sutartys. 2013 m. balandžio 10 d. Kauno apygardos teismas nutartimi iškėlė restruktūrizavimo bylą UAB „VICUS“, o UAB „VKK Investicija“ restruktūrizavimo byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartimi. Iš atsakovo AB SEB banko (AB „SEB lizingas“ teisių perėmėjo) 2013 m. spalio 17 d. finansinio reikalavimo ieškovas UAB „VICUS“ teigė sužinojęs, kad banko perimtas turtas buvo parduotas atsakovui UAB „Litectus II“, o šiuo pardavimu bankas patyrė 4 786 886,16 Lt (1 386 378,06 Eur) nuostolį. Atsakovo AB SEB banko prašymu UAB „VICUS“ restruktūrizavimo byloje patvirtintas banko 5 037 488,36 Lt (1 458 957,47 Eur) finansinis reikalavimas. Ieškovai nurodė, kad ginčijamų pirkimo-pardavimo sandorių pagrindas – 2013 m. balandžio 26 d. aukcionas, kurio metu paaiškėjo aukciono laimėtojas. Ieškovų nuomone, turto perleidimo sandoriai, kuriais iš ieškovų perimtą turtą atsakovas AB SEB bankas perleido susijusiam asmeniui – atsakovui UAB „Litectus II“ už žymiai mažesnę kainą, nei tikroji rinkos vertė, sąlygojo nerealų atsakovo AB SEB banko finansinio reikalavimo dydį. Ieškovų nuomone, ginčo sandoriai prieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.80 straipsnio 1 dalies normai, taip pat Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau - PMĮ) 40 straipsnio 2 daliai. Pastarąjį teisės aktą įgyvendina Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1K-123 patvirtintos Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo taisyklės (toliau - Taisyklės). Pagal PMĮ ir Taisykles, sandoriai tarp asocijuotų asmenų turi būti vykdomi pagal rinkos kainas. Ieškovai pažymėjo, kad atsakovai yra tarpusavyje susiję, kadangi atsakovas UAB „Litectus II“ yra atsakovo AB SEB banko dukterinė įmonė. Ieškovų manymu, atsakovai ginčo sandoriais susitarė dėl žymiai mažesnės kainos nei turto rinkos vertė, nustatyta UAB „Informacijos ir investicijų centras“ ir Nekilnojamojo turto registre. Be to, atsižvelgiant į tai, kad ginčo sutartimis buvo parduoti žemės sklypai, kurių paskirtis – žemės ūkio, apmokestinant šiuos sandorius pridėtinės vertės mokesčiu, ieškovai padarė išvadą, jog sutartys prieštarauja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM įstatymo) 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam imperatyvui. Atsakovai, susitarę dėl žemesnės sandorio kainos, žymiai sumažino apmokestinamąjį pelną, tokiu būdu nesumokėdami į valstybės biudžetą mokesčių. Ieškovai pažymėjo tai, kad atsakovas AB SEB bankas pažeidė ir nekilnojamojo turto pardavimo aukciono taisyklių 7 punktą, pagal kurį jis turėjo nurodyti, ar aukciono objektas apmokestinamas PVM. Taigi, dėl nurodytų aplinkybių ginčo sandoriai pažeidė ir viešąją tvarką. Ieškovai pažymėjo, kad iš prie aukciono protokolų pridėtų aukcionų skelbimų akivaizdu, kad potencialiems pirkėjams nebuvo aiškiai atskleista kiekvieno žemės sklypo vertė, atsakovas AB SEB bankas parduodamo turto rinkos kainos vertinimo iki aukciono pradžios neatliko, iš turto pardavimo sandorio nesiekė gauti finansinės naudos.

7Atsakovas AB SEB bankas su ieškovų procesiniuose dokumentuose nurodytais reikalavimais nesutiko. Nurodė manąs, jog ieškovai neturi teisės pareikšti tokį ieškinį, kadangi jų ieškiniais ginami ne jų pačių, o valstybės interesai. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad ieškovų ieškiniai grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių pasisakė teismas tvirtinant banko finansinį reikalavimą RUAB „VICUS“ restruktūrizavimo byloje. Pažymėjo, kad PVM įstatymo 32 straipsnio 3 dalis suteikia teisę bankui, nepriklausomai nuo to, ar ginčo žemės sklypai buvo skirti statybai, juos apmokestinti PVM, todėl ieškovų argumentas dėl ginčo žemės sklypų apmokestinimo PVM yra nepagrįstas.

8Atsakovas UAB „Litectus II“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovo nuomone, vien faktas, kad atsakovai gali būti susiję asmenys, nereiškia prezumpcijos, kad dėl to turtas buvo parduotas pigiau. Atsakovas UAB „Litecus II“ žemės sklypus įsigijo aukciono būdu. Aukcionas buvo viešas, apie jį buvo paskelbta laikantis visų reikalavimų. Aukcionas nėra pripažintas neteisėtu. Nurodė, jog ieškovų įrodymai nėra pakankami, grindžiant argumentus dėl turto kainos. Sudarant ginčo sandorius, bankas, vadovaudamasis PVM įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi, turėjo teisę taikyti PVM parduodant nekilnojamąjį turtą: atsakovas AB SEB bankas yra deklaravęs apie pasirinkimą nuo 2012 m. liepos 10 d. skaičiuoti PVM visiems parduodamiems pagal prigimtį nekilnojamiems daiktams ir šis pasirinkimas galioja dvejus metus.

9Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija nagrinėjamu klausimu pozicijos neišreiškė ir siūlė stabdyti bylą, iki Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bus baigtas atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo, nusikalstamu būdu įsigyto turto legalizavimo bei dokumento suklastojimo. Atsiliepime trečiasis asmuo nurodė, kad AB „SEB lizingas“, parduodamas iš UAB „VKK Investicija“ su PVM perimtus žemės sklypus, deklaravo šį PVM savo deklaracijoje, tokių būdu PVM įstatymo nuostatų nepažeidė.

10Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarė R. J. prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad ginčijami sandoriai sudaryti vadovaujantis 2013 m. balandžio 26 d. įvykusio aukciono rezultatais ir aukciono organizatoriaus nustatytomis pirkimo - pardavimo sutarties sąlygomis. Nurodė, kad notaras, tvirtindamas nekilnojamojo turto perleidimo sandorius, neatlieka turto vertinimo ir nenustato perleidžiamo turto vertės.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovų priteisė atsakovo UAB „Litectus II“ patirtas bylinėjimois išlaidas.

13Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų argumentą, jog bendrovių buvimas asocijuotais asmenimis turėjo įtakos ginčo turto pardavimui mažesne kaina nei šio turto vidutinė rinkos vertė. Teismo vertinimu, atsakovai yra du savarankiški juridiniai asmenys, turintys teisę savo nuožiūra sudaryti sandorius, o ieškovai neįrodė, jog šios įmonės galėjo daryti viena kitai įtaką dėl parduodamo daikto kainos. Vien tai, jog įmonės priklauso tai pačiai SEB grupei, neleidžia abejoti atsakovų sąžiningumu, realizuojant iš ieškovų susigrąžintą turtą. Teismas akcentavo aplinkybę, jog iš ieškovų perimtas turtas buvo realizuotas 2013 m. balandžio 26 d. organizuotame aukcione, kurio protokolas patvirtina, kad turto pardavimas buvo vykdomas viešai ir buvo parduotas aukcione dalyvavusiam pirkėjui. Ta aplinkybė, jog pradinė rinkos kaina buvo žemesnė už parduodamo nekilnojamojo turto vidutinę rinkos kainą, neribojo galimybės turtą parduoti už gerokai aukštesnę kainą, kurią laisva valia galėjo siūlyti aukciono dalyvis, siekiantis įsigyti šį turtą, jei jis dalyvautų aukcione. Teismas pažymėjo, jog nors ieškovai ir pateikė teismui įrodymus apie vidutinę ginčo turto rinkos vertę, minėti įrodymai nepagrindžia teiginių, jog turtą buvo galima parduoti brangiau. Teismas nurodė, jog turto vertės nustatymo tikslu atliktas vertinimas nereiškia, kad jis gali būti parduotas už nustatytą kainą. Kadangi ieškovai neįrodė, kad turtas galėjo būti parduotas brangiau, teismas neanalizavo ginčijamų sandorių teisėtumo PMĮ 40 straipsnio 2 dalies kontekste.

14Teismas, išnagrinėjęs šalių argumentus dėl ginčo sandorių prieštaravimo PVM įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, nurodė, kad ieškovo RUAB „VKK Investicija“ teiginiai apie PVM įstatymo pažeidimą negali sąlygoti 2013 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto 32 notarų biure patvirtintų pirkimo -pardavimo sutarčių (reg. Nr. RJ 1868, reg. Nr. RJ 1869) pripažinimo negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog CK 1.80 straipsnio 1 dalies prasme PVM įstatymo nuostatų pažeidimas negali sąlygoti sandorio negaliojimo. Teismo vertinimu, aplinkybė, ar sudarius ginčo sandorį, buvo teisingai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčiai valstybei, turi įtakos tik valstybės interesams. Todėl net ir nustačius, kad šalys, sudarydamos sandorį, pažeidė valstybės interesus, šis pažeidimas taisytinas mokesčių administratoriui reiškiant pretenzijas pažeidimą padariusiam asmeniui, tačiau neginčijant sutarčių galiojimo, kadangi sandoriai savo esme nėra prieštaraujantys imperatyviajai teisės normai. Ne pats ginčo sandoris, o tik iš jo kylanti aplinkybė – privalu ar neprivalu mokėti PVM už sandorio objektą – galbūt pažeidžia PVM įstatymą. Teismas pažymėjo, jog net ir tuo atveju, jei būtų nustatyti PVM įstatymo pažeidimai, ši aplinkybė nesudarytų pagrindo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais.

15III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

16Apeliaciniais skundais, kurių turinys iš esmės yra tapatus, ieškovai RUAB „VKK Investicija“ ir RUAB „VICUS“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų patenkintas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. PMĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostata reikalauja, kad sandoriai tarp asocijuotų asmenų turi būti vykdomi pagal rinkos kainas. Ši nuostata taikytina ir atsakovų atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovai neįrodė, jog atsakovai galėjo daryti vienas kitam įtaką dėl turto kainos. Vien atsakovų buvimas asocijuotais asmenimis patvirtina esamą įtaką tarp šių įmonių. UAB „Litectus II“ – nemoki įmonė, o AB SEB bankas šiam turtui įsigyti suteikė paskolą, nereikalaudamas užtikrinimo priemonių. Atsakovai žinojo sudarantys sandorį dėl neįkainoto objekto. Teismas šių aplinkybių nevertino.
  2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovo nurodyti faktai bei pateikti įrodymai negali patvirtinti aplinkybės, jog turtas realiai galėjo būti parduotas už didesnę kainą. Ginčijamų sandorių sudarymas už per mažą kainą sudarė galimybę išvengti PVM mokėjimo.
  3. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl kainodaros dokumentacijos nebuvimo. Teismas pripažino, jog sklypai buvo parduoti ne rinkos kaina.
  4. Atsakovas AB SEB bankas savo kontroliuojamam subjektui perleidęs turtą ne rinkos kaina, pažeidė imperatyvias PMĮ nuostatas. Sandoris, kuriuo siekiama išvengti mokesčių mokėjimo pareigos, prieštarauja viešajai tvarkai.
  5. Ginčijami sandoriai turėjo būti pripažinti negaliojančiais dėl jų prieštaravimo gerai moralei, sąžiningumo, teisingumo principams. AB SEB bankas ketverius metus delsė vykdyti turto pardavimą. Nusprendus turtą, kaip vieną nekilnojamojo turto objektą, parduoti aukcione, potencialiems pirkėjams nebuvo aiškiai atskleista kiekvieno sklypo vertė, nebuvo sudaryta galimybė sklypus pirkti atskirai. Šios aplinkybės pagrindžia atsakovų nesąžiningumą. Atsakovai žinojo, jog bankui toks pardavimas bus nuostolingas, todėl tai prieštarauja teisingumo principui. Kadangi buvo siekiama išvengti pelno mokesčio mokėjimo, sandoriai prieštarauja geros moralės reikalavimams.
  6. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, neįvertinti turto pirkėjo turtinės padėties duomenys, teismas nepasisakė dėl visų ieškovų nurodytų sandorių negaliojimo pagrindų. Teismas neišreikalavo ieškovo nurodytų duomenų, tuo pažeidė teisę į teisingą teismo procesą, nepagrįstai bylą išnagrinėjo ieškovo atstovui nedalyvaujant, nepagrįstai jo neatvykimo į teismo posėdį priežasties nelaikė svarbia.

17Ieškovai apeliaciniuose skunduose pareiškė prašymus civilinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovas RUAB „VKK Investicija“ taip pat prašo priimti naują įrodymą – teismo informacinę pažymą.

18Atsakovas UAB „Litectus II“ su ieškovų RUAB VICUS“ ir RUAB „VKK Investicija“ apeliaciniais skundais nesutinka, prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo visumos aplinkybių sandoriams pripažinti negaliojančiais. Atsakovas sutinka su teismo išvada, jog net ir tuo atveju, kuomet būtų konstatuotas PVM įstatymo pažeidimas, ta aplinkybė nelemtų sandorių negaliojimo. Ieškovai neturi įgaliojimų vykdyti mokesčių administratoriaus funkcijų. Paaiškino, kad teisminėje praktikoje pažymėta, jog tokio pobūdžio pažeidimams netaikytinos privatinės teisės normos. Sutiko su teismo išvada, jog ieškovai neįrodė, kad ginčo turtą galima buvo parduoti brangiau. Pagrįstai atsižvelgta ir į turto pardavimo formą – viešą aukcioną, kurio metu didesnė kaina nebuvo pasiūlyta. Atsakovas pažymėjo, jog ieškovų pateiktos turto vertinimo ataskaitos nepagrindžia individualios ginčo turto kainos. Vertinimo ataskaitose pasirinkti netinkami palyginamieji objektai. Atsakovo nuomone, ieškovas nepagrįstai remiasi PMĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kadangi atsakovas aukcione dalyvavo paprasto pirkėjo teisėmis. Nesutiko su ieškovų skundų argumentu dėl nesavalaikio ar netinkamo ginčo turto pardavimo. Bankas buvo laisvas pasirenkant turto pardavimo laiką bei formą. Pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo atstovo neatvykimo į teismo posėdį priežastis pripažino nesvarbiomis – atstovas buvo informuotas, jog teismo posėdis kitoje byloje neįvyks. Atsakovo vertinimu, ieškovai nepagrindė būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19Atsakovas AB SEB bankas su ieškovų apeliaciniais nesutinka, prašo juos atmesti. Atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė, kad ieškovai nepagrindė ginčijamų sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms. Akcentavo tai, jog banko finansinį reikalavimą nagrinėję teismai jau pasisakė dėl ieškovų nurodomų ginčijamų sutarčių sudarymo aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsakovai yra savarankiški juridiniai asmenys. Atsakovo nuomone, ginčijami sandoriai neprieštarauja nei viešajai tvarkai, nei gerai moralei, nei sąžiningumo ir teisingumo principams. Nurodė, jog net tuo atveju, jeigu būtų konstatuoti ieškovų nurodyti procesiniai pažeidimai, tai nelemtų pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo. Atsakovas nurodė, kad ieškovai nepaaiškino, kokią įtaką sprendimui turėtų ieškovų prašyti išreikalauti įrodymai. Atsakovas nesutiko su ieškovų prašymu dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

20Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, jog PMĮ nustato apmokestinimo tvarką, tačiau neriboja šalių teisės sudaryti sandorius. Tuo atveju, kai sandoriai sudaromi tarp susijusių juridinių asmenų ir nesilaikoma PMĮ nuostatų, mokesčių administratoriaus jie gali būti revizuoti.

21Ieškovas RUAB „VKK Investicija“ pateiktą atsiliepimą į ieškovo RUAB „VICUS“ apeliacinį skundą grindė savo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

22IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

24Dėl naujo įrodymo priėmimo, bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme šalies atstovui nedalyvaujant ir prašymo nagrinėti bylą apeliacine žodinio proceso tvarka

25Ieškovas RUAB „VKK Investicija“ apeliacinės instancijos teismui pateikė naują įrodymą – 2014 m. gruodžio 5 d. informacinę pažymą iš Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-30-259/2014, apeliaciniame skunde prašo jį priimti (t. 7, b. l. 19). Apeliaciniame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bylą išnagrinėjo RUAB „VKK Investicija“ atstovui nedalyvaujant. Nurodoma, jog teismo posėdyje atstovas nedalyvavo dėl pateisinamų priežasčių, o prašoma priimti informacinė pažyma patvirtina aplinkybę, jog atstovas tą pačią dieną dalyvavo kitame teisme nagrinėtoje byloje.

26CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šios procesinės teisės normos turinį, sprendžia, jog tokiu būdu įstatymų leidėjas siekia apriboti proceso dalyvių teisę nevaržomai teikti naujus įrodymus. Tačiau įstatymų leidėjas numatė šios taisyklės išimtį, pagal kurią tokius įrodymus apeliacinės instancijos teismas priima nustatęs, jog pirmosios instancijos teismas juos atsisakė priimti nepagrįstai arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (nagrinėjamu atveju – išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme). Teisėjų kolegija, įvertinusi prašomo priimti dokumento turinį, daro išvadą, jog šiuo įrodymu grindžiamas apeliacinio skundo argumentas, apelianto nuomone, pateisinantis atstovo nedalyvavimą teismo posėdyje, šio įrodymo ieškovas negalėjo ir neturėjo pagrindo teikti pirmosios instancijos teismui. Šio įrodymo pateikimo būtinybė atsirado tik po apskųstojo teismo sprendimo priėmimo. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija taiko CPK 314 straipsnio nuostatos išimtį ir ieškovo RUAB „VKK Investicija“ pateiktą naują įrodymą priima.

27Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nedalyvaujant ieškovo RUAB „VKK Investicija“ atstovui, pripažinęs atstovo nurodytą nedalyvavimo teismo posėdyje priežastį nepateisinama. Ieškovo RUAB „VKK Investicija“ apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas paskirtąjį teismo posėdį turėjo atidėti, kadangi atstovo nedalyvavimo teismo posėdyje priežastis buvo svarbi ir todėl pateisinama. Apeliantas paaiškino, kad, neatsižvelgiant į kitoje byloje visam Kauno apygardos teismui iš anksto pareikštą nušalinimą, atstovas privalėjęs dalyvauti kitoje byloje paskirtame teismo posėdyje, kadangi kita – nesąžininga ginčo šalis galėjo atsiimti nušalinimo pareiškimą, o tokiu atveju teismo posėdis įvyktų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiam apeliacinio skundo argumentui.

28Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatęs, kad paskirtojo teismo posėdžio dieną taip pat buvo paskirtas teismo posėdis Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje kitoje byloje, kurioje dalyvavo tas pats ieškovo atstovas, savo iniciatyva ėmėsi būtinų priemonių, skirtų įvertinti, ar ši aplinkybė nesudarys procesinių kliūčių nagrinėjamos bylos eigai. Ieškovo atstovas iki teismo posėdžio buvo informuotas apie Kauno apygardos teismo byloje gautą kitos šalies nušalinimo visam teismui pareiškimą. CPK 68 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog, kol nėra išspręstas klausimas dėl teisėjo nušalinimo, byloje gali būti atliekami tik neatidėliotini procesiniai veiksmai. Kolegijos vertinimu, ieškovo atstovas, kaip profesionalus teisininkas, turėjo suprasti, jog, esant pareikštam nušalinimui, teismo posėdyje byla nebus nagrinėjama. Juolab, kad apie šią aplinkybę buvo informuotas asmeniškai. Apeliaciniame skunde išsakytos prielaidos, esą kita tos bylos šalis yra nesąžininga ir todėl galėjo atsiimti nušalinimo pareiškimą, pripažintinos nepagrįstomis. Nenustatyta, kad realiai tokia galimybė egzistavo, o ieškovo atstovas būtų ėmęsis konkrečių veiksmų šios abejonėms pašalinti. Pažymėtina ir tai, jog Kauno apygardos teismas nutartį perduoti bylą Lietuvos apeliaciniam teismui išspręsti nušalinimo pareiškimą priėmė dar 2014 m. gruodžio 4 d., todėl nebuvo pagrindo abejonėms, jog kitoje byloje paskirtasis teismo posėdis įvyks. Kita vertus, pažymėtina, jog atstovo užimtumas kitose bylose paprastai nelaikomas nedalyvavimą teismo posėdyje pateisinančia priežastimi (CPK 246 straipsnio 1 dalis).

29Ieškovai RUAB „VKK Investicija“ ir RUAB „VICUS“ apeliaciniuose skunduose pareiškė prašymus bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Ieškovai nurodė, jog žodinio proceso tvarka byla būtų išnagrinėta teisingiau, be to, šalys galėtų pareikšti prašymus, kurie būtų sprendžiami protokolinėmis nutartimis. Žodinis procesas ieškovams leistų prašyti pakartotinio įrodymų tyrimo, naujų įrodymų priėmimo.

30Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis bendrąja CPK 322 straipsnyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Šiame straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkina, nes bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, nesutariama dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reguliuojančių procesinių teisės normų bei sandorių negaliojimą reglamentuojančių materialiųjų teisės normų aiškinimo ir taikymo. Kolegija pažymi, jog šalių pozicijos grindžiamos rašytiniais įrodymais, jos išsamiai išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, šalys, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, turėjo galimybę duoti paaiškinimus žodžiu. Apeliantų akcentuojamos aplinkybės dėl tam tikrų pirmosios instancijos teismo išvadų nepagrįstumo, atlikto įrodymų tyrimo ir vertinimo neišsamumo, teismo išvadų nepakankamo motyvavimo yra šios bylos nagrinėjimo apeliaciniame teisme dalykas, tačiau apeliantai nenurodė pagrįstų argumentų, jog tam tikros kliūtys ginčui išnagrinėti galės būti pašalintos tik bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka. Kita vertus, apeliantų argumentai, kuriais grindžiamas žodinio proceso būtinumas, gana abstraktūs ir deklaratyvūs. Bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka savaime neduoda pagrindo išvadai, jog tokia tvarka byla būtų išnagrinėta teisingiau. Rašytinis procesas neriboja šalių procesinių teisių teikti atitinkamus prašymus, naujus įrodymus, rašytinius paaiškinimus, akcentuoti pakartotinio įrodymų vertinimo būtinumą. Apeliaciniuose skunduose akcentuojamas siekis atlikti pakartotinį byloje esančių įrodymų vertinimą tinkamai gali būti realizuotas ir bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atmeta apeliantų prašymus nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka (CPK 322 straipsnis). Dėl bylos esminių faktinių aplinkybių

31Daiktų pirkimas - pardavimas aukciono būdu reiškia, kad daiktai siūlomi pirkti keliems asmenims per tarpininką – aukciono vedėją, o sutartis laikoma sudaryta su tuo pirkėju – aukciono dalyviu, kuris pasiūlo didžiausią kainą už parduodamą daiktą (CK 6.419 straipsnio 1 dalis). Pardavėjas gali nustatyti pradinę parduodamo daikto kainą arba bet kokias kitas aukciono sąlygas. Viešas paskelbimas apie parduodamą prekę ir jos pardavimo sąlygas nenustatytam asmenų skaičiui yra viešoji oferta (CK 6.171 straipsnis). Ji išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įsipareigojančiam akcepto atveju (CK 6.167 straipsnis). Ofertos priėmimas (akceptas) sukelia teisinius padarinius (CK 6.173 straipsnis), t. y. aukciono dalyvis, pasiūlydamas kainą už parduodamą daiktą, išreiškia sutikimą įsigyti daiktą paskelbtomis sąlygomis.

32Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2007 m. kovo 14 d. ieškovas UAB „VICUS“ ir AB „SEB lizingas“ sudarė Išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2007-030220, kuria AB „SEB lizingas“ išsimokėtinai pardavė ieškovui UAB „VICUS“ keturis žemės sklypus, esančius ( - ) (unikalūs Nr. ( - )) (t. 1, b. l. 28-35). 2007 m. kovo 14 d. tarp ieškovo UAB „VICUS“ ir AB „SEB lizingas“ buvo sudaryta Išperkamosios nuomos sutartis Nr. 2007-030283, kuria AB „SEB lizingas“ išsimokėtinai pardavė ieškovui UAB „VICUS“ šešiolika žemės sklypų, esančių ( - ) (unikalūs Nr. ( - )) (t. 1, b. l. 36-42). 2007 m. lapkričio 7 d. tarp ieškovo UAB „VICUS“ ir AB „SEB lizingas“ buvo sudaryta Išperkamosios nuomos sutartis Nr. 2007-100628, kuria AB „SEB lizingas“ išsimokėtinai pardavė ieškovui UAB „VICUS“ keturis žemės sklypus, esančius ( - ) (unikalūs Nr. ( - )) (t. 1, b. l. 43-51). Ieškovui UAB „VICUS“ nevykdant įsipareigojimų AB „SEB lizingas“, išperkamosios nuomos sutartys nuo 2009 m. kovo 14 d. buvo nutrauktos, o 2009 m. birželio 18 d. lizingo bendrovė perėmė visą nurodytų sutarčių pagrindu valdytą turtą (t. 1, b. l. 52-53). 2013 m. balandžio 26 d. UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas organizavo aukcioną dėl perimto nekilnojamojo turto. Aukciono laimėtoju pripažintas atsakovas UAB „Litectus II“ (t. 1, b. l. 154-170). 2013 m. birželio 13 d. AB „SEB lizingas“ ir UAB „Litectus II“ sudarė pirkimo - pardavimo sutartis Nr. RJ 1868 ir RJ Nr. 1869, kuriomis iš ieškovo UAB „VICUS“ perimti žemės sklypai buvo parduoti atsakovui UAB „Litectus II“ (t. 1, b. l. 55-122, 123-153).

332007 m. kovo 14 d. tarp ieškovo UAB „VKK Investicija“ ir AB „SEB lizingas“ buvo sudaryta Išperkamosios nuomos sutartis Nr. 2007-030436, kuria AB „SEB lizingas“ išsimokėtinai pardavė ieškovui UAB „VKK Investicija“ šešis žemės sklypus, esančius ( - ) (unikalūs Nr. ( - )) (t. 4, b. l. 25-33). AB „SEB lizingas“ 2009 m. kovo 6 d. pranešimu ieškovas UAB „VKK Investicija“ įspėtas dėl sutarties pažeidimo, o 2009 m. kovo 14 d. sutartis buvo nutraukta (t. 4, b. l. 34-35). Perimtą turtą UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas pardavinėjo 2013 m. balandžio 26 d. organizuotame aukcione, kurio laimėtoju buvo paskelbtas atsakovas UAB „Litectus II“. Vadovaujantis AB „SEB lizingas“ bei aukciono laimėtojo UAB „Litectus II“ 2013 m. birželio 13 d. sudaryta pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. RJ - 1868, perimtas turtas perleistas atsakovui UAB „Litectus II“ (t. 4, b. l. 36-123). Ieškovai neformulavo ieškinio reikalavimo dėl aukciono pripažinimo neteisėtu ar jo rezultatų panaikinimo. Ieškovai pirmosios instancijos teisme pateiktais ieškiniais nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies, CK 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindais, kaip prieštaraujančias imperatyvioms teisės normoms (PMĮ 40 straipsnio 2 dalis, PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalis), kaip pažeidžiančias viešąją tvarką, geros moralės, sąžiningumo ir protingumo principus.

34Dėl ginčijamų pirkimo - pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis

35Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų argumentą, kad bendrovių (atsakovų) buvimas asocijuotais asmenimis turėjo įtakos ginčo turto pardavimui mažesne kaina nei vidutinė šio turto rinkos vertė. Teismas akcentavo aplinkybę, jog iš ieškovų perimtas turtas buvo realizuotas viešajame aukcione, todėl ta aplinkybė, jog pradinė kaina buvo žemesnė už parduodamo nekilnojamojo turto vidutinę rinkos kainą, neribojo galimybės turtą parduoti už gerokai aukštesnę kainą, kurią laisva valia galėjo siūlyti aukciono dalyvis, siekiantis įsigyti šį turtą, jei jis dalyvautų aukcione. Teismas pažymėjo, jog nors ieškovai ir pateikė teismui įrodymus apie vidutinę ginčo turto rinkos vertę, minėti įrodymai nepagrindžia teiginių, jog turtą buvo galima parduoti kur kas brangiau. Kadangi ieškovai neįrodė, kad turtas galėjo būti parduotas brangiau, teismas neanalizavo ginčijamų sandorių teisėtumo PMĮ 40 straipsnio 2 dalies kontekste. Teismas, išnagrinėjęs šalių argumentus dėl ginčo sandorių prieštaravimo PVM įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, nurodė, kad ieškovo RUAB „VKK Investicija“ teiginiai apie PVM įstatymo pažeidimą negali sąlygoti ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais. Net ir tuo atveju, jei būtų nustatyti PVM įstatymo pažeidimai, ši aplinkybė nesudarytų pagrindo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais. Teisėjų kolegija, apeliacinių skundų argumentų kontekste įvertinusi pirmosios instancijos teismo išvadas, lėmusias bylos procesinę baigtį, įsitikino, kad apskųstasis teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

36Nėra pagrindo pritarti apeliantų pozicijai, jog pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra nemotyvuotas (nepakankamai motyvuotas), priimtas neįvertinus visų faktinių aplinkybių ir nepasisakius dėl visų ieškovų nurodytų ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindų.

37Vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kada apeliacinės instancijos teismas CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu naikina apskųstą sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nustatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte: kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismo sprendimas grindžiamas išsamiais motyvais, jis atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus. Sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytos faktinės bylos aplinkybės, pateikta nuodugni ieškovų argumentų bei ginčo teisinių santykių analizė. Įstatyme nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą ar aptarti kiekvieną byloje esantį įrodymą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamoje byloje teismas įvertino byloje susiklosčiusią teisinę situaciją ir savo išvadas dėl sprendžiamų klausimų priėmė vadovaudamasis šalių pateiktų įrodymų visuma. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliantų argumentai dėl skundžiamo teismo sprendimo nemotyvavimo (nepakankamo motyvavimo) atmestini kaip nepagrįsti.

38Pažymėtina ir tai, jog teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2001; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; kt.). Šių teisminės praktikos nuostatų pagrindu daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos ginčijamus nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorius vertinti visų ieškovų nurodytų teisės normų kontekste. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylos faktines aplinkybes, tinkamai identifikavo ir teisiškai kvalifikavo šalių ginčą.

39Ieškovai RUAB „VKK Investicija“ ir RUAB „VICUS“ tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose laikėsi nuoseklios pozicijos, kad ginčijamų sandorių negaliojimą iš esmės lemia ta aplinkybė, jog atsakovai AB SEB bankas (AB „SEB lizingas“ teisių perėmėjas) ir UAB „Litectus II“ (ginčo turto įgijėjas), būdami susiję (asocijuoti) juridiniai asmenys, sandorius dėl ginčo turto sudarė nesąžiningai, jog turtas buvo parduotas už žymiai mažesnę, nei vidutinė jo rinkos vertė, kainą. Ieškovai nurodė, jog toks turto perleidimas ne tik sąlygojo imperatyvios PMĮ 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos normos pažeidimą, bet ir sudarė sąlygas išvengti mokestinės naštos (apmokestinimo už gautas pajamas). Jie akcentavo aplinkybes, jog turtas buvo parduotas praėjus keturiems metams nuo jo perėmimo iš ieškovų, be to, nebuvo sudarytos galimybės sklypus pirkti atskirai, potencialūs pirkėjai nebuvo informuoti apie kiekvieno sklypo kainą (vertę).

40Pasak apelianto RUAB „VKK Investicija“, iš jo perimtas turtas buvo parduotas už 1 504 800 Lt (435 820,20 Eur), kai, jo paskaičiavimu, pagrįstu vidutinės rinkos vertės nustatymo ataskaitomis, turėjo būti parduotas už 2 594 109 Lt (751 305,89 Eur). Apelianto RUAB „VICUS“ teigimu, iš jo perimtas turtas buvo parduotas už 954 206,61 Lt (276 357,33 Eur), nors, jo paskaičiavimu, pagrįstu vidutinės rinkos vertės nustatymo ataskaitomis, turėjo būti parduotas už 2 594 709,45 Lt (751 479,80 Eur). Apeliantų vertinimu, atsižvelgiant į tai, jog turtas buvo parduotas susijusiai (tos pačios grupės) įmonei, toks turto pardavimas buvo iš anksto numatyta nesąžininga priemonė. Kaip jau minėta, iš ieškovų atsiimtas nekilnojamasis turtas ginčijamų sutarčių pagrindu buvo parduotas aukcioną laimėjusiam atsakovui UAB „Litectus II“. Aukcionas įvyko 2013 m. balandžio 26 d., 13 val., skelbimas apie aukcioną buvo patalpintas aukcioną vykdžiusios UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas tinklalapyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai neįrodė, kad sąlyginai ilgas laikotarpis (keturi metai) nuo turto perėmimo iki jo pardavimo, turėjo įtakos tam, jog turtas buvo perleistas už nepagrįstai mažą kainą. Iš aukciono protokolo matyti, kad turtas buvo parduotas vieninteliam aukcione dalyvavusiam potencialiam pirkėjui – atsakovui UAB „Litectus II“, kitų ginčo turto įsigijimu susidomėjusių asmenų nebuvo. Analizuotos aplinkybės patvirtina, kad iš apeliantų atsiimto turto pardavimas buvo vykdomas viešai ir buvo parduotas didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Byloje nėra duomenų apie tai, jog kuriam nors iš norinčių dalyvauti aukcione asmenų nebuvo leista dalyvauti aukcione, kad apeliantai prieštaravo dėl banko pasirinkto turto pardavimo būdo. Nenustatyta ir tai, kad apeliantai, turėdami tiesioginį suinteresuotumą tuo, jog ginčo turtas būtų parduotas už didžiausią kainą, šiame procese būtų veikę aktyviai, pavyzdžiui, siūlę kitokį turto pardavimo būdą, dėję didesnes pastangas pritraukti kaip įmanoma didesnį potencialių pirkėjų ratą, ir pan. Akcentuotina ir tai, jog apelianto RUAB „VICUS“ reiškiamos pozicijos esmę sudarančios aplinkybės jau buvo įvertintos įsiteisėjusia teismo nutartimi dėl AB SEB banko finansinio reikalavimo RUAB „VICUS“ restruktūrizavimo byloje patvirtinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-757/2014). Nors apeliantai į bylą ir pateikė duomenis iš Nekilnojamojo turto registro apie ginčo turto vidutinę rinkos vertę, jų iniciatyva atlikto Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas, iš kurių matyti, jog ginčo turto vidutinė rinkos vertė buvo didesnė, nei kaina, kuri buvo gauta ginčijamų sutarčių pagrindu, tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog turtą aukciono metu buvo galima parduoti už kur kas didesnę kainą, ar kad buvo suinteresuotų asmenų, kurie galėjo tą kainą sumokėti. Turto pardavimui aukcione nustatyta pradinė pardavimo kaina niekaip neribojo galimybės turtą parduoti už kur kas aukštesnę kainą, kurią laisva valia galėjo siūlyti aukciono dalyviai, suinteresuoti šio turto įsigijimu. Analogiškai turto pardavimo aukciono tvarka esmė ir reikšmė savininko (lizingo gavėjo) interesų užtikrinimui aiškinama ir kitose bylose (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-534/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013). Kita vertus, būtina pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog daikto rinkos kainos nustatymas, atliekant turto vertinimą ar ekspertizę, nereiškia (ne visada reiškia), kad daiktas gali būti už nustatytą kainą parduotas, t. y. realiai sudaryto pirkimo - pardavimo sandorio kaina gali būti daug mažesnė arba didesnė. Tam įtakos gali turėti įvairūs veiksniai ar jų visuma: turto vertinimo atlikimo metodika (buvo lyginami skelbimai informaciniuose šaltiniuose ar realiai įvykę sandoriai, vertinimas atliktas visos šalies ar atskirų regionų mastu ir pan.), daikto specifika, staigus ekonominės padėties pasikeitimas šalyje, laikotarpis nuo daikto vertės nustatymo iki jo pardavimo bei kitos reikšmingos aplinkybės, dėl kurių daikto vertė gali kisti (sumažėti ar padidėti) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013). Pažymima ir tai, jog Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė turto rinkos vertė, nustatyta masinio vertinimo būdu, t. y. apskaičiuojant ne konkretaus turto vertę, o vidutinę panašių objektų vertę, neatsižvelgiant į individualias turto savybes. Individualaus vertinimo išvados, kuriose atsispindi specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai ir pan. turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais už Nekilnojamojo turto registro duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2009). Taigi ir aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo esminės reikšmės teikti ieškovų pateiktiems duomenims, juolab, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog nė vienas pateiktų įrodymų tiesiogiai nepagrindžia ginčo turto individualios vertės (buvo vertinami vertintojo pasirinkti palyginamieji nekilnojamojo turto objektai). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovai neįrodė aplinkybės dėl galimumo ginčo turtą parduotas žymiai brangiau.

41Nors ieškovai apeliaciniuose skunduose akcentuoja, jog turtas buvo parduotas už mažesnę kainą, nes bankas ir turtą nusipirkusi įmonė yra tarpusavyje susiję juridiniai asmenys, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šios įmonės yra savarankiški juridiniai asmenys, turintys teisę savo nuožiūra sudaryti sandorius, o atsakovai neįrodė aplinkybės, jog šios įmonės galėjo daryti viena kitai įtaką dėl parduodamo daikto kainos (CPK 178 straipsnis). Vien aplinkybė, jog įmonės priklauso tai pačiai SEB grupei, neleidžia abejoti atsakovų sąžiningumu, realizuojant iš ieškovų susigrąžintą turtą. Kaip jau minėta, atsiimtų sklypų pirkimo - pardavimo sutartys buvo sudarytos su pirkėju ? aukciono dalyviu, kuris vienintelis išreiškė norą pirkti ginčo turtą. Teisėjų kolegija teisiškai nereikšmingais pripažįsta prielaidomis grindžiamus argumentus dėl netinkamo turto pardavimo būdo pasirinkimo (pvz., ginčo turtinio objekto neskaidant į pavienius sklypus). Atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, jog AB „SEB lizingas“ ir jo teises perėmusio atsakovo AB SEB banko pagrindinė veikla nėra tiesiogiai susijusi su nekilnojamuoju turtu, todėl nepagrįsta teigti, kad bankas turtui parduoti turėjo imtis operatyvesnių veiksmų, nukreiptų į didžiausių pajamų gavimą, analizuojant rinkos situaciją (vertinti, kokiu metu turtą palankiau parduoti, vertinti, ar didesnės pajamos bus gautos objektus parduodant kaip vieną objektą, ar atskirai). Pažymėtina, jog AB SEB bankas buvo ginčo turto savininkas, todėl savo nuožiūra galėjo ir turėjo teisę kitam asmeniui parduoti visą nuosavybės teisės objektą ar atskiras jo dalis (CK 4.37 straipsnio 2 dalis).

42Teisėjų kolegija taip pat teisiškai nereikšmingais pripažįsta apeliantų argumentus, jog atsakovų nesąžiningą susitarimą perimti iš ieškovų susigrąžintą turtą pagrindžia ne tik atsakovų tarpusavio ryšiai, bet ir pirmosios instancijos teismo neįvertintos kitos aplinkybės, pavyzdžiui, UAB „Litectus II“ turtinė padėtis, kuri leidžia teigti, kad įmonė nebuvo pajėgi prisiimti tokio finansinio įsipareigojimo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir apeliantų subjektyvus atsakovo finansinės padėties vertinimas neįtikina ginčijamų sandorių fiktyvumu ar netinkamu įvykdymu. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Litectus II“ sumokėjo už įsigytą turtą (dėl šios aplinkybės ginčo nėra). Apeliantų pozicija, esą pirkinys nėra adekvatus pirkėjo turtinei padėčiai, o jam suteikto finansavimo sąlygos šiam pernelyg palankios, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrindžia atsakovų nesąžiningumo, piktavališko susitarimo buvimo fakto, be to, nėra susijusi su nagrinėjamu ginču. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija neturi pagrindo šios apeliantų pozicijos vertinti išsamiau.

43Pagal PMĮ 40 straipsnio 2 dalį, jei asocijuotų asmenų tarpusavio sandoriuose arba ūkinėse operacijose sudaromos arba nustatomos kitokios sąlygos, negu būtų sudaromos ar nustatomos neasocijuotų asmenų tarpusavio sandoriu arba ūkine operacija, tada bet koks pelnas (pajamos), kuris, jei tokių sąlygų nebūtų, būtų priskiriamas vienam iš tų asmenų, bet dėl tokių sąlygų jam nepriskiriamas, gali būti įtraukiamas į to asmens pajamas ir atitinkamai apmokestinamas. Šią įstatymo nuostatą įgyvendinančiame poįstatyminiame akte (Taisyklėse) nurodyta, jog nustatant kontroliuojamosios transakcijos (transakcija tarp neasocijuotų asmenų) kainas, turi būti laikomasi ištiestosios rankos principo (Taisyklių 5 punktas). Šiose Taisyklėse ištiestosios rankos principas aiškinamas kaip principas, pagal kurį kontroliuojamųjų transakcijų kainos neturi skirtis nuo tikrosios rinkos kainos, o pelnas, uždirbtas arba pajamos, gautos atlikus kontroliuojamąsias transakcijas, neturi skirtis nuo pelno (pajamų), kuris būtų uždirbtas, atlikus transakciją tikrąja rinkos kaina. Ištiestosios rankos principas grindžiamas kontroliuojamosios transakcijos sąlygų palyginimu su palyginamąja transakcija ar transakcijomis (Taisyklių 3 punktas). Apeliantų nuomone, ginčijamais sandoriais buvo pažeistos šios teisės normos.

44Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ankstesnėje šios nutarties dalyje analizuotos faktinės aplinkybės, be kita ko, turto pardavimo eiga, neleidžia daryti išvados dėl cituojamų įstatymo nuostatų pažeidimo. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ginčo turtas perėjo su banku susijusios bendrovės nuosavybėn. Tačiau vien šis faktas nelemia ginčijamų sandorių neteisėtumo. Jau pažymėta, jog ieškovai neįrodė, kad ginčo turtas buvo parduotas už nepagrįstai žemą kainą. Teisėjų kolegijos vertinimu, PMĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostata, kuria savo poziciją dėl sandorių negaliojimo grindžia apeliantai, nagrinėjamu atveju netaikytina. Šios normos analizė kitų PMĮ nuostatų kontekste leidžia daryti išvadą, jog joje įtvirtintas teisinis reguliavimas skirtas siekiant apsaugoti valstybės interesus nuo susijusių įmonių susitarimų, kuriais siekiama išvengti mokestinių prievolių vykdymo. Tačiau nagrinėjamos bylos faktinė situacija, be kita ko, ir aplinkybė, jog ginčo turtą nuspręsta parduoti viešai, neribojant kitų asmenų teisės pirkti turtą, turto pardavimą išviešinant specializuotomis priemonėmis, o atsakovui UAB „Litectus II“ aukcione dalyvaujant kaip įprastam potencialiam pirkėjui, neleidžia daryti išvados, jog turto pirkimo - pardavimo sąlygos buvo pritaikytos konkrečiam pirkėjui (šiuo atveju – atsakovui UAB „Litectus II“). Minėta, jog byloje nėra duomenų, kad buvo sudarytos kliūtys ginčo turtą įsigyti kitiems asmenims. Ta aplinkybė, jog turtas buvo parduodamas viešai, neribojant kitų asmenų dalyvavimo šiame procese, neleidžia ginčijamų sutarčių laikyti asocijuotų asmenų uždarais (neviešais, užslėptais) tarpusavio sandoriais. Kolegijos vertinimu, analizuojama PMĮ nuostata įstatymų leidėjas apmokestinimo tikslu siekė įvirtinti vienodą tiek susijusių, tiek nesusijusių įmonių teisinę padėtį. Tuo tarpu nepagrįsta apeliantų pozicija suponuoja išvadą, jog turto perleidimo sandoris su asocijuotu asmeniu būtų sudarytas jam nepalankesnėmis sąlygomis lyginant su kitu (nesusijusiu) potencialiu pirkėju, arba visiškai būtų suvaržyta pardavėjo teisė parduoti turtą. Kolegija prieina išvadą, jog apeliantai neįrodė, kad ginčijami sandoriai sudaryti pažeidžiant PMĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kita vertus, pagrįsta pripažintina pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovams neįrodžius, kad ginčo turtas turėjo (galėjo) būti parduotas už didesnę kainą, ginčijamų sandorių teisėtumo vertinimas PMĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatos ir atitinkamų ieškovų argumentų kontekste tampa nereikšmingas.

45Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal CK 1.81 straipsnį

46Ieškovai ginčijamus sandorius prašė pripažinti negaliojančiais, kaip sudarytus pažeidžiant PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalies imperatyvią normą, be to, ieškovų vertinimu, ta aplinkybė, kad ginčijamų sandorių šalys susitarė dėl mažesnės turto kainos, sudaro pagrindą išvadai, jog tokiu būdu buvo išvengta mokesčių valstybei mokėjimo. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ieškovas RUAB „VICUS“ savo pozicijos šiuo sandorių negaliojimo pagrindo klausimu nebepalaikė. Apelianto RUAB „VKK Investicija“ apeliacinio skundo turinys leidžia daryti išvadą, jog ir jis nebepalaiko savo pozicijos dėl PVM įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo. Tačiau apeliantas nurodė, kad šalių susitarimas dėl mažesnės ginčo turto kainos sąlygojo mokesčių valstybei nesumokėjimą, todėl ginčijami sandoriai prieštarauja viešajai tvarkai, teisingumo principui. Apeliantų vertinimu, ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybės (turto perleidimas susijusiai įmonei už žemesnę kainą, atsakovo AB SEB banko elgesys turto realizavimo procese) esą sudaro pagrindą išvadai, kad sandoriai prieštarauja gerai moralei, sąžiningumo, teisingumo principams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantų argumentu. Kadangi apeliaciniuose skunduose nebemotyvuojamas ginčijamų sandorių prieštaravimas PVM įstatymo 32 straipsnio 2 daliai, teisėjų kolegija neturi pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo klausimu apeliacinei kontrolei. Apibendrinusi nurodytus apeliantų argumentus, kolegija pažymi, jog juos sudaro dvi grupės: a) turto susijusiai įmonei pardavimas už mažesnę nei rinkos kainą, sudarė sąlygas išvengti mokesčių mokėjimo prievolės; b) tokia atsakovų nesąžiningumo sąlygota turto pardavimo eiga prieštarauja pirmiau išvardintiems teisės principams. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems apeliantų argumentams.

47Viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Viešąją tvarką įtvirtina imperatyviosios teisės normos. Sandorio turinys geros moralės požiūriu vertintinas pagal moralės vertybių (gėrio ir blogio, sąžiningumo ir nesąžiningumo) sampratą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškintas šios teisės normos turinys: įstatyme neatskleistas formuluotės viešoji tvarka ar gera moralė turinys; jis yra įvairialypis ir sietinas ne tik su atliekamais veiksmais, bet ir su tikslais bei veiksmų pasekmėmis. Sprendžiant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, būtina įvertinti, kokie padariniai gali atsirasti ar atsiranda ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2006; 2008 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-617/2008; kt.). Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai iš tiesų turi labai svarbią reikšmę. Remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo nukreiptas į tikslo, priešingo viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekimą. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. sausio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003).

48Visų pirma, pažymėtina, kad faktinės bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.81 straipsnio pagrindu, buvo įvertintos ankstesnėje nutarties dalyje dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo imperatyviai PMĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatai. Pirmiau šioje nutartyje atmesti ir tie apeliantų argumentai, kuriais šie grindė savo poziciją dėl atsakovų nesąžiningumo, netinkamai vykdyto ginčo turto pardavimo. Minėta, jog šios aplinkybės ieškovo RUAB „VICUS“ atžvilgiu iš esmės visa apimtimi jau įvertintos įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartimi. Teisėjų kolegija atmesdama apeliantų argumentus dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo šiai įstatymo nuostatai nusprendė, kad apeliantai neįrodė atsakovų sąsajumo įtakos ginčijamų sandorių teisėtumui bei aplinkybės, jog turtas buvo parduotas už pernelyg žemą kainą. Todėl nepasitvirtinus apeliantų prielaidoms, jog šalys esą nesąžiningai susitarė dėl žemesnės (nei reali turto rinkos vertė) kainos, nėra pagrindo tirti, ar tokiu būdu buvo siekiama išvengti mokesčių mokėjimo prievolės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantai neįvykdė pareigos įrodyti, kad toks ginčijamų sandorių sudarymo tikslas atsakovų buvo sąmoningai nukreiptas į siekį išvengti mokestinės prievolės. Kaip byloje nustatyta ir ne kartą akcentuota, ginčo turtas buvo parduotas aukcione, kuriame galėjo dalyvauti visi to pageidaujantys asmenys. Tokio pardavimo eigoje piktavališkai susitarusios šalys negalėjo būti tikros, jog tokį susitarimą pavyks įgyvendinti, kadangi turtą aukcione nevaržomai galėtų įsigyti bet kuris kitas potencialus pirkėjas. Būtina akcentuoti ir tą aplinkybę, jog byloje trečiojo asmens teisėmis dalyvavo Valstybinė mokesčių inspekcija, kuri neįžvelgė ginčijamų sandorių neteisėtumo požymių bei valstybės interesų mokestinių prievolių vykdymo procese pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismui išdėstyta mokesčių administratoriaus pozicija leidžia teigti, jog mažesnės pardavimo kainos nurodymas sudarytų prielaidas mokestiniam tyrimui, o šio rezultatui esant atsakovams nepalankiam – tokia aplinkybė sandorių teisėtumui įtakos neturėtų, tik sudarytų prielaidas papildomam apmokestinimui. Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje surinkti duomenys neleidžia daryti išvados, kad atsakovai išvengė mokestinės prievolės. Kita vertus, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, net ir tuo atveju, jeigu ginčijamų sandorių tyrimo procese būtų nustatytas mokestinis pažeidimas, ši aplinkybė nelemtų sandorių negaliojimo, kadangi neigiamos tokių sandorių negaliojimo pasekmės galėtų būti pašalintos kitokiomis priemonėmis (pvz., taikant sankcijas, papildomai apmokestinant). Minėta, jog sprendžiant, ar sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, būtina įvertinti, kokie padariniai gali atsirasti ar atsiranda ne tik visuomenei, valstybei, bet ir atskiriems asmenims. Mokestinių prievolių pažeidimo atveju valstybei sukeltos neigiamos teisinės pasekmės būtų pašalintos ir nekonstatuojant sandorių negaliojimo.

49Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ginčijamų nekilnojamojo turto pirkimo - pardavimo sandorių negaliojimui pagal CK 1.81 straipsnio nuostatas. Pritartina ir pirmosios instancijos teismo išvadai, jog parduodant ginčo turtą taip pat nebuvo pažeistos imperatyviosios įstatymo normos (CK 1.80 straipsnis).

50Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, kiti juose nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

51Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai atskleidė bylos esmę, tinkamai įvertino ginčijamų pirkimo - pardavimo sutarčių teisėtumą, todėl šio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami (CPK 329, 330 straipsniai).

52Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

53Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai RUAB „VICUS“, RUAB „VKK Investicija“ pirmosios instancijos... 5. Nurodė, kad 2007 m. kovo 14 d. UAB „VICUS“ ir AB „SEB lizingas“... 6. Ieškovai taip pat nurodė, kad 2007 m. kovo 14 d. ieškovas UAB „VKK... 7. Atsakovas AB SEB bankas su ieškovų procesiniuose dokumentuose nurodytais... 8. Atsakovas UAB „Litectus II“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.... 9. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija nagrinėjamu klausimu... 10. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 32-ojo notarų biuro notarė R. J. prašė... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 13. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų argumentą, jog bendrovių... 14. Teismas, išnagrinėjęs šalių argumentus dėl ginčo sandorių... 15. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 16. Apeliaciniais skundais, kurių turinys iš esmės yra tapatus, ieškovai RUAB... 17. Ieškovai apeliaciniuose skunduose pareiškė prašymus civilinę bylą... 18. Atsakovas UAB „Litectus II“ su ieškovų RUAB VICUS“ ir RUAB „VKK... 19. Atsakovas AB SEB bankas su ieškovų apeliaciniais nesutinka, prašo juos... 20. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimuose į... 21. Ieškovas RUAB „VKK Investicija“ pateiktą atsiliepimą į ieškovo RUAB... 22. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 23. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 24. Dėl naujo įrodymo priėmimo, bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos... 25. Ieškovas RUAB „VKK Investicija“ apeliacinės instancijos teismui pateikė... 26. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 27. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nedalyvaujant ieškovo RUAB... 28. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatęs, kad paskirtojo teismo... 29. Ieškovai RUAB „VKK Investicija“ ir RUAB „VICUS“ apeliaciniuose... 30. Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis bendrąja CPK 322 straipsnyje... 31. Daiktų pirkimas - pardavimas aukciono būdu reiškia, kad daiktai siūlomi... 32. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2007 m. kovo 14 d. ieškovas UAB... 33. 2007 m. kovo 14 d. tarp ieškovo UAB „VKK Investicija“ ir AB „SEB... 34. Dėl ginčijamų pirkimo - pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis... 35. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovų argumentą, kad... 36. Nėra pagrindo pritarti apeliantų pozicijai, jog pirmosios instancijos teismo... 37. Vienas iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kada apeliacinės... 38. Pažymėtina ir tai, jog teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo... 39. Ieškovai RUAB „VKK Investicija“ ir RUAB „VICUS“ tiek bylą... 40. Pasak apelianto RUAB „VKK Investicija“, iš jo perimtas turtas buvo... 41. Nors ieškovai apeliaciniuose skunduose akcentuoja, jog turtas buvo parduotas... 42. Teisėjų kolegija taip pat teisiškai nereikšmingais pripažįsta apeliantų... 43. Pagal PMĮ 40 straipsnio 2 dalį, jei asocijuotų asmenų tarpusavio... 44. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ankstesnėje šios nutarties dalyje... 45. Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagal CK 1.81... 46. Ieškovai ginčijamus sandorius prašė pripažinti negaliojančiais, kaip... 47. Viešajai tvarkai ir gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir... 48. Visų pirma, pažymėtina, kad faktinės bylos aplinkybės, kuriomis... 49. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo... 50. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, kiti juose nurodyti... 51. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai... 52. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 53. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti...