Byla 2A-862-196/2016
Dėl centralizuoto šildymo sutarties pripažinimo nutraukta, šilumos apskaitos paskirstymo ir apmokėjimo pripažinimo neteisėtais bei įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Litesko“ dėl centralizuoto šildymo sutarties pripažinimo nutraukta, šilumos apskaitos paskirstymo ir apmokėjimo pripažinimo neteisėtais bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovei R. P. nuosavybės teise priklauso butas, esantis ( - ). Atsakovė UAB „Litesko“ Telšiuose tiekia centralizuotai gaminamą šilumos energiją. Ieškovė nurodė, kad nuo 2010 m. spalio mėn. jos buto šildymo įrenginiai yra atjungti nuo centralizuotos šildymo sistemos ir bute yra įrengtas vietinis šildymas. Pasak ieškovės, centralizuoto buto šildymo ir centralizuoto karšto vandens tiekimo paslaugos 2010 m. spalio mėn. ji atsisakė teisėtai ir laikydamasi teisės aktų reikalavimų. Ieškovė nurodė, kad nuo deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą užpildymo momento ieškovės buto ir kitų patalpų šildymo būdas laikytinas teisėtai pakeistu, o jos ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartis nutraukta. Ieškovė, teisėtai atlikusi paprastojo remonto darbus 2010 m. spalį ir 2010 m. spalį užpildžiusi deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą, galėjo teisėtai 2012 m. birželį įregistruoti atliktus paprastojo remonto darbus pagal darbų atlikimo ir deklaravimo metu galiojusius teisės aktus, kurie nuo 2010 m. spalio mėn. nereikalavo iš statytojo jokio statybą leidžiančio dokumento. Dėl šios priežasties ieškovė teismo prašė pripažinti buto centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2010 m. spalio mėn.
  2. Pasak ieškovės, atsakovė ginčo namo (kuriame yra ir ieškovei priklausantis butas) bendro naudojimo patalpose suvartotą šilumą skirstė nepagrįstai ir neteisėtai, taikė netinkamas šilumos paskirstymo metodikas, pažeidinėjo galiojančius teisės aktus, šilumos apskaitai naudojo metrologiškai nepatikrintus apskaitos prietaisus. Ieškovės teigimu, atsakovė šilumos apskaitai naudojo apskaitos prietaisus, kurie ginčo laikotarpiu neturėjo galiojančių metrologinių patikrų. Ieškovė neprivalo apmokėti už nepaskirstyto karšto vandens pašildymą, nes ieškovės bute apskritai nėra tiekiamas centralizuotai ruošiamas karštas vanduo. Šilumos tiekėja taip pat neturėjo teisės ieškovei skaičiuoti ir karšto vandens temperatūros palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio nuo 2010 m. spalio mėn., kadangi karšto vandens cirkuliacijos mokestis negali būti nustatomas asmenims, kurių butuose nėra tiekiamas karštas vanduo. Taip pat ieškovė nurodė, kad atsakovė netinkamai vykdo savo prievolę apskaityti ir paskirstyti ieškovės name suvartotą centralizuotą šilumą. Kadangi ieškovės butas šildomas vietiniu būdu, atsakovė nuo 2010 m. spalio mėn. negalėjo taikyti Šilumos paskirstymo metodo Nr. 4. Be to, ieškovės buto suvartotas autonominiu būdu paruoštas šildymas ir išskiriamas šilumos kiekis, suvartotas bendrų patalpų šildymui, apskaitytas nebuvo, nors pagal įstatymą turėjo būti įvertintas. Nuo 2014 m. lapkričio 1 d. atsakovės taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su Nr. 5, turi būti taikomi su išlygomis. Atsakovė nepagrįstai priskiria ieškovei šilumos energijos dalį buto ir jai tenkančių bendro naudojimo patalpų šildymui, tačiau ieškovės kaimynų turimiems asmeninio naudojimo sandėliukams nėra priskiriama jokia namo bendro naudojimo patalpų šildymui suvartotos šilumos dalis. Pagal teisės aktų reglamentavimą ir teismų praktiką, nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos.
  3. Ieškovė R. P. kreipėsi teismą su ieškiniu atsakovei UAB ,,Litesko“, kuriuo, patikslinusi jo reikalavimus, prašė:
    1. pripažinti ieškovės buto centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo ieškovės buto šildymo būdo ir karšto vandens ruošimo būdo teisėto pakeitimo 2010 m. spalį;
    2. pripažinti atsakovės šilumos energijos apskaitą, paskirstymą ir apmokėjimą (sąskaitas) ginčo laikotarpiu neteisėtais ir įpareigoti atsakovę atlikti ieškovei patiektos centralizuotos šilumos energijos, skirtos buto šildymui, karštam vandeniui ruošti ir jo temperatūrai palaikyti, paskirstymo perskaičiavimą bei ištaisyti ieškovei išrašytas klaidingas sąskaitas už šilumos energiją, įskaitant karštą vandenį ir jo temperatūros palaikymą, nuo 2010 m. spalio iki 2014 m. gruodžio 31 d. (dėl buto šildymo), nuo 2010 m. spalio iki 2014 m. sausio 31 d. (dėl karšto vandens temperatūros palaikymo mokesčio) ir nuo 2010 m. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo (dėl bendro naudojimo patalpų dalies);
    3. nutraukti bylą dėl sutarties nutraukimo nuo ieškovės atlikto teisėto šildymo būdo pakeitimo nuo 2014 m. gruodžio 31 d. pripažinimo ir dėl įpareigojimo atsakovei atlikti buto šildymui nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo ir karšto vandens temperatūros palaikymo skirtos šilumos energijos perskaičiavimą nuo 2014 m. sausio 31 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 1 d. sprendimu bylos dalį nutraukė ieškovei atsisakius reikalavimų, o kitą ieškinio dalį atmetė.
  2. Teismas ieškovės prašymu nutraukė bylos dalį dėl ieškovės atlikto teisėto šildymo būdo pakeitimo nuo 2014 m. gruodžio 31 d. pripažinimo ir dėl įpareigojimo atsakovei atlikti buto šildymui nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo ir karšto vandens temperatūros palaikymo skirtos šilumos energijos perskaičiavimą nuo 2014 m. sausio 31 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, nes atsakovė šiuos reikalavimus įvykdė.
  3. Dėl ginčo buto šildymo ir karšto vandens įrenginių atjungimo teisėtumo. Teismas nustatė, kad ieškovė savo buto šildymo įrenginius realiai galėjo demontuoti iki 2010 m. rugsėjo mėn. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ieškovė, siekdama atjungti savo buto šildymo ir/ar karšto vandens sistemą nuo bendros namo šildymo sistemos, privalėjo vadovautis tuo metu (iki 2010 m. rugsėjo mėn.) galiojusių teisės aktų imperatyviais reikalavimais. Teismas nustatė, kad ieškovė į bylą nepateikė duomenų, kad atlikdama buto šildymo ir/ar karšto vandens įrenginių demontavimo darbus, būtų gavusi namo administratoriaus ir bendrosios dalinės nuosavybės savininkų pritarimus paprastojo remonto aprašui. Teismas pažymėjo, kad pagal tuo metu galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 259 punktą, baigus buto šildymo ir/ar karšto vandens įrenginių atjungimo darbus, ieškovė privalėjo gauti ir pateikti šilumos tiekėjui (atsakovei) Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą – pažymą bei pripažinimo tinkamais naudoti aktą, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Be to, teismas nustatė, kad ieškovė neįgyvendino ir vėlesnėse Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakcijose įtvirtintų reikalavimų dėl buto šildymo ir/ar karšto vandens įrenginių atjungimo. Teismas sprendė, kad dėl nurodytų aplinkybių ieškovės savavališkas buto šildymo ir/ar karšto vandens įrenginių demontavimas egzistavo tol, kol teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įteisintas.
  4. Dėl karšto vandens apskaitos sutvarkymo ieškovės name ir šilumos apskaitos prietaisų atitikimo teisinės metrologijos reikalavimams. Teismas nustatė, kad nuo 2010 m. gegužės 1 d. atsakovė pradėjo tiekti karštą vandenį namo karšto vandens vartotojams. Karšto vandens skaitiklius karšto vandens tiekėjai privalo įrengti per su vietos savivaldybėmis suderintus karšto vandens prietaisų įrengimo ir aptarnavimo planus, t. y. iki 2015 m. birželio 15 d. Teismas nustatė, kad atsakovė tinkamai ir laiku vykdė savo, kaip karšto vandens tiekėjos, pareigą su savivaldybe suderintais terminais įrengti karšto vandens apskaitos prietaisus karšto vandens vartotojams. Be to, visi atsakovei priklausantys skaitikliai yra metrologiškai patikrinti ir atitinka teisinės metrologijos reikalavimus. Ieškovės name taip pat įrengti atsakovei priklausantys karšto vandens skaitikliai, atitinkantys teisinės metrologijos reikalavimus. Tą patvirtina ir Lietuvos metrologijos inspekcijos Telšių apskrities skyriaus 2015 m. kovo 20 d. Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo aktas. Atsakovė 2013 m. gruodžio 5 d. visame ginčo name (išskyrus ieškovės bute, kuri atsisakė naujo karšto vandens skaitiklio įrengimo, nurodydama, jog karšto vandens nevartoja; mokesčiai už karštą vandenį ieškovei neskaičiuojami nuo 2013 m. liepos mėn.) įrengė jam priklausančius karšto vandens apskaitos prietaisus, kurie visi yra metrologiškai patikrinti ir atitinka teisinės metrologijos reikalavimus.
  5. Dėl nepaskirstyto karšto vandens kiekio. Teismas, vadovaudamasis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos išaiškinimas, nurodė, kad nepaskirstyto karšto vandens kiekis nėra susijęs su naujų karšto vandens tiekėjui priklausančių karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimu ar neįrengimu gyventojų butuose, esamų vartotojams priklausančių karšto vandens apskaitos prietaisų (ten, kur jie dar nėra pakeisti) būkle, metrologine patikra ir pan. aplinkybėmis („karšto vandens apskaitos sutvarkymu“). Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog nepaskirstyto karšto vandens kiekis susidaro ne daugiabučio namo bendrasavininkiams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiuose tinkluose (namo šildymo ir karšto vandens sistemoje) ar dėl trečiųjų asmenų (pvz., karšto vandens tiekėjo), o ne butų savininkų kaltės. Teismas padarė išvadą, kad nepaskirstyto karšto vandens kiekio susidarymas/objektyvus egzistavimas yra ne atskirų vartotojų netinkamo ar nesąžiningo karšto vandens suvartojimo deklaravimo pasekmė arba kokios nors „apskaitos netvarkingumo“ daugiabučiame name rezultatas, tačiau tenkina būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nurodytas sąlygas, už kurias atsako vartotojai, kaip daugiabučio namo bendraturčiai.
  6. Dėl cirkuliacijos mokesčio. Teismas pažymėjo, kad ieškovės buto atsijungimo nuo karšto vandens įrenginių faktas nėra teisėtas, todėl atsakovė neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo neskaičiuoti cirkuliacijos mokesčio. Be to ieškovei, kaip daugiabučio namo bendrasavininkei, besinaudojančiai bendraisiais namo šildymo įrenginiais, tenka pareiga apmokėti jai priskirtą mokesčių dalį už šilumos energiją karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliaciją).
  7. Dėl šilumos energijos skaičiavimo metodo. Teismas nustatė, kad daugiabučio namo, kuriame yra ieškovės butas, gyventojai, nėra pasirinkę šilumos paskirstymo metodo. Nurodė, kad kol vartotojai pasirenka šilumos paskirstymo metodą ar suderina su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija naują metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Nustatęs, kad ieškovės šildymo įrenginiai laikomi teisėtai atjungtais nuo 2014 m. lapkričio 1 d., teismas sprendė, kad atsakovė pagrįstai iki šios datos naudojo šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, o po šios datos – šį metodą kartu su šilumos paskirstymo metodu Nr. 5.
  8. Dėl name esančių bendrojo naudojimo patalpų. Teismas nustatė, kad paskirstant šilumą ginčo name, atsakovė vadovaujasi jai pateiktais duomenimis apie ginčo namo butų (patalpų) naudinguosius plotus. Pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 šilumos kiekis, tenkantis vartotojams, yra apskaičiuojamas, vertinant butų ar patalpų naudingąjį plotą. Metodų rengimo taisyklių 5.1 punkte vartojama bendro naudojimo patalpų sąvoka, pagal kurią tai yra daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Metodo rengimo taisyklių 5.3 punkte numatyta, jog būsto naudingasis plotas yra gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, lodžijų ir kitų šildomų patalpų) bendrasis grindų plotas, į kurį neįeina balkonų, terasų, rūsių, nešildomų lodžijų grindų plotas. Teismas pažymėjo, kad atsakovė teigia, jog duomenų apie ginčo namo gyventojams priklausančius šildomus rūsius, palėpes, kitas bendrojo naudojimo patalpas, kurių plotas turėtų būti įtraukiamas paskirstant šilumos kiekį vartotojams, ji neturi. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktu, ieškovė (taip pat ir kiti ginčo namo gyventojai), kaip vartotoja, turi pareigą pateikti šilumos tiekėjui (atsakovei) šilumos pirkimo – pardavimo ar šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartyse nustatyta forma ir terminais patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti, o atsakovė, kaip šilumos tiekėja, perskaičiuoti mokėjimus už šilumą gali tik nuo duomenų pateikimo ateities laikotarpiais, bet ne atgal.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą ir ieškinio dalį, kuri atmesta, tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Dėl teisėtai pakeisto ieškovės buto šildymo būdo ir teisėto sutarties nutraukimo. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovė įrodė, kad teisėtai pakeitė buto karšto vandens ruošimo būdą ir šildymo būdą. Byloje yra pateikti įrodymai, kad ieškovės butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų nuo 2010 m. spalio mėn., kai buvo užbaigti buto šildymo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbai, kuriuos užbaigus buvo atlikti kadastriniai matavimai ir užpildyta deklaracija apie statybos darbų užbaigimą, kuri buvo įregistruota VĮ „Registrų centras“. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija 2011 m. lapkričio 18 d. raštu nustatė, kad šildymo prietaisai ieškovės bute atjungti teisėtai nuo 2010 m. spalio 2 d. Teismas turėjo atsižvelgti, kad per ginčo laikotarpį ieškovė šilumos energijos nevartojo, o atjungdama butą nuo centralizuoto šildymo nepadarė jokio žalos bendraturčiams. Šildymo būdo keitimas yra statybos darbai, kuriuos teisėtai reglamentuoja Statybos įstatymas ir statybos techniniai reglamentai, o minėtas šildymo būdo pakeitimas užbaigiamas ir šilumos tiekimo sutartys nutraukiamos užpildžius deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą. Ieškovė tinkamai ir teisėtai 2010 m. spalio mėn. pakeitė savo buto šildymo būdą pagal darbų atlikimo metu galiojusius teisės aktus. Šioje byloje negalima remtis ir taikyti Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, nes jos panaikintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo.
    2. Dėl šilumos karšto vandens temperatūrai palaikyti (cirkuliacijos mokesčio). Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus dėl karšto vandens cirkuliacijos mokesčio perskaičiavimo, nes ieškovė šios vartojimo paslaugos negavo. Atsakovės priskaičiuotas karšto vandens cirkuliacijos mokestis negali būti nustatomas asmenims, į kurių butus nėra tiekiamas karštas vanduo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje Nr. 2A-453-186/2015 konstatavęs, kad šilumos tiekėjas neturi teisės priskaičiuoti karšto vandens cirkuliacijos mokesčio asmenims, į kurių butus nėra tiekiams karštas vanduo.
    3. Dėl netinkamo atsakovės taikomo šilumos paskirstymo metodo ir name esančių bendrojo naudojimo patalpų. Atsakovė netinkamai skirstė šilumą pagal Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, kadangi šis metodas skirtas namams, kurių visi butai ir visos bendro naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai. Ieškovės butas yra šildomas vietiniu būdu nuo 2010 m. spalio mėn. Tokiais atvejais atsakovė turėjo taikyti arba kitą metodiką (pavyzdžiui, šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 kartu su Nr. 5 arba Nr. 10), arba kitaip skirstyti šilumos energiją pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, nepriskiriant ieškovės butui centralizuotos šilumos dalies. Byloje pateikti įrodymai (šilumos auditas, ekspertizė), kad atsakovė aplaidžiai nesidomėjo, nors privalėjo, kaip yra šildomos bendro naudojimo patalpos ieškovės name. Atsakovė nepagristai ir neteisėtai apskaičiavo ieškovės buto ir namo bendro naudojimo patalpoms skirtą centralizuotos šilumos kiekį, kuris yra nepagristas, nes nei ieškovės butas, nei bendro naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai. Be to, ieškovės pateikiami VĮ „Registrų centro“ duomenys įrodo, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai) kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui, nes šie sandėliukai nėra bendro naudojimo patalpos, nes yra oficialiai įregistruoti kaip asmeninio naudojimo patalpos. Taip pat byloje gauti duomenys patvirtina, kad šilumos tiekėjas naudojo neteisingus butų plotus šilumos paskirstymui.
    4. Dėl karšto vandens apskaitos sutvarkymo name ir šilumos apskaitos prietaisų atitikimo metrologijos reikalavimams. Atsakovė name šilumos ir karšto vandens apskaitai naudoja karšto vandens skaitiklius butuose ir šilumos skaitiklius, kurie neturi galiojančios metrologinės patikros. Todėl visa iki šiol vykdyta šilumos apskaita, įskaitant šilumą karštam vandeniui ruošti, yra neteisėta ir niekinė.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Priešingai nei teigia apeliantė, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad buto šildymo įrenginiai faktiškai demontuoti buvo dar iki 2010 m. spalio mėn. ir šie darbai buvo vykdomi nesilaikant teisės aktų reikalavimų. Demontavimo darbai negalėjo būti atlikti 2010 m. spalio 2-3 d., nes tuo metu namo šildymo sistema jau buvo užpildyta (tokie darbai būtų sukėlę avariją namo šildymo sistemoje). 2010 m. spalio 4 d. atsakovės surašytu patalpų patikrinimo aktu konstatuojamas faktas, kad šildymo įrenginiai demontuoti, bet nepatvirtina, kad buto šildymo sistema buvo demontuota 2010 m. spalio 2-3 d. Pagal atsakovės turimą informaciją apeliantė demontavimo darbus galėjo atlikti tik iki 2010 m. rugsėjo 1 d., t. y. iki namo šildymo sistemos užpildymo prieš atliekant namo šildymo sistemos ir šilumos punkto hidraulinius bandymus. Todėl darytina išvada, kad ieškovė demontavimo darbus atliko 2010 m. rugpjūčio mėn. Pagal tuo metu (2010 m. rugpjūčio mėn.) galiojusius teisės aktus, šildymo sistemos pertvarkymo dėl buto šildymo būdo keitimo darbai buvo priskiriami prie statinio rekonstrukcijos. Pagal tuo metu galiojusių Taisyklių 250 punktą, ieškovė privalėjo pateikti prašymą savivaldybės institucijai gauti iš jos projektavimo sąlygų sąvadą keisti buto šildymo būdą, tačiau to nepadarė. Pagal Taisyklių 259 punktą ieškovė privalėjo gauti Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą – pažymą bei statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktą. Be to, ieškovė neįgyvendino ir vėlesnėse Šilumos teikimo ir vartojimo taisyklėse numatytų reikalavimų – nepasirašė atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo pardavimo sutarties nutraukimo. Ieškovės buto šildymo įrenginius atjungtais nuo bendros namo šildymo sistemos atsakovė laiko nuo 2014 m. lapkričio 1 d.
    2. Apeliantė karšto vandens nevartoja, jos bute nėra įrengta atsakovei priklausančio karšto vandens apskaitos prietaiso, todėl ji neturi jokio materialinio teisinio suinteresuotumo sprendžiant klausimą dėl karšto vandens apskaitos prietaisų name teisėtumo.
    3. Apeliantei, kaip daugiabučio namo bendraturtei, besinaudojančiai bendraisiais namo šildymo įrenginiais, tenka pareiga apmokėti jai priskirtą mokesčių dalį už šilumos energiją karšto vandens temperatūros palaikymui (cirkuliaciją).
    4. Daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuotos šildymo sistemos, šilumos paskirstymo metodas papildomas metodu, leidžiančiu apskaičiuoti šilumos dalį, suvartotą daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Kadangi atsakovė buto šildymo įrenginius laiko atjungtais nuo 2014 m. lapkričio 1 d., tai nuo šio laikotarpio šilumos energijos kiekis butams paskirstomas pagal šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5. Paskirstyti šilumą pagal kitokią tvarką nei imperatyviai nustato teisės aktai, atsakovė neturi teisinio pagrindo.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Dėl šildymo būdo pakeitimo teisėtumo

  1. Sprendžiant klausimą dėl apeliantės bute esančių šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos teisėtumo, esminę reikšmę turi aplinkybė, kada (iki ar po 2010 m. spalio 1 d.) apeliantė savo bute faktiškai atliko šildymo sistemos įrenginių demontavimo darbus. Šio momento nustatymas svarbus dėl to, kad nuo 2010 m. spalio 1 d. pasikeitė teisinis reglamentavimas, nustatantis šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarką.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantė šildymo sistemos įrenginių atsijungimo darbus turėjo atlikti iki 2010 m. rugsėjo mėn. Tuo tarpu apeliantė įrodinėja, kad šilumos įrenginius demontavo 2010 m. spalio 2-3 d. Byloje pateikti įrodymai (2 t., b. l. 168-181), iš kurių matyti, kad daugiabučiame name, kuriame yra ieškovės butas, 2010 m. rugpjūčio 16 d. buvo išdrenuota šildymo sistema, o 2010 m. rugsėjo 1 d. sudarytas pastato hidraulinio bandymo aktas (patvirtinantis, kad tuo metu šildymo sistema jau buvo pripildyta vandens). Tai, jog nėra duomenų, kad po šios datos (2010 m. rugsėjo 1 d.) vėl būtų išdrenuota šildymo sistema, kolegijos vertinimu, leidžia spręsti, jog faktiniai ieškovės buto šildymo sistemos įrenginių demontavimo darbai buvo atlikti anksčiau nei 2010 m. rugsėjo 1 d., t. y. iki 2010 m. spalio 1 d. 2010 m. spalio 4 d. patalpų patikrinimo aktas (2 t., b. l. 182), patvirtina, kad buvo atlikti demontavimo darbai, bet, kaip teisingai pažymi atsakovė, šiame akte nėra konstatuota, kada jie buvo atlikti. Vien tai, kad aktas pasirašytas 2010 m. spalio 4 d., nereiškia, kad jame užfiksuoti darbai buvo atlikti 2010 m. spalio 2-3 d. Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, jog 2011 m. lapkričio 18 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos raštas (2 t., b. l. 9) patvirtina, jog minėti demontavimo darbai buvo atlikti 2010 m. spalio mėn. Minėtame rašte nurodyta, kad ,,remiantis 2010 m. spalio 4 d. patalpų patikrinimo aktu, buto savininkės ir jos kaimynų paaiškinimais, nustatyta, kad bute radiatoriai demontuoti 2010 m. spalio 2-3 d.“. Kaip pirma nurodyta, 2010 m. spalio 4 d. aktas nepatvirtina fakto, kad demontavimo darbai buvo atlikti 2010 spalio 2-3 d. Ieškovės ir jos kaimynų paaiškinimai, kad demontavimo darbai buvo atlikti spalio 2-3 d., byloje esant įrodymų, kad nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki šildymo sezono pradžios (2010 m. spalio 12 d.) šildymo sistema buvo užpildyta vandeniu, kuris nurodytu laikotarpiu nebuvo išleistas, nėra pakankami spręsti, kad demontavimo darbai buvo atlikti 2010 m. spalio mėn. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė neįrodė, kad demontavimo darbai buvo atlikti po 2010 m. spalio 1 d. (CPK 178 str.).
  3. Įrodinėdama savo buto šildymo įrenginių atjungimo teisėtumą, apeliantė vadovaujasi nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojančia Statybos įstatymo bei Statybos techninio reglamento 1.01.08:2002 „Statinio statybos darbų rūšys“ redakcija, numatančia, kad pastato inžinerinių sistemų įrengimas priskirtinas paprastam remontui, kuriam nėra reikalingas joks projektas, leidimas ar sutikimas. Tačiau apeliantė turėjo atlikti teisės aktuose, kurie galiojo faktinio atsijungimo metu, t. y. iki 2010 m. spalio 1 d. įtvirtintus reikalavimus. Todėl Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ pataisos dėl inžinierinių sistemų keitimo priskyrimo paprastajam remontui, įsigaliojusios nuo 2010 m. spalio 1 d., netaikytinos vertinant apeliantės buto šildymo įrenginių atjungimo teisėtumą.
  4. Pagal apeliantės buto šilumos įrenginių faktinio atjungimo nuo bendros šildymo sistemos metu galiojusią ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr.4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakciją atjungimo procedūra turėjo būti vykdoma pagal Taisyklių 255–263 punktų nuostatas ir buto šilumos įrenginiai pripažįstami atjungti nuo atjungimo akto pasirašymo datos, jeigu šilumos vartojimo sutartyje nenustatyta kitaip (260 p.). Be to, baigusi darbus apeliantė privalėjo gauti Valstybinės energetikos inspekcijos šilumos įrenginių techninės būklės patikrinimo aktą-pažymą ir šildymo bei karšto vandens sistemos, rekonstruotų dėl atjungimo pripažinimo tinkamais naudoti aktą ir jų kopijas pateikti šilumos tiekėjui ir kito pasirinkto šilumnešio ar energijos rūšies tiekėjui (259 p.). Byloje nėra ginčo, kad apeliantė šilumos atjungimo darbus atliko nesilaikydama Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatytos tvarkos.
  5. Apeliantė nurodo, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės neturi būti taikomos, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-438-35/2012 panaikino Taisyklių nuostatas, kurios neteisėtai reglamentavo šildymo būdo pakeitimo darbus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013 pasisakė dėl apeliantės nurodomo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-438-35/2012. Kasacinis teismas konstatavo, kad atitinkamos normos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Šilumos ūkio, Statybos įstatymui ne dėl jų pačių ydingumo, bet dėl to, kad jas priėmę subjektai neturėjo teisės aiškinti tam tikrų teisės normų, todėl yra susidaręs tam tikras teisinis vakuumas. Pažymėjo, kad nuo 2011 m. liepos 29 d. įsigaliojo Taisyklių pakeitimai, pagal kurių nuostatas apie sprendimą atjungti įrenginius privaloma informuoti savivaldybės instituciją ir karšto vandens tiekėją, kartu pateikiant jam ir prašymą nutraukti karšto vandens tiekimo sutartį, nurodant techninius, ekonominius bei teisinius argumentus, įrenginių projektavimo, įrengimo ir kiti atjungimo darbai atliekami teisės aktų, tarp jų STR 1.11.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, nustatyta tvarka: įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir karšto vandens tiekėjo įgaliotam atstovui, tačiau įrenginiai pripažįstami atjungti nuo vandens tiekimo nutraukimą patvirtinančio akto pasirašymo. Teisėjų kolegija toje byloje pažymėjo, kad atliekant atjungimo nuo šildymo sistemos procedūrą, esant minėtam vakuumui, taip pat turėjo būti laikomasi tapačios atjungimo tvarkos ir pripažino, jog, neatlikus teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, šilumos tiekimo santykiai nėra nutrūkę, todėl kyla pareiga atlyginti už tiektą šilumą. Taigi, net ir esant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimui, kuriuo remiasi apeliantė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktas teisės išaiškinimas akivaizdžiai nesudaro pagrindo spręsti, jog atsijungimo darbai po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimo turėjo būti atliekami tik pagal statybos santykius reglamentavusius teisės aktus. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-153-178/2016). Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-858-13/2014 turi įtakos tik teisiniams santykiams, kurie atsirado po sprendimo įsiteisėjimo.
  6. Apeliantės pateikta 2010 m. spalio 5 d. deklaracija apie statybos užbaigimą (3 t., b. l. 192), pasirašyta 2012 m. vasario 14 d., kurioje nurodyta, kad apeliantės bute atlikti esančios bendrosios namo inžinerinės (šildymo) sistemos dalies atjungimo nuo namo centrinio šildymo sistemos iš centralizuotų šilumos tinklų paprastojo remonto darbai ir bute įrengtas vietinis centrinis (elektrinis) šildymas, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad demontavimas buvo atliktas teisėtai. Deklaracijoje nurodoma, jog nei statybą leidžiantis dokumentas, nei statinio projektas nėra privalomi (2 ir 3 p.). Ši deklaracija yra pasirašyta tik apeliantės. Net ir vertinant deklaracijos metu galiojusių teisės aktų nuostatas, nėra pagrindo konstatuoti, jog teisėtas atsijungimas buvo galimas vien užpildžius tik šią deklaraciją. Deklaracijos užpildymo metu galiojusioje Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakcijoje (nuo 2011 spalio 30 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d.), buvo nustatyta, kad, atjungiant daugiabučio namo butą ar kitą patalpą, daugiabučio namo valdytojas, jeigu butų bei kitų patalpų savininkai teisės akte (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) nustatyta tvarka priima sprendimą ir paveda valdytojui pakeisti daugiabučio namo butų bei kitų patalpų šildymo būdą arba daugiabučio namo buto ar kitos patalpos savininkas, pageidaujantis pakeisti šildymo būdą, privalo pateikti savivaldybės institucijai prašymą išduoti specialiuosius architektūros reikalavimus ir informaciją (108.1 punktas). Prie prašymo turėjo būti pridėti šie dokumentai: butų ir kitų patalpų savininkų priimtas sprendimas ir pavedimas valdytojui keisti buto šildymo būdą bei valdytojo raštiškas sutikimas (108.1.1 p.); valdytojo įsipareigojimas vykdyti prievoles prižiūrėtojui pagal pastato šildymo ir karšto vandens sistemos priežiūros sutartį jam tenkančia dalimi dėl pastato šildymo ir (ar) karšto vandens sistemų priežiūros (108.1.2 p.); savivaldybės ar jos įgaliotos institucijos išvada, kad dėl buto ar kitų patalpų šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimo nuo daugiabučio namo šildymo ir karšto vandens sistemų ir kito jų šildymo būdo kiti to daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai nepatiria papildomų išlaidų, arba šių išlaidų išklotinė (108.1.4.) ir kiti dokumentai. Taip pat buvo nurodyta, kad šilumos įrenginiai atjungiami dalyvaujant valdytojo ir šilumos tiekėjo įgaliotiems atstovams. Baigus pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos ir (ar) karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, pastato, buto ar kitų patalpų savininkas (ar) valdytojas ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą (122 p.). Taisyklių 123 punktas reglamentavo, kad pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti nuo Taisyklių 122 punkte nurodyto atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo pasirašymo dienos, jeigu šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip. Įvertinus šias nuostatas, darytina išvada, jog apeliantė nepagrįstai teigia, jog Statybos įstatymo pakeitimas nulėmė tai, kad atsijungimo darbams atlikti nebuvo būtini jokie leidimai ar sutikimai. Deklaracijos užpildymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nustatė eilę reikalavimų, kuriuos turėjo atlikti apeliantė, tačiau neatliko.
  7. Savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2013). Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog apeliantės atlikti atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemų darbai yra neteisėti, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino reikalavimo pripažinti centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2010 m. spalio mėn.

13Dėl cirkuliacijos mokesčio

  1. Apeliantės argumentai, kad ji neturi mokėti karšto vandens palaikymo (cirkuliacijos) mokesčio, nes į apeliantės butą nėra tiekiamas karštas vanduo, yra nepagrįsti. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nepriklausomai nuo to, kad asmuo yra atsijungęs nuo centralizuotos šildymo ir karšto vandens tiekimo, jis turi pareigą išlaikyti name esančias bendro naudojimo konstrukcijas kaip namo bendrasavininkas, įskaitant ir pareigą mokėti už šilumos kiekį karšto vandens temperatūrai palaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015; 2016 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-313/2016). Apeliantė, įrodinėdama, kad jai nekyla pareigos mokėti už karšto vandens cirkuliacijos mokestį, cituoja Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-453-186/2015. Tačiau ši Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra panaikinta pirmiau nurodyta kasacinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-197-313/2016, kurioje, kaip minėta, kasacinis teismas išaiškino, kad apeliantei pareiga apmokėti cirkuliacijos mokestį tenka kaip namo bendraturtei.

14Dėl atsakovės taikomo šilumos paskirstymo metodo, bendrojo naudojimo patalpų šildymo

  1. Apeliantė nurodo, kad atsakovė netinkamai taiko šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, kadangi ieškovės butas nėra šildomas centralizuotai. Neatlikus visų teisės aktų numatyti atjungimo nuo centrinio šildymo įteisinimo veiksmų, šilumos įrenginiai laikomi neatjungtais. Kaip minėta, apeliantės šildymo įrenginiai laikomi teisėtai atjungtais nuo 2014 m. lapkričio 1 d. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė iki 2014 m. lapkričio 1 d. nepagrįstai taikė šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 (taikytiną, kai šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo–vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį). Byloje nėra ginčo, kad nuo 2014 m. lapkričio 1 d. atsakovė taiko šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 kartu su šilumos paskirstymo metodu Nr. 5. Kartu pažymėtina, kad pati apeliantė nėra išreiškusi konkrečios pozicijos, kokie šilumos paskirstymo metodai turėtų būti taikomi, nurodydama, kad turėjo būti taikomas arba šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, nepriskiriant apeliantės butui centralizuotos šilumos dalies, arba šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su Nr. 5 arba Nr. 10, bet su išlygomis. Toks nenuoseklus apeliantės teiginių dėl taikytinų metodų dėstymas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia konstatuoto tinkamo metodo taikymo. Ginčo, kad apeliantė kartu su kitais butų savininkais būtų pasirinkusi kitokį nei taikė atsakovė šilumos paskirstymo metodą (-us), byloje nėra. Nesant duomenų, jog atsakovė buvo informuota apie sandėliukų plotus ir jų konkrečius valdytojus, nėra pagrindo pripažinti, jog ši aplinkybė turi įtakos vertinant atsakovės veiksmų, priskiriant suvartotos šilumos energijos kiekius konkretiems vartotojams, teisėtumą.
  2. Apeliantė, kaip ir kitų butų savininkai, yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendro naudojimo patalpų bendraturtė ir yra atsakinga už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu ji turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butus atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Vartotojui kyla pareiga mokėti už bendrųjų patalpų šildymą net kai bendrosiose patalpose nėra įrengtų šilumos prietaisų, nes daugiabučiame name yra įrengti šilumos tiekimo vamzdžiai, be to, šiluma yra išspinduliuojama iš kitų šildomų patalpų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012).

15Dėl šilumos apskaitos teisėtumo

  1. Apeliantė nurodo, kad atsakovė naudoja karšto vandens skaitiklius, kurie neturi galiojančios metrologinės patikros, todėl visa iki šiol vykdyta šilumos apskaita, įskaitant šilumą karštam vandeniui ruošti, yra neteisėta ir niekinė. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka.
  2. Pirmosios instancijos teismo nustatė, kad ieškovės name atsakovė nustatytais terminais įrengė karšto vandens skaitiklius, atitinkančius teisinės metrologijos reikalavimus. Lietuvos metrologijos inspekcijos Telšių apskrities skyriaus 2015 m. kovo 20 d. Teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo akte konstatuota, kad nepažeisti Metrologijos įstatymo reikalavimai (2 t., b. l. 98-100). Be argumentų, susijusių su metrologinės patikros nebuvimu, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad skaitiklių duomenys buvo netikslūs ir jų parodymų pagrindu apskaičiuoti mokėjimai turėtų būti pripažinti klaidingais. Todėl apeliantės argumentai, susiję su metrologiniais skaitiklių tikrinimais, nesudaro pagrindo tenkinti apeliantės apeliacinio skundo.

16Dėl ieškovės prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą

  1. 2016 m. lapkričio 8 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas apeliantės prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kuris turėtų įvertinti, ar Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 181 punktas neprieštarauja tam tikroms CK nuostatoms. Tokį prašymą apeliantė motyvuoja tuo, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 181 punktu, t. y. poįstatyminiu aktu, yra įtvirtinta deliktinė atsakomybė, kuri gali būti nustatoma tik sutartimi arba įstatymu.
  2. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės pateiktas prašymas vertintinas kaip pateikto apeliacinio skundo argumentų papildymas. Apeliacijos ribas apibrėžia apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas, kurį draudžiama keisti (pildyti) pasibaigus procesinio sprendimo apskundimo apeliacine tvarka terminui (CPK 323 str.). Bet koks apeliacinio skundo papildymas, nesvarbu, kokia procesine forma jis yra teikiamas, leidžiamas tik iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos. Apeliantės pateiktame prašyme nurodytų aplinkybių, susijusių su Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 181 punkto, įtvirtinančio teisines pasekmes, kai šildymo įrenginiai atjungiami pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus, atitiktimi įstatymo (CK) nuostatoms, apeliantė apeliaciniame skunde nebuvo nurodžiusi. Dar daugiau, apeliantė viso bylos nagrinėjimo metu ir apeliaciniame skunde laikėsi pozicijos, kad ji teisėtai atjungė šildymo sistemos įrenginius. Todėl tokį prašymą teisėjų kolegija vertina kaip apeliacinio skundo papildymą (CPK 323 str.), kuris pateiktas praleidus apeliacinio skundo padavimo terminą. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad toks prašymas, kuriame išdėstomi nauji argumentai, pateiktas tik bylos apeliacinės instancijos teisme nagrinėjimo dieną, vertintinas kaip siekis vilkinti bylos nagrinėjimą. Dėl nurodytų aplinkybių apeliantės pateiktą prašymą atsisakoma priimti (CPK 323 str., 314 str.).
  3. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl apeliaciniame skunde nurodytų reikalavimų tenkinimo, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

18Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai