Byla 2S-306-368/2019
Dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo
1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius
2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės R. P. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. vasario 20 d. nutarties pagal atsakovės R. P. pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“, atstovaujamos uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Telšių šiluma“, ieškinį atsakovei R. P. dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.
3Teismas
Nustatė
4I. Ginčo esmė
51.
6Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2018 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo tenkino ieškovės ieškinį ir iš atsakovės R. P. priteisė uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“ skolą 3663,05 Eur, delspinigius 108,95 Eur, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018-08-01 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 114,71 Eur bylinėjimosi išlaidas. 2.
7Atsakovė R. P. pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo teismo prašė panaikinti sprendimą už akių ir bylą nutraukti kaip neteismingą Lietuvos teismams; jei teismas manys, kad turi jurisdikciją nagrinėti ginčą, atmesti ieškovės pareikštą ieškinį kaip nepagristą, neįrodytą ir kaip pareikštą netinkamam atsakovui, taip pat taikyti sutrumpintus 3 metų senaties dėl žalos atlyginimo ir 5 metų senaties dėl periodinių mokėjimų terminus ir kt. Nurodė, kad ji nebuvo tinkamai informuota apie teismo procesą, o jos pateikti įrodymai dėl teisėtai pakeisto buto šildymo būdo gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Pabrėžė, jog sprendimą už akių gavo tik 2018-12-23 el. paštu iš kaimynės. Sprendimas už akių atsakovei buvo išsiųstas jos deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvoje adresu, tačiau apie šio sprendimo įteikimą duomenų nėra, o atsakovė Lietuvoje negyvena. Nuo 2017-11-21 atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta yra (Jungtinė Karalystė). Mano, kad byla neteisminga Lietuvos teismams. Taip pat nurodė, kad ieškovės paslaugomis faktiškai nesinaudojo, nes atsakovės butas yra teisėtai atjungtas nuo centralizuoto šildymo nuo 2010-10-05, todėl jokia šilumos energija į butą nebuvo patiekta laikotarpiu nuo 2011-04-01 iki 2014-11-01, o šilumos energijos paskirstymą už bendro naudojimo patalpas ieškovė atliko pažeisdama proporcingumo principą, nes neįtraukė visų asmeninio naudojimo patalpų. Teigė, jog ieškinys dalyje dėl atsakovei priskirtų mokėjimų už karšto vandens temperatūros palaikymą turi būti atmestas, nes ginčo laikotarpiu į atsakovės butą nebuvo tiekiamas karštas vanduo. Nors ginčo laikotarpiu ieškovė buvo karšto vandens tiekėja, tačiau karšto vandens apskaita nebuvo metrologiškai sutvarkyta. Ieškovė netinkamai skirstė šilumos energiją atsakovės name. Visos asmeninio naudojimo rūsio patalpos, kuriose yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (palėpės ir sandėliukai), nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į bendrą naudingą plotą. Vartotoja privalo apmokėti tik už faktiškai gautą šilumos energiją. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė faktiškai perdavė centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalaujama apmokėti. Ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad atsakovė ginčo laikotarpiu turėjo pareigą apmokėti už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms tenkančią šilumos energijos dalį, nors jose šildymo prietaisai (radiatoriai) buvo demontuoti ir šios patalpos nebuvo šildomos. Be to, teigė, kad ieškovė neturi teisės reikalauti nei delspinigių, nei palūkanų, nes nei standartinė šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis, nei įstatymas jokių palūkanų ir (arba) delspinigių nenumato. 3.
8Ieškovė atsiliepimu prašė atsakovės prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog teismas, siekdamas įteikti atsakovei procesinius dokumentus, išnaudojo visas numatytas galimybes ir įteikė taip, kaip numatyta CPK, kas reiškia, kad procesiniai dokumentai atsakovei buvo įteikti tinkamai, kaip numato teisės aktai ir atsakovė buvo tinkamai informuota apie vykstantį procesą. Be to, atsakovė apie egzistuojančią ir didėjančią skolą negalėjo nežinoti, nes skola už suteiktas paslaugas yra nuo 2011-04-01, kai atsakovė tikrai dar nuolat negyveno Jungtinėje Karalystėje, ir jai kas mėnesį buvo ir yra siunčiamos sąskaitos už suteiktas paslaugas. Juo labiau, atsakovė kaip buto savininkė turi pareigą rūpintis savo turtu ir mokėti mokesčius už į jai nuosavybės teise priklausantį butą tiekiamas paslaugas. Tarp šalių teismuose buvo nagrinėjami ginčai, apie kuriuos atsakovė žinojo. Atsakovės nuomone, pagal atsakovės pateiktus dokumentus, nėra jokio pagrindo peržiūrėti sprendimo už akių šiuo pagrindu, kadangi, kaip ieškovė nurodo ir ieškinyje, atlikdama priskaitymus atsakovei (už kuriuos atsakovė neatsiskaitė ir ko pasėkoje susidarė skola), vadovaujasi galiojančiais teisės aktais bei šalių atžvilgiu priimta ir įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-862-196/2016, kuria Vilniaus apygardos teismo 2016-04-01 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1270-467/2016 paliktas nepakeistas, o nurodytais įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyti reikšmingi faktai, kurie neabejotinai laikytini prejudiciniais faktais šioje byloje: buto šildymo įrenginiai laikomi teisėtai atjungtais nuo 2014-11-01. Tai reiškia, jog atsakovė turi pareigą atsiskaityti už iki 2014-11-01 butui priskirtą šilumos energiją, o nuo 2014-11-01 atsakovė turi pareigą atsiskaityti už bendrojo naudojimo reikmėms suvartotą šilumos energiją. Atsakovės pozicija, jog ieškovė neturi teisės reikalauti nei delspinigių, nei materialiųjų palūkanų, yra nepagrįsta. Pažymėjo, jog prašyme atsakovė nurodė eilę teismą klaidinančių argumentų.
9II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
104.
11Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2019 m. vasario 20 d. nutartimi atsakovės pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkino. 5.
12Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo argumentus bei pateiktus rašytinius įrodymus, padarė išvadą, jog sprendimas už akių priimtas tinkamai įteikus procesinius dokumentus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, todėl teismo nuomone, panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą, nėra jokio pagrindo (CPK 288 str. 3 d. 1 p., 4 d.).
13III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
146.
15Atskiruoju skundu atsakovė R. P. prašo Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. vasario 20 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį - panaikinti 2018-10-24 sprendimą už akių ir bylą nutraukti kaip neteismingą Lietuvos teismams arba, jei teismas mano, kad byla yra teisminga Lietuvos teismams, atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais kaip ir prašymas peržiūrėti sprendimą už akių: 6.1. Pirmos instancijos teismas netinkamai informavo atsakovę apie bylą, o 2019-02-20 nutartyje ir 2018-10-24 sprendime už akių netinkamai išsprendė ginčo teismingumo klausimą. Byla nėra teisminga Lietuvos teismams. Teismas, sužinojęs, kad atsakovė gyvena Jungtinėje Karalystėje, privalėjo klausimą dėl bylos teismingumo ir atsakovės informavimo spręsti ne pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas, o pagal Briuselis I reglamento nuostatas, kuris nenumato galimybės įteikti teismo procesinių dokumentų viešo paskelbimo būdu kitoje ES valstybėje narėje, kuri nėra atsakovės gyvenamoji vieta. Be to pagal Briuselio I reglamentą bylos, kylančios iš vartojimo teisinių santykių, gali būti keliamos tik pagal vartotojo kaip atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą. Ieškovė nepagrįstai kreipėsi su ieškiniu į Telšių apylinkės teismo Telšių rūmus, nors privalėjo kreiptis į teismą Jungtinėje Karalystėje. 6.2. Pateikė įrodymus, kurie gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui, nurodydama, kad jokios šilumos energijos buto šildymui iš ieškovės negavo laikotarpiu nuo 2011-04-01 iki 2014-11-01, nes atsakovės butas yra teisėtai atjungtas nuo centralizuoto šildymo nuo 2010-10-05, o sutartis tarp ieškovės ir atsakovės yra nutraukta Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 3 d. ir CK 6.390 str. l d. pagrindu. Pirmos instancijos teismas privalėjo įvertinti atsakovės nurodytas aplinkybes dėl pranešimo ieškovei apie šildymo būdo pakeitimą ir šio šildymo būdo įregistravimą viešame registre, nes jie galėjo turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. 6.3. Neprivalo mokėti karšto vandens temperatūros palaikymo mokesčio, nes į jos butą karštas vanduo nebuvo tiekiamas, o karšto vandens tiekimo stovai yra bendro naudojimo patalpose. Be to, neprivalo mokėti bendraturčio mokesčio už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį, nes ieškovė nebuvo atlikusi karšto vandens apskaitos prietaisų butuose teisinės metrologijos patikrų, todėl neturėjo teisės į šildymą įtraukti nepaskirstymo karšto vandens šilumos kiekį. Taip pat pirmos instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė tinkamai skirstė šilumos energiją name, tik todėl, kad paskirstant šilumą name, ieškovė vadovavosi jai pateiktais duomenimis apie namo butų (patalpų) naudinguosius plotus, o duomenų apie namo gyventojams priklausančius šildomus rūsius, palėpes, kitas bendrojo naudojimo patalpas, kurių plotas būtų įtraukiamas paskirstant šilumos kiekį vartotojams, ieškovė neturi. Tuo pačiu pirmos instancijos teismas visiškai neįvertino, kad ieškovė nėra pateikusi jokių detalizuotų skaičiavimų, dėl faktiškai suvartotos energijos kiekio, todėl atsakovė neprivalo mokėti už nešildomas bendro naudojimo patalpas. 6.4. Ieškovė neturi teisės reikalauti nei delspinigių, nei palūkanų, nes nei standartinė šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis, nei įstatymas jokių palūkanų ir (arba) konkretaus dydžio delspinigių nenumato, todėl atsakovė neturi teisės skaičiuoti ir reikalauti nei palūkanų, nei delspinigių (CK 6.258 str. 1 d.). 7.
16Atsiliepimas į atsakovės atskirąjį skundą negautas.
17Apeliacinės instancijos teismas
konstatuoja:
18IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
19teisiniai argumentai ir išvados
20Apeliantės (atsakovės) R. P. atskirasis skundas atmestinas. 8.
21Atskirasis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 337 str. 1 d. 1 p.). 9.
22Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis). 10.
23Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, atskirąjį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. 11.
24Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti atsakovės pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis). 12.
25Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių be pateisinamų priežasčių procese elgiantis pasyviai, kitos šalies prašymu teismas priima sprendimą už akių byloje pateiktų įrodymų pagrindu. Teismo sprendimo už akių instituto specifika ir tikslai lemia, kad šalis, dėl kurios priimtas toks sprendimas, negali jo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Pareiškimo peržiūrėti sprendimą už akių padavimas yra vienintelis būdas pasyviajai šaliai pašalinti savo neatvykimo į teismo posėdį ar kitokio pasyvumo padarinius (CPK 285 straipsnio 5 dalis) (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-762-186/2016). 13.
26Sprendimo už akių priėmimo pagrindai ir sąlygos įtvirtinti CPK 285 straipsnyje. CPK 285 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo tokio sprendimo priėmimo, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento, ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių. Atskira sprendimo už akių priėmimo sąlyga įtvirtinta CPK 227 straipsnio 3 dalyje, kuri numato, kad kai šalis be svarbių priežasčių per teismo nustatytą terminą nepateikia paruošiamojo dokumento (dubliko, tripliko), teismas kitos šalies prašymu turi teisę priimti sprendimą už akių. Taigi sprendimas už akių gali būti priimtas, kai atsakovas, būdamas tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimą, nevykdo procesinės pareigos rūpintis proceso operatyvumu ir ekonomiškumu arba piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekdamas vilkinti bylos nagrinėjimą. 14.
27Atsakovas, dėl kurio priimtas sprendimas už akių, turi teisę sprendimą priėmusiam teismui per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, tačiau negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka (CPK 285 straipsnio 5 dalis, 287 straipsnis). Išnagrinėjęs pareiškimą, teismas turi teisę panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės tik tuo atveju, jeigu konstatuoja, kad atsakovas negalėjo pateikti atsiliepimo į ieškinį dėl svarbių priežasčių, apie kurias negalėjo laiku pranešti teismui, ir kad atsakovo pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui (CPK 288 straipsnis). Iš to seka, kad sprendimas už akių turi būti panaikinamas ir bylos nagrinėjamas atnaujinimas esant bent vienai iš šių sąlygų: 1) šalies pareiškime nurodyti įrodymai gali turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui; 2) byloje negalėjo būti priimtas sprendimas už akių (CPK 288 straipsnio 4 dalis). Tokiu būdu, sprendimo už akių peržiūrėjimui yra dvi aplinkybių grupės: viena susijusi su asmens, prieš kurį priimtas teismo sprendimas už akių, pasyvumu, kita – su teismo sprendimo už akių pagrįstumu. Vien procesinio pasyvumo (neatvykimo į teismą, nepateikimo procesinio dokumento ar kt.) aplinkybė nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimo už akių, nes pagal CPK 287 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktus turi būti nurodytos pareiškime dvi aplinkybių grupės. Tuo tarpu vien teismo sprendimo nepagrįstumo aplinkybė pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą) yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą už akių. 15.
28Nagrinėjamu atveju pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovė įrodinėja abi aplinkybes, pasak jos, sudarančias pagrindą naikinti sprendimą už akių. Visų pirma, atsakovė nurodo, kad nebuvo pagrindo priimti sprendimo už akių, t. y. atsakovės nuomone, pirmos instancijos teismas netinkamai informavo atsakovę apie bylą, o 2019-02-20 nutartyje ir 2018-10-24 sprendime už akių netinkamai išsprendė ginčo teismingumo klausimą. Pasak atsakovės, teismas, sužinojęs, kad atsakovė gyvena Jungtinėje Karalystėje, privalėjo klausimą dėl bylos teismingumo ir atsakovės informavimo spręsti ne pagal CPK nuostatas, o pagal Briuselis I reglamento nuostatas, kuris nenumato galimybės įteikti teismo procesinių dokumentų viešo paskelbimo būdu kitoje ES valstybėje narėje. Atsakovė teigia, kad pagal Briuselio I reglamentą bylos, kylančios iš vartojimo teisinių santykių, gali būti keliamos tik pagal vartotojo kaip atsakovo nuolatinę gyvenamąją vietą, t. y. ieškovė privalėjo kreiptis ne į teismą Lietuvoje, o Jungtinėje Karalystėje. 16.
29Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šios atsakovės nurodytos aplinkybės ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo argumentais. Iš byloje esančios medžiagos pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė teismui pateikė 2018-07-24 VĮ Registrų centras Gyventojų registro išrašą, kuria nustatyta atsakovės deklaruota gyvenamoji vieta ( - ) (b. l. 23). Atsakovė šiuo adresu deklaravo savo gyvenamąją vietą 1985-10-17 (b. l. 23). Teismas priėmęs ieškovės ieškinį teismo procesinius dokumentus išsiuntė atsakovei jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (b. l. 28). Šiuo adresu atsakovei procesiniai dokumentai nebuvo įteikti (b. l. 28). Teismas 2018-09-06 atliko užklausą ir iš Teismų informacinės sistemos Liteko gavo išrašą apie asmens darbovietę, gautą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kuria nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2018-01-01 iki 2018-09-06 atsakovė Lietuvoje nedirbo (b. l. 29). Teismas procesinius dokumentus pakartotinai siuntė atsakovei jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, pažymoje nurodyta, jog „kaimynė pranešė, kad atsakovė gyvena Anglijoje“ (b. l. 30). Teismas 2018-08-27 nutartimi ieškovei nustatė terminą 10 dienų nuo nutarties kopijos įteikimo dienos patikslinti atsakovės gyvenamąją vietą arba darbo vietą, o jeigu gyvenamoji vieta arba darbo vieta nežinoma, pateikti įrodymus, kad ėmėsi priemonių atsakovės buvimo vietai nustatyti (b. l. 31). Ieškovė ėmėsi papildomų priemonių nustatyti atsakovės gyvenamąją vietą, t. y. kreipėsi į daugiabučio gyvenamojo namo, esančio adresu ( - ), administratorių uždarąją akcinę bendrovę „Butų ūkio valdos“, iš kurios gavo atsakymą, jog apie buto, esančio adresu ( - ), savininkės faktinę gyvenamąją ar darbo vietą duomenų neturi (b. l. 34, 35, 36). Ieškovė savo 2018-10-05 rašte nurodė, kad atsakovė nėra informavusi ieškovės apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą (b. l. 34). Ieškovė savo 2018-07-31 ieškinyje nurodė, kad kuratorių skirti netikslinga (b. l. 1-3). Ieškovė savo 2018-10-05 rašte nurodė, kad kuratoriaus paskyrimas neproporcingai išdidintų bylinėjimosi išlaidas, o procesinių dokumentų įteikimas per antstolį nežinant tikslios atsakovės buvimo vietos, taip pat nėra tikslingas (b. l. 34). Teismas 2018-10-09 nutartimi nutarė atsakovei ieškinio kopiją su priedais įteikti viešo paskelbimo būdu (b. l. 37-38). Ieškinio kopija su priedais įteikti atsakovei viešo paskelbimo būdu 2018-10-09 (b. l. 39). Atsakovė per nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį, taip pat nenurodė atsiliepimo nepateikimo priežasčių ir nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl esant ieškovės prašymui, teismas priėmė sprendimą už akių (b. l. 40-41). Šis sprendimas už akių atsakovei buvo išsiųstas jos deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ( - ) (b. l. 42), šis sprendimas už akių atsakovei taip pat buvo įteiktas viešo paskelbimo būdu (b. l. 43, 44). 17.
30Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, siekdamas įteikti procesinius dokumentus atsakovei elgėsi rūpestingai, atsižvelgdamas į proceso ekonomiško ir koncentruotumo principus ir nepažeisdamas teisinio tikrumo ir teisingumo tinkamo vykdymo principų bei užtikrindamas šalių interesų pusiausvyrą. Akcentuotina, kad atsakovė neįvykdė savo pareigos raštu pranešti kitai sandorio šaliai, t. y. ieškovei, apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą (CK 2.17 str. 3 d.). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovės nuomone, kad byla yra teisminga Jungtinės Karalystės teismams dėl sekančių priežasčių. Pirma, ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą (CPK 29 str.), o jei jo gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą (CPK 30 str. 1 d.). Ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (CPK 30 str. 2 d.). Nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą (CK 2.17 str. 1 d.). Jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma arba ją nustatyti neįmanoma, tokio asmens gyvenamąja vieta laikoma paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (CK 2.17 str. 2 d.). Antra, tai, kad teismo siųstų procesinių dokumentų įteikimo pažymoje nurodyta, jog „kaimynė pranešė, kad atsakovė gyvena Anglijoje“, nesudaro teismui pagrindo nesiremti CPK 29, 30 str. 1 d., 2 d., CK 2.17 str. 1 d. normomis. Trečia, oficialios deklaruotos gyvenamosios vietos duomenis yra laikomi teisingi ir teisėti, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka ar nepakeisti įrašu, jog asmuo deklaravo išvykimą į užsienio valstybę ir laikomi turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d.). Galų gale ketvirta, būtent atsakovės minimo 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 (toliau Briuselis I) 5 straipsnio b) papunktis ir numato, kad Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui (kaip save laiko atsakovė) kitoje valstybėje narėje gali būti keliama byla teikiant paslaugas – valstybėje narėje, kurioje paslaugos buvo arba turėtų būti suteiktos pagal sutartį (specialioji jurisdikcija). Šiuo atveju, ieškovė teikė paslaugas būtent Lietuvos Respublikoje, kur ir pareiškė ieškinį laikydamasi CPK teismingumo taisyklių, ką ir akcentuoja Briuselio I 5 straipsnio b) papunktis, o taip pat ir kiti straipsniai. Nežiūrint į tai, kad Briuselio I 16 straipsnio 2 dalis ir nurodo, kad bylą vartotojui kita sutarties šalis gali iškelti tik valstybės narės, kurioje yra vartotojo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose, tačiau šioje situacijoje, kaip ir minėta, aiškinant Briuselis I sistemiškai, vartotojui taikoma specialioji jurisdikcija, numatyta 5 straipsnyje, be to, atsakovė nėra deklaravusi išvykimo į užsienio valstybę. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovė gan plačiai aprašydama atskirajame skunde argumentus dėl nagrinėjamojoje situacijoje privalomai taikomo ne CPK nuostatų, o 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 (toliau Briuselis I), traktuoja šį Europos Sąjungos teisės aktą epizodiškai, pasiremdama atskiromis formuluotėmis, o ne sistemiškai aiškindama teisės akto visumą, taip iškraipydama jo esmę ir prasmę. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir esantį teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas procesinius dokumentus atsakovei įteikė tinkamai (CK 2.17 str., 122 str., 130 str.) ir bylą nagrinėjo laikydamasis teismingumo taisyklių (CPK 29, 30 str. 1,2 d.), todėl atsakovės atskirojo skundo argumentai dėl netinkamo įteikimo ir teismingumo, atmestini kaip nepagrįsti. 18.
31Atsakovė taip pat įrodinėja ir aplinkybes, susijusias su teismo sprendimo nepagrįstumu. Kaip argumentus dėl teismo sprendimo už akių nepagrįstumo, kas jos manymu yra pagrindas panaikinti sprendimą už akių, nurodo tai, kad teismas privalėjo įvertinti atsakovės nurodytas aplinkybes dėl pranešimo ieškovei apie šildymo būdo pakeitimą ir šio šildymo būdo įregistravimą viešame registre, nes jie galėjo turėti įtakos priimto sprendimo už akių teisėtumui ir pagrįstumui. Tuo pačiu nurodo ir kitus argumentus dėl teismo sprendimo už akių nepagrįstumo, kaip antai: dėl karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio ir bendraturčio mokesčio už nepaskirstyto karšto vandens šilumos kiekį, netinkamos šilumos energijos name paskirstymo bei nepagrįsto faktiškai suvartoto energijos kiekio. Be to, atsakovė nesutinka ir su delspinigių bei palūkanų priteisimu. Atsakovės nuomone, teismas neteisingai nustatė aukščiau minėtas faktines aplinkybes, kuriomis remdamasis padarė klaidingas išvadas, kad atsakovė pagrįstai reikalauja iš ieškovės priteisti skolą, delspinigius bei palūkanas. 19.
32Pažymėtina, kad atsakovui, siekiančiam teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo, ypač tais atvejais, kai nustatoma, jog jis negali pateisinti savo procesinio pasyvumo, nepakanka pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodyti savo nesutikimą su teismo priimtu sprendimu – atsakovo nurodytos aplinkybės ir pateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai turi besąlygiškai patvirtinti tai, jog priimtas sprendimas yra akivaizdžiai neteisingas ir turėtų būti teismo panaikintas nepaisant atsakovės netinkamo naudojimosi procesinėmis teisėmis. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas šiuos atsakovės argumentus, padarė išvadą, kad teismas priimdamas 2018 m. spalio 24 d. sprendimą už akių tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, procesiniai dokumentai atsakovei įteikti tinkamai, todėl nėra pagrindo panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą. Dėl nurodyto, atsakovės pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, pirmosios instancijos teismas netenkino (CPK 288 str. 3 d. 1 p., 4 d.). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą už akių, pasak atsakovės, išsamiai netyrė atsakovės prašyme dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytų aplinkybių ir priėmė nemotyvuotą sprendimą už akių, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 35/03-11/06, konstatavo, kad CPK 285 straipsnio 2 dalies nuostatos „priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą“ negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą teismas neprivalo visapusiškai ištirti byloje pateiktų įrodymų, gali juos tirti paviršutiniškai, neįsigilinęs. Telšių apylinkės teismas 2018 m. spalio 24 d. nutarė priimti sprendimą už akių, formaliai patikrinęs ieškovės pateiktus įrodymus ir padarė išvadą, kad byloje pateiktų įrodymų pakanka teisingam ir pagrįstam sprendimui byloje priimti. Iš atsakovės buvo priteista skola ieškovės naudai už laikotarpį nuo 2011-04-01 iki 2014-10-31 patiektą šilumos energiją į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (adresu: duomenys neskelbtini), ir už laikotarpį nuo 2014-11-01 iki 2018-04-30 patiektą šilumos energiją daugiabučio namo, kuriame yra atsakovės butas, bendro naudojimo patalpų šildymui (b. l. 40-41). 20.
33Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės nurodytas aplinkybes pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir priimdamas skundžiamą 2019 m. vasario 20 d. nutartį, pažymėjo, kad teismuose jau buvo nagrinėjamos bylos dėl atsakovės atsijungimo nuo centralizuotos šildymo ir karšto vandens sistemos ir yra nustatyti prejudiciniai faktai (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Vilniaus apygardos teismas 2016-04-01 sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1270-467/2016 (b. l. 126-144) konstatavo, kad nuo 2014-11-01 ieškovė pripažino atsakovės buto šildymo įrenginius atjungtais nuo bendros namo šildymo sistemos; karšto vandens apskaita ginčo name yra sutvarkyta, laikantis su Telšių rajono savivaldybe suderintų terminų/veiklos plano; atsakovės buto atsijungimo nuo karšto vandens įrenginių faktas nėra teisėtas, todėl ieškovė neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo neskaičiuoti cirkuliacijos mokesčio. Atsakovei, kaip daugiabučio namo bendrasavininkei, besinaudojančiai bendraisiais namo šildymo įrenginiais, tenka pareiga apmokėti jai priskirtą mokesčių dalį už šilumos energiją karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliaciją); daugiabučiame name suvartotas šilumos kiekis iki 2014-11-01 skirstomas tinkamai pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. O3-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, o nuo 2014-11-01 name suvartotas šilumos kiekis skirstomas pagal Metodą Nr. 4, kartu su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41 patvirtintu Šilumos kiekio bendrojo naudojimo reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5; Paskirstant šilumą name, ieškovė vadovaujasi jai pateiktais duomenimis apie namo butų (patalpų) naudinguosius plotus, o duomenų apie namo gyventojams priklausančius šildomus rūsius, palėpes, kitas bendrojo naudojimo patalpas, kurių plotas būtų įtraukiamas paskirstant šilumos kiekį vartotojams, ieškovė neturi. 21.
34Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-1270-467/2016 (b. l. 126-144), vadovaudamasis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išaiškinimais, nurodė, kad nepaskirstyto karšto vandens kiekis niekaip nėra susijęs su naujų karšto vandens tiekėjui priklausančių karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimu ar neįrengimu gyventojų butuose, esamų vartotojams priklausančių karšto vandens apskaitos prietaisų (ten, kur jie dar nėra pakeisti) būkle, metrologine patikra ir panašiomis aplinkybėmis („karšto vandens apskaitos sutvarkymu”). Teismas nustatė, jog nėra jokių įrodymų, kad nepaskirstyto karšto vandens kiekis susidaro ne daugiabučio namo bendrasavininkiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose (namo šildymo ir karšto vandens sistemoje) ar dėl trečiųjų asmenų (pvz., karšto vandens tiekėjo), o ne butų savininkų kaltės. Teismas padarė išvadą, kad nepaskirstyto karšto vandens kiekio susidarymas/objektyvus egzistavimas yra ne atskirų vartotojų netinkamo ar nesąžiningo karšto vandens suvartojimo deklaravimo pasekmė arba kokios nors „apskaitos netvarkingumo” daugiabučiame name rezultatas, tačiau tenkina būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodytas sąlygas, už kurias atsako vartotojai, kaip daugiabučio namo bendraturčiai. 22.
35Lietuvos apeliacinis teismas 2016-12-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-862-196/2016 (b. l. 145-154) pažymėjo, kad atsakovė, kaip ir kitų butų savininkai, yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendro naudojimo patalpų bendraturtė ir yra atsakinga už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu atsakovė turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butus atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Vartotojui kyla pareiga mokėti už bendrųjų patalpų šildymą net kai bendrosiose patalpose nėra įrengtų šilumos prietaisų, nes daugiabučiame name yra įrengti šilumos tiekimo vamzdžiai, be to, šiluma yra išspinduliuojama iš kitų šildomų patalpų (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-2012). 23.
36Pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį, akcentavo, jog pagal Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 19 str. 5 d. šilumos pirkimo-pardavimo sutartis tarp šilumos tiekėjo ir buto savininko šilumos vartotojo yra laikoma sudaryta pagal Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012-09-07 įsakymu Nr. 1-173, todėl laikė, kad ieškovė delspinigius atsakovei pagrįstai paskaičiavo už laikotarpį nuo 2018-01-01 iki 2018-06-30, o teismas 2018 m. spalio 24 d. sprendimu už akių priteisė šiuos delspinigius iš atsakovės ieškovės naudai, vadovaudamasis Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 32 ir 371 punktais. Teismas sprendė, kad ieškovė turėjo teisę reikalauti priteisti iš atsakovės ieškovės naudai penkių procentų metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o teismas sprendimu už akių priteisė šias palūkanas iš atsakovės ieškovės naudai, vadovaudamasis CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. Tokioms pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria. 24.
37Nors pirmosios instancijos teismas aukščiau išvardintų aplinkybių, nurodytų šios nutarties 21-23 punktuose netyrė priimdamas sprendimą už akių, tačiau nurodytas aplinkybes, kad atsakovė yra skolinga ieškovei už laikotarpį nuo 2011-04-01 iki 2014-10-31 patiektą šilumos energiją į atsakovei nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (adresu: duomenys neskelbtini), ir už laikotarpį nuo 2014-11-01 iki 2018-04-30 patiektą šilumos energiją daugiabučio namo, kuriame yra atsakovės butas, bendro naudojimo patalpų šildymui patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai ir teismų nustatyti prejudiciniai faktai (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Atsakovė nepateikė jokių duomenų, paneigiančių šias aplinkybes, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad atsakovė neturi pareigos mokėti ieškovei susidariusio įsiskolinimo, o Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018 m. spalio 24 d. sprendimas už akių yra nepagrįstas. 25.
38Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010). 26.
39Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė nesant pagrindo tenkinti atsakovės pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, iš esmės priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pagrįstos teismo nutarties, todėl atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
40Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,
Nutarė
41Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.