Byla 3K-3-338/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Sigitos Rudėnaitės, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. galutinio sprendimo bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dujų ūkio prekės“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas 2004 m. gegužės 19 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad ne pelno organizacija „Kauno kultūros rūmai“ (toliau – Kauno kultūros rūmai) ir AB „Tarptautinis SAF koncernas“ (toliau – Koncernas) 1993 m. lapkričio 2 d. sudarė bendros jungtinės veiklos sutartį Nr. 0204-TC, kurią 1994 m. sausio 13 d. patvirtino Kauno miesto savivaldybės valdyba. Šia sutartimi Kauno kultūros rūmai įsipareigojo suteikti bendros veiklos plėtojimui reikalingas patalpas, o Koncernas – atlikti pagal atskirą susitarimą perduotų naudoti patalpų rekonstrukciją pagal iš anksto suderintus projektus, taip pat einamuosius ir kapitalinius remonto darbus. Anot ieškovo, vykdydamas minėta sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, Koncernas rekonstravo Kauno kultūros rūmų pastato, esančio Kaune, Vytauto pr. 79, ketvirto aukšto palėpės patalpas – pakeitė stogo dangą ir įrengė 368,5 kv. m bendro ploto negyvenamąsias patalpas. Atliktų rekonstrukcijos darbų bendra vertė – 529 755 Lt. Ieškovo teigimu, rekonstruotas patalpas Koncernas ketino panaudoti azartinių lošimo namų verslui, tačiau, Lietuvos Respublikos Seimui 1995 m. neleidus Lietuvoje plėtoti azartinių lošimų verslo, Koncernas savo ketinimų įgyvendinti negalėjo. Ieškovas nurodė, kad Koncernas užbaigė rekonstrukcijos darbus ir patalpas leido naudoti Kauno kultūros rūmų reikmėms. 1998 m. lapkričio 5 d. priėmimo-perdavimo aktu Kauno kultūros rūmai pastatą su rekonstruotomis patalpomis perdavė Kauno miesto savivaldybei. Po šio patalpų perdavimo bendros jungtinės veiklos sutartis faktiškai nebuvo vykdoma, 1998 m. lapkričio 5 d. Koncernas tą sutartį vienašališkai nutraukė. 1998 m. rugpjūčio 18 d. ieškovas ir Koncernas sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria Koncernas, negalėdamas grąžinti ieškovui skolos, jam perleido reikalavimo teisę į 529 755 Lt investuotų lėšų. Ieškovo nuomone, santykiai, susiklostę tarp Kauno miesto savivaldybės, Kauno kultūros rūmų ir Koncerno, yra analogiški panaudos teisiniams santykiams, todėl, Koncernui pagerinus suteiktas naudotis patalpas, ieškovas, kaip Koncerno reikalavimo teisių perėmėjas, turi teisę reikalauti iš pastato savininko – atsakovo – atlyginti patalpų pagerinimo išlaidas. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 529 755 Lt patalpų pagerinimo išlaidoms atlyginti.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Kauno apygardos teismas 2004 m. birželio 9 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo 529 755 Lt turto pagerinimo išlaidų.

7Atsakovas pateikė teismui motyvuotus prieštaravimus.

8Kauno apygardos teismas 2004 m. lapkričio 17 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą 2004 m. birželio 9 d. preliminarų sprendimą. Teismas nustatė, kad pelno nesiekianti organizacija Kauno kultūros rūmai ir Koncernas 1993 m. lapkričio 2 d. sudarė bendros jungtinės veiklos sutartį, kurią 1994 m. sausio 13 d. patvirtino Kauno miesto valdyba, kaip Kauno kultūros rūmų steigėja. Šia sutartimi ir jos priedu Nr. 1 Koncernas įsipareigojo rekonstruoti Kauno kultūros rūmų naudojamo pastato, esančio Kaune, Vytauto pr. 79, ketvirtojo aukšto palėpės patalpas. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad apie numatomą atlikti pastato rekonstrukciją atsakovui buvo žinoma ir tam jis neprieštaravo. Teismo vertinimu, šias aplinkybes taip pat patvirtina atsakovo 1993 m. lapkričio 30 d. ir 1993 m. gruodžio 2 d. raštai, iš kurių turinio matyti, jog atsakovui buvo žinoma, kad rekonstruotose patalpose ketinama steigti lošimo namus. Teismas konstatavo, kad ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, jog ieškovas atliko rekonstrukcijos darbų už 529 755 Lt. Teismas taip pat nustatė, kas rekonstrukcijos metu pastatas buvo valstybės nuosavybė, patikėjimo teise valdoma atsakovo. Teismas konstatavo, kad, nepaisant to, jog 1996 m. balandžio 4 d. aptariamas pastatas teisiškai buvo registruotas Kauno kultūros rūmų vardu, jo teisinis statusas iki 1998 m. balandžio 29 d. nepasikeitė. Teismas nustatė, kad, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 20 d. nutarimu Nr. 1251, Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“, Kauno apskrities viršininkas 1998 m. vasario 23 d. perdavimo-priėmimo aktu pastatą, kaip valstybės nuosavybę, perdavė Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, o 1998 m. balandžio 29 d. tas pastatas buvo teisiškai registruotas Kauno miesto savivaldybės vardu. Teismas sprendė, kad tarp atsakovo ir Kauno kultūros rūmų susiklostė ginčo pastato panaudos santykiai, kurie tęsėsi nuo 1993 m. spalio 12 d., kai pastatas buvo perduotas naudoti Kauno kultūros rūmams, iki 1998 m. lapkričio 5 d., kai perdavimo-priėmimo aktu Kauno kultūros rūmai pastatą grąžino atsakovui. Teismo vertinimu, panaudos gavėjas, gavęs panaudos davėjo sutikimą, perdavė dalį ginčo pastato naudotis trečiajam asmeniui – Koncernui. Remdamasis 1964 m. CK 366 straipsnio 2 dalimi ir 316 straipsnio 1 dalimi, teismas sprendė, kad atsakovas privalo atlyginti jam nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo išlaidas. Teismas pažymėjo, kad reikalavimo teisės į patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimą perleidimą ieškovui patvirtina 1998 m. rugpjūčio 18 d. reikalavimo perleidimo sutartis.

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2007 m. gruodžio 3 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. galutinį sprendimą ir 2004 m. birželio 9 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo ieškovui 311 619,28 Lt turto pagerinimo išlaidų ir šiuos ieškovo reikalavimus atmetė; paliko nepakeistą kitą teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovui priteista 218 135,72 Lt turto pagerinimo išlaidų. Kolegija, iš esmės sutikusi su pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo motyvais, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovo prašomą pagerinimo išlaidų sumą, pažeidė CPK 177, 183, 185, 195 straipsnių nuostatas, nes sprendimą grindė ieškovo pateiktų dokumentų duomenimis, kurie neatitinka rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų – ne visuose dokumentuose nurodytas objektas, kuriame buvo atlikti darbai, finansiniai dokumentai neturi privalomų rekvizitų, kai kurių dokumentų kopijos neįskaitomos, neaiškūs darbai, kuriems panaudotos statybinės medžiagos. Remdamasi teismo statybos ekonominės ekspertizės 2007 m. kovo 30 d. akto duomenimis, kolegija sprendė, kad ginčo objekte 1994-1995 m. atlikta rekonstrukcijos darbų už 218 135,72 Lt ir toks yra atsakovo turto pagerinimo išlaidų dydis.

10III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

11Kasaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. galutinį sprendimą kartu su 2004 m. birželio 9 d. preliminariu sprendimu bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

121. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo ir įvertino byloje esančių įrodymų visetą, taip pažeisdami CPK 177, 185 straipsnių reikalavimus, taip pat netinkamai taikė CPK 263 straipsnio nuostatas, reikalaujančias teismų priimtų sprendimų pagrįstumo, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos bylose dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimas Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto valdyba v. Vilniaus knygos draugija, bylos Nr. 3K-3-856/2000; 2007 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Bulotienė v. T. Puišys ir kt., bylos Nr. 3K-3-150/2007).

131.1. Konstatuodami, kad atsakovui buvo žinoma apie numatomas rekonstruoti patalpas, bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, jog bendros jungtinės veiklos sutartyje nebuvo nurodyta, kokios konkrečiai patalpos šia sutartimi perduodamos ir kokias numatoma rekonstruoti. Be to, išsamiai neištirdami bendros jungtinės veiklos sutarties ieškovo pateikto priedo Nr. 1, teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad priedas Nr. 1 yra be datos, jame nenurodyta jo priklausomybė konkrečiai jungtinės veiklos sutarčiai, šis priedas nebuvo patvirtintas tuometės Kauno miesto valdybos, be to, jame nurodoma tik apie lošimo namų įsteigimą ir visiškai neužsimenama apie patalpų rekonstrukciją. Bylą nagrinėję teismai nepakankamai išsamiai išanalizavo jungtinės veiklos sutarties 3 punkte išdėstytas sąlygas, kad Koncernas įsipareigojo atlikti pagal atskirą susitarimą perduotų naudoti patalpų rekonstrukciją pagal iš anksto suderintus projektus, einamuosius ir kapitalinius Kauno kultūros rūmų darbus (sutarties 3.2.1 papunktis). Nuspręsdami, kad atsakovui buvo žinoma apie ginčo patalpų rekonstrukciją, teismai netyrė ir nevertino Kauno kultūros rūmų rekonstruotų palėpės patalpų, perduodamų eksploatacijai, priėmimo-perdavimo 1995 m. gegužės 8 d. akto, iš kurio matyti, kad jokio suderinimo dėl ginčo patalpų rekonstrukcijos darbų su tuomete Kauno miesto valdyba nebuvo. Kasatorius nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų argumentais, kad atsakovo žinojimą apie rekonstruojamas patalpas patvirtina Kauno miesto valdybos 1993 m. gruodžio 2 d. raštas Nr. 29-1902 ir Kauno miesto tarybos 1993 m. lapkričio 30 d. raštas Nr. 37, nes šiuose raštuose nurodoma tik apie neprieštaravimą leidžiant AB „Tarptautinis SAF koncernas“ dalyvauti konkurse ir neužsimenama apie palėpės patalpų rekonstrukciją ar pan. Kasatoriaus teigimu, jokie byloje esantys dokumentai nepatvirtina bylą nagrinėjusių teismų išvados, kad atsakovui buvo žinoma apie ginčo patalpų rekonstrukciją ir jis tam neprieštaravo.

141.2. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, kad ginčo patalpų rekonstrukcijos metu jos buvo valstybės nuosavybė, patikėjimo teise valdomos Kauno miesto savivaldybės. Teismai nevertino Kauno miesto valdybos 1993 m. spalio 12 d. potvarkio Nr. 1297-v, kuriame nurodyta, kad pastatas perduodamas į Kultūros rūmų balansą; taip pat neatsižvelgė ir nevertino Kauno kultūros rūmų 1998 m. liepos 21 d. rašto Nr. 01-37 ir Kauno kultūros rūmų rekonstruotų palėpės patalpų priėmimo-perdavimo 1995 m. gegužės 8 d. akto, iš kurių darytina išvada, jog ginčo patalpų pagerinimas buvo atliktas iki 1995 m. gegužės mėnesio ir iš karto po rekonstrukcijos šios pagerintos patalpos 1995 m. gegužės 8 d. buvo vėl grąžintos Kauno kultūros rūmams, o ne tuometei Kauno miesto valdybai. Be to, pirmosios instancijos teismas 2004 m. lapkričio 17 d. galutiniame sprendime konstatavo, kad pastatas, kuriame yra rekonstruotos ginčo patalpos, 1996 m. balandžio 4 d. buvo teisiškai registruotas Kauno kultūros rūmų vardu, o apeliacinės instancijos teismas nutartyje pažymėjo, jog Kauno miesto savivaldybės nuosavybe tas pats pastatas tapo tik 1998 m. balandžio 29 d.

151.3. Kadangi bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nusprendė, kad ginčo patalpos rekonstrukcijos metu buvo valstybės nuosavybė, patikėjimo teise valdomos atsakovo, tai negalima sutikti su teismų konstatuota aplinkybe, jog tarp Kauno miesto savivaldybės ir Kauno kultūros rūmų susiklostė panaudos teisiniai santykiai ir kad tuometė Kauno miesto valdyba buvo davusi sutikimą Koncernui atlikti ginčo patalpų pagerinimą. Kasatorius pažymi, kad pagal 1964 m. CK 366 straipsnį panaudos sutarčiai atitinkamai taikomos taisyklės, nustatytos šio kodekso 298 straipsnyje, o 298 straipsnyje buvo nustatyta, jog panaudos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinės formos; be to, nekilnojamojo turto panaudos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka turi būti įregistruojama. Tuo tarpu byloje nepateikta nė vieno įrodymo, pagrindžiančio tokią aplinkybę ir leidžiančio daryti pagrįstą išvadą apie faktinių panaudos santykių buvimą.

161.4. Bylą nagrinėję teismai nepasisakė ir neanalizavo atsakovo argumentų ir prašymų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje yra pateiktas Koncerno ir Kauno kultūros rūmų 1995 m. gegužės 8 d. perdavimo-priėmimo aktas, kuriuo rekonstruotos ginčo patalpos perduotos Kauno kultūros rūmams. Kasatoriaus manymu, vėliausiai nuo šios dienos Koncernas turėjo teisę pareikalauti lėšų už rekonstruotas patalpas kompensavimo, o Kauno kultūros rūmams ar tuometei Kauno miesto valdybai atsisakius šias lėšas sumokėti, Koncernas turėjo sužinoti apie tariamą jo teisės pažeidimą. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal 1964 m. CK 84 straipsnį bendrasis ieškinio senaties terminas yra treji metai, o pagal 87 straipsnį asmenų pasikeitimas prievolėje nepakeičia ieškinio senaties termino.

172. Bylą nagrinėję teismai nenagrinėjo tikrųjų bendros jungtinės veiklos sutarties šalių ketinimų ir šios sutarties sudarymo tikslo (sutarties 1 punktas), neatsižvelgė į atsakovo nurodytas aplinkybes, kad bendros jungtinės veiklos sutartyje nebuvo numatyta, kokios patalpos bus perduotos Koncernui naudoti, kaip, kokie ir kada rekonstrukcijos (remonto) darbai bus vykdomi, taip pat teismai neįsigilino į sutarties 3 punkte išdėstytus šalių įsipareigojimus. Anot kasatoriaus, pagal nurodytą sutartį Koncernui buvo leista naudotis Kauno kultūros rūmų turimomis patalpomis nenustatant už naudojimąsi jomis jokio mokesčio, bet su ta sąlyga, kad Koncernas remontuos atskiru susitarimu suteiktas patalpas. Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad atsakovas privalo atlyginti ieškovui su ginčo patalpų rekonstrukcija susijusias išlaidas, kasatoriaus nuomone, yra nesąžininga ir neteisinga. Anot kasatoriaus, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą, nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Turto bankas“ v. UAB „Vaidluvė“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006).

183. Jungtinės veiklos sutarties 4.1 punkte nustatyta, kad Kauno kultūros rūmai neatsako už Koncerno įsipareigojimus ir skolas tretiesiems asmenims. Anot kasatoriaus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004, konstatavo, jog sutarties sąlygos turi įstatymo galią jos šalims. Nurodydami, kad ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo atlyginti išlaidas, kurias patyrė Koncernas, bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė ne tik į jungtinės veiklos sutarties 4.1 papunkčio sąlygą, bet ir į tai, kad nei Kauno kultūros rūmai, nei Kauno miesto savivaldybė niekada nebuvo Koncerno skolininkai (atsižvelgiant į sutarties 3 punkto sąlygas), kad pats Koncernas niekada nebuvo pareiškęs jokių reikalavimų nei Kauno kultūros rūmams, nei Kauno miesto savivaldybei. Teismai taip pat neanalizavo ir tos aplinkybės, kad nė viename byloje pateiktame dokumente, sudarytame Kauno kultūros rūmų, Kauno miesto valdybos ar Koncerno, niekur nebuvo užsiminta apie tai, kad už patalpų rekonstrukciją Koncernui bus atlyginta kokia nors pinigų suma. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ieškovas, kaip Koncerno teisių perėmėjas, turi teisę į ginčo patalpų pagerinimo metu patirtas išlaidas, yra nepagrįsta.

194. Bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad bankroto bylos iškėlimo Kauno kultūros rūmams aplinkybė neturėjo esminės reikšmės sprendžiant nagrinėjamą ginčą, kasatoriaus nuomone, netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias taisykles, susijusias su bankroto procedūrų vykdymu. Atsižvelgdamas į Bankroto įstatymo, galiojusio nuo 1998 m. gruodžio 10 d. iki 2000 m. kovo 29 d., 3 straipsnio ir 25 straipsnio 1 dalies nuostatas, kasatorius teigia, kad pripažinus ieškovą teisėtu Kauno kultūros rūmų kreditoriumi (pirmoji reikalavimo perleidimo sutartis ieškovo ir Koncerno buvo sudaryta 1998 m. rugpjūčio 18 d.) tuo metu galiojusiuose teisės aktuose buvo įtvirtinta ieškovui galimybė savo reikalavimą pareikšti iškeltoje bankroto byloje. Ir tai ieškovas galėjo padaryti neatsižvelgdamas į tai, kad bankroto bylos iškėlimo metu rekonstruotos ginčo patalpos nebebuvo įregistruotos Kauno kultūros rūmų vardu, nes bankroto bylose kreditorių reikalavimai nukreipiami ir pateikiami įsipareigojimų neįvykdžiusiam asmeniui, o ne jo kažkada turėtam turtui. Kasatoriaus nuomone, nepateikdamas reikalavimo Kauno kultūros rūmams iškeltoje bankroto byloje, ieškovas tokiais konkliudentiniais veiksmais (neveikimu) pripažino ir patvirtino aplinkybę, kad jis neturėjo reikalavimo teisės nei Kauno kultūros rūmams, nei tuometei Kauno miesto valdybai (Kauno kultūros rūmų steigėjai).

20Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Dujų ūkio prekės“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

211. Kasatoriaus teiginiai, kad jam neva nebuvo žinoma apie ginčo patalpų rekonstrukciją, suponuoja atsakovo nesąžiningumą. Ieškovas pažymi, kad byloje esančių įrodymų visetas aiškiai patvirtina, jog atsakovui buvo tikrai žinomas faktas dėl ginčo patalpų rekonstrukcijos, juolab kad kasatoriaus atstovė pirmosios instancijos teisme pripažino, kad „faktiškai remonto darbai buvo daromi, buvo žinoma apie lošimo namų steigimo ketinimus“ ir kad „koncernas atliko darbus teisėtai, bet savivaldybė neturėjo pareigos finansuoti“. Be to, atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiuo aspektu kasatorius iškelia visiškai naujas faktines aplinkybes (CPK 347 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnis), jog: a) jungtinės veiklos sutartyje nebuvo numatyta, kokias konkrečiai patalpas numatoma rekonstruoti; b) sutartyje nebuvo nurodyta, jog pridedami kokie nors papildomi dokumentai, įskaitant priedą Nr. 1; c) priedas Nr. 1 yra be datos, jame nenurodyta priklausomybė jungtinės veiklos sutarčiai, šis priedas nepatvirtintas atsakovo.

222. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ginčo patalpos tik nuo 1996 m. balandžio 4 d. buvo teisiškai registruotos Kauno kultūros rūmų vardu, o Kauno miesto savivaldybės nuosavybe tapo nuo 1998 m. balandžio 29 d. Tuo tarpu nuo 1952 m. balandžio 10 d. iki 1996 m. balandžio 4 d. šios patalpos buvo valstybės nuosavybė, patikėjimo teise valdomos Kauno miesto savivaldybės tarybos. Ieškovas pažymi, kad 1993 m. spalio 2 d. potvarkio Nr. 1297-v pagrindu ginčo pastato perdavimas į Kauno kultūros rūmų balansą nepanaikino valstybės nuosavybės teisės į šį pastatą (1964 m. CK 149 straipsnio 2 dalis). Be to, žemesnių instancijų teismuose kasatorius neginčijo aplinkybės dėl patalpų priklausomybės jam (CPK 347 straipsnio 2 dalis).

233. Kadangi teisiniai santykiai, susiklostę tarp Kauno miesto savivaldybės, Kauno kultūros rūmų ir Koncerno yra panašūs į panaudos teisinius santykius, tai bylą nagrinėję teismai pagal CK 1.8 straipsnį šiems santykiams tinkamai pritaikė CK 366, 370 straipsniuose bei 316 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas, kaip Koncerno reikalavimo teisių perėmėjas, turi teisę reikalauti iš pastato savininko – atsakovo – patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo.

244. Atsiliepime pažymima, kad atsakovas nebuvo laiku pareiškęs reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą, o tokį prašymą atsakovo atstovas pateikė tik žodžiu apeliacinės instancijos teismo posėdyje (CK 1.126 straipsnis, CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 323 straipsniai, 324 straipsnio 2 dalis). Be to, atsiliepime pažymima, kad ieškovui apie jo teisių pažeidimą tapo žinoma nuo Kauno kultūros rūmų ginčo patalpų perdavimo atsakovui momento, t. y. nuo 1998 m. lapkričio 5 d. VšĮ „Kauno kultūros rūmai“ ir atsakovo pasirašyto ginčo patalpų priėmimo-perdavimo akto, todėl ieškinio senaties termino pabaiga laikytina 2008 m. lapkričio 5 d. (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnis).

255. Ieškovo teigimu, kasatorius, pažeisdamas CK 6.193 straipsnio 1, 5 dalių nuostatas, jungtinės veiklos sutartį aiškina remdamasis vien pažodiniu sutarties tekstu, netgi nutylėdamas apie sutarties 2.8 papunktį, kuris praplečia šios sutarties sudarymo tikslus.

266. Ieškovo teigimu, kasatorius nenurodo, kokią būtent materialinės teisės normą pažeidė bylą nagrinėję teismai, vertindami reikalavimo perleidimo susitarimų teisėtumą. Atsiliepime pažymima, kad reikalavimo sutartis ir jos priedas nebuvo kasatoriaus nuginčyti teismine tvarka ir yra galiojantys. Be to, aptariamuoju atveju kasatorius vėl nurodo naujas aplinkybes dėl ieškovo neturėjimo teisės reikšti atsakovui reikalavimus dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo (CPK 347 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis).

277. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius prieš bankroto bylos iškėlimą VšĮ „Kauno kultūros rūmai“ faktiškai perėmė savo žinion ieškovo lėšomis pagerintą turtą ir nuosavybės teise įregistravo VĮ Registrų centre. Dėl to VšĮ „Kauno kultūros rūmai“, nebūdama ginčo pastato savininkas nei sudarant jungtinės veiklos sutartį, nei rekonstruojant patalpas, nei jungtinės veiklos sutarties nutraukimo metu, neturi jokios pareigos atlyginti į šių patalpų pagerinimus investuotas lėšas. Taigi nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo ieškovui pateikti reikalavimus VšĮ „Kauno kultūros rūmai“ bankroto byloje.

28Teisėjų kolegija

konstatuoja:

29IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

30Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus.

31Pažymėtina, kad įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti buvus pažeistą materialinės ar proceso teisės normą, teisinius argumentus, patvirtinančius nurodytos (nurodytų) teisės normos (normų) pažeidimą, ir argumentuotai pagrįsti, kad teisės pažeidimas, į kurį apeliuojama, yra toks svarbus, kad turi esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui visoje valstybėje, taip pat kad jis (teisės pažeidimas) galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti ne tik konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bet ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Konstatuotina, kad kasatoriaus Kauno miesto savivaldybės administracijos pateiktame kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į įstatyme įtvirtintą kasacinio proceso specifiką. Konstatuotina ir tai, kad kasacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes minėtas Senato nutarimas yra metodinė medžiaga, tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų praktiką formuoja kasacine tvarka priimtomis precedentinėmis nutartimis (CPK 4 straipsnis, 346 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

32Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir reikalavimą (ieškinio dalykas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinių santykių kvalifikavimą vykdo teismas. Teisės taikymas yra teismo prerogatyva. Tai teismas atlieka pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes. Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes parinkdamas ir taikydamas teisės normas, teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ir nurodymų.

33Nagrinėjamoje byloje ieškovas faktiniu ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, kad: 1993 m. lapkričio 2 d Kauno kultūros rūmai ir Koncernas sudarė bendros jungtinės veiklos sutartį; Koncernas, vykdydamas minėta sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, rekonstravo Kauno kultūros rūmų palėpės patalpas, esančias Kaune, Vytauto pr. 79, atliktų darbų bendra vertė – 529 755 Lt; 1998 m. rugpjūčio 18 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartimi Koncernas reikalavimo teisę į 529 755 Lt investuotų lėšų perleido ieškovui, 1998 m. lapkričio 5 d. Kauno kultūros rūmai pastatą su rekonstruotomis patalpomis perdavė atsakovui; 1998 m. lapkričio 5 d. Koncernas nutraukė jo ir Kauno kultūros rūmų sudarytą bendros jungtinės veiklos sutartį. Šios ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės buvo bylos teisminio nagrinėjimo dalykas, taigi bylą nagrinėję teismai privalėjo jas tirti, nustatinėti ir vertinti, o parinkdami ir taikydami teisės normas privalėjo vadovautis jose nurodytomis jų taikymo sąlygomis ir remtis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

34Byloje pateikta 1993 m. lapkričio 2 d. Kauno kultūros rūmų ir Koncerno sudaryta bendros jungtinės veiklos sutartis (T. 1, b. l. 11-13). Pažymėtina, kad šios sutarties sudarymo metu galiojęs 1964 m. CK 472 straipsnis apibrėžė jungtinės veiklos sutarties sąvoką, CK 473 straipsnio 1 dalis nustatė, jog jungtinės veiklos sutarties dalyvių bendri reikalai tvarkomi bendru jų sutarimu, o CK 474 straipsnis nustatė, kad pasiekti tikslui, nurodytam CK 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu; jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs (1 dalis); sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (2 dalis); jungtinės veiklos sutarties dalyvis neturi teisės disponuoti savo dalimi bendrame turte be kitų sutarties dalyvių sutikimo (3 dalis). 1964 m. CK 475 straipsnyje nustatyta, kad tvarką, kuria padengiamos išlaidos, numatytos jungtinės veiklos sutartyje, ir nuostoliai, atsiradę kaip jungtinės veiklos rezultatas, nustato jungtinės veiklos sutartis (1 dalis); jeigu sutartyje tokia tvarka nenustatyta, tai bendros išlaidos ir nuostoliai padengiami iš bendro sutarties dalyvių turto, o trūkstamos sumos išdėstomos sutarties dalyviams proporcingai jų įnašams į bendrą turtą (2 dalis). 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo“ 1964 m. CK 475 straipsnio 2 dalis buvo papildyta, po žodžio „turtą“ įrašyti žodžiai „jeigu ko kita nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai“. Toks jungtinės veiklos teisinių santykių reguliavimas galiojo tiek Koncerno ir ieškovo reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo 1998 m. rugpjūčio 18 d. metu, tiek ir ieškovo nurodomo bendros jungtinės veiklos sutarties, sudarytos Kauno kultūros rūmų ir Koncerno, nutraukimo prieš terminą 1998 m. lapkričio 5 d. metu. Pažymėtina ir tai, kad 1993 m. lapkričio 2 d. Kauno kultūros rūmų ir Koncerno sudarytoje bendros jungtinės veiklos sutartyje, be kita ko, yra nustatyti abiejų jos šalių įsipareigojimai (3 punktas), taip pat nustatyta, kad abi sutarties šalys už savo tarpusavio įsipareigojimus ir skolas atsako savo turimu turtu (4.2 punktas); šalys bendros veiklos klausimus sprendžia abiejų šalių susitarimu, patvirtintu Kauno kultūros rūmų ir Koncerno vadovų ar jų įgaliotų asmenų parašais (4.3 punktas); vienos iš šalių sutarties įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo atveju ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius, kurių dydis nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju (6 punktas); sutartis yra ilgalaikė ir sudaroma 99 metams (8.1 punktas); sutartis gali būti nutraukta prieš terminą šalims susitarus arba likvidavus vieną iš sutarties šalių (8.4 punktas); sutartis gali būti nutraukta prieš terminą, jei šalys sistemingai pažeidinės sutarties sąlygas; apie sutarties nutraukimą šalys praneša raštu prieš 6 mėnesius (8.5 punktas); prieš nutraukiant sutartį sudaroma likvidacinė komisija, kuri paruošia šalių atsiskaitymo aktą (8.6 punktas); bendros veiklos pagrindu sukurtas turtas padalijamas pagal kiekvienos šalies indėlį (materialinį ir intelektualinį); kiekviena iš šalių turi prioritetinę teisę į tą turtą prieš trečiuosius asmenis (8.7 punktas). Be to, pažymėtina ir tai, kad 1998 m. rugpjūčio 18 d. reikalavimo perleidimo sutarties, kuria remiasi ieškovas, sudarymo metu galiojusio 1964 m. CK 238 straipsnio 1 dalis reikalavimo perleidimą apribojo, be kita ko, tuo, jog jis neprieštarautų įstatymui ar sutarčiai, o CK 239 straipsnis nustatė, kad kreditorius, perleidęs reikalavimą kitam asmeniui, privalo perduoti jam dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę (1 dalis); pradinis kreditorius atsako naujajam kreditoriui už perduoto jam reikalavimo negaliojimą (2 dalis).

35Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga ir kasacine tvarka apskųstų teismų procesinių sprendimų turinys (pagal CPK 428 straipsnio 8 dalį preliminarus teismo sprendimas nėra kasacinio apskundimo objektas) teikia pagrindą išvadai, kad bylą nagrinėję teismai nesvarstė minėtų teisės normų ir sutarties sąlygų, reikšmingų tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti, taikymo, nenustatė jų taikymui reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, nors privalėjo tai padaryti. Jų taikymas ir tam reikšmingų aplinkybių nustatymas anaiptol nevertintinas kaip išėjimas už nagrinėjamos bylos ribų. Bylą nagrinėję teismai nepareikalavo, kad ieškovas pateiktų iš Koncerno gautus dokumentus, patvirtinančius šio turėtą reikalavimo teisę, netyrė ir nevertino, ar ieškovo nurodomos Koncerno turėtos palėpės patalpų rekonstrukcijos išlaidos nebuvo Koncerno, kaip jungtinės veiklos sutarties dalyvio, įnašas, greta kito bendros jungtinės veiklos sutarties dalyvių turto turėjęs jų bendrosios dalinės nuosavybės, kuria disponavimas buvo apribotas, statusą, ir kt. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismams to nepadarius, nėra teisinės galimybės konstatuoti, kad teismų išvada, jog atsakovas pagal įstatymą turi pareigą atlyginti patalpų pagerinimo išlaidas, atitinka materialiąją teisę ir yra teisėta. Dėl to yra pagrindas pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė materialinės teisės normas, taip pripažįstant iš dalies pagrįstu kasacinio skundo argumentą apie netinkamą materialinės teisės normų taikymą. Nustatytas materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas naikinti kasacine tvarka apskųstus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Juos panaikinus, byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

36Konstatavus, kad tinkamam materialinės teisės normų taikymui byloje būtina nustatyti bei vertinti tam reikšmingas faktines aplinkybes ir kad tuo tikslu byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kiti kasacinio skundo argumentai nagrinėjamame kontekste vertintini kaip nereikšmingi vienodos teismų praktikos formavimui, todėl nenagrinėtini.

37Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniui,

Nutarė

38Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. galutinį sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

39Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas 2004 m. gegužės 19 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad ne pelno... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Kauno apygardos teismas 2004 m. birželio 9 d. preliminariu sprendimu ieškinį... 7. Atsakovas pateikė teismui motyvuotus prieštaravimus.... 8. Kauno apygardos teismas 2004 m. lapkričio 17 d. galutiniu sprendimu paliko... 9. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 10. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 11. Kasaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo... 12. 1. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai nevisapusiškai ir... 13. 1.1. Konstatuodami, kad atsakovui buvo žinoma apie numatomas rekonstruoti... 14. 1.2. Bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, kad ginčo patalpų... 15. 1.3. Kadangi bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nusprendė, kad ginčo... 16. 1.4. Bylą nagrinėję teismai nepasisakė ir neanalizavo atsakovo argumentų... 17. 2. Bylą nagrinėję teismai nenagrinėjo tikrųjų bendros jungtinės veiklos... 18. 3. Jungtinės veiklos sutarties 4.1 punkte nustatyta, kad Kauno kultūros... 19. 4. Bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, kad bankroto bylos iškėlimo... 20. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Dujų ūkio prekės“ prašo... 21. 1. Kasatoriaus teiginiai, kad jam neva nebuvo žinoma apie ginčo patalpų... 22. 2. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad ginčo patalpos tik nuo 1996 m.... 23. 3. Kadangi teisiniai santykiai, susiklostę tarp Kauno miesto savivaldybės,... 24. 4. Atsiliepime pažymima, kad atsakovas nebuvo laiku pareiškęs reikalavimo... 25. 5. Ieškovo teigimu, kasatorius, pažeisdamas CK 6.193 straipsnio 1, 5 dalių... 26. 6. Ieškovo teigimu, kasatorius nenurodo, kokią būtent materialinės teisės... 27. 7. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius prieš bankroto bylos iškėlimą VšĮ... 28. Teisėjų kolegija... 29. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 30. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio... 31. Pažymėtina, kad įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo... 32. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus ieškovas ieškinyje privalo... 33. Nagrinėjamoje byloje ieškovas faktiniu ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes,... 34. Byloje pateikta 1993 m. lapkričio 2 d. Kauno kultūros rūmų ir Koncerno... 35. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga ir kasacine tvarka apskųstų... 36. Konstatavus, kad tinkamam materialinės teisės normų taikymui byloje būtina... 37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 38. Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 17 d. galutinį sprendimą bei... 39. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...